Namai ir benamystė literatūroje

2008 m. Nr. 6 

Kalbasi literatūrologai Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, filosofas Arvydas Šliogeris, kultūrologas Vytautas Rubavičius

 

Regimantas Tamošaitis. Namai – regis, aktualiausia socialinė ir ekonominė šių dienų žmogaus problema. Šiandien už namus, kurie bent jau Vilniuje kainuoja milijonus, žmogus turi paaukoti beveik visą savo gyvenimą. Tai – fizinė erdvė, būstas, būtina žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Turėti namus yra ir būtina, ir gera. Ypač – savo. Kaip dainuodavo „Hiperbolė“: „Gera turėti namus!“ Prie namų ir žolė žalesnė, dainuojama kitoje angliškoje dainoje. Dėl tokios egzistencinės būtinybės namų sąvoka nuo seniausių laikų apaugo simbolinėmis reikšmėmis, tai – vienas svarbiausių kultūros archetipų ir literatūros temų. Todėl namai turi eilę archetipinių, simbolinių, mitologinių, metafizinių ir teologinių konotacijų.

Namai, sakyčiau, yra ne tiek fizinė erdvė, kiek žmogiškųjų santykių kūrimosi vieta. Ne bet kuri buveinė gali būti vadinama namais. Kalėjimo niekaip nepavadinsi namais, nors ten gali būti visi civilizuoti patogumai ir saugaus gyvenimo sąlygos.

Todėl namai pirmiausia yra žmogiškosios prasmės skleidimosi vieta, kur asmuo gali jaustis saugus, laukiamas, mylimas, gerbiamas, kur juo tikima, pasitikima, kur ir jis pats gali realizuoti savo poreikį rūpintis, globoti, mylėti. Kitaip pasakius, namai yra žmogaus prasmės ir vertės vieta. Tai nebe pasaulio reikšmių, bet prasmių laukas, nebe vien faktų, bet ir vertybių vieta – metafizinė žmogiškumo erdvė. Sakyčiau dar taip – apriorinė žmogiškumo kategorija. Be žmogiškų namų nėra žmogaus.

Namuose žmogus gimsta, subręsta, įsimyli, tuokiasi, augina vaikus. Pagaliau ramiai miršta. Namai – gyvybės ratas. Be tikrų namų visi tie žmogiškieji reikalai lyg nereikšmingi, atsitiktiniai. Tarsi jie ir yra, bet kažkokie netvarūs, nepatikimi. Pats žmogus be namų yra nevisavertis.

Be žmogiškų santykių šilumos bet kokie namai yra nieko verti. Vienas mano pažįstamas, mirus jo tėvams, gyvena pats sau vienas dideliame name. Tačiau jo buveinė greičiau primena kapą nei žmogaus namus. Jie šalti ir nejaukūs, laikini kaip bendrabutis, į juos nesinori įžengti.

Didysis archetipų meistras Kristijonas Donelaitis namus taip pat susieja su gyvybės dėsniu – parskridęs gandras su savo gaspadine pirmiausia puola rūpintis namais: „Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus, / Rado ant visų kampų permier pagadintus. Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.“

Namų idėja pirmiausia suaugusi su šeimos sąvoka. Taip pat ji turi ir laiko, žmogiškos istorijos matmenį. Namų idėjoje slypi aristokratiškumo, giminės tęstinumo, paveldimumo reikšmė. Elitinėje miesto kultūroje tai herbu paženklinti kilmingų dinastijų ar giminių namai, tradicinėje kaimo kultūroje šis tęstinumas, giminės reikšmė yra pririšti prie žemės, prie sodybos. Žemaitijoje namai ir vadinami gyvenimu. Šiuolaikinis miesto žmogus tos tradicijos kaip ir nebeturi – nei jis miesto aristokratas, nei savo senolius menantis kaimietis, – jis yra galai žino kas, kažkoks civilizacijos anonimas. Vietoj namų jausenos nešiojasi „egzistencinį nerimą“. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai yra lyg ištremtas, lyg išmestas į pasaulį. Tokia benamystės šiame „Taboro slėnyje“ jausena, manau, sustiprina krikščionybės, kaip visuomeninės ideologijos, atgimimą. Nes ji projektuoja namus transcendencijoje ir šiuolaikinį benamį lyg nuramina: gerai, kad neturi namų, kad esi vargšas, tau už tai – Dievo karalystė. Kaip tame Bern. Brazdžionio eilėraštyje, kur lyrinis subjektas džiaugiasi: „Kaip gerai, kad mano tėvas biednas mirė.“ Kai nieko neturi, tada tarytum viskas yra tavo („Mūsų laukas, mūsų lankos, viskas mūsų“) – kažkokia proletariška ideologija. Kas neturi namų, tas lyg ir nemirtingas, nepririštas prie šio pasaulio: „Mes neturime namų pas juodą girią, / pas mus vakaras per amžius neateis.“ Bet ši religinė paguoda, kaip ir philosophae consolationis, manęs netenkina, tai „žalių vynuogių“ etika, – mes ne tik turime teisę turėti namus, bet ir pareigą juos kurti bei saugoti.

Manau, kad tikrai žmogiška civilizacija yra ta, kuri garantuoja žmogui namus ar bent jų įsigijimo galimybę, kaip prigimtinę teisę. Šėtoniška civilizacija (nerandu tinkamesnės metaforos), pasinaudodama šiuo egzistenciniu namų poreikiu, pavergia žmogų, atima jo gyvenimą, išsunkia jo dvasines ir gyvybines jėgas. Daugelį metų, iki pat senatvės, plušti tik tam, kad išsipirktum savo būstą? Ką tai reiškia, jei ne žmogaus gyvenimo vertės sunaikinimą, jei ne asmens pavergimą? Juk pasiimdamas iš banko paskolą žmogus turi uždirbti mažiausiai du namus: vieną sau, kitą – bankui, t. y. kapitalizmo sistemai. Iš kur tas ekonominis rentabilumas, jei ne iš žmogiškųjų resursų?

Sielos ir pasaulio tarpininkas yra kūnas, asmens ir gyvenimo tarpininkas – namai. Štai per tą namų atributą kapitalizmas ir pagauna nematerialią žmogaus esmę, ir pavergia ją, ir įkalina. Ir nors kapitalizmas atima iš žmogaus namų teisę arba priverčia už juos parsiduoti, vergauti visą gyvenimą (kol esi skolingas bankui – namai ne tavo, tu neturi saugumo, gyveni baimėje), žmogus visuomet kovojo ir kovoja už prigimtinę, būtinąją teisę turėti namus. Na, kapitalizmas ir visa jo verslo bei pinigo dvasia neabejotinai yra žmogaus priešas. Ir namus jis paverčia tiesiog preke. Tik gimtųjų namų atmintis nepasiduoda tokiam prasmių sunaikinimui.

Dar yra ir estetinis namų aspektas. Man, pavyzdžiui, tikri namai visada turėjo būti šalia upės. Lėkštoje lygumoje įsikūrę žmonės, mano nuomone, ir patys lėkšti savo dvasia. Kaip keistu prieštaravimu stebėdavausi V. Mykolaičio-Putino gimtine, kurios kraštovaizdis panašus į banalų stalą su nedideliu Aušrakalnio iškilimu toje nykioje plokštumoje. Erotinis elementas, toks intymus spurgelis pragmatinėje erdvėje, vienintelė atrama vaizduotei. Kai pasaulis aplink toks banalus, vien tik bulvių vagos ir burokų lysvės, gyvam žmogui kūrybinė vaizduotė tiesiog gyvybiškai būtina.

O mano mamai tikri namai būtinai turėjo būti greta miško – be medžio normalaus gyvenimo ji negalėjo net įsivaizduoti. Todėl savo namų aplinką ji pavertė tikromis džiunglėmis – vietoj normalaus daržo buvo pilna visokių nenaudingų, bet užtat gražių medžių: šaltekšniai, ožekšniai, kukmedžiai, klevai, beržai, riešutmedžiai – aibė medžių. Ten būdavo gera.

Kitiems žmogaus namai turi būti surišti su kultūrinėmis vertybėmis, su istorine atmintim, architektūra. Pavyzdžiui, toks yra J. Vaičiūnaitės pasaulis. O visos tos Justiniškės, Fabijoniškės arba Arvydo Pilaitė, kur standartinė gatvė, išdidžiai pavadinta I. Kanto alėja, – ar ten esama namų? Ar ten taip pat gyvena žmonės? Sakyčiau, jie ten buvoja, savo gyvenimo laiką leidžia kaip masinės visuomenės įkaitai. Yra ir miestų, kurie kelia siaubą savo nežmogiškumu. Mažeikiai, kai kurios Elektrėnų erdvės – man ten slogu.

Tačiau žmogus gali atrasti dvasios namus: knygoje, mene, bažnyčioje – čia kaip kam. Dabar daug kas atgaivos ieško „Akropolyje“, kituose prekybos centruose. Juk ne vien dėl prekių ten plūsta žmonių minios. Na, tai atskira tema.

O mūsų literatūroje namų mitologija turi – ar bent turėjo – stiprias tradicijas. Prisiminkime B. Radzevičių. Jo herojaus gyvenimas prasideda nuo gimtosios, gimdančios erdvės, nuo namų, nuo sužmoginto daikto tikrovės. Ir norint suvokti žmogaus tragiško likimo priežastis, reikia grįžti į pačią jo buvimo pradžią, į gimtųjų namų tikrovę: „Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime.“ Juk tikroji žmogaus tragedija ir yra namų netektis. „Toli tavo namai… O gal išvis namų tu neturi? Gal niekad jų neturėjai? Toli, toli… Todėl ir šaukei…“ – apie šios dramos priežastis, konstatuodamas gyvenimą kaip užsitęsusią egzistencinę traumą, kaip namų netektį samprotauja personažas. Ir eina per gyvenimą ratais, vis bandymas grįžti į tuos savo namus, kad juose atrastų save.

Taigi, benamystė literatūroje. Kalbėjau apie namus kaip apie ypatingą erdvę, žmogiškojo buvimo teritoriją. Dar galima pridurti, kad namai visuomet yra ir siekiamybė: idealių namų, kaip ir idealios šeimos, niekad nėra. Namai nuolatos yra kuriami, kaip ir idealas – visuomet tik siekiamas. Todėl jie tokie svarbūs – kaip žmogaus dvasinio augimo sąlyga. Namai – sąvoka intencionali ir kartu – idealistinė. Ir kur galėtume rasti tinkamesnę vietą namų idėjai kaip ne literatūroje? Idealo ilgesio išraiška ir yra kūryba, literatūros rašymas. Tikras kūrėjas visuomet kažkiek nepatenkintas, nes jis trokšta idealo, o šis – neįmanomas. Tai lyg paradoksas, kažkokie sąmonės ar valios spąstai, bet geriau ir būti negali. Žmogus visą gyvenimą kuria namus, šeimą, – tai juk irgi kūryba. Literatūra – nuolatinis žmogiškų prasmių erdvės kūrimas, tai – antrieji žmogaus namai. Priglaudžiantys kiekvieną, neturintį tikrųjų. Tikra literatūra yra sauganti, globojanti, ir tik tokią mes atpažįstame kaip tikrą. Žodžiu, yra knygos, kurios mums padeda gyventi. Baisu ir pagalvoti, jeigu tokių knygų nebūtų. Gal ir mūsų čia nebūtų – nei šioje, nei kurioje nors kitoje vietoje. Geros knygos šiluma – tarsi ir namų šiluma. Tai tokia mano abstrakti idealistinė namų idėja, kurią, beje, labai keistai sustiprina realių namų ir benamystės problema.

