Viktorija Daujotytė. „…atsakymo tuo tarpu dar nėra“
2008 m. Nr. 3
Julius Keleras. Sniegas, benamis, krentantis : eilėraščiai, fotografijos. – Vilnius: Apostrofa, 2007.
Knyga gražiai padaryta dailininko Arūno Gėlūno – grafiko, fenomenologo, kuriančio šio pasaulio reiškinių, pasirodančių, krentančių, nykstančių, bet švytinčių iš suvokiamos prasmės, ir meninę, ir mokslinę kalbą. Kęstutis Navakas sako, kad tai grakšti knyga, barokiškai turtinga įvaizdžių, bet neperkrauta. Teisybė. Knyga kelia ir poetinės elegancijos – su asketiškos, gal šiek tiek rytietiškos, melancholijos atspalviu – įspūdį. Įspūdį – įspaudą ir gerai intonuotame pavadinime: „sniegas, benamis, krentantis“ (to paties pavadinimo ir eilėraštis).
Yra keli dabartiniai poetai, kurie gali sukurti eilėraštį kaip eilutę, tik vieną eilutę, pratęsti ją vos kintančiu kartojimu. Įžvelgiama ir vis dar pratęsiama (ar prasitęsianti) pradžia – Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, toliau (ypač sausio pradžios publikacija „Nemune“) Aidas Marčėnas (ruduo žiema ruduo žiema žiema), Kęstutis Navakas, Daiva Čepauskaitė.
Jau matyti, kad ir J. Keleras. Keli pavyzdžiai, vis pasiklausant ir pavadinimo: „sniegas, benamis, krentantis“; „ir niekas negali atšaukti šalpusnio pražydėjimo, niekas“ („tolstantis rytas“); „štai šaukštelis arbatai, atspindintis dangų“ („rytas“). Tokios frazės – eilutės sufokusuojamos sąmonės iš to, kas kuriuo nors būdu patiriama, dažnai regima (kartais ir pats regėjimas: „vaikas žiūri į juodą eilutę…“) ar net geidžiama regėti: „norėčiau turėti ant sienos / geležinkelio atšaką, padengtą sniegu…“ Regimas juk yra ir sniegas, benamis, krentantis; kartais gofruotas; regimas baltumas, kaip spalvų ir atspalvių, šešėlių ir atšešėlių galimybė. Ir čia slypi žodinio ir fotovaizdo sąlyčio galimybė. Bet tik sąlyčio – išsaugant atskirumą, nepriklausomumą. Margarita Matulytė rašo (knygos viršelyje), kad „vaizdai įsiterpia į poetinės minties aritmiją, ne tik pratęsdami bei išplėsdami eiliuotus tekstus, bet ir įvesdami į žodžiais neišreikštą poeto sąmonės užribį“. Aritmija reiškia ritmo sutrikimą – nebūtinai širdies. Poetinė aritmija – bandymas ritmines struktūras kurti lyg ir pažeidžiant natūralų ritmą. Ar bent kirtį: įdomus minties posūkis eilėraštyje „laikrodžio ešafotas ima svyruoti…“: „…tesama tik laikraščių iškarpų / su nevienodo storio rėmeliais, filologiškos / baimės suklysti kirčiuojant nežinomą žodį…“ Pastebėti, kad „neteisingai ištartos metaforos kimsta ir aižėja…“ („dviem gėrėjams“), ir tai taip pat gali būti aritmijos ženklas. Eilėraščiai proza ir žanro požiūriu reiškia naujas teksto ritmizavimo paieškas. Jos yra sėkmingos, nors kartais sakinio ritminiame piešinyje ir lieka įtrūkimų. Gana grakštus tekstas – „kalėdų versija, beje, nemaloni“.
