Viktorija Daujotytė. Rasti ir prarasti

1991 m. Nr. 10

Kęstutis Nastopka. Išsprūstanti prasmė. – V.: Vaga, 1991. – 342 p.

Šie du žodžiai susiję su nepasakytu trečiu: ieškoti. Kritikos knygos „Išsprūstanti prasmė“ įžangos žodį „Pro domo sua“ K. Nastopka pradeda nuo Vytauto P. Bložės eilėraščio „Dievo ieškojimas“. Žmogus čia ieško Dievo visur ir kasdien „nuo ryto lig vakaro, kol užkalant karsto dangtį / staiga nu­simena: kažką turbūt pamiršau“. Visą gyvenimą reikia vytis nepagaunamą būties prasmę, kad staiga galėtum nu­siminti: „kažką turbūt pamiršau“. Tas nusiminimas gal ir yra arčiausia esteti­nės tiesos, pagaliau ir jis pats turi vertę kaip estetinio sąžiningumo paliudiji­mas. Taigi – prasmė, gyvenimo ir kū­rybos, kūrybos ir jos nesibaigiančio aiškinimo. „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą“, – sako A. J. Grei­mas. Šiuo požiūriu K. Nastopka yra se­miotikas – prasmės ieškotojas, poeti­nių ženklų sistemų tyrinėtojas, parašęs lietuviško eilėraščio gramatiką („Lietu­vių eilėraščio poetika“, 1985), kuri, pa­ties autoriaus žodžiais tariant, yra „ban­dymas logiškai paaiškint, kaip gimsta ta ganėtinai paslaptinga poetinė prasmė“. Tarp bandymo logiškai paaiškinti, kaip gimsta paslaptinga poetinė prasmė, ir tarp knygos pavadinimo „Išsprūstanti prasmė“ praeina literatūros tyrinėjimo moksliškumo iliuzijos (logiškai paaiš­kinti) ir jos metafizinių galimybių (įžvelgti, pajusti, suklusti) riba. Kad ir kiek paspęstum tinklų, meninė prasmė išsprūsta. Ji nėra nesurandama ar nepa­gaunama, ji – nesulaikoma. Gali ją pa­matyti, pajusti, apstulbti – lyg staiga sutriktų įprastas laiko tekėjimas ar įprasta daiktų tvarka, bet norėdamas parodyti, ištiesi tuščius delnus stebėdamasis – nieko, tuščia… Arba tik klausimas: kas lieka, kai nieko nebe­lieka. Gražiausia K. Nastopkos kny­goje ir yra šita įtampa tarp forma­lizuotų ir logizuotų poetinės pras­mės ieškojimo būdų ir tarp nuostabos, lydimos slapto džiaugsmo, – vėl iš­sprūdo, sugrįžo į savo laisvės erdvę. Aiškus ir skaidrus žinojimas, kad „ieš­koma prasmė prasprūsta pro spendžia­mus klausimus. Brėždama sutapimų ir išsiskyrimų kreives, poezija sudaro prasmingumo prielaidas, bet jų nesustingdo, klausia, bet neatsako“. Nuo­jauta ribos, iki kurios galima eiti, bet prie kurios reikia sustoti. Galvoti apie tobulumą tol, kol akyse iškils keisti ir gražūs netobulumo pavidalai (A. J. Greimo studija „Apie netobulumą“ da­bar gali būti suvokta kaip itin reikš­minga). K. Nastopkos knygoje irgi jau­čiamos ar nujaučiamos tobulumo–ne­tobulumo atošvaitos.