O kaip yra šiandien naujausioje mūsų literatūroje? Kiek dar joje likę žmogaus namų? Kaip asmenybės reikšmės, kaip tautinės kultūros, kaip dvasinio gyvenimo konstantų?

Viktorija Daujotytė. Pasakysiu pirmą mintį, kuri kažkodėl dabar sukasi galvoje. Šįryt pusę aštuonių geriame arbatą, ir Vytautas Markevičius, radijo žurnalistas, lyg niekur nieko sako: o dabar kalbėsime apie benamius! Kaip tik prieš šį mūsų suplanuotą pokalbį. Ir kviečiasi į studiją visokių šios problemos žinovų, taip pat – kas įdomiausia – porą tikrų benamių. Specialistai bando pasitikrinti, kiek tų benamių Lietuvoje turime. Prieš porą metų mėginta skaičiuoti.

Vytautas Rubavičius. Apie pusantro, gal du tūkstančiai.

Arvydas Šliogeris. Nesąmonė. Jų yra daug daugiau…

V. D. Ir paskui paaiškėja štai kas. Kad šitą klausimą reikalauja svarstyti Europos Parlamentas prancūzų iniciatyva. Pagalvojau, pačiu laiku „Metų“ redakcija sumanė šitą pokalbį.

R. T. Man tai rūpi ir filosofiškai, ir gyvybiškai. Be to, pokalbio pavadinimas gražiai skamba: namai ir benamystė… Jei temos pavadinimas gražus, ji neišvengiamai pritrauks ir gilios prasmės, protingų minčių. Grožis be prasmės neegzistuoja.

V. R. Mes savo pokalbiu atsiliepsim Europos Sąjungos direktyvoms?

A. Š. Tai toks yra Briuselio biurokratų įsakymas.

V. D. Iš tų benamių kalbos paaiškėjo, kad jie gerai žino: benamių visada buvo ir bus.

A. Š. Tai jau šventa tiesa…

V. D. Ir jautėsi, kad jie labai abejoja galimybėmis išspręsti benamių problemą.

V. R. Mat kai jau turi namus, privalai juos išlaikyti. Tai ne visada lengva ir paprasta.

V. D. Keistas mūsų pokalbio įvadas…

R. T. Užtat gyvenimiškas. Kartais atrodo, kad literatūra – kaip grynųjų archetipų ir simbolių viešpatija – nemėgsta realaus gyvenimo keistenybių. Gyvenimas visada sudėtingesnis už literatūrą. Todėl literatūra – idealizmo sfera. Nušlifuoja visus kampus, pašalina visas keistenybes. Nes nuoga gyvenimo tikrovė literatūros kūrinyje atrodo netikroviškai… Tad gal pakalbėkim visgi literatūriškai, idealistiškai – kad dvasia atsigautų.

A. Š. Kai man buvo pasiūlyta ši tema, pirmiausia suglumau ir galvoje pasidarė tuščia. Ir tai labai keista, nes visas savo knygas rašiau tik apie tai – apie namus ir benamystę. Tai buvo mano pagrindinė tema, ir dabar ji tokia liko. Pajutau, kad keista kalbėti apie tai, apie ką kalbi visą gyvenimą. Bet tai tarp kitko. Man ši tema siejasi su labai svarbiu intelektualiniu mano gyvenimo įvykiu. Turėjau du tokius autorius, kuriuos visuomet rikiuodavau į vieną gretą, tai Williamą Faulknerį ir Marcelį Proustą. Ir ne taip seniai atsirado trečias, kuris ir man buvo netikėtas. Tai XVIII a. pabaigos anglų istorikas Edwardas Gibbonas (1737– 1794), parašęs vienintelę knygą „The History of the Decline and Fall of the Roman Empire“, t. y. apie Romos imperijos nuosmukį ir žlugimą. Tai šis autorius man reabilitavo Apšvietą, kurios aš pakęst negalėjau, – ji man visada asocijavosi su tokiais piliečiais kaip Voltaire‘as, Denis Diderot ir kitais iškrypėliais, trumpai tariant – avigalviais. O E. Gibbono veikale pamačiau, ką reiškia tas Apšvietos žmogus! Neįtikėtina, tiesiog žadą praradau. Visų pirma, kokia kalba! Prieš tai buvau skaitęs rusišką kompendiumą, paskui atsitiko taip, kad į Panevėžio biblioteką atsiuntė E. Gibbono veikalą kaip dovaną – milžiniškus šešis tomus. Pasiryžau skaityti angliškai. Apstulbau – neįtikėtinas kalbos gražumas ir aiškumas, palyginti rusiškas vertimas yra jovalas. Tai tokia mano įžanga. Kaip ji siejasi su mūsų tema? Pradėsiu nuo paskutinio tomo, kurį kaip tik dabar ir skaitau. Apie laiką maždaug nuo IX iki XIV šimtmečio. Tai Tamerlano, Čingischano, tiurkų imperijų kūrimosi laikas, turkų seldžiukų, po to Otomanų imperija ir paskutiniai Bizantijos istorijos šimtmečiai, apie kuriuos jis rašo. Europa tada po truputį tik pradeda busti. Tai štai, skaitydamas šį tomą, priėjau liūdnoką išvadą: nomadas – tai monstras žmogaus pavidalu. Nes tai būtent nomadų triumfo epocha. Tai puikiai žinoma kad ir iš vidurinės mokyklos istorijos. Bet kai visa tai parašyta su tokia jėga – apie Timūro žygdarbius, apie Otomanų imperiją – tuomet įspūdį tiesiog sunku nusakyti. Tai kažkoks apokaliptinis kraujo ir purvo paveikslas. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mes gyvename panašiu laiku. Nomadų epochoje. Bėda tokia, kad mus nomadais verčia būti prievarta. Visa šiuolaikinė ideologija – nuo Briuselio vyriausybės iki televizijos – yra agresyviai nukreipta į tai, kad būtų sudaužyti žmogaus namų pamatai. Todėl tai, nuo ko mes pradėjome – nuo tų Briuselio direktyvų apie benamystę, – yra gryniausia veidmainystė. Benamystės niekas nesukūrė, joks atskiras žmogus, tiesiog technologinė civilizacija pasirodė esanti ne kas kita, kaip nomadų civilizacija. Bet ji dar tik įeina į savo – pavadinkime taip – klasiką, dar ji nepasiekė tokių apimčių kaip minėtais istoriniais laikais. Tačiau nomado paradigma, mano nuomone, yra ta pati. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau – o greičiau anksčiau nei vėliau – bus ateita prie tų klaikybių, kurios sunkiai suvokiamos normaliam protui – bent jau graikiškos orientacijos protui, – kurias kadaise išdarinėjo visi tie turkai ir mongolai. Pagaliau ir europiečių Kryžiaus karai – kas tai? Lygiai tokios pačios klaikybės. Žmogiškumo nuosmukis tiesiog iki žmogėdrystės. Galvojau, kodėl taip yra? O mintis labai paprasta: juk nomadas nesirūpina savo pasauliu. Jis tik naikina. Jis ne tik kad nekuria – man tas žodis čia apskritai netinka, gal net priešingai, juk dabartinė civilizacija kuria net per daug. Bet blogiausia, kad jis neturi kuo rūpintis.

R. T. Nomadas dabar naikina pasaulį jį vartodamas. Nomadas šiandien yra vartotojas. Iš mūsų mėgina padaryti vartotojų civilizaciją. Tarytum alkanų skėrių ordas. Man nomadas ir vartotojas yra tas pats, nes realiai nomadų kultūros, kokios jos buvo senovėje, dabar neegzistuoja. Tiksliau – egzistuoja kitaip, kaip kapitalizmas ir vartotojų masės.

A. Š. Ir šiuolaikinis nomadas tampa naikintoju – nepriklausomai nuo jokių psichologinių ar sociologinių veiksnių. Jis naikina pasaulį. Nes jis nebeturi tos vietos ar tų daiktų, kuriuos jis mylėtų. Priminsiu žodžius iš savo pirmosios knygos, kurie skamba gal kiek sentimentaliai, – jis neturi meilės lauko, neturi prieraišumo lauko. Kaip tai galima susieti su dabartine situacija? Dabar egzistuoja tokios transnacionalinės korporacijos. Įsivaizduokime tos korporacijos, kaip ten juos vadina, – egzekutyvą. Tarkim, jis gimęs kokioje Ajovoje, vaikystę praleidęs Mongolijoje, studijavęs Kembridže, o gyvena Madrido viešbutyje. Beje, jam pačiam tai visiškai nesvarbu, jis pats užmiršęs, kur gimęs ir kur gyvenęs. Jo gyvenimas yra visiškai kaip Tamerlano kareivio. Tas egzekutyvas neturi vietos, prie kurios būtų prisirišęs. Dabar įsivaizduokime, kad toks egzekutyvas, kaip jau yra daroma ir Lietuvoje, vadovauja, tarkim, kiaulių fermai. Tai ar jam labai rūpi ta vieta, aplinka, kurioje jis tvarkosi su savo kiaulių pramone? Jam visiškai nerūpi, jam nusispjauti, jis čia sunaikins viską iki galo. Taigi technologinis nomadas, arba kitaip – technologinis barbaras (man tai tas pats), jis sunaikins miškelius prie kokios Kelmės, paskui išvažiuos į Ukrainą, nusiaubs viską kur nors prie Dnepro, vėliau nuvažiuos į Zambiją ir taip pat viską nusiaubs – ir visas jo gyvenimas bus tik siaubimas ir nieko daugiau. Toks žmogus nieko pasaulyje nesaugo – visas pasaulis jam yra tik resursų rezervuaras. Viskas tik resursai ir jokių daiktiškai inkarnuotų tikslų. Toks žmogus neturi jokių skrupulų. Aš kalbu ne apie moralę – aš kalbu apie tas pareigas, kurias man uždeda tas medelis, kurį aš pats pasodinau. Arba ta sodyba, kurią aš pats pastačiau ar kurią mano senelis pastatė. Arba tas gyvulėlis, kurį auginu. Aš jį galbūt papjausiu, taip reikia, bet visgi man jis turi vardą, ir man jį pjauti būna gaila, – tiesiog turiu tai padaryti, taip reikia.

