Viktorija Daujotytė. Sena gali būti ir nauja
2025 m. Nr. 2
Erika Drungytė. Bukolikos. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 74 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.
Netikėtas žanrinis naujosios Erikos Drungytės poezijos knygos rėmas – bukolikos. Tolima bukolikų riba – iki Antikos. Bet gyvybingos šio žanro kultūrinės šaknys, išsiraizgiusios. Kas yra, yra ir buvę. Kas buvo, ir yra. Sugrįžimo mitas veikia ir realybės formomis bei pavidalais.
Poezija, kuri skatina mąstyti ir apie bendresnius dalykus. Ir tas pats mūsų žvilgsniui yra ir kitas. Kas grįžta, grįžta ir perkeistas. Laikas – ir labai paprasta, kai jį tik gyvename, ir labai sudėtinga, kai bandome suprasti, juolab pasakyti. Daug tų pasakymo formų ir formulių – ir tai rodo, kad laikas nėra pasakomas. Gali būti, kad laikas yra artimiausias muzikai, kad muzika kaip laiko menas yra arčiausiai ir žmogaus, ir meno laiko, jo nejuntamumo. Kaip kompozitorės Justės Janulytės „Debesų stebėjime“. Nejuntamam laikui reikia efemeriškų, bet ir vos vos juntamų formų, kad ir debesų, tarpininkų, mediatorių.
Bukolikos – harmoningo, santarvingo buvimo savyje, gamtoje, žemėje ir kalboje ontologinė forma, bendresnė nei tik žanras. Ir gilesnė, bukolikos galimybę reikia pasiekti, iki jos prisigyventi. Jausti tradiciją. Lietuvių literatūra ontologinę bukolikos, artimos ir eklogei, idilei, kalbinę būseną pasiekė Kristijono Donelaičio „Metų“, Dionizo Poškos „Mano darželio“ eilutėmis. Ir tos kalbinės būsenos jau nebeužmiršo. Bukolikos formavosi žemdirbių tautose, iš žemdirbių patirties. Nelengva žemę dirbti, iš žemės malonės gyventi, bet juk ir džiaugsmo yra, džiaugsmo matyti, girdėti, jausti ir justi.
Didžiojo romėnų poeto Vergilijaus „Bukolikos“ įsitvirtino kaip šio žanro ir jo variantų (ypač eklogių) pamatas. LDK raštijoje bukolikų pėdsakas irgi matomas. Ir Vilniaus universitete retorikos studentai imdavosi bukolikų, net kaip savotiškų retorikos pratybų. 2002-aisiais iš Vilniaus universiteto fondų parengtas ir išleistas įdomus leidinys „Bukolikos, arba Piemenų eilės apie Vilnių. X eklogų“, jas į lietuvių kalbą išvertė Eugenija Ulčinaitė. Piemenys, gamtos vaikai, yra svarbūs bukolikų veikėjai. Bet juk ir Biblijos. Piemenavimas – senas žemės žmonių užsiėmimas.
Ir taip galima pradėti kalbą apie E. Drungytės „Bukolikas“, gražiai (netgi prabangiai!) išleistas „Slinkčių“ leidyklos. (Panašu, kad „Slinktys“ įsitvirtina kaip svarbi ir svarbėjanti lietuvių poezijos leidykla; tikėtina, kad tai gera slinktis, gal bus lengviau telkti ir leidybos lėšas.) Knygos vientisumą galima matyti ir bendriau – nutolęs nuo bukolikų skyrius „Vandens Ješua, žemės Marija“ sutelktas į krikščioniškąją kultūrą, persmelkusią ir Lietuvą, neatskiriamą nuo literatūros klasikos, jos vardų, minimų ir „Bukolikose“. Ir nuo muzikos, nuo Johanno Sebastiano Bacho. Muzikos negalima negirdėti, jei jos ir nesiklausai. Muzika yra stichija, viena iš giliųjų, savaimingųjų.
