literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4

Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Savo knygoje apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Viktorija Daujotytė sukuria ypatingą laisvo kalbėjimo atmosferą. Štai pacituojamas eilėraštis, išteka jo interpretacijos upelis, poeto žodžiai kartojami, visaip vartant ir sodrinant jų prasmes, štai įterpiamas poeto gyvenimo faktas, greta išnyra Česlovo Milošo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino posakiai ar supratimai, eilutė vėl kartojama, šmėsteli istorinio laiko brūkšnelis, epizodą užsklendžia autorei būdinga niuansus gaudanti frazė, pavyzdžiui, „atsisakymas atsakyti“.

Taigi ši knyga, nors ji pasirodė praėjus maždaug metams po Just. Mar-cinkevičiaus mirties ir galėjo bauginti kaip proginė, tikrai nepanaši į patetiškų apibendrinimų telkinį. Išvadų ir apibendrinimų joje yra, bet epitafinės retorikos – ne.

Yra kitokios retorikos, – kai prie poeto žodžių glaudžiamasi, kai jo eilutes lydi atitinkamai intonuoti tyrinėtojos žodžiai, ir veiksmas tartum tęsiasi. Veiksmas, pats savaime siūlantis išvadų. Pavyzdžiui. Kad Just. Marcinkevičius buvo poetas, kurio niša yra nacionalinis jausmas (p. 325), kad istoriškas reikšmių vertinimas jam buvo aksioma ir kad mes irgi turime jos paisyti.

Galima sakyti, kad V. Daujotytė per literatūrą ir gyvenimą ėjo greta Just. Marcinkevičiaus, ne mažiau kaip keturis dešimtmečius. (Gal, tarkime, nuo 1968-ųjų vasaros, kai išvirė jam kavos tuščioje „Pergalės“ žurnalo redakcijoje, tuoj po įvykių Prahoje.) Ėjo išsaugodama save ir pagarbų atstumą, panašiai, kaip sesuo paskui vyresnį brolį. Nejučia perėmė bent kiek vyresniojo kalbėsenos, supratimų, misijos. Ši jos knyga apie Just. Marcinkevičių antroji, pirma – „Raštai ir paraštės“ – išleista 2003 m.

„Justino Marcinkevičiaus žemę“ kaip knygą sudaro prologas, šeši skyriai ir epilogas. Taip ją skaido autorė. Recenzentas skaitė knygą paklusęs tai suprantamai sandarai. Paskui mintyse suskaidė ją ir kitaip. Vienas laukas – poeto gyvenimo ir kūrybos apmąstymai. Antras – autorės pokalbiai su juo. Trečias – V. Daujotytės viešos kalbos apie Just. Marcinkevičių. Jas dera išskirti dėl bendrinimų dominantės ir retorinių figūrų, be kurių kalbėtojai negali apsieiti.

V. Daujotytei būdingos pastangos teikti žodžiui savųjų reikšmių, daryti tą žodį ypatingą, artimą literatūrologinei sąvokai. Regis, maždaug tokiu būdu atsirado monografijos paantraštė „Žmogaus šiapus“. Ji įliejo jausmų ir savitų samprotavimų, pagausino retorikos, bet solidžių apmąstymų fone liko panašesnė į poetizmą. Atminty šmėsteli Bernardo Brazdžionio knygos pavadinimas „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ (1997), greičiausiai tai netyčinė sąsaja.

Kaip mąslioji kolegė įsivaizduoja Justiną Marcinkevičių?

Poetas, į kurį tarsi suteka svarbiausios XX a. antrosios pusės lietuvių tautos gyvenimo problemos, kovos, pergalės, pralaimėjimai, pasipriešinimai ir prisitaikymai, istorijos, kalbos, gamtos jutimo peripetijos. Nacionalinis poetas pagal prisiimtus nacionalinius įsipareigojimus. Liekantis anapus griežtų alternatyvų: jo kūryba ir taikėsi, ir priešinosi. Nebuvo disidentas, bet tapo aktyviu sąjūdininku, ne tik dalyviu, bet ir idėjų formuotoju bei reiškėju. Prisitaikyme liko pasipriešinimo, pasipriešinime – prisitaikymo (p. 181–182).

Parinkau bendrinamojo rašymo citatą, sakinius, siejančius kūrybinę ir pilietinę misiją, pozityvą ir problemiškus aspektus.

