Regimantas Tamošaitis. Marcelijus Martinaitis – tolstanti legenda

2003 m. Nr. 2

Marcelijaus Martinaičio pasaulis, kuriuo jis yra ypatingas – tai visų pir­miausia Kukučio baladės.

Kukutis yra gyvas – tokia mintis kyla skaitant M. Martinaičio kūrybą ir jos interpretacijas, kur šis unikalus personažas aptariamas kaip mitologinė konst­rukcija, kaip kažkoks ypatingas tipizuotas liaudies herojus, labai archajiškas ir kartu kažkaip susijęs su modernaus žmogaus mąstymu. Tos teorinės refleksijos neabejotinai yra vertingos, praturtinančios M. Martinaičio skaitymo galimybes, bet man Kukutis visgi nėra jokia mitologinė konstrukcija, man jis toks pat tikras kaip ir pats autorius. Jis ne žmogus, bet vis tiek gyvas.

Kukutį reikia tarytum prisiminti, ištraukti iš sąmonės gelmių, bet tai įma­noma ne kiekvienam. Ne kiekvienas nešiojasi savyje kaimo gyvenimo atmintį, nuo civilizuoto pasaulio atsilikusią žemaitišką žemės žmogaus dvasią. Naujos kartos žmonės jau neturi galimybės patirti to sukrėtimo, kuris atsiranda naiviai kaimiečio sąmonei susidūrus su didelio miesto šurmuliu ir svaiginamais civi­lizacijos tempais. Miestas kadaise užbūrė keturvėjininkus ir davė stiprų impul­są lietuvių literatūrai, bet M. Martinaitis savo dvasia yra senesnis už pirmuosius avangardistus. Jis labiau užsispyręs ir nieku gyvu nepaleidžia savojo kaimietiš­ko palikimo, todėl ir jo nuostabai, dairantis po vis didėjantį Lietuvos pasaulį, regis, nėra galo. Kol žmogus sugeba stebėtis, stebinanti yra ir jo kūryba.

Nuostaba – gyvas kūrybos impulsas. Kai jos nėra, prasideda filologinės spekuliacijos – jomis M. Martinaičio herojų mėgina pasiekti mūsų išsilavinusi intelektualioji karta. Panardinusi M. Martinaičio baladę į akademinio diskurso srautą, sutapatinusi ją su vienos ar kitos mokyklos interpretacijos schemomis, nebejaučia esminio dalyko – vidinės kūrinio įtampos, kylančios iš žemės žmo­gaus ir intelektualinės-technologinės civilizacijos susidūrimo. Baladžių esmė – kultūrų konfliktas, paradigminė ir paradoksali žmogaus situacija istoriniame laike, kuriai suvokti reikia intuityvios „metakalbos“, galinčios aprėpti ir archaiškumą, ir modernumą. Todėl akademiniame diskurse intelektualizuotas Kukutis netenka gyvybės: jis yra mąstomas, bet nebematomas, skaitomas, bet nebejaučiamas. Šį personažą tiesiog artikuliuoja, reflektuoja, konceptualizuoja… Šiandien mes nebejaučiame distancijos tarp savęs ir pasaulio, – viskas mums yra įprasta ir kasdieniška, todėl paprasta ir neįdomu. Mūsų regėjimas neryškus, užgožtas stereotipų. Norint ką nors pamatyti aiškiai, reikia būti atsitraukusiu, būti kitokiu, atėjusiu iš kitur.

M. Martinaičio poetinis pasaulis šiandien nėra toks gražiai aiškus kaip kadaise, viltingais Atgimimo laikais, kuomet besąlygiškai buvo brangu visa, kas susiję su kaimu, papročiais, tradicijomis, senove. Šiandien, kai mūsų naciona­linei kultūrai tarytum niekas negresia, poeto pasaulis reikalauja naujos interp­retacijos, įtraukiančios apmąstymus apie kūrybinės kartos fenomeną, apie menininko sąmonę įtakojančius veiksnius bei kontekstus.

Naujosios kartos literatai neturi kultūrinės distancijos pojūčio, – jie negali nei ateiti į literatūrą, nei pasitraukti iš jos. Jie paskendę toje literatūroje nuo mokyklos, jie dūsta nuo jos pertekliaus. Todėl ir savo tekstus kuria čia pat, viešai, kartu su visais, ir juose nieko nebus asmeniško, privataus, paslėpto ir stebi­nančio. Naujoji karta imanentiška kultūrai, todėl ir kūryboje teksto reikšmes kuria struktūralistiškai – ne ištraukdama jas iš savo išgyvenimų, bet mesdama žodžius kautis vieną su kitais, lyg gaidžių peštynėse. Teksto prasmė stimu­liuojama žodžius jungiant, gretinant, kombinuojant, klijuojant ir t. t. Techno­loginė teksto generavimo priemonė – kompiuteris, prasmių šaltinis – žodynas kaip universali duomenų bazė (kuo didesnis ir įmantresnis – tuo geriau), iš kurios spontaniškai arba mechaniškai rankiojami ir dėliojami visokie reikšmių deriniai. Žodžiai lyg tie patys, bet jie ateina ne iš egzistencijos, o iš žodyno. Todėl yra kaip netikri. Tikrumo įspūdį turi susikurti pats skaitytojas – šiandien apskritai labai daug reikalaujama iš skaitytojo, nuo kurio neva priklauso visos kūrinio sėkmės ir nesėkmės. Skaitytojas turi pabaigti prasmės konstravimo darbą, todėl apie hermetiškos kūrybos idėją šiandien negali būti kalbos. Šiandien meninis tekstas visų pirmiausia yra komunikacijos fenomenas.