V. D. Ar esi tai daręs?

A. Š. Nesu, bet yra, kas turi daryti, ir čia nieko nepakeisi. O nomadas – kas jam? Nei jis turi medelį, kurį būtų pasodinęs, nei jis turi paršiuką, kurį augintų, nei jis turi sodybą, kurią būtų pastatęs pats ar kurią būtų pastatę jo tėvai. Tai destruktyvus padaras, jis neturi nieko savo. Man šiuolaikinis technologinis barbaras yra baisesnis už Atilos ar Tamerlano barbarą. Kodėl? Nes Tamerlano barbaras švaistėsi kardu, ietim, strėle ir ugnim, ir kliovėsi tik savo muskulais. O dabartinis barbaras gali naudotis neįtikėtinais resursais. Branduolinės bombos, kompiuteriai, galingi ekskavatoriai, dinamitas, buldozeris, genų inžinerija – jo griaunamoji galia padidėjusi tūkstančius kartų. Per tūkstantį metų – tūkstantį kartų. Ką galėjo padaryti pats baisiausias Atilos kareivis? Sunaikinti kokį kvadratinį kilometrą apgyventos žemės. Šiandien Atilos įpėdinis, technobarbaras, visų pirma, aišku, amerikonas (toks klasikinis, niujorkinis amerikonas), dabar jis trimis mygtuko spustelėjimais gali sunaikinti kokį dešimt kubinių kilometrų planetos. Jis tai ir daro. Todėl, jei mes dar norime išlikti šitoje planetoje, tai mums, nori nenori, lieka vienas kelias – sugrįžti į žmogaus užgyventą erdvę. Ir pasaulio globa – tiesioginis rūpinimasis daiktiškąja aplinka, o ne kokie ten pompastiški globalizacijos projektai. Nes kas dabar yra globalizacija? Barbarizacija! Nomadizacija! Nes be namų žmogus yra niekas, laukinis. E. Gibbonas savo veikale tai parodo tiesiog fantastiškai įtikinamai, nors tiesiogiai to ir neįrodinėja. Jis leidžia suvokti, kas atsitinka, kai civilizacijos arenoje atsiranda monstras-nomadas. Pasirodo, Tamerlanas buvo išsilavinęs žmogus – formaliuoju, raštingumo požiūriu. Rašo memuarus, beje, puikia kalba. Ir čia pat užkariauja miestą, sunaikindamas jį iki pat pamatų, o jo pergalės simbolis yra kaukolių piramidės. Manau, kad ir dabartinis išsimokslinęs barbaras darys tokius pat dalykus.

V. R. Europiečiai tokių piramidžių XX a. taip pat pristatė daugybę, pralenkė visus visų laikų siaubūnus. Jokie tamerlanai jų nepranoks. Negali manyti, kad jie ėmė pavyzdį iš Tamerlano ar kitų šios srities žymūnų.

V. D. Europiečiai su savo piramidėmis buvo autentiški.

A. Š. Tai va, technologinis, arba kiekybinis, pasaulio naikinimas ir yra nomado paradigmos įdiegimas mūsų civilizacijoje. Ši paradigma pradedama fanatiškai diegti kartu su moderniosios technologijos atsiradimu. Kiekybinis žvilgsnis naikina pasaulį. Nacizmas, bolševizmas – tiesioginis to nomadinio technologinio barbarizmo apsireiškimas. Bet visa tai – tik žiedeliai, gal ir mes dar sulauksime kur kas gražesnių dalykų.

V. R. Literatūroje ir apskritai mūsų vakarietiškoje mąstysenoje išėjimas iš namų bei sugrįžimas į juos yra archetipinis egzistencinis veiksmas ar vyksmas, giliai įaugęs į gyvenimišką ir kultūrinę patirtį, pasireiškiantis įvairiais kūrybiniais pavidalais. Rašydami vienokį ar kitokį tekstą, mes į jį įtraukiame – sąmoningai ar nesąmoningai – visus tuos išėjimo ar sugrįžimo aspektus. Pats žodis išeiti ar sugrįžti ima verti gausybę su juo siejamų įvairiuose tekstuose įsikūnijusių prasmių bei vaizdinių. Vienas iš gražiausių ir galingiausių yra sugrįžimo į Itakę vaizdinys-archetipas. Išeiti ir sugrįžti. Išeiti iš Egipto ir sugrįžti į tėvynę, susirasti ar susiręsti gimtuosius namus. O kad išeitum iš Egipto, turi būt išėjęs ar išvytas iš gimtųjų namų. Išėjimas ne visada savanoriškas. Mūsų literatūroj yra daug įvairialypės prievartos nulemto žmogaus išėjimo.

V. D. Benamystė, išėjimas iš namų – tai ir Arvydo motyvas…

V. R. O poezijoje tiesiog neįmanoma prie žodžio sugrįžimas nepridėti vienokios ar kitokios Itakės archetipinio vaizdinio reikšmės. Tokia jau mūsų kultūros duotybė. Ir dar viena svarbi archetipinė tema – sūnaus paklydėlio sugrįžimas. Romano ar eilėraščio intonacijose šitie registrai vienaip ar kitaip visuomet jaučiami, ir nuo šito niekur nepabėgsime. Toks jau yra tas mūsų iš graikų bei krikščionių kylantis kultūrinis arealas ir visa mūsų pasaulėjauta.

A. Š. Atsiprašau – tik jau ne krikščionių!

V. R. Nuo krikščionybės niekur nepabėgsime, o ir bėgti galėtume tik Šventojo Rašto vaizdiniais. Pagalvokime, kas grindžia sugrįžimo į Itakę vaizdinį, kokios aplinkybės jį kildina? Ką tas vaizdinys nurodo? Jis nurodo tam tikros civilizacijos kilmę. Karu grindžiamos ir karo persmelktos civilizacijos. Ne vienas Vakarų mąstytojas, filosofas, kūrėjas civilizacijų atsiradimuose, jų egzistencijoje įžvelgia ypatingą karo vaidmenį. Prancūzų filosofas Paulis Virilio karą laiko ne tik svarbiausiu civilizacijų kūrimosi veiksniu – karas kildina meninę estetinę pajautą ir meninę kūrybą. Tai homoseksualaus kario kūno – karas yra vyrų reikalas – ornamentavimas ir kovose sukauptų randų, kurie tampa regimais sociokultūriniais rašmenimis, estetika.

V. D. Kaip tik tokio vyro ir laukia moterys…

V. R. Laukia nesulaukia: vienos – sugrįžtančių, kitos – tiesiog prievartautojų. Tačiau apie moteris kiek vėliau. Man atrodo, kad pasaulyje tokių nomadų, apie kuriuos mes kalbame, nebuvo iki atsirandant kapitalizmui. Visi tamerlanai ir atilos nebuvo klajokliai. Jie turėjo tėvynę, tik kitaip tvarkė savo ūkį, pereidami iš vienos giminei ar genčiai priklausančios vietos į kitą. Jie tas savo teritorijas nepaprastai saugojo. Saugojo žemę, žinojo, kaip su ja sugyventi. Ypač tai būdinga mongolams. Jie plėšdavo kitus – įsiverždavo, degindavo, žudė. Rengė ilgai trunkančius karinius žygius. Bet kitus plėšė visi. Tai būdinga visoms civilizacijoms, taip pat ir didžiosioms, kuriose vėliau susikūrė demokratija. Juk dar mename ir kolonializmo laikus, o Afrikoje, taip pat ir kituose regionuose sėkmingai plėšikaujama ir šiuo metu – korporacijų lygiu. Civilizacijos savo galybę pirmiausia siejo su karu, užgrobimais, su vergų darbo jėga. Mums svarbu suvokti, iš kur kilo dabartinis nomadizmas, apie kurį taip vaizdžiai kalbėjo Arvydas. Mano nuomone, dabar didysis nomadas, kildinantis visą nomadystės įvairovę, yra kapitalas. Žmogus tos nomadizmo galios yra verčiamas vienaip ar kitaip prisitaikyti, tad jis pats dėl savo išsiugdomų nomadiškų įpročių nėra tiek kaltas, kiek esame linkę įsivaizduoti. Žinoma, žmogus atsako už savo sprendimus, tačiau tie sprendimai dažniausiai yra atsakas į susiklostančias aplinkybes, kurių jis neturi jėgų paveikti, o dažniausiai – ir suvokti. Žmogus – reflektyvus padaras, tačiau sisteminės aplinkybės jį verčia daryti tai, kas naudinga kapitalui. Nedaugeliui pavyksta tas aplinkybes įveikti. Visa tai, ką sakė Arvydas, galima nusakyti K. Marxo ir M. Heideggerio žodžiais. Pastarasis rašė apie pagrindinį Naujųjų laikų gamtamokslinio požiūrio, o K. Marxas – apie kapitalo įsiviešpatavimą. Abiejų strategijų tikslas tas pats: pulti, užgrobti ir nusiaubti, nes kitaip nei gamtamokslinė, nei kapitalo sistema negali gyvuoti. Pirmas etapas buvo kolonizacinė sklaida, kai kapitalizmas kolonizavo pasaulį, veržėsi iš savo ekonominių geografinių ribų – tai buvo geografinis kapitalo judėjimas. Toks ir yra tikrasis kapitalo nomadizmas. Tas jo veržimasis smarkiai pakeitė pasaulį, daugybę žmonių išstūmė iš jų gimtųjų teritorijų. Kaip pasikeitė Šiaurės ir Lotynų Amerika, Afrika, kiti kraštai? Antroji ekspansija vyko, kai kapitalui nebeliko kur eiti, tad jis metėsi į kultūrą. Tikslas – užgrobti kultūrą ir ją paversti ištekliais, prekėmis ir t. t. Kultūros paverčiamos bešaknėmis ženklų sistemomis, kuriomis keliauja jas nusiaubdama kūrybinė valia. Žmonės visomis jėgomis perdirba kultūrų išteklius, stengiasi, kad jų kultūrinė bei meninė produkcija patektų į pasaulinę rinką. Pati kultūra lengvina jų nomadizmą, nes kapitalu grįstoje kultūroje žmogui nelieka šaknų, jis nebetenka namų jausenos, būdingos ankstesnėms kultūroms, kur žmogus natūraliai siejosi su gimtine, namais, šeima… Kapitalizmo sistemoje tie žodžiai nebetenka šviesos.

R. T. Tos sąvokos nėra rentabilios, į jas neinvestuosi, jų neparduosi. Nors metaforiškai galėtume pasakyti, kad daugelis šiandien pardavė gimtinę. Bet patikslinčiau, ne su dideliu džiaugsmu ir dažnai ne laisva valia, o stumiami gyvenimo aplinkybių.

V. R. Ir trečioji nomadizmo stadija, kurią regime dabar, žmogų išveda iš jo prigimtinio kūno. Dabar užimama, užgrobiama gyvybė, siaubiamos slaptingosios jos valdos. Tai genetikos, genų inžinerijos sritis. Dabar kapitalas aptinka naujus išteklius – jau pačioje gyvybėje. Ir žmogus iš savo kūno iškeliauja į dirbinį, kuris pats save persikuria. O persikūręs žmogus aptinka naujas savosios egzistencijos problemas. Beje, šiuo metu jau formuojasi nauja teologijos kryptis, apmąstanti, kaip Biblija ir krikščionybė interpretuotina techno sapiens požiūriu. Žmogus suvokia, kad jis jau yra lemtingai technizuotas ir perkurtas pagal savo įsivaizdavimą, o ne Dievo atvaizdą. Žmogus pereina į komunikacinio nomadizmo būseną – savo smegenimis tiesiogiai susisaisto ar suauga su kompiuterinėmis sistemomis. Nanobioinfotechnologijos. Sugrįžimas į pradinę duomenų bazę, į klonavimui pasitelkiamą genetinį kodą.

R. T. Iš esmės nomadizmas – žmogaus prigimties bei gamtos pasaulio prievartavimas, iškraipymas?..

V. R. Nomadizmo pavidalai įvairūs. Tačiau derėtų labiau pasigilinti į kūrėjo jauseną. Poetindami namus, sugrįžimą, mes apeiname kūrėjui būdingą išėjimo ir benamystės jauseną. Galėtume sakyti – kūryba yra sielos klajonė. Kūryba – išėjimas iš namų. Išeinama pasitikti nenuspėjamos nuožmios nežinomybės ar lemties. Dažnai – nebesitikint sugrįžti. Tačiau kūryboje vis grįžtama – į vaikystę, į sodybą, į pradinę pasaulį perkeičiančią erotinę patirtį… R. Granauskas, nebeišeidamas iš namų, nepaliaujamai grįžta į vaikystės gimtinę, kuri kildina visą žmonių gyvenamą pasaulį.