K. Nastopkos kritikos knyga para­šyta per dvidešimt metų. Anksčiausia data – 1967 metai, Sigito Gedos trium­fo laikas, kai viena po kitos išėjo „Pė­dos“ ir „Strazdas“. K. Nastopkos recen­zuota „Strazdas“, „26 rudens ir vasaros giesmės“, „Mėnulio žiedai“, „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, „Žalio gintaro vėriniai“. Susidaro įdomi kritikos mo­zaika, tarsi išpildanti „Strazdo“ recenzi­joje išsakytą norą, kad poeto raida „bū­tų tokia pat nelaukta ir netikėta, kaip ir pradžia“. Iš šios mozaikos galima maty­ti, kaip kišdama formuojasi ir K. Nas­topkos kalba. Nuo persakymo, inter­pretavimo einama prie poetinių struk­tūrų modeliavimo. „Skaitant S. Gedos eilėraštį horizontaliai – iš kairės į dešinę, eilutė po eilutės – jis gali pa­sirodyti keistas ir nesuprantamas. Teks­tą įprasmina vertikaliosios jungtys, pa­radigminiai santykiai, kultūrinis kon­tekstas. Be tiesioginės, akivaizdžios reikšmės, svarbiausieji poetikos kom­ponentai turi platesnę, numanomą“ (p. 129). Ši S. Gedos knygos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ recenzijos atkarpa gali reprezentuoti K. Nastopkos poezijos skaitymo ir vertinimo metodą. Ji api­ma visą teksto tūrį (horizontales ir ver­tikales), sintagminį ir paradigminį lygį, prasmių akivaizdumą ir numanomumą, galimumą, mitologemų podirvius, ar­chetipų sąšaukas, metaforos kultūrinę atmintį. K. Nastopkos kritikos intensy­vusis laikas – septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sankryžos, kai poezijos vėjas ėmė kelti J. Vaičiūnaitės, S. Ge­dos, J. Juškaičio, V. P. Bložės, M. Marti­naičio, T. Venclovos bures, kai netikėtai gražiai, ekspresyviai prabilo A. Žukauskas. Būtent K. Nastopka buvo tas pagrindinis kritikas, kuris paju­to novatoriškos poezijos jėgą, suge­bėjo adekvačia kritikos kalba per­teikti jos siekimus. Daug kas kritiko buvo nutylima, ypač numanomos reikš­mės, prasmių podirviai. Sunkiais laikais kritikas, kaip ir skaitytojas, buvo slap­tųjų poezijos reikšmių suokalbininkas. Tik tas, kas kritikos nerašė, išvengė anoniminio kalbėjimo apie poezijos ne­komunikabilumą, uždarumą, nesupran­tamumą arba apie nepakankamas lai­ko žymes. Bet tos „žymės“ iš knygos lengvai išsitrynė – kaip autorius pa­prastai sako, „ideologinių reveransų atsisakyta“. Kadangi visus K. Nastop­kos rašymus apie poeziją jungia vien­tisas pamatinis galvojimas, tad prie daug ankstesnės J. Juškaičio ar V. P. Bložės poezijos analizės gana natūra­liai prisijungia neseniai parašytas kriti­nis etiudas apie T. Venclovą („Maiš­tingas klasicizmas“, 1988–1989). Apri­boti laisvę, palaimintais pavadinti varž­tus, „kurie turbūt sutampa su dvasia / – Apdegina ir ugdo, lemia formą“,– taip, šios paradoksalios ir kartu esmi­nės T. Venclovos eilutės iš tiesų artimos klasicizmui. Bet–„maištingas klasi­cizmas“? Juk maištingumą pagal įprastą nuomonę siejame tik su romantizmu? Ir vis dėlto – tikslu, esminga. Arba etiudo apie E. Mieželaitį pavadinimas: „Poeto erezijos ir paradoksai“. Labai paprastas ir tikslus šio poeto ištakų aptarimas: „E. Mieželaičio lyrikos iš­takos – ketvirtojo dešimtmečio lietu­vių neoromantikų pamokose“ (p. 50). Įvardyti reiškinį, surasti teisingą išei­ties tašką kritikui labai svarbu. Ne kartą gležnas vardo, pavadinimo, įvar­dijimo daigas prasikala iš paradokso. Vienos oficialios „doxa“ laikais, para­doksas iš tiesų tapo poetinės gyvybės vieta. „Buvau liudytojas,– sakoma knygos pratarmėje, – kaip aižėjant ofi­cialiajai nuomonei („doksai“), budo paradoksali poezija. Atmesdama per­šamus standartus, ji rinkosi neįprastą, keistą – kaip ir vienkartinė individo būtis – kalbą. Šiai poezijai vertinti ne­pakako propagandinių burtažodžių.“ Taip, poezijos kalba kritikos kalbą lem­tingai keičia. Propagandiniais burta­žodžiais galima kalbėti tik apie propa­gandinę poeziją.

K. Nastopkos knygoje jaučiama gra­ži pagarba poezijai („rašydamas apie poeziją, pats mokiausi jos kalbos“). Toks kritiko prisipažinimas skatina ir skaitytoją mokytis poezijos kalbos. Mokytis ir iš kritikos, įsiklausant, kaip ji skaito, girdi, supranta. Gal reikšmin­giausias iš dabartinių (1990) K. Nastop­kos perskaitymų yra Vytauto P. Bložės poemos-romano „Miko Kėdainiškio laiškai“ interpretacija. Iš tiesų – skvarbi kritiko mintis suteikia kūriniui „tvarką”, kurią ne kiekvienas gali įžvelgti šiame asociacijų, aliuzijų ku­piname kūrinyje. Bet lieka galioti ir prieš penkiolika metų apie V. P. Blo­žę pasakyta mintis: „Paradoksinės poe­zijos poetika gerokai skiriasi nuo įpras­to poezijos jaukumo. Ji neduoda guodžiančios iliuzijos, palieka iškeltus klausimus be atsakymo, verčia patiems juos svarstyti“ (p. 30). Tad ir kritiko „atsakymai“ į klausimus nėra vieninte­liai.

