Kęstutis Nastopka. Skaityti ir prakalbinti

1999 m. Nr. 1

Viktorija Daujotytė. Tekstas ir kūrinys. – Vilnius: Kultūra, 1998. – 280 p.

Tarp literatūrinės eseistikos kny­gų Viktorijos Daujotytės „Tekstas ir kūrinys“ išsiskiria metodologine savistaba. Knyga prasideda mažo gud­ragalvio, pinančio baltame lape ving­rias linijas, klausimu: „Pasakyk, ką aš dabar rašau?“ To paties knygos autorė klausia savęs. Knygą užsklendžiančiame sakinyje į tai, kas parašyta, žvelgia rašančioji, susto­jusi prie ribos. Pradžios veiksmažo­dis virsta vardažodžiu. Veiksmą ir veikiantįjį sieja abipusės priklauso­mybės santykis. Ne tik rašantysis kuria rašomą tekstą (vingrios lini­jos ant balto lapo), bet ir rašymas kuria rašantįjį.

Literatūrinis rašymas suvokiamas kaip žodinis klausiančiojo ir klau­sančiojo bendravimas: „Ar girdžiu klausimus, ar žinau atsakymus, ku­rie jau kitų ištarti? Ar tik pati sa­vęs klausiu ir tik sau bandau atsa­kyti?“ (p. 7). Klausimas siejamas su asmenišku (aš – tu) santykiu, kito klausymusi, iš anksto žinomas atsa­kymas – su nuasmeninta kitų nuomone. Klausimas, į kurį bandoma atsakyti, virsta „savaime atsiverian­čia problematika“. Skaitantysis „su­sitinka su kūriniu lyg pats su savi­mi, besikeičiančiu, atsiveriančiu naujai patirčiai“ (p. 70). Atsakymai tenkinasi paviršiaus reikšmėmis, tekste sustingdyta mintimi. Tai li­teratūros mokslo, negalinčio pasaky­ti. kas yra literatūros kūrinys, bet galinčio aprašyti tekstų literatūriškumą, sritis. Tuo, autorės supra­timu, minta ir semiotika, unikaliai kūrinio būčiai taikanti unifikuojan­tį metodą. Įsipareigoti tekstui ir me­todui – vadinasi, iškeisti „klausimo laisvę“ į „sprendimo prievartą“ (A. Nykos-Niliūno eilėraštyje formuluo­jama alternatyva).

Kas vis dėlto tada kelia klausi­mus. į kuriuos įsiklausoma?

Autorė neslepia impulsą gavusi iš modernaus vaizduojamojo meno: „…kaip neatpažįstamai keičiasi jo tekstai, kaip daugėja padarymo.

Teksto sąvoka įsigali, kūrinio sam­prata nyksta, sunyksta. Pabandžiau suvokti, kas vyksta, kas keičiasi, kodėl. Juk kūriniai nenustoja švytė­ti, šviestis, vertis“ (p. 7). Iš situaci­jos aprašymo aišku, kad modernaus meno vertybine nuostata abejojama. Ieškomasis vertės objektas yra ne įsigalėjęs tekstas, o nustumtasis kū­rinys.

Teksto ir kūrinio skirtis aptaria­ma tiesosakos ašyje. Teksto akivaizdybė apibūdinama sutampančiais būties ir atrodymo terminais. Teks­tas – tai jutiminis kūrinio pavida­las, kalbos produktas, atsakymų tal­pykla, reikmuo. Kūrinys atpažįsta­mas kaip paslaptis: betarpiškai ne­pasirodant! būtis, adresanto ir adresato susitikimo vieta, reikšmuo. Iš principo skaidus tekstas anali­zuojamas pasitelkus standartines lingvistines ir semiotines procedū­ras. In-dividualus (neskaidus) kū­rinys interpretuojamas einant filoso­fijos linkui. Teksto literatūriškumo fizikai priešpriešinama literatūros kūrinio metafizika.

Taigi ryškėja maždaug toks nara­tyvinis scenarijus: herojus (pasako­jimo subjektas) – rašančioji, vertės objektas – kūrinys, lėmėjas – gyve­nimiškoji patirtis, antilėmėjas – ka­noniškasis literatūros mokslas, se­miotika, pagalbininkai – Heideggeris, Buberis. Bachtinas, Greimas. Lotmanas (pastarieji du patylomis atskiriami nuo įsipareigojimų meto­dui).