V. D. Gal dar truputį apie bendresnius dalykus. Namai – ir buities, ir būties sąvoka. Kaip ir benamystė – yra žmonių, kurie iš prigimties yra benamiai, klajūnai. Menininkų prigimtyje klajūnystės genas yra stiprus, klajoklius menininkus sunku būtų suskaičiuoti. Josifas Brodskis apie Aną Achmatovą: valdovė klajūnė… Lietuvių kultūroje tikrai yra suformuotas stiprus namų centras, literatūra namų jausmo tiesiog persmelkta. Galima sakyti, kad lietuvių literatūroje dominuoja namų žmogus, pokalbio įžangoje tai gerai pasakyta R. Tamošaičio. Žemdirbių kultūros išpuoselėta sodyba — namai nėra tik namas, o visa gyvenimo aplinka, gal net visa žemė, kuri yra dirbama, apdirbama. Šiaurietiška gamta mokė žmogų namus branginti; be namų neišgyvensi – be namų ugnies, šilumos. Turime archetipinių lietuviškos namų jausenos poetinių pavyzdžių – be jau cituotų ir Salomėjos Nėries posmas iš „Eglės žalčių karalienės“: „Trobelytė menka / Ir ugnelė skaidri – / Atiduotum kažką! / Kam tu jos neturi?“. S. Nėries ir klajūnėlio motyvas, atsargiai paremtas aliuzija į Bibliją, kad Dievo sūnus neturi kur galvos priglausti.

Didaktiniais motyvais žmonės buvo skatinami namus branginti, jų laikytis. Kada pasigirsta klajūno, namų neturinčio žmogaus motyvas? Jau XIX a., o XX a. pradžioje klajūnas jau įsitvirtina kaip žmogaus tipas – prisiminkime kad ir Lazdynų Pelėdos apysaką „Klajūnas“. Ši tema taip pat atspindi kapitalizmo paradigmą: tai žmogaus laisvė palikti namus ir ieškoti geresnio gyvenimo; su tuo susijusios žmogaus iliuzijos, taip pat neišvengiamas iliuzijų žlugimas ir bandymas grįžti. Namai kartais būna pasiekiami, kartais jau ir ne. Toks yra visas ciklas. Arvydo mintis, kad namai – pagrindinė jo tema, ir kad ji yra dvejopa: namai – sodyba, kaip graikų polius, ir namų metafora – Debesija, graži sąsaja su B. Radzevičiumi. Kartos tema: žmonės, kurie išėjo iš namų, bet kartu ir liko namuose – ypač pokario kartos žmonės. Net išėję savo sąmonėje jie išsaugojo savo Debesiją. Pagalvojus, kiekvienas gyvenimo siužetas remiasi išėjimo iš namų, persikėlimo į kitą vietą, bandymo sugrįžti arba sugrįžimo motyvais. Ypač stipri sugrįžimo iliuzija.

Tradiciniai namai yra sėslaus gyvenimo būdo atributas. Sėslumas yra konservatyvus. Kiekvienas siužetas, pirmiausia paties gyvenimo siužetas, remiasi išėjimu iš namų, kelione, persikėlimu į kitą vietą. Visi išeiviai yra išeiviai iš savo namų, visi ateiviai įprastiems namams tradiciškai atrodo pavojingi.

Prisimenu pokarį, maždaug 1952–1953 metus, į atmintį įsibrėžė išvežtųjų namai – visi juos esame matę, – į kuriuos iš kažkur nežinomu būdu atsikeldavo svetimi. Ir labai greitai tuos namus, žmonių namus, tvarkingus ir prižiūrėtus, tie svetimi paversdavo, kaip sako žemaičiai, laužais. Imdavo kūrenti tvoras, tai pirmas žingsnis, plėšdavo lentas nuo daržinių sienų, paskui ir nuo namo: viename gale gyvena, kitą – kūrena, sakydavo kaimynai. Ir viskas – tuojau nelieka darželių, sunyksta sodai. Niekas nesisekdavo – duždavo langai, krisdavo gyvuliai, viskas nykdavo akyse.

V. R. Didžiulis, europinės apimties pavyzdys – visas Karaliaučiaus miestas.

V. D. Tikrai, kaip tik norėjau eiti prie Karaliaučiaus temos. Daug mūsų krašto, Žemaitijos, žmonių išvažiavo į Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą – manau, ypač iš tavo gimtinės, Regimantai?

R. T. Taip, bet man nuo vaikystės įsiminė nė išbėgę į Klaipėdos kraštą (jų nė nemačiau), bet atbėgę iš ten ir įsikūrę, kur augau, Šilalės rajone, Pūtvėje. Tie žmonės buvo liuteronai, kažkaip kitaip gyveno, kitaip dirbo, kitoks buvo jų mąstymas. Mūsų kaimynė garbioji Omama (taip jie vadino seneles) vis rodydavo Bibliją, iš kurios man įsirėžė baisūs paveikslai – su velniais ir sadistiniais žydų istorijos epizodais. Įvarė man siaubo, galvodavau, kad baisi ši knyga, nors įdomi. Bet jie gyveno kažkaip užsislėpę, nerodydami savo tikėjimo. Šiaip buvo darbštūs ir tvarkingi žmonės. Tačiau jų palikuonys, mano bendraamžiai, prisitaikė prie vietinių – prasigėrė, o guvesni pabėgo ieškoti geresnės duonos, pirmiausia galbūt į savo nesąmoningai suvokiamą tėvynę – Vokietiją.

V. D. Ontologiniai konfliktai vyksta tarp savųjų, tarp tų pačių namų žmonių ir tarp ateivių, svetimųjų. Lietuvių tauta ir lietuvių kultūra turi gana dramatišką šių konfliktų istoriją. Negalime sakyti, kad istoriškai ir lietuviai nėra buvę svetimieji, plėšę kitų namų. Karaliaučiaus kraštas teikia tiek daug įdomios ir kartu skaudžios medžiagos vokiečių žurnalistams ir publicistams (gal labiausiai žinome Ullą Lachauer, jos knygas „Rojaus kelias“, „Rytprūsiški likimai“). Jis buvo ir išbandymo žemė lietuviams, gal daugiausia žemaičiams. Žmonės, kurie išvažiavo į nusiaubtą kraštą, rado visko pilnus namus, bandė juose įsigyventi, pasisavinti. Čia, kaip tuomet sakydavo, buvo palikta daug gero. Atvažiavę kai kas, sakė, net karves nemelžtas rado. Spintose – pilna rankšluosčių ir patalynių. Bet mažai kam naujoje vietoje pasisekė. Namai svetimus žmones nesuprantamu būdu atstūmė. Ir ateiviai nežinojo, kaip elgtis su svetimu geru, jo netausojo. Niekas ten neprasigyveno.

V. R. Gal pernelyg netoli buvo tas svetimas geras, kad jie ten keltųsi įsikurti? Jie vyko pabūti, vyko kuriam laikui, siekdami prasigyventi. Visą laiką jautė svetimą dvasią, galinčią pareikalauti savo teisių.

V. D. Taip, jiems buvo svarbu ten prasikurti, prasigyventi, pagyventi. O gal ir pasislėpti – juk visko buvo.

V. R. Kažkiek nuplėšti ir vėl grįžti į savo kraštus. Jie atėjo su laikinumo jausmu.

R. T. R. Granausko apsakyme „Su peteliške ant lūpų“ veikėjas nuperka namą – sodybą savo tėvui gražioje vietoje, prie ežero, bet jo tėvas jaučia, kad ši vieta, šis namas svetimo žmogaus nepriima, tarytum atstumia. Sako, reikėtų nemažai žemės nukasti, kad senosios šeimininkės dvasia pasitrauktų, ir tai dar vargu, ar tie namai įsileistų kitą žmogų. Rašytojo mintis – tikrų namų negalima imti ir nupirkti kaip niekur nieko, lyg kokį daiktą. Bet šiuolaikiniam vartotojui, matyt, galima, jam – be jokių problemų. Ir nupirkti, ir vėl parduoti, pelno gauti. Namai dabar virsta pelninga preke. Žinoma, tiems, kurie moka suktis. Vartotojui ir verslininkui namai kaip žmogiška kategorija neegzistuoja. Nebent jis gali pasinaudoti žmonių sentimentais – daugiau išlupti už kam nors brangią vietą, parduoti namą kartu su vaizdu į ežerą, paspekuliuoti vietos istoriškumu…

V. D. Kaip yra dabar? Kas pasikeitė namų ir benamystės koordinacijose? Ir pas mus grįžo kapitalizmas, grįžo privatinė nuosavybė, laisvė daugiau užgrobti, ypač manipuliuojant žemės nuosavybe; galima turėti daug namų, daug sklypų. Grįžo laisvė užgrobti, kaip ir laisvė turėti. Neskiriu šių dviejų dalykų: man laisvė turėti reiškia ir laisvę į ką nors pasikėsinti – kad galėtum turėti daugiau. Čia matau didžiulę žemės nuosavybės problemą, kokia ji yra mūsų dienomis.

Kiek turi sklypų? – kartą žurnalistė paklausė vienos žemėtvarkininkės. Negaliu taip greit pasakyti, gal keturiolika, – toks buvo atsakymas. Viena lemtingiausių klaidų, kuri padaryta atsikuriančioje mūsų valstybėje, kad buvo įteisintas žemės kilnojimas, kad žemė tapo kilnojama, lyg ji būtų daiktas. Pasiėmei sklypelį ir keli jį, kur sugalvojai. Tai galutinai išjudino namų pamatus, kada nors šį lemtingą žingsnį suvoksime buvus tokį pat pražūtingą mūsų savasčiai klaidą, kaip ir svetimųjų bei savųjų rankomis vykdytas kaimų naikinimas, sukėlinėjimas į vadinamąsias grupines, nors ir buvo susietas su pažanga – su melioracija, žemių gerinimu. Bet tai buvo fiktyvi pažanga, pažangos fikcijų ir dabar sutinkame tiek ir tiek. Juk sėslumas, namų branginimas gali būti laikomas konservatyvumu, trukdančiu pažangai. Kapitalizmas yra keliaujantis – įmonės perkeliamos iš vienos šalies į kitą, kur pigesnė darbo jėga, pelnui palankesni mokesčiai. Žmonės keliauja paskui darbą, verslą, pelną. Iš naujo kuriasi – šiandien čia, rytoj kitur. Namai laikini, laikina, bet patogi pastogė.

V. R. Apskritai žemės nuosavybė yra keistas dalykas. Visi jaučia, kad žemė šiaip jau negali būti kieno nors nuosavybė, kad ir kokia šventa tą nuosavybę pripažintume. Pats nuosavybės šventumo pripažinimas yra ne tik šlykštus, bet ir iškrypėliškas aktas – juk šventa ji tampa krikščioniškos kultūros aplinkoj. Žemė tampa nuosavybe tam tikru aktu – vyriausybė ima ir paskelbia nutartį, bet juk tai – tik žmonių sprendimas. Dabar jau žinome, kaip siekti ir pasiekti šventumo ir kas didžiausi pasaulio šventieji. Visi suvokia, kad čia kažkas iki galo neaišku, neišspręsta, nes juk žemė ne žmogaus sukurta, tik jam dovanota. Ne konkrečiam žmogui, bet visiems žmonėms.

