Viktorija Daujotytė. Atskiras balsas ir sąskambis: Bitės Vilimaitės „Užpustytas traukinys“

1997 m. Nr. 8–9

Pažinti ir atpažįstant. Jeigu viskas tik keistųsi, žmogus atsidurtų dykroje, kur nieko negalėtų atpažinti, viskas būtų svetima ir jis pats taptų sau svetimas ir nereikalingas. Tokio keitimosi šoką dabar patiria Vilniaus senamiesčio senbuviai, – miestas tarsi apleidžia juos, ir jie apleidžia savo prisirišimą prie kiemuko su piliarožėm, prie suklypusių raižytų durų, staiga pakeistų patogia, žvilgančia plastika. Ne, ne prieš progresą šios mintys. Tik apie žmogaus situaciją ir situacijas.

Panašu ir literatūroje. Dalis dabartinės lietuvių literatūros apleidžia literatūrą kaip žmogaus kalbėjimąsi su žmogum, gamta, su gyvenimo aiškumu ir su paslaptim. Maironio, Žemaitės, Biliūno, Putino, Vaičiu­laičio, Katiliškio skaitytojas ne vienoje dabarties knygoje jaučiasi patekęs į svetimą, nepažįstamą erdvę, į dykrą, kurioje niekas neauga, negyvena, tik atsitiktinai užklysta, atsitiktinai vienas į kitą atsimuša nepažįstami, atsitiktiniai praeiviai ar pakeleiviai. Tai literatūros, literatūrinio diskurso keitimosi drama, tai iš jos kylančios kolizijos.

Neįmanoma, kad literatūra keistųsi visu akipločiu. Problema, kaip visur ir visada, yra pusiausvyra. Dalis literatūros tarsi išeina į žvalgybą, užima avangardines pozicijas, dalis turi išlaikyti tradicijos arba šaknų pojūtį. Medžio praforma, mano supratimu, yra viena esminių žmogaus pasaulio universalijų. Šaknys – svarbiausia, kad ir kaip gėrėtumės ir didžiuotumės viršūne. Bet nebekeldami akių į viršų nustotume matyti ir šaknis.

Sąskambis yra žmogaus pasaulio malonė. Išgirsti ne tik tai, ką girdi, bet ir tai, ką esi girdėjęs; girdėjęs taip seniai, kad be sąskambio ir neatsimintum. Sugrįžti ten, kur būta, būta taip seniai, kad lyg ir nebūta. Atpažinti. Atpažinimas nėra menkiau už didįjį dabarties monstrą – pažinimą, kuris veja žmones ne keliais ir takais, o masinių komu­nikacijos priemonių tinklais. Vis labiau užželia pažinimo kaip džiaugs­mingo atpažinimo keliai. Pažįstu tave, nes atpažįstu. Sužinau, ką žinojau.

Sąskambio malonė gali apgaubti tuos, kurie pasineria į naujosios Bitės Vilimaitės apsakymų knygos „Užpustytas traukinys“ pasaulį. Pažįs­tama kaip atpažįstama. Balsas, kuris sąskambiauja su lietuvių literatūros klasika. Atpažįstama, kaip sukurta iš gyvenimo niežo, iš skaudumo, nešvarumo ir neramumo, iš to, kas pasakoma paprastai: taip neramu, kad nėr kur dėtis. Kai nėr kur dėtis, reikia kažką daryti.

Nors nedrąsiai, bet pakelia akis į begalinį dangų B. Vilimaitės apsakymo „Leokadija ir Ona“ netikroji duktė po motinos laidotuvių. „Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų, – tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės, susikibusios už rankų – jaunos, žydin­čios merginos – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi.“ Akių pakėlimas į aukštą dangų yra svar­biausias lietuvių literatūros transcendentinis judesys, gal labiausiai matomas V. Mykolaičio-Putino kūryboje.