Tačiau humanitarinių mokslų dis­kursai nelinkę paklusti linijinei pa­sakojimo sekai. Rašymas nėra at­sakinėjimas į išankstinius klausi­mus, o daugiabalsis pašnekesys. Antrojoje juodraščių pusėje – diser­tacijos, studentų darbai. Jie taip pat pašnekesio dalyviai. Beveik kaip Annos Achmatovos poemoje:

A так как мне бумаги не хватило,
Я на твоем пишу черновике.
И вот чужое слово проступает…

Įsipynę pašnekovų balsai keičia rašymo scenarijų. Pradinė problema – teksto ir kūrinio priešprieša – užleidžia vietą kitai, bendresnei – estetinio santykio su tikrove proble­mai. Kūrinys suvokiamas nebe kaip nutylėta paslaptis, o kaip pertrūkis jutiminėje tikrovėje. Pasitelkiama poetinė Tomo Venclovos formuluotė:

Ne atspindys, o pertrūkis tikrovėj.
Sala, augus į putotą srovę.
Atstojanti neatrastąjį rojų,
Išsilukštena iš gyvos kalbos…

Teoriškai pertrūkis aptariamas Greimo estezės terminais. Tai – aki­mirksninė estetinio subjekto ir ver­tės objekto konjunkcija: „…prover­žis, lūžis, atsivėrimas, staigus blyks­nis“ (p. 35). „Pirmasis kuriančiojo žingsnis – banaliosios kasdienybės dvasinė įveika, išsiskyrimas iš jos, pakilimas virš jos ir grįžimas į ją, atidengiant Joje slypinčius prasmių ir reikšmių klodus“ (p. 12). Grįžtant prie naratyvinės pasakojimo sche­mos, tai būtų lemiamo išbandymo utopinė erdvė, pasak Greimo, „ta ypatingoji vieta, kur žmogaus veiks­mas nugali būties tęstinumą“.

Grožinės literatūros akiratyje kny­gos autorė skiria teorinį ir estetinį subjektą. Teorinis reikšmių suvoki­mas grindžiamas adekvačiu teksto perskaitymu. Estetinis objektas – „reikšmenų kūrinys“ – „pasiekiamas malonės, tvyksnio, dvasios nušviti­mo“. „Reikšmės pasitiki sąvokomis, reikšmenys – metaforomis“ (p. 47). Teksto – kūrinio kalbos pažinimas – pats savaime neatkuria estezės bū­senos, kuri yra ankstesnė už suvoki­mo sprendinius. Estezės mirksnis yra „staigiai išnyranti pasaulio dvisklaida: aš ir kitas“ (p. 41). „Žmo­gus akimirkai tarsi „užmiršta“ save, jis gyvena kitu, visas yra kitame, pa­tirdamas gryną, niekam neįsipareigo­jusią ir neįpareigotą būseną“ (p. 71).

Tekstas analizuojamas tam, kad išryškėtų kūrinys, kuriame tarpai tarp signifikantų yra tokie pat reikš­mingi kaip ir jutiminis pavidalas, tyla girdima taip pat kaip garsas, o šviesa apakina. Savo ruožtu atsive­ria tarpas tarp signifikanto ir signifikato, tarp daiktiško, kūniško esinio ir žmogaus būties: „Yra visa, būna tik žmogus, galintis būti. turėti bū­nančio arba būties patirtį. Būtent ši esminė patirtis veda žmogų į kū­rybą. Kūrybos akstinas yra ne sa­vęs atkūrimas, o sukūrimas kito, to, ko nėra. Trūkumo jutimas skatina kurti. Giliosios arba būties patirties buvimo vieta yra tarpai. Būties pa­tirtys užpildo tarpus“ (p. 69–70).

Būties tarpai yra toji vieta, kur įvyksta estetinio subjekto ir objekto, skaitančiojo ir kūrinio susitikimas. Būties patirtis intensyvėja „klausdama–atsakydama, atsiremdama ar atsitrenkdama į kitą, kitus“. Skai­tančiojo kompetencijai priklauso ne vien filologinis išmanymas, lingvisti­nis išprusimas, bet ir autentiška eg­zistencinė patirtis. Skaitantysis yra klausiantysis. Prasmę daugiau nuro­do klausimas negu atsakymas. Skai­tantysis klausinėja kūrinį ir iš kūri­nio laukia atsakymo: ne apie tekstą (kūrinio kalbą), o apie „žmogiškųjų prasmių gramatiką“ (p. 21). „Tekstas surištas su kalba, kūrinys – su gy­venimu“ (p. 180).

Uždarame, jutimiškai baigtiniame tekste gyvenimo visumos idėja ne­gali būti išreikšta be liekanos. „Vi­sas kūrinys niekada ir niekam ne­pasirodo: vienu metu vieno akims jis nėra visas matomas“ (p. 134). Nuo stabilaus kalbiško teksto nėra tiesioginio perėjimo į galimus pa­saulius, atsiveriančius daugiama­tėje kūrinio erdvėje – iki kalbos ir anapus kalbos. „Meno kūryba pa­siekiama tiesa nėra pasiekiama Jo­kiu kitu keliu“ (p. 36). Asmeniško susitikimo su kūriniu prasmės ne­įmanoma paversti viešomis reikš­mėmis. Tuo grindžiama metaforinė meno ir meno kritikos kalba: „Kūri­nio egzistencija yra metafora par excellence. Kaip ir būties, taip ir kūrinio tikrasis mąstymas yra meta­foriškas“ (p. 47).

