Regimantas Tamošaitis. Kūrinio interpretacijos praktika

1999 m. Nr. 3

Skaitant Bitės Vilimaitės novelę „Brolis ir sesuo“

 

Šiemet su Vilniaus universiteto pirmo kurso studentais lituanistais analizuojame Bitės Vilimaitės noveles. Mūsų užduotis praktiška, todėl svarbiausia ne metodologinės teksto analizės problemos, ne spekuliatyvus teorinis darbas, bet įsiskaitymas į kūrinį, jo prasmių sistemos suvokimas. Svarbu nuolat turėti prieš akis tekstą, gelbstinti nuo pagundos nukrypti į visokias bendrybes, simbolius, neinformatyvias abstrakcijas. Atidžiai įsiskaičius, pats tekstas pasiūlo vienus ar kitus jo interpretavimo, t. y. supratimo ir aiškinimo principus.

Prasmė suponuoja struktūrą ir sistemą, o meno kūrinys ir yra struk­tūrinė ir sisteminė tam tikros prasmės visuma. Kūrinio interpretavimas – tai jo prasmės rekonstrukcija. Teorija, kuri nėra primetama kūriniui, o išauga iš jo prasmių sistemos (kaip kritika iš literatūros), yra patikimiau­sias to kūrinio aiškinimo pagrindas.

Tema ir kontekstai

Pirmas praktinis žingsnis – mėginimas apibrėžti temą. Dažnai jis būna logiškai susijęs su pirmiausia perskaitomu kūrinio elementu – pavadini­mu. prieš pradedant interpretacinį darbą, būtina aiškiai suvokti konkretų kūrinio veiksmą ir jį įvardyti.

Temą paprastai sudaro svarbiausias kūrinio įvykis, hierarchiškai jun­giantis ir bent formaliai organizuojantis kitus kūrinio elementus. Šiaip ar taip, literatūros kūrinys visuomet yra veiksmas, vykstantis objektyvioje erdvėje arba subjekto sąmonėje; net ir eilėraštis iš esmės yra vidinis veiks­las arba įvykis, kurį sudaro dramatiško pobūdžio minčių, jausmų ar būsenų slinktis.

B. Vilimaitės novelės „Brolis ir sesuo“ tema – motinos ir vaikų išsiskyrimas. Kūrinio laikas trumpas: vakaras ir rytas. Vakare motina atsisveikina su vaikais, rytą – su buvusiais savo namais, kuriuose pasilieka jos vaikai.

Situacija tikroviška, tačiau už realistinio vaizdų plano slypi archetipi­nės struktūros. Jas signalizuoja jau pats pavadinimas: brolio ir sesers pora (giminystės archetipas) asociatyviai nukreipia mintis į žinomą pasakos fabulą, kurios personažų sistemoje labai svarbus dramatiškas motinos / pamotės antagonizmas. B. Vilimaitės novelėje tokia situacija ir personažų sistema yra akivaizdūs (pamotės atitikmuo čia – vaikų teta. tėvo sesuo, mamos apibūdinta „senmerge“), todėl pasakos prisiminimas (sąmoningas ar nesąmoningas) sugestijuoja tam tikras vertybines nuostatas bei prasmes.

Pasakos archetipas, orientuojantis skaitytoją į tam tikrą reikšmių sistemą, kaip apriorinis žinojimo ir vertinimo kriterijus, palengvina kūrinio perskaitymą, o kartu ir netiesiogiai paaiškina, išplečia jo semantiką, universalizuoja kūrinį. Archetipo dalyvavimas kūrinyje meniškai sėkmingas tada, kai jis nepastebimas, natūraliai išaugantis iš kūrinio situacijos, nėra jam primestas iš šalies.

Be pasakos archetipo, šios novelės motyvacinę sistemą bei vertės ir prasmės komponentus asociatyviai paremia ir sutvirtina literatūrinis kon­tekstas. Lietuvių skaitytojas pirmiausia turėtų prisiminti panašią naratyvinę schemą bei moralinę situaciją Lazdynų Pelėdos novelėje „Motulė paviliojo“. Pasaulyje viešpataujantis blogis pražudo motiną (fatalistinis naratyvo elementas, tiesiogiai nesusijęs su priežastine motyvų grandine), ir netekę žmogiškos globos, gyvybę puoselėjančios šilumos bejė­giai vaikai yra priversti pasukti paskui motiną į aną pasaulį, į kurį traukiasi gėrio jėgos. Gyvybės globos dėsnį šiame pasaulyje pakeičia kovos už būvį, nuožmios „valios gyventi“ dėsnis, leidžiantis išlikti tik patiems stipriausiems ir plėšriausiems individams.

Toks biologinis egzistencijos įstatymas, natūrali „rūšių atranka“ humanistinei sąmonei atrodo kaip blogis, todėl kaip priešpriešą šiam blogio pasauliui ji kuria transcendentinę gėrio būties perspektyvą, numato antgamtinę sferą, nepastebimai dalyvaujančią šio ir kitų Lazdynų Pelėdos kūrinių fone. Antgamtinis būties planas turi užbaigti šio pasaulio darbus, panaikinti jo netobulumą, jis įvykdo galutinę tiesą ir teisingumą.

