Sapnai su Šamanu, arba Permanentinių meninių idėjų revoliucijos
2026 m. Nr. 2
Mantas Gimžauskas (1976–2007) – poetas, kino scenaristas, aktorius, eseistas, bičiulių vadintas Šamanu, – daugiabriaunė asmenybė, savo konceptualiomis idėjomis, spalvingu gyvenimo būdu ir išskirtine kūryba praturtinusi daugelį jį pažinojusių. 2007 m. kovo 11-ąją drauge su poetu ir muzikantu Remigijum Audiejaičiu (1972–2007) žuvo bandydami išsigelbėti iš daugiabutyje Žirmūnuose kilusio gaisro. Tais metais išleista pirmoji jo poezijos ir piešinių knyga „ŠamanasTM“. Vėliau bičiulių dėka, po jo žūties išsaugojusių ir surinkusių nemažą jo kūrybinio palikimo dalį, sukurtas „Virtualus Manto Gimžausko muziejus“, laisvai prieinamas internete ir dabar. Šiais metais, minint Šamano 50-ąsias gimimo metines, bus išleista jo kūrybos rinktinė „Revoliucija“.
Audronė Šarskuvienė
Atminties blyksniai
Dabar, kai jau senokai nebedirbu mokykloje, dažnai pagalvoju, kad likimas man padovanojo susitikimų su įdomiomis, išskirtinėmis asmenybėmis. Tarp prigesusios, apgaubtos migla praeities fragmentiškai blyksteli didžiausią įspūdį palikusių žmonių veidai. Vienas ryškiausių – Manto Gimžausko. Man teko laimė būti Manto auklėtoja bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mantas išsiskyrė iš savo bendraamžių išvaizda – nepaklusniomis vešliomis garbanomis, mąsliu žvilgsniu, ypatinga spyruokliuojančia eisena. Tokie jaunuoliai dažniausiai būna vienišiai, patyčių objektai, bet tai ne apie Mantą. Jis nuolat būdavo žmonių apsuptyje, nepriklausomai nuo pašnekovų amžiaus, bendrauti gebėdavo empatiškai, nedominuodamas, įsiklausydamas.
Besimokydamas Kupiškio gimnazijoje Mantas gyveno pas senelius Knygnešių gatvėje, žaliame mediniame namelyje. Senelis Jonas Gimžauskas buvo Kupiškio bažnyčios vargonininkas, vadovavo parapijiečių chorui, Kupiškyje yra surengęs aplinkinių rajonų bažnytinių chorų šventę. Mantas didžiavosi seneliu, minėjo, kad jam svarbios vaikystės akimirkos, kurias praleido ypatingose bažnyčios, varpinės erdvėse. Pirmuose eilėraščiuose tų erdvių objektai funkcionaliai transformuojasi – gyvenimas vyksta „tarp virvių, vertikalių gyvačių“, ant kurių galima pasikarti, į dangų užlipti arba prisirišus varpus iš proto išeiti. Man ir, manau, kupiškėnams, kurie skaitė ir skaito Manto eiles, buvo įdomu daugsyk matytus realybės objektus pajusti kaip daugiaprasmiškai regeneruotus vaizdinius. Jo poezijoje šmėsteli vaikystės ryto detalės, šalia žaliojo namelio žydinti vyšnia, sveikinama mantra „Hare Krišna“, gatvės šunys, tampantys hipių analogais, šamano dantim patekėjęs mėnulis…
Mantas labai mylėjo močiutę, kuri rūpinosi jo kasdienybe, lepino mėgstamais valgiais. Pamenu, svečiuodamasis mano namuose pasakojo, kad dažnai užkandžiaudavo po mišių likusiomis ostijomis užgerdamas pienu (iki pat mirties senelis su močiute kepė ostijas ir kalėdaičius). Kai mūsų bendravimas užsitęsdavo, telefonu įspėdavo senelius, kad nelauktų, negrįš vakarienės.
Mėgstamiausia Manto vieta senelių namuose – palėpė, kurioje tarp nenaudojamų daiktų dūlėjo seni laikraščiai ir knygos, tapę Manto traukos centru. Seneliams mirus, namelyje gyvena kiti šeimininkai, o prieš porą metų įvyko gaisras, per kurį sudegė tik palėpė, namas beveik nenukentėjo. Iš karto prisiminiau Manto žūties gaisrą ir tarsi veidrodinį įvykį – ugnies nesunaikintus rankraščius.
Gimnazijoje Mantas man, auklėtojai ir mokytojai, nekėlė jokių rūpesčių. Nekonfliktavo nei su mokytojais, nei su mokiniais. O eilėraščiuose gyvas ir skaudus paauglystės metas, kai iš gyvenimo pilkumos išeinama „per pasąmonės samanas“, „su aštriom meilės medūzom“, įžūliu ir maištingu Dievu. Juntamas nusivylimas pasauliu, kuriame eilėraščiai nieko nekeičia, todėl lieka vienintelė viltis – laukimas (laukiama šventės, rytdienos, net mirties), „kol žemė atsidus dangum“.
Mano paprašytas, Mantas atnešdavo savo prozos, poezijos rankraščių. Kai pasiteiravau, kodėl niekad neklausia mano nuomonės apie savo kūrybą, atsakė, kad jei skaitau, tai turbūt įdomu. Pamenu, jis stebėjosi eilėraščių interpretavimo testo užduotimis, ypač klausimu „Ką autorius norėjo pasakyti?“. Nelogiškas jam buvo tas klausimas, o aš nesugebėjau atremti jo argumentų, kad niekas negali žinoti, ko autorius norėjo. Anot Manto, „ką norėjo, tą ir pasakė, kieno koks reikalas, ko jis norėjo? Svarbu tik tai, kaip skaitytojas priima, jaučia, kaip jį veikia tai, kas pasakyta.“ Pamokose tokios kritikos garsiai niekad neišsakė.
