literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1

Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

       Šio pamąstymo apie Valdemaro Kukulo knygą „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ pavadinimą pasirinkau iš straipsnio „Viktoras Katilius ir žmonės“. Apskritai knygos intencijas ir apibūdinčiau kaip intelektualiai sąžiningas pastangas „išgirsti, kas gaudžia anoje distancijos erdvėje, per kurią autorius žvelgia į tikrovę“ (p. 82).

Pratarmėje“ savo knygą V. Kukulas pristato kaip kritikos straipsnių rinkinį, apimantį ir neišsipildžiusias galimybes; mano einąs lyg ir prieš tėkmę, kadangi aktualioji kritika atrodo nueinanti į praeitį. Sunku su šia mintim ginčytis ar įrodinėti priešingai. Kritika kaip ir kitos humanistikos sritys išliks tiek, kiek išliksaktuali, žadinanti mintį, aiškinanti mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimą mums patiems. Juk kritika aktuali ne tik todėl, kad vertina lyg ir savaime aktualią dabarties literatūrą. Vertinimo (kartu ir stiliaus) kokybė yra kritikos vertės ir aktualumo kriterijus. V. Kukulas nėra recenzijų, pagrindinio kritikos žanro, rašytojas. Jam reikia platesnės straipsnio erdvės, didesnės distancijos, kad galima būtų išgirsti anos pusės gausmą. Kitas išskirtinis šio autoriaus bruožas, kad jis išplečia rašytojo sąvoką: rašantis yra matantis toliau ir daugiau negu tik atskiras tekstas; jis mąsto ne tik tekstais, bet ir kontekstais. Yra rašytojų, rašančių tik apie literatūrą. Arba esančių abiejose pusėse – ir literatūros, ir jos kritikos – kaip ir pats V. Kukulas, plačiau žvelgiant – dar ir visuomenės kritikas, savo rizika ir atsakomybe bandantis struktūrinti dabartinio socialinio ir politinio gyvenimo prasmybes ir beprasmybes, jų tarpusavio sąsajas, neslepiantis žvilgsnio aštrumo, lyg ir niekam aiškiau nepataikaujantis, bandantis (skurdaus gyvenimo sąskaita) išlikti nepriklausomas. Šiuo požiūriu jis yra V. Katiliaus, A. J. Greimo, V. Kavolio, iš dalies ir T. Venclovos pusėje, nors visada suranda argumentų, sakykime, Just. Marcinkevičiaus reikšmei patvirtinti. Platesnis mąstymo horizontas daro įtaką ir atskirų tekstų vertinimams, stiprina kritinį stuburą, bet kartais kontekstai darosi pernelyg tiršti, perkrauti, minties spyruoklė nustoja vibruoti.

Knygos sudarymo principus V. Kukulas gana preciziškai aptaria „Pratarmėje“. Pirmajame skyriuje („Kontekstų labirintuose“) peržvelgiamos šiandieninės kritikos metodų ir metodologijų galimybės. Antrajame („Iš praeities ar iš ateities?“) dėmesys sutelkiamas į šakotesnius kūrėjus, pasireiškusius ir platesniais kultūriniais bei intelektualiniais interesais. Trečiajame ir ketvirtajame („Poezijos peizažas“, „Per gruodą“) dominuoja poezijos kritika; daugiau dėmesio jauniesiems ir jauniausiesiems. Galima įžvelgti savitą ir kartu universalią knygos sandaros ašį – erdvės, laiko, gamtos; šis trinariškumas matomas ir pavadinimuose. Įdomu, kad V. Kukului kaip kritikui (o gal net ir kaip poetui) būdingas tikrai nykstantis mąstymo ir jo raiškos pedantiškumo bruožas, savaip atsispindintis ir labai tankaus, taisomo, braukomo rankraščio faksimilėse (jis dar nerašo kompiuteriu; knygų dailininkai jaučia pasibaigsiančią rankos rašto erą ir skuba jos galimybėmis pasinaudoti viršeliuose ir priešlapiuose).