Naujasis poetas tai puikiai suvokia ir visai nepretenduoja būti originaliu. Jis mėgsta viešumą, yra komunikabilus, nekonfliktiškas, ne toks piktas kaip XX a. modernistai. Jam nerūpi nei ką nors parodyti, nei įrodyti, o štai vyrėlesnio am­žiaus menininką galima lengvai užgauti atsainiai atsiliepiant apie idėjas bei ver­tybes. Vyresniajai kartai žodis buvo šventas, nes turėjo galią pasakyti tiesą apie pasaulį, gyvenimą, žmogų. Vyresnieji ir šiandien savo kūriniais nori pasakyti kažkokias tiesas; jaunesnieji nieko nenori pasakyti ir tuo didžiuojasi, mėginda­mi pralenkti vienas kitą savo nepasakymo sugebėjimais, demonstruodami žo­dinės tiesos negalimybę. Žodžio pateikimo forma šiandien yra svarbesnė už jo prasmę, – žodis netenka substanciškumo.

Kodėl atsiranda toks kūrybinių principų skirtumas?

Šiandien daugelis jaunųjų kūrėjų gyvena civilizuotame pasaulyje persisotinę jo kultūra, literatūra, žodžiais. Tai žodžio, atitraukto nuo tikrovės, devalvacijos sindromas, apie kurį liūdnai prabyla R. Granauskas. Tie nauji žmonės iš niekur neateina ir neturi ko atsinešti. Jie niekur ir neišeina, nenutolsta, visada yra čia, todėl nieko neatranda, nieko nepraranda, nieko neieško, kadangi viskas ir taip yra šalia. Visko yra per akis – knygų, idėjų, teorijų, žodžių. Toji intelektualinių artefaktų gausa užmuša net mintį apie kūrybos unikalumą, – nors nepanaikina saviraiškos poreikio.

Turiningoje kultūrinėje aplinkoje gimęs ir jos maitinamas individas yra natūralus tos aplinkos formantas, savaime gaunantis iš jos viską, ko reikia nor­maliam kultūros subjektui. Jo pasaulis neparadigminis, jis nejaučia savo ki­toniškumo ir egzistencijos unikalumo, neturi jį išskiriančio bei individualizuo­jančio kultūrinio pagrindo. Jam nebūtina ieškoti kokių nors vertybių ir tiesų, jam netgi reikia gintis nuo jų pertekliaus. O tos tiesos bei vertybės, kurių nereikia išsikovoti ir kurios nesusijusios su egzistencija, darosi sąlygiškos, tuščios, be dra­matiško turinio. Jų turėjimas ar neturėjimas niekuo negresia asmens likimui, kaip tai būdavo sovietiniais laikais, tikrinusiais žmogaus įsitikinimus. Tad ver­tybės šiandien – sąlygiškų simbolinių reikšmių perteklius, varginantis balastas. Dažna savisaugos forma – intelektualinis cinizmas, kuris dažniausiai dangstosi postmodernizmo vardu, kūrybinę impotenciją (negalimybę) maskuodamas simuliakro alibi. Šiandien statistinis kultūros procesų dalyvis savo kūryba siekia ne saviraiškos, bet prisitaikymo, supanašėjimo su intelektualinėmis masėmis. Naujojo kolektyvizmo dvasios pasaulyje jis lieka anonimiškas net savo kūriniais, nes jo kuriami tekstai nurodo ne individualią egzistenciją, bet depersonalizuotus kultūros kontekstus.

Jaunieji tekstų kūrėjai netgi turi išsiugdę kažkokį ypatingą, naują estetinį instinktą: jie greitai pajaučia ankstesnės generacijos poetų kūryboje kažką sve­tima jų natūraliai kultūrinei aplinkai, kaltina „atsiliekančius“ autorius kartais jausmingumu, kartais – kiču. Jauniesiems pradeda nepatikti net Aidas Marčėnas. Šitie nauji žmonės puikiai jaučia, kad kažkas yra ne taip, kaip turėtų būti integralios kultūros pasaulyje, kuriame asmens unikalumas, jo tiesos, ver­tybės, principai ir pagaliau jausmai yra kažkoks anachronizmas, nepasiduodan­tis skaitmeninėms atpažinimo sistemoms. Žmogus šiandien yra šios integruotos komunikacinės sistemos funkcija, visas savo reikšmes gaunantis iš sistemos, o ne iš savęs. Jei būtų kitaip, jis taptų iracionaliu dydžiu, trukdančiu visos siste­mos darbui. Todėl originalieji, kultūrinę tapatybę saugantys menininkai pamažu stumiami lauk iš kultūros sistemos – į klasikų galeriją, į bibliotekas, į tolimąsias knygų lentynas. Jie saugomi kaip žaliava „perrašinėjimui“, kaip medžiaga pastišui.