Kai dirbau mokykloje, vienas maloniausių mano darbų buvo skaityti mokinių rašinius. Tais laikais buvo dėkinga situacija – galima buvo rašyti laisva tema, remtis ne nurodytais, o norimais autoriais. Iš tų tekstų geriausiai pažindavau mokinius, jie atsiverdavo. Manto rašinius skaitydavau paskutinius, kad kuo ilgiau pratęsčiau malonumo laukimą. Niekada nenusivyliau. Nebuvo jokių klišių, štampų, stebino netikėtos metaforos, sukurta keista atmosfera, įtaigiai dėstomos mintys.
Mantas ne visad laiku perskaitydavo privalomą literatūrą, bet žinojau, kad skaitė nepaprastai daug. Domėjosi Hermanno Hessės, Jacko Keruaco, Jerome’o Davido Salingerio, Samuelio Becketto, Marcelio Prusto, Sigito Gedos kūryba. Niekada nepatariau jam, ką skaityti, dažnai klausiau, ką įdomaus perskaitė, tik niekaip nespėdavau tiek perskaityti, kiek jis. Apskritai Manto interesų ratas buvo labai platus: gilinosi į Rytų filosofiją, domėjosi religijomis, psichologija (ypač – psichodelika), muzika (ypač Jimu Morrisonu, Johnu Lennonu), daile, teatru, futbolu ir visose srityse ieškojo saviraiškos galimybių. Kūrė poeziją, rašė scenarijus gimnazijos renginiams, labai gražiai piešė, aistringai žaidė futbolą, vadovavo gimnazijos „Linksmųjų ir išradingųjų klubo“ komandai. Gelbėdavo bendraklasius iš įvairiausių situacijų, buvo nuolatinis kalbėtojas (jei neatsirasdavo norinčių) švenčių ar kitomis progomis.
Manto bendraklasiai mokėdavo papokštauti, ir įtariu, kad tas išdaigas neskaudžiai „įpakuodavo“ Mantas. Pamenu pamoką, kai mano auklėtiniai turėjo rašyti rašinį. Pamokos pradžioje jie paniurzgėjo: „Gal šiandien nerašom, gal pasikalbam, auklėtoja?“ Pasakiau, kad ne taip tarėmės, kad jau laikas rašyti, o pasikalbėsim po pamokų. Supratę, kad nepavyks susiderėti, taikiai palinko prie popieriaus lapų. Labai mėgau stebėti kuriančius mokinius. Jie pasikeisdavo, surimtėdavo, susikoncentruodavo, kai kurie ilgam nukreipdavo žvilgsnį į lubas ar sieną, kai kurie minčių ieškodavo žiūrėdami pro langą arba kurį laiką sėdėdavo užsimerkę… Ir tąkart nebuvo išimtis, atrodė, dirbo susikaupę. Kai namuose ėmiausi darbus skaityti, mane ištiko šokas. Ėmiau sąsiuvinį po sąsiuvinio ir visur tas pats – vietoj literatūrinių rašinių šilti laiškai apie bendrystę, labai išradingi atsiprašymai, kad neišsipildys mano, mokytojos, lūkesčiai, apgailestavimas, kad taip elgdamiesi mane skaudina, kad išgyvena dėl to gėdą, kad tik dabar suprato, koks jų susitarimas apgailėtinas. Laiškai skirtingi, bet mintys labai panašios. Kai kurių darbuose pripiešta širdelių, gėlyčių… Pikta nebuvo, tik nežinojau, kaip elgtis. Kitą dieną ant lentos didelėmis raidėmis užrašiau: KAS TOLIAU? Mantas tarstelėjo: „Gyvenimas.“ Auklėtiniai pasisiūlė pasilikti po pamokų ir parašyti rašinius.
Pamenu, kartą matematikos mokytoja per pertrauką tyliai pašnibždėjo, kad mano auklėtiniai pabėgo iš jos pamokos. Pajuokavau, kad padovanojo jai visą pamoką poilsio. Pasirodo, ne tik: ant mokytojos staliuko garavo kavos puodelis ir buvo padėtas laiškas. Žvilgterėjau į jį ir iš karto atpažinau Manto rašyseną (rašė kaire ranka, ne visad jungė raides, savotiška ritmika išdėliodavo žodžius). Buvo labai mandagiai, argumentuojant paaiškinta, kodėl taip pasielgta, o pabaigoje pafilosofuota apie tai, kad niekas niekur nedingsta ir iš nieko neatsiranda, kad fizinis artumas ne visada atstoja dvasinį, o pabaigta sakiniu: „Mes čia, mes su Jumis…“ Apskritai kalbėtis laiškais, rašteliais tuomet buvo įprasta, aš dažnai ant savo stalo rasdavau pageidavimų, prašymų, pasiūlymų, atsiprašymų, priekaištų, net kūrybos bandymų. Manau, kad tą „madą“ irgi įvedė Mantas.
Artimiau su Mantu pabendraudavome, kai tekdavo vykti į respublikinius filologų konkursus, kurie kasmet vykdavo kitame mieste. Pamenu, kai sustodavome autobusų stoty, Mantas visada pirkdavo porą „Snickers“ batonėlių. Iš lėto jais mėgavosi ir džiaugėsi, kad yra „saikingai“ saldūs ir gerai pasotina. Konkursuose jis labai greitai susirasdavo bendraminčių, noriai klausydavo vertinimo komisijos narių. Pamenu, kaip jaunieji poetai iki paryčių bendravo su kupiškėnu poetu Valdemaru Kukulu. Žinau, kad Mantui įspūdį darė nestereotipinis poeto požiūris į klasikų kūrybą, kūrėjo misiją ir būseną, kurios reikia, kad galėtum kurti. Ne su viskuo jis sutikdavo, bet sakė, kad toks bendravimas jam labai įdomus ir „minčių suvėlimui“ naudingas.