Metaforinė rašysena būdinga šios knygos autorei. Dėmesys, skiriamas signifikantui, suartina jos literatūro­loginę eseistiką su poetiniu kalbė­jimu. Vienu priebalsiu tesiskiriantys terminai (reikmuo ir reikšmuo) diferencijuoja teorinius signifikatus. Po tuo. kas teoriškai apibrėžiama, slypi tai, kas lieka sąvokomis neiš­reikšta. Autorės prisipažinimu: „At­raminių knygos žodžių slinktis me­taforos linkui – nesulaikoma. Kaip ir rašančiosios pasitikėjimas metafo­ra – nepaslepiamas“ (p. 8).

Teorines rašančiosios prielaidas patvirtina išskaitytosios tekstų pras­mės. Kūrinio galimybių aptarimas pradedamas J. Aisčio eilėraščio „Kartais“ analize, demonstruojančia dvilypę – garsinę ir prasminę – poe­tinio teksto artikuliaciją, horizonta­lius ir vertikalius „žmogiško pasau­lio reikšmių sąskambius“. A. Nykos-Niliūno „Tyli daina“ duoda progą imanentinėje teksto struktūroje iš­skirti lingvistinių kategorijų ir mąs­tomų prasmių klodą. Teoriniame estezės akiratyje naujai perskaitomas net toks kritikų nudėvėtas tekstas kaip S. Nėries „Diemedžiu žydėsiu“: „Analizuota, akcentuota „juodbėris“, „diemedis“. Bet gali būti, kad svar­biausia yra būtent „staiga“ – lūžis, pertrūkis. įprasto vyksmo sustab­dymas“ (p. 46).

Viena talpiausių knygoje J. Biliū­no apsakymo „Kliudžiau“ analizė. Chrestomatiniame tekste išskiria­mos reikšmę generuojančios erdvės figūros, tekstas ir intertekstas (Kuperio aprašyti Amerikos tyrlaukiai), pragmatinis ir jausminis lygmuo. Elementarus siužetas skaitomas kaip subjekto – namų gyventojo ir tyrlaukių medžiotojo – nuotykis tuš­čioje niekieno erdvėje. Bet dviejų tekstų sankirtoje tarp nuotykio sin­tagmų lieka tarpai, kurių užpildy­mu, pasak autorės, lietuvių literatū­roje prasideda psichologinė era. Pragmatinis nuotykis tampa dvasi­niu įvykiu. „Nuotyki patiria medė­jas, įvykis ištinka berniūkšti, jau užmiršusi savo vaidmenį. Jis išvys­ta ne nukautą žvėrį (kad ir labai menką), o pačią mirtį, jos vaizdą“ (p. 199). Drauge su pasakotoju įvy­ki patiria ir skaitytojas. Į daiktišką­ją buitį įsiterpia vertybinis matmuo. Patiriamas „skausmas dėl to, kas tiesiogiai skausmo nesukelia, sun­kumas, kurio negalima nei panai­kinti, nei sumažinti jokiu veiksmu, kuri galima tik iškentėti“.<…>
J. Biliūno „Kliudžiau“ tekste kliu­doma, mirtinai sužeidžiama menka katytė.
Kūrinyje – pati būtis“ (p. 200).

Viktorija Daujotytė įspūdingai pra­kalbina sunkiuosius dabarties teks­tus, sukibusius su banalia kasdie­nybe. Iš kultūros nuošalės l kūrybi­nės problematikos centrą įtraukia­mas Antanas Kalanavičius – „paskutinis lietuvių poetinės kalbos alchemikas“ (p. 97). Įtaigiai atsklei­džiami sąskambiai su Žemaitės. Šat­rijos Raganos, Petkevičaitės-Bitės buitiškąja ir būtiškąja problemati­ka Bitės Vilimaitės novelėse. Jaut­riai fiksuojamas seisminis pasaulio virpėjimas Vandos Juknaitės apy­sakoje „Stiklo šalis“.

Humanitariniai mokslai, pasak Greimo, „vystosi vaiduokliškai, iš­nykimų ir atsivėrimų ritmu“. Nie­kas negali garantuoti, kad siūlomo atsakymo nepakeis nauji sprendi­mai. Bet kokią pažangą graužia principinė abejonė.

Tai patvirtina ir paskutinieji Vikto­rijos Daujotytės knygos „Tekstas ir kūrinys“ sakiniai:

„Teksto ir kūrinio negalima nei su­tapatinti, nei atskirti.
Tad – tekstas ir kūrinys. Minties judesių seka arba visuma, kaip ji dabar rodosi rašančiajai, sustoju­siai prie ribos“.