Dabartis – tikri ir netikri giminaičiai, susirinkę prie senosios Onos karsto, mišios Šv. Mikalojaus bažnyčioje už du asmenis – už Oną ir Leokadiją. Onos giminių – tik netikroji duktė. Ją, kaip aišku iš apsakymo, globojusi ir numarinusi. Leokadijos artimųjų daug. Ir pasirodo, kad atsitiktinumas nėra atsitiktinumas, o lemties sąskambis-sambalsis: Leokadija ir Ona yra jaunystės draugės, gyvenimo išskirtos ir vėl suvestos mišių už mirusius. Netikrajai dukrai (Ona, kaip matyti tik iš vieno žodžio – atsisakymo, turėjo ir tikrą dukrą, anūkų ir proanūkių) lemta būti gyvenimo tikrumo suvokėja ir liudininke. Ji, vieniša ir suskurdusi, yra ta, kuri pakelia akis į begalinį aukštą dangų… Pakelia akis tikėdama, kad gyvenimas žemėje apskritai gali laimingai baigtis.

Gyvenimo atramos, kurias šiame kūrinyje pažįstame ir atpažindami iš savo klasikos: senos moterys (Ona yra senoji, tai pastovus jos apibū­dinimas. lygiai kaip svarbiausia, jungiančioji kūrinio figūra yra netikroji – senosios Onos netikroji duktė…), žinančios, tvirtinančios, išlaikančios gyvenimą kaip sukurtą šventą erdvę (koks tikslus yra B. Vilimaitės palyginimas: karste gulinti senoji Ona „ant krūtinės, lyg mažame kieme­lyje saugodamos nuo vėjų ir liepsnų, laikė šventą paveikslą“).

Iš kur tas gražus žodžio spūdis – senoji, iš kur pasigirsta sąskambis-atoskambis? Taip, ir iš Žemaitės, kad ir iš jos „Sutkų“ – senoji motina, senolė. Bet Bitės senoji Ona iš kito gyvenimo sanklodos – iš miesto, iš buto, čia parsinešusi ir senųjų moterų tradiciją – globti, globoti, glostyti. Bet jos senatvės nesušvelnina nei pavadinimas motina, nei senole, nei močiute. Gyvenimas tebeturi tradicijos paviršių („Giminė garbingai atlaikė laidotuves“), tik nebeturi pagrindinės šaknies – arba tikrumo. Bet tikrumas nėra išnykęs; jis pasitraukęs į nuošalę, rašyto­jos perduotas netikrajai dukrai: parėjusi į butą (ne į namus) „ji ėmėsi tvarkytis, tačiau daugiau sėdėjo ant mirusiosios lovos, sunėrusi rankas skreite“. Taip dar išlaikomas ryšys su mirusia senąja ir nesąmoningai pakartojamas senos moters susikaupimo, ramybės judesys – sunertos rankos skreite. Bet ta, kuri tebeturi ryši su tradicinėm vertybėm, yra viena, vieniša.

Kūrinys, kurio sąskambių-atoskambių prasmę mėginu persakyti, užima du su puse mažo formato puslapių. Labai glausta, blliūniškai sub­limuota. Meistriškai manipuliuojama elipsėmis, sandūromis–suartinimais, atotraukomis, pasakojimo taktikų ir perspektyvų, erdvės ir laiko kaita, vardais ir bevardiškumu (senosios Onos duktė ir senosios Onos netikroji duktė). Šventoriuje po dideliais medžiais vienišai netikrai dukrai leidžiama pakelti akis l dangų, o tekstui atsiremti į V. Krėvę (dangaus vartai), į biblinę parabolę (kelionė žemėje), į pasaką (laimingai baigėsi).