Kartą pagal konkurso darbotvarkę vyko pokalbis apie tai, koks mokytojo vaidmuo ugdant jaunąjį kūrėją. Dalyvavo komisijos nariai mokytojai ir konkurso dalyviai mokiniai. Jaučiausi nejaukiai, tarsi nepelnytai pakliuvusi į renginį, nes mano kolegos daug ir sklandžiai kalbėjo apie tai, kaip padeda kuriantiems ugdytiniams, kaip juos įkvepia, nukreipia. Kai atėjo mano eilė pasisakyti, kaip padedu Mantui kurti, išlemenau tik tris žodžius: „Aš jam netrukdau.“ Kokį palengvėjimą pajutau, kai Mantas nutraukė nejaukią tylą – teatrališkai sudėjęs rankas bei palenkęs galvą pasakė: „Už ką aš jums, auklėtoja, esu labai dėkingas.“
Baigęs mokyklą Mantas grįždavo į Kupiškį aplankyti senelių, užsukdavo į gimnaziją, buvo mokinių darbų vertintojas gimnazijos organizuojamo respublikinio konkurso „Kontraforsai“, „Velykų griaustinio“ renginiuose. Viešėdavo ir mano namuose, bendravo su visa mano šeima. Ilgai kalbėdavomės apie situaciją Lietuvoje, mene, naujus spektaklius ar filmus, jis dalindavosi įspūdžiais apie dalyvavimą „Panevėžio literatūrinės žiemos“, „Poezijos pavasario“ renginiuose. Kai kuriuose renginiuose (pvz., almanacho „Įžanga“ pristatyme Rašytojų sąjungos rūmuose) Manto pakviesti dalyvavom ir mudu su vyru. Bet dažniausiai apie Manto pasiekimus – publikuotus straipsnius, parašytus kino filmų scenarijus, laimėtą Prano Lemperto premiją ir pan., – sužinodavau iš televizijos ar spaudos.
Manto požiūris į studijas buvo tam laikui neįprastas. Nerūpėjo jam diplomai. Nustebau, kai pasakė, kad žurnalistikos nebestudijuos, ir paaiškino, kad su profesijos specifika susipažino, o toliau svarbu išmanyti tą sferą, apie kurią rašysi, todėl žymiai naudingiau būti tos srities žinovu. Sakė, kad norėtų pasigilinti į polonistiką, nes jam labai patinka lenkų literatūra, o galiausiai patraukė į Muzikos ir teatro akademiją, televizijos režisūros studijas. Teatru Mantas domėjosi visada, man atrodo, kad ir jo eilėraščiai teatrališkai vizualūs, dramatiški. Su savo kolege teatro mokytoja Vilija kelerius metus ruošėme mokinių poetines kompozicijas. Sėkmingai, dažnai laimėdavome respublikinius konkursus. Geriausiai iš visų prisimenu kompoziciją pagal Manto eilių ciklą „Šunų giesmės“. Mantas jį parašė būdamas aštuoniolikos metų, gal todėl tie tekstai – dramatiški, maištingi ir drąsūs – buvo tokie artimi bei patrauklūs mokiniams.
Džiaugiuosi, kad Mantas Kupiškyje neužmirštas. 2008 m. Kupiškio kultūros centre vyko Manto atminimui skirtas renginys, 2011 m. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje organizuotas respublikinis kūrybinio jaunimo forumas „Idėjų manufaktūra“. Įgyvendinant režisierės Vilijos Morkūnaitės sumanytus projektus, Kupiškio kultūros centre kelerius metus veikė jaunimo erdvė – „Šamano menų centras“, skirtas M. Gimžausko kūrybiniam palikimui ir jo idėjoms įprasminti.
Siekdama atgaivinti prisiminimus, peržiūrėjau savo mokytojavimo archyvą, bet ne ką radau, – Manto rašinius, laiškelius, nespausdintų eilėraščių rankraščius ir kt. atidaviau tiems, kurie rūpinosi ir tebesirūpina Manto atminimu. Liko tik mano vyrui dedikuota „Įžanga“ su įrašu: „Ponui Kazimierui, jo šv. būsto ramybę nuolat drumsčiantis…“ – ir parašas.
Labiausiai laiko ribos nusitrynė, kai ir vėl skaičiau eilėraščius M. Gimžausko virtualiam muziejuje. Dar kartą įsitikinau, kaip savitai filosofiškai poetas jautė pasaulio visumą. Manto poezijoje gyvenimas nedėliojamas į vieną plokštumą, kiekviena erdvė netikėtai ištirpsta kituose parametruose, nors gyvenimas turi pabaigą, bet būtis amžina. „Susinaikinimo fragmente Nr. 2“ tarsi savo likimo pranašas poetas manifestuoja: „…aš tikiu kad išnyks visos sienos / ir mane šviesa priims į savo glėbį / nes bus daug lengviau ir neišnyks gyvenimas / kai paskutiniai gyvybės lašai / susigers į verkiantį dumblą.“ Iš naujo sukrečia mintis, išsakyta „Biografijos“ posme: „kiek daug oro tilpo į slėnį / slėnis buvo toks žalias ir drėgnas / jis priimdavo į save ugnį / begalybę mirčių ir kraujo / ir mane jis priėmė tyliai.“
Kai blyksteli praeitis, neilgam įžiebia prisiminimų nuobiras, bet neužgęsta, lieka rusenti, kad menkiausia kibirkštis vėl atkurtų mielų prisiminimų blyksnius.