Bet M. Martinaičiui už žodį ir už visas intelektualinio pasaulio permainas svarbiau yra jo paties gyvenimas, kurio nepasiekia joks intelektualinis cinizmas, todėl jis yra toks pat neužgaulus poetas kaip ir jaunieji. Poeto laikysena yra kaip tikro kaimiečio – kiekvienas savo kieme tegu tvarkosi kaip nori. Aš rašau taip, kaip aš noriu, jie tegu rašo savaip, kaip jiems patinka, – maždaug toks yra vals­tietiškosios tolerancijos principas (ypatingais atvejais netgi sutaikantis archaiškumą ir postmodernumą).

Taip M. Martinaitis kadaise išpuoselėjo savo Kukutį, atsineštą tarytum kokį palikimą iš gimtojo kaimo. Ir suteikėjam savitumo demonstruodamas jį didelio miesto aplinkoje – kaime tasai veikėjas būtų nepastebimas, tiesiog susiliejęs su pilka buitimi. Kaimiečiui skaitytojui toks Kukutis yra ne daugiau reikšmingas nei koks nors šiek tiek trenktas kaimynas.

Poetas išmeta šį personažą į miesto aikštes kaip kokį etnologinį buities rakandą – ir čia jis pasimato labai aiškiai. Labai ryškiai „fotografuojasi“. Ir pats poetas kaip unikalus menininkas išryškėjo mieste, civilizacijos kontekste, nes tik miestas apibrėžė jo etnografišką individualybę ir išskyrė iš civilizuotos aplinkos.

Taigi žemaitis Kukutis yra labai tikras, kylantis iš atminties, o ne ateinantis iš knygų pasaulio. Tarytum kokia amžinoji primityvaus kaimiečio, šiaip nieko neišmanančio apie mitologiją, dvasia. Norint pajusti Kukutį, reikia pamiršti intelektualizuotą mitologiją, apskritai – pamiršti aukštąją kultūrą. Geriausias šio personažo apibrėžimas būtų – archetipas, archajiškas provaizdis. Nes simbo­liai ateina iš kultūros (mitologijos, religijos, literatūros, meno apskritai), o arche­tipas iškyla iš tamsių gyvenimo gelmių kaip nuolat atsinaujinančios gyvybės kalba, primenanti mums, kad egzistuojame ne simboliškai, o realiai. Archetipas susieja mus, mūsų atitrauktą nuo gyvenimo mąstymą su gyvenimu, grąžina sakralini buvimo pojūtį, kurį simbolizuojančiam kultūros žmogui užgožia sim­bolinių reikšmių pasaulis.

Archetipas perteikia ne idėjų ar dvasios pasaulio, o gyvybės sakralumą.

Todėl džiaugiuosi kaip skaitytojas, jausdamas Kukučio tikrumą, patirdamas jo nepaaiškinamą buvimą savo atmintyje, tarytum suteikiantį gyvybės mano pa­ties gyvenimui. Argi ne magiškos yra šios baugios eilės: „Už miško, už miško – / pelėdos dvi akys…“ Jos veikia tarytum kokie burtai. Norėčiau, kad šiuos burtus kaip nors pajustų, tarkime, mano vaikai, kad jie ką nors reikštų mūsų labai intelektualiai, bet egzistenciškai nuskurdintai kartai, iš kurios yra atimtas tikras gyvenimas – kaimo pasaulis su visais jo sunkumais ir išbandymais. Miesto žmogus viską gauna iš karto ir čia pat; šis žmogus renkasi gyvenimo kelią ne kur nors išeidamas, o prisitaikydamas prie natūralios kultūrinės ir biurokra­tinės aplinkos.

Kukutis, gimęs iš žemaitiškosios dvasios, gyvena pats savaime, be jokių įsi­pareigojimų Vakarų civilizacijai. Tarytum niekam neskolingas, gyvas pats iš savęs.

Pasibaigus nuostabai, prasideda nuovargis. Tuomet archetipinis žmogus grįž­ta ten, iš kur atėjęs – į amžių sutemas.

M. Martinaičio kūryba padeda suprasti mūsų kultūros raidą, yra savotiškas jos atskaitos taškas bei kriterijus. Ji leidžia orientuotis, kur esame, kokiomis kategorijomis mąstome, kaip suvokiame pasaulį ir save, koks yra mūsų moder­numo laipsnis: ar dar tebekeliaujame iš kaimo į miestą ir civilizaciją, ar jau apsisukome grįžti atgal.

Beje, tarp M. Martinaičio ir jaunosios kartos yra įsiterpusi dar viena, „buferinė“, menininkų generacija – sovietinė, priėmusi totalitarinės sistemos smūgius ir pateikusi atitinkamą atsaką – stebinusi pasaulį nežabotu „dionisiškumu“ bei savižudiška laikysena (unikali rezistencijos forma). Dabar ji tyliai traukiasi iš gyvenimo. Bet tai – atskira tema.

 

Marcelijus Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių rajone, Paserbentyje, išėjo iš jo Kalnujų keliu į Vilnių, į kultūros pasaulį ir daugiau nebegrįžo, nors visą gyvenimą desperatiškai siekė išsaugoti savo gimtinę – išsaugoti poe­tiniu žodžiu, pasakojimu, prisiminimais, taip pat moksline ir pedagogine veikla. Poetas net namą parsigabeno į savo naująjį etnografinį pasaulį – į Vanaginę. M. Martinaičio tekste svarbiausias yra prisiminimo ir sugrįžimo judesys, nors su­grįžti ir nebebuvo kur.