Beje, tokia nuostata yra esminis I. Kanto moralinės filosofijos princi­pas: jei nėra tikėjimo Dievo būtimi, kurioje išsipildo teisingumas, t. y. visos priežastys susijungia su jas atitinkančiomis pasekmėmis ir visi darbai gauna teisingą atpildą, tai apie moralę kalbėti beprasmiška. Moralę tuomet keičia prisitaikymo praktika, kuri iš esmės yra tas pats biologinis kovos už būvį dėsnis. Transcendentinė sfera turi pasižymėti dviem veiksniais: tai atlyginimas už veiksmą (tam reikalingas sielos nemirtingumas bei atitinkama jos „teismo“ erdvė, antgamtinė būtis) ir tą atlyginimą vykdanti valia. Dievas. Teisingumo vykdytojas paprastai būna antropomorfinis, sužmogintas Dievo vaizdinys (B. Vilimaitės kūrinio pabaigoje nuosekliai išnyra rūpintojėlis – kenčiantis kartu su teisuoliais ir jų skausmu besidalijantis Dievas, moralinio rūpesčio personifikacija), tačiau tai gali būti beasmeniška lemtis, mechaniškai, fatališkai ir negailestingai vykdanti teisingumą (būdinga Lazdynų Pelėdos „keršto“ etikai), ar net moteriškomis reikšmėmis pasižyminti simboliška gamtos dvasia (A. Vienuolio „Paskenduolė“; šiame kūrinyje sukeičiamos sim­bolinės natūros ir kultūros planų reikšmės: gamta, tapatinama su natūraliu žmogiškumu, gyvybės globa, darosi transcendentinė, esanti anapus kultūros, o kultūra įgyja agresyvios ideologinės sistemos, vyriš­ka jėga paremtos prievartinės valdžios reikšmę). Šie skirtumai rodo principinius rašytojų pasaulėžiūrų skirtumus, epistemų konkurenciją. Bet kuriuo atveju žmogui vertybė visuomet bus jo paties žmogiškumas: padaryta skriauda reikalauja bausmės, kurią turi įvykdyti kokia nors jėga, skiriasi tik tos jėgos lokalizacija (gamtos ar dvasios pasauliuose) bei semantinis įprasminimas.

B Vilimaitės novelės įtampą ir sudaro tokia žmogiškų (kultūrinių) ir natūralistinių (biologinių, gamtinių) vertybių konfrontacija; šiame pasaulyje intensyvėja blogis, todėl žmogiškumas persikelia į antgamtinę sferą, įgydamas universalių vilties reikšmių, sąlygodamas religinių problematinių figūrų atsiradimą kūrinyje. Kultūra puoselėja asmenį (asmuo šiame kontekste yra kultūrinė socialinė forma, transformuojanti individą, suteikianti jam vertybini turinį ir susiejanti prasmingais saitais kitais individais bei kultūros sistema); asmens vertybės yra transcendentinės biologinio išlikimo instinktų atžvilgiu. Gamtos tikslai priešingai, jai svarbu ne kultūrinės vertybės, ne idėja, o biologinė gyvybė; gamta tobulina gyvybės rūšis atrinkdama stipriausius individus ir negailestingai įgalindama silpnuosius, nesugebančius kovoti už savo egzistenciją (pig­ti. Hesse’s Pramotę „Narcize ir Auksaburnyje“), todėl ji natūraliai stimu­liuoja egoizmą, skatina individo plėšrumą.

Gamta verčia individą vadovautis naudos principu, kaupti ir vartoti (B. Vilimaitės novelėje kultūrinė humanistinė tėvo namų sfera yra tapusi prag­matine „pamotės“ valdoma teritorija; naudos principas išstumia altruistinį).

Moralės esmė – sugebėjimas dalytis: jei gyvenimas visus apdovanotų po lygiai, neliktų ir moralės problemos. Dalijimasis – tai buvimas kitais, buvimas kultūros sistemoje bei dalyvavimas socialiniame veiksme.

Žmogiškumas – išsivadavimas iš primityvios instinktų būklės, iš egoistinės valios priespaudos. Tą išsivadavimą vykdo transcendentinės arba žmogiškumo jėgos: nesavanaudiška kito globa, gerumas, rūpestis, meilė. Šiaip ar taip, žmogiškumo apraiškos gamtinio biologinio pasaulio kontekste yra nemotyvuotos, nepaaiškinamos, „nenaudingos“, todėl gali būti traktuojamos kaip stebuklas ir siejamos su transcendencijos paradigma, nes nepraktiškiems altruistiniams veiksmams suteikia nelygstamos vertės prasmę. Stebuklas reiškia natūralių dėsnių pažeidimą; tuos natūralius dėsnius pakeisti gali tik antgamtinės jėgos įsiveržimas į natūralųjį pasaulį. Pasiaukojantį veiksmą atliekantis žmogus įgyja šventumo, t. y. transcendentiškumo reikšmę; šventumo pasireiškimo sąlyga – vertybinė kultūros sfera.

Be implicitinės filosofinės-etinės žmogaus problematikos nėra ir lite­ratūros – toks galėtų būti ir šiuolaikinės meninės literatūros vertinimo kriterijus, padedantis susigaudyti triukšmingame naujų knygų pasaulyje, tariame dažnai (post)modernumo ir novatoriškumo tendencijos (individualybės kova už būvį literatūroje) nustelbia „tyliąsias“ gyvenimo vertybes. Reikia pasakyti, kad nors kalbėjimas apie vertybes seniai tapo banalus, pačios vertybės niekuomet nėra banalios, nes jos yra žmogaus egzisten­cijos pagrindas: be vertybinio matmens nėra nei mąstymo, nei literatūros, nei paties žmogaus.

Demonstratyvus žmogiškųjų vertybių neigimas paprastai rodo arba individo infantilumą, arba priešingai – sąmoningą jo pasipriešinimą vertės subanalinimui, kurį sukelia intelektualinis arba moralinis nuosmukis.

