Gintarė Bernotienė. Ilgalaikiai projektai

Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia, ką sako, kur link krypsta naujausioji lietuvių literatūra. Štai keletas bruožų, kuriuos įvardysiu ir bent kiek pagyvinsiu pavyzdžiais.

Žvelgiant į šių metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudarytą kūrybiškiausių 2025 m. išleistų knygų dvyliktuką, akivaizdu, jog nominuojamųjų amžius jaunėja (galima pajuokauti, jog Kornelijui Plateliui poezijos rinkinys „Su Ferdinandu“ dėl pašnekesio su antrininku garantuoja visišką lyderystę amžiaus grupėje, tačiau knyga ir objektyviai gera, teikianti intelektualaus skaitymo malonumą). Prisimenant ankstesnius dvyliktukus matyti, jog vis dažniau leidžiami konceptualūs poezijos rinkiniai, pasižymintys aiškia, išgryninta struktūra, knygos-projektai, kurių tekstai patyrė esmines rekompozicijas ir taip tapo įsimintinais kūriniais. Pernai tokia buvo Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga „Antra dalis“, 2023 m. – Gretos Ambrazaitės „Adela“. Šiais metais taip autorių veiklas nušviečia Mindaugo Kvietkausko poezijos rinkinys „Gruntiniai vandenys“ (joje akademizmas plačiąja prasme – pradedant akiračiu, stabtelint prie eiliavimo), apimtimi ir ilgalaikiu įdirbiu rašant ir kalbant apie ribines moterų istorijas išsiskiria Vitalijos Maksvytės poezijos rinkinys „Ne kraujo, ne pieno“. Tačiau ir viena, ir kita knyga, kad ir kaip būtų paradoksalu, meta įtarimo šešėlį pačiai kūrybai – per gerai įsisavinta, kad priblokštų nesuvaldoma autentika, tuo, kas gelmingai sava, ištikę vienintelį kartą, nekartojama ir neegzeplifikuojama kaip tyrime.

Jokių abejonių „Gruntiniuose vandenyse“, irgi paradoksalu, nekelia paskyrimas Raineriui Mariai Rilkei, meilės lyrika, o kituose M. Kvietkausko eilėraščiuose konkuruoja juslumas ir stingdančios klasikinės formos, sklandžios, kiek negyvos, iš praėjusio laiko, meistriškai atkartotos. Šaltas techniškas aprašymas kontrastuoja su tirštumu – detalių, istorijos, mitologijų, Vilniaus mite suliejamų lietuvių ir hebrajų kultūrų bei atminties. Gruntinių vandenų, santakoje susiliejančių upių metaforos taikliai nusako kultūros prigimtį, knyga yra teigianti, o seniai M. Kvietkauskui rūpinti coincidentia oppositorum įgilina šį bendrumo kūrimą. Mane ji patraukė metafizine pajauta, subtiliu gimties ir giminysčių jutimu, įstabiais meilės eilėraščiais – su ribų peržengimu, su milašiškais androginiškais mylimaisiais. Dvasinės problematikos svarstymu rinkinys primena Česlovo Milošo „Ulro žemę“. M. Kvietkauskas permąsto daugybę literatūrinių temų, pasimatuoja Č. Milošo, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės stilius, įvairiabriaunė jo, išsilavinusio literato, išmanančio literatūros istoriją, skvarbančio tikėjimą ir ezoteriką, kompetencija lemia plačią tematiką ir poetinio kalbėjimo amplitudę – noble kodas siekia ir intymumo sferą, juntamas aktyvizmas – kultūrinis, politinis rašymas.