Sąlygotas kilmės, poetas gyvena tarytum dviejuose pasauliuose: atminties išsaugotame kaime ir knygos bei kultūros pasaulyje. Knygos padeda žmogui atsiskleisti dvasiškai, sukurti save kaip asmenybę, teikia didžiulį estetinį ir intelektualinį pasitenkinimą, tačiau jos negali pakeisti gyvenimo tikrovės – jos neturi kraujo, jose nėra gyvybės ir mirties skonio. Jausdamas idėjų sferos sąly­giškumą ir kultūros sąlygotus prigimties suvaržymus poetas nuolatos maištau­ja prieš šią antrinę simbolinių reikšmių tikrovę. Maištauja ieškodamas kul­tūrinio pasaulio tvarkoje absurdo elementų, iracionalumo ženklų, žvelgdamas į ją iš šalies, pasitelkdamas intelektą paralyžiuojantį paradoksą. Iracionaliausias kultūros pasaulio elementas, žinoma, yra pats žmogus – su savo jausmais, nuostaba, su savo gyvybe ir mirtingumu.

Todėl esminis M. Martinaičio naujoviškos kūrybos principas – moderniojo individo dekonstravimas ir pirmapradžio, archetipinio žmogaus rekonstravimas, reiškiantis savasties atgavimą, tapatybės atkūrimą. Nes tik archetipe poetas randa tai, kas yra tikra, žemiškai sunku, svaru, taip pat – amžina. Senovinis provaizdis – patikima atrama meninei sąmonei tuštėjančiame moderniojo žmo­gaus pasaulyje.

Archetipinis jo eilėraščio subjektas yra tarytum kokio būties dėsnio apraiška, objektyvus gyvybės pradas. Modernųjį individą, jo egocentrinę, izoliuotą, atskirtą nuo tikrovės sąmonę bei savimonę poetas griauna paradoksu, iškeldamas intelektu neišsprendžiamas gyvenimo ir mirties priešpriešas. Gyvenimas ir mir­tis yra kažkas daugiau už mąstymą, tai – tikrovė, kuri suvokiama intuityviai, t. y. tiesiogiai.

Paradoksas ir yra nukreiptas prieš intelektą, – tai spąstai racionaliam mąsty­mui. Sutrikdžius protą fundamentaliomis tiesomis (būties ir nebūties prieš­prieša bei jų dramatiškas suartėjimas individualioje egzistencijoje), kurioms prisiminti reikia naivaus suvokimo, išlaisvėja intuityvioji sąmonė, tarytum iš naujo atrandanti save ir pasaulį. Tai ir yra M. Martinaičio tikrovės magija, – ikiracionali galia jausti tikrą gyvenimą kaip dar neaprašytą ir neuždarytą į diskursyvinio mąstymo kategorijas, kurios susmulkina didžiuosius būties mat­menis ir paslepia nuo žmogaus tiesą. Didžiosios gyvenimo tiesos yra labai paprastos, bet nuolatos pamirštamos, nes intelektas jų nesugeba aprėpti. Jos yra pernelyg paprastos ir pernelyg didelės, kad būtų suvokiamos, todėl joms prisi­minti pasitelkiamas primityvusis protas – Kukutis, nesiliaująs stebėtis visų pirma tuo, kad yra gyvas. Taip pat – kad potencialiai yra ir numiręs. Juk nor­maliam žmogui nebūdinga stebėtis savo paties buvimu – gyvenimas jam atrodo kaip savaime suprantamas ir būtinas dalykas. Tačiau kai kas ima ir nustemba ne dėl pasaulio reiškinių įvairovės, o dėl paties jų buvimo fakto: kodėl pasaulis yra, kodėl egzistuoja žmogus. Reikia būti arba trenktu, arba filosofu, kad stebėtumeisi savo buvimu. Todėl būties buvimu stebisi gan reti kultūros personažai: Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas, Martinas Heideggeris, taip pat ir mįslių šalies herojus – žemaitiškas M. Martinaičio Kukutis…

Šie vardai nėra tokie tolimi, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk, anot M. Heideggerio, tikroji filosofija – būties mąstymas – pasibaigė su profesionalios filosofijos atsiradimu. Autentiškai mąstė ikisokratikai, kuriuos mes, civilizuoti žmonės, traktuojame kaip dar tebegyvenusius mitologiniame pasaulyje. Iš kažkokio panašaus pasaulio į lietuvių literatūrą su savo keistais klausimais ateina ir Kukutis, kuris mums yra tapęs lyg ir etnografine lietuvių literatūros puošmena.

 

Kartais M. Martinaičio poezija atrodo visai nepoetiška, – poetiškumo įspūdį sukuria egzistencinis lyrizmas ir archetipinio subjekto personalizacija. Jo tekste dominuoja ne metafora, ne vaizdinys, bet metonimija, mitinis konstravimas, samprotavimas. Tai sunkūs žemės žodžiai, kažkuo artimi prūsų išminčiai, mėgi­nusiai paaiškinti pasaulį mįslių kalba. Mįslių ir paradoksų kalbos yra giminin­gos.

M. Martinaitis pirmiausia yra žemės mąstytojas, savotiškas gyvenimo filoso­fas, pasirinkęs eiliuotą mąstymo formą dėl jos įtaigumo. Jis – pirmasis mūsų li­teratūroje modernųjį kultūrinį in–dividą dekonstruojantis autorius, todėl pats moderniausias tarp savosios generacijos autorių, nepaisant to, jog jo dekonstravimas juda ne intelektualinių technologijų trajektorijomis, kurias išrado akademikai, bet archainių intuityvių jausenų, archetipo linkme. Kažkiek jam yra artimas Romualdas Granauskas, kurio tekste pirmiausia gyvena daiktų pasaulis, o tik paskui – žmogus.

