Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: kokia šiuolaikinio literato vieta visuomenėje?

2025 m. Nr. 11 

Šių metų liepą vykusiame akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“ būta ne tik įdomių pranešimų, bet ir pokalbių aktualiomis, rūpimomis temomis – apie kintančią literatų savivoką, technologijų ir globalumo įtaką, rašytojo profesijos prestižą kalbėjosi literatūrologė, literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė, tarptautinių literatūros renginių organizatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, menotyrininkė, poetė Laima Kreivytė ir literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas. Pokalbį moderavo ir šią publikaciją parengė rašytoja Akvilina Cicėnaitė.

Akvilina Cicėnaitė: Kalbos apie literato vietą visuomenėje nėra naujos, bet šiandien – dar aktualesnės nei anksčiau. Keičiantis visuomenei, globalėjant literatūros sklaidos terpei, įsigalint socialiniams tinklams, kinta literatų savivoka. Rašytojai nebegali pasikliauti modernistiniais įvaizdžiais, jiems tenka prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, prisiimti naujus vaidmenis. Kokias bendriausias skirtis pastebite literatūros lauke, lyginant su nepriklausomybės pradžia? Ar šiandienos literatūrinis gyvenimas iš esmės skiriasi nuo situacijos prieš trisdešimt metų?

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė: Man turbūt nėra lengva lyginti dėl to, kad esu čia labiau kaip praktikė. Galiu lyginti tiek, kiek pati aktyviai dalyvauju literatūros lauke – nuo 2005-ųjų, kai prasidėjo Metų knygos rinkimai ir prireikus padėdavau juose ką nors nuveikti. Bet ir tie dvidešimt metų yra daug. Skirčių matau, bet jas sunku apibendrinti, nes santykis su žmonėmis, su kuriais dirbu, visada tampa labai asmeniškas. Bet viena įdomesnių istorijų nutiko 2011-aisiais per Metų knygos rinkimus. Tada juose dalyvavo Giedros Radvilavičiūtės knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Procesai tada buvo kitokie nei dabar, siuntėme knygų penketukus bibliotekoms, laimėjusioms konkursą. Gerai atsimenu, kaip visos knygos buvo sukrautos Martyno Mažvydo bibliotekoje, kuri ir dabar administruoja Metų knygos rinkimus, bet nutiko taip, kad jų tiesiog nebuvo kam pakuoti ir siųsti bibliotekoms. Tai darėme pačios su Rūta Kačkute, vaikais ir Giedra Radvilavičiūte.

Neatsitiktinai paminėjau Giedrą – man ji atrodo vienas tų žmonių, kurie per tuos beveik dvidešimt metų, kiek ją pažįstu, visiškai nepasikeitė: nepakito santykis su literatūra, žmonėmis, įsitikinimais. Be to, jos nėra socialiniuose tinkluose, kuriuose daugelis esame. Šis naujo santykio atsiradimas yra absoliučiai pakeičiantis ir mūsų tikrovę, ir tarpusavio santykius. Šiandien klausiausi Martyno Pumpučio pranešimo apie literatūros kritikus socialiniuose tinkluose ir galvojau, kad pati buvau toji neprofesionali kritikė, bet prisistatymo žanrai buvo visiškai kiti. Rašėme interneto svetainėje skaityta.lt, ten nebuvo jokių nuotraukų ar žinių apie save, visi turėjome slapyvardžius, niekas nežinojo, kas esame. Tiesiog skaitėme knygas ir rašėme apie jas. Man atrodo, kad dabartinis mūsų socialinis gyvenimas išties labai keičia ir mus, ir mūsų santykį.

Mindaugas Kvietkauskas: Galiu lyginti iš patirties, nes pradėjau dalyvauti literatūriniame gyvenime apie 1994–1995 m. Atsimenu to laiko formaciją ir literatų bendruomenę, o paskui – pasikeitimus, kurie buvo tikrai ryškūs. Žvelgiant atgalios ir ieškant pokyčių pradžios, atskaitos taškai turbūt būtų reliatyvūs. Bet manyčiau, kad literatūrinės sistemos kaita tapo akivaizdi pirmuoju XXI a. dešimtmečiu. Po 2000-ųjų joje atsirado kitokie veiksniai ir kitokios literatūros lauko institucijos.

Pirmas akivaizdus pokytis – Vilniaus knygų mugės atsiradimas 2000 m., žymėjęs naujo pobūdžio santykį su skaitytojais, tikslingą leidybos rinkos formavimą, žaidimą naujomis sąlygomis. Tą patį dešimtmetį vienas po kito sekė daugybė kitų reiškinių: 2002 m. Frankfurto knygų mugė – lietuvių literatūros proveržis į tarptautinę vertimų apytaką ir sklaidą dar nebūtu mastu, po to atsiradusi įstaiga „Lietuviškos knygos / Books from Lithuania“, kuri po įvairių peripetijų galiausiai tapo Lietuvos kultūros institutu, turinčiu nuoseklią literatūros sklaidos ir vertimų skatinimo programą. Rūtos paminėti Metų knygos rinkimai taip pat priklausė šitam procesui – tai naujo santykio ir naujos komunikacijos su skaitytojų auditorija ieškojimas. Dar nesame pakankamai identifikavę ir apmąstę, kas tuo metu vyko ir kaip tai keitė literatūros sistemą. Ją veikė ir ankstesnių leidyklų virsmas dideliais leidybos koncernais – pavyzdžiui, „Alma littera“ tampa dominuojančia leidykla, kuri įsigyja vadovėlių leidybą, sukuria komercinių knygynų tinklą ir pakeičia tai, kaip tame lauke funkcionuoja kiti žaidėjai. Nematyti tų pokyčių neįmanoma, jie veikia mus iki šiol, jiems priklauso ir socialinių tinklų plėtra. Iki šiol esame tolesnėje to etapo tąsoje, nors galbūt jis jau pradeda išsikvėpti ir trūkinėti. Manau, kad mūsų literatūros bendruomenės gyvenimas tiesiog įėjo į vadinamąjį vėlyvojo kapitalizmo ir neoliberalizmo etapą ir adaptavosi jame. Iš to radosi ir pozityvių, ir negatyvių reiškinių.