Pratarmė“ yra sutelkta ties svarbiausiu klausimu: „Ką menininkui reiškia buvimas beveik visada jam priešiškoje visuomenėje ir ką visuomenei reiškia joje gyvenančio menininko aktyvumas?“ Autoriaus nuomone, „į pirmąjį klausimą atsakyti turbūt visada sunkiausia, nes jis individualiausias, užtat visų „politikuojančių“ menininkų santykis su santvarka, kad ir kokia ji būtų, visada be išlygų konfliktiškas“. Šiuo požiūriu V. Kukulas mąsto bent iš dalies priešingai, negu teigė V. Kubilius, siekęs rašytojų įsipareigojimų tautai ir visuomenei, ir yra artimas A. Šliogeriui. Laisvojo šaulio metafora, A. Šliogerio taikyta V. Kavoliui, veda gilyn – į egzistencinio liberalizmo ištakas, į A. Camus. V. Kukulas mokytojų randa ir arčiau: peržengdamas neutralaus kritinio kalbėjimo slenkstį, jis prisipažįsta: „Tokį mokytoją norėčiau turėti ir aš. Tiesa, skaitydamas V. Katilių toks ir jaučiausi“ (p. 95). Liberali laikysena, atsisakymas siaurai angažuotis (religijos, partijos rėmuose) kaip aukštesnio laipsnio angažavimasis kultūrai, kūrybai, netgi tautai ir kalbai – maždaug taip tautinį angažavimąsi, jo visai neatmesdamas, o nuolat kritiškai permąstydamas, supranta T. Venclova. Lietuvių kultūrai yra svarbu išlaikyti šią nepriklausomo mąstymo liniją. Tikrai argumentuotai į ją įrašydamas V. Katilių (ir papildydamas A. J. Greimo – V. Kavolio gretą), savo galvosena, laikysena, vertinimais šion tradicijon pradeda įsijungti ir pats V. Kukulas.

Pagal požiūrį į kūrėją ir kūrybą, pagal teksto ir kūrinio sampratą V. Kukulas lieka arčiau fenomenologinių nuostatų; jam svarbi estetinė patirtis, pasitikėjimas tekstu, teksto tiesioginis veikimas, atspindys suvokiančioje sąmonėje. Negalėdama apeiti skirsnelio, skirto mano knygai „Tekstas ir kūrinys“, turiu bent pasakyti, kad V. Kukulas įspėjo jos kryptį, vedančią į fenomenologinės literatūros filosofiją; kita problema, ko tai verta. Bet kad kritikas gali pamatyti kelią, kurio dar ir pats autorius ar autorė visai nesuvokė, savaip paguodžia visus, rašančius ne tik apie kūrinius, bet ir apie tekstus. Po daugelio metų perskaičiusi vieną recenziją apie savo ankstyvąją kūrybą, A. Achmatova apstulbo – kritikas rašo taip, lyg jau skaitytų tai, kas bus parašyta tik po dešimtmečių. Iš tokių retų prasitarimų (gaila, kad tikrai retų) gali rastis didesnis kritikos pasitikėjimas savo galimybėmis. Paprastai rašytojai į kritiką žvelgia arogantiškai – užtenka, kad giria, o ką aš iš tiesų darau, lieka uždengta, paslėpta. Nuo V. Kukulo pasislėpti sunkiau, jis šiek tiek žino, kas yra tekstas, kaip jis kuriamas ar daromas. Yra labai pastabus – atkreipia dėmesį ir į tai, kad S. Gedos knygoje „Man gražiausias klebonas – varnėnas“ nuotraukos tik su išeivijos rašytojais; atskirai apie šį poetą nekalbėdamas, juolab jo neadoruodamas, V. Kukulas pasako keletą tikrai reikšmingų dalykų – pavardžių rodyklė gerai pasitarnauja kurios nors asmeninės paradigmos atskleidimui arba – kas yra daug įdomiau – lyg ir savaiminiam atsiskleidimui. Išlaikant daugmaž teisingą santykį su literatūrine ir bendresne prasme intelektualine kultūra, vardai, kurių negalima apeiti, apeiti ir nebus – jie iššoks, lyg ir savaime pasirodys.