Poeto žodis nėra ir niekuomet nebuvo agresyvus, ką nors tvirtinantis, tei­giantis, įrodinėjantis, nes jis visų pirma žiūri į savo paties pasaulį, kontempliuoja savo paties egzistenciją, nesiginčydamas dėl kito buvimo ir pažiūrų. Jo tole­rantiška etika yra individualios (ne individualistinės) savimonės poezija: kiekvienas žmogus turi savo unikalų gyvenimą, savo namus, savo likimą, ir niekas kitas čia nieko nepridės ir neatims.

Bendraujant su poetu visuomet jaučiamas jo nuošalumas, atsitolinimas. Nors šiaip jis yra iniciatyvus, pareigingas ir visuomeniškas žmogus, kartu visuomet lieka kažkur be galo toli, o kur – nesimato. Tos tolumos – kūrybos laukas, tikro­ji susitikimo su poetu vieta. Jei nebūtų pasitraukęs „už miško, už miško“, nebūtų ir unikalios poezijos kaip autentiškos gyvenimo formos.

M. Martinaičio poezijoje rekonstruojamas archetipas nereiškia tapatybės – tarp archajinio žemės ir kultūrinio žodžio žmogaus visuomet išlieka distancija, atstumas, sukuriantis nostalgišką įtampą. Poetas valstietiškosios pasaulėjautos bruožus papildo humanistinės kultūros ženklais, išryškina sielos gyvenimą. Humanizmo balsas M. Martinaičio tekste yra to teksto poetiškumo prielaida – tai lyrizmas, individualių, asmeniškų emocijų krūvis. Tokios moderniosios savi­jautos būsenos, intymaus „aš“ balsas ryškus, sakykime, meilės lyrikos rinkinyje „Atmintys“ (1986). Jame dominuoja europietiška kultūrinė kalba, parodanti indi­vidualizuotą savimonę ir humanistinę laikyseną, kuri iš principo skiriasi nuo natūralistinės etninės archetipinio subjekto savimonės. Toji humanistinė atsvara motyvuoja vieną stipriausių, emociškai įtaigiausių M. Martinaičio lyrikos temų – meilės. Poetinio meilės jausmo patirtis įmanoma tik aukštosios kultūros subjektui. Valstiečiui meilė daugiau yra giminystės, bendruomenės pa­tvarumo, gyvenimo stabilumo pojūtis, tai kolektyvistinio pobūdžio emocija, integ­ruojanti individą bendruomenėje ir vengianti išskirtinumo, neįgyjanti pasijos reikšmės.

 

M. Martinaitis yra ir mokslininkas, literatūrologas, literatūros interpretato­rius, taip pat vienas ryškiausių mūsų eseistų. Originali knyga – „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998). Tai dviejų mūsų literatūrologų – M. Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės – susirašinėjimas, kultūros ir kūrybos temų refleksijos, kur už idėjinės problematikos slypi asmeninė komunikacija ir autentiškas rūpestis dėl žmogaus gyvenimo prasmės.

Šioje knygoje labiausiai išryškėja M. Martinaičio kūrybos egzistencinės ištakos. Poetas yra „prilenktas prie savo gyvenimo“, t. y. jis neatskiriamas nuo savo žemės, nuo kaimo gyvenimo, kuris reiškia ir varganą, primityvią egzisten­ciją, ir kartu yra nepamainomas, fundamentalus savimonės pagrindas, poeto realybė. Tas sunkus pasaulis – kūrėjo savastis, todėl nuo jo neįmanoma pabėgti; jame keistai tarytum oksimorono vaizdinyje susijungia dvi reikšmės: gimtinė yra ir vargana, ir brangi, nes tikra. Kūrybinė prigimtis, aukštesnės gyvenimo pras­mės ieškojimas žmogų skatina bėgti iš to skurdaus bei sunkaus pasaulio ir kartu nuolat grįžti į jį ar bent neštis su savim, nes tai – vienintelė jo tikrovė. Kadangi žmogus yra ne kas kita, kaip jį suformavusi, jo sąmonę sąlygojusi aplinka. Tos aplinkos praradimas reikštų savasties praradimą, – juk sąmonės turinys iš esmės yra atmintis, iš egzistencijos kylanti, prie gyvenimo „pririšta“ istorija. Nors kartais tą egzistenciją gali užgožti knygos, jeigu jos yra esminis aplinkos elementas.

Tarytum pabėgęs iš prigimtinio pasaulio, poetas nuolat gręžiasi atgal, žvelgia į jį iš elitinės kultūros aplinkos, – jo tikroji prigimtis ir yra tas sunkus, prie savos žemės lenkiantis svoris. Fatališkai neišsilaisvinantis žmogus, ir gyvenimas fata­liškai atsitiktinis: o kas aš toks būčiau, jei nebūčiau išėjęs? Būčiau visiškai kitas, stovintis šalikelėje su dviračiu ir karve, svetimas ir nepažįstamas, tamsus ir primityvus. Kaimietiška kasdieniška figūra, kuri galbūt patrauktu pro sali pra­važiuojančios literatūros profesorės dėmesį. O gal ir ne, gal šmėkšteltų lyg ne­buvusi. Kaip kažkas tokio, neįgijusio egzistencijos.