Kultūrinis akiplotis K. Platelio poezijos rinkinį „Su Ferdinandu“ paverčia svarstybų plotu – ir savosios tapatybės, ir rinkinio autorystės, ir vaizdinijos, kurios jau ne tik iš Šventraščių ir meno traktatų, bet ir iš pasaulinio žiniatinklio semiasi žmonija. Skaityti linksma, juk rašoma su būdinga ironija, tačiau visai knygai bendrà pasaulio ir to, kas plyti už jo, kaip žmogaus suvokinių tema yra rimta. Nerimtai ji atrodo tik peržaidžiama neįkyriai komponuojant idėjas ir jų paneigimus, šį intelektualų diskursą apsupant klasikine aukštojo stiliaus retorika, minties vingrumo ištirpdyta taip, kad kalbos žaismė ir mitologijų žinija telieka temos ryškalai. Šis intelektualus žaidimas, paryškinamas knygos paratekstų, primena kadaise, 2004 m., Marcelijaus Martinaičio sužaistą autorinę bylą apipavidalinant jo poezijos rinkinį „K. B. įtariamas“ ir taip dar kartą jam prabylant apie sovietmečio patirtis. K. Platelis šį takiosios autorystės ir atsakomybės klausimą pasuka dar kitu – perkuriančios kalbos ir vaizduotės galios – kampu. Apie prasmę su sugėrovu, bendradarbiu, kartu patiriančiu ideologinį spaudimą, teisuoliu ir juokdariu (įvardiju pagal Agotos Platelytės iliustracijas šiai eilėraščių dėlionei) Ferdinandu I ir Ferdinandu II šnekamasi tai biurokratiškai, tai filosofiškai, tai pernelyg pragmatiškai, o iš tiesų – ginant grynosios minties, laisvo meno, poezijos kaip dvasinės ekonomikos nepriklausomumą nuo krizių. Knyga rašyta 2020–2023 m., kovido ir Ukrainos karo metu, taip ir liekančiu už ištariamo ribų, ko gero, dėsningai – ši tikrovė nėra ironizuojama, ji nenuvertėja. Tarp daugybės rinkinio rūpesčių neišsprendžiamas, neredukuojamas, vis iškylantis yra tik šešėlio, tariamybės klausimas, įkvėpęs ir knygos koncepciją, taip pat klausimas, „ar įvyks rašytinio žodžio / metempsichozė kieno nors mieguistoje sąmonėje?“. Atsakymų gali būti įvairių, svarbiausia autorinė priešprieša yra ši: fragmentiškomis mokslo tiesomis dvelkiančio „pozityvizmo be klounų“ ir fundamentinių tyrimų išvados „o pradžioje buvo žodis“.

Link tolesnės knygų apžvalgos palydi ir K. Platelio eilutė: „Svarbiausia išsivaduoti / iš kanono, jei esame prie šiuolaikinio meno.“ Ne pirmą dešimtmetį konstatuojama, kad šiuolaikinis eilėraštis tampa naratyvus, kupinas gyvenamojo pasaulio naujienų, ypač didelę informacinę vertę turinčių kitos nei autorius kartos skaitytojams. Jaunuosius poetus taip ir skaitau, sužinodama nemaža įdomaus, pvz., iš Dovilės Bagdonaitės poezijos knygos „Takeliai_žolėje“ (2022). Daugėja tarsi pusbalsiu, tarsi sau pačiam rašytų tekstų, savaime suprantamybių, įskaitomų tik artimiausiųjų, sąmoningai prasiveriančios ambivalencijos – kaip užpernykščiame Austėjos Jakas poezijos rinkinyje „Mėlynieji malonumai“: man šitai reiškia, bet ar reiškia tau, nežinia. Nuoseklūs pokyčiai lėmė, kad šiuolaikinis eilėraštis dažnai yra su sociumu susijusi, sociumui adresuota ištara, kaip kalbėta aptarimuose, greičiau reaguojanti į bendruomenės pokyčius. Išpažintinė lietuvių poezija jau pasiekė tokio atvirumo ribą, kad nedidelėje tautos ir dar mažesnėje skaitančiųjų bendruomenėje jos reikšmė kultūrai galbūt ir stiprėja (kaip tai pamatuoti?), tačiau tokia poezija esmingai tolsta nuo prioritetinių estetinio malonumo ir kalbos meistriškumo dalykų, kaip aktualesnes iškeldama sielogydos, savipratos kategorijas, besiremiančias tapatybės, socialinės lyties, dabartybėje užimančios centrinę vietą, apmąstymais ir atsivėrimais. Nesame uždari pasauliui, mūsų literatūrą irgi veikia užsienio literatūros impulsai – Annie Ernaux, Jono Fossės tipo kalbos išraiškingumo siekis ją gryninant. Tiksliai dokumentuojanti taupi kalba Dariaus Žiūros „Diseriui“ pernai pelnė kūrybiškiausios įvertinimą dar ir už tiriamąjį interesą sociumo paribiams.