Fragmentacija

Kūrinys yra tam tikra nuosekli hierarchiška figūratyvinių, naratyvinių ir semantinių elementų sistema, kurioje skleidžiasi bendra kūrinio prasmė. Kad interpretacija būtų nuosekli, konstruktyvi bei logiška, kad interpretuojant novelė nesubyrėtų į nesusijusius, vienas su kitu reikšmėmis konkuruojančius elementus, mėginame analizę organizuoti remdamiesi objektyviomis kūrinio struktūromis, pirmiausia naratyviniu lygmeniu (kadangi pasakojimas-veiksmas paprastai yra svarbiausias kom­pozicinis kūrinį jungiantis elementas). Novelę suskirstome į kelis semantinius kompozicinius vienetus ir analizuojame juos atskirai, nu­statydami kiekvieno kompozicinio fragmento prasmę bei funkciją kūrinio visumoje.

I epizodas – atsisveikinimas su vaikais

„Paskutinį kartą paglosčiusi vaikus“ – pirmieji kūrinio žodžiai sukuria niūrios lemties įspūdi, tarytum motina atsisveikintų su vaikais visiems laikams. Paglostymas reiškia intymiausią žmogaus santyki su žmogumi; prisilietimas perteikia daugiau jausmo nei bet kokie žodžiai. Kartu šiame veiksme esama sakralinės prasmės atspalvio – tai tarytum motiniškas vaikų palaiminimas prieš išsiskyrimą visiems laikams. Šios situacijos nekasdienišką, lemtingą prasmę sustiprina tolesnis veiksmas: motina išeina iš „mažo kambarėlio“, iš jaukios žmogiškos erdvės, primenančios paukščio lizdelį, kur lovoje po vienu apklotu pasilieka susiglaudę jos vaikai, ir eina į tamsią ir šaltą erdvę, pranašaujančią gyvenimo pabaigą, mirtį. Ji „atidaro duris į tamsiąją priemenę, kur jau plūktinė asla ir dvelkia kapų šalčiu“ (visur šiame tekste kursyvas mano – R. T.). Plūktinė asla tamsiojoje priemenėje – tai jau nebe kambario grindys, nebe žmogaus ir kultūros erdvė, o žemė, žyminti žmogaus gyvenimo ribą. Žemėmis užpluktas gyvenimas, kapas.

Numanomi šeimynykščiai „jau buvo išsivaikščioję gultis – kas į kamarą, kas ant šieno“; šis teksto fragmentas informuoja apie namų pobūdį ir gyventojų tipą – tai ūkiška aplinka, o numanomi veikėjai turi samdinių statusą. Jie išskirstyti kas sau, kaip ir motina atskiriama nuo vaikų. „Nebuvo su kuo kalbėtis“ – žmogiško bendravimo nebuvimas sustiprina aplinkos nejaukumo, svetimumo, vienišumo įspūdį. Tamsos, šalčio bei vienišumo motyvus pratęsia ir lemtingai užbaigia tylos motyvas: „Stojo tyla.“

Kaip ir fiziniame būties plane, žmonių santykiams būdingos dvi uni­versalios bei fundamentalios tendencijos: jungties ir skaidymosi, meilės ir neapykantos (dar Empedoklio konstatuota binarinė opozicija, kurią S. Freudas panaudojo savo teorijoje, apibrėždamas gelmines asmens struktūras, individą valdančias jėgas pavadindamas Eros ir Thanatos vardais). Tai gyvenimo ir mirties jėgos, jungiančios ir skaidančios pasaulį. Akivaizdu, jog šiame kūrinyje vyrauja skaidymosi, gyvenimo byrėjimo ten­dencija, reiškianti gyvenimo visumos nykimą, mirties procesui artimą veiksmą (visuma – tai sakralinis būties aspektas, suteikiantis prasmę bei funkcionalumą atskiriems pasaulio elementams; mirtis reiškia holistinių, visuminių gyvenimo reiškinių suirimą, jų išsiskaidymą į elementariau­sias daleles).

Personažai šiuose namuose yra tarytum svetimi, lyg priglobti: vadi­namoje gryčioje (t. y. svečių – svetimų kambaryje) „stovėjo jai paklota motinos „į apačią smailėjantis veidas ant raudono užvalkalo atrodo kaip ne vietoj padėtas sūris“. Pastarasis vaizdinys – išbalęs, smailėjantis, ne vietoje padėtas veidas (lyg jis turėtų būti ne čia arba lyg būtų atskir­tas nuo kūno) ir raudonas užvalkalas – primena kruvinos egzekucijos paveikslą ir skatina traktuoti motiną kaip auką. Nužudytos motinos vietą pasakoje užima opozicinių reikšmių subjektas – pamotė, o motinišką globą pakeičia prievarta ir išnaudojimas.

Vaikai, lyg nujausdami savo lemtį, iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti kontaktą su motina: iš pradžių „įtempę ausis“ klausosi jos žingsnių, po to „klausėsi, gal dar išgirs jos balsą“, pagaliau mėgina pasiekti ją vidinėje, psichinėje erdvėje, bando „numanyti, kad ji dabar nusirengia ir gulasi“. Tačiau egzekucija simboliškai jau įvyko (tekstas sugestijuoja, kad ji kokiu nors pavidalu išsipildys ir realiai), ir vaikai lieka vieniši savo mažoje erdvėje, tarytum paukšteliai (plonytis sesers balsas), supami tamsos, šalčio, priešiško pasaulio. Taigi atrodo, kad pirmoji pastraipos ir kūrinio frazė „paskutinį kartą paglosčiusi vaikus“ reiškia tai, ką ji ir reiškia pažodžiui.

II epizodas: vaikai mėgina nustatyti santykį su pasauliu ir vienas su kitu

Pasakojimą bei aprašymą pakeičia dialogas, tiesioginė kalba, vaikų replikos. Santykių išsiaiškinimas – dialektinis veiksmas.