Kaip galima būtų apibūdinti tą daugmaž teisingą santykįDaugmaž yra nuolaidos žodis – teisingumas, kaip ir objektyvumas, yra humanistikos horizontų gairė. Nepasiekiama, neprieinama, bet ir negalinti, neturinti išnykti. Nieko naujo čia lyg ir nepavyktų atrasti – kiek įmanoma atidžiau ir gal net nuolankiau klausytis, kas gaudžia anoje distancijos erdvėje; klausytis kito, kitų. Ypač tais atvejais, kai jie kalba ne tavo kalba, kai ta kalba atrodo ne tik tolima, bet ir svetima. V. Kukulas yra dialogiškas; jis deda daug pastangų kitą suprasti, paaiškinti. Įdomiausias pavyzdys – straipsnis apie J. Juškaitį, apie jo publicistikos ir eseistikos knygą „Lyra ant gluosnio“. „J. Juškaitis gyvena gyvenimą, kurio neišgyvenę, nepatyrę, kiti gyvena negyvenimą, nevertą iš tikrųjų gyvenančiojo dėmesio. Bet kaip tuomet turi elgtis kalbantysis kitomis tų pačių žodžių reikšmėmis, jei, tarkim, atmesti J. Juškaičio knygos negali, nenori, jei suvokia, kad tokios knygos nematyti neįmanoma, norint apskritai ką nors matyti gyvenime ir kultūroje?“ (p. 105). Elgsenos kryptį nurodo bendroji žmonių ir kultūros tekstų tarpusavio santykių programa – kiekvienas nori būti išgirstas ir suprastas, net jei ir deklaruoja absoliutų savo atskirumą ir atskirtumą. Pastanga kiek įmanoma sąžiningiau suprasti kitą, kitas intencijas V. Kukulo tekstą apie J. Juškaitį daro išskirtinai įdomų, o jo išvadas – patikimas: „J. Juškaičio knygos vertė mūsų kultūrai keliareikšmė. Ji patvirtina, kad mūsų kultūroje egzistuoja katalikiška refleksija ir autorefleksija, ir ta tikėjimo erdvė gali būti kūrybinga, fundamentali“ (p. 125). Knygos aštrumai, prieštaravimai ir prieštaringumai aiškinami poezija, poetinių būsenų skverbimusi į publicistinį tekstą; iš tiesų kalbama apie poeto knygą. V. Kukulas be išlygų stovi literatūros pusėje, jei nors sąlygiškai įsivaizduosime tarp pirminės kūrybos ir jos kritinio vertinimo einančią takoskyrą. Poetas mąsto komplikuočiau, ne tik subjektyviau, bet ir subjektyvistiškiau. „Pratarmėje“ pateikiamas ir šių aplinkybių paaiškinimas: giliausios dramatizmo, konfliktiškumo lytys „paprastai kaupiasi vien meninėje kūryboje, o jas grindžiantys, motyvuojantys patyrimai paliekami „paraštėms“, kitaip tariant, literatūrinei eseistikai ir publicistikai. Taip menininkas gina ir apgina savo estetinio patyrimo teritorijas. Jei jis nereflektuotų kultūros ir politikos, „nuogas gyvenimas“ su visomis savo šiukšlėmis ir apnašomis veržtųsi ir į eilėraštį“ (p. 8). Galima diskutuoti dėl rašto ir paraščių santykio; ribos nėra. Taip pat ir dėl estetinio patyrimo teritorijų ginamo grynumo. Dar sykį galima prisiminti A. Achmatovą: „O kad žinotumėt, kur eilės tūno, / Iš kokio šlamšto dygsta jų daigai!“ („Amato paslaptys“, vertė T. Venclova). Lyrika trokšta nuogo gyvenimo, nuogos, nepridengtos kalbos. J. Strielkūnas, galima sakyti, atskirai nereflektuoja nei kultūros, nei politikos – kas įsiveržia į jo eilėraščius, įsiveržia pagal kitus dėsnius nei į publicistiką. Bet ir kalbant apie V. Kukulo knygą negalima užmiršti, kad tai poeto knyga, kad jo rinkinys „Aštuoni gėli vakarai“ (1999) yra vienas įdomiausių dabartinių poetinių likimų atvejų: tarp A. Rimbaud „girto laivo“, S. Jesenino, P. Širvio širdies bohemos ir V. Mykolaičio-Putino moralinio vitalizmo. Tačiau poetas nėra ir negali būti nuolaida, taikoma visais atvejais. Poetinės paradigmos pasitelkimas B. Railos piktosios publicistikos gelbėjimui („Vienas? Du? Trys Railos?“) nepasiteisina ir negali pasiteisinti – šis rašytojas nėra poetas, nors ir rašęs eilėraščius. Tad šiuo atveju V. Kukulo noras pereiti į kitą erdvę, išgirsti jos gausmą lieka tik intencija, rizikingai išsakoma tokiu sakiniu: „Iš B. Railos galima mokytis neapykantos estetikos“ (p. 97). Estetika, mano supratimu, čia niekuo dėta. Ar galima sutikti, kad kitą išgirsti mums ne visada pasiseka? Taip, dažnai ir dėl to, kad tas, kurio stengiamės įdėmiai klausytis, pats negirdi kitų, kad jo tekstuose neieškoma tiesos, o tik neaiškios satisfakcijos. Susikalbėjimo ribos, deja, egzistuoja. Bet teisinga taip orientuoti savo sąmonę, lyg tų ribų nebūtų arba jos galėtų būti įveiktos.