Neringa Butnoriūtė: Galėčiau papildyti, kad vienas ryškesnių lūžių susijęs su pasikeitusiu autoriaus vaidmeniu ir jo samprata. Nebėra taip, jog viskuo pasirūpinama instituciškai – pakito paties rašytojo statusas, profesijos prestižas, kartu atsirado poreikis pačiam imtis iniciatyvos, o ne vien laukti, kol tavo rankraštį kam nors pasiūlys. Žinoma, tokie procesai problemiškesni vyresnės kartos autoriams, bet iš esmės kiekvienam tenka išmokti pasiūlyti savo kūrybą, mokėti prisistatyti, ypač jei norisi dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Pamenu, dar XXI a. pradžioje dažnai būdavo parenkami jaunesni autoriai – tie, kurie moka anglų kalbą, geba patys save reprezentuoti, atrodo patrauklūs auditorijai. Kad teks patiems rūpintis savo įvaizdžiu, anksčiau atrodė kaip nesusipratimas.

Socialiniai tinklai tik pratęsė šį reiškinį. Atsirado net naujų raiškos formų: pavyzdžiui, viena autorė vartojo grotažymę #dirburašytoja. Rašytojas čia tarsi priverstas „dirbti“ autoriumi – leidyba įpareigoja likti aktualiam ir nuolat būti matomam strategiškai, aktyviai save reprezentuoti savo tekstais, gyvenimo būdu. Pasirodo daugiau įvairesnių žanrų knygų, nes rašytojas negali iš savęs nuolat greitai spausti kokybiškos literatūros. Tačiau vis dažniau strategiškas požiūris į rašymą kaip karjerą suvokiamas kaip natūralus.

Laima Kreivytė: Nersiu dar giliau į praeitį, nes aiškiai atsimenu Sąjūdžio laikus, kai rašytojas buvo tautos vedlys – Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Saulius Šaltenis ir kiti menininkai, ne tik rašytojai, kad ir tapytojas Arvydas Šaltenis. Menininkai, filosofai, kūrybinė inteligentija buvo tie žmonės, kurie kalbėdavo per Sąjūdžio mitingus. Rašymas su kalbėjimu buvo labai susijęs, kalbėta į viešumą tūkstantinėms auditorijoms. Kita vertus, rašymas tebebuvo elitinis užsiėmimas – internetas Lietuvoje atsiranda apie 1999-uosius. Jei norėjai ką nors išspausdinti, turėdavai pasistengti, net ir atėjus nepriklausomybei, kai atrodė, kad visi gali spausdinti viską ir bet kaip, o kioskai lūžo nuo įvairiausios spaudos, nuo kriminalinių laikraščių iki gėjų žurnalo „Naglis“. Bet patekti į spaudą, publikuoti ten kūrybos nebuvo labai paprasta. Dabar visi gali parašyti eilėraštį ir paskelbti savo socialiniame tinkle, o anuomet publikacija vis dar buvo siekiamybė, reikėjo gauti kitų poetų pripažinimą.

Anksčiau poezijos tiražai buvo tūkstantiniai, vėliau mažėjo. Štai dabar Mariaus Buroko „Seismografą“ išleido tūkstančio dviejų šimtų tiražu. Atrodo – milžiniškas, nes visiškai normalu poezijos knygelę išleisti vos kelių šimtų tiražu. O tada dideliais tiražais juk leista ne tik poezija, bet ir visa spauda. Visi prenumeruodavo ir skaitydavo „Literatūrą ir meną“, „Kultūros barus“, „Metus“ – viskas masiškai skaityta.

Esminis lūžis – rašto kultūros plėtra į kitas medijas. Raštas išeina į viešąją erdvę, paskui atsiranda internetas, socialiniai tinklai, daug daugiau reprezentacinės erdvės, visai kitokia sklaida. Socialiniuose tinkluose gali save kurti kaip tik nori, čia atsiveria neribotos galimybės, bet turi save pristatinėti, pasirinkti vaidmenį. Puikiai žinome tuos rašytojus, kurie moka save per socialinius tinklus populiarinti, o kiti visai nemoka ar nenori. Toks pasirinkimas – specialiai ten nieko nepublikuoti.

A. C. Taip, buvimas ar nebuvimas socialiniuose tinkluose žymi ir vertybinį pasirinkimą. Bet dar norėčiau grįžti prie Neringos paminėto „darbo autoriumi“. Pastaraisiais dešimtmečiais sąvoka „profesionalus rašytojas“ vis dažniau girdima. Tokį įvardijimą savo monografijoje „Rašytojo socialumas“ yra pasitelkusi Loreta Jakonytė, o Jūratė Sprindytė monografijoje „Prozos būsenos“ apibūdina jį kaip tą, kuriam neaktuali bohemos aplinka, kuris tikslingai ir nuosekliai susitelkęs į kūrybinį darbą, gali rašyti pagal užsakymą, tiesiog daug dirba.

Tokia rašymo profesionalizacija vertinama nevienareikšmiškai. Štai, pavyzdžiui, Gytis Norvilas savo esė rinkinyje „Požemių paukščiai“ rašo: „Visgi literatūros neparašo premijos, rezidencijos, stipendijos, knygų mugės, literatūros festivaliai, kuriuose trinasi etatiniai personažai. Iš kur jų tiek? Kur pasisuksi – ten literatūros festivalis. <…> Neslėpsiu – buvau ir esu laukinio, neformalaus, alternatyvaus buvimo šalininkas.“ Šią citatą irgi galėtume vertinti nevienareikšmiškai, galėtume užklausti, kas yra tas alternatyvus buvimas ir kaip liekama nepriklausomam. Bet norėtųsi pasigilinti, kas yra šis profesionalus rašytojas, kaip ir kodėl jis atsirado, ir kokius literatūros lauko poslinkius žymi rašymo profesionalizacija?