Tomas S. Butkus
Istoriją apie Šamaną galima pradėti bet kurioje vietoje
Istoriją apie Šamaną galima pradėti bet kurioje vietoje. 1993-iaisiais, Marijampolėje, blūdinėjant su kitais jaunaisiais filologais ir svarstant, kurgi, po perkūnais, prašapo Valdas Kukulas. Nors turėjau šiame Sūduvos mieste šaknų, tačiau jame visai nesigaudžiau. Tad pasiūliau nueiti į pirmą pasitaikiusį kaboką. Žinoma, ten juos ir radome – V. Kukulą, Mantą Gimžauską, Antaną Šimkų, dar kažką. Arba 2007-aisiais, kai kovo 11 d. rytą, su Vitalija P. vaikštinėjant Stoniškių prieigose, kažkur už Pagėgių, suskambo telefonas ir jo gelmėje išgirdau drebantį Aleksandros F., kitos mūsų rato literatės, balsą – Šamano nebėra, Remio irgi.
Tai mano keturiolikos metų gyvenimo fragmentas, įrėmintas Šamano kometa, sudegusia taip pat greitai, kaip ir sužibo. Literatūros lauke asmenybė nėra svarbi. Svarbus kūrinys. Taip mus mokė mokykloje. Kur buvom verčiami mokytis nuobodžios sovietinės lituanizacijos bangos suformuotos lietuvių literatūros – jos išblukusių tetų ir dėdžių. Šamanas literatūros mokė cituodamas Jimą Morrisoną, Jimį Hendrixą ir Johną Lennoną. Visas tas „Įžangos“, „Atolo“, vėliau įvairiausias avangardizmo formas perėmęs M. Gimžausko tapatybės formavimosi tarpsnis galėtų būti panašus į pavėluotą psichodelinį spazmą, bandymą ištrūkti iš spalvotos, tačiau traumuojančios vaikystės patirties. Bet viskas kiek kitaip.
Negali pabėgti iš juodosios skylės, iš „Tošnuvos respublikos“ (čia jau Manto eilėraščio citata), iš tos vietos, kur esi gimęs. Gali tik susikurti save iš naujo – sukurdamas savo asmeninę Antigravitacinę Vorutą, kultūrinę ir literatūrinę metagalaktiką, nepavaldžią jokiam oficiozui, konjunktūrai ar isteblišmentui. Šis nervas įcementuotas kone kiekviename Manto eilėraštyje, piešinyje, net virtualaus futbolo čempionate, kurį su silpniausia Maldyvų rinktine žaisdavome iki nukritimo – tol, kol laimėdavome sumautą pasaulio čempionatą prieš auksinę Brazilijos rinktinę (1998-ųjų sudėtis). Be atokvėpio šis berniokiškas ritualas kartais trukdavo 48 valandas. Kartais viską sujaukdavo alkoholio, žolės ir pigios pornografijos orgijos. Nežinia kiek žmonių lankėsi jo bute Žirmūnuose. Spėju, ten pabuvojo ne tik keletas neoficialių Lietuvos maoistų partijos narių (o taip, Mantas žavėjosi žudiku Mao – vertė net jo eilėraščių). Mantą pažinojo ir jo irštvą lankė visas to laikmečio kontrkultūrinis Vilnius su Kupiškiu.
MG nebuvo girtuoklis ar kitokių nelegalių svaiginimosi būdų profas. Veikiau šis literatams gan įprastas laisvalaikio leidimas buvo dar viena galimybė pabėgti iš Troškūnų (Tošnuvos sostinė). Pigesnis nei tas, kurį propagavo dalis jo jaunystės draugų mažame Lietuvos miestelyje ar kunigų seminarijoje („susikurti Teologinį triratuką“, kaip rašė autorius kitame eilėraštyje). Kažkokia kvaištelėjusia energija pasižymėjo visas Šamano gyvenimas. Jis traukė savo nuoširdžiu vaikišku smalsumu. Pasaulis Mantui buvo permanentinės meninių idėjų revoliucijos vieta. Labiausiai pasikaustę religijų istorikai ar literatūros kritikai negalėjo su juo ilgai ginčytis. Jis turėjo retą kalbos dovaną įtikinti savo argumentais kitus, net ir labiau išmanančius savo temas. Esu matęs, kaip jis nokautavo studentą fiziką, išguldęs savo teiginius, kad Einsteino reliatyvumo teorija ne visai tiksliai suformuluota ir neatspindi šiuolaikinio pasaulio (kvantinės fizikos teoretikai iš tiesų, vos prieš penketą metų, atrado keletą netikslumų; ir tuo per paskutiniuosius metus, veikiami masinės žiniasklaidos, galėjome įsitikinti ir patys).
Kiekvienas meninis veiksmas ar eilėraštis jam buvo manifestas. Ypatingą poetinę klausą turėjęs V. Kukulas, greičiausiai perskaitęs Manto Dievažmogį, tetarė – čia M. Gimžausko karta. Karta, kuriai kasdiene malda tapo popkultūros dievų hitai, o kaip mantrą jie kartojo bytnikų kartos ideologų ir teosofų tekstus. Dievažmogiai – unikali žmonių kategorija. Kol nebuvo patvirtinta visuotinė decentralizacijos reforma, mėgdavau teigti, kad šie asmenys turi ypatingą jungtį su centriniu visatos serveriu. Kartodavau, kad Dievo dovaną, o kartu ir prakeiksmą savyje nešantys Dievažmogiai – pirmiausia jų gyvenimai ir jų kūryba – neatplėšiami ir neskaidomi. Kaip žemės ištekliai ir geosfera.
