Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus patvirtinimai ir papildymai

2024 m. Nr. 11

Justinas Marcinkevičius. Rinktiniai raštai: 10 tomų / redakcinė kolegija: dr. Elena Baliutytė-Riliškienė, dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Virginijus Gasiliūnas, dr. prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Donata Mitaitė, habil. dr. Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Gytis Vaškelis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.

Pabaigos tam darbui nematyti – tai ir apie Justiną Marcinkevičių, aštriai, skaudžiai, tad ir tikrai įsikirtusį į mūsų, o gal ir į bendresnį laiką; vis yra ką pasakyti, ką patvirtinti, sutvirtinti ar papildyti, bandyti paaiškinti ar pasiaiškinti. Neseniai mus palikusios Elenos Baliutytės-Riliškienės, tiesusios XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės lietuvių poezijos, o pakeliui ir literatūros kritikos, suvokimo ir vertinimo takus, pasisekusi mintis: „Laikas vis dar poetui „aplinkui galvą“. Amžinybė palauks.“ Cituoju šios santūrios ir įžvalgios literatūrologės įvadą į Just. Marcinkevičiaus poeziją „Tarp laiko ir amžinybės“ – iš pirmojo jo „Rinktinių raštų“ tomo. Pirmojo iš dešimties, parengtų ir išleistų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir jau pasiekusių prenumeratorius, bibliotekas ir tą būtinąją kultūros erdvę, jei ir vis siaurėjančią, kur žmogus vis dar susitinka su knyga. Taip, amžinybė kantri, sunkiai iš savo kantrybės išvedama. Galinti laukti, bet jos laukimo resursus kontroliuoja laikas – sekina arba pildo. Just. Marcinkevičiui laikas tebėra palankus – ir veikdamas paradoksaliai.

Tad – Just. Marcinkevičiaus „Rinktiniai raštai“, didelė apimtis, didelis ir iš esmės kvalifikuotai atliktas filologinis darbas, stipriau nei ligi šiol sukabinantis tekstus ir kontekstus. Sutelktinis, kolektyvinis darbas, skirtingų kartų humanitarų, kas yra svarbu. Be abejonės, brangus ir brangiai kainavęs. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, vis dar leidžiančio lietuvių literatūros klasikų raštus, ketinimą imtis ir Just. Marcinkevičiaus finansiškai parėmė mecenatų Nijolės ir Česlovo Vytauto Karbauskių šeima. Niekas neturi tiek, kad negalėtų išleisti savo ir savo artimųjų reikalams ar malonumams. Tad gerbtinos kiekvienos pastangos nors dalelę turto skirti bendriesiems reikalams, kultūros poreikiams. Jurgio Baltrušaičio poetinės išminties moralinė atrama: „Skirk dalytę bent dešimtą, / Veik ir savo brolio naudai…“ („Dienų audimas“).

Garbinga, kad „Raštų“ leidime dalyvauta ir poeto šeimos, dalintasi tuo, kas iš poeto palikimo tebėra jos globoje, tęsiant Genovaitės Marcinkevičienės darbą, peržiūrint, tvarkant archyvą. Džiaugsmas, kad tiriamojoje humanistikos veikloje jau dalyvauja poeto anūkė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, parengusi jautriausius ir, be abejonės, labiausiai skaitysimus paskutiniuosius (9 ir 10) tomus – su jaunu dienoraščiu, rašytu 1947 metais, su parinktais 1947–1999 metų asmeniniais laiškais, parašiusi ir įvadą į juos.

