Viktorija Daujotytė. Poetinė anamnezė

1995 m. Nr. 8–9

Marcelijus Martinaitis. Atmintys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 1995. – 128 p.

Žmogus yra transcendentiškas sau pačiam. Tai viena didžiausių žmogiš­kumo mįslių, pajusta jau šviesiojoje Elados šalyje. Ir matydami mes liktu­me neregiai, jei nepajėgtume žinoti, kad matome… „Jei mes gimdami ne­tenkame to, ką turėjome prieš gim­dami, o paskui, pasitelkę pojūčius, vėl atgaiviname, ką žinoję, tai, man rodos, „pažinti“ reiškia atgaivinti tą žinojimą, kurį jau turėjai. Ir. vadin­dami tai prisiminimu, mes turbūt sa­kome teisingai“ (Platonas, „Faidonas“).

Prisiminimas kaip preegzistencija. Mintis ne kartą versta į moderniąsias psichologijos teorijas, į C. G. Jungo archetipus, ankstesne žmonijos pa­tirtimi pagrįstus vaizdinius, išky­lančius iš kolektyvinės pasąmonės, paveldimus individo. Paveldimus, pačiam paveldėtojui nežinant, nesu­vokiant, „neatsimenant“.

Atmintis yra žmogaus stebuklas, atveriantis jį praeičiai – bendrai ir at­skirai, socialinei ir kultūrinei. Meni­ninkai yra intensyviausios atminties žmonės. „Atsimenantys“ ir tai, ko ne­atsimena. Poetų preegzistencija yra itin gili, jų atmintį stiprina lyg savai­me atsimenami žodžiai, eilėraščiai, metaforos, simboliai. Tyru vaiko žvilgsniu poetas palydi žvaigždę, bet ją ištarus eilėraštyje nekaltybė dings­ta. Žodžiai nėra nekalti. Eilėraščiai yra žodžių įkalčiai. Kartais – kalėji­mai, už tokių grotų įkalinantys žodį, kad tik itin intensyvi dvasinė energi­ja jį išlaisvina. Bet ir poetai yra kal­bos kaliniai ar bent įkaitai – „kalbos grotų“ sąvoka ir metafora, amžiaus pradžioje pasirodžiusi vokiečių poe­zijoje, nėra be prasmės.

Eilėraštis yra sankirta. To, ką „atsi­mena“ kalba ir kultūra ir ką net ne­atsimindamas „atsimena“ poetas. Ir įtampa, kad bendroje kultūros at­mintyje nepranyktų atskira ku­riančiojo dvasinė patirtis.

Prieš penkiolika metų M. Martinaitis rinkiniui „Tie patys žodžiai“ yra su­teikęs tokią preegzistenciją: „Dabar man atrodo, kad didelę dalį šių eilėraščių parašiau dar vaikas būda­mas, dar neišmanydamas rašto, kad tais pačiais žodžiais jau kalbėjau“. Vaikas, beraštis – tas, kuris dar nėra paliestas kultūros „kalčių“. Bet jau žinantis tai, ko dar ilgai nežinos, kad žino. „Prireikė kelių knygų, kad prisikasčiau iki pradžios, iki pirmųjų gy­venimo elementų.“ Kūryboje eiti į priekį – tai sunkiai grįžti atgal, prisi­kasti iki pradžios, tarsi kokios plato­niškosios pirminės idėjos. Arba – at­siminti ne tai, kas yra buvę, o kas, lyg ir nebebūdamas, nė akimirksnį nenustoja būti.

1987 metais M. Martinaitis išleido lyrikos knygą „Atmintys“. Pradėjo O. Milašiaus citata: „Meilė užmerkia akis: tai ir yra amžinybė“. Užbaigė taip:

Tu mano nuosmukis, poezija, duobė,
tu nešvarumai, prie manęs prikibę.
Aš prakalbu, kai negailu kalbėt,
kai nekaltumas virsta nešvankybe.

Poezija, tu nedora, kai be kaltės:
laimingų ir teisių tarsi aklųjų gaila…
Einu aš prie tavęs, kaip eina prapulties
ar gėdos, panašios į meilę.