Svarstoma paribio problematika sieja dvi ryškias poezijos knygas – Mariaus Buroko poezijos rinkinį „Seismografas“ ir Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkinį „Marialė“, taip pat favorizuotą renkant dvyliktuką. Atrodo, ar begali kas būti atviriau už vienas po kito ėjusius G. Kazlauskaitės poezijos rinkinius nuo pat „Heterų dainų“ (2008), kur rašyta apie ribinę tapatybę – „amazoniškas bičių moteris“. Kodėl ji, deklaravusi iš viso neberašysianti poezijos, vis dėlto susikaupė „Marialei“? Savuoju rašytojos asmeniu atstovaudama iškart kelioms tarpusavyje besiderančioms tapatybėms (praktikuojanti katalikė, LGBT bendruomenės narė, rašytoja, filologė, iniciatyvi mažai apmokamo kultūros segmento veikėja, turinti simbolinės moralinės, o ne, kaip galėtų būti, ir finansinės galios, moterų šeimoje be vyro auginanti dukrą, aprašanti sudėtingą ryšį su tėvais ir kitas paternalistikos formas imtinai iki žodžio Tėvynė), ji vaizdžiai brėžia paribių, kuriuose išgyvenama, kontūrus ir juos užpildo proziškomis istorijomis iš savo būties – pajutus mirties ribą, būtis nėra per skambus žodis. Kibus G. Kazlauskaitės žvilgsnis krizių, karų krečiamą, ribų nebetekusį nei savų, nei svetimųjų pasaulį skvarbo negailestingai atvirai ir be iliuzijų, kad amortizuotų moralinį nuosmukį, ir suminkštėja tik ištikus artumo iš stokos ir defekto akimirksniui, pripažįstant vienintelį ilgiau tveriantį žmogišką ryšį – bendrumą kalboje. Nenorminio pavyzdžio jėga rinkinyje, prilygstančiame dienoraščiui ar brendimo prozai, supurto ir atšviežina vertinimus. Kelintą kartą skaitant šią knygą užfiksuoti kasdienybės eskizai ima vertis kaip egzistenciniai, realybės formuluojami klausimai šiems laikams, beprasmybėje ieškant atramų, kurios naikintų tikėjimo infliaciją. Šis antrasis planas yra neryškus, tačiau subtilus.

2025-ųjų kūrybiškiausia knyga išrinktą M. Buroko poezijos knygą „Seismografas“ G. Kazlauskaitė viršelyje anonsuoja pabrėždama žodžio taupumą. Skaitydama pirmąkart ryškiai jutau M. Buroko liudijamą išgyvenimo trapumo įspūdį. Jo ir G. Kazlauskaitės rinkiniai arti vienas kito užribių tyrinėjimu, bet esmiškai skiriasi santykiu su kalba – abejodama darna ar grožmenomis G. Kazlauskaitė ją pabrėžtinai depoetizuoja, o M. Buroko žiūra vis dėlto literatūriška, intertekstuali, tapybiška ir tuo pat metu siekianti tikslumo, atskleidžianti įtampą tarp išpuoselėtų kultūros formų ir esminio, visą rinkinį lydinčio neturėjimo. Paribiai M. Buroko apibrėžti ir per socialinę hierarchiją (slidi nudėvėto nuosavo palto kišenė, daugeliui kultūros žmonių vis dar esanti jų buities apibūdinimas), ir per metropolijos ir provincijos, centro ir pakraščių susidūrimą bei skirtumus, pjaunančius lyg geležinkelio ašmenys. Paribiai tiesiog aptinkami slampinėjant Vilniaus keteromis. Rinkinį gaubia prieblandų ir vienišo vilko valanda, įprasta „sukčiui rytų europiečiui“, pripratusiam prie geopolitinio slėgio.