Laisviausiai V. Kukulas jaučiasi ten, kur remiasi jam artimu mąstymu, laikysena, kur jaučia autentiškos minties gausmą, skatinantį atsiliepti. Aukščiausias knygos taškas ir yra straipsnis „Viktoras Katilius ir žmonės“, parašytas prieš šešerius metus apie šio rašytojo knygą „Židiniai ir žmonės“ (1997). Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į šio nepelnytai kultūros pakraščiuose likusio žmogaus laikyseną – nepriklausomą, kritišką, išmintingą; prognozuojama, kad „V. Katilius, įsikišus istorijai ir kultūros sąžinei, sugrįš į jam prideramą vietą ne kaip konkretaus kūrinio, konkretaus romano (apie juos V. Kukulas nekokios nuomonės) autorius, o kaip rašytojas bendriausia prasme. Jis bus suvoktas pirmiausia kaip integrali asmenybė, kurios veiklos ribos sunkiai tapatinamos ar skiriamos, o dar sunkiau įvertinamos tų ribų ženklinamos teritorijos“ (p. 83). Iš šios gal ir ne visai išplėtotos minties svarbiausias yra integralios asmenybės akcentas; tokių asmenybių V. Kukulas sąmoningai ir pasąmoningai ieško, atkakliai brėžia bent jų galimybių kontūrus. Suprantama, integrali asmenybė žymi kultūros brandą, jos teikiamą laisvo, kritiško ir savikritiško buvimo galimybę. Savikritiškumas ne vienu atveju iškyla ir kaip kūrybinės laikysenos bruožas, kaip vienintelė galia, galinti apriboti kūrėjo ego. V. Kukulas ego pavojų kūryboje gerai jaučia, atsargiai dėl jo perspėja jaunuosius, atverdamas ir neišvengiamą paradoksą – kurianti valia neišvengiamai agresyvi, bet agresiją turi tramdyti sąmonė ir savimonė. Net ir plonam savimonės ir savikritiškumo sluoksniui susidaryti itin svarbu literatūros istorijos pažinimas. V. Kukulas kaip kritikas yra traukiamas ir pritraukiamas literatūros istorijos – palankiau išsidėsčius žvaigždėms, jis galėjo literatūros istoriku ir tapti. Literatūros istorikas (kaip ir kiekvienas istorikas) turi dirbti su pirminiais šaltiniais, turi būti kultūros juodadarbis. V. Kukului pakanka chrestomatijų, kartais ir antrinių citatų, nebėgama jų tikrintis – gelbsti tikslios reakcijos, gebėjimas prisitraukti kitus kontekstus, ne išsamesnio diskurso, o tik fragmento poreikis. Panaši reakcija į kultūros ir jos istorijos faktus kaip A. Marčėno, knygoje įdomiai ir kartu gana tiksliai apibūdinamo: „Privaloma suklusti ties A. Marčėno paminėta pavarde, literatūros faktu, nes tiksli jo poetinė klausa fiksuoja tam tikrą literatūrinio proceso, gyvenimo judesį“ (p. 32). Tik A. Marčėnas neinterpretuoja, o V. Kukulas interpretuoja ir aiškina; kartais ir pernelyg pedantiškai. Iš jaunųjų poezijos aiškinimų sutikčiau su „Svetimų“ ir „Įžangos“ autorių intencijų ir tikrosios padėties išklotinėmis; įžvalgiai vertinama A. Ališausko pirmoji knyga, tik be reikalo lyginama su A. Marčėno „Vargšu Joriku“; vis dėlto – kita lyga. Teisingai sakoma, kad „Svetimus“ mūsų literatūrinėje sąmonėje lokalizavo galbūt ne pati jų kūryba, kuri iš esmės niekuo ypač neišsiskyrė, o kritiškas jos įvertinimas S. Parulskio rašinyje (p. 131). Gero lygio kritinė refleksija yra būtina bet kuriam literatūros ar literatūrinio gyvenimo faktui. Geras teksto lygis turi išlikti ir teigiant, ir neigiant.