Iš esmės J. Kelero kūryba yra ritminės prigimties – tai liudija ne tik vidinės eilėraščių struktūros, bet ir atitikimai, susidarantys tarp eilėraščių bei fotografijų. Sniegą arba baltumą galime suvokti ir kaip svarbią jungtį. „Sniegas, benamis, krentantis“ – tiksliau, balto benamiškumo metafora, lygiai svarbi ir žodžio, ir fototekstui. Benamiškumo tokia prasme, kokia autoriaus ir pasakoma: krentantys yra benamiai. Bet gal ir plačiau – su patirtu ar patiriamu svetimumu: „svetimos jūros dumblas aidi ore / ir blykšta pakrantė“ („per švintančią“). Baltumas priklauso J. Kelero poetinei programai: užtenka prisiminti pirmų dviejų rinkinių pavadinimus „Žiemos valtys“ (1988) ir „Baltas kalėdaitis“ (1990). Sniego metaforos ir dabartinėje knygoje: „sniego krakmolas“ („gimimo diena“); „ir visuos Šiaurės Atėnų parkuos ima / staiga retai ir gofruotai snigti“ („iš miesto gyvenimo“). Sniego ilgesys eilėraštyje „norėčiau turėti…“ ir kiek rizikinga „literatūrinė“ pabaiga: norėčiau, kad tais, jau sudilusiais, bėgiais / sugrįžtų paskendus Veronika, ir vėl imtų snigti.“
Fotografijos – baltų ir juodų plokštumų, linijų, daiktų, kūnų, jų šešėlių sąlyčiai. Gražiausios – pagauto ar išgauto momento: be pavadinimo (p. 19), „be vėjo“ (p. 32–33), „suoliukai“ (p. 42–43), „balandžiai“ (p. 75). Sąsaja tarp „balandžių“ fotografijos ir eilėraščio „apie vieną nepažįstamą balandį“, kuris – trumpas ir gražus:
balandis, vaiko pėdos didumo, A. Galdiko
akvarelėje ieško savo sparnų, prakaito
išpiltas, nebepakeliantis miesto lavinos,
balandis, vaiko pėdos didumo (p. 29)
Įdomi fotografija – „telegrama“ (p. 78–79); lyg koks sutartinių ženklų raštas. Sąmonės – reakcijų, suvokimo – požiūriu bendri šešėlis, atspindys, veidrodis, negatyvas, šviesa, judesys… Piešimo ar brėžimo gestas. Dar būsena – lyriko, empatiškai jaučiančio pasaulį, gailinčio to, kas išnyksta (kad ir nurestauruota šviesa Vilniaus senamiestyje), prisimenančio vaikystę, ieškančio, bandančio sulaikyti, išsaugoti sąmonėje:
aukštaičių angelas, kurio ieškau, turėtų
šiek tiek kvepėt
apyniais, bet, šiukštu, ne alum; aukštaičių
angelas, kurio
ieškau, turėtų laikyti kišenėj suspaudęs
mažą žvirbliuką –
mano vaikystę, lakiojusią Ukmergėj,
Adomo Meskupo
gatvėj, prieš pat sentikių kapines („apie angelus“)
Kas čia įdomu? Angelo vaizdinio atnaujinimas, susiejant su etniniu aukštaitiškumu, vykusi vaikystės – mažo žvirbliuko angelo kišenėj metafora, gatvės pavadinimas, sentikių kapinės – pasaulio reikšmės sumišusios, tik sąmonė, jas saugodama, išsigrynina.
Nuo pirmosios J.Kelero knygos praėjo dvidešimt metų. Ar ne dešimtmetis ir iki dabartinio rinkinio. Bet išliko tai, iš ko šis poetas atpažįstamas (štrichuotas tikrovės piešinys, intymus santykis, filologiškas dėmesys sakiniui, eilutei, banalumo baimė, intelektualumo brėžiai). Kas naujo penktoje knygoje „sniegas, benamis, krentantis“? Lyg ir nieko ypatinga. Arba ypatinga tik tai, kad dešimt metų eilėraščiai rašomi, kad tai vyksta. Natūralesnis kalbėjimas, lyg ir nesiekiant nieko ypatinga, pasitikint žodžio, jei tik jis yra savo vietoje, talpumu, išlaikant kultūros, meno žmogiškosios prasmės horizontą. Aštresnis laiko jutimas — iki metaforos „laikrodžio ešafotas“.
Surasta kalbinės bei fotografinės vaizduotės derinių.
Sugebėta knygos neperkrauti – tinkamos eilėraščių ir fotografijų proporcijos.
Ir eilėraščio tipu aiškiau reflektuota tradicija, paties numanoma vieta dabartinėje lietuvių poezijoje. Kęstučio Navako keli palydimieji sakiniai knygoje nėra atsitiktiniai. Kaip kažkada nebuvo atsitiktinė ir Liudviko Jakimavičiaus recenzija apie „Baltą kalėdaitį“.
Bet galutinio atsakymo tuo tarpu dar nėra..