Pacitavau apmąstymų atkarpą, aprėpiančią didelę dalį knygos motyvų. Tie bendrinantys žodžiai nėra tik žodžiai, jie pagrįsti įdėmia, jautria, konceptualia analize, kuria galime gėrėtis skaitydami knygą.

Patsai pasakojimas knygoje intensyvus, raiškus, įspūdingas. Pradedi sutikti, kad visa, kas sakoma, yra labai svarbu (ne tik kas kursyvu). Ir greta tolydžio stiprėja akcentų, svarbiųjų koncentruotų ištarmių pageidavimas. O paskui vėl galvoji – taigi tikrai viskas svarbu, toks ir turi būti laisvos kalbos kelias.

Just. Marcinkevičius monografijoje vertinamas kaip ryškiausias XX a. antrosios pusės lietuvių kolektyvinės atminties reprezentantas. Beletristiškai įtaigiai atskleidžiamas jo ryšys su senosiomis lietuvių dainomis. Iš 225 p.: „Galima patikėti, kad Marcinkevičius kartais atsimindavo senas dainas taip, lyg kadaise būtų ne tik dainavęs, bet ir kūręs jas – perdainavęs.“ Įsidėmėtina, šviežia yra kalba apie virštonių jutimą kuriant „genties giesmę“ (p. 91). Prie šių svarstymų šliejamos mintys apie tai, kad poezija gali kompensuoti tautinio epo nebuvimą. Reikšmingai pabrėžiamas gerumas, gėris, harmonija, – kaip visas poeto raiškas persmelkianti ypatybė. V. daujotytė toliau plėtoja ir tvirtina, grindžia savo išvadas apie Just. Marcinkevičiaus pasaulėvaizdžio centrus. Tai žemė, ugnis, rugiai. Šiuos poezijos žodžius tyrinėtoja lydi gausiomis citatomis, interpretacijomis, gretinimais, o pastarieji veda prie estetinių bei socialinių kontekstų įžodinimo. Tą patį reikia sakyti apie upės, dainavimo motyvų refleksijas.

Skyrius „Poezija tautos mentalinėje erdvėje“ yra svarbus žingsnis į Just. Marcinkevičiaus vaidmens visuminį supratimą. Jo kūryba neišsitenka vien literatūros srityje, neišsitenka joje ir V. Daujotytės apmąstymai. Baigdama knygą ji sako:

Kai kūrėjas pasiekia tokį visuotinumo lygį, kokį pasiekė Justinas Marcinkevičius, kai su juo ima liestis tiek daug bendrų problemų, jis išeina tik iš literatūros, tik iš literatūros kritikos kompetencijų, patenka į aukštesnę mentalinių prasmių orbitą. Ima priklausyti istorijai <…> (p. 325).

Iš naujo įsižiūrėjusi į „Dienoraščius be datų“ (1981), V. Daujotytė pagrįstai konstatuoja, kad „Dienoraščiuose…“ išsiskleidusi poeto „egzistencinių nuojautų kalba“ liko neatpažinta (p. 53). Ir iš tiesų – tie užrašai tada buvo skaitomi kaip gražūs, išmintingi, jautrūs, dvasingi tekstai. Ir tiek. O juose galima buvo įžvelgti (matome dabar) tolesnės minčių kelionės kryptis. Lietuvių poetas nedrebindamas kinkų įsiliejo į tą kalbą, kuria kalbėjo Sartre’as ir Camus, ir prabilo oriai, reikšmingai, savaip. Koncepcija gyvenimas kaip pareiga, rimtai filosofiškai žiūrint, tikrai nėra patetiškas išlydis.

Didesnieji kūriniai nedingsta iš akiračio, bet šioje knygoje, dabar, V. Daujotytė labiau įsižiūrinti į eilėraščius. Naujas dalykas yra Just. Marcinkevičiaus ir Č. Milošo paralelė. Stiprus ir gretinimas su V. Mykolaičiu-Putinu. Toliau plėtojamas Maironio motyvas. Santykio su Sigitu Geda tyrinėjimo epizodus užviršija tokia išvada: Just. Marcinkevičiaus kūryba ir viešoji veikla užbaigia ir išsemia nacionalinės konsolidacijos procesus, o S. Geda atveria naujo kelio perspektyvą, suproblemina vidinius lietuviškumo resursus. Kritikei įdomu, kad taip suartėjusi vieno proceso baigtis ir kito pradžia (p. 187).