Pirmasis prasminis šio dialogo vienetas – vaikų ginčas dėl antklodės. Antklodė, kuria vaikai dalijosi pradžioje ir liks po ja kūrinio pabaigoje kaip po bendru likimu, dabar tampa naudos objektu, sukeliančiu nesutarimą ir priešiškumą. Nebėra vaikus sutaikančios, visus gyvenimo aspektus tvirtinančios jėgos. Motinos globa reiškia aukojimąsi kaip visuotinį gyvy­binį pasaulio principą, ir dalijimosi, jungimosi pamoką, kuri perduodama naujai kartai.

„– Kodėl tu spardais? – paklausė brolis. – Jeigu tu spardysies, aš išmesiu tave iš lovos!
– Nesispardau, kaip Dievą myliu – aš tik apsiverčiau. Aš nugulėjau šoną, – plonyčiu balsu atsakė sesuo.“

Berniukas, vaikams likus be globojančios motinos, iš karto ima veikti pagal individualistinius išlikimo dėsnius (paklūsta įgimtam instinktui, kurį aktualizuoja egzistencinės aplinkybės) ir nustato jėgos principu pagrįstą savo valdžią. Būdamas stipresnis, savo agresyvų ir savanaudišką veiksmą motyvuoja neteisingai interpretuodamas mergaitės veiksmą: apkaltinus ją spardymusi galima lyg ir teisėtai pasiglemžti norimą, šioje šalčio aplinkoje labai reikalingą daiktą. Tai beveik archetipinė, t. y. iš egzistencijos kylanti situacija, literatūros tradicijoje žinoma kaip „vilko ir ėriuko“ etika.

Stipriojo teisei priešinamasi mėginant („plonyčiu balsu“) parodyti tikruosius veiksmo motyvus ir apeliuojant į transcendentinį autoritetą, į Dievą. Šiame kontekste tai moralinio teisingumo simbolis. Idioma „kaip Dievą myliu“, keistokai nuskambanti vaiko lūpose, paaiškinama psi­chologiškai – kaip natūralus vaiko polinkis imituoti suaugusiųjų kalbos formas, tačiau jos funkcija semantinių opozicijų požiūriu yra dar svarbesnė. Mėgindamas nustatyti hierarchinius valdžios santykius, berniukas remiasi natūralistiniu jėgos, mergaitė – transcendentiniu moralinio teisingumo principu. Anot R. Barthes’o, kūrinyje nieko nėra atsitiktinio: arba jame viskas prasminga, arba kūrinys beprasmiškas ir bevertis.

Natūralistinė etika uždaro žmogų gamtos pasaulyje ir sustabdo jo dvasinį augimą; humanistinė – nustato transcendentinę perspektyvą ir užduoda atitinkamą dvasinio tobulėjimo imperatyvą. Žmogaus gyvenimas yra ne duotas, kaip gyvūnui, bet užduotas, kaip pareiga (I. Kantas). Dvasinio tobulėjimo ir transcendentinio veiksmo esmė – visuotinybės aktualizavimas, implikuojantis pasiaukojimo, aukos veiksmą. Individu­alūs tikslai bei poreikiai aukojami tam, kas bendra, visuotina, ir toks į visuotinumą orientuotas veiksmas, išlaisvinantis žmogų iš individualizmo kalėjimo, reiškia jo prisijungimą prie universaliųjų būties lygmenų, daly­vavimą šventybėje.

Taigi žmogaus gyvenimo tikslas, bent esame linkę taip manyti, yra dvasinis tobulėjimas, o šio tobulėjimo forma – asmenybės matmuo. Socializacijos proceso esmė – individo kaip rūšies vieneto išsivystymas iki asmens ir asmenybės rango; tik tokia forma individas gali tapti vertės subjektu ir įsijungti į žmonijos sukurtų vertybių sistemas, į kultūrą. Lemtingiausias socializacijos etapo tarpsnis – vaikystė ir paauglystė.

Svarbiausias asmenybės struktūros komponentas – etika ir moralė. Moralė iš esmės yra praktinis veiksmas – tai sugebėjimas dalytis su kitu: dalytis patyrimu, mintimis, jausmais, rūpesčiu, laime ir kalte, o pirmiau­sia tas moralumas pasireiškia sugebėjimu dalytis daiktu. Sakytume, dvasinių ir daiktiškų vertybių deficitas yra žmogaus moralinio buvimo bei išbandymo būtinoji prielaida.

Globojanti motinos figūra yra esminė moralinio, dvasinio tobulėjimo sąlyga, taip pat nepakeičiamas asmenybės formavimosi veiksnys. Globa ir meilė vaikams yra lyg ir perduodama energija, kuri tampa etiniu būsimų asmenų branduoliu. Taip atsiranda pamatas natūraliam sugebėjimui būti tarp žmonių, jausti visuotinybę ir net sakralines gyvenimo reikšmes. Tokia yra senelės pamoka V. Krėvės „Antanuko ryte“, toks ir „amžinosios vaikų kaltės“ mistinis suvokimas J. Biliūno „Ubage“.