Priartėti prie pasakos, joje būti arba ramiai ir neišradingai apsakymą pavadinti – „Brolis ir sesuo“. Siektis mitinės gelmės („iš nepaaiškinamo priešiškumo, kuris būna tik tarp brolio ir sesers…“), iškilti į gyvenimo sąbalsyną, skirti atskirus balsus ir dramatiškai subendrintus likimus – du maži vaikai, netekę tėvo, motinos paliekami jo vaikystės namuose, kur auksu žėri knygų nugarėlės, kur mėnesiena srūva į kambarį kaip negailestingumas. Pabaigoje reikia pakartoti visų išeinančių ir paliekančių judesį – atsigręžti atgal. Ir parašyti atskirą sakinį („Pirmieji paukščiai jau vaikščiojo po ražienas“), kad sustiprėtų gyvenimo žiaudrumas, ražieniškumas – ir išeinančiai motinai, ir svetur, kitų malonei, paliekamiems broliui ir seseriai, kurie miega susiglaudę po viena antklode…

„Pelytė“ – „Pelytės vaidmuo mažas, bet labai svarbus. Pelytė – maža šokėja kruvinom kojytėm. Pelytė Princo akivaizdoje“. Arba „Nykštukas“ – graudi istorija apie mažą žmogų, „šiuolaikiškai“ nužudytą šiuolaikinių įstatymo sergėtojų. Atrodo, kad šie B. Vilimaitės kūriniai negalėtų būti gražiai suprasti be Anderseno. Vėlgi – tiksli „Nykštuko“ pabaiga, toks žodžio smaigalys į „modernaus“ žmogaus laikyseną: „su silpnu gailesčiu, bet be sąžinės graužimo“. Nemoralizuoti. Bet be pasigailėjimo atskleisti tai, kas vyksta mumyse ir kas jau yra įvykę. Ši įdėmi analizė – lyg tarp kitko, lyg ir neanalizuojant – ar ji vėl nesugrąžina mūsų dėmesio į XX a. pirmosios pusės klasiką? Į gailestį, siekiantį teisingumo, į kūrybą, kaip karitatyvinę veiklą?

Šatrijos Raganos atbalsis. Apsakyme „Žinios apie mylimą žmogų“ „jauna mergina kasdien per pievą bėga prie pašto dėžutės, kuri buvo prikalta prie ąžuolo ties keliuko posūkiu“. Mergaitė laukia laiško iš mylimo žmogaus, su kuriuo viena nėra net pasikalbėjusi, kuris apie ją nieko nežino, gal nėra net pastebėjęs. Tai vienatvės ir nevilties meilė, pati ištikimiausia. Mergaitė yra tarsi įkalinta senuose, niūriuose namuose, moteriškame pasaulyje (našlė su keturiomis dukterimis), ji ilgisi kito – vyro, vyriškosios pasaulio dalies. Pasąmonėj ji trokšta kito gyvenimo – kaip tiksliai pašto dėžutė tekste „prikalama“ ties keliuko posūkiu… Mergaitė rašo dienoraštį… Iš kur tai? Iš kur šis begalinis mylimo žmogaus ilgesys, sapno ryškumas, dienoraštis vienišos, besiilginčios rankose? Taip, tai Šatrijos Raganos sukurta forma – jau kaip praforma. Ir – kitas žvilgsnio kampas, kita perspektyva. Be romanticistinio gražumo. Be etiketo, taisyklių (po baugaus sapno mergaitė važiuoja pas mylimą žmogų, tačiau sutrukdo užsidegęs traukinys…), bet ir be galimybės jas visai paminti. Rūsti jausmo neišvengiamybė, peržengianti laiko ribas: mer­gaitės kambarys toks, „tarsi jame gyventų prieglaudos senutė“. Ji jau yra savo būsimos vienišos senatvės namuose, kurie „atrodė kaip sena skrynia, amžiams uždariusi mergaitę“.