R. E.-K. Iš pradžių dar norėčiau grįžti prie to, ką Laima sakė apie mažėjančius tiražus. Kaip ilgą laiką dirbusi su leidyba negaliu nesureaguoti, nes šitas procesas yra labai natūralus dėl to, kad tiesiog daugėja rašančiųjų ir išleidžiamų knygų pavadinimų, o daugėjant pavadinimų, mažėja tiražai, kartu atsiranda kitokie skaitymo ir knygų pirkimo įpročiai.

Kita vertus, dabar žmonės yra tarsi Renesanso asmenybės, tokie net šiek tiek pirmūnai, viskuo geri. Jei esi geras vienoje srityje, tarsi privalai būti geras ir kitoje: fotografuoti, dainuoti, apie viską išmanyti, performatyviai pristatyti savo poeziją ir panašiai.

A. C. Ar taip nėra dėl to, kad vieno vaidmens nebeužtenka, siekiant išsilaikyti tame lauke?

R. E.-K. Manau, kad yra žmonių, kuriems to vieno vaidmens pakanka. Galbūt jie negyvena vien tik iš rašymo. Jei kalbėtume apie profesionalumą, Lietuvoje žmonių, kurie galėtų gyventi tik iš rašymo, yra labai mažai. Paprastai jie dirba įvairius kitus darbus, nebūtinai susijusius su kūrybine veikla.

Bet čia veikia ir asmeninės savybės bei ambicijos. Gal esate atkreipę dėmesį – būna, kad žmogus parašo feisbuke sklandesnį įrašą ir po juo jau komentuojama: tu parašyk knygą. Esu tokių komentarų sulaukusi ir pati. Tačiau svarbu, kaip pats save vertini ir kiek skaitai: jei daug skaitai ir matai, kad yra, kas parašo geriau, kodėl turi irgi lipti ant to grėblio? Sunku kalbėti apie profesionalumą, kai yra daug pagundų. Ir leidėjai gundo. Nors juk nebūtinai parašysi knygą, jeigu sklandžiai rašai socialinėje erdvėje.

M. K. Manau, kad ta profesionalaus rašytojo kategorija, kokią taiko Loreta Jakonytė, yra itin aptaki. Profesionalumo formų yra labai įvairių. Tačiau L. Jakonytės monografija išleidžiama labai svarbiu metu, 2005-aisiais, kaip tik tada, kai vyko tektoniniai literatūros gyvenimo pasikeitimai. Ji žvelgia į laikotarpį nuo 1990-ųjų, tad identifikuoja jau būtojo laiko reiškinius. Vienas iš jos teiginių, kuris dabar, kalbant apie rašytojų socialumą, būtų labai sunkiai įsivaizduojamas, yra nuostata, kad ji analizuoja rašytojus kaip kolektyvinį kultūros subjektą. Tai yra kaip tam tikrą bendriją, turinčią kolektyvinę savivoką, kuri atsiskleidžia per pačių rašytojų tekstus ir per tai, kaip jie patys apibrėžia savo vaidmenis. Kitaip tariant, dar yra stiprus rašytojų kaip kolektyvinio subjekto vaizdinys ir jų bendrumą dar galima jausti, galima identifikuoti tokią bendruomenę, kuri struktūriškai daugiau mažiau susijusi su Rašytojų sąjunga. Kai kurie šią struktūrą palaiko, kai kurie jai oponuoja, bet yra tarpusavyje susisaisčiusios bendrijos jausmas. Kaip tik tai yra pasikeitę ir nebebūtų įmanoma kalbėti apie kokią nors vientisą rašytojų bendriją.

Dabar kalbame apie individualius rašytojus, kurie, kaip minėjote, visais būdais siekia išsilaikyti viešojoje erdvėje, įgyti žinomumą, dėmesį, žongliruoja įvairiausiais vaidmenimis ir kuriems praktiškai nebereikia siūlyti viešųjų ryšių, nes jie patys veikia kaip tokių ryšių agentai. Anksčiau glamūriniai žurnalai gaudydavo rašytojus, kad iš jų buities padarytų istorijas. Dabar patys rašytojai kuriasi įvaizdžius per socialinius tinklus. Tai yra kitoks vaidmuo, orientuotas į individualios veiklos efektyvumą, sėkmingą literatūrinę karjerą ir nuolatinę tarpusavio konkurenciją. Tai lėmė mūsų literatūrinės bendrijos, apie kurią L. Jakonytė dar kalba kaip apie kolektyvinį subjektą, atomizaciją. Ji subyrėjo į atskirus individualius subjektus, konkuruojančius tarpusavyje. Kaip tik dėl to nuo 2000-ųjų pradžios nebegalime kalbėti apie jokias rašytojų grupes, jokius sambūrius, kokių dar buvo pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Miršta bohemiška literatūrinė kavinė, kuri buvo visokia – ir kūrybinga, ir depresyvi, ir girtuokliška. Bet ji miršta. Atsiranda kitoks dominuojantis tipas: veiklus, mobilus, literatūrinę karjerą darantis rašytojas, iš esmės – pats sau agentas. Tikrai ne visi tokį vaidmenį priima. Yra daug tokių, kurie tęsia ankstesnio periodo laikysenas. Daug tokių, kurie lieka marginalizuoti šitos tvarkos, joje nepritampa, jaučia nuoskaudą, susipriešinimą. Yra dar ir kitų, kurie šios tvarkos paribiuose toliau ieško alternatyvų.

A. C. Ar kalbant apie neprisitaikymą prie esamos situacijos galima įžvelgti kartų skirtį? Ir kur lieka rašytojai, kurie tarsi pasitraukia iš tos kovos – ar atsiduria paraštėse, ar vis dėlto kai kurie geba išlikti nuošalyje ir kartu būti matomi, nesusitaikyti su dabartinėmis žaidimo taisyklėmis?