Pagrindinė šios knygos ontologinė slinktis – į santarvingo buvimo refleksiją, naujų gyvenimo formų, atsiradusių kitoje gyvenimo vietoje ir dvasinėje erdvėje, džiaugsmą. Giedoti arba šlovinti įsigyvenimą, atlikti lyg kokias vietos pagerbimo apeigas. Be abejo, tai atskiras, individualus poetės žingsnis, bet jis leidžia fiksuoti ir vis labiau pastebimą faktą, kad dabartiniai poetai į žanrus, į tradicijos pėdas gręžiasi siekdami eilėraštį kuriuo nors būdu, jei ir dekoratyviu, stabilizuoti, suteikti aiškiau jaučiamą judesio kryptį, eilėdaros rėmus. E. Drungytės atvejis – programiškesnis, jai svarbu sankabos tarp vidinių ir išorinių eilėraščio parametrų.
Bukolikos apibūdinimų rasime kiekviename žinyne; piemenys gal ir nebe taip svarbu, bet svarbu ir nepakeičiama – žemdirbiškasis etosas, artimumas ne tik gamtai, bet ir dirbamai, gyvenamai žemei. Tikrai, bet ir tokiai poetinei žemdirbystei, kuria siekiama ne tik praktinės naudos, bet ir atsinaujinančios dvasinės patirties. Kad ir į eilėraštį įsismelkiančio pagalvojimo, kad ir šiaurėje, šiltadaržyje, galima užauginti ir „Europos poeziją“ („Šiltadaržio poezija“). Ir lietuviai turėjo poetų žemdirbių, pastorius Kristijonas gal ir nearė, nešienavo, bet ir jis, ir D. Poška ir ūkininko akimis žvelgė į lauką ar į daržą, jei tik ir darželį.
Ir iš to, ką E. Drungytė parašo socialinių tinklų įrašuose ar plačiau savo redaguojamame „Nemune“, galima nujausti, kad žemės, gamtos būtis yra esmingiau įsiveržusi į jos gyvenimą, daug ką jame ir perkeitusi; padėjusi išreikšti paprastą ir gal kaip tik dėl to amžiną tiesą, kad žmogui jį patį patvirtina ir ramybę sustiprina kitas, įgyjantis artimiausio galią. Tai vidinės patirties zona, kurioje suintensyvėja ir poetinės laiko sąsajos, atgyja klasikiniai ramybės žanrai: idilės, bukolikos, pasigirsta ir šventumo skliautą palaikančios psalmės. Greta daržo, labiau – sodo – svarbi ir parkų, norminio, sutvarkyto kraštovaizdžio erdvė.
Dainius Gintalas, knygos redaktorius, teigia, kad naujojo rinkinio erdvę (ypač pirmojo ir antrojo skyriaus) „būtų galima trumpai apibūdinti semantine triada: Donelaitis – Antika – Dzūkija! Ir toji dermė poetei meistriškai valdant kalbą įgauna išskirtinį pavidalą, kur sąmonės srautas, tas La primavera gaivalas, sudera su sunkiasvoriu hegzametru, kur erudicija ir bet koks apmąstymas įgauna žaismės ir ironijos sparnus.“
Knygoje, jei vientisumo ir nesiekta (skyrius „Kregždės kišenė“ gal ir galėtų būti atskiros knygos centras – tokia paukštiško polio ar net megapolio akivaizdybė), išlaikyta dviejų pradų sąveika – žemiškojo ir dangiškojo. Ar vandens ir žemės. Arba kasdieniškojo, reikmeniškojo, ir sakralinio. Bukolikos ir eilėraščių oratorijos – ir kaip saviti ciklai gali veikti, ir kaip vieni kitų papildiniai, ir kaip opozicijos. Kai kūrybinis pradas, ir kaip pastovumas, ir kaip kaita, gyvybės impulsų imasi iš žemės, tai ir bukolika pasigirsta kaip senos kūrybinės patirties atsiliepimas. Iš giliai. Iš seniai, iš ten, bet ir iš dabar, iš čia, kur tavo kiemas, daržas, avelės, paukščiai, laukiniai ir naminiai. Žemės patirtis gaivina kultūros formas ir žanrus. Antanas Kalanavičius, dzūkų poetas, iš savo unikalios patirties, iš giluminių poezijos ir gyvenimo jungčių intensyviomis metaforomis bent iš dalies įveikė gamtos ir kalbos skirtį. Pasiekė kalbos gamtiškumo ir gamtos kalbiškumo. Jo žodis vilgastis, reiškiantis gamtos kūno drėgnumą, tebėra gamtiškas; ir tariant girdimas suvilgymas. O „gegutėlės balsas“ iš gamtos pasiekia kalbą kaip žmogiškumo principą.