V. D. Pasakysiu taip: savo sąmone net nesuvokiu žemės nuosavybės. Taip pat kaip ir dangaus, oro, vandens…

V. R. Taip, tai žmonių sugalvotas dalykas, kuriuo grindžiama didelė nelygybė – turinčių ir neturinčių žemės, turinčių jos daug ir neturinčių ar mažažemių. Kažkas štai ima ir gauna tą žemę. Ir jau ja naudojasi arba ja prekiauja. Nesvarbu, už ką gauna – už nuopelnus, kaip mūsų savanoriai, ar už ką kita, svarbu pats keistas, savavališkas žemės davimo ar gavimo veiksmas ir su juo susijęs žmogaus statusas. Jei turi valdžios, tai gali „pasidaryti“ ir žemės.

A. Š. Na, tuo metu Lietuva dar buvo izoliuota nuo Kapitalo technologinės sistemos.

V. R. Taip, tuo metu dar tik vyko valstybės kūrimosi etapas, dar nebuvo galima viskuo prekiauti į kairę ir į dešinę.

V. D. Prisiminkime, kad Lietuvos žemė išeina iš lietuvių žmonių nuosavybės srities, mes jos visi po truputį netenkame…

V. R. Taip, ji išeina mums iš po kojų, mes jau vaikštome ne visai mūsų žeme. Mūsų – jausenos, suaugimo, o ne nuosavybės požiūriu. Nes jei visa Lietuva bus išparduota keliems šimtams šeimynų, tu po Lietuvą laisvai nevaikščiosi kur panorėjęs. Tada žemė bus visai tautai išėjusi iš po kojų. Tauta – be savo žemės, be didžiųjų namų…

V. D. Žinoma, nes namai stovi ant žemės. Jei nėra žemės, nėra ir namų.

V. R. Jie nebeturės kur stovėti. Namai stovės, bet tai nebebus žmogaus namai.

V. D. Tačiau be privačios nuosavybės įteisinimo namų iš esmės negali būti. Namai ir atsirado kaip privačios nuosavybės arba laisvės turėti galimybė. Taip, dabar Vilniuje užsidirbti butui yra beveik nerealu. Teisinga R. Tamošaičio mintis, kad jeigu žmogui reikia namų, jis privalo uždirbti dviem butams – paskolos didelės, ir butai neabejotinai dar brangs. Ši situacija susidarė dėl to, kad buvo leista pralobti (pelningai perkeldinėjant žemę) daliai žmonių, kuriems milijonas nėra dideli pinigai, tad dalis neišvengiamai turėjo nuskursti. Mūsų vidurinis sluoksnis (daugiausia inteligentai) mato neperžengiamą bedugnę tarp savo atlyginimo ir buto kaip namų galimybės. Ir ne tik Vilniuje. Ir dėl to turime tokią gausią emigraciją.

A. Š. Mane pastaraisiais metais kamuoja tokia gal kiek savimeiliška įžvalga ir net bloga nuojauta, keistas jausmas, kad unikaliausia, ką turėjo lietuvių kultūra (ir literatūroje, ir gyvenime), buvo būtent namų paradigma kaip metafizinis ir egzistencinis tautos pamatas. Kodėl bloga nuojauta? Esu jau pagyvenęs ir turiu nemažą intelektualinę patirtį, todėl kai ką galiu numatyti. Imkime vadinamąją filosofiją. Ir paklauskime: kada Vakarų filosofijoje namų tema – kosmoso, kosmopolito arba, kaip ją vadinu, Debesijos tema – buvo patekusi į apmąstymų lauką ir kada ji išnyko? Atsakymas aiškus: ši tema baigiasi su Platonu. Visa Vakarų Europos (negraikiškos), teutonų filosofija yra nomadiška. Iš esmės nomadiška. Tai prasideda nuo Aleksandrijos kliedėtojų ir nuo krikščionybės. Kaip tik krikščionybė sunaikina – su šėtonišku įniršiu – žmogaus prisirišimą prie daiktų. Su baisiu įniršiu, nors pasakoma paprastai: štai pagonis, štai nuodėmingas kūnas, štai blogyje grimzdintis pasaulis, štai pragaro išperos – Saulės garbintojai. Pažiūrėkite į mūsų kunigus ar apskritai į lietuvišką katalikybę. Jiems tauta yra paskutinėje vietoje. Tauta ne kažkokia mistine ar nacionalistine prasme, o tauta kaip individų, prisirišusių prie tam tikrų vietų, ansamblis. Ne, taip neturi būti, sako jie, žmonių tėvynė – danguje, neregimybėje, grynojoje „dvasioje“. Krikščionybė irgi yra monstras, nuo pat atsiradimo gyvenantis dviejuose matmenyse. Vienas tarsi pririštas prie daiktų, prie žemės, bet tikrasis yra už horizonto. Būtent krikščionybė yra nomadų paradigmos metafizinė kristalizacija, praktikoje virstanti gryniausiu kapitalizmu. Kapitalizmas, mano požiūriu, yra ne kas kita kaip ekonomistinis krikščionybės variantas, ne menkiau fanatiškas negu katalikiškasis jo pirmtakas. Kapitalas turi lygiai tokį patį statusą, kurį krikščionybėje turi Viešpats Dievas. O Dievas – patogus išradimas, kaip ir Kapitalas. Jei Dievas yra, viskas leista, nes bet kokią niekšybę galima pateisinti jo vardu. Kapitalo vardu irgi pateisinamas bet koks nusikaltimas – pavyzdžiui, „atsilikusių“ tautų genocidas. Ekonominiai „pagoniai“ turi būti arba „pakrikštyti“ (t. y. tapti Rinkos vergais), arba sunaikinti.

V. R. Nesakykim, kad lygiai, bet kad jis siekia to statuso, tai neabejotina…

A. Š. Man tai yra visiškai tas pats. Kapitalas yra savotiškas absoliutas. Ar tu gali jį pamatyti, parodyti pirštu, įvardyti? Ar tu gali jį autorizuoti? Negali. Kapitalas – kaip ir Dievas – visagalis, visažinis, nepakantus kitiems dievams, amžinas, neregimas, nelytimas, kerštingas, reikalaujantis kruvinų aukų, ir taip ad infinitum. Koks tolesnis krikščionybės tęsinys? Šis tas iš kvantų teorijos: fizikos šamanai teigia, kad elementari dalelė vienu metu egzistuoja visose visatos vietose. Dievas ir Kapitalas irgi egzistuoja visose – bent jau žemės rutulio – vietose. Kur slypi klaikybė? Kadangi Dievas-Kapitalas yra visur, jų nėra niekur, todėl bet kuri konkreti vieta turi būti pakrikštyta arba kapitalizuota, t. y. sunaikinta. Pereikim kol kas tik per filosofiją. Nuo Platono iki M. Heideggerio Vakaruose nėra nė vieno mąstytojo, kuris būtų pasakęs: štai čia yra žmogaus namai, jo gyvenimo pagrindas. Štai čia yra kosmosas, daiktai, prie kurių aš esu prisirišęs ir juos saugau. Nė vienas taip nesakė, visi tik aukštino kažkokį absoliutą, dvasią, pasaulio sielą, substanciją, refleksiją, mąstymą, sąvoką, abstrakčią sąmonę – aš mąstau, vadinasi… Čia pat atsiranda ir visokios dievybės, trejybės, rojai, išganymai, palaiminimai, prakeikimai, socializmai, šventieji, krištoliniai rūmai, eretikai, revoliucijos, holivudai… M. Heideggeris pirmas po dviejų su puse tūkstančių metų sugrįžta prie žemės, prie daikto. Jis yra pasakęs, kad baisiausia mūsų epochos nelaimė yra tėvynės prarastis, turėdamas galvoje kaip tik namų prarastį. Nors atvira ištarme to nepasakė, bet galvoje turėjo sėsliojo žmogaus naikinimą, technikos siautėjimą ir panašius dalykus. Jau sakiau, kad nomadas sugrįžo, mes gyvename nomado sugrįžimo epochoje. Jis sugrįžo kartu su krikščionybe, ir sugrįžo radikaliai, nes naujųjų laikų mokslas sukuria technines priemones realizuoti krikščionybės idealus. Kaip sakytų J. G. W. Hegelis, realizuoti totalybę.

V. R. Aš sakyčiau kitaip: panaikindamas krikščionybę, nuversdamas Dievą ir užimdamas jo vietą. Apvertimas. O M. Heideggeris kalboje aptinka būties, būsto ir mintijimo sąsajas, kurios skleidžiasi per gimtinės kelelius bei proskynas ir teikia minčiai būtiško mąstymo ritmą.

A. Š. Bet struktūra lieka ta pati. Fiat Das Kapital, pereat mundus*. Baigsiu tuo, nuo ko pradėjau. Man kyla išdidi mintis, laikykit ją kad ir pasipūtėliška, bet aš manau, kad mūsų, lietuvių, kultūra tuo požiūriu yra absoliučiai neeuropietiška. Jinai kaip tik neigia tos nomadiškos mąstysenos pamatus. Ir iš Europos aš nieko negaliu išmokti. Gal kažkada kažką ir išmokau, bet dabar iš jos nebegaliu mokytis. Nuo jos man reikia bėgti, izoliuotis kiek tik įmanoma.

V. D. Gal mes turime grįžti prie tos idėjos ar utopijos, apie kurią kalbėjo Marija Gimbutienė, prie senosios Europos?

A. Š. Atleisk už tokį pasakymą, man visa tai – iš pasakų repertuaro.

V. D. Na, pasaka – rimtas dalykas… Reikia į ją sugrįžti mintim.

A. Š. Niekur nereikia sugrįžti, reikia likti ten, kur tu esi! Kokia čia dar senoji Europa? Ir iš viso – ar tokia buvo?

V. D. Tai jei mes neturime nieko bendra su senąja Europa, tai kas ir iš kur mes esame? Taip, vėlesnė banga, bet ji užklojo senąją…

A. Š. Kas man rūpi, iš kur aš esu! Aš esu čia, dabar, šioje vietoje. Pacituosiu dar ir J. G. W. Hegelį: visai nesvarbu, kas ir iš kur atsirado, svarbu, ar tai yra teisinga savyje ir sau! Koks man skirtumas, iš kur aš atsiradau? Koks man skirtumas, ar ten senoji Europa, ar kokie dinozaurai, ar Didysis Sprogimas! Man svarbu tik tai, kad aš esu dabar ir čia.

V. D. Bet, Arvydai, kaip tada namai? Kas mums yra namai, jų istorija? Ar tavo namai – tik tavo? Mano namai kažkaip yra…

A. Š. Žinoma, kad mano namai! Ir tavo namai yra tik tavo. Kitokių ir būti negali. Europa – mūsų namai, bet ne mano.

V. D. Tavo namai – visa Šliogerių tėvonija. Aš žinau šitą vietą.

A. Š. Tu ją gali parodyti pirštu, ar ne?

V. D. Taip, galiu, nors ir nežinau, kiek ir kaip ta vieta tęsiasi.

A. Š. Nesvarbu, bet juk tu žinai tą vietą?

V. D. Be abejo, vietą žinau…

A. Š. Tai va, tai svarbiausia.

V. D. Žinoma, svarbiausia. Bet vis tiek galvoju – kaip ir iš kur visa tai? Iš kur tai tęsiasi? Kokie ten gyveno žmonės, kaip jie ten atsirado? Juk jie nenukrito iš dangaus.