Nepoetizuoti senų namų, nuošalybės, tautinių skrynių. Ir tai gali būti akla, žmogų sugniuždanti jėga. Bet ieškoti žmoguje tos slaptos galios, kuri leis jam išbūti, išgyventi. Sukurti laiško arba žinios iš mylimo žmogaus laukimą, įdėti į rankas mokyklinį sąsiuvinėlį– dienoraštį. Pakelti akis į dangų, begalint, aukštą. Tikėti. Arba atkreipti žvilgsnį į kitus – dar silpnesnius, dar varganesnius, dar labiau pagalbos reikalingus. Apsakymas „Trys karitietės“. Jauna žurnalistė atvyksta į nepažįstamą bažnytkaimį, turėdama redakcijos užduotį parašyti apie Carito veiklą. Bažnyčia, parduotuvė, kino salė, toliau – miškeliai, apsigaubę paslaptinga violetine migla, – tai galėtų būti ir Židikai, Šatrijos Raganos gyvenimo ir karitatyvinės veiklos vieta. Vienos trobelės (Židikų galimybę patvirtinanti žemaitybė) lange tarp gėlių vazonų žurnalistė pamato nepaguodžia­mai liūdną senos moters veidą. Pasirodo, kad ta nepaguodžiamai liūdna senutė ir yra Mena iš trijų šios vietovės karitiečių. Jos turi nudirbtų darbų knygą, kur suregistruoti visi apylinkės vargšai, alkoholikai, degtindariai ir džiovininkai… Viena iš karitiečių, pasirodo, išskridusi į Niujorką pas seserį… Kita išvažiavusi į banką paskolos… Bet kažkas vis dėlto vyksta, kas leidžia Bitei Vilimaitei parašyti sakinį, sunkiai įmanomą postmoderniosios stilistikos požiūriu, bet galbūt kaip tik todėl ir įmanomą, kad jis yra neparašyto Šatrijos Raganos sakinio pratęsimas: „Jaunoji mergina buvo pavargusi, alkana, tačiau dar niekad nesijautė taip sutapusi su žmonėmis ir niekada jai nebuvo taip rimtai rūpėjęs pasaulis.“ Šatrijos Raganos žmones, labiausiai moteris, įpareigoja idealai, Bitės Vilimaitės – idealų trūkumas, kuris šaukiasi žmogaus tuštumai užpildyti. Ši mintis formuluota V. Kavolio, o jos meninę projekciją galima įžvelgti naujojoje Bitės Vilimaitės kūryboje.

Vaikas be tėvų, dažniausiai – be tėvo meilės. Toks pavadinimas – „Apie vaikus“ – tarsi kokio vadovėlio pastraipos. Taip, beveik vadovėlio – apie betėvio vaiko vienišystę ir apie tėvystės jausmo patologiją. Ir kartu apie dramą. Vaiko. Vienišos motinos. Nevienišo tėvo. Šatrijos Ragana brėžė tiesią šios dramos liniją. Bitė Vilimaitė kuria šiuolaikišką transfigūraciją iš kelių taškų. Per nepilnus du puslapius, kuriuose išsitenka dar ir vos girdima piktos dukros ir netikro brolio „aksomo kostiumėliu“ tema.

Bitė ir Bitė. Yra svajonė. Bet yra ir sunki tikrovė. Yra sapnas. Bet yra ir realybė. Yra vizija ir yra gyvenimas. Matyti viena, bet nenuleisti žvilgsnio ir nuo kito.