Jei pamatai, išgirsti, tai garsas, spalva, judesys pereina kūnu. Ar net įsikūnija – žinojimas ir iš nežinojimo, atmintis ir iš to, ko neatsimeni. Arba kažkas labiau atsimena tave negu tu pats ar pati. Kultūros, jos būdų, rūšių, žanrų tradicijos veikia kuriančius ne tiek kaip žinojimas, kad tai buvo, bet labiau kaip jutimas, patyrimas, kad tai yra, kad yra tarsi atpažįstama – iš santykių su gamta, daiktais. Su žmogum – vienu, atskiru, substancišku. Suleisti rankas į pavasario žemę, pamatyti – dygsta, auga. „Mano darželis“, – ištarti D. Poškos eilėraščiu. Idilė, bet ir bukolika, žemdirbiškojo gyvenimo pajautos. K. Donelaitis, vis dar intensyvus, budintis. Ir į Antiką palydintis, į Vergilijų. Ir į hegzametrą. E. Drungytės „Durys į sodą“ – ir į tai, kas atvira atviriausia, reikia ne vartų, o durų, kad bendrinimas prasidėtų nuo pirmos eilutės, atsivėrimo pavasarį ir pavasariui – iš lietuviškų realijų, kurioms priklauso ir K. Donelaičio kalba:
Tai molis / įmirkęs / lipnus / pažliugęs kaip „Metuose“, pas Donelaitį
Tik šičia dabar ne ruduo / bet jau randas pavasario ženklas <…>
Ir K. Donelaitis perveda per laiką – iki Antikos Persefonės, Hado, Pano, netgi Sokrato – visais balsais, buvusiais, esamais ir būsimais gieda ir lietuviškas pavasaris, įmirkusio, pažliugusio molio. Ir Antonio Vivaldi, barokiškieji muzikiniai metų laikai. E. Drungytės eilėraščiai ne dekoratyviu, o tikra, išgyventa patirtimi tvirtina ir savo, ir K. Donelaičio kultūrinį universumą. Iš „Metų“ universumo iki pasaulio lietuviams vis dar arčiausia. Gal tai ir svarbiausia – ta žemdirbiškoji hegzametrinė šaknis. E. Drungytę su donelaitiška moliu aplipusia šaknim riša jos pačios pasirinkta, susikurta realybė: gyvenimas ne tik prie žemės (vasaros sodybos), bet ir ant žemės, dirbant, prižiūrint, saugant: tuščią gražbyliavimą atšaukia avys („iki Užgavėnių“) ir perėjimas iš Atėnų į „Kiemo Atėnus“ atrodo darnus ir natūralus – tas pats visatinis ritmas, ir tie patys žmogaus poreikiai, neatskiriami nuo ritualų, mitologijų, religijų:
Na ką, mano avys, aukosim
Vieną kurį riestaragį. Prisikėlimas – toks keistas dalykas yra:
Nei mirtis, nei gimimas. Abu viename. Nei uždarymas
Nei atidarymas – tiesiog pačios durys. Esimas, kai nieko
Nesirenki klausiamas – o už ką tu? Tai va, Avinėli, tai va
Tai viena stipriųjų „Bukolikų“ vietų, sulydyta mintis, atverta durų semantika: nei atidarymas, nei uždarymas, tiesiog jos pačios, dar ir atskirai ir nuo funkcijų. Atsargiai įžengta ir į gyvenimo praktiką, prie to įkyraus klausimo: o už ką tu? Ir net jei niekas nuo tavo už ką nepriklauso. Žmogaus socialumas daugialypis ir daugiaklodis, neišvengiamas, net bandant socialumo, jo normų ir pareigų išvengti. Bet žmogus visada yra ir savo atskirosios dvasinės erdvės suverenas, nuolat pasitikrinantis – kas jo, tik jo vieno? E. Drungytės poezijoje tas pasirinkimas ryškus, tvirtas. Ne neigti, ne atmesti, o žinoti, kas tavo, prie ko ir tavo poezija gali glaustis. Ne tik prie didžiosios, europinės tradicijos, kur budi Vergilijus ar Horacijus, bet ir prie savųjų. Vis pasigirstantis hegzametras tinkamas ir lietuvių kalbai. Savieji – ne tik Kristijonas, bet ir Salomėja, Henrikas, Donaldas…