A. Š. Tai ką mes apie juos galime žinoti?..

V. D. Bet mes bandome žinoti, mums įdomu…

A. Š. Man tai nesvarbu… Man svarbu aukštyn kojom apversta S. Šalkauskio idėja, kad Lietuva yra ne Vakarų ir Rytų kultūrų sintezė, bet tų abiejų kultūrų atmetimas. Aš turiu pabėgti nuo tų metafizinių struktūrų, kurias mums prievarta bandė primesti bolševikai, o dabar bando primesti anglosaksai-teutonai. Pasirodo, kad tai yra tas pats: ir rusų bolševizmas, ir anglosaksų-teutonų kapitalizmas atsirėmę į tą patį pamatą – Dievą-Kapitalą, kurio (ne šio pasaulio) karalystę teroristiškai kuria technomaniakas-nomadas, nekenčiantis „pagoniškos“ konkretybės ir bet kuria kaina besistengiantis virsti mašina. O juk mašinai tėvynė nereikalinga.

V. D. Bet gal ir mes patys esame tas bolševizmas ir kas tik nori, mumyse viso šito yra kiek tik nori. Mes niekaip negalime būti kažkokie atsiskyrę grynuoliai. Ir mumyse esama baisaus, siaubingo bolševizmo. Argi jo dabar nematome?

A. Š. Manyje jo tikrai nėra, atsiprašau, o už kitus aš nekalbu. Nesakysiu, kad tavyje jo yra ar kad Vytautas jo turi. Bet manyje jo nėra, tikrai. Aš visada buvau ir esu antibolševikas. Taip pat ir antikrikščionis – nes krikščionybė yra pirmoji, ankstyviausia bolševizmo forma. Po to buvo vokiškas ir rusiškas bolševizmas. Galiausiai – technologinis bolševizmas.

V. D. Tai iš ko mes tai matome? Truputį pasižvalgykime į savo žmones. Kokių stiprių esama namų jausenos reliktų. Pasižiūrėkime ir į mūsų Marcelijų Martinaitį. Namų žmogus iš esmės, ne tik kad savo gimtosios trobos sienas susivežė, bet ir tuo, kad sodina, laisto, augina, kad katiną laiko. Visgi unikalios jausenos žmogus. Ir Juozas Aputis. Kuris negali kitaip gyventi. Įsikūręs Zervynose, tokiu pat būdu kaip ir jo tėvai apsirūpinantis malkomis, sugebėjęs pakelti seną sukiužusią trobą. Namai tokiems žmonėms negali būti butas, jiems reikia daugiau. Kodėl? Kodėl grafikei Gražinai Didelytei šaltomis žiemomis reikėjo likti vienai užpustytame miškų kaimelyje? Kodėl ji ten buvo namuose, galėjo kurti? Buvo šalta, ne itin jauku, gal ir baugu, bet jos siela buvo namuose, nes buvo kūrybinga. Mąstydami apie namus, mąstome apie sąmonę ir kūną. Kai esame tik kūnas, mums užtenka, kad būtų šilta, saugu. Kūno sąmonei to per maža, jai reikia įsibūti, įsižiūrėti, įsiglausti. Kuo sąmonė gilesnė, kūrybingesnė, tuo ji išrankesnė namams. Ne komfortui, ne patogumams – namams, kurie galiausiai yra mūsų buvimo būdas.

A. Š. Juk aš apie tai ir kalbu. Jie ir liudija tą mūsų jauseną.

V. R. Tai unikali jausena žmonių, kurie turėjo kur grįžti. Bet yra ir karta, gimusi šeštame dešimtmety, kuri neturi kur grįžti. Grįžti į butą viename ar kitame mieste – tai jau visai kas kita, nei grįžti namo. Butas nėra namai. Nei tau vietovės, nei tau gimtinės, nei tau kapų netoliese…

A. Š. Tada suformuluokim mūsų bendrą mintį, kurią traktuokim, kaip norim, – ar kaip imperatyvą, arba kaip utopiją, jei norite, – kad mes esame unikalūs; kad tai unikalus lietuvių bruožas, išskyrus graikus, daugiau nežinau, kad į pirmą planą būtų iškeltas toks, atrodo, paprastas ir kartu visiškai unikalus dalykas – ištikimybė Tėvynės Žemei, Daiktams ir Dangui. Tokios niekur nerandu, net perėjęs visus devynis intelektualinio pragaro ratus; nė vienoje Azijos kultūroje, nė jokioje teutoniškosios Europos šalyje (nesakau tik apie graikus), jokių inkų, actekų, arabų ar majų kultūrose, nekalbant jau apie dabartinės Amerikos kultūrą – jos niekur nėra!

V. R. Bet, Arvydai, čia būdami mes galime pajusti tik vieną – savo kultūrą. Ir žiūrime į kitas kultūras labiau iš savo įsisąmonintų abstrakcijų, kurias sukūrė didieji protai.

A. Š. Bet jie išreiškia pačią esmę…

V. R. Nevisiškai. Juk kapitalas, kuris nusiaubia, užkariauja visas tautas, sulygina ir mano visas rases bei tautas, vis tiek neišreiškia tų kultūrų žmonių esmės – jis pereina per tuos žmones, suvirškina juos ir eina toliau.

V. D. Gerai, prisiminkime: kadaise buvo toks geras kirgizų rašytojas (rašęs ir rusų kalba), mažai kam šiandien bežinomas – Čingizas Aitmatovas. Romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (graži teatrinė versija mūsų Jaunimo teatre) pirmasis sukūrė žmogaus be atminties ir be namų tipą, davė jam mankurto vardą. Negali sakyti, kad šitos kultūros neturėjo prieraišumo prie namų, prie žemės.

A. Š. Namų, kaip pagrindinio metafizinio orientyro, jie vis tiek neturėjo.

V. R. Jiems namai buvo jurta ir giminės teritorija, kurią laikė šventa.

V. D. Bet jie turi tai, kas būdinga ir mums. Vidurinės Azijos tautos labai brangina giminystės, kraujo ryšius. Garbės reikalas išvardyti protėvius bent iki penktos kartos. Kaip tik ten pirmiausia ir buvo pastebėta, kas atsitinka žmogui, kai jis giminystės ryšius arba namus praranda. Žmogus be atminties – puikiai valdoma darbo jėga, pavaldi manipuliacijoms. Manipuliuojama sąmonė – baugiausia, kas gali atsitikti žmonijai. Ir tai jau atsitinka. Literatūra tą pavojų jaučia.

A. Š. Beje, pamiršau paminėti dar vieną dalyką, man svarbų atradimą – stiprų namų jausmą dar turėjo žydai. Tai Pažadėtosios Žemės archetipas. Taigi yra trys tautos, kurios turėjo šį pamatinį archetipą: graikai, žydai ir mes. Daugiau niekas.

V. R. Jeigu jau pripažįstame tokią svarbią, taip mus iškeliančią, idėją, tai… O gal dar ir latviai bei estai?

V. D. Reikia turėti labai svarbių liudijimų, kad pagrįstume tokias tiesas. Taip, turime žydų Pažadėtosios Žemės idėją – tai jau yra įrodymas. Žinome graikų Itakę.

V. R. Turime S. Daukantą.

A. Š. Turime M. Martinaitį, B. Radzevičių…

V. D. Labiausiai, man atrodo, turime Vytautą Mačernį – absoliutų šito polio, sodybos reiškėją. „Esu savo žemėje…“

A. Š. Ir koks puikus žodis – sodyba! Sodyba kaip Gamybos ir Kūrybos antipodas. Tai, ką tu pasodini – ne ką pagamini, ne ką sukuri, bet ką augini, ką puoselėji kaip Dangaus ir Žemės dovaną. Tai ne gamyba, ne statyba, ne montavimas, ne kūryba. Sodyba – man pastaruoju metu tai vienas gražiausių žodžių. Pats gyvybės principas!

V. R. Ir kūrybos. Ir sugyvenimo su gamta bei pasauliu. Auga ne savaime, o sodinant ir prižiūrint, tačiau augimo galia kyla ne iš žmogaus, – ji kildina ir žmogų, ir sodą, ir sodybą. Ta galia leidžia save suvokti kaip sodybą, o leisdama ir įpareigoja sugyvenimui sodyboje.

V. D. Ir sodybos tu negali taip paprastai įsigyti, kur nors nuvažiuoti ir nusipirkti prie ežero.

A. Š. Ir ji negali būti tavo. Sodybą Tau dovanoja nežmogiškieji daiktai, nuo kurių Tu priklausai. Kai Robertas Beinartas mano tekstus vertė į anglų kalbą, jis ilgai ieškojo atitikmens sodybai, jis nerado tinkamo angliško žodžio.

V. R. Galbūt manor?

A. Š. Ne, jis sodybą vertė žodžiu grange, bet pratęsiu mintį. Mes turime daug tokių autorių, liudijančių sodybos idėją. S. Daukantas, Vaižgantas, B. Radzevičius, V. Mačernis, M. Martinaitis, J. Aputis, Just. Marcinkevičius. O Sigitas Geda! Jis dažnai labai plačiai skrajoja, bet visuomet turi savo žemę. Taigi mūsų žodžio žmonės, kalbos žmonės patys galingiausi yra tie, kurių kalbos centre yra namai, sodyba. Nežinau nė vieno svarbaus, kuris būtų kitoks. Reikėtų pašnekėti ir apie Vincą Mykolaitį. Juk jo pasaulio centre yra Aušrakalnis. Niekada niekur jis nuo jo nepabėgo. Paliudijimų lietuvių literatūroje turime daugiau, negu reikia.

V. R. Mūsų visa literatūra yra skausmingo išėjimo iš namų ir grįžimo namo istorija. Išėjimo sugrįžti ir sugrįžimo, kai jau nebėra kur grįžti, tragedija.

V. D. Prisiminkime Antaną Kalanavičių: sugrįžo pražūti.

V. R. Tas sugrįžimas sykiu buvo išėjimas iš visuomenės, kurioje bandyta įsikurti. Nepritapta. Nesileista būt pritapusiam. Sugrįžęs tapo laisvas poetinis klajūnas. Kalbos klajūnas. Egzistencinės tokios gyvenimo kūrybos reikšmės dar nemokame įžvelgti.

V. D. Tik gyventi nebebuvo kur.

A. Š. Juk klasikinė šios temos figūra yra Marius Katiliškis. „Išėjusiems negrįžti“.

V. R. Be šitos fundamentalios temos literatūroje yra ir jos atitikmenys, tarkim, vaikystė. Svarbiausios patirties vietos, brangaus ir skaudaus suvokimo. R. Granausko kūryboje yra namai, bet yra ir kažkas daugiau – vaikystės skausmo ir šviesos patirties vieta.

A. Š. Vėl prisiminsiu W. Faulknerį – jo kaimelį, taip pat ir M. Prousto atmintį – Kombre peizažus.

V. R. Kitokia patirtis Renatos Šerelytės kūryboje. Keista nuotaika: tarsi turėjusių būti, bet nebuvusių namų ilgesys. Jos tekste tos vietos nepaprastai tiksliai nurodomos, aiški topografija ir visa kita. Bet kokie ten veikia personažai? Tarsi nieko neturintys – jokių namų, nieko. Nebeturintys nieko. Bet jie veikia vienoje konkrečioje vietoje, kuri tarsi turėtų būti jų gimtinė, tačiau nėra… Ir šalia – Alvydo Šlepiko novelės! Visai kita tonacija. Šviesos ir tamsos požiūriu R. Šerelytė yra tamsi, A. Šlepikas – šviesus. Kad ir ką jis rašytų – net tragedijas – jo žmonės turi savo vietą, turi namus. O kokia galinga stebuklinė giminės, sodybos, gimtinės jausena pulsuoja Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklingoje patvorių žolėje“ ir romane „Po mūsų nebebus mūsų“!