M. K. Kartų skirtumus galima pastebėti. Manau, kad labiausiai šis pokytis paveikė vadinamąją lūžio kartą, kuri iškilo Atgimimo metais. Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo jų viršūnė, o paskui jiems darėsi vis sunkiau išlikti naujoje literatūrinėje konjunktūroje, joje prisitaikyti. Nemažai lūžio kartos lyderių traukėsi iš centro, rinkosi būti atokiau. Prisiminkime, užpernai „Literatūros salose“ vyko susitikimas su Aidu Marčėnu, kuris sakė esąs visiškai atsiribojęs, nebejaučiąs ryšio su dabartiniu literatūriniu gyvenimu, nors tikrai dar nėra vyriausios kartos. Kita vertus, galime matyti labai įvairias rašytojų laikysenas. Kai kurie vidurinės kartos rašytojai remiasi ankstesnių struktūrų pagrindu, tarkime, Rašytojų sąjungos, ir toliau puikiai veikia. Man atrodo, toks yra Rimvydas Stankevičius, kuris ateina iš buvusios lūžio metų terpės, bet sugeba rasti ir savo auditoriją, ir įgyti simbolinę reikšmę, ir veikti ne visai pagal dominuojančias taisykles. Nors jis stipriai saistosi su tradicine rašytojų formacija.

N. B. Man profesionalaus rašytojo sąvoka niekada nebuvo aiški. Galbūt tai susiję su kartų skirtumu: L. Jakonytės knygą perskaičiau vėliau, nei ji pasirodė, todėl joje aprašyti reiškiniai „nebepriklausė“ mano laikui. Profesionalumą rašytojo darbe sieju su karjeros aspektu, nes profesionalumas pirmiausia apibrėžia gebėjimus. Tik kokius, jei profesionalu vadiname tą, kuris išgyvena iš rašymo, iš literatūros? Mane labiau domina pačių autorių santykis su vadinamuoju „darbu autoriumi“ – su tuo savotiškai ekshibicionistišku viešumo elementu, kai knygos rašymas ir išleidimas tėra pradžia, o vėliau rašytojas yra priverstas nuolat dirbti dėmesio ekonomikos principais. Tiesą sakant, ilgainiui tai įpareigoja plėsti rašymo sąvoką, o tai literatūros svarbą verčia antrine.

Šiame kontekste ypač svarbus gan tragiškas aspektas – šiuolaikinis pasaulis palieka vis mažiau erdvės nepriklausomam mąstymui. Tai tampa prabanga. Nebegalime ignoruoti konteksto ir gyvenimo aplinkybių, nuolat tenka prie jo derintis. Todėl minėta G. Norvilo mintis apie pasirinktą nuošalę skamba romantiškai ir žaviai, bet jis tą kalba būdamas pripažintas rašytojas. Tačiau kartu kyla klausimas: kieno pripažinimas jam yra svarbesnis – literatūrologų, kurie semiotiškai, net keliais aspektais išnarsto jo kūrybą, ar skaitytojų, kurie jo knygas perka?

L. K. Profesionalus rašytojas turėtų gyventi iš kūrybos. Nežinau, kiek Lietuvoje yra rašytojų, kurie gyvena iš kūrybos. Gal yra tokių rašytojų moterų, kurios gauna tiražus ir daug dėmesio, turiu galvoje dvi, abiejų turtingi vyrai. Ką noriu tuo pasakyti? Kad Virginios Woolf mintis apie savo kambarį ir pinigus yra aktuali, nes jeigu nori būti rašytoja, Lietuva yra per maža, net ir pasiekus tam tikrą žinomumo lygį, kad galėtum užsiimti vien tik kūryba, nieko kito nedirbdama. Klausimas – kas apibrėžia tą profesionalumą, ar profesionalais laikome tuos, kurie dirba rašymo lauke, rašo kad ir, pavyzdžiui, detektyvus ar kokius nors populiarius romanus. G. Norvilas yra geras pavyzdys. Jis ilgą laiką buvo „Literatūros ir meno“ vyriausiuoju redaktoriumi, tuo, kuris ne tik dirbo su rašymu, bet ir prižiūrėjo lauką. Giedrė Kazlauskaitė dirbo „Šiaurės Atėnuose“. Kita vertus, negali sakyti, kad tie žmonės, kurie nedalyvauja festivaliuose, iškrenta iš tų simbolinių mainų. Štai G. Norvilas yra turbūt vienintelis autorius, kuris du kartus buvo kūrybiškiausių knygų dvyliktuko laureatas. Dabar jis gyvena ir kuria toliau nuo festivalinio šurmulio, bet nėra ir visiškai nuo to atsiribojęs.

Man gal įdomiau rašytojo sampratos pasikeitimas nuo modernistinės, šiek tiek mesianistinės, kur jis – pranašas, šauklys, į šiuolaikinę, kai rašytojas gali būti visoks – daugybinė tapatybė. O dar naujųjų rašytojų specifika – gyvenimas tarp įvairių kalbų ir kultūrų. Anksčiau didžioji dalis lietuvių literatūros buvo gana monolitiška. O dabar mano draugė, dėstanti Amerikoje, sako – štai labai geras lietuviškas romanas, parašytas kaip nelietuvės. Vadinasi, mes jau savo literatūrą ir autorius vertiname platesniame kontekste.

Man, ateinančiai iš vizualumo lauko, įdomu tai, kad daug menotyrininkų tapo rašytojais, atsinešė kitokį matymą ar kitokį kalbos jausmą: Herkus Kunčius, Undinė Radzevičiūtė, Kristina Sabaliauskaitė, Alfonsas Andriuškevičius. Dabar rašytojas – labai sunkiai apčiuopiama kategorija, tikrai hibridiška.

R. E.-K. Norėjau sureaguoti į tą hibridiškumą. Mane kiekvieną sykį ištinka kognityvinis disonansas, kai atsiverčiu skaitomiausių knygų bibliotekose sąrašą. Su draugėmis kalbamės, kad kai kurių minimų pavardžių net neteko girdėti. Tai irgi labai daug pasako apie tikro rašytojo savijautą. Turbūt bet kuris rašytojas norėtų atsidurti tame skaitomiausių sąraše. Bet vėlgi, kaip tie sąrašai atsiranda? Ar žmonės patys nusprendžia skaityti tas knygas, ar jiems pataria bibliotekos darbuotojai, ar tai tiesiog tam tikras skaitytojo paveikslas? Visai neseniai buvo paskelbti sąrašai, ir jie nebūtinai koreliuoja su knygomis iš Metų knygos rinkimų ar kūrybiškiausių knygų dvyliktuko.