Įtampa. Įtampos tekėjimas tarp ne­kaltos amžinybės, dvasios nuolanku­mo iš meilės ir tos somatinės būties, kuri yra kalta dėl nešvarumų, kur „nekaltumas virsta nešvankybe“, bet gėda panaši į meilę. Poezijoje su­artėja ir tai, kas yra labiausiai nu­tolę. Poezijos dorybė yra jos kaltu­mas. M. Martinaičio eilutė „Poezija, tu nedora, kai be kaltės…“ priartėja prie Putino paradokso: „Tu mano nuo­dėmė – mano dora“.

M. Martinaitis kuria poetines pro­gramas. (Kuria ilgai nežinodamas, kad kuria, o sužinojęs imasi ardyti.) Dabar ryškiausiai matomos – Ku­kučio ir atminčių. Susikuriamos žai­dimo taisyklės, žaidžiama nuolat maišant kortas, kad per greit nebū­tum atpažintas. Atskiri eilėraščiai su­jungiami – Kukutis pasirodo kaip ba­ladžių poemos veikėjas. Atmintys su­eina į meilės lyrikos albumą. Taisoma ir papildoma. Programa ima veikti pati iš savęs. Prasideda ir užsi­baigia. Šimtas atminčių. Paskutinė:

Štai priėjau ir paskutinę atmintį –
pati savim užsiveria kūryba…
Į veidą mestą žodį – tartum akmenį, –
pusiaukelėj sulaikęs, dėdavau į knygą.

Štai užbaigta knyga, lyg būtų miestas –
kaip niekieno jinai, taip ir kiekvieno…
Buvau ten svečias mylimosios kviestas,
kur daugel metų ir jinai nebegyvena.

Atminčių atraminiai žodžiai yra kū­ryba, knyga, atmintis, mylimoji. Lais­va erdvė – tarp niekieno ir kiekvieno. Tarp atsimenamo ir neatmenamo, bet nenustojančio būti (Salomėjos Nėries: „Ką atmeni ir ko neatmeni, / Dai­nuok. širdie…“). Nėra kito būdo pasa­kyti, ką atsimeni neatsimindamas – tik kūryba. Kūryboje – per žodį la­biausiai – atsiveria, pasirodo tai, ko nėra, arba tai, kas yra daugiau negu matoma arba temizuojama, motyvuo­jama (pasakoma kaip tema, motyvas). Atmintis nusėda tik kūrybos vande­ny.

Lyrikos tėvynė neturi laiko nei erdvės sienų. Bet turi dvasinės sutelkties vietą – gimtinę, tautos kalbą, būdą, tradiciją. M. Martinaičio „At­mintyse“ viena tradicijos šaka dar la­bai arti: tai naujosios tautosakos žanras, artimas romansui, tik trum­pas, dažniausiai ketureilis, įrašomas į sąsiuvinį ar albumą. Atmintimi dar pokario metais būdavo pradedami laiškai. Viena – iš atminties:

Sugrius sienos akmeninės.
Supus medžiai milžinai.
Mano žodžiai, tau rašyti.
Bus atminti amžinai…

Tradicija yra tik galimybė. Leidimas kažką daryti. Žodinės atminties buvi­mas (nuolatinis kitimas) papildomų prasmių teikia ir taisymui, redagavi­mui. Pirmoji atmintis „meilės lyrikos albume“ tikrai vykusiai pataisyta, nebekliūvanti:

Rašiau tau atminti į vaikišką albumą.
Tai prisimint dabar – naivu ir liūdna…
Tie žodžiai – tarsi prarasti gabumai –
lyg paukščiui pamušti sparnai – vis kliūna!

O puslapis su įrašu turbūt išplėštas:
pasaulį jau pasidalijome pusiau.
Neklausiu, kur esi: tik atminties apsėstas.
pats sau tais žodžiais praeitin šypsau…

Eilėraščio taisymas apskritai yra iš­kalbus – kūrinys „padaromas“ iš žodžių, bet nebūtinai iš karto. Pada­roma kaip sukuriama.