R. T. Keistas jausmas, kai nebėra namų. Nei tėvų, nei namų – tarsi jie viską išsinešė su savimi anapus. Lyg būtum jų nevertas. Grįžtu į tėviškę, sukaupęs drąsą nuvažiuoju į gimtuosius namus, kurie dar yra ir mano, bet visa ši vieta žvelgia į mane lyg su priekaištu, tarsi būčiau sunkiai kaltas. Ir senstantis namas, ir sulaukėjęs sodas, ir agresyviais atvašynais apsitraukianti upė šalia mūsų pievelės. Įžūlūs bebrai nugraužė mano prižiūrėtus medžius, neliko jaukios smėlėtos pakrantės. Tik vietinių girtuoklių paliktos šiukšlės. Viskas temsta, tolsta, svetimėja. Pasižvalgau aplinkui kaip koks nevykėlis turistas, kaip apsimetėlis, ir bėgu iš ten, tačiau niekur nerandu vietos. Niekur nieko neturiu, kas tikrai būtų mano. Ne tik simboliškai ar psichologiškai, bet ir realiai. Tik tėvų ir senelių veidai mažytėse patamsėjusiose nuotraukose. Bet jeigu būčiau likęs ten, tuose tėvų namuose – būčiau niekas. Kaip M. Martinaitis yra rašęs: kas būčiau, jeigu būčiau likęs? Pravažiuotų sau profesorė Daujotytė pro mano kaimą, sakė jis, gal ir atkreiptų dėmesį į pagėrusį žmogelį, kaimo keliuku sunkiai besivarantį dviratį… Visada prisimenu tuos M. Martinaičio žodžius ir tą neišsprendžiamą kalbos ir laiko fatalizmą: kas būtų jeigu būtų?.. O A. Šlepiko miestelis tikrai – senas, bet gyvas ir šviesus. Lyg iš ten niekas niekur neišvažiuoja. Tačiau visokie Molėtai ir Utenos man atrodo kaip Vilniaus dalis – net ir išvažiuodami iš ten žmonės kažkaip sugeba tose vietose pasilikti. Antai Marius Ivaškevičius, kilęs iš Molėtų, Vilniuje gyvena prie to paties Molėtų kelio. Viename kelio gale – tėvų, kitame – jo paties namai. Sekasi žmonėms…

V. R. Noriu pakalbėti apie dar vieną temą – moterų benamystės. Man jau kiek laiko kelia nerimą kalbos nuoroda į esminį, egzistencinį vyrų ir moterų skirtingumą, kuris skleidžiasi socialinių santykių srityje. Žmogaus gyvenime bene svarbiausiu virsmu dar visai neseniai buvo laikomos vedybos. Kas sueina vedybose? Jaunikis ir… nuotaka. Ką reiškia nuotaka?

V. D. Na, gal ne nuotekos?..

V. R. Šaknis tai ta pati. Nuotaka yra ta, kuri nuteka. Nuotaka išteka, nuteka ir atiteka. Tokia moters lemtis – tekėti. Moterys – takios? Takesnės už vyrus? Mergaitė tarsi neturi namų – ji auga tam, kad ištekėtų ir nutekėtų. Platus tekėjimo, takumo semantinis laukas. Tačiau čia ir M. Heideggerio taip mėgstamo tako semantika. Juk takas veda tarsi savaime tekėdamas. O jaunikis sėdi vietoje, rodydamas pasauliui savo jaunumą. Tačiau juk moteris palaiko ir kuria namus, į kuriuos atiteka. Ne vyras, o moteris, šeimininkė kuria ugnį.

V. D. Ir jaunikis būna užkurys… Ne visai taip yra. Nuotaka teka, bet: iš namų – į namus. Ją beveik perneša, labai atsargiai, su visais ritualais, kad namai priimtų.

V. R. Tačiau kada prasideda visos tos tragedijos, aprašomos literatūroje? Atitekėjus.

R. T. Tada prasideda nuotakos adaptacija.

V. D. Taip, kyla konfliktų tarp individų, o naujus namus reikia „prisijaukinti“. Bet šiandien šita „laimė nutekėjimo“ (pagal Žemaitę) yra globalinė.

V. R. Moters namų, taip pat jos vienišumo jausena subtiliai skleidžiama Violetos Šoblinskaitės romane „Vilkų marti“. Jame išrašyta, sakyčiau, tam tikra moters pasąmonės „gramatika“ , padedanti pajusti kalbines jausenų lytis ir tarsi leisti joms pačioms rutuliotis.

A. Š. Aš nežinau, apie ką jūs čia diskutuojate, tad geriau pratęsiu savo mintį. Mūsų tautos misija buvo… Kaip rašiau Viktorijai – pastatyti paminklą Bulvei. Juo įtvirtinti namų archetipą, kaip visiškai unikalų.

V. D. Bet bulvė – nelietuviškas augalas…

R. T. Gal roputę?.. Taip pas mus seni žmonės vadino bulves. Juk čia atsispindi kažkokia kultūros istorija. Iki bulvių atsiradimo augindavo kitus šakniavaisius.

A. Š. Gali būti roputė arba rugys. Koks skirtumas! Dar kartą akcentuoju: unikalų namų archetipą puoselėjo tik trys tautos – graikai, žydai ir mes. Bet, man regis, jau saulelė nusileido. Jau mes esame sunaikinti.

V. D. Dabar jus pralinksminsiu, šį tą paskaitysiu. Internete skaičiau tokį simptomišką straipsnelį, pasirašytą Evelinos vardu. Įdėtas „Delfyje“ (2008, kovo 26) tokiu pavadinimu: „Namai – ne vieta. Namai – jaukumas“. Jauna moteris, baigusi studijas, pasiliko Danijoje. Namai jai jau nebesiejami su vieta. Tik su ramybe, saugumu, jaukumu. Namai, kur randi truputį geriau, daugiau…

A. Š. Namai yra piniginė…

V. D. Ir dar daugiau: jei tu toje Danijoje nuolat prisiminsi Lietuvą, savo namus, visokius rūpintojėlius, tai Danijoje niekuomet negyvensi. Reikia viską užmiršti.

A. Š. Tai ir yra tavo minėto mankurto metafizika. Numarinta atmintis.

V. D. Elementarus kalbėjimas, kuris nebūtų patraukęs mano dėmesio, jei viena pastraipa nebūtų baigta sakiniu „Erčia, kur gaivus vanduo“. J. Apučio vieno geriausių apsakymų, įeinančių į mokyklos programas, pavadinimas, išsprūstantis nei iš šio, nei iš to. Savaime suprantama, be autoriaus vardo. Jaunoj sąmonėj pavadinimas įstrigo kaip mokykloje girdėta frazė, kalbos ženklas, įstrigo ir išsitarė kaip tam tikra priklausomybė namams ir namų kultūrai. Nėra taip paprasta, nėra taip lengva atsižadėti namų, kaip kartais atrodo. Dalį savo namų žmogus, jei yra nors kiek aukštesnės sąmonės, o ne tik dirbantis, perkantis, vartojantis mechanizmas, išsineša su savim. „Erčia, kur gaivus vanduo“ negali būti bet kur; frazė yra persunkta mentalinių prasmės kodų, susidariusių kaip tik Lietuvoje, persunkta tautos atminties, patirties. Gaivus vanduo – patirtas, atsimenamas. Erčia – ypatinga vieta, erdvės atskirumas, erdvė tau, tavo keliui ar takeliui, tavo mintims. Namai susiję su atmintim – ar ne su svarbiausia sąmonės galia. Jei žmogus neturi (ar nebeturi) atminties, jis nebeturi ir namų. Ir nebegali jų turėti. Bet tai nereiškia, kad jis negali gerai, pasiturimai gyventi, būti geras gamintojas ir geras vartotojas.

R. T. Namų sąmoningai atsisako, kad galėtų pritapti prie patogesnio pasaulio, bet namai tebelieka kažkur pasąmonėje kaip slapta savastis. Labai įdomūs mechanizmai. Pati prigimtis priešinasi asmens virsmui, saugo substanciją.

V. R. Tą savastį užrašo pats kūnas, kurio taip lengvai neapgausi.

V. D. Gilioji sąmonė kažkokiu būdu priešinasi, saugo „erčią, kur gaivus vanduo“.

A. Š. Man kyla kitokia asociacija. Kas yra ta mūsų emigrantė? Kas tie visi emigrantai? Tai – vergiškos psichologijos žmonės. Marionetės. Visiškai valdomi globalinių pasaulio vėjų, tos klaikios Dievo-Kapitalo galios. Žmonės be stuburo. Pagalvojus apie tuos mūsų emigrantus, manęs visai nevilioja šūkiai, kad jie sugrįžtų, kad tam reikia rengti visokias grįžimo programas… Tegul tos tautos skiautės sau laksto po platųjį pasaulį, – jie jau žuvę, jų jau nebėra! Jų nereikia visai! Išvažiavo ir tegul dingsta! Tai galų gale valkatos! O baisiausia, kad tai vergiški žmonės. Vergo archetipas. Vergas irgi neturi tėvynės.

V. D. Arvydai, yra atvirkščiai: jie – visiškai laisvi žmonės.

A. Š. Kokie jie laisvi žmonės? Nepainiok laisvės su judėjimu tuštumoje!

V. D. Ar tai nėra galutinė pakopa laisvei?

A. Š. Atsiprašau – laisvė yra įsipareigojimas. Kaip tai buvo apibrėžiama senovės Graikijoje: laisvė yra įsipareigojimas vietai, šiuo atveju – sodybai, savo tėvynei, savo valstybei. Tai yra susisaistymas, bet ne pakrikimas.

V. R. Tačiau jeigu tėvynė privatizuota? Jeigu jos nebėra?

R. T. Norėčiau ir aš susisaistyti su sodyba, bet jos nėra. Tiesiog nėra. Ji buvo provincijoje, bet ją atėmė Vilnius, mano profesija, o naujos susikurti tokioje privatizuotoje Lietuvoje jau nebeįmanoma. Mano tėvai sodybą susikūrė sovietmečiu, o aš, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, – jau negaliu.

V. D. Žmonės pajuto, kad tėvynės nebėra, kad joje paprastam žmogui nebėra teisių. Juk ne jie sukūrė tas sąlygas, dėl kurių buvo priversti bėgti iš Lietuvos. Čia negalima gyventi, jie negali išmaitinti vaikų! Tačiau kuo ir kaip maitinti – irgi klausimas.