A. C. Juose metai iš metų – tie patys vardai.

R. E.-K. Taip. Bet atsiranda ir naujų. Nekalbu apie vaikų ir paauglių literatūrą – ten kiek kitaip. Dabar turiu omenyje suaugusiųjų literatūrą, tikrai kaskart nustembu pamačiusi šitą sąrašą. Jei manęs kas nors paklausia penkių ar dešimties pavardžių, ypač kalbant apie tarptautinius ryšius, vertimus, pirmiausia perverčiu kritikų vardinamus penketukus, dešimtukus. Tačiau klausimas, kas jaučiasi tikresniu, profesionaliu rašytoju – kritikų paskelbti konkursų nominantai, ar bibliotekų sąrašų rašytojos – dažniausiai tai rašytojos.

L. K. Čia turbūt ir yra profesionalios rašytojos?

R. E.-K. Turbūt.

A. C. Grįžtant prie populiarumo klausimo ir savęs rodymo socialiniuose tinkluose: rašytojai kuria savo tapatybes socialiniuose tinkluose, o ar tinklai perrašo rašytojus, jų santykį su skaitytojais, su literatūros kritika? Kokias laikysenas socialiniuose tinkluose demonstruoja rašytojai, kaip konstruoja savo įvaizdžius?

M. K. Naujoje G. Kazlauskaitės knygoje „Marialė“ yra labai geras eilėraštis „Rašytojai sukčiai“ apie tas socialinių tinklų elgsenas. Aišku, tai parodija, bet sukurta iš realių įrašų, kurie apnuogina tuščią rodymąsi feisbuke, sekėjų dėmesio vaikymąsi. Taikliai pagauta savireklamos frazė: „Padėkit išsirinkti viršelį! Kuris variantas geriausias?“

A. C. Beje, G. Kazlauskaitė viename interviu yra kalbėjusi apie rašytojus influencerius ir to reiškinio pavojingumą. Pacituosiu: „Visi esam matę, kas nutinka, kai žmogus savo pastangomis tampa labai viešas ir įgyja daug sekėjų – įtiki savo svarbumo iliuzija. Tuos autorius ištinka kažkokie gilūs tektoniniai asmenybės lūžiai. Mane tai gąsdina.“

R. E.-K. Literatų namuose vyksta daug įvairių renginių, didžiąją dalį organizuoja leidyklos, patys rašytojai. Dabar jau maždaug jaučiu, ar bus labai didelis renginys ir daug žmonių ateis, ar reikia pastatyti dešimt kėdžių ir sakyti, kad dar atnešime, kai jau sueis tie būriai. Tačiau tenka ir apsigauti. Kartais atrodo – žmogus matomas socialinėje erdvėje, pažįstamas, turi sekėjų ir gerbėjų. O į renginį tie gerbėjai ima ir neateina. Tas Giedrės „sukčius“ yra labai geras apibūdinimas, nes tikrai lengva apsigauti dėl reakcijų socialinėje erdvėje. M. Burokas pas mus rengė savo knygos pristatymą, visą dieną vaikščiojo iš kampo į kampą sakydamas, kad niekas neateis, nes juk vasara. O susirinko pilna salė. Marius labai aktyvus, daug daro, daug rašo, yra tikrai matomas žmogus, bet juk matomas ne dėl to, kad kasdien talpintų savo eilėraščius socialinėje erdvėje.

A. C. M. Buroko atvejis apskritai yra labai įdomus. Jį galima pavadinti rašytoju profesionalu: jis rašo, verčia, užsiima tik literatūra. Bet kartu galima matyti jį kaip tą naująją figūrą, kuri pakeitė mesijus ar tautos vedlius. Jis visuomeniškas, aktyviai reiškia savo poziciją viešojoje erdvėje, yra pilietiškos, nereikalaujančios šlovinimo laikysenos. O sykiu – autentiškos. Ir tai juntama, tai patraukia žmones.

M. K. Turbūt apčiuopiame naujus mainų su bendruomene būdus. Be dominuojančios, rinkos diktuojamos komunikacijos, vis tiek atsiranda kiti jų kanalai. Pasirodo, ką liudija ir Rūtos minėti pavyzdžiai, žmonėms tokio ryšio reikia. Skaitytojams reikia išėjimo iš socialinių tinklų, iš komunikacinės schemos burbulo, jie ieško tikrų susitikimų. Rašytojo socialinis aktyvumas gali turėti ir tam tikrą maištingumo laipsnį, ir man atrodo, kad tai suveikia. Viena iš tokių terpių yra ir moterų rašytojų, poečių grupė, kuri veikia feminizmo ir LGBT kryptimis, Laimos Kreivytės Cooltūristės, kurios kuria viešas provokacijas. Nežinau, ar tokio pobūdžio socialinio aktyvumo ir provokavimo veiklos labai toli nuves, ar iš to formuosis nauja struktūra, bet tai – tam tikras dominuojančios tvarkos įtrūkis. Žmonės į tokius įtrūkius reaguoja, juos traukia kitoks žaidimo būdas.

L. K. Jeigu galima, sureaguosiu, kadangi Mindaugas paminėjo Cooltūristes ir feministes. Čia bendresnė tendencija, kilusi iš to laiko, kai gana universaliai įsivaizdavome ir žmogų, ir poetą, ir kūrybą, ir kūrinį, turėjome bendrus kriterijus, kas tai yra. O paskui atėjo mažų pasakojimų, individualių istorijų, skirtingų tapatybių laikas. Griuvo imperijos ir didieji kolonijiniai pasakojimai, tapo svarbu įsiklausyti į autochtonų balsus, jų kūrybą, į užspaustas, savo balso neturėjusias grupes, radosi suvokimas, kad yra daugybė visokių balsų. Tas asmeniškumas turi daug didesnę vertę negu anksčiau. Anksčiau tarsi turėjai asmeniškumą universalizuoti, pakylėti iki tam tikro poetinio lygmens. O dabar, pavyzdžiui, slemo skaitymuose, kuo labiau žmogus „ant savęs varo“, tuo žmonėms atrodo autentiškiau. Tai jau ne tas poetas, kuris ateina ir sako – šaukiu aš tautą.