Visgi M. Burokas rašo stengdamasis nepadauginti emocijos dėl efekto, jo ironiją malšina prasmės pajauta. Stipri paskata eilėraščiui rastis yra vizualusis planas – jis ir inspiruoja, ir drausmina: fantazijos čia nedaug, raiški pati tikrovė. Pasaulyje, kur grasa ne išgalvota, o egzistuoja realiai, juoduma ir pesimizmas skatina kalbėti taip, kad rastųsi rimties, o ne panikos. Apie miestovaizdžio ir subjekto vidinių būsenų koreliaciją jau daug kalbėta; akivaizdu, kad knyga stipriai remiasi koegzistuojančių, tam tikrais atvejais viena kitą pakeičiančių, struktūrų metaforomis, po kuriomis slypi bendresnė žmogaus, pasaulio, aplinkos platesne prasme kaip daugiasluoksnių darinių savikūros ir savirašos traktuotė: kraštovaizdžio, miesto fone žmogus kaip rašto ženklas ar miestas, peizažas kaip žmogaus dalis nesyk susikeičia vietomis, ir ši tranzicija yra dinamiška, dvelkia ekspresionistiniu gaivalu, kartais – neatmiešiamu skepsiu ir klasikinei dailėtyrai nenusileidžiančiais šviesos ir pustonių stebiniais, kuriais užčiuopta kažkas pradmeniško (eil. „Käsmu“).

Rinkiniui duotas pavadinimas „Seismografas“ rodo pastangas rasti objektyvią aprašomų patirčių išraišką, gebėti jas lyginti. Kaip kartografijoje mastelis, t. y. santykinis dydis, leidžia bent schematiškai atvaizduoti vietovę ir sukurti žemėlapį, taip seismografas, artėjantį sprogimą ir gelminių sluoksnių išsiveržimą indikuojantis prietaisas, įgalina pastebėti realios ir dvasinės tikrovių sampyną, vienos įtaką kitai. Ir čia veikia ta pati rašymo (grapho) metafora, kaip ir vietos-subjekto atveju. Rinkinyje didžiausio seisminio aktyvumo yra karo tematikos eilėraščiai ir skyrių pradedantis asmeniškas eil. „Uždegimas“, rodantis, jog sukrečianti ir neužrašoma patirtis gali būti ne tik karas; sąžininga tai pripažinti, kaip ir nekelti aukščiau už prisiimtąją tarnystę savojo reikšmingumo. Tokia ir yra M. Buroko pozicija šioje knygoje – kukli. Karo cezūra gyvenimo tekste, šis vis dėlto įveiktas neaprašomo tylėjimas, skatina kitaip ir iš naujo skaityti visą knygą.

Saros Poisson poezija, į kurią esu atidžiau įsižiūrėjusi nuo 2013 m. „Poezijos pavasario“, atrodo, sulaukė savo valandos savaiminiu nieko nedarymo būdu – kito ne autorės poetika, o bendresni poezijos standartai: įsigalėjo eilėraščio kaip sąrašo, kaip paradigmos modelis, poezijoje daugėjo ne itin jaukaus filosofinio prado. Iš eilučių išnyrantys jos klausimai tada, apie 2013 m., labiausiai priminė Alfonso Nykos-Niliūno minties plėtojimą, nepaisantį lyrikos formato. Ir štai – nepatogūs Saros klausimai, savita kibi žiūra, paradokso iškėlimas iš virtinės kasdienių nuobodybių, kurios kartais sudaro eilėraščio „masę“, buvo pastebėti, svarbiausia, kolegų – tai liudija prizai „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, tą liudija ir knyga „Niekas, nusiteikęs patriukšmauti“, besiremianti ne tiek kalbos muzikinėmis savybėmis, eufonija, melodika, o, sakykim, intelektualiniu „buferiu“, įvairių sričių pažinimu ir kritinio mąstymo geba. S. Poisson poezija panašiausia ne į kitų kolegų, o į jos pačios kūrybą – ir šitai reikėtų priimti kaip komplimentą. Ironija, saviironija, akylas stebėjimas dovanoja originalių, nenudėvėtų metaforų. Suaugusios moters žvilgsnis, išmintingai nuosaiki pozicija vertinant iš dviejų gyvenimo perspektyvų – pradžios įnirtingumo ir pabaigos susitaikymo, man regis, padengia dabartinėje poezijoje egzistuojančią šios amžiaus grupės balso stoką. Rašanti vis ekstensyviau – ypač apimlią prozą, S. Poisson man rašo vis įdomiau, pavyzdžiui, „karpiai minta laiku“.