Just. Marcinkevičius buvo šeimos žmogus; laiškai atskleidžia, kaip giliai savieji buvo jo sąmonėje, anūkai toje pačioje rūpesčio vagoje kaip ir dukterys. Žmogus, siekęs žmogiškai gyventi ir tuo sunkiu laiku, kuris jam teko. Egodokumentų (dienoraščio ir kai kurių laiškų išlikimas – atskiros istorijos) publikacijos papildo ankstyvojo poeto gyvenimo skaudumą: kaip rašoma įvade: „Keturiolikos metų netekęs mamos, kenčiantis skurdą, badą“, bet svarstantis gyvenimo ir kūrybos prasmės klausimus. Nedaug teturime tokių pokario gyvenimo liudijimų: „Galva svaigsta, kojose silpna. Pusantros paros nevalgęs. <…> Viešpatie, argi Tu neišklausysi mano kas vakaras ir rytas kalbamų maldų? „Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Skriaudos jausmas – ir galvojant apie mokyklos draugus: „Jie ten šoka linksminasi, o aš jau para kaip nevalgęs. Nurieda didelė, karšta ašara.“ Vaikiškas „verslo“ bandymas – auginti taboką, parduoti, užsidirbti – knygai pirmiausia. Trūksta duonos ir trūksta knygų. Baigiantis spaliui, į mokyklą tebevaikšto pusiau basas, su „basanoškėmis“. Tai neišdildoma, neišnyksta. Žinojo, kad niekada nebus linksmas. Kad „keletas metų, begaliniam varge praleistų, girdėtos pašaipos, badas paliko savo pėdsakus tiek mano išorėje, tiek viduje“ (t. 9, p. 69). Iš tiesų – netektys (Just. Marcinkevičiaus atveju – ankstyva motinos mirtis), alkis, badas, ypač jauname amžiuje, persmelkia, palieka žymių ir realiame gyvenime. „Aš galbūt esu per šykštus“, – teisinasi jaunai žmonai (apmaudi korektūros klaida – šlykštus vietoj šykštus). Ir pasiaiškina: „Tu nežinai, ką tai reiškia juoda diena, ir, Dieve duok, kad nežinotum. O aš visą gyvenimą stengsiuos, kad Tu nežinotum“ (1956.VII.7). Pastangos išbristi iš skurdo, išvengti „juodos dienos“, kuri pirmiausia ir reiškia alkį ir badą, prasismelkia ir į kūrybos erdvę, skatina nusileisti, juk svarbu išleisti.

Budintis klausimas: ar yra skirtis tarp poeto ir žmogaus, o jei yra, tai kur ir kaip ji apčiuopiama? Prisimenu jauno recenzento priekaištą: knygoje apie Just. Marcinkevičių siekiama atskleisti poeto mitą, bet daugiau kalbama apie asmenį. Taip, asmuo yra poeto realybė, poetas (gramatinė giminės skirtis čia nebūtina, kalbama apie bendruosius poetinės pasaulėjautos žymenis) – asmens efemerija, reta ir komplikuota. Gyvenamas laikas – realybė, o amžinybė – efemerija. Augalai efemerai, pasirodo ir dingsta. Septyniolikmetis Justinas – ir tai akivaizdu jo dienoraštyje – anksti pajuto ir kūrybinę (efemerinę) savo prigimtį, tikrino ją, tikrinosi. Bet ir tam, kas tik pasirodo, reikia žemės, realybės, tikrovės, tokio svarbaus žodžio Just. Marcinkevičiaus laiku. Jis buvo ginamasis, tas žodis, kartais pridengdavo ir nuo socialistinio realizmo. Kuo poeto gyvenime daugiau žmogaus ir žmogiškumo, tuo daugiau kūrybos paviršiaus, tuo labiau jis žmonėms prieinamas. Veiksmingos kūrybos didesnis paviršius nereiškia paviršutiniškumo, gali būti ir gelmės paviršius.