Bitė Vilimaitė mato gyvenimą, mato ir girdi jį iš pačių pažemių, iš pačių varganiausių, silpniausių: beglobių vaikų, niekam nebereikalingų senų žmonių. Tai nėra temos (vaikų, senų, pavargėlių), tai tiesiog gyve­nimo girdėjimas – jo žemųjų gaidų, jo užguito tono. Apsakyme „Šaltoji ugnis“ mažas vaikas, pabėgęs iš internato, nori išvažiuoti traukiniu (traukinys B. Vilimaitės apsakymuose apskritai svarbus: užpustytas, užsidegantis, galimybių ir negalimybių lydinys), bet yra sulaikomas. Jis nieko neturi. Jis yra vienas. Girdėdamas milicininko ir budėtojo pokalbi, kad sūnus papjovė tėvą, jis pagalvoja, „kad savo tėvą irgi galėtų lengvai papjauti, jeigu tik kada nors susitiktų gyvenimo kelyje“. „Homo sapiens“, mažas žmogus baugioje apleistyje, – širdies ir kūno. Vienas dykroje, kur jis niekam nesvarbus, tik trukdantis. Lyg Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Homo sapiens“ atošauka, bet ne tiesioginė, o iškylanti iš to paties gyvenimo požemio – iš užguitųjų, apleistųjų. Sunku išlaikyti savaime sunkios temos įtampą. Bitė Vilimaitė lyg ir žengia atgal: nebesiekia teksto vidinės sklaidos, o tarsi užkloja ant jo kitą sluoksnį – melodraminio komentaro („Jį surado gulintį ta poza. kuria užmiega amžinu miegu visi bedaliai: taip susirietęs, kad kūnas kuo ilgiau išsaugotų šilumą“). Ir šiuo keliu eidama, ji perima G. Petkevičaitės-Bitės pasaulio girdėjimą ir matymą. Ji ir stilistiškai kūrinio pabaigoje dar suteikia apibendrinimo galimybę. Pasaulis tarsi dar sykį pamatuojamas tuo matu, kurį iškėlė sukurtas tekstas – bedalio, niekam nereikalingo vaiko, turėjusio valios per rudenio polaidį (nuneštas tiltas) perbristi per brastą, nueiti ilgą kelią į mirtį kaip išsigelbėjimą. Tačiau kai problema nustoja skleidusis pati iš savęs ir perduodama pasakotojo valiai, tekstas susilp­nėja, neranda tikslaus (tai – pabaigos akimirka) taško. Paskutinis „Šal­tosios ugnies“ sakinys („Jo nueita didžiulis vargingas kelias į mirtį, kaip į išsigelbėjimą“) yra sakinys po pabaigos. Bet ne apie tai kalba. Svar­biausia kūrybos principas, vedantis į skausmingųjų gyvenimo situacijų tyrinėjimą – iki pat dabartiškiausios dabarties, kuri visada yra klausianti ir atsakymo ieškanti. G. Petkevičaitės-Bitės apsakyme „Dievui atkišus“ sukurtas inteligentės Marcelės paveikslas. Jauna moteris nenori sutikti su pasaulio „tvarka“ – stipresnio prievarta prieš silpnesni, nes savo krūtinėje jaučia gilią svetimo vargo užuojautą, verčiančią veikti, veikti ir suabejojant: „Bepigu būtų trirubline užkišti vargo bedugnė!… smul­kiais jausmais, pigiomis aukomis atpirkti nuodėmių tvanai… atitiesti klaidūs keliai…“ Bitė Vilimaitė apsakyme „Pusė amžiaus“ sukūrė Ko­respondentės paveikslą. Korespondentė tikrina bedalių žmonių iš prieglaudų, internatų skundus, rašo straipsnius, nors ir žinodama, kad ji nieko nepakeis jų gyvenime. Gal net paspartins susidorojimą su jais. „Žvėrys, žvėrys, žvėrys“, – ištaria ji, išvydusi senutę pašnekovę iš prieglaudos jau numarintą… Ir vėl – rašo, mirtinai pavargusi, išsisėmusi, žvelgdama į rytą kaip į viltį… Apsakymas gal ir pernelyg priartėja prie publicistinio rašinio (knygoje „Užpustytas traukinys“ yra trapią ribą tarp aprašymo ir parašymo pažeidžiančių vietų), bet gyvenimo nervą jis užkliudo – panašiai kaip ir G. Petkevičaitės-Bitės kūrinyje „Dievui atkišus“.