Cituotame vaikų dialoge rašytoja nuostabiai taikliai fiksuoja labai svarbų dalyką: pasitraukus motinai nebelieka vaikus sutaikančios ir ver­tybes lygiai dalijančios globos. Vaikams likus vieniems, išnykus globojančiam kultūriniam matmeniui, ima veikti natūralistiniai išlikimo instinktai, motyvuojantys egoistinį veiksmą net artimiausio žmogaus atžvilgiu (W. Goldingo romano „Musių valdovas“ tema ir filosofinė etinė problema). Meniškai įtikinama ir įtaigu tai, jog tokia psichologinė reakcija parodoma atitinkamo amžiaus personažais, kai motyvacinės sistemos žmoguje atsiskleidžia spontaniškai ir akivaizdžiai, be apsimetinėjimo, būdingo brandžiam kultūros žmogui. Juk kultūringumas dažnai tėra paslėptas egoizmas; inteligencija yra sugebėjimas prisitaikyti, anot I. Kanto. Todėl B. Vilimaitės novelė – mažytė žmogaus vystymosi labora­torija, filogenetinis moralinės raidos eksperimentas.

Po tokio brolio ir sesers dialogo, kuriame slypi mėginimas išsiaiškinti santykių hierarchiją ir kuris atskleidžia jėga paremtos teisės principą, rašytoja kaip papildomą semantinį komentarą figūratyviniame plane nupiešia atitinkamą aplinkos vaizdą, kuriame svarbūs erdvės ir spalvos elementai.

„Abu valandėlę tylėjo. Kambarys buvo nutviekstas mėnesienos. Ta šviesa taip skyrėsi nuo elektros šviesos, ji liejosi nuo begalinio šaltinio, kaip geltonas pelkių vanduo.“

Kambarys – tai minėtas „mažas kambarėlis“; vaikai lovoje asocijuojasi su paukščiukais lizdelyje, kuriems šiuo atveju, likus vieniems, svarbiausia yra išgyventi. Tą žmogiškai jaukią mažytę erdvę tarytum lizdą supa priešiška žmogui erdvė, plūstanti į valkų erdvę mėnulio šviesos srautu. Mėnulis yra gamtos pasaulio valdovas, vegetatyvinius procesus, kartu ir instinktus stimuliuojanti bei reguliuojanti jėga. Tačiau šiame kūrinyje svarbu ne tik natūralistinės stichijos reikšmė – mėnulio šviesa yra atspindžio šviesa be šilumos. Mėnulis yra saulės (ir kultūros) substitutas, maždaug kaip pamotė yra motinos pakaitalas: prižiūrintis, bet nešildantis. Motinai visi jos vaikai vienodi kaip meilės ir vertės subjektai, pamotė visiems vienodai abejinga ir skirsto jai svetimus vaikus tik pagal naudos kriterijų (tolesnis šio kūrinio motyvas). Mėnulis ir „pamotė“ šioje novelėje sudaro semantinę analogiją, kur žmogiškasis personažas (tėvo sesuo) yra beasmenių gamtos jėgų simbolinis reprezentantas.

Simbolinis gamtos vaizdinys {vairių autorių kūriniuose gali įgyti įvairias, kartais radikaliai skirtingas interpretacijas, tačiau visuomet išlieka fundamentali priešprieša: gamtos vertybė yra gyvybės princi­pas. kultūros – idėja (idealas, dvasia, siela, asmuo, pilietiškumas ir pan.). Gamtinis gyvybės principas gali realizuotis dvejopai: kaip indi­vidualaus išlikimo instinktas ir kaip gyvybės globos etika, kuri reali­zuojama socialinėje erdvėje, kultūros sferoje, sužmoginančioje natūraliuosius egzistencinius žmogaus instinktus. Pati kultūra arba visuomenė gali būti charakterizuojama pagal vienos ar kitos tendenci­jos (konkurencijos ar globos) vyravimą.

B. Vilimaitės novelėje mėnulio-pelkių šviesa – magiška ir fatališkai baisoka – sudaro opoziciją kultūros šviesai, prometėjiškai ugniai, saugan­čiai žmogaus gyvenimą. Šiuo atveju tai elektros šviesa, kuri „taip skiriasi“ nuo mėnulio šviesos: elektros šviesa (kaip ir žiburys ugniakuras kūriniuose „Motulė paviliojo“, „Antanuko rytas“) sietina su šildančia ugnies stichija: ji kuria žmogišką erdvę, nušviečia daiktus, leidžia pažinti aplinką. Mėnulio šviesa sutampa su pelkių (negyvumo) vandeniu, skandinančiu individualias gyvenimo formas. Vanduo šiuo atveju, kaip ir universalesnė abstraktesnė chaoso sąvoka, reiškia kultūros ir egzistencijos pavidalų sunaikinimą. Todėl pelkės, savo baugia negyva šviesa pasiekiančios žmogaus būstą (vaikų kambarėlį), simbolizuoja mirtį. Jų vaizdinys kelia metafizinę nebūties nuojautą, motyvuojančią metafizinio transcendencijos plano (kaip atsvaros) atsiradimą kūrinio pabaigoje – tai rūpintojėlio (žmogiško rūpesčio Dievo) motyvas kūrinio figūratyvinių elementų sistemoje.

Todėl labai motyvuotai ir nuosekliai, kaip pasipriešinimas magiškam gamtos spinduliui ir kaip semantinė opozicija tekste atsiranda kitas dialo­gas. kuriame brolis parodo seseriai fundamentaliausią kultūros objektą – tėvo knygas.

Ant knygų yra tėvo vardas („Ten visur mūsų tėvo parašas“) – tai indi­vidualizuota, asmeniška kultūra, tai asmens ženklų sfera. Pats tėvas čia ne biologinės jėgos reprezentantas (vyriškoji valdžios ideologija), bet įveikto egoizmo, kultūrinio idealo išraiška, turinti nelygstamą vertę; tėvas šiame kontekste asocijuojasi su Dievo vaizdiniu, pasižymi identiškomis moralinėmis ir kultūrinėmis funkcijomis (jis – asmeniškas Knygos, Žodžio kūrėjas). Tėvas simboliškai bei realistiškai (kaip miręs) yra transcendentiškas šiam pasauliui, todėl kūrinio pabaiga nuosekliai pasiekia kulmi­naciją motinos kreipimusi į rūpintojėlį, kuriame sutampa ir nukankinto Dievo, ir išėjusio anapus tėvo idėja.