Šios recenzijos, labiau referuojančios nei analitinės, ir pavadinimu siekiama atkreipti dėmesį į Just. Marcinkevičiaus „Raštų“ šiandieninį aktualumą, reikalingumą ir tolesniems poeto tyrimams, interpretacijoms, į tai, kas jais papildoma, patvirtinama ar ir sutvirtinama. Neatskiriama – ir tuo, kas papildoma (dienoraštis, laiškai), sutvirtinama. Labiau juntami žmogiškieji pamatai, prigimtinė ir susikurtoji šeima. Draugystės – ypač su Jonu Kazlausku, vėliau ir su Algimantu Baltakiu, Alfonsu Maldoniu. Netikėčiau, kad taip artimai jaustas Grigorijus Kanovičius. Kad būta nemažai jaunystės susižavėjimų. Sutvirtinami pasaulėvokos, lietuviškumo ramsčiai, ankstyva gamtos refleksija, dar jauno, tik bręstančio žmogaus sąmoningumas saviesiems, Lietuvai. Iš dienoraščio akivaizdu, kad žinotas Jonas Aistis (neapėjo jo ir „Dvidešimtame pavasaryje“, rado būdą įterpti). Ir Bernardas Brazdžionis, ką jau kalbėti apie Maironį ar Vincą Mykolaitį-Putiną. Kad pasirinkus lietuvių kalbos ir literatūros studijas, kurios, baigiantis penktajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui ir prasidedant šeštajam, sąmoningesnių jaunuolių dar buvo suvokiamos ir kaip priešakinės pozicijos, reikia kiek galima daugiau skaityti ir mokytis kalbų, nes kitaip pasaulis visiškai užsidarys. Kad laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei gali būti suvokti ne tik kaip įdomi, daug kam reikalinga biografinė faktologija, bet ir kaip jaunuolio saviauklos, savivokos kelias, kuriam būtinas ne tik palaikymas, paglostymas, parama, bet ir reikalavimai, principai, kuriems ne tik nelengva, bet kartais ir būtina nepaklusti, kad saugotum ir ugdytum savy nepaklusimą, kaip atskirybės ir savarankybės šaknį.

Svarbiu papildymu laikytinas Aušros Martišiūtės-Linartienės, dramos tomų, 6 ir 7, sudarytojos, dėmesio atkreipimas į inscenizacijas („Dvidešimto pavasario“ ir „Krintančių žvaigždžių“), į „spektaklius popieriuje“, Just. Marcinkevičiaus kurtus su didesniu laisvės jutimu, giliai panirus į teatro, ypač poetinio, specifiką. Rūpėjo muzikos ir žodžio sąlytis, buvo žinomi ir modernaus teatro (kad ir Bertolto Brechto) ieškojimai. Bet gal svarbiausia buvo galimybė grįžti prie „Dvidešimto pavasario“. „Dvidešimto pavasario“ inscenizacijoje pakeista svarbi rasto antitarybinio atsišaukimo skaitymo situacija, atsisakyta ideologiškai „teisingo komentaro“; atsišaukimą Simas Kairys skaito ypatingoje vietoje – Gedimino kalno papėdėje, tuo tarsi sustiprinamas dramatiškas Lietuvos istorijos jutimas. Pakeista pabaiga. Atsisakyta „Epilogo“. Svarbiosios inscenizacijų vietos, keičiančios ir bendresnes teksto suvokimo ir interpretavimo galimybes, ypač „Dvidešimto pavasario“, įvade patikimai ir paaiškintos.

Pristatant trilogiją, atidžiau žvelgtina į „Daukantą“; epilogas, kuris yra būtinas trilogijos suvokimui. Galbūt „Daukantas“ galėtų būti interpretuotas ir kaip retas autorinės efemerijos įsikūnijimas ar bent persirašymas; Daukantas ištaria tai, kas svarbu buvo ir pačiam Just. Marcinkevičiui: ir vienam būti sukilimu, ginti kalbą ir laisvę, atsiminti ir savo laisvus pasirinkimus. „Raštuose“ „Daukantas“ liko atskirai nuo trilogijos (kitame tome). Ir įvade, įsiterpus Antikos mitų draminėms interpretacijoms.

Atskiriems žanrams skirtų tomų įvadai (poezijos, dramos, poemos, prozos ir esė) naujina kalbėjimą apie Just. Marcinkevičių, papildo žinias apie asmenį ir kūrybą, kai kuriais atvejais skatina žvelgti ir kiek kitaip nei iki šiol. Svarstydama „Dvidešimto pavasario“ peripetijas, A. Martišiūtė-Linartienė pasitelkia ir retai minimą Onos Bartaškienės rašinį „Kelionė į netolimą praeitį ir atgal dabarties bibliotekoje“, spausdintą „Lietuvos ryte“ (2002 07 05). Ir paties poeto negailestingus žodžius apie „Dvidešimtą pavasarį“: „<…> „rašiau“, o iš tikrųjų lipdžiau ir dursčiau, ne sykį paklusdamas redaktorių ir įvairių konsultantų (nenoriu minėti jų pavardžių) patarimams bei rekomendacijoms.“ Situacija nesumažina atsakomybės, bet paaiškina aplinkybes.