Kaip vienas pačių geriausių K. Nas­topkos kritinių darbų ir knygoje išsi­skiria straipsnis apie J. Vaičiūnaitę – „Tarp dviejų erdvių“. Pasakyti esmi­niai dalykai (poetė „sąmoningai konst­ruoja poezijos pasaulį, pabrėždama jo matmenų skirtingumą nuo empirinės tikrovės“; „jos lyrikoje skrupulingai saugomas asmenybės identiškumas“, bet tai nėra romantinis asmeniškumas; „po daiktų paviršium prasidengia gel­mė“; jos poezijoje „gyva kalbos isto­rija“). Iš šio vieno straipsnio pakanka­mai aišku, kad K. Nastopkai reikia eilėraščių, kuriuose „kažkas“ būtų, aki­vaizdžiai lyg ir nebūdamas. Kad skai­tančio ir vertinančio mintis galėtų įsitempti, bandydama sugauti išsprūstan­čią prasmę. Grynakraujui semiotikui kitur ir nėra ką veikti, o „veikdamas“ tuščia eiga jis pradeda tyrinėti ne kūrinį, o savo paties formules. K. Nastop­kos kritinio metodo grynumą ardo (ma­no požiūriu – gerąja prasme) žmogiš­kųjų meno prasmių jutimas, kuris lei­džia pasiteisinti („V. Spudo poezijos ne­galima vertinti grynai literatūriniais kriterijais“) gražiai metaforizuoti („Iš pilkos kasdienybės lėtų laiko žingsnių gimsta poezija paprasta ir netikėta, tyli ir galinga“) arba labai aiškiai deklaruoti („Metas suvokti: kad poeto pasakymas virstų meno tiesa, būtina žodžio ir minties, kalbėjimo ir gyveni­mo vienybė“). Ir vis dėlto poetai, kurių prasmės yra „įprasmintos“ ar „įspaustos“, nėra K. Nastopkos poetai, kažkas jų aptarimuose, profesionaliuo­se ir sąžininguose, prasprūsta. Kriti­kas neišvengiamai pasiduoda vyraujan­čiai „doxai“. B. Brazdžionio rinktinės aptarimo pats pavadinimas „Sugrįžtan­tys žodžiai“ yra be minties blyksnio. K. Nastopka gerai supranta pranašo kalbą (ją supranta ir minia), bet tik jis taip gerai atpažįsta poetinę tiesą, sa­komą dviem balsais: pranašo ir juok­dario. Iš „prasmingos“ ir „beprasmės“ poezijos (pagal J. A. Greimo straipsnio pavadinimą „Tomo Venclovos beveik beprasmė poezija“) K. Nastopka rinktų­si „beprasmę“, kad galėtų azartiškai gaudyti jos išsprūstančią prasmę, bet nepaneigtų ir akivaizdžiai prasmingos arba reikšmingos poezijos, kaip ir ne­suabsoliutintų jokio metodo, net semio­tinio. Galbūt tai ir yra literatūros žmo­gaus branda – laisvai mąstyti ir laisvai klysti, laisvai pasirinkti, o į savo ne­laisvę (buvusią, esamą, būsimą?) pa­žvelgti ramiomis, nedesperatiškomis laisvo žmogaus akimis: „Rašiau ta kal­ba, kuria tuo metu ginčijosi, priešinosi, apsigaudinėjo ir apsimetinėjo daugelis Lietuvos viešojo gyvenimo dalyvių. Taisyti šią kalbą pagal dabartines nor­mas būtų nesąžininga“. K. Nastopkos pratarmė „Pro domo sua“ yra labai svarbi suvokti savijautai žmonių, dir­busių lietuvių literatūrai pastaruosius du dešimtmečius. Joje teisingai išsaky­ti esminiai literatūros ir jos kritikos prarasties momentai, bet neužbraukiama nieko, kas sunkiausioje kultūros patirtyje buvo ir liko reikšminga. Atro­do, kad būtent knygų pratarmėse dabar brėžiamos pagrindinės linijos požiūrio į kultūros ir kultūros žmonių sunkme­tį.

K. Nastopkos kritikos straipsniai ir recenzijos nėra perrašyti, tik apibraukyti, palyginti, sudėti į „lizdus“. Yra jaučiama vidinė kritinės minties intri­ga, įdomu skaityti. Geriausi kritikos tekstai pirmoje dalyje („Poetų portre­tai“). Recenzijų skyriuje („Knygos“) daugiau atsitiktinių dalykų. „Pagalvoji­muose“ – jau žinomų iš „Lietuvių ei­lėraščio poetikos“. Vis dėlto – graži kritikos knyga. Ga ir ne visas kritiko darbas išmetamas kartu su laikraščiais.