Vaizdeliu iš dabarties gyvenimo, gyvenimo „krislu“ ar „fotografija“ (pagal G. Petkevičaitės-Bitės žanrines nuorodas) galima būtų pavadinti B. Vilimaitės apsakymą „Duona ir cigaretės“. Maža sena moteriškė už du litus (jau mūsų dabartis!) perka vyrui invalidui pigiausių cigarečių, prasčiausios rūšies miltų, duonai nebelieka, o namie laukia du maži kažkur pabėgusios dukters vaikai… „Tai taip mes gyvenam.“ Dvi baltos vaikų kaktytės, prispaustos prie stiklo „kaip keturkampiai balti vokeliai“ (B. Vilimaitė – detalės ir palyginimo meistrė). Pavalgydinusi šeimyną, senolė išeina „į socialinės rūpybos skyrių“ ko nors išprašyti. Senelis numiršta, alkani vaikai, iš arčiau pasižiūrėję į mirtį, imasi cigarečių“. Apsvaigę suknemba, ugnies kibirkštėlės spragsi „tartum į visas puses sprunkančių oranžinių pelių pulkai“. Motinos vizija paskutiniuose vaikų regėjimuose… Ar tai melodramatiška? Ar per daug realistiška, kad būtų tikroviška?

Bitės Vilimaitės balsas. Balsas – metonimija, atstojamoji. Girdėti balsą, vadinasi, girdėti žmogų, girdėti ne tik esimą, bet ir tapimą, kitimą. Bitė Vilimaitė yra rašytoja ir iš balso, iš jo girdėjimo. Balsas, kuris yra „tyras giedras“ („Atsigręžti meilėje“) arba tik giedras („Žinios apie mylimą žmogų“). Balsas, kuris yra „kimus, kaip sifilitiko“ („Kandžių sukapotas“). Balsas, kuris yra plonytis („Brolis ir sesuo“). Kur susitinka žmonės, susitinka ir jų balsai, nors kai kas tegali ištarti kelis skieme­nis ir ištiktuką („Šuns šeimininkė“).

Girdėti balsą – girdėti ir gyvenimą. Girdint pripažinti jo taisykles, kad ir kokios nepriimtinos jos atrodytų. Bitė Vilimaitė savo apsakymuose laikosi sutarčių su tikrove, bet tikrovės ribos yra jos pačios apsibrėžtos. Realistinė faktūra prisodrinta tarsi maginio realizmo galimybių – savitų, atrastų, sukurtų („Vaikai“, „Kandžių sukapotas“, „Pieno klubas“, „Žvilgs­nis“, „Stebuklų nebūna“, „Požeminės perėjos žvėreliams“). Plonytėje Bitės Vilimaitės knygoje „Užpustytas traukinys“ daug gyvenimo ir daug kūrybos. Ji turi savo atskirą balsą, girdimą, išskiriamą iš sąskambių. Sąskambiai šio balso neužgožia, o sustiprina, paremia. Kaip ir kūrybos tema, kuri juk nėra atskira, o to paties gyvenimo tema. Kūryba yra tik ypatinga gyvenimo patirtis, tik kitas ir kitoks gyvenimo matymas ir girdėjimas. Ir netapusi kūriniu, kūryba nenustoja savęs. Kūryba suriša su gyvenimu taip pat stipriai, kaip suriša ir vaikai.

Rašytojas C. po šimto metų grįžta į savo tėviškę. Naktį jis išvysta kiemą, pilną žvėrelių. Daugiajuosčio kelio ruože, matyt. įrengta požeminė perėja žvėreliams… „Viešpatie, kartojo C., koks nuostabus gyvenimas, ir aš tai pamačiau. Koks nuostabus gyvenimas, kartojo jis silpstančiu balsu, o apačioj, kieme, vis keitėsi maži švelnūs kailiukai, – rudi, pilki, geltoni ir juodi.“

Silpstantis balsas – gyvenimo nuostabai išsakyti. Taupi dedikacija – Levui. Atmintyje išlikęs Jūratės Sprindytės ir Leonido Jacinevičiaus pokalbis apie Bitės Vilimaitės kūrybą.