Kaip pažymima „Leidėjų žodyje“, pasirašytame Gyčio Vaškelio, „Rinktiniai raštai“ rengti 2021–2024 metais, skiriami bendrajai skaitančiųjų auditorijai. Į dešimttomio struktūrą Redakcinės kolegijos žvelgta įprastai, iš esmės laikantis žanrinių principų, chronologijos. Tomai, sutelkti atskirų sudarytojų, gana savarankiški, nors kai kurie, kad ir nežymūs, žanrinių ribų peržengimai daryti bendru sutarimu: poema (žanras nurodytas paties autoriaus) „Carmina minora“ perėjo į poezijos tomus; taip yra ir E. Baliutytės sudarytoje „Gyvosios poezijos serijos“ rinktinėje „Gyvenime, kuo tu, pilkasis, vardu?“ (2024). Lyrinės-fragmentinės poemos prigimtis iš esmės eilėraštiška; poemiškumas, kaip vidinis junglumas, susidaro iš būsenų, nuotaikų, eiliavimo laisvumo, bet griežtos ribos tarp lyrinės poemos ir eilėraščių ciklo gali ir nebūti. Eilėraštiška yra ir svarbioji baladžių poema „Devyni broliai“, bet ji pagrįstai liko penktajame, poemų tome, sudarytame Donatos Mitaitės; poema, kurį laiką paties poeto laikyta pagrindiniu žanru, be šio kūrinio būtų dar labiau susiaurėjusi. Sunku pasakyti, ar gerai, kad neįdėtas „Dvidešimtas pavasaris“, vis dėlto ši jaunuoliška poema, nors ir paties poeto griežtai vertinta, daug kuo iškalbinga; skaitytojui nelieka galimybės lyginti ją su „Dvidešimto pavasario“ inscenizacija, pagrįstai perėjusia į dramos tomą. Bet inscenizacijos „įpilietinimas“ tikrai tikslingas – bibliografijoje (jos „Raštų“ tomuose išskirtinai svarbios) nurodoma, kad ši dramatizuota poema buvo paskelbta Respublikinių liaudies kūrybos namų (1959), spausdinusių saviveiklines pjeses kultūros namams. Dar reiktų kruopščios tekstologinės analizės, bet ir bendresniu žvilgsniu žvelgiant matyti, kad per trumpą laiką (tarp poemos ir inscenizacijos) poeto įtemptai dirbta, daug kas permąstyta. Nuošaliau nuo ideologinės kontrolės, leidimo nuošalėje elgtasi kiek laisviau.

Būtų netikėta, bet savaip ir pagrįsta, jei „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993) eitų po „Dienoraščio be datų“, būtų skaitomi ir kaip vėlyvojo dienoraščio poetinis atvejis.

Tekstų perleidimai, ypač „Raštuose“, reikalauja patikrinimų – sutikrinimų. Straipsnis apie Dalios Grinkevičiūtės tremties atsiminimus „Reabilituota – 1970 m.“ pirmą kartą išspausdintas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1988). Knygoje „Tekančios upės vienybė“ (1994) nurodyta, kad spausdinama iš rankraščio. Savaitraštyje nebuvo didžiosios dalies šešto skirsnio. Kaip ir „Tekančios upės vienybėje“, „Raštų“ 8 tome šis svarbus tekstas spausdinamas iš rankraščio. Valentinas Sventickas, šio tomo, apimančio prozą, publicistiką ir esė, sudarytojas, yra peržiūrėjęs nemažai Just. Marcinkevičiaus rankraščių, jo pastabos patikimos. Tai svarbu. Svarbu ir tada, kai svarstoma paskutinė autorinė publikacija. Problemiškoji apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ straipsnių, kalbų ir esė kaimynystėje kai kuriais atžvilgiais alsuoja lengviau. Paskutinė autorinė publikacija ir autorinė savo kūrinio ar knygos samprata – neapeinami dalykai. Ne tik įdomu, bet ir svarbu, kad rašydamas netikėtai atsiradusiai pusseserei į Ameriką, knygą „Tekančios upės vienybė“, sudarytą iš kalbų, straipsnių, interviu ir apibendrintai vadinamą eseistika, Just. Marcinkevičius vadina „trumpa pačios naujausios Lietuvos istorija“ (t. 10, p. 168). Tad „Raštai“ turės kalbos ir tarp savęs. Skatins grįžti, lyginti. Galvojant apie dramines inscenizacijas, pravartu atsiversti sveikinimą Klaipėdos dramos teatro režisieriui Povilui Gaidžiui, kaip matyti iš tono, svarbus buvo šis kūrėjas, įvedęs jį „į sceną“ – pirmiausia su poezijos spektakliais, o vėliau ir su trilogija.