Prie įdomiausių knygos tekstų priskirtinas ir pasažas apie E. Mieželaitį ilgu barokišku pavadinimu („Poezijos peizažas per aprūkytą stiklą, arba Paskutinis amžiaus saulės užtemimas“). Gal ir šiame pavadinime muša didžiadvasių žodžių pulsas, jų gailestis, savaip jaučiamas ir V. Kukulo eilėraščiuose. Yra ir nebėra, bet ar tikrai? Ar tikrai yra savaime didžiadvasių žodžių ir jų erų? Didžiavyrius apdainavęs Maironis leidosi ir iki satyros žemumų. Pažemės, net kūno pažemės žodžiai yra netikėtai nušvitę ir jaunesnių kūryboje. V. Kukulas visa tai gerai ir pats žino – nelabai vykusio knygos pavadinimo nenorėčiau akcentuoti; juolab kad jo šaknys susijusios su G. Baltaduonio tekstu. Dvasia nesunyksta nei žmoguje, nei kalboje, kiekvienos eros pabaiga yra kitos pradžia. Bent kol kas – kol dar rašoma poezija ir apie ją.

Bet grįžkime prie E. Mieželaičio. V. Kukulas atsargiai tiesia kelią šio poeto kūrybai permąstyti, nors jo akiratyje dar nėra „Nereikalingo žmogaus užrašų“. Pasako kelias svarbias frazes – didžiadvases ir rupesnes, paprastesnes: „E. Mieželaitis yra tarsi savotiškas mūsų poezijos antrosios šimtmečio pusės tragizmo ir nevilties ženklas. Iš Salomėjos Nėries perėmęs grynojo, dainingojo lyrizmo tradiciją, jis ją atvedė iki lemtingos ribos, išsėmė, drauge suteikdamas jai tokią vertę, su kuria kovoti tebuvo įmanoma vien ideologiniais, politiniais argumentais“ (p. 172); „Taip pamažu mirė poetas, patekdamas į perprodukcijos krizę ir devalvuodamas poetinį žodį visuomenės akyse“ (p. 171). E. Mieželaitis paakina įdėmiau pažvelgti ir į poetinį avangardą, į jo istoriją ir dabartį. V. Kukului (nepaisant to, ką A. J. Greimas kadaise pasakė apie E. Mieželaitį) priklauso pirmenybė atskleidžiant dabartinės jaunųjų poezijos avangardinių stilistikų ryšį su pirmųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių poetiniais ieškojimais. Straipsnyje „Vietoj ir apsukui“ gana įtikinamai konstatuojami skirtingo lygio atitikimai, kartu nurodant ir į mentalinių, socialinių kontekstų panašumą. „Mūsų dienų avangardo nešėjams, atrodo, teko vaduotis vien gimtosios, ir tai tik pačios naujausios, poezijos kontekstais, kurių neparėmė joks intelektualinis, metakultūrinis podirvis“ (p. 133). Galima su šiuo teiginiu sutikti – poetai (kad ir A. Šlepikas) stiprėjo toldami nuo kolektyvistinio avangardo. Bet avangardo troškimo ir jo būtinumo neįmanoma paneigti – net einant apsukui. Poetui reikia ir klaidų, ir klystkelių – jaunas negali stovėti vietoj, būtina nors kiek paėjėti, kad ir atgal. Kita vertus, ar poetai, kurie nėra vedami nerimo, kitokios kalbos troškimo, yra apsaugoti nuo kartojimų ir pasikartojimų? Aišku, kad ne. Paėjėjimas paėjėjimui nelygus; V. Kukulas neišleidžia iš akių nei tekstų, nei individualių atvejų. Problemiškai vertina pasaulio patirties svarbą: „Tai esmingas jauno poeto dvasinis ir intelektualinis judesys – pasaulio kultūroje iš tūkstančių surasti savo poetus, savo dvasios tėvus ir brolius. Tik atsiremiant į šias patirtis, įmanoma išeiti iš amorfiškos kolektyvinio kalbėjimo teritorijos“ (p. 134). Prisiminta ir polilogiška, multikultūrinė prieškarinio Vilniaus aplinka, kuri būtų galėjusi nemažai duoti ir Kauno poetų mokyklai (p. 134). Gal tik čia reikėtų pabrėžti santykį: santykį tarp to, kas perimama iš savo kultūros (estų poetas P. E. Ruumas sakęs: kam man užsienietiškos knygos, jei viską turiu estiškai) ir iš pasaulio. Ir atsižvelgti į tai, kad tarp poetų yra ir poečių, taip pat poezijos motinų ir seserų. Bet prisimintina, kad M. Cvetajeva nenorėjo būti vadinama poete.