Taigi iš vargingo kaimo reikia išeiti, kad atrastum save, o save paradoksaliai atrandi tik atsigręždamas į tą patį vargingą kaimą, į kurį jau niekaip nebegali sugrįžti, tik mėgini jį pasiekti, atkurti žodyje – pats jau būdamas kitame laike, kitoje erdvėje.

Knygoje įdomiausia ir yra toji skirtinga dviejų kultūros žmonių būtis: V. Dau­jotytė į M. Martinaitį kreipiasi iš intelektualiosios kultūros pozicijų, o M. Mar­tinaitis atsiliepia lyg vis tebestovėdamas kaime, primygtinai teigdamas save kaip primityvų, bet giliai jaučiantį žemės žmogų, atsako profesorei iš egzisten­cinės situacijos (o kas būtų, jei nebūtų?). V. Daujotytė vėl atrašo jam lyg iš bib­liotekos, saugiai atsirėmusi į knygų pasaulį ir kalbėdama universalių kultūros vertybių vardu. Pagaliau M. Martinaitis tarytum pasiduoda, pamiršta savo kaimiškumą ir ima dalyvauti pokalbyje viename lygmenyje: abu diskutuoja apie lietuvių literatūros ir kultūros problemas.

V. Daujotytei kultūrinis kalbėjimas su M. Martinaičiu – tik kaukė, tik tam tikras jungiantis pagrindas, kai svarbiausia – pats žmonių bendravimas. Tačiau profesorė yra pasitikinti ir jaučiasi saugiai, paslėpusi asmenišką gyvenimą už intelektualinės diskusijos. Ji šioje diskusijoje atgyja, tai ir yra jos gyvenimo forma, į kurią mėginama įtraukti kaimietiškos sąmonės pokalbio dalyvį. M. Martinaitis – priešingai, egzistuoja kažkaip atskirai, rašo pirmiausia apie save, bet diskusijoje yra maksimaliai nuoširdus. Vyrui, žinoma, lengviau – savo būse­nas išreikšti jis gali atviriau. Tačiau, kaip minėta, neišlaiko kultūros spaudimo, paklūsta siūlomai bendravimo formai, ima „dalyvauti diskurse“, kiek praras­damas autentiškumą bei savitumą. Jis rašo, žinoma, protingai, įžvalgiai, bet tai jau nebe „prilenkto gyvenimo kalba“, o intelektualinės sferos anoniminės reikšmės, kurias išsako išsilavinęs autoritetingas asmuo. Už kultūriškai angažuoto teksto M. Martinaitis nebeatpažįstamas kaip unikalaus gyvenimo žmogus, – tolimas, svetimas ir vienišas. Pokalbyje jis turi apsimesti išgyvenąs solidarumo jausmą – pamiršdamas save ir artikuliuodamas bendrybes.

Taip ir nusistovi „humanistinio susvetimėjimo“ situacija: knygoje vyrauja taurios, kilnios temos ir du vieniši balsai, šnekantys apie kažką kita, nei tai, kas yra svarbiausia ir kas inicijuoja bendravimą. Pametę vienas kitą intelektualinių reikšmių pasaulyje, to praradimo baugią tuštumą užpildo kalbėjimu, kultūros idėjomis, abstraktaus pobūdžio rūpesčiais. Literatūra, kylanti iš egzistencinio ir dvasinio susikalbėjimo poreikio, net iš būtinybės, dabar tampa žmogiškojo bend­ravimo pakaitalu, kompensuoja jausmų ir intuityvių suvokimų stoką.

 

Naujausias M. Martinaičio poezijos rinkinys „Tolstantis“ (2002) kelia daug apmąstymų apie menininko ir laiko santykį.

Poetas jau seniai yra tapęs legenda. Savo gyvenimą perkėlęs į poetinį tekstą, į knygą, jis daug kam atrodo kaip ir gyvenantis toje savo knygoje. Kai kurie Vilniaus universiteto pirmo kurso studentai, sužinoję, kad klausysis M. Martinaičio paskaitų, apstulbsta, tarytum išgirdę žinią, kad pas juos į auditoriją ateis Maironis, Putinas ar kuris nors kitas klasikas.

Tokia yra klasikos galia ir liūdna lemtis – atitolinti autorius, o kartais ir jų kūrinius nuo gyvenimo. Visuotinos reikšmės kūriniai išaukština menininką ir kartųjį atskiria, sukuria distanciją, atitolina. Iškilus autorius neišvengiamai yra tarytum kažkur išeinantis, nebepasiekiamas. Taigi tolstantis nuo gyvenimo. Tolstantis savo žodžiu, o kartu – turint omenyje paskutinio M. Martinaičio rin­kinio pavadinimą – tolstantis ir egzistenciškai. Kai net žodis nebesieja su gy­vaisiais, kai ima trūkinėti ryšiai su pasauliu.