M. Gimžausko kūryba, kaip ir jo asmenybė, labai savitai susisaisčiusi su įvairiais ir ganėtinai skirtingais bei paradoksaliais kontekstais. Pirmiausia tai vėlyvasis sovietmetis, įsirėžęs keistomis konservatyvizmo ir davatkybės normomis, perimtomis Kupiškio aplinkoje. Vėliau – Nepriklausomybės aušra ir ne mažiau keisti gyvenimo virsmai, susiję su tėvų darbu Vilniuje, pirmais literatūriniais konkursais. Studijos Vilniuje atvėrė kelius prie neribotų galimybių. Tačiau Mantas neturėjo vieno atsakymo. Iš pradžių jį domino žurnalistika, paskui – polonistika. Dar po kurio laiko jaunasis poetas pasuko režisūros keliu. Visą tą laiką, nuo 1994-ųjų, gyvenimas virė Užupyje ir Šnipiškėse. Vis dėlto brandžiausius savo kūrinius Mantas sukūrė po įsimintino literatūrinio debiuto ir jį lydėjusio perdegimo, apsitrynus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo „Acid is sweet“ galima laikyti šiuolaikiniu lietuvišku epu, kad ir trumpoku bei nebaigtu. Dvi dalys, meistriškai sulydančios psichodelinio poppasaulio ir tautos atminties personažus į literatūrinį mitą primenantį pasakojimą. Konsumerizmo praktikoje įstrigusiai Vakarų visuomenei skirti kiti jo puikūs ir laikmetį atspindintys kūriniai – „Zoologijos sode esu“ ir „Humanum Ėst“. Galima dar būtų prisiminti 9/11 įvykiui sukurtą šiurpoką tekstą, parašytą tartum Amerikos karo veterano išpažintis.
Savotiškai absurdiška tai, kad Manto kūriniai nebuvo išleisti jokia oficialia knyga jam gyvam esant. Prieš mirtį autorius nepaliko net rankraščio. Leidžiant knygą „ŠamanasTM“ (2007) šių eilučių autorius turėjo tenkintis tik Manto instrukcija ir iš įvairių pakampių surankiotais jo draugų ir gerbėjų išsaugotais tekstų likučiais.
Ir pasitraukė Šamanas mįslingai, antrosios Nepriklausomybės dieną, išprotėjusiam piromanui padegus buto laiptinę. Per gaisrą išdegė medinis parketas, staktos, žuvo žmonės. O iš pjuvenų pagaminti stalčiai ir juose paslėpti rankraščiai su šeimos relikvijomis – išliko. Rinkdamas medžiagą pomirtinėms jo parodoms atkreipiau dėmesį į pasikartojančią sapno simboliką. Daugelyje nuotraukų Šamanas gulėjo ant žemės, eilėraščiuose išnirdavo degančio namo motyvas. Rašydamas šį tekstą prisiminiau – kadaise Užupyje, švęsdami J. Morrisono gimtadienį, negyvenamam name supleškinome medinę jo perdangą. O neseniai mane pasivijo kitas šiurpus sapnas. Kad Lietuvos futbolo rinktinė laimėjo pasaulio futbolo čempionatą.
Edgaras Platelis
Greitėjanti vasara
Žmogus, kurio asmeninis „vaifajus“ pasiekdavo ir prijungdavo draugystėn. Jis traukė savo neegoistiška jėga, kviečiančia, nuginkluojančia. Kai kartais galvoju apie Manto Gimžausko kurtą draugų, bendruomenės lauką, vaizduojuos socialinį rojų, kur mes, tauta, bendruomenė, besišypsanti ir aistringa, nusimetę egoizmo retežius, „vos pastebimai švenčiame beprasidedančią vasarą“, jei teisingai cituoju jo eilėraščio eilutę. Tai – didelis koncertas, paskaita ir balius, kur niekas neprimetama, nebrukama, šventumas dosniai apšviečia mus visus, trūkčiojančius gyvenimo diskotekoje, meilia, atlaidžia šviesa. Gvadelupės mergelė šypsosi ir atidaro mums stoglangį, kad galėtumėm išlipti parūkyti ant stogo, auštant. Gvadelupės mergelė mus veda, kai lekiame naktį mašina miško keliuku Liškevio ežero link, link savo palapinių stovyklos, išjungtom automobilio šviesom.
Neblogai, mano supratimu, Mantą apibūdina vienas jo vaikystės pasakojimas – vasaromis viešėdavo pas senelį, vargonininką Kupiškyje. Vienas senelio darbų buvo kepti bažnyčiai „plotkeles“. Jaunam Šamanui nesaldžių „plotkelių“ kepimas pasirodė neprotingas ir tobulintinas, tad į tešlą primaišė cukraus. „Plotkelių“ kepimo metalo lakštai sulipo, parūko, senelis, žinia, nebuvo patenkintas. Tas naivus ir tiesmukas gyvenimo cukraus įmaišymas, žmogaus-poeto-vaiko peticija šventuman, tas šventumo nudažymas saldžiu poezijos vynu man ir yra Mantas. Jis įstrigo mano gyveniman, kad iki dabar, kartas nuo karto, per mišias mintyse tarp savų mirusiųjų paminiu ir jį.
Su Mantu mane sieja ir bendras turėtas kambariokas – Remis. Atsimenu, svečiavomės pas Mantą prieš Remiui netrukus įsikeliant į jo butą. „Dainuojantis ir tas kitas“, taip Kerry’is Shawnas Keysas pavadino savo esė apie šiuodu menininkus, „dvi žvaigždes, nepainioti su garsenybėmis“. Man atminty – tai dvi krentančios žvaigždės, kurias prisimindamas svajoju apie geresnį, autentiškesnį, tikresnį pasaulį, o ne dabartinį, gravituojantį į „Homo Homini Ėst“.
Mantas nepritarė „stipriojo teisei“, tais JAV intervencijų į Iraką, Afganistaną laikais. Taip pat ekonomiškai, politiškai stipresnio diktatui, pasyvios visuomenės merkantilizmui. Paskutiniai jo tekstai nėra patogūs, jie trikdo, provokuoja. Tada tai man buvo svetima, pernelyg kairuoliška. Dabar vėl atsiverčiu jo tekstus ir juose sutelktas pyktis ir žaismingas sarkazmo gaivalas dar kartą įrodo – poezija yra naujienos, kurios visada šviežios.