V. Kukulo knyga pradeda kritikos leidinių seriją „Įžvalgos“, sumanytą leidyklos „Homo liber“. Savalaikė mintis. Galima matyti, kad dabartinė lietuvių literatūros kritika bando įveikti savo krizę, sugrįžti iš praskydusių ribų (iš vienos pusės publicistika, iš kitos – eseistika, pramaišiui su dienoraščiais, subjektyvistiniais įspūdžiais, išsisakymais ir pasisakymais). V. Kukulas ir J. Sprindytė suformulavo tezes apie kritiką – jos būsimoje kritikos istorijoje ir žymės dabartinio etapo pradžią. Matyti ir kritikai, kurių knygos galėtų seriją pratęsti: pirmiausia M. Šidlauskas, savo požiūrį į kritiką ir kritikus išsakęs E. Baliutytės studijos recenzijoje, ir J. Sprindytė, itin pagirtina už straipsnį apie dabartinį romaną. Matyti ir tolesnė galimų kritikos knygų tąsa – vis jaunesnių autorių. Kritika, kaip sakė V. Kubilius, vis dėlto yra atskira mąstymo teritorija, savita humanistikos erdvė. Kol išliks humanistika, neturėtų išnykti ir kritika.

Žvelgiant iš profesinės humanistikos erdvės, V. Kukulo knygą skaityti buvo įdomu ir naudinga.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / Pirminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galme jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties

2016 m. Nr. 1 / Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo…

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

Viktorija Daujotytė. Metafizinės poezijos blyksniai

2014 m. Nr. 5–6 / Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Viktorija Daujotytė. Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

2014 m. Nr. 3 / Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7 / Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė

2013 m. Nr. 3 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Viktorija Daujotytė. Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

2013 m. Nr. 2 / Albinas Bernotas: Kaustytos žąsys: autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 288 p.

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Valdemaras Kukulas. Išsipildymo ženklai

2012 m. Nr. 11 / Paskutiniaisiais gyvenimo metais poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) intensyviai rašė studiją apie Paulių Širvį – ilgai brandintą, didįjį savo gyvenimo kūrinį. Deja, darbo užbaigti nesuspėta…

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

2012 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Sodas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4 / Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Gintarė Adomaitytė. Valdas tiesiog neatėjo

2012 m. Nr. 3 / Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“…

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Arvydas Juozaitis. Ak, Valduk: „Aš noriu gyventi“

2011 m. Nr. 10 / In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6 / „Ne, brolau, nekrologo aš tau nerašymu“, – kartojau metų metus. Sakiau tai ir pačiam Valdukui. (Taip vienas kitų ir vadinome, kupiškeniškai: jis mane – Arvydukas, aš jį – Valdukas.)

Algimantas Baltakis. „Niekas mūsų nebeprikels“

2011 m. Nr. 10 / In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6 / Poeto, su kuriuo čia atsisveikinu, pirmoji eilėraščių knyga „Augimo nerimas“ (1978) pradedama tokiu posmu…

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“

Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę

2010 m. Nr. 12 / Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009.

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

Valdemaras Kukulas. Mažas praryja didelį

2010 m. Nr. 10 / Gasparas Aleksa. Prabudimai: eilėraščiai. – Kaunas: Savaitraštis „Nemunas“, 2009. – 84 p.