Ir ne visai vadinčiau M. Buroką visuomenininku, kaip galbūt esame įpratę. Jis yra specifinis angažuoto intelektualo pavyzdys – ne tas, kuris veda paskui save, o yra asmeniškai įsitraukęs. Bet tas jo asmeninis įsitraukimas, pavyzdžiui, į karo Ukrainoje klausimus, daug kam rezonuoja. Per jo asmeninį įsitraukimą pajuntame bendrumą. Man atrodo, šitas skirtumas – kad yra daug individualių, skirtingų pozicijų – dabar labai juntamas.

N. B. Grįžčiau prie minties, kad šiandien socialiniai tinklai tapo mūsų laikraščiais. Jei nori žinoti, kas vyksta, privalai būti prisijungęs. Neseniai kalbėjausi su pažįstama, kuri pasakojo: pasitraukiau iš socialinių tinklų ir dabar nebežinau, kas vyksta – manęs nepasiekia nei renginių naujienos, nei pristatymai, o jūs, atrodo, visur dalyvaujate. Prie to dar prisideda ir „Substack“ – platforma, kur jau persikėlė nemažai rašytojų. Bet ten labai stiprus dėmesio ekonomikos aspektas: dažnas dalyvis bent kartą yra „užkibęs“ – viešai aptarinėjęs skaitomumo statistiką ir suvedęs populiarumą su rašymo prasme, nes vieną savaitę tekstas buvo skaitomiausias, kitą savaitę jau nebe, ir kyla klausimas – kodėl, juk tiek daug savęs įdėjau? Ir tada imi galvoti – kas iš tikrųjų skatina ten rašyti? Kaip tą saviraišką paveikė kapitalizmas?

Dėl socialinių tinklų specifikos aktualumo greitai netenka bet koks solidesnis naratyvas. Jis tampa trumpalaikis, o skaitytojai nuolat aktyvuojami sekti naujienas, netgi asmenines istorijas interpretuoti kaip naujienas. Tai daro įtaką ir literatūros kritikai. Šie procesai liečia daug sričių, bet atspindi bendresnę šių laikų problemą – klasikinio autoriteto nuosmukį. Kas šiandien tampa naujienos šaltiniu, kas laikomas jos svarbiausiu pranešėju? Viena yra kalbėti apie savo kūrybą ar industriją kaip autoriui ar leidyklai, bet visai kas kita – recenzuoti knygas. Ar toks balsas bus išgirstas, ar bus nuplukdytas informacijos srauto? Ar kritikas turėtų paklusti šioms taisyklėms, kad išliktų matomas? Tai ne vien literatūros terpės problema, greičiau šių laikų. Panašiai nukenčia visa rimtoji žiniasklaida ir politika.

R. E.-K. Bet turbūt taip yra ir dėl to, kad mūsų dėmesio reikalauja labai daug dalykų. Tą informaciją, apie kurią kalbi, rastume ir kitur, tiesiog nebeskiriame laiko paieškoms. Ir dar – feisbukas yra labai lietuviškas dalykas, svarbus tam tikrai kartai. Turbūt dauguma auditorijoje esančių žmonių feisbuko nebeseka, o mūsų karta ten vis dar tarpsta.

A. C. Man regis, globali tendencija yra traukimasis iš socialinių tinklų. Nyksta tas begalinis noras ir poreikis viską fiksuoti ir dėti į feisbuką ar instagramą, bent jau tai tenka matyti tarptautiniame kontekste. Sugrįžtama į privačią erdvę ir prie tradicinės žiniasklaidos. Įdomu stebėti, kada mus pasivys ta tendencija ir kaip tai keis rašytojų raišką socialiniuose tinkluose.

M. K. Apskritai gyvename išbandymų, krizės situacijoje globalia prasme, ir tikrai neaišku, kaip susiklostys mūsų tikrovę lemiančios jėgos. Viena tendencijų, su kuria susijęs ir atsitraukimas iš socialinių tinklų, yra radikalizacija, gilėjantis tarpusavio antagonizmas. Kai matai, kaip didžiosios demokratijos su visa savo galia slysta į autoritarizmą ir jokios pilietinės visuomenės struktūros nesuveikia, nesugeba to proceso stabdyti, kyla klausimas, kaip gali būti su mumis, nes mūsų visuomenėje autoritarizmo tendencijų tikrai pakanka. Jei ta krizė, kurioje jau esame, gilėtų, pas mus taip pat gali augti kietos rankos, neva ginančios nuo visokiausių grėsmių, troškimas. Kaip tada ši literatūrinė bendruomenė gintų savo laisves, kaip atlaikytų? Individualaus karjerizmo ir oportunizmo modelis čia nebetiks. Kaip būtų su mūsų terpe, ar ji pagal oportunistinę logiką bandytų taikytis prie diktatūros ir žaisti savo žaidimus toliau, ar ieškotų kitokių, disidentinių bendruomeniško veikimo būdų, kurie tokiu atveju bus labai aktualūs?

L. K. Čia geras klausimas. Juk, pavyzdžiui, ukrainiečiai, nors ir vyksta karas, kai kilo grėsmė, kad galbūt – čia dar visiškai neaišku – tos struktūros, kurios turėjo užtikrinti korupcijos tyrimus, praras autonomiją, tuoj pat vėl išėjo į gatves. Mes gi esame ganėtinai pasyvūs. Kas turi įvykti, kad aktyviau gintume savo laisvę? Panašu, kad ukrainiečiai visą laiką kovojo už laisvę, o, pavyzdžiui, Rusijos opozicija vienu momentu savo galvose sudarė tylų paktą su sistema: jūs mūsų neliečiate, mes jūsų neliečiame, jūs gyvenate tomis nesąmonėmis, o mes savo kuriame. Visuomeniškumas, galvojimas, kad kiekvienas iš mūsų šį tą gali, yra labai svarbus.

