Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12

Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Protinga. Tai Donatos Mitaitės monografija „Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją“.

Protinga dėl to, kad ir poeto biografijos, ir kūrybos analizė kupina supratimo, kai reikia – yra ir kritikos. Ypač svarbūs kitų tos pačios kartos rašytojų ir to meto socialinių reiškinių kontekstai. Įterpimas į juos.

Daug yra literatūros tyrinėtojų, kurie linkę adoruoti monografijai pasirinktą rašytoją. D. Mitaitė kitaip. A. Maldonio kūryba jai atrodo reikšminga, verta skaitymo ir nuodugnios analizės, tačiau ji nenutyli A. Maldonio konformizmų, nevykusių eilėraščių, išsako savo požiūrį. Kartu eina į situacijų analizę, aplinkybių aiškinimą. Čia remiasi ne tik A. Maldonio, bet ir kitų jo kartos menininkų (ne tik rašytojų) laikysenos problemiškais aspektais. Kontekstų aprėptis (beje, ne tik nacionalinė) yra vaisinga ir pagirtina. Pasiremta daugybe reikiamų šaltinių. Gerai padirbėta!

Biografija. Atidžiausi literatūros tyrinėjimų skaitytojai gal prisimins, kad 1982 m. esu išleidęs monografiją „Alfonso Maldonio lyrika“ (antras papildytas leidimas 1985 m.). Savo tuometinėje jaunatviškoje monografijoje A. Maldonio biografijos tepateikiau minimumą. Sąmoningai. Tuo metu jis buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas, LKP CK narys, SSRS AT deputatas. Į visa tai klimpti nenorėjau, juoba kad jo poezija buvo atokiai nuo minėtų gyvenimo realijų. Ir D. Mitaitė taip mano. Ir aš lig šiol taip manau. Kad atokiai. Tiesa, kartais į savo visuomeninę padėtį ką nors pasiryžęs publikuoti „atsižvelgdavo“.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (ten D. Mitaitė ir dirba) atsidūrė A. Maldonio archyvas. Jame – ir A. Maldonio „Didžioji autobiografija“ (teko skaityti, galvoti apie galimą išleidimą). Tai vienas svarbiausių šaltinių A. Maldonio biografijai parašyti. D. Mitaitė taip ir padarė, vykusiai. Rado archyve ir daugiau reikiamų jo užrašų, iš naujo perskaitė viešai spausdintas autobiografijas, kitų rašytojų paliudijimus (kai kuriuos pati pakalbino), kai ką išsirankiojo iš poezijos. Susirašinėjimas su latvių poete Daina Avuotinia irgi daug ką pasakė. Taigi monografijoje pirmą kartą spausdinama nuodugni A. Maldonio biografija.

A. Maldonis gimęs 1929-aisiais, metais anksčiau negu Justinas Marcinkevičius ir Algimantas Baltakis, jo draugai ir bendražygiai. Ta pati karta.

Nepriklausomos Lietuvos pabaiga, okupacijos, karas, pokaris, sovietmečio visokie etapai – A. Maldonio biografija panaši į daugelio tą laiką išgyvenusių žmonių. Monografijoje tai pavaizduojama. Ypatumai trys. Pirmas. A. Maldoniui, jau baigiančiam lituanistikos studijas Vilniaus universitete, dėl šeimos skurdo bandančiam šen ten įsidarbinti, kliuvo vyresnysis brolis Bronius, „nežinia kur esantis“. Sovietų saugumas tuo domėjosi. Antras. A. Maldonio sesuo, šešiolikmetė, dėl „nenugalimos meilės“ ištekėjo už „liaudies priešo“ – Lietuvos laikais jis buvo puskarininkis, paskui pasienio policininkas, vokiečių okupacijos laiku irgi policininkas, po karo išėjo į mišką, 1951 m. suimtas ir nuteistas. Žinodamas, kad saugumiečiai slapta aplanko „įtariamųjų“ namus, savo dienoraštį A. Maldonis 1954 m. išmetė į Nerį. Dėl šių aplinkybių gali kilti klausimas, kaip ir kodėl A. Maldoniui sekėsi kopti karjeros laiptais. „Vagos“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, Rašytojų sąjungos pirmininkas, LKP CK narys ir t. t. Gal taip. Aukštas įspūdingas vyras, moka dirbti, gerai rašo, geba prisitaikyti, viešai nekalba ko nereikia. Į „Vagą“ A. Maldonį rekomendavo Eduardas Mieželaitis, Lenino premijos laureatas (vėliau jiedu nelabai sutardavo), tai turėjo reikšmės. Trečias. A. Maldonis, jeigu lygintume su draugais ir bendražygiais trijulėje, neskubėjo debiutuoti. Pirmas jo eilėraštis datuotas 1948 m., o pirmoji knyga „Viduvasaris“ išėjo 1958 m.

Recenzija yra recenzija, privalu prie ko nors prisikabinti. D. Mitaitė, kaip minėta, turėjo galimybę peržiūrėti A. Maldonio archyvą, palikimą. Monografijoje ji daug ką cituoja iš poeto rankraščių, eilėraščių versijų. Gerai, tikrai įdomu ir reikšminga. Rankraščių atkarpos dosniai ne tik cituojamos, bet ir vertinamos. Bet štai kas nutinka. Tasai eilėraščio variantas, kuris galų gale susiformavo ir buvo išspausdintas knygoje, lyg vertinamas, lyg ne. Rankraščių skaitytoją „užnešė“.