Agnė Žagrakalytė
Tikriausios nebūtinos
Apie Mantą Gimžauską pirmąkart išgirdau 1994 m., regioniniame skaitovų konkurse – Kupiškio mokiniai buvo sukūrę poetinę kompoziciją pagal jo eilėraščius. Galvojau – oho, galima ir taip? (Pati tais metais pasvaliečių pastatyme vaidinau Salomėją Nėrį, tad didi naujiena man buvo, kad galima deklamuoti moksleivio tekstus, ne tik klasikų.)
Apie Šamaną pirmąkart sužinojau 1996 m., jaunųjų filologų respublikiniame konkurse, buvau vienuoliktokė, ką tik publicistikos sekcijos laurus išmainiusi į poezijos bandymus. Tais metais konkurse buvo ir alternatyvi komisija, „Komisija A“, ir ta komisija prizą už poeziją skyrė Žagrakalytei, ir tą prizą scenoje įteikė Tomas S. Butkus, o sveikindamas pabučiavo Šamanas. Intro kaip ir baigtas – nuo tada, jei kas paklausia apie Šamaną, aš sakau, kad jis buvo pirmas mane pabučiavęs – kas, kad scenoje visiems stebint, bet iki tol manęs nieks nebuvo bučiavęs, tai štai taip ir nutiko.
O tada atsikrausčiau į Vilnių ir įsirangiau į Šamano draugus. Smagiausiai prisimenu, kaip keturiese nakvojam miške ir kažkodėl to miško keliuku lekiam naktį, užsigesinę automobilio šviesas, tamsoje. Dar – kaip vieną rytą kažkodėl nusprendžiam važiuoti į mano kaimą ir keturiese atvažiuojam pas mano prie tokių viešnagių nepripratintus tėvus ir nakvojam daržinėje ant šieno. (Ir kaip rūkom, pelenus barstydami į antikvarinį Smetonos ministrų kabineto puodelį su Vytauto Didžiojo atvaizdu, nes situacijai prireikė daugiau iškilmingumo.) Yra ir nesmagiai prisimenamų dalykų. Kaip aš riaumoju daužydama jo duris, kad pažadinčiau ir gaučiau straipsnį žurnalui, kurį jau reikia vežti į spaustuvę. Ir kaip stoviu niršdama prie jo stalo, laukiu, kol jis tą straipsnį parašys.
Ir kaip nirštu dabar, suprasdama, jog, kad ir ką bandyčiau pasakoti apie Šamaną, apsisukusi pasakoju apie save ir to daryti nenoriu.
Ei, ei! Ir tai buvo vienintelis jaunas žmogus, ant kaklo nešiojęs ne tik medalikėlius, bet ir škaplierius! Iki tol maniau, kad tai tik labai labai senų babyčių aksesuaras. Ir iki dabar manau, kad vis dar galiu pasilikti ir nebūtinai pasakotintinų istorijų.
Marius Burokas
„Ką sapnuos tas, kuris buvo mumis?“[1]
Kiek per tuos beveik dvidešimt metų nutolo Šamanas? Mažiau, nei maniau – balsas, gestai, tai, kaip jis laikė cigaretę, – vis dar ryškūs atmintyje (o gal atmintis tiesiog viską patogiai perkūrė? Na, gerai bent tiek, kad nenukišo į stalčių, skirtą tik užmarščiai).
Mano atmintyje ryškiausiai išliko daiktai – senas, stebuklingai gyvas kompiuteris, kuriuo Šamanas žaisdavo futbolą ir rašydavo eilėraščius; margų marškinių kolekcija (tokius tik jis ir galėdavo nešioti ir atrodyti gerai); apipaišytos sienos (abstraktūs Indros Brūverės paveikslai, vieną tūso naktį virš mano kambario durų užrašyta frazė: „Iä! Iä! Cthulhu fhtagn! Ph’nglui mglw’nafh Cthulhu R’lyeh wgah’nagl fhtagn!“ – ritualinė frazė, kviečianti Lovecrafto kosmose gyvenančius Senuosius dievus); amžinai pilnos peleninės ant staliuko; amžinai grojantys „The Doors“ ir Davidas Bowie’is – karštligiškas ir tuo pat metu ramus buvimas, užsitęsiantis po tris paras.
Pamenu, kaip vieną rytą (dieną? vakarą?) Šamanui leidus persirašiau jo paties atrinktus geriausius eilėraščius į kompaktinį diską, nes bijojau, kad tie tekstai pražus nusibaigus kompiuteriui, bus atsitiktinai ištrinti, o gal tiesiog išsisklaidys ore. Iki Šamano žūties buvo likusi savaitė.
Šamanas nebuvo itin suinteresuotas leisti knygą (kiek pamenu ir kaip tada man atrodė), poezija jam buvo gyvas procesas – balsas, pokalbis, pareiškimas, žaidimas, nuolat besikeičianti stichija. Pasirodymas ir performansas atrodė svarbiau už raides popieriuje. Jis buvo išsibarstęs po bičiulius – palikęs tekstų, piešinių, užrašų, nuotraukų pėdsakus. Paradoksalu, kad dabar Mantas gyvena virtualiame muziejuje – šypsosi iš jo kiek pablukęs, savimi užstodamas eilėraščius. Laimė, tas muziejus – ne apdulkėjusi vitrina ar diorama, Šamanas vis dar kažkodėl atrodo čia – tik išvažiavęs. Laikinai.
Rašydamas šį tekstą, galvodamas, ką rašysiu, puikiai suprantu, kad Mantas (nors ką tik ir parašiau, kad „jis čia“) vis labiau virsta pasakojimų ir legendų rinkiniu. Dar vienas paradoksas. Ir aš suprantu, kad nenoriu to rinkinio papildyti, nenoriu dalintis, man ir taip liko tik trupiniai.