Kūrybos matmuo „Atmintims“ yra svarbiausias. Sukurtas pasaulis – griežtas, taisyklingas, simetriškas – 100 eilėraščių iš dviejų ketureilių posmų. 800 eilučių. Kūrybos tema, o greičiau vidinis, visa persmelkiantis veiksmas: „<…> sau neįmanomi du kūriniai Sutvėrėjo“ (III): „Meilė užmerkia akis prieš patį didžiausią turtą: / pasaulį paniekus – pasaulio kūrimą kartoja“ (IV). Kūryba susi­grąžina pasaulio pirmapradystę, ją „atsimena“. Kurdamas turi išlikti be­raštis, kad raštas netaptų iš anksto žinomas, kad nuostabos laukas ne­būtų iš anksto apartas ir apsėtas. „Beraštis taip / su virpuliu ir baime laiko šventą knygą“ (X).

Kultūros žymenys – knyga, Švent­raštis, raštas. Skaitymas, rašymas – kaip tylus dalyvavimas kultūroje. Skaitymas gamtoje – nebyli, nesąmo­ninga pastanga jungti du lygmenis – fizinį ir dvasinį. „Tapau aš tremtiniu, pažvelgęs vieną kartą, / kaip sėdi dangui knygą atsivertus“ (XVIII). Su knyga dažniausiai regima moteris, – moters dalyvavimas kultūroje atrodo neįtikėtinai gamtiškas, neardantis pirmapradystės. Moteris, vyras ir Die­vas. Moteris, vyras ir Gamta. Moteris, vyras ir Kūryba. Ne visos, bet M. Mar­tinaičio „Atmintims“ esminės trejybės. Nebūtinai visos ir visur esančios. Bet greta dviejų visada jaučiamas kažkas trečias. Maždaug: „Matyt, yra tokia jėga, kuri mus stebi…“ (XXXVII). Ši jėga lydi, apšviečia, saugo:

Viens kitą sielomis turėsim atpažinti –
mes esam stebimi iš to aukštybių miesto.
Mylėdama patamsy kaip žibintą
mane užsidegi – prieš dangų apsišviesti.

Kas yra ta galia? Gal transcenden­cijos galimybė, galimybė žmogui išei­ti už savęs, pajusti kito alsavimą. O per kitą ir save kitą – ne tik naudo­jantį ir vartojantį, bet ir šviečiantį, apšviečiamą, apšviečiantį. Transcen­dencijos judesys priklauso kūrybin­gam ir kuriančiam. Kūryba teka per žmogų lyg dvasios srovė. „Prijungia“ prie kultūros tradicijos, prie pradžių pradžios. M. Martinaičio „Atmintys“ kyla iš liaudiškųjų lietuviškųjų at­minčių podirvio (bendro, tautosakiš­ko) ir kartu jos siekiasi antikos, Pla­tono mitologinio dainiaus Orfėjo, ka­raliaus Saliamono psalmių, „Giesmių giesmės“, A. Mickevičiaus meilės sonetiškumo.

Meilės lyrika. Ne eilėraštis. Ne mei­lės tema, ne motyvas, ne įvaizdis. Dvasinio fenomeno kūryba – beveik kaip kokia statyba. Tautosakinio at­minimo pamatai. Giesmių giesmės bokštai. Dvasinės patirties langai – žiūrėti ir matyti. Ir suvokti, kad ma­tai, nors ir nežinai ką. Meilė nėra ap­rašoma. Meilė yra parašoma. Viena pačių gražiausių atminčių:

Peržengusi, kas užginta, – šviesią
lyg nuo vėjo palenktą aguonos galvą
prie galvos priglaudusi, į lūpas tiesiai
lūpom perdavei man slaptą kalbą.

Nuo manęs paskui ėjai link Dievo keliais.
nuodėmes įrišus nosinaitėj – dangui grąžą…
Išaugtinė, paauglės išblukusi suknelė –
kaip komunija – persišvietė prieš vitražą.

Riba (kas užginta), gamta (palygi­nime), suartėjimo patiklumas, slapta kalba. Kaimiškumo nuoroda metafo­roj („nuodėmes įrišus nosinaitėj“). Jausmo transcendencija į kaltę („peržengusi, kas užginta“). Ėjimas link Dievo keliais – prie komunijos, taip tebesakoma Žemaitijoje. Dva­sinės energijos įtampa, tekanti tarp fizinio suartėjimo, kaip ribos peržen­gimo, kūniško kontaktyvumo („į lū­pas tiesiai lūpom…“) ir jausmo tran­scendencijos į kažką, kas nėra tik du. Dievas, dangus, komunija, vit­ražas – galimi transcendencijos ob­jektai, bet greta jų „paauglės išblu­kusi suknelė“. Šventumo pajauta, sugrąžinta atgal, atperkanti kaltę „kaltojo“ akimis. Meilė, neatimta iš meilės, iš dvasinės energijos. Ne tuščiažiedis sentimentas, ne tik fizi­nis aktas, o gyvybės, gyvybingumo slaptis. Stebuklingas artėjimas vieno į kitą ir liūdesys po meilės („Kodėl po meilės lieka liūdesys?..“).