E. Drungytės poetinė laikysena ne perimanti, o paralelinė, leidžianti paėjėti greta, bet ir būti atskirai. „Bukolikos“ pasija – prasiveržimo. Ir į ten, kur viskas čia pat, paviršiuje, kur tebėra laukas ir daržas, žemė ir kalba, kur galima ir ramioji žanrinė būsena – bukolika, idilė. Kur gyva iliuzija, kad „niekas niekada nesikeičia“. Keičiasi – tik ne žmogui, ne jo trumpai dienai. Trumpabūviui amžinieji gamtos elementai keičiasi ir nesikeisdami. Ir tokia pagunda grįžti ir grįžti prie Herakleito: Panta Rhei. Stabtelint ir prie Arvydo Šliogerio, Herakleitą laikiusio savo mokytoju, bet maniusio, kad Herakleitas klydo: „Galima įbristi į tą pačią upę…“ Erika pritaria Arvydui: „įbristi antrą kartą“ įmanoma. Ir ne tik antrą.
Bet nei kausimas, nei abejonė neišnyksta.
Bet juk tai visai nesvarbu tam, kuris trokšta upėje tik atsigaivinti.
Arba susigauti žuvį.
Gal čia ir yra poezijos bei filosofijos mįslė – kaip gali būti svarbu tai, kas svarbu nėra. Bet juk yra, jei yra. Ir filosofijai, ir poezijai.
Tuo pat metu, kai skaičiau „Bukolikas“, feisbuke pamačiau Donatos Mitaitės fotografiją (kapinės, karvės, ežeras) ir perskaičiau E. Drungytės įvaduką dar praėjusios vasaros „Nemunui“: „Karvė ir kultūra“ – „Apie tai, kad niekas nėra atsieta viena nuo kita, kad dailės peizažas ir peizažo dailė, uodų noktiurnas ir noktiurno uodai, nakties lyrika ir lyrikos naktis tėra žodžiai, kuriais mokame žaisti ir vis dar galime nustebinti vieni kitus. Vis dar galime atrasti, kas seniai atrasta, sukurti, kas seniai sukurta, bet kas kartą kitaip, nesiliaudami žavėtis vėjo skambalėliuose virpančiu haiku, Vivaldyje – vėju. O pabandyk nustebinti karvę.“ Toks nepretenzingas įvadukas ir į „Bukolikas“.
Žemės žmogus stebinti karvės nebandys. Turi su ja kitos kalbos, susipratimo. Toks lietuvių kalbos subtilumas, kad padeda susikalbėti ir su karve. O karvė, karvių banda, jei ir nedidelė, kalba apie žemdirbiškojo peizažo pastovumą, rimtį, tapatybę. Kur yra gyvulių, ten netoli bus ir žmonės. Žmonės, nepraradę ryšio su žeme. Ir nebijantys bado, jei tik žemė nebus užnuodyta.
Viskas gerai, mielosios bukolikos, juk jūs ne tik apie karvę, ne tik apie savo daržą ar darželį, bet ir apie Vilnių byloti galite. Ir užtat mokate ir atgimti – netikėta, kad taip iš pat žemės. Kad Erika Drungytė „Bukolikas“ parašė po „Patrios“ himnų. Bet gal ne po, gal su, greta.