Gyvenimo nebesiekiantis žodis kartais tampa tuščias, negyvastingas, sustabarėjęs, tapęs beveik daiktu. Kasdienės poeto apyvokos daiktu, buities smulkmenomis, kurias vis sunkiau besurankioti iš visų buvusio gyvenimo pakampių. Staiga sudaiktėjęs žodis lyg atskiria žmogų nuo jo paties tikrovės, savotiškai įkalina, uždaro simbolinių reikšmių vienatvėje, kuri jau tampa mono­tonija, inercija, magiškos galios nebetekęs ritualas. Rankiok nerankiojęs, kartok nekartojęs tuos žodžius – jie nebeatsinaujina, nebeįkvepia, todėl juos lieka tik perrašinėti, perdėlioti kaip senų albumų nuotraukas. Kadaise dosniai išbarstyti, gimę iš įkvėpimo ir nušvietę pasaulį, dabar jie turi būti surinkti, išsaugoti, nes juose slypi kūrėjo tapatybės kodas.

Gyvenimo nuovargiu pažymėta, savaip postmoderni intelektualaus žmogaus išmintis yra tokia: tekstai pagaliau ima perrašinėti patys save, mėgindami atspėti savo kilmės paslaptį ir bent kiek susigrąžinti tos pirmapradės jau­natviškos energijos, iš kurios jie kadaise ir atsirado, tais mitologiniais vargano aukso amžiaus laikais, in illus temporis, laiko pradžioje. Kadaise žodis išlaisvino žemės žmogų iš primityvios egzistencijos, bet jis taip pat tą žmogų ir uždarė, atskyrė, apribojo, įkalino. Nes bet kokia, kad ir primityviausia egzistencija yra tikresnė už žodžių pasaulį. Nors žodžiai ir nušviečia egzistenciją, įprasmina ją, bet simbolinių reikšmių šalis iš esmės yra iliuziška, sąlygiška, niekuomet ne­suteikianti galutinio tikrumo ir pasitenkinimo. Žodis – ypač M. Martinaičio poe­zijoje – yra egzistencijos interpretacija, netampanti egzistencija. Interpretacija yra begalinė, o egzistencija – baigtinė, tolstanti. Žodžio būtis yra trapi ir dūlė­janti ar tiesiog sudeganti (kaip seni laiškai viename A. Marčėno eilėraštyje).

Nesibaigiančiu kūrybos procesu tapęs gyvenimas tarytum perkūrė patį autorių, perkėlė poetą į simbolinių reikšmių pasaulius, iš kurių jis ilgesingai žvalgosi į kažkur paliktą, pamestą, tarytum išduotą savo gyvenimą. Tikras, pasišventęs kūrėjas visuomet yra gyvenimo išdavikas.

M. Martinaitis yra žmogus, kuris visą savo gyvenimą gabenasi su savimi. Kaip sraigė savo namelį ar kaip vandens voras oro burbulą. Ir iš šito savo gyve­nimo audžia ir audžia vis kitokius, bet pasikartojančio rašto ataudus. Audžia prasmių tekstą, kuria eilėraščius.

Paskutiniame rinkinyje teksto audinys ne tiek kuriamas, kiek perkuriamas, perrašomas – „nusirašomas“ iš senų-jaunų eilėraščių. Ryškiausias pavyzdys – eilėraštis „Išleistuvių nuotrauka Aleknynės mokykloje“.

Čia kiltų pagunda prabilti apie postmodernizmo principą – kūrybos idėjos paneigimą, traktuojant teksto rašymą kaip ankstesnių tekstų ir kontekstų per­rašymą. Postmodernizmas – akademiniuose sluoksniuose kilusi veikla – tam tikra prasme reiškia sąmonės nuovargį. Kūrybinė sąmonė, netekdama vitališku­ mo ir spontaniškumo, kūrybos procese įžvelgia ne įkvėpimą žadinančias nau­joves, bet tų pačių mąstymo formų pasikartojimą. Taigi M. Martinaičio eilėraš­čiai yra perrašomi, – atėmus iš jų originaliuosius tekstus, iš kurių perrašoma, kažin kas beliktų?

Bet postmodernizmo principo taikymas šiuo atveju nėra tinkamas, tai tik analogija. Savo dvasia M. Martinaitis tolimas postmodernizmui, – tam pasauliui, kurį jis nešasi su savimi, labiau taikytina net ne modernizmo, o premodernizmo sąvoka.

Visgi tas įsigilinimas į pirmuosius žodžius nėra nei pasikartojimas, nei post­modernizmui būdingas simuliakras ar žaidimas. Pirminių prasmių perrašymas reiškia poeto atsigręžimą į individualaus rašymo ištakas. Šioje kūrybos pradžios ir jos dabarties sąveikoje, savotiškame laiko rate atsiranda distancija, kurianti prasmės įtampą, iš esmės – egzistencinę dramatišką nuotaiką, kuri postmoder­nizmui būtų visiškai nereikšminga ir nesvarbi. Pažodinis perrašymas neį­manomas; tekstų ir gyvenimo atkarpų distancija, egzistencinis nutolimas sukuria naują prasmės tūrį, naują savižinos matmenį (juk visas poeto kūrybinis gyvenimas yra tarytum nesibaigiantis savižinos procesas). Kaip ir būdinga M. Martinaičiui, čia atsiranda paradoksas: laikas sukuria žmogaus susvetimėjimą, daro jį neatpažįstamą, nesuvokiamą pačiam sau. Jaunasis viltingai žvelgiantis eilėraščio subjektas dar nemato savo ateities, nežino, kas jo laukia, o dabartinis klasikas, žvelgdamas į savo jaunystę, neatpažįsta savęs, – nesuvokia, kaip buvo įmanoma tokia viltis, toks optimizmas, naivus pasitikėjimas pasauliu (ypač tokioje vargo situacijoje, iš kurios buvo išeinama į gyvenimą).