„Kas vulgaru ir žema, pridengi grožiu. / Regėjimą jisai aptraukia dūmais.“ Gal ši vienos atminties pradžia būtų aiškinanti. Aiškinanti minties lygmeniu, persmelkianti – eilėraštyje. Grožio spindulys į soma­tinės būties tamsą. Antrasis matmuo arba meilė. Svarbiausia, o gal ir vie­nintelė energija, kuri dar gali užpil­dyti egzistencinį vakuumą (filosofine prasme). Arba – vidinę tuštumą, kuri mumyse vis didėja, maskuodamasi „akcijomis“, vulgarizmais, nusekusios dvasinės energijos ženklais.

Ar M. Martinaičio „Atmintys“ nors kiek padidins įtampą tarp meno, pajėgiančio išlaikyti antrąjį matmenį, ir tarp besiplečiančio žemojo stiliaus? Tokio tikslo jos nė neturi, bet įtampa atsiranda savaime. Nė viena kryptis (taip pat ir postmodernizmas) neap­ima viso meno. Nei viso kuriančio žmogaus, jei jis dar sukasi apie savo paties ašį, o ne apie kuolą, kažkieno įbestą. „Be priežasties verki labiau vis ir labiau, / gal ką suvokus amžina ir aukšta…“ Grynas egzisten­cinis liūdesys be priežasties prie­maišų. Toks pat grynas egzistencinis džiaugsmas, plūstantis ir iš gamtos. „Graži gamtos klasika…“ – poetinės frazės dalis iš eilėraščio „Nuplėskė vakaro ugnys…“ Viena pusė – maždaug pagal A. Šliogerį: klasika ir bėra gamtoje, jos nuošalybėse, kurias apleido ar kurių nepasiekė technizuotas žmogus. Kita – subtiliai M. Martinaičio, klausianti:

Didelis vakaras – ir paskenduoliškos mintys:
kodėl negirdėti tenai dainuojant ar verkiant?
Kodėl mergaitė jokia neateina iš meilės skandintis?
Ar ten nieko nėra, kas būtų to vakaro verta?

Į gražią gamtos klasiką ima atsi­liepti lietuvių literatūros klasika, jos žodžiai (vakaras, ežeras, kaimas, paukštis, daina). Vienuolio „Pasken­duolė“, ją provokuojanti graudi ro­manso eilutė, subėganti į klausimą: „Ar ten nieko nėra, kas būtų to vaka­ro verta?“ Klasika – pusiausvyra. Klasika – liūdesys, kad jos nėra. Subtilus seno, girdėto, netgi bana­laus pakylėjimas. Eilėraščio moder­nizavimas senais žodžiais, frazėm, nuolaužom. Seniai – ir net intensy­viau – M. Martinaičio tai išbandyta. Bet ir „Atmintyse“ dar pakankamai efektyvu. Efektyvu ir XIX a. pabaigos dvaro meninio „etiketo“ žymenys graudžioj atminty „Prie mirusių po­etų arčiau vis, arčiau…“:

Draugai pasitraukia, nors dar ne į kapą –
ne nuo džiovos taip krūtinėje gelia…
Man sodas pražydo vienam – šitaip kvepia
prie mirštančio poeto verkianti panelė.

M. Martinaitis kažkaip nujaučia ribą, kur jau reikia sustoti. Technika nebėra svarbu. Ji turi tik nekliūti. Kaip paukščiui sparnai. Šio poeto kūryba dabar atrodo vienišėjanti, pa­sitraukianti iš „aktyvo“. Labiau atsi­liepianti negu kviečianti. Daugiau nutylinti negu pasakanti. Atmintis labiau eilėraščio būdas negu žanras. Lyg ir sutampantis su M. Martinaičiu, ištariančiu: „Kaip šiąnakt man gaila gyvenimo“.