Šamano ir Remio žūtis man (turbūt ir bent keletui kitų bičiulių) tapo ta linija, po kurios baigėsi avantiūros, keisti nuotykiai ir daugiadienės linksmybės. Iš inercijos visa tai dar kažkiek tęsėsi, bet tai buvo automobilis be variklio, riedantis nuo kalno. Dažnai pagalvoju, ką jiedu dabar abu darytų, kuo užsiimtų, ką būtų parašę ir sugroję, mintyse pratęsiu jų gyvenimus ir biografijas. Vis dar.
Matau, kaip per tiek metų Šamano poezija nutolo nuo autoriaus, kaip tekstai tapo juo, o jis – tekstais. Šitas Šamanas man menkai pažįstamas, aš ne visada jį suprantu, bet žinau, kad taip ir turi būti. Šitas Šamanas daug kam yra ir visada buvo tik knyga žaliais viršeliais. Gerai, kad ji yra. Gerai, kad yra kruopštus Šamano atminimo saugotojas Tomas S. Butkus – senas jo bičiulis.
Kažkodėl vis sugrįžtu prie Manto eilėraščio „Jauni dievai saulėtais marškinėliais…“ – ypač kai apima anų laikų nostalgija. Tame kiek negrabiame eilėraštyje tiek jėgos ir anų laikų gyvenimo teisybės: „mes esam debesis žaibuojantis ir degantis / ir šniokščiantis kaip barikados pilnos užrakinto kraujo.“ Tik jau nebe „esam“. Buvom.
Ta plėšanti energija niekur nedingo iš Šamano eilėraščių – ji tebėra, jo eilučių baterijos vis dar įkrautos. „Zoologijos sode“, „Attas Pokahonta!“, „Acid is sweet“, „Humanum Ėst“ citatos tebesisuka mano galvoje. Ne veltui Manto poezija buvo aktualizuota ir Kultūros protesto kontekste. Aišku, nežinia, ką dabartinis Šamanas apie šį protestą galvotų ir kaip į jį žiūrėtų – tikrai nespekuliuosiu spėliodamas.
Kadaise, apžvelgdamas naujai įkurtą virtualų Šamano muziejų, rašiau, kad „jis buvo vienas iš atskaitos taškų, aplink kuriuos sukosi ir mano tekstai, savotiškas lakmuso popierėlis, kuriuo pasitikrindavai savo eilėraštį: ar ne per daug skystas? Pasitikrindavai, bet žinodavai, kad, suprantama, esi kitoks ir permanentinės revoliucijos nelauksi ir nekelsi. Tiesiog gera buvo žinoti, kad, tau tampant nuosaikiam, dar išlieka radikalių, nuolat ką nors nuo kojų ant galvos apverčiančių žmonių.“
Todėl aštresnei, socialines, politines problemas kabinančiai, psichodelinei, eksperimentinei ir šiaip gaivališkai jaunųjų poezijai tebetaikau „Šamano kartelę“. Ją pasiekia ar peržengia tikrai ne visi, bet ji nėra kažkoks universalus etalonas. Deja, ir laikai pasikeitė – atrodo, kad labiau kuriančiai nei griaunančiai, labiau džiaugsmingai nei depresyviai, labiau žaidybiškai nei pagiežingai Šamano energijai dabar nėra daug vietos.
[1] Eilutė iš M. Gimžausko eilėraščio „Uolingos plynės…“
Ignas Miškinis
Ekranizacijos fragmentai: Sluškai, Žirmūnai, Sodai
1997 m. stojamųjų į LMTA TV režisūros bakalaurą metu Mantas Gimžauskas-Šamanas vilkėjo gėlėtus marškinėlius, tryško afro šukuosena, negirdėtais tekstais, laisve ir atrodė, kad jam visiškai nesvarbu, ką nuspręs komisija. Antrame ture reikėjo „režisuoti“ bendrą etiudą. Kažką greitai apsitarėme ir jis suvaidino medkirtį. Neprisimenu siužeto, tik kaip jis iškirto medžius vaidinančius stojančiuosius ir būsimus kursiokus. Ta plastika padarė įspūdį ne tik komisijai. Toks buvo pirmas pasimatymas.
Artimiau susipažinome tos pačios vasaros pabaigoje, gal rugpjūtį, paryčiais Žirmūnuose. Ten, kur dabar „IKI“ parduotuvė, ta prie žiedo, kurią tada visi vadino „Minsku“. Ten buvo apleisto fontano liekanos. Neatsimenu, kuris iš mūsų brėkštant dar turėjo alaus, kuris cigarečių, o gal viskas jau buvo pasibaigę. Tada gal ir susidraugavome.
TV režisūros studijos padovanojo pažinčių ir pažinimų, bet nemažai ir atėmė. Gal dėl to, kad per daug bandėme jas ignoruoti, neigti, žlugdyti. Dabar atrodo, kad bandėme ne mokytis, bet priešintis, tik gal ne iki galo supratome kam. Aš dar buvau vaikas. Nekaltas, kvailas, girtas. Šamanas irgi buvo girtas, bet jis jau matė ir žinojo daugiau. Man taip atrodė. Aš jį sekiau, juokiausi iš jo, mėgdžiojau, pasiklysdavau tarp jo ir Donato Vaišnoro (kursioko). Jie buvo tokie kieti, žinantys, matę. Tik Šamanui buvo nusispjauti į amatą, profesionalumą, karjerą, režisūrą. Poezija jį labiau išlaisvindavo. „Režisūra yra šūdas“, – maždaug antrame kurse pasakė tiesiai į Danieliaus Kokanauskio laikomą kamerą. Arūno Žebriūno paskaitoje išgirdome apie išlaisvėjimą, meditaciją ir kad tikroji kūryba gimsta kančioje. Išėjom parūkyt ir buvo nuspręsta, kad tegu kenčia tie, kam to reikia, o mes mėgausimės.