Poezija, kuria „Rinktiniai raštai“ ir pradedami, apima keturis tomus. Galima įsivaizduoti ir atskirą Just. Marcinkevičiaus poezijos keturtomį. Nuo paties poeto sudarytos dviknygės („Poezija“, 2000) jo poetinis žemėlapis pakito – pasipildė, pasikeitė ir kai kurie akcentai. Per tą laiką buvo sudarytos kelios rinktinės – ir autorinė „Vėlyvo vėjo vėliavos“ (2009). „Antikine balade“, dedikuota Pirmajam Sąjūdžiui, pažymėta riba – iki tų, kurie manė Labirinte nebuvę, apsibrėžė circulos meos. Pokalbyje su Raimondu Celencevičiumi nubrėžė savo kelio skirtį: rinkiniu „Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993) ir eseistikos knyga „Tekančios upės vienybė“ „tartum nuėjo, nugrumėjo tai, kas labai jaudindavo, stulbindavo, žeisdavo arba džiugindavo. Tokiu būdu išsivadavau nuo priklausomybės laikui. Man atrodo, kad toliau aš jau mėginu gyventi pagal savo vidinę konstituciją“ (cit. iš E. Baliutytės-Riliškienės įvadinio straipsnio; gal ir galima šio svarbaus pokalbio pasigesti 8 tome, nors pokalbis ir iškristų iš žanrinio lauko). Vidinė konstitucija gali būti suvokta kaip atskirųjų dvasios įstatymų veikimas. Laiko negalima pasirinkti, bet visiška priklausomybė laikui atima vidinę laisvę, suvaržo vidinę konstituciją. Gal ir taip galima būtų suvokti Just. Marcinkevičiaus kūrybos, labiausiai poezijos, raidą ar bent slinktį, perėjimą į paskutinį kūrybos etapą. Tarp poeto rašytos preambulės Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pradedamai nuo „Lietuvių tautos“, iki šio dokumento įgalintos jo paties vidinės konstitucijos, būtinos kūrybai.

Taip, poezija Just. Marcinkevičiaus kūryboje aiškiai matoma kaip svarbiausias žanras. Poezijos tomai itin rūpestingai, profesionaliai parengti.

Rodos, kad po truputį artėjame į supratimą, kad nė vienas giliau į laiką įsikirtęs, tad tuo ir svarbus, reikšmingas kūrėjas negali būti tik godojamas, glostomas. Jis neišvengiamai yra ir prieštaravimo ženklas, kaip šią turtingą prasmę turinčią sąvoką besuprastume. Tik totalitarinėje valstybėje įmanoma tariama vienamanystė. Prieštaravimai suaktyvina ir kitaip mąstančius, imamasi tyrimų, leidybos, ieškoma argumentų. Valstybė čia neturėtų tiesiogiai dalyvauti, ji gali ir turi veikti tik per savo demokratiškai suformuotas institucijas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, centruojantis valstybiškai svarbią lituanistikos dalį, taip ir turėtų būti suvokiamas – kaip demokratiška, atsakinga, bet ir savarankiškai veikianti akademinė institucija, galinti atlikti ir populiaresnių kultūros funkcijų.

Just. Marcinkevičiaus dešimttomio leidimas, orientuotas į platesnę auditoriją, lieka svarbus ir akademine prasme – gilinamasi ir į bendresnę nei atskiras vardas lietuvių literatūros istoriją, remiamasi ir pačių mokslininkų nuolat kaupiama Rankraštyno medžiaga. Kartu tai ir kultūrinė funkcija, savalaikis įsiterpimas į gyvą, kultūrai svarbių sprendimų ieškančią nūdieną.

Kalbėti apie Justiną Marcinkevičių, neatsižvelgus į „Rinktinius raštus“, nebūtų sąžininga.