Mindaugas teisingai pasakė apie radikalizavimąsi. Tarkime, nepriklausomybės pradžioje buvo paprasta kalbėtis su įvairaus politinio spektro žmonėmis, su visais galėjai susikalbėti, nors nebūtinai sutarti. Dabar vieni kitus greitai pastatome į tam tikrą poziciją ir viskas, jau nesikalbame. Ir tai didelė problema, nes kalbėtis reikėtų su bet kokiu žmogumi, jeigu tai nėra pamišęs radikalas. Turėtų būti bandoma kalbėtis, net jeigu niekada neprieisime prie bendro sutarimo. Nežinau, ką mes čia galėtume nuveikti kaip mąstantys ir rašantys žmonės. Gal turėtų keistis ir tam tikro rašymo, ir rašymo sklaidos formos. Reikia naujų, įkvepiančių dalykų, kad neužsisėdėtume tuose akademiniuose ar meniniuose burbuluose.

A. C. Norėtųsi stabtelėti prie klausimo, ką galėtume nuveikti kaip rašantys žmonės. O sykiu iškelti kitą klausimą – kiek šiandien rašytojas aktualus kaip moralinis autoritetas? Kad šis klausimas svarbus, liudija ir diskusijos apie Salomėją Nėrį, Just. Marcinkevičių, kai vis iš naujo savęs užklausiame – ar mes vertiname autorių, ar kūrybą, o gal jų neįmanoma atsieti?

N. B. Be galo sudėtingas klausimas. Tiesą sakant, pasiilgstu rašytojų, kurie viešojoje erdvėje būtų visuomeniškesni. Kartais pasigendu ir iš jaunesnės kartos rašytojų labiau artikuliuoto požiūrio, kuris nebūtų girdimas tik privačiuose burbuluose ar ribojamas vien slemo. Beje, ten nuolat reflektuojamos aktualijos, ir tai galbūt daro įtaką, poveikį vienų kitiems. Vieši rašančiųjų pasisakymai, kaip ir literatūra, yra viena iš priemonių siekti platesnio dialogo.

Įdomus pavyzdys – K. Sabaliauskaitė, kuri tam tikru metu aiškiai buvo nusistačiusi rašyti tekstus ir veikti ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip visuomenininkė. Tokių atvejų, deja, nedaug. Pastaruoju metu G. Norvilo komentarai irgi liudija bandymą kalbėti apie tai, kas skauda. Tokios reakcijos sulaukia palaikymo – atsiranda balsų, kurie sako: „Pagaliau rašytojai pabudo.“ Vis dėlto socialinių tinklų dinamika daro savo. Feisbuką naudojame pirmiausia tam, kad ką nors sužinotume, bet ne visada tam, kad susikalbėtume. Be to, daugelis jaučiamės nuo jo pavargę, nebesinori giliau reflektuoti. Bet tai dar nereiškia, kad tie žmonės, viešosios asmenybės, neturi savo nuomonės – jie jos tiesiog neišsako. To pasigendu.

M. K. Dėl moralinio autoriteto. Paminėjote K. Sabaliauskaitę, kuri siekia įgyti galutinio sprendimo poziciją viešojoje erdvėje, bet, kita vertus, tai yra labai monologiška laikysena, ir savojo teisumo prezumpcija yra labai stipri. Palyginkime su G. Kazlauskaitės pozicija, kuri kaip tik vengia moralinio teisumo auros, vengia stovėti ant pjedestalo, kalba apie vidinį savo tapatybių konfliktą, kurios kartais visiškai nesuderinamos, sakykim, katalikiškoji ir LGBT tapatybė. Tokia dialogiška, atvira kito argumentams laikysena man atrodo kur kas įtikinamesnė ir paveikesnė.

R. E.-K. Moralinio autoriteto sąvoka šiandienos erdvėje apskritai atrodo devalvuota. Kasdien atsidaręs naujienas ar tą pačią socialinę erdvę, atsiduri visai kitame pasaulyje, paremtame tarsi ne bendražmogiškai suprantamų tiesų, kur, žmonės, kurie, regis, turėtų būti visa galva aukščiau, staiga neria į žemumas. Dėl to net nebenori tapatintis ne tik su jų išsakoma pozicija, bet ir apskritai su autoriteto sąvoka, nes to autoriteto tarsi nebėra, jis dingęs. Mindaugo išsakyta Giedrės pozicija man yra artima ir sava. O kalbant apie M. Buroko buvimą socialinėje erdvėje – man atrodo, kad jis tai daro ne norėdamas parduoti, o tiesiog dalindamasis, ir pasiekia rezultatą tarsi jo nesiekdamas. Jis siekia ne būti autoritetu, bet skleisti žinią, kas iš tiesų yra du skirtingi tikslai.

L. K. Gal būtų galima nevartoti moralinio autoriteto sąvokos. Nežinau, kas yra toji moralė kūryboje. Bet, pavyzdžiui, tas viešasis intelektualas, kurį puikiai įkūnija Tomas Venclova – nesvarbu, ar sutinki su jo pozicija, jis ją turi, bet kartu stengiasi pats sau taikyti kiek įmanoma objektyvius kriterijus, apie ką bekalbėtų, ar apie S. Nėrį, ar apie Petrą Cvirką. Jis kalba iš tam tikros pozicijos, bet nebando teigti, kad vienintelis yra teisus. Kartais man atrodo, kad šią nišą neblogai pildo LRT „Kultūros savaitės“ komentaras, bet ne visada. Labai priklauso nuo to, kas ir apie ką rašo. Tokių viešojo intelektualo pasisakymų labai reikia. O prie to, kad tam tikros temos visuomenę supriešina, pavyzdžiui, Salomėjos klausimas, net nebesinori grįžti vien dėl to, kad tiesiog nebeįmanoma diskutuoti apie idėjas, istoriją, atmintį arba jos vertinimą, nes žmonės turi savo pozicijas, ir viskas, diskusija tampa neįmanoma.