Mėnulio šviesos priešprieša – tos pačios spalvos bet priešingos reikšmės kultūros šviesa – yra aukso raidės ant knygų viršelių (panaši simbolinė kultūros reikšmė – auksinėmis raidėmis užrašytas idealas J. Biliūno parabolėje – „Žmonių laimė“). Tos aukso raidės – tai žmogaus vardas, jo vertė ir jėga, todėl brolis neatsitiktinai norėtų nukrapštyti raidžių auksą, tarytum kultūrinį tėvo palikimą, ir duoti jį motinai kaip relikviją, kaip sakralinį daiktą, saugantį žmogų nuo pasaulio nelaimių.

Pirma buvo Žodis, o po to ir visa kita; taip brolis, identifikuodamas knygos kūrėją, plėsdamas jo valdų, jo sukurto gyvenimo sferą, identi­fikuoja namus ir visą ūkį kaip teisėtą tėvo ir jų pačių nuosavybę. Tačiau tėvas dėl nežinomų priežasčių yra miręs ar nužudytas, pasitraukęs iš šio pasaulio, o jo turtą užvaldę svetimieji (tipiška evangelijų „šeimininko“ ir „įnamių“ situacija).

Įdomi kūrinyje atvirkštinė giminystės santykio proporcija: brolio ir sesers porą atitinka tėvo ir jo sesers („pamotės“) santykis, kur tėvas reprezentuoja pozityvios vertės kultūrinį veikėją, o jo sesuo, užvaldžiusi ūkį, – savanaudišką ir egoistinį išlikimo bei valdymo principą. „Sen­mergės“ kokybė (motinos charakteristika, pasakyta vaiko lūpomis) reiškia, jog šiam veikėjui svetimas meilės ir globos jausmas (prisitaikant prie sociobiologinio „pop“ feminizmo būtų galima interpretuoti, jog neatskleista moteriškoji prigimtis joje užleidžia vietą prievartos, jėgos, valdžios etikai, kad tai neautentiška, „vyriškąją“ ideologiją reprezentuojanti moteris).

III epizodas – vaikų likimo vaizdinys

Vaikų jėgos išsenka, juos įveikia ne tik fizinis nuovargis, bet ir sle­gianti nežinomybė, kuriai mėginta priešinti viltį („Kai ji prasigyvens, pasiims mus“).

„Sesuo nebeatsakė. Brolis iš nepaaiškinamo priešiškumo, kuris būna juk tarp brolio ir sesers, nutraukė nuo jos antklodę, patogiai susisupo ir sėdėjo išplėtęs akis. O jos merkėsi, tos gelsvos akys. Vienoje rankoje jis gniaužė atlenktą peiliuką, tarsi ruoštųsi gintis nuo užpuolikų, o kita apkabino sesers pečius.“

„Nepaaiškinamas priešiškumas“ šio kūrinio kontekste – instinktyvus veiksmas, kuris spontaniškai gali pasireikšti tik tarp artimiausių žmonių. Brolio ir sesers santykis yra toks glaudus ir uždaras, kad bet kuris jų tar­pusavio veiksmas yra tarytum apsaugotas nuo baudžiančio išorės jėgų įsikišimo: jie tarytum tebegyvena vieną gyvenimą, egzistuoja vienose įsčiose (vienoje lovoje), viename uždarame pasaulėlyje, kuriame yra nepasiekiami, tad gali pasiduoti savo natūraliems impulsams bei rea­lizuoti savo potencialias galimybes. Brolis ir sesuo nėra laisvi: jų vienas likimas, todėl ir traukia vienas kitą, ir stumia, varžo, kliudo vienas kitam, kovoja dėl erdvės. Šiuose glaudžiuose santykiuose lygiai veikia ir prieraišumo, ir priešiškumo jėgos. Tad brolio elgsena voliuntaristiška: jis ir skriaudžia seserį, ir tuo pačiu metu ją globoja, saugo – tai, kas kultūros (kaip tarpasmeninio bendravimo) sferoje būtų nesuderinama, šiame mikropasaulėlyje natūraliai jungiasi iracionalios voliuntaristinės valios arba tiesiog instinkto pagrindu.

Vaiko figūratyvinė išraiška bei elgsena labai charakteringa – jis sėdi lovoje, budi, stengiasi neužmigti priešiškame pasaulyje. Rankoje su­gniaužtas peiliukas (juo ketinta atlikti pagalbos motinai veiksmą – nukrapštyti jai tėvo knygų auksą) dabar reiškia ginklą, nukreiptą prieš visą pasaulį. Jo laikysena kaip budraus žvėrelio, o ypač charakteringos akys: jos yra išplėstos it naktinio paukščio, apuoko, ir gelsvos kaip kokio plėšrūno. Tas mieguisto žvilgsnio geltonumas, nebūdingas žmogaus akims, yra nebe kultūros, o laukinės gamtos spalva. Šis vaikas – mėnulio šviesos pakeistas žmogus. Magiško gamtos šviesulio sužadinti vitališki instinktai nuslopina aukštesnius poreikius ir uždaro kelius į pilnaverti gyvenimą, pažymėtą asmens ženklu. Tokius vaikus-žvėriūkščius, užau­gusius be motinos globos ir šeimos šilumos, dažnai matome realiame gyvenime, jie kovoja už būvį miesto gatvėse, geležinkelio stotyse ir kitose vietose, reiškiančiose socialinę periferiją. Apie juos sakoma: kilę iš aso­cialių šeimų. Panašaus vaiko likimą rašytoja vaizduoja novelėje „Šaltoji ugnis“. Taip B. Vilimaitė tęsia aukos arba „mažojo žmogaus” – vaiko, moters, senelio – skriaudos temą. Įvairiais aspektais aktualizuotą J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos kūri­niuose.