Šamano kūno plastika kėlė džiaugsmą, juoką, susižavėjimą. Antano Šurnos vaidybos užsiėmimas. Etiudo tema – nugalėta baimė. Šamanas sulinkęs įeina į sceną ir, savitai judėdamas, dairosi aplinkui. Sustingsta, žengia žingsnį į priekį, kažką menamo užsikelia ant peties ir išsišiepęs pradeda šokti. A. Šurna klausia, kas čia buvo. Šamanas rimtai pasakoja, kad pakliuvo į rūsį, pilną gyvačių, ir labai išsigando, bet pamatė ant lentynos magnetolą, ją įjungė ir pradėjo groti Bobas Marley’us. Tai jį pradžiugino ir taip jis įveikė baimę. Nuo tada Šamano scenos plastika kartais buvo vadinama gyvačių technika.
Šamanas neatėjo į baigiamąjį režisūros egzaminą, nes tuo metu žiūrėjo „Žiedų valdovą“ kino teatre „Lietuva“. Švęsdami bakalaurą, žaidėme futbolą stadione prie Giedraičių gatvės. Po mačo buvo 11 metrų išsikrovimo serija. Bandė beveik visi, bet Šamanas su savo gyvačių technika traukė viską. Kažkaip vėliau ištraukė ir savo diplominį filmą, bet tuo metu rašė „Acid is sweet“ ir vis juokais, o gal ir rimtai kalbėdavo, kad reikės ekranizuoti.
Jau dirbau reklamoje (Šamanas liepė susirasti paprastesnį darbą) ir norėjau mesti magistro studijas, bet nutarėme dar kartą pabandyti. Turėjau labai padriką idėją ir personažus. Pasakė – gerai, tinka. Per kelias dienas sudėliojo siužetą ir po savaitės jau turėjome galutinį scenarijų. „Lengvai ir saldžiai“ sėkmė mus labai sukabino ir užkūrė.
Pradėjome rašyti „Diringą“. Iš pradžių tikrai mėgavomės, bet paskui šiaip ne taip iškentėjome tą filmą. Tai buvo pirmas „Kino manifesto“ filmas. Manifesto, iš kurio Šamanas labai juokėsi – jis mus iš karto perkando.
Pradėjome kalbėti apie „Artimas šviesas“. Man atrodo, pirmas pavadinimas buvo „Driftas“. Dar nespėjome sudėlioti nei aiškaus koncepto, nei siužeto, kai Šamanas bandomajam laikotarpiui įsidarbino į reklamos agentūrą, o iki paraiškų pridavimo buvo likusios nepilnos dvi savaitės. Dieną jis dirbo, o aš atvažiuodavau naktį – rašėme bendromis jėgomis. Spėjome laiku užbaigti ir pateikėme konkursui, tačiau pinigų negavome. Tuomet nusprendėme viską keisti – prikišome lavonų bagažinėse, narkotikų ir kitokios 2000-ųjų kino atributikos ir taip užklimpome galutinai. Išsivaikščiojome, išsiskyrėme. Bet Šamanas neapleido scenarijų ir toliau rašė kartu su Kęstučiu Gudavičiumi. Buvo sėkmingai sukurti trumpametražiai „Perspektyvi pora“ ir „Normali pora“, o vėliau ir pilno metro „Keturios susikertančios tiesės“.
Po įvairių „workshopų“, vystymo seminarų ir rašymų su kitais scenaristais grįžau prie pirminės „Artimų šviesų“ versijos. Paskambinau Šamanui ketvirtadienį ir pasidžiaugiau dėl vėl perrašyto, bet kartu ir atgaivinto scenarijaus. Pasijuokėm iš skambučio kovo 8-osios „proga“, sakė per savaitgalį paskaitys ir tada pašnekėsim. Sekmadienį dar buvau prie jūros, kai ryte paskambino Kęstutis Gudavičius ir pasakė, kad Šamano nebėra.
Nežinau kodėl, bet prisimenu nedaug konkrečių dalykų ir akimirkų. Gal dėl to, kad ir mes, ir viskas aplinkui buvo labai abstraktu ir apsvaigę. O gal tada dar patys savęs nepažinojome. Nors ne, Šamanas tikrai žinojo ir jautė labai daug. Dabar pagalvoju, nors buvome draugai, bet iš tikrųjų gal ir nepažinojau jo. Ilgą laiką po Šamano mirties labai ryškiai ir realistiškai jį sapnuodavau. Kalbėdavomės, kažkur eidavome, kažkur dalyvaudavome. Viename sapne aš jo paklausiau: „Šamanai, mes taip kalbamės, tarsi nieko nebūtų nutikę, bet tu gi miręs.“ Šamanas mykteli tą savo „mhm…“, užtraukia dūmą ir sako: „O tau tai trukdo?“ Tai pasikartojo dar kelis sykius skirtinguose sapnuose. Kartais eidavau aplankyti Šamano su kažkuo kitu. Viename sapne ėjome pas Šamaną su Andriumi Jakučiūnu. Nieko nekalbėjome, gal dėl to, kad mažai pažįstami. Artėjome prie Žirmūnų 93-io ir aš vėl sakau: „Klausyk, o nieko, kad jis miręs?“ Andrius atsako: „Nežinau, nueisim ir pamatysim.“ Nenuėjome.
Buvau pas Šamaną po pirmo gaisro, kai dar niekas nenukentėjo – keleri metai prieš lemtingąjį. Rūkėme prie atviro lango ir žiūrėjome į krūmus apačioje. Svarstėme, ar krūmai išgelbėtų, jei būtų rimtas pavojus. Šamanas pasakė, kad šokti reikėtų ne žemyn, o į tolį…