N. B. Papildyčiau, kuo skiriasi K. Sabaliauskaitės ir T. Venclovos pavyzdžiai – pirmasis atrodo programinis, sąmoningas pasirinkimas būti viešajame gyvenime, o vertindami antrąjį kliaujamės ilgalaikiu santykiu, pasitikėjimu autoritetu. Bet būtent šitą autoriteto lauką socialiniai tinklai iš esmės pakeitė. Nebėra vieno balso – dabar girdime visus. Ne tik rašytoją, menininką ar politiką, bet ir tą žmogų, kuris gali pakomentuoti kaip ekspertas, labai greitai perimti viešą vaidmenį. Tokiu būdu prarandami kriterijai, balso autentiškumas, ir tai negrįžtamai paveikė visas sritis – viešąjį kalbėjimą, žiniasklaidą, literatūros lauką. Nes šiandien visi turi tribūną. Tampa daug sunkiau kalbėti apie rašytojo išskirtinumą viešumoje ir apskritai – kokio autoriteto mes norime. Tam tikras jo savybes diktuoja prisitaikymas prie konteksto.

A. C. Ar gali būti, kad dėl minėtųjų priežasčių, dėl autoriteto devalvacijos iš rašytojo nebesitikima, kad jis bus aktyvus veikėjas, jam tarsi leidžiama užimti pasyvią poziciją?

N. B. Akvilina, o koks Tavo atvejis? Esi sėkminga rašytoja. Įdomus yra Tavo santykis su šia tema ir Tavo pačios laikysena.

A. C. Mano požiūris į rašytojo profesiją, į tai, koks jis turėtų būti – angažuotas, įsipareigojęs, visuomeniškas ar kitoks, – keitėsi. Tolstu nuo modernistinės sampratos, rašytojo užsidarymo dramblio kaulo bokšte. Man vertinga atrodo laikysena rašytojų, įdarbinančių žodį tiems tikslams, kurie jiems atrodo vertybiškai teisingi.

R. E.-K. Labai gražiai suformulavai turbūt daugelio rašytojų poziciją, kurie irgi panašiai galvoja apie buvimą tame dramblio kaulo bokšte. Lygindama buvimą socialinėje erdvėje, joje rečiau matau kitų šalių rašytojus. Feisbukas tampa zona, kurios jie stengiasi neliesti, laikytis nuošaliau, bet kartu dalyvauja viešojoje erdvėje. Praėjusiais metais teko lankytis Edinburge ir klausytis puikios rašytojos kalbos, kurioje ji paminėjo ir karą Ukrainoje, ir moterų rašytojų vaidmenį, ir savo pačios kaip rašytojos laikyseną miesto gyvenime – žmonės verkė, juokėsi, plojo, bet jos kalba socialinėje erdvėje atsirado tik dėl to, kad mes prašėme ja pasidalinti.

A. C. Neringos užduotą klausimą peradresuočiau ir Mindaugui, kurio pozicija savotiškai užkoduota ir mūsų diskusijos temoje – buvimas tarp skirtingų vaidmenų, literatūrologo ir poeto. Kaip pavyksta suderinti šiuos du vaidmenis, tarp kurių gali rastis neišvengiama įtampa?

M. K. Tarp jų nuolat yra ir svyravimo, ir kaitos, ir vidinių derybų, tarkim, dėl kūrybai skiriamo laiko. Tose derybose palaipsniui stiprėja žinojimas to, kas iš tiesų teikia prasmę. Akademiniame gyvenime yra sava konjunktūra, jis uždeda savo rėmus, reikalavimus, biurokratinę naštą. Bet kaip literatūrinėje, taip ir akademinėje sferoje labiausiai palaiko gyvo dialogo, mainų, idėjinių ir meninių rezonansų pojūtis. Bent pats sau aiškinu, kad bandau išlaikyti kūrybingą formą tarp visų struktūrų, kurios dažnai ir varžo, ir sekina. Bet jose vis tiek tenka veikti, su jomis dorotis, nes jeigu nesusidorojame, nuleidžiame rankas, pereiname į negatyvą, tai struktūroms labai lengva susidoroti su mumis.

A. C. Man šiuo aspektu dar artima Zygmunto Baumano takių tapatybių – nuolat formuojamų, perkeičiamų, fragmentiškų – samprata. Tačiau dar norėčiau stabtelėti prie klausimo apie moteris kūrėjas: ar rašytojos, menininkės vis dar vertinamos kitaip nei vyrai? Ar joms vis dar tenka pramušus stiklines lubas išsikovoti savo vietą?

L. K. Padėtis akivaizdžiai gerėja, bet kai jau bus užtektinai gera, šitų klausimų nebekils. Vyresnieji literatai mėgsta sakyti: koks čia lyčių klausimas, koks skirtumas, kas parašė – vyras ar moteris. Manau, kad kada nors galbūt bus ne taip svarbu, o gal visiškai nesvarbu – nesu tikra, nes mes vieni kitiems įdomūs savo skirtingomis patirtimis, biografijomis. Turėčiau vėl eilinį kartą paskaityti kokį nors „Čir Vyr Vyr pavasarį“, bet esmė – ne tik apdovanojimai. Esmė – ar skaitome tiek pat moterų literatūros, ar ją vertiname, ar kalbame? Manau, kad dabar kalbame daug daugiau, bet kadangi patriarchalinė tvarka ilgametė, ji keičiasi labai iš lėto. Jaunesnė kuriančių merginų karta tikrai drąsesnė. Jos neatsiprašinėja, neturi slapstytis ar paslapčia rašyti.

Kita vertus, socialiniai vaidmenys vis dar veikia, tad tai yra kompleksinė problema. Pavyzdžiui, kuruojant parodas klausiama, ar dar aktualu rengti moterų, juodaodžių, LGBT parodas. Man labai patinka amerikiečių kuratorės Mauros Reilly, knygos „Curatorial Activism“ autorės, mintis: kol nelygybė egzistuoja, kol ji visuomenėje jaučiama, tol tai turi prasmę. Kai diskriminacijos nebebus, tos prasmės gal ir nebeliks. Dabar tendencija yra pozityvi, lyties veiksnys nebeignoruojamas. Nesakau, kad egzistuoja esencialistiškai vyriškas arba moteriškas rašymas, bet yra tam tikrų skirtingų patirčių raiška ir kai kuriais atvejais net skirtingas kalbėjimo būdas. Dabar vyksta prasmingesnis dialogas.

Parengė Akvilina Cicėnaitė