Valdemaras Kukulas. Pomirtinė šokio režisūra

2010 m. Nr. 8–9 / Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7 / Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9 / Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai. Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

2010 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Valdemaras Kukulas. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 3 / Nieko neprigyvenau. Net atminimo.
Net prakeiksmo. Nieko neliko. Draugai
Seniai su manimi. Bent jau priešų

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.

Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena

2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.

Apie rašytojų drąsą ir laisvę keistis: 2008-ųjų knygos

2009 m. Nr. 4 / Apie 2008-uosius literatūroje į redakcijos klausimus atsako Aušra Jurgutienė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Solveiga Daugirdaitė ir Valdemaras Kukulas.

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Valdemaras Kukulas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 2 / Neprašau nieko: many pačiame
Yra visi akademikai, kardinolai,
Laureatai poetai. Jie žino, ką kalba,

Valdas Kukulas: Vienas prieš žodžių pūgą

2009 m. Nr. 2 / Poetas Valdemaras Kukulas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Mielas Valdai, kas tau yra lietuvių literatūra? Kai galvoju apie mūsų literatūros ištikimuosius bei kankinius, visada į jų gretas įskaičiuoju ir tave…

Rimantas Kmita. Monografija apie Joną Strielkūną

2009 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

Viktorija Daujotytė. „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą“

2009 m. Nr. 1 / In memoriam Sigitas Geda (1943. II. 4–2008. XII. 12) / J. Derrida, įžymiojo postmodernizmo ideologo ir teoretiko, bandymas atsakyti į klausimą: kas yra poezija. Ežiukas greitkelyje, žūva tada, kai, įtraukęs spygliukus, manosi esąs saugus.

Viktorija Daujotytė. Studija apie sąmonės maištingumą

2008 m. Nr. 12 / Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 600 p.

Viktorija Daujotytė. „Krizė – būtina moralės sąlyga“

2008 m. Nr. 11 / Ne tik kalbame apie krizę. Jau esame įtraukti į ją, traukiami gilyn. Recesija nėra tik ekonominis terminas, reiškiantis gamybos lėtėjimą, stagnavimą; recesija reiškia ir atsitraukimą – platesne, globalesne reikšme.

Regina Čičinskaitė. Pokalbis be nudėvėtų daugtaškių

2008 m. Nr. 10 / Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 489 p.

Viktorija Daujotytė. „Ką čia gali veikti literatūros kritikas?“

2008 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 195 p.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Valdas Kukulas. Trys dešimtmečiai per žolynus

2005 m. Nr. 3 / Stasys Jonauskas. Žolės balsas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004. – 311 p.

Valdas Kukulas. Basomis visais asfaltais

2005 m. Nr. 3 / In memoriam.Elena Mezginaitė 1941. X. 31–2005. II. 9 / Jei ne mistifikuoja Elenos Mezginaitės bendradarbiai panevėžiečiai, jau išvažiuodama į Vilnių, į Rašytojų suvažiavimą, ji prasitarusi: gal šiais metais nieko ypatingo nenutiks…

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2 / Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Valdas Kukulas. Tūkstančio kalbų mokymasis

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuoda­mi atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

Valdas Kukulas. Poezijos pavasaris, virstantis pavasario sąvokomis

1999 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas…

Valdas Kukulas. Buvo – yra

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?

Valdas Kukulas. Viešo gyvenimo dienoraštis

1995 m. Nr. 12 / Justinas Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. – Kaunas: Spindulys, 1995. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Poetinė anamnezė

1995 m. Nr. 8–9 / Marcelijus Martinaitis. Atmintys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 1995. – 128 p.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.

Valdas Kukulas. Kaip rašomos naujos knygos

1993 m. Nr. 12 / Justinas Marcinkevičius. Prie rugių ir prie ugnies. – Vilnius: Lituanus, 1992. – 510 p.

Valdas Kukulas. Lopšinė, dainuojama kaip sutartinė

1993 m. Nr. 4 / Justinas Marcinkevičius. Lopšinė gimtinei ir motinai. – Vilnius: Vaga, 1992. – 112 p.

Valdas Kukulas. Lengva ranka

1991 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas. Namai be žiburių: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991. – 144 p.

Valdas Kukulas. Lyriškasis mūsų kanibalizmas

1991 m. Nr. 9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytoja Judita Vaičiūnaitė. Dailininkas – Linas Spurga. – Vilnius: Vaga, 1991. –Dailininkas Linas Spurga.