Tokia vaiko laikysena yra ne be pagrindo, ji reiškia adekvatų santykį su pasauliu, kurio agresyvų pobūdį rašytoja charakterizuoja baugiais aplinkos vaizdais: „Kažkur traškėjo baldai ir lubos. Ten, ant aukšto, girdėjosi minkšti atsargūs žingsniai.“ Pasaulis priešiškas, klastingas ir pasalūniškas kaip žvėris. Jis ieško plyšių, skverbiasi, braunasi į vidų, laužo žmogiškojo gyvenimo formas. Šiame gyvenime nebėra transcen­dentinės projekcijos, idealistinio vertybinio plano, teikiančio žmogui tvarkos bei saugumo pojūtį ir vilties perspektyvą.

„Ir mėnesiena sruvo į kambarį, kaip negailestingumas, žvaigždes išbluko, tarsi kažkas būtų išskalbęs dangų. Kilo vėjas prieš aušrą ir atsargiai ėmė klibinti neuždary­tas langines.“

Taigi mėnulio šviesa (negailestinga pramotė-gamta) lyg mirties bei užmaršties vandenys galutinai užlieja ir paskandina sąmonės pasaulį; žmogišką globą pakeičia negailestingumas kaip visuotinis būties dėsnis, o sakralinė sfera (dangus ir žvaigždės) permainoma buitiniu praktiniu veiksmu: kažkas ją banaliai išskalbia. Dar Šatrijos Raganos projektuotas platoniškasis idealistinis būties aspektas (žmogaus egzistencijos atrama, prasmės pagrindas ir vertybių kriterijus), mitologinis gėrio pasaulis išnyksta be pėdsako, ir nebebus šiame danguje žmogiškos laimės vizijos: nei Dievulio-tėvelio, nei Dievo motinos, nei laimingų vaikų-žvaigždučių.

IV epizodas – atsisveikinimas su vaikais

Tai pirmasis išsiskyrimo žingsnis (slenkstis) – atsisveikinimas pirmo­joje, mažiausioje bei uždariausioje erdvėje, kurioje prasidėjo visas veiksmas.

Nykiu paros metu („šitą nejaukią, atstumiančią valandą“) pasikartoja pradinė kūrinio situacija. Prieš išvykdama į kelionę motina vėl yra vaikų kambarėlyje. Bet su vaikais jau baigta. „Jos vaikai miegojo susiglaudę po viena antklode, kai ji jau visai pasiruošusi atėjo su jais atsisveikinti. Bet jie neprabudo.“ Tai reiškia, jog jie pasiliko ten, kur yra, ir nebeprabus pil­naverčiam žmogiškam gyvenimui.

Neprabudusi sąmonė ir nežinomybė, atšiauri ateitis, aštrių ražienų supama erdvė, į kurią novelės finale jau pradeda artėti pirmieji paukščiai, tarytum pajutę naujų aukų kraują.

V epizodas – atsisveikinimas su namais

Antrasis atsisveikinimo žingsnis, įvykstantis kiek platesniame uždaros erdvės rate. Vėl pakartojami požymio motyvai, stiprinamas aplinkos nejaukumo įspūdis: „Buvo šalta, net žvarbu, kai ji ėjo per kiemą.“

Šiame epizode pirmą kartą parodoma dabartinė namų valdovė, sto­vinti atitinkamoje, jos vertybinę poziciją reprezentuojančioje vietoje: „Tvarto tarpdury stovėjo jos vyro sesuo, tyli, užsisklendusi savyje, ir žiūrėjo jai tiesiai į veidą“. Sesers tylėjimas bei užsisklendimas – asocialumo, komunikacijos nereikalingumo ženklas; žiūrėjimas tiesiai į veidą – kaip beasmeniškas kažkokio rūstaus įstatymo vykdymas, atleidžiantis vykdy­toją nuo žmogiškų emocijų, nuo sąžinės bei kaltės jausmo. Kaip priešingos vertės charakteris – „motina iš įgimto lipšnumo nusišypsojo jai, pratarė kelis žodžius. Norėjo dar priminti savo vaikų įpročius, keis­tenybes, charakterio bruožus“. T. y. motina nori išryškinti, pabrėžti žmogiškąją vaikų pusę, nes įpročiai, keistenybės ir charakteris yra tai, kas daro žmogų individualų, savitą ir kas susiję su asmenybės struktūromis. Kitaip tariant, motina norėtų pristatyti savo vaikus arba apginti juos kaip humanistinės vertės subjektus, tačiau suvokia, jog vyro sesers sferoje veikia visiškai kita vertybių sistema, ir jos priminimai ne tik neturės prasmės, bet ir gali nuteikti priešingai. Be to, natūralistinėje sferoje, kur svarbiausias įstatymas – kovos už būvį įstatymas, „neturi teisės nieko prašyti…“ Čia viskas konkuruoja pagal savas–svetimas opoziciją, čia nėra vidinio žmonių ryšio, juos sieja tik atsitiktinis likimas ir panašios gyve­nimiškos funkcijos, sujungiančios visus individus į „mechanišką bendruomenę“ (regis, E. Durkheimo sąvoka).