Dangiško laiko kąsniais minta Vytauto V. Landsbergio prozos „Bevardžio saga“ herojai; skaitant knygą, lyg regimas jų akimis laiko distancijoje ryškėjantis naujausio istorinio Lietuvos tarpsnio apibendrinimas – visų priklausančių tautai likimai yra susiję, nesvarbu, kokioje pusėje okupacijos metu kautasi ar stovėta. Į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką „Bevardžio saga“ pateko būtent dėl šios subtiliai, vaizdais ir pojūčiais, išsakomos minties, o ir dėl poetiškos prozos intarpų nelinijinėje istorijoje apie Tėvynės gynimą. Nors nerasime čia nieko šiurpesnio, ko nebūtume skaitę partizanų dienoraščiuose ar primenamo portale partizanai.lt, labiausiai sujaudina vaizduojamas atminties ištuštėjimas, tyloje spengiantis, dvaselių, bekūnių vėlių balsais įgarsintas lėtas kraštovaizdžio kitimas, stebėjimas iš jau nebežmogiškai srūvančio laiko dimensijos.

V. V. Landsbergis kalba apie atminties apleistį, tą Bevardžio sagą, apie užmaršties prieigas, tąjį užmaršties pareikalavimą, aukštintą prancūzų kultūros istoriko Pierre’o Nora studijoje „Atminties vietos“. V. V. Landsbergis šiame iš trumpų pasakojimų susidėstančiame romane nė sykio nepamini iki šiol paties problemiškiausio atminties studijose figūruojančio kovotojų įvardijimo kaip banditų, ir būtų galima visai į tai nesileisti, jei ne giluminis konfliktas dėl vietos, kova dėl savos žemės, išvarymas ir atsaistymas nuo kurios, t. y. tremtis, visais laikais sociume buvo didžiausia bausmė. Šią problematiką knygoje „Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“ giliai analizavo italų filosofas Giorgio Agambenas, priminęs, jog žodyje banditas skamba esminė priežastis – bando italų kalba reiškia draudžiu, reiškia išvarymą nuo žemės, į kurią sugrįžtama ir po mirties, bekūniais pavidalais, kas labiausiai ir sukrečia šioje knygoje. Minėtinas ir didelis V. V. Landsbergio įdirbis kino srityje, kuriant šios tematikos filmą su paaugliais, galėjęs lemti būtent koliažinį istorijos išdėstymą. Pagrindinis akcentas – kad ir kovojusieji, ir prisitaikiusieji, pabūgusieji, prilenkti ir tiesiog niekšiškai pasinaudoję situacija ilgoje laiko distancijoje iškyla siejami bendro likimo – yra svarbiausias įnašas šios jautrios, kiekvieną šeimą palietusios temos viešoje traktuotėje. Skaitydama „Bevardžio sagą“ prisiminiau eufemistišką žodžio situacija vartojimą mažai kieno įsimintame, o vertame Jonės Balčiūnaitės 1993 m. „Vagos“ išleistame romane „Situacija“, kur taip pat raiškiai, taupiai ir nedviprasmiškai vaizduojamas siaubingas moralinis ir materialinis nuosmukis pasidavus terorui pokariu ir ištinkanti bendra lemtis, įtraukusi į pragaištingą pragarmę visus – kaip plintantis gaisras.

Taigi ilgalaikiai projektai, kurių kūrybines laboratorijas plačiau atveria keletas 2025 m. geriausiomis nominuotų knygų, yra, kaip pabaigoje dera akcentuoti, prasmingi ir būtini, ypač fiksuojant ilguosius istorijos tarpsnius.