R. T. Iš esmės žmones iš tėvynės išstūmė stambusis kapitalas, turtuolių klasė. Naujieji kapitalistai, kurie yra ne kas kita, kaip buvę senieji bolševikai bei jų palikuonys. Vyrai juodais drabužiais. Ir kiek pažinojau tų emigrantų, stažuodamasis Čikagoje, visi svajoja grįžti namo, į Lietuvą. Tyčia klausinėdavau, visi kaip vienas atvažiavę tik dvejiem trejiems metams, su vienu tikslu: kad užsidirbtų pinigų namams ar butui tėvynėje. Ir visi jau gyvena ten daugiau nei dešimt metų su blėstančia grįžimo viltimi. Nes Lietuvoje jiems vietos nebėra, čia jau viskas užgrobta. Čia jau irgi šeimininkauja tie patys bankai. Ir emigrantų uždarbiai šiandien mums juokingi – ką jie čia galėtų su tais savo vargo doleriais nuveikti? Dar be pažinčių, be pozicijų? Vienas giminaitis po dešimties metų trumpam grįžo į Vilnių, pas artimuosius. Manė, nustebinsiąs visus savo galimybėmis, bet greitai apsiblausė, apniuko. Užteko kad ir mūsų „Akropolyje“ apsilankyti. Tokių parduotuvių Amerikoje nematęs… Ir apskritai stebėjosi pasikeitusia Lietuva. Jūs labai gerai gyvenate, sakė. Vėliau grįžo į savo amerikietiškąją vergiją, nes čia įsikurti per menki jo finansai. Džiaugiuosi, kad čia gyvenu – tai puikiausia šalis, kokią žinau, bet išgyventi čia labai sunku. Ir darosi vis sunkiau. Aš suprantu ir užjaučiu tuos, kurie anksčiau tuos sunkumus numatė ir norėjo nuo jų apsisaugoti parsiduodami į Amerikos kapitalo vergiją. Dabar nereikia taip toli keliauti – parsiduoti iki gyvos galvos gali ir čia.

V. R. Kaip pradinėje kapitalizmo stadijoje Anglijoje valstiečiai buvo suvaryti į miestus, atitraukti nuo žemės? Kapitalui reikėjo darbo jėgos! Dabar – tas pats: kapitalas ieško ir randa geriausių vietų savidaugai, tad sutraukia į jas minias darbo jėgos, žmogiškųjų išteklių. Po kurio laiko pakyla, palikdamas dykras, ir patraukia paskui save naujas darbo jėgos minias. Kapitalas ugdo įvairiausius žmogaus dvasinius, meninius ir pažintinius poreikius, tačiau viską verčia ištekliais ir prekėmis, nususindamas pasaulį. Ir jeigu mums čia, Lietuvoje, pavyko išsilaikyti tokiais sunkiais laikais, neturėtume iš aukšto žiūrėti į tuos, kurie tokios galimybės neturėjo ir dėl savo, dėl savo vaikų išlikimo ar gerovės bėgo į užsienį.

A. Š. Kodėl? Kiekvienas turi galimybę. Žmogus neturi galimybės tada, kai jį pasodina į gyvulinį vagoną ir išvaro už Baikalo. Bet kad dabar neturėtų galimybės… Juolab kad aš konkrečiai pažįstu daug iš tų išvažiavusiųjų.

V. R. Bet visiems tas netaikytina, nes dauguma Lietuvos rajonų nuskurdo visiškai. Pagrindiniai emigrantai ir yra iš tų nuskurdintų rajonų. Ypač jauni žmonės, kuriems nėra jokio normalaus darbo.

R. T. O tokie ypač nori gyventi. Nori šeimą turėti, ją išlaikyti. Bet dabar jie jau tikrai prapuolę: niekada neužsidirbs tiek, kad galėtų be rūpesčių grįžti į Lietuvą.

V. D. Žinoma. Norėčiau reaguoti į tą Regimanto mintį: išvyko užsidirbti pinigų butui. Tai Lietuvoje šiandien yra nerealu. Lietuvoje savo darbu butui tikrai neuždirbsi. Bet kaip tokia situacija susidarė? Ji negali būti tokia.

A. Š. Vienas iš akcentų yra toks: saulutė jau nusileido, ir mes nebesugrįšime ten, kur buvome.

V. D. Girdint šitą Arvydo mintį rodosi, kad jis žodis žodin kartoja V. Mačernį. Mes atėjome į Europą, kai jos saulė jau leidosi.

A. Š. Na, čia jau ne mano, čia Osvaldo Spenglerio idėjos. Europos saulutė irgi nusileido, net žemiau nei Lietuvos.

V. D. Grįžkime prie kitos metaforos: saulė leidžiasi, bet ji kasdien pateka.

A. Š. Ji patekės jau be mūsų.

V. D. Na, bent kitiems…

A. Š. Ne, aš nedejuoju. Priešingai. Jei kalbėčiau apie save, turėčiau sakyti, kad niekada dar nebuvau taip susijęs su mūsų žemės ploteliais kaip dabar. Yra Alksnupiai, Valiliškiai ir prie Grūdos yra, ir…

V. D. Tikras benamis… Klajūnas…

A. Š. Aš – ne klajūnas. Tai – mano namai.

V. R. Klajūnas nepaneigia namų. Iš pokalbių su Pauliumi Normantu įstrigo jo pasakymas: kuo ilgiau gyvenu ir kuo daugiau keliauju (klajoju – jis save vadina „pasaulio valkata“), tuo labiau sugrįžtu į Žemaitiją, į tą savo gyvenimo konkrečią vietą…

V. D. Į tas savo pelkes…

V. R. Taip, į tas pelkes. Ir čia jis puikiai jaučia nuotaiką kad ir tų senų kapinaičių, kur dar susirenka pagiedoti tikri žemaičiai…

A. Š. Sutinku, kad klajūnas – tai ne nomadas.

V. D. P. Normantas – Lai Vėjus… Ir jei grįšim prie literatūros, pripažinsim, kad kūrėjai savo dvasioje tikrai turi daug klajūniško elemento.

V. R. Tai susiję ir su romantiška menininko pasaulėjauta, be to, juk pačiu kūrybos aktu turi kažkur išeiti: iš kalbos, iš namų, iš giminių, iš žmonių – iš visų tų dalykų taip radikaliai išeinama, kad paskui labai sunku sugrįžti. Visa tai, kas palikta, tampa skausmingu pėdsaku, kuris velkasi paskui menininką, bet iš namų neišėjęs irgi nieko nepadarysi, nieko nesukursi.

V. D. Taip, nesukursi nieko. Sakykim, Regimantas yra užčiuopęs esminių dalykų. Jo vaizduotėje seni namai veikia lyg koks fenomenas. Štai yra tokie Vilniaus Užupio namai (novelė „Seni namai“) ir sąmonėje atsirandanti kita erdvė. Pacituosiu vieną sakinį: „Vaikštau po pasikeitusius gimtinės laukus, matau juodus arimus – ilgos, begalinės vagos, keista, kad čia viskas taip plačiai išarta – iki pat horizonto, – kad aplink taip tamsu, toks žemas dangus ir kad mūsų namai stovi vidury arimų.“ Namai – kaip mūsų dalis, kaip esmė. Jie gali būti prarasti, nutolę. Ir kartu jie – mūsų savastis. Štai Regimantą stebina V. Mykolaičio-Putino kraštovaizdis…

R. T. Neįsivaizduoju, kaip ten galima gyventi, toje Suvalkijoje. Kaip ant stalo, vien lygūs, plokšti laukai. Ne žmonėms, o burokams…

V. D. Taip, mums, žemaičiams, sunku įsivaizduoti. Bet visgi – tas mažytis Putino tėviškės kalnelis. Juk tikras jo vardas – Krušakalnis. O Putinas jį sukūrė kaip Aušros kalną, Aušrakalnį. Išdidino jį. Nuo to kalnelio, kurio tėra keli metrai, išvis nieko nesimato. Palyginkit, kas matosi nuo Girgždutės, Medvėgalio ar Šatrijos… Bet kūrybinė sąmonė ir tą gimtųjų namų kauburėlį išdidina kaip kokią ypatingą aukštumą, nuo kurios matyti tokie saulėlydžiai…

R. T. Stovėjau aš ant jo ir verkti norėjosi – nieko nesimato. Vien ganyklos ir vagos. Apgaulinga ir visa kūryba, efemeriška kažkokia. Kartais manyje kyla pasipriešinimo, neigimo banga. Tai ne mano žinojimas, bet mano namai priešinasi visam tam kalnelio idealizmui, visoms toms plynės abstrakcijoms.

V. D. Ir vis dėlto sąmonė susikuria tokius namus, kokių jai reikia. Nepaisydama fizinių išmatavimų, ji kuriasi metafizinius… Sąmonė modeliuoja.

A. Š. Aš siūlau grįžti prie žodžio siela. Jis yra žymiai tikslesnis, geresnis negu sąmonė. Jis viską apima – ir sąmonę, ir pasąmonę, ir protą, ir kalbą… Jis toks savas ir tikslus.

V. R. Tačiau ir sąmonė ne tokia jau paprasta. Sąmonė „veikia“ įveikdama individą, kreipdamasi į kitus ir pritraukdama kitus. Ji reiškia bendrą mąstymą, mąstymo sąsajumą. O kai sąmonė visiškai ir besąlygiškai atsiduoda mokslui, tai virsta sąmokslu. Beje, lygiai kaip ir rusų kalboj. Pridėkime dar ir sąžinę.

R. T. Jei neklystu, siela – vokiškos kilmės. Seelen, ar panašiai. Lietuviškai būtų – vėlė. Bet ji jau gyvena su velniais. Su Vėlinu – vėlių valdovu. Na, čia kalbos romantika, man ji nieko nereiškia. Siela vis tiek neturi vardo. Lietuviškai – tiesiog pats…

A. Š. O siela privalo turėti šaknis. Sodybą privalo turėti. Jeigu siela neturi sodybos, ji virsta tik sąmone.

R. T. Kaip ir vėlė be velėnos.

V. D. Arba – nesąmone.

A. Š. Ir tada randasi nesąmonės fenomenologija. Sulig tuo, manau, mums reikėtų pokalbį baigti. Kai bendraudavau su žurnalistais, visi mūsų pokalbiai baigdavosi maždaug tokia fraze, visi jie kaip susitarę sakydavo: Profesoriau, o gal jūs pasakykite ką nors optimistiškesnio? O čia jūs kalbėjote taip pesimistiškai… Bet pasakysiu beveik ciniškai: aš negaliu gyventi nei už tuos, kurie buvo, nei už tuos, kurie dabar kapanojasi, nei už tuos, kurių čia nėra. Tai – jų reikalas, ne mano. Aš galiu gyventi tik už save. Ir aš turiu tėvynę, turiu namus, esu taip tvirtai suaugęs su ta savo žeme, su savo sodyba, taip tvirtai įsodintas, kad manęs iš čia tikrai niekas nebeišraus. Nebent kas nors įsodintų į gyvulinį vagoną, tada – kitas reikalas. Bet dabar – niekas mano namų nepakeis. Žodžiu – man yra gerai. Yra gerai todėl, kad turiu savo namus. Ir galiu tą savo gyvenimo gerumą, tą savo psichologinį komfortą, kaip dabar sako psichologai – naujieji šamanai, – susieti būtent su tuo, kad turiu namus. Aš visą laiką jaučiuosi esąs namuose, net būdamas kur nors kitur. Kur tik būčiau, niekada neatitrūkstu nei nuo Šermukšnių gatvės, nei nuo Alksnupių… Tai neįtikėtinai nuostabus dalykas. Tad mano gyvenimas dabar pasidarė daug smagesnis negu jaunystėje. Vis dėlto jaunystėje esama daug nomadizmo. Tai – išėjimo laikas, o aš jau sugrįžau. Mano esminės knygos lemtingas skyrius taip ir vadinasi: „Sangrąža“.

V. D. Taip. Būti, vadinasi, būti namie. Kitokios būties formos mums nėra. Tai būsena, jausmas, jausena.

R. T. To vienas kitam ir palinkėkim. O namai – kintantis dydis. Juose reikia būti, juos kurti, nuolatos kūrenti…

Parengė Regimantas Tamošaitis