Beje, šioks toks ryšys yra išlikęs, žmogiškumas nevisiškai numarintas ir sesers paveiksle: „Kažkas sukrutėjo stovinčios tvarto tarpdury veide“. Veidas – tai jau asmens ženklas, vartai į jo vidinį pasaulį. Šiuo epizodu rašytoja netiesiogiai teigia dualistinį žmogaus prigimties pobūdį, susijusį su krikščioniškąja epistema. Žmogiškumas yra gilioji, iki galo nenuslo­pinama esmė, transcendentinės kilmės prigimtis, humanistinės laikysenos pagrindas ir galimybė. Toji galbūt nenumarinama esmė kartais „sukruta“, prasiveržia pro kūno instinktų materiją, pro „mėnulio šviesos“ suformuotą somnambuliško egoizmo šarvą.

Nors vyro sesuo ir pajunta reikalą į žmogiškumą atsakyti žmogiškumu, jos santykis su pasauliu jau deformuotas; vaikus ji vertina pragmatiniu požiūriu, taikydama naudos, tinkamumo ūkiui kriterijų, ir tekste išryškėję vertybiniai personažų aspektai jos žodžiuose sukeičiami vietomis: „Jusi bus tikras gaspadorius, – pasakė ji motinai. – O mergička atrodo silpna išlepusi…“

Taigi berniukas bus „panaudotas“ ir įsijungs į miegančiųjų ant šieno bei kamaroje būrį, o mergaitei, matyt, teks motinos lemtis, nes ji nenaudinga ūkyje – motinos „lipšnumas“ ir mergaitės „išlepimas“, kitaip tariant – žmogiškas jautrumas, šiame gyvenime paprastai kenkia prag­matiniams individo interesams.

VI epizodas – išvykimo sakralizacija

„Motina išėjo vieškeliu pro kryžių“ – simboliškos prasmės kupinas vaizdinys, primenantis Golgotos kelią. Sunkūs nuo rasos gėlių vainikai yra lyg realistinio plano – vyro laidotuvių – užuomina, lyg simbolinis kančios grobto ženklas, savo prasme artimas erškėčių vainiko simbolizmui. Šim­tinis šių vaizdinių turinys neleidžia konkrečiai apibrėžti semantinių figūratyvinio plano reikšmių, tekstas šioje vietoje tarytum įgyja univer­salesnį semantinį stilistinį pobūdį; jis užbaigiamas retoriniu rūpintojėlio – sakralinės figūros – klausimu: „Ar sugrįši?“ Kadangi ankstesniame tekste implikuotos visos šio gyvenimo prasmės bei atskleisti personažų verty­biniai santykiai su pasauliu, atsakymo retorinis klausimas nereikalauja, atsakymas yra žinomas.

VII epizodas – atsisveikinimas su šiuo pasauliu

Į paliekamą pasaulį, kurio reikšmės opoziciškos kryžiaus ar rūpintojėlio reikšmėms, pažvelgiama panoramiškai – iš distancijos ir nuo aukštesnės vietos. Toks žvilgsnis paprastai yra reflektuojantis ir apibendrinantis, tačiau kūrinio finale, tarytum nutildant kūrinio garsus, prislopinama retorika ir sušvelninamas sakralinių motyvų simbolizmas. Moralinio sprendimo gali­mybė neutralizuojama pabrėžtinai paprastu realistiniu vaizdu: „…iš kamino jau rūko dūmai. Pirmieji paukščiai jau vaikščiojo po ražienas.“

Tačiau ir moralinės problematikos kontekste realistinis motyvas yra kažką svarbaus liudijantis ženklas. Skaudžiose ražienose vaikštinėjančių paukščių vaizdinys, primenantis A. Hitchcocko niūrias iracionalistines fan­tazijas, yra mėginimas parodyti tai, kas savaime akivaizdu, ir pasakyti tai, kas nebepasakoma. Kūrinį uždarantys paukščiai yra fatalistinės būties simbolis – kaip tikrieji šio pasaulio šeimininkai jie ateina ir viešpatauja laukuose, ištuštėjusiuose po pjūties.

Keletas minčių apie interpretaciją

Kūrinio supratimas yra prasmės rekonstrukcija – konteksto rekons­trukcija tekste. Prasmė suvokiama remiantis patirtimis, nauja suvokiama per tai, kas jau žinoma, kas yra patirta; kūrinio prasmėje potencialiai slypi žmogaus literatūrinės, kultūrinės ir egzistencinės patirtys. Todėl kūrinys išauga iš kūrinijos bei iš gyvenimo, ir kiekvienoje knygoje poten­cialiai glūdi visos žmogaus patirtys, visos knygos, „pasaulinė biblioteka“, anot Borgeso. Rašytojas taip pat yra ne tik prasmės kūrėjas, jis ir inter­pretatorius: reaguodamas į empirinį gyvenimo faktą, atrasdamas reiškinyje reikšmę (pirminiame etape stokojančią prasmės), jis jį interpre­tuoja remdamasis savo individualia ir bendražmogiška patirtimi, – taip empirinis faktas tampa prasmingu kultūriniu reiškiniu.

Interpretacija tam tikra prasme yra platoniškas veiksmas: mėginimas prisiminti, pamatyti kūrinyje tai. kas skaitytojui jau yra žinoma iš patirties. Interpretacija reiškia naujovę tik perskaityto kūrinio atžvilgiu (kaip jo vaizdų aiškinimas, prasmės atskleidimas ir išplėtimas), tačiau apskritai ji atveria ir sutvirtina tą žinojimą apie žmogų, kuris jau yra mumyse. Kitaip tariant, literatūros kūrinio funkcija – mūsų žmogiškumo priminimas bei įtvirtinimas. Tuo ji atlieka lyg ir sakralinę funkciją, yra savotiška šventos žmogiškumo prasmės konfirmacija.