Į pradžios laiką (į save patį) atsigręžiama su nuostaba ir su liūdesiu, nostal­gija, net su niūria rezignacija. Nes nostalgija reiškia, anot I. Kanto, troškimą su­grįžti ne į tam tikrą erdvę, bet į laiką, kurio jau nebėra. Kuris beveik neatspėja­mas, kuris – „anapus ribos“ (Maironis).

Tokie hermeneutiniai horizontai ir gyvenimą padalijanti riba tampa labai prasminga ir efektyvia estetine įtampa. Autoritetingas poetas yra susvetimėjęs savo praeičiai – gyvam, bet labai trapiam jaunystės žmogui, kuris tarytum tebėra kažkur įstrigęs laike, lyg inkliuzas gintaro gabale, ir kuriam padėti neį­manoma.

Laikas padalija žmogų į du gyvenimus – ateinantį ir tolstantį – kurie tary­tum prasilenkia ir nepažįsta vienas kito. Žmogus suvokia save kaip visumą, ta­čiau jį padalijęs laikas paneigia savižinos galimybę.

Antra vertus, tik toldamas nuo savęs, iik prarasdamas save imi save matyti laiko perspektyvoje – ne kaip savaime aiškią biografinę individualybę, bet kaip gyvą ir niekaip neatspėjamą paslaptį, nykstančią laiko miglose.

Taigi lyrinis subjektas žvelgia į save, esantį praeityje, nes be buvusiojo „aš“, be savo ištakų jis yra lyg nepilnas, nesuprantantis pats savęs. Tačiau ir žvilgsnis iš praeities jau yra svetimas, nesuvokiamas, stulbinantis savo naiviu optimizmu. Atminties veidrodyje žmogus mėgina atpažinti save, bet šiame veidrodyje vienas kitą stebi svetimi veidai, iš kurių niekuomet neatsiras vientisas „aš“ – tokia yra paini egzistencinio laiko dialektika.

 

Kai kuriuose rinkinio „Tolstantis“ eilėraščiuose jaučiamas nuovargis, spon­taniškumą ir paradoksą keičia racionalus išprotavimas, ramus opozicijų pasian­so dėliojimas, – toks azarto nesužadinantis žaidimas su savimi, kai nėra ko lauk­ti – nei ypatingo laimėjimo, nei pralaimėjimo. Antitezių arba išvardijimų gran­dinės, šiaip monotoniškos, pabaigiamos efektingu gyvenimo ir mirties – galutinių kozirių išmetimu. Anksčiau toks pabaigos efektas tarytum sviesdavo skai­tantįjį į kažkokią gelmę, net kvapą užgniauždavo, dabar jau prie tokių poeto viražų esame įpratę.

M. Martinaičio paslaptis glūdi skirtybėje – kuo jis yra kitoks. Jis skiriasi nuo naujosios kartos autorių, kurių tekstai labiau primena sąlyginių refleksų me­chanizmus – kultūrinio individo reakcijas į jį supančią kultūrinę aplinką, į tuos individus formuojantį kontekstą. Žmogus čia nuo vaikystės auga knygų ir pro­tingų žmonių apsuptyje, nuo mažų dienų pradeda daug skaityti ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai ima rašyti. Žmoguje ima veikti perskaitytų tekstų, kultūrinės informacijos energija, o filologinis išsilavinimas tiesiog įpareigoja leisti į apyvartą visa tai, kas perskaityta, verčia generuoti tekstus. Tačiau būna ir taip, kad filologinės studijos, išugdančios savikritišką mąstymą, gali ir nu­slopinti kūrybinės raiškos poreikį.

Bet nei vienas, nei kitas variantas M. Martinaičiui negrėsė – atėjęs iš kito pasaulio, iš kaimo, kur žodis buvo šventas ir kur negrėsė jokia intelektualinė savikritika, viską atsinešęs su savimi, jis tiesiog privalėjo savo ištakas doku­mentuoti dvasios kalba. Juk minėtasis praeities veidrodis parodo jauno žmogaus tikėjimą žodžio galia. Šiandien žodžiai surankiojami iš pakampių kaip išbarstyti rakandai, nulupami nuo daiktų tarytum jų buvusios prasmės ar gyvybės atspau­dai. Kas iš to – daiktai vis tiek lieka tikresni už jų žodines išnaras ar apnašas. Galų gale tas žodžių rankiojimas darosi kažkoks vangus, netikras, kiek demonst­ratyvus, deklaratyvus, atpažįstamas. Tai – proto darbas, o ne jausmo apraiška.

M. Martinaitis, prieš pradėdamas „tolti“, ateina iš vargano kaimo, iš sunkaus žemės gyvenimo, kur knyga buvo nereikalingas perteklius, o eilėraščių rašymas neturėjo jokios motyvacijos. Bet ši aplinka tapo poeto savastimi, suteikė unikalios egzistencijos pagrindą, kaip kūno konkretumas teikia sielai individua­lumo matmenį. Tie kilmės pagrindai – skausmingai nostalgiški, ir jis nešasi sunkų gyvenimą per aukštosios, intelektualiosios kultūros pasaulį kaip organiškąjį gyvasties pradą, kaip minėtasis voras – jį gelbstantį oro burbulą.