Į knygas savaime atėję eilėraščiai interpretacijoms pasirinkti deramai – poetiški, socialiniu, autobiografiniu ir meniniu požiūriu svarbūs.

D. Mitaitė pirmoji plačiai paanalizavo A. Maldonio meilės lyriką.

Vienas svarbiausių dalykų. D. Mitaitė yra pagavusi A. Maldonio charakterio ir kūrybos būdo esmę. Eidamas visokias pareigas A. Maldonis elgėsi ir viešai kalbėdavo taip, „kaip reikia“, bet savyje ir savo kūryboje buvo kitoks. Kitaip manantis, ironiškas, skeptiškas. Stoikas, be kita ko. Poezijoje tokį save kaip įmanydamas slapstė. Tą jo slapstymąsi, išraiškos slopinimą kūrybos broliai ir sesės, o ir įdėmesni skaitytojai, suvokė. Žiūrėjo į poetą pagarbiai. Konkrečius socialinių būsenų vertinimus, aptinkamus jo eilėraščiuose (monografijoje tokie atvejai kruopščiai išrankioti), A. Maldonis dėl leidybinio apdairumo abstrahuodavo. Kartais tai buvo į bloga, o kartais ir į gera – rasdavosi reikšmingų ir mįslingų bendrinimų, metaforizavimų.

Monografijos 230 puslapyje rašoma, kad A. Maldonio autocharakteristika lygintina su Vinco Mykolaičio-Putino. Ir pateikiama tokia A. Maldonio citata: „Garbinu stojišką žmogaus laikyseną, jeigu jis sugeba ją parodyti sunkiausių išbandymų metu, jeigu jis nesiramsto iliuzijomis (stabai, vadai, altoriai…) visatos šalčio ir savo egzistencijos mįslės akivaizdoje. Ar tai reiškia gyventi be paguodos? Man rodos, kad didžiausia dovana ir paguoda – ir yra šitas gyvenimas, jei, žinoma, sugebame patirti jo grožį ir pilnatvę.“

Samprotaudama apie poeto socialinę laikyseną skirtingais laiko tarpsniais, D. Mitaitė rado būdą savo mintis grįsti poezijos citatomis. Tai savitas šios monografijos bruožas. Sociologizavimų gal kiek per daug, bet ką jau, – sunku jų išvengti rašant apie sovietmečio kūrybą.

Įspūdingas knygos pabaigoje išspausdintas D. Mitaitės 2001 m. ilgas pokalbis su A. Maldoniu. Protinga, nuodugnu, blaivu. Kiek jau metų praėjo, o viskas tebegalioja. Svarbiausia – įdomu skaityti. Aprėptas gyventas laikas ir to laiko literatūra. Išskirčiau Sigito Gedos, Tomo Venclovos, Eduardo Mieželaičio vertinimus, nestokojančius kritikos. D. Mitaitė kalbino poetą įsijungusi diktofoną. Dėl to tekste perteiktos A. Maldoniui būdingos frazės ir intonacijos, rimtumo ir kalbėjimo pusiau juokais deriniai.

Monografijos autorė išvengė superliteratūrologijos. Dėl specialių sąvokų telkinių kai kurių literatūros mokslininkų tekstai tampa nepaskaitomi. Tai ir skaitomi tik kolegų. Lieka tūnoti literat-urologijos, pasak Romualdo Granausko, tamsoje.

Rašydama monografiją D. Mitaitė daug ką kalbino, klausinėjo. Ne kartą kalbino ir mane. Ir, be kita ko, persakė mano pasakojimą apie tą metą, kai A. Maldonis nusprendė trauktis iš Rašytojų sąjungos pirmininko pareigų (tai 1988 m. pavasaris). Kas su juo kartu rašytnamyje dirbome, nelabai supratome kodėl. Man jis visgi pasakė. „Visko man teko daryti, visko visaip prikalbėti, išeisiu, ir jūsų rankos bus laisvos.“

Buvo jis itin santūrus, uždaras žmogus. Dėl to tąsyk nustebau, kad po darbo panoro su manimi paėjėti link namų. T. Kosciuškos gatve ir iki pasuksiu į savąją Mildos. Manau, norėjo pasakyti, ką pasakė.

Ypatingo būdo. Kai buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas, uoliai skaitė visų knygas. Jautė tokią pareigą. Ir ką? Sutinka ant rašytnamio laiptų ką tik skaitytos knygos autorių, šypteli, paglosto petį. Ir viskas. Ir abiem viskas aišku.

A. Maldonis nebuvo ir nėra daug skaitomas poetas. Labiausiai gal dėl dengiamųjų kūrybos spalvų, popfrazių kratymosi. Gaila, žinoma, nes poezija jo puiki. Tai ir Donatos Mitaitės monografija negali tikėtis per daug skaitomumo. Aš tai siūlyčiau ir skaityti patarčiau. Nes rašoma ne tik apie literatūrą, bet ir apie gyvenimą. Bet kas iš tų kritiko patarimų?