V. Daujotytė nusako Just. Marcinkevičiaus kūrybos etapus. Svarbiu posūkiu laiko poemą „Donelaitis“ (1964). Pritaria Vandai Zaborskaitei, teigusiai, kad ryšius su oficialiąja ideologija jis nutraukė apie 1970 metus – po Prahos pavasario užgniaužimo ir Jono Kazlausko žūties. Kaip atskirą laikotarpį išskiria Sąjūdžio metus (1988–1990). Analizuoja poeto būsenas, laikyseną ir kūrybą po jo pasitraukimo iš viešosios veiklos ir politizuotų kaltinimų. Šiuose knygos puslapiuose autorė rado būdą atvirai, ramiai ir supratingai kalbėti apie išties problemiškus reiškinius, nemaloniųjų epizodų nedangstydama („labiausiai suklys savimi pridengdamas, tarsi legalizuodamas svetimos ideologijos pretenzijas į žmogaus dvasią“, p. 169). Surankioję į viena per knygą nusidriekusius poeto biografijos komentarus ir žinias apie kūrinių atsiradimo aplinkybes, gautume psichoanalitinę studiją. Jos svarbiąja gija reikėtų laikyti imperatyvą „išlikti“ ir supratimą, dėl ko tai.

Yra pagrindo manyti, kad V. Daujotytės pasakojimai apie pasišnekėjimus su poetu (skyrius „Kaip kokiam voljere“) bus ypač skaitomi. Pamažu aiškėjanti žinia, kad „sėsti ir pakalbėti“ vis dėlto nepavyko, yra reikšminga. Ji raiškiausiai paliudija faktą, paskui pasakomą ir žodžiais, – kad Just. Marcinkevičius į savo intymesnįjį pasaulį nieko kito nenorėjo įsileisti, neatsivėrė.

Taigi skaitome pasakojimą apie pastangas prisišnekinti poetą nuodugniam „gyvenimo pokalbiui“ (nei sutiko, nei galutinai atsisakė), randame tame susitikime jo pasakytų žodžių, vėlesnių pokalbių (telefonu ar kur susitikus) kūrybinių „stenogramų“. Autorė buvo neįkyriai atkakli, bendravo su poetu visad tartum įsijungusi atminties diktofoną. Jo kalbėseną, frazeologiją, intonacijas puikiausiai perteikia. Pokalbių užrašus norisi skaityti taip panašiai, kaip tąsias A. Čechovo pjesių vietas, kuriose neva nieko neįvyksta.

Skaitant mums svarbūs abu tos pjesės veikėjai ir svarbūs jų santykiai. Ką reiškia V. Daujotytei Just. Marcinkevičius ir ką jam ji reiškia. Kokia yra menininko ir jo kūrybos tyrinėtojo tarpusavio kalba, kokia laikysena. Prašom paskaityti, patirsite, kas yra Kultūra ir pagarba Kūrybai.

Beje, šią pokalbių pjesę galima statyti (koks nesmagus žodis). Čia be juokų.

Monografijos pradžioje V. Daujotytė eina į Kažko prieigas – tartum angažuojasi poezijos slapčių, neapibrėžtumų, metafizinio grožio įminimams. Pavaikštoma šitais ūkų takais. Tačiau kol kas vis stabdo aktualesni reikalai, traukia žodžių ir vaizdų konkrečios apybraižos. (Beje, tikrai įdomu ir prasminga, kad knygoje cituojama ir aktualizuojama daug kone primirštų, šiaip beveik necituojamų posmų.) Taigi Just. Marcinkevičiaus Kažkam V. Daujotytė dar turės pasitarnauti, – kaip geriausiai tam pasiruošusi.

Priekaištas leidyklai. Tokioms knygoms reikia pavardžių rodyklės. Čia ne pageidautinas dalykas, o paprasčiausiai būtinas.

Yra vien tik Viktorijos patirčių. 2009 metų birželio 18 dieną, po Lietuvos tūkstantmečiui skirto leidinio sutiktuvių Prezidento rūmuose, Justinas Marcinkevičius netikėtai parkrito S. Daukanto aikštėje. Ji, to paties renginio dalyvė, paglobojo poetą greitosios pagalbos automobilyje. Pakeliui į ligoninę jis užsimerkęs deklamavo Pasternaką, pirmiau iš „Daktaro Živago“, paskui iš „Hamleto“. Viktorija Daujotytė cituoja tąsyk girdėtas eilutes. Prisimindamas du paskutiniuosius poeto gyvenimo dešimtmečius, išskirčiau šias: „Na menia nastavlen sumrak noči / Tysiačju binoklej na osi.“

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5–6 / Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Ištrinti

2015 m. Nr. 10 / Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais.