Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11

Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje.

„Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą, lyg aiškina man reminiscencijos prigimtį. Gyvas šešėlis, iškylantis, pasirodantis, kartais net pabėgėjantis greta, kažką ištariantis, kažką primenantis iš to, kas bendrai patirta. Rašymo intencija: Gintarės Bernotienės priminimas – jau, jau laikas būtų galvoti apie knygą Leonardui, nebus lengva, išretinta, vis mažiau bendrakeleivių; gal rengti knygą bendresnio pobūdžio, žiupsnis atsimenamo, žiupsnis svarstymų, gal ir koks nedidelis etiudas apie kūrybą. Dar kalbėdamasi su Gintare stengiausi prisiminti, kur, kurioje Gutausko knygoje yra jai skirtas eilėraštis. Ak, taip, – labai gražaus pavadinimo: „Mėnesiena Vilniaus Rasose“:

Sidabrinis grafitas piešia
Ant gipsinio Rasų angelo riešo
Blyškią Juditos gimimo datą

Tai vis mėnesienos mistika
Tokia balta novelistika
Kurios niekada nesupratom…

Įdomus šešiaeilis, du savarankiški trieiliai, sujungti paskutinių eilučių rimo. Eilėraštis iš Juditos Vaičiūnaitės ženklų, skirtas jos „Raštų“ sudarytojai, tyrinėtojai. Netikėta, bet tiksli mintis – Juditos poezija iš tiesų noveliška, poetinė novelistika, išgryninta, balta – ir aliuzija į paskutinę knygą „Debesų arka“ (2000), bet ir siužetiška; lyriniai siužetai – juos jautė ir eilėraščiais gerai valdė Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė. Leonardas gebėjo pagauti ir pasakyti to, kas jam literatūroje patiko, buvo artima, esmę. Dviejų eilučių Leonardo dedikacija Nijolei Miliauskaitei:

Ji išgirsdavo krintančias snaiges
Kaip Sapfo – krintančius žiedlapius…

Beveik nesu esmingiau apie Leonardą rašiusi. Nežinau, kaip tai atsitiko. Gal tiesiog neradau atskiro tako. Arba per gerai žinojau jį esant. Leonardas Gutauskas lyg budėjo kažkokiame bendrame kūrybos pusiausvyros taške. Bet savo taške. Rašė vaikams (ir pats iliustravo), eilėraščių knygas, romanus, piešė ir tapė. Dailininkas ir rašytojas, abiem atvejais intuityvistas ir metaforistas, sacrum atramų ieškotojas, individualumo saugotojas, gynėjas. Žmogus sau – ir pagal Vydūną. Nekalbus, bent taip atrodė, bet iškalbus, turtingos vidinės kalbos.

Pirmoji eilėraščių knyga „Ištrūko mano žirgai“ (1961) išėjo man baigiant dešimtą klasę, pamačiau ją Varnių knygynėlyje. Įsiminiau dėl pavadinimo. Jau daug vėliau, žavėdamasi Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ Girdvainio obuolmušiais, esu pagalvojusi, kad Gutausko ištrūkę žirgai – giminiško dvasios vėjo, savo, lietuviško.

Reminiscencija, reminiscencijos – taip, toks bendrinantis kelias; iš to, kas patirta, savaip įvykę, ką galiu paliudyti iš Leonardo laiškų, iš įrašų dienoraščiuose prieš dvidešimt metų, 2000-ųjų pabaigoje ir 2001-ųjų pradžioje. Tai ir bus pagrindinis reminiscencijų laikas. Įrašai kontroliuoja atmintį, neleidžia nuklysti. Ir esi tame laike, ir jį liudiji. Laiškai ir įrašai palaiko ir antrąjį santykio narį, kažką pasako ir apie jo galvojimus, jutimus, vertinimus, intonacijas. Vaikštant atminties takais, prisieina įsimąstyti, atsiminti ir save. Jei ir kiek kupiūruojant.

Pirmuosiuose susitikimuose, daugiau raštu negu realiai (suskliaudžiu staiga iškilusį klausimą – ar susitikimai raštu priklauso virtualybei, ar jie nėra patys intensyviausi), dalyvavo ir Judita Vaičiūnaitė, gyvenanti paskutines savo dienas, jau labiau šešėlis negu realus fizinis kūnas, bet šviesiausios sąmonės, išdidžios dvasios energijos. Susitikau su ja vėlyvą 2000-ųjų rudenį, jau baigiantis spaliui. Įrašo (2000 10 27) pradžia: „Vakar ėjau į RS, į Motiejaus Valančiaus vakarą. Lipau į viršų pasiimti man palikto „Teatro“ žurnalo. Prietemoje prasilenkiau su senyvos moters šešėliu. Automatiškai pasisveikinau. Ir tik iš balso atpažinau Juditą Vaičiūnaitę, bet lyg suabejojau: ji, ne ji… Bet atsitokėjau, susiėmiau. Grįžau. Išėjome kartu. Sutiko užeiti į kavinę prospekte. Išbuvom pusantros valandos, valgė truputį salotų, labai iš lėto gėrė arbatą. Kalbėjomės. Apie daug ką. <…> Pasisakė rašanti eilėraščius, sudarinėjanti paskutinę knygą (apie 90 eilėraščių). Pasisiūliau pakalbėti su Valentinu Sventicku, sutiko.“

Skaudi nuostaba: „Kūnas, kuris jau beveik sunykęs, ant mirties slenksčio. Dvasia, kuri tebėra jauna, gyva ir gyvybinga. Ir tai yra tragiška.“ Valentinas, tuomet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, sureagavo empatiškai ir iškart ėmėsi darbo. Nemačiusi, neskaičiusi turėjau parašyti kelis sakinius paramai knygos leidybai. 2000 12 01: „Valentino skambutis: sutik su tais savo žodžiais, dėsim ant Juditos knygos viršelio – nebėr kada, išeiname į spaustuvę… Norėčiau kalbėti apie žmogaus veiksmo poeziją. Neturiu to užmiršti.“ Norėta knygą išleisti iki svarstymo dėl Rašytojų sąjungos kasmetinės premijos. Spėta. Įrašas 2000 12 28: „Gavau Juditos knygą „Debesų arka“ su širdį persmelkusiu įrašu. Su sakiniu: „Mūsų susitikimas ant laiptų buvo toks šviesus.“ / Tebūnie, Judita. Už tai daugiau nėra.“

Tiek priešistorės, kurios atskirai Juditai gal jau ir nebepaliudysiu. Priešistorės, kuri yra ir susitikimo su Leonardu Gutausku istorijos dalis. Ir įrašas apie susitikimą su juo čia pat, po kelių dienų – 2001 01 04: „Šįryt (11 val.), įeidama pro Sarbievijaus vartus, susitikau Leonardą Gutauską. „Labas, su Naujais, tai Vaičiūnaitė?“ – „Tai Vaičiūnaitė, – sakau, – ar gerai?“ – „Gerai, aš juk pirmininkas buvau.“ Supratau, kad komisijos posėdis jau įvykęs, premija Juditai paskirta. „Puiki knyga, tik pavadinimas pilkas. Geriau būtų „Hildegarda“ ar koks lotyniškas.“ Dar kelios bendresnės frazės. „Dabar poezijoje prasideda mazgų atrišinėjimas – Miliauskaitė, Vaičiūnaitė. Pirma užrišinėjome, dabar atrišinėjame.“ Suprantu, ką Leonardas sako: jau matome, kas ko vertas, iškyla, išnyra.

Toks pasikalbėjimas – skubus, prasilenkiantis. Aš įeinu į Sarbievijaus kiemą, Leonardas išeina. Šviesios akys, linksmas. Kažkaip staigiai susitikome, iš tiesų pirmą kartą taip: akis į akį. „Tai gali tik atsitikti“, – tikrai, ir po dvidešimties metų patvirtinu. Kažkas įvyko. Šviesos blyksnis. Buvom nušvitę dėl trečio – dėl Juditos Vaičiūnaitės, dėl baltos, kristališkos jos knygos, dėl poezijos, peržengusios.

Per Tris Karalius Juditai Vaičiūnaitei premija turėjo būti įteikta. Turėjau kalbėti. Nedalyvavo, perdavė tik laišką.

„Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė prašė ką apie Juditą parašyti. Prisiminiau tą žaibo pokalbį su Gutausku. Kažką jam apie tai prasitariau. Gavau ilgą laišką (2001 02 01), ne, ne viešumai, tegul bus paslaptis. Supratau, kad yra ir mano rašymų skaitęs. Lyg tęsėsi pokalbis ir apie Juditą, apie poeziją, apie jos „mazgus“.

Nesuradau to pirmojo laiško, gal dar kur susitiksiu, kokioje knygoje ar sąsiuvinyje. O labai norėjau susirasti. Lyg bandydama aplyginti neradimo gailestį, galvojau apskritai apie laiško pasiją, kad turiu ją. Kad žinau, kas yra laiškas, ką reiškia laišką gauti. Išsaugoti, su voku, adresu, su vardo ir pavardės raidėmis. Perskaityti po poros dešimtmečių. Ar po pusšimčio. Atsiminti – popierių, linijas, rašalo spalvą. Mano atminty tebebudi lelijavas rašalas. Esu – gal ir ne sykį – jį paminėjusi. Dedikacijoje – su pačiu netikėčiausiu pavadinimu – „Lyg slaptos Taro kortos“ (knygoje „Urbo kalnas“) tas rašalas ir Leonardo užsimintas: „Tebūna rašalas alyvų / Spalvos ir lelijavas…“ Žinau, kad turėtų būti lelijinis, kad neteiktinas, bet… Bet yra žodžių, kurių taisyti negalima.

Reminiscencijas Leonardui Gutauskui rašau atsisveikinimo su Liudviku Jakimavičiumi laiku, 2022-ųjų rugpjūčio pradžioje. Ieškodama Leonardo laiško, tarp popierių radau Liudviko „In memoriam“ Juditai: „Gal dar plauksi laike – juk lyg Mėnulis keities“ („7 meno dienos“, 2001 02 16); norėjau neužmiršti, jei išsikirpau ir laikraščio skiautę pasidėjau. Pradžia: „Sunki yra valanda, kai amžinybėn iškeliauja poetai. Tikros poezijos esmė ir glūdi poeto pastangose įminti amžinybės paslaptį ir pasakyti apie ją kitiems. Poetas yra modernus šių laikų orakulas, jo vieta – tarp „ten“ ir „čia“. Kai išeina poetas, suyra sakinys, ir lieka tik „ten“. Juditos Vaičiūnaitės „čia“ buvo organiškas ir vientisas, skaidrus ir šiltas, palytėtas dieviškumo bei aristokratiškumo žyme.“

Ir šie žodžiai yra artimi žodžiams, kuriuos apie Juditą pasakė Leonardas, ir kuriuos cituoju iš to išlikusio lapelio su Leonardo minčių ištraukomis. Iš to nerasto laiško. Lapelis įsidėtas į „Debesų arką“ – rengiausi kažkokiai paskaitai ir norėjau tomis mintimis pasiremti, gal net pacituoti:

„Hildegarda… brangakmenių ir žolynų žinovė“
Ar tai ne Juditos autoportretas?
Juk ji visa atnarplioja, o ne sumazgo į neatrišamus mazgus, kuriuos taip mėgsta kiti poetai.
Ji tarsi plevena žolynų viršūnėmis, visus juos atpažindama, įvardindama. Ji dešifruoja jų paslaptis.
Akylai (gal užsimerkus?) stebi žemę ir debesis. Ir ją supančius daiktus. Tobulai girdi jų išskirtinumą ir juose slypinčią amžinybę:
„Kalėdinis puodelis aguonų pieno sniego pilnas“ –
Juditos eilių sakrališkumas labai jautrus ir tikras.
„Zakristijoj džiovinami žolių lapeliai procesijai“
Baltoji madona, balta katė, baltas stiklas, baltos ramunės, baltas lapas, balta suknelė, altorius baltas…
Balta knyga, gal net kalėdinė, labai švari, skaisti.
Jaučiamas Prakartėlės kvapas, bet ne tvarto (mūsų „kaimiškoji“ poezija).
Balta knyga su pilkšvos priemaiša.
Brangi knyga.
Paslapčių taupyklė.
„Plunksnas numetu, pavidalą keičiu“
Ar tai ne Hildegardos portreto vienas pačių slapčiausių bruožų?

Tylus, į viešumą neišeinantis dialogas su Leonardu tęsėsi maždaug iki 2010 metų. Lankiausi parodose, pamėgau sakralumą žyminčias spalvas, geltono ir mėlyno sąskambius, šiandien atsiliepiančius ir Ukrainos sielvartu. Dvi didelės Leonardo drobės („Merkinės Madona“, diptikas, 2000, 2002), dovanotos, ir mūsų namuose; jei vakaro spindulys paliečia viršutinę pirmojo paveikslo dalį, žinau, kad priartės szara godzina (pilkoji valanda – ir pagal Šatrijos Raganą), liūdnojo suklusimo, įsiklausymo, įsižiūrėjimo laikas; negi tikrai menas, o pirmiausia poezija, – iš amžinybės jutimo, iš tos paslapties, kuri kiekvienam kitaip sublyksi tuo ypatingu laiku, kai leidžiasi saulė, kai tarsi priartėja mirties vaizdiniai ir sieloje sublyksi transcendencijos takai: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…“ Leonardo dailė iš poezijos, iš poezijos (arba iš vidinių būsenų) ir jo proza, romanai. Įdėmiai skaičiau romaną „Vilko dantų karoliai“ (tarp 1990-ųjų ir 1997-ųjų Lietuvių literatūros katedroje apie šį kūrinį buvo parašyti keli baigiamieji darbai, reikėjo juos vertinti). Patiko laisvas rašymo būdas, lyg Marcelio Prousto tradicijos. Savitas ir romanas „Šešėliai“ (2001), autorinė knyga, paties ir viršelis, minkšta, pilkšva, tikrai tarsi šešėliška. Ir, aišku, „Urbo kalnas“, sudarytas iš eilėraščių nuo 1973-iųjų iki 2010-ųjų.

Prousto, jo „Prarasto laiko beieškant“ artimumas „Vilko dantų karoliuose“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ šešėlis „Šešėliuose“ ne tiek įtaka, kiek pėdsakai. Žmogus nusikalsta, gal ir neišvengiamai, net nedidelis prasižengimas jautrios sąmonės gali būti išdidintas. Didžioji atleidimo pasija, archetipinė. Ieškoti, prašyti atleidimo, išteisinimo – ir tai yra kūryba, kūrybos versmė, tamsus jos vanduo. Patirti atleidimo ramybę. „Šešėliuose“ rusas, sovietinis karininkas Lietuvoje, pokario kaime. Apakintas aistros, pasikėsina į mergaitę, nužudytas lietuvio, pakištas po Šventosios ledu. Už tai nuteistasis, ilgai kalėjęs Sibire, grįžta jau mirtinas ligonis. Abu su žaizdom – ir vėlė, ir ligonis.

Kur kaltės ribos ir kodėl žmogui taip reikia, kad jam būtų atleista? Mirusiojo, vėlės, ir mirtino ligonio pokalbis. „Properšos visame pasaulyje vienodos. Ir Jenisiejuje, ir jūsų upėse. Ir Šventojoj, jeigu dar nepamiršau tavosios upės vardo…“ Žmonija, net eidama sunkiausių išbandymų, didžiausio tautų susipriešinimo keliais, neturėtų užmiršti, kad mirtinos properšos vienodos visose upėse, kurias sukausto ledas.

Nusikaltimas, bausmė yra universalijos, tamsieji žmogaus fatumai, kaip ir laikas bei jo tarpsnių atsiminimas. Laiko grimzdimas į sąmonės gelmes, jo kilimas į paviršių, kai tik atsiveria koks plyšys, kai koks įtrūkis ar blyksnis, buvo Leonardo poetinės prigimties dalykai. Taip, poetinė prigimtis dominuoja, vizualioji kūryba ir proza yra tos prigimties branduolių išsiplėtimai, emanacijos. Eilėraštis baigiasi ten, kur prasideda kitas, net jei niekada nebus parašytas. Gal bus nupieštas paveikslas, ar pradėtas romanas. Taip, Leonardas buvo intensyvaus vidinio kalbumo žmogus. Labai kalbinamas – labiau nei žmonių, – daiktų, šešėlių, būsenų, žodžių. Išlikęs atminty toks kažkodėl nejaukus vakaras „Literatūros ir meno“ redakcijoje, atrodo, kad abu su Leonardu buvom gavę laikraščio redakcijos premijas, sėdėjom, tylėjom, nepasikeitėm nė vienu žodžiu. Nesiryžau ką pratarti, atrodė, kad nenori būti kalbinamas ir pats į nieką nesikreipė.

Dabar apie laiškus, kuriuos gavau ir tebeturiu. Kurie mašinėle, tai gal išlikę ir Leonardo archyve, gal bus publikuoti. Vienas apie mano „Saugančią sąmonę“ (2007), kitas – apie knygą „Tragiškasis meilės laukas“ (2010). Ilgi, kelių puslapių.

Ranka rašyti – trumpi, išrašysiu bendresnes pastraipas, labiausiai tas, kur apie save patį, lyg paliudijimai.

Be datos, lyg atsakymas; taip, į laiškus atsakydavau.

Miela Viktorija,
rašote, kad mano eilėse daug žmonių.
Bet juk yra du keliai: vieni rašo monologus su labai labai daug žodžių. Kiti dialogus – šį kelią prigimtis lėmė ir man – iš čia mano tapyboj tiek daug portretų ir paskyrimų. Negaliu kalbėti orui ar veidrodžiui. Turiu šalia jausti artimą, brangų žmogų, turiu jam išsakyti meilę, pagarbą, susižavėjimą, kartais abejonę ar priekaištą, ar užuojautą, turiu jausti dvi širdis, ne vieną – savąją. Trumpi, ne daugiažodžiai dialogai – mano idealas ir siekinys – – –
O menotyrininkui A. A. pasakyčiau: ar esi gavęs trikampių (kaip prieškariniai pašto ženklai) laiškų rusų kalba iš pačių artimiausių žmonių. Jeigu ne, tai tu tikrai nebuvai tremtinys, o gal tavasis filosofinis materializmas nepripažįsta mene gebėjimo persikūnyti ir tau būtina visa pačiupinėti, kad įsitikintum, jog tai, ką kalba poezija – trapi, lengvai pažeidžiama tikrovė?Gervė ant knygos viršelio – iš „Laiško Sigitui G.“: „Pasibelski į dangų – ir vėjas ar gervė įleis…“
Ačiū už laišką
P. S. Mano tapyboj be linijų ir spalvų glaudžiasi visas mano tikėjimas. Jeigu jo nebūtų – tapyčiau tik abstrakcijas…
Širdingai
Leonardas
P. P. S. Brangūs Jūsų žodžiai: nebebus man Zervynų be jo gražios galvos… ir galbūt mano: „Juozule, Juozapo rykšte / Kur dingo spalva pernykštė?“

Rodos, kad šį laišką gavau kartu su „Urbo kalnu“, tai ant tos knygos viršelio ta puikioji Gervė, dangaus atidarinėtoja… Tas trikampis laiškas lyg budėjo Leonardo sąmonėje, iš gilaus patirties podirvio. Abiejų reakcijos į skaudžią netektį – Juozo Apučio mirtį (2010 02 28). Leonardo eilutės iš eilėraščio „Trumpas laiškas Juozui A.“ Tik jame – „kur dingo šviesa pernykštė?“ Mirtis perrašo, patikslina.

Svarbi mintis apie prigimties ir jam lemtą kūrybos dialogiškumą. Su dialogu sietini ir lyriniai siužetai, ir jo paties lyrinė novelistika.

Kitas laiškas (netikėtai – raudonu rašikliu) apie atminties archeologiją – irgi be datos. Rašytas perskaičius mano knygą „Sauganti sąmonė“. Pagyrimas knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei ir Dailės akademijos leidyklai: „Knygos apipavidalinimas – tobulas.“ Iš kito, asmeniškesnio laiško prasitęsianti mintis – post scriptum: „Kaip dažnai nebylūs daiktai prabyla švaresniu už mūsų sąmonę atminties balsu.“ Puiki savojo vardo ir pavardės pirmųjų raidžių grafika, turbūt pasikartojanti.

Antroje lapo pusėje – apie Borisą Pasternaką, apie jo žiemos, pūgos eilėraščius. Iš „Daktaro Živagos“ – „Zimniaja noč’“: „Mela, mela po vsej zemle / Vo vsie prediely.“ Ir toliau: „I vsio tierialos’ v sniežnoj mglie / Siedoj i bieloj.“

Gal versti: „Užpustė lygumas naktis / Sniegų plaštakėm, / Ant stalo žvakės atspindys, / Ant stalo žvakė“ (?)

Pažodžiui juk niekaip neišversi…

Rusiška pūga ligi žemės pakraščių. Dviejų likimų artumo ilgesys. Tuomet „dva kryla / krestoobrazno“.

Lyg peršokant į kitą temą – apie Jurgį Baltrušaitį. „Esu dedikavęs J. Baltrušaičiui rusų kalba lietuviškais rašmenimis knygoj „In fine“, 57–59 psl.: „U lukomorja morda volka / pronzil strokoju serebra / poet otšelnik…“; arba: „Kakoj mgnovennyj smerti slog: / Kinžalom v grud’, / Po nebu ljetsia iz berlog / Luna kak rtut’“; „Nesiotsia s vetrom po trave / Požar sud’by, / Požar vokrug i t’ma vo mne, / I klad mo’lby.“

Viena kita mintis iš ilgųjų, mašinėle rašytų laiškų.

Apie „Saugančią sąmonę“. Sustojo prie frazės „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Lyg dėl jos ir laiškas. Komentavo:

Taip visos patirčių, nuojautų išbarstytos adatos sutraukiamos į lemiamą tašką – į geluonį. O kiek rašančių pradeda žinojimu, išvadomis, kurios pamaži subyra, išskinda ir pasimeta užmaršties tamsoje. Kalbėjimasis su savimi, tarytum su veidrodiniu „aš“, kuris visa persijoja, – smiltys išbyra, lieka tik perlai <…>
„Man ilgai atrodė, kad, namų daiktus praradus, jų nebūtų galima iš niekur gauti.“ Sakinys vertas novelės, kokios dar niekas neparašė. Sakinys vertesnis už filosofijos tomus. Sauganti sąmonė – sauganti sąžinė. Nors šio žodžio neaptikau visoje knygoje, tačiau pajutau, kad visa knyga ir yra sąžinės paliudijimas <…>

Apie fotografiją: Kodėl ne fotografas, o fotomenininkas? Argi prie tapytojo reikia to „menininko“. Nepriimu tarp mano vyzdžio ir kraštovaizdžio įsikirtusio techninio išradimo, kurio bejausmis ir negyvas lęšis pakeičia akių dugne rusenantį ilgesį. Nenoriu tarpininko kaip „Dujotekanos“. <…>

Visa proza – iš sukaupto, iš surinkto, išsaugoto. Užsimerki, įkiši ranką į juodą skrybėlę ir… Ar ne taip Jūs ištraukėte žirkles? Antpirštį? Gėlių vardus? Babūnėlės balsą? <…>
Tik neskirkim sąmonei viso dėmesio, nes daugybe gijų esame pririšti prie laiko kaip Guliveris už plaukų nykštukų karalystėje. Argi ne teisus A. Zalatorius, sakydamas: „Viską vairuoja ir viską sulydo menininko intuicija. Apie ją pastaruoju metu mes pernelyg retai šnekame, pasidavę kūrinio problemų ir struktūrų aprašams.“ <…>
Tad sugrįžkim į pojūčių prieglobstį. Susikaupus žvakės liepsna panaši į maldai suglaustus delnus. Dega tvartas, namas, miškas, ražienos ar šienas. Žvakė tik šnabžda neužrašytų psalmių žodžius. Jos liepsna neplinta, kaip plinta gaisras. Žvakė ir vaškas – viena <…> Žvakės liepsna yra taupi, o beribė ugnis – visa ryjanti ir paleidžianti vėjais. Dėl to žvakė taip traukia vakaro drugius, jie beldžia į langą, prašydami įleidžiami. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad retkarčiais ir nuo žvakės užsiliepsnoja dulkėtos užuolaidos, ištirpsta voratinkliai ir plyksteli drugių sparnai.
Kai naktį labai griaudžia ir žaibuoja, mes su žmona sodyboj išjungiam skaitiklio kamščius ir ant ugniakuro atbrailos pasistatom žvakę – išsyk name atsiranda trečias, tarsi sargas. Prie žvakės Loreta, plykstelėjus žaibui, niekada neužsidengia akių, su žvakės švytėjimu jai saugiau. Atmerktomis akimis ji skaičiuoja sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio ir, lengviau atsikvėpus, ištaria: 14 kilometrų, praeis virš Marcinkonių ar Čepkelių.
Rembrantas tapė prie žvakės, dėl to tokie minkšti, įslaptinti jo paveikslų šešėliai, o šviesa vaškinė. Mes sakom: auksinis Rembrantas, bet iš tiesų jis vaškinis, gryno vaško, kitokių žvakių anuomet neliedavo. Naktys žvakių šviesos ramybėj. Mažieji olandai. De Laturo žvakiški apreiškimai. Mes baigiam užmiršti tą švytintį paslaptingą amžinybės dvelksmą, tik budynių naktį paklūstam žvakių maldingumui. Juk ir Pasternako „Zimniaja noč’“ – malda, parašyta galbūt Sibiro žiemą, žvakės prieglobstyje. Visa šioje knygoje – iš ilgesio ir meilės.
<…>
Mačernio „Ir mąstau, kaip sielai artimi…“ Tai ar iš tiesų artimi iš prigimties? Ar tik mąstoma, kad artimi? Daug ką sumenkina mąslumas. Ar mąstau gėlės kvapą, ar užuodžiu apsvaigęs?Gabus menininkas – dar ne individualybė. Gabumai klajoja, ieškodami prie ko prilipti. O talentas gimsta širdyje, jis – neišraunama tapančiojo ar rašančiojo nuosavybė. Tobuliausiai regi ir girdi intuicija. Protas tėra visa stebintis statistas. Dėl to filosofiniai tekstai niekada netaps literatūra. Man atrodo, kad ir autoriaus primesti psichologizmai – truputį šalia tono. Visa daug paprasčiau, naiviau, tarsi nežinant. Iš vaikiško nežinojimo – skaidriausia kūryba. Tapybos individualumas – ne siužetuose, ne kompozicijoje, potėpyje. Tai jame slypi prigimtinis, nepakartojamas braižas. Van Gogo, Sezano, Rembranto potėpiai – kokie jie skirtingi. Nors visi tapė žmogaus veidą ar natiurmortą. Rembranto potėpio ramybė, bitiškas formos lipdymas, lyg užpildant korį. Ir van Gogo nervų spiralė ant sakralumo keteros. Potėpiai, nei oranžinėj liepsnoj svylantys, besirangantys plaukai, sykiais net kruvini. Milžiniški bataliniai paveikslai su šimtais figūrų neverti trijų Sezano obuolių. Jie sumodeliuoti tarsi pačios saulės ir oro. Ir vis dėlto jie – ne iliuziški, o gyvesni už tikrus obuolius, tad juos galima kabinti ant obels.
<…>
Poezija laša kaip lietus, rasa, vaškas ar kraujas. O proza keliauja, užtat taip neretai pakliūna į aklatakius ir tuomet būtina grįžti. Poezija – rožinis intuicijos pirštuose. Proza – vytelė atminties rankoje. Ja nemušant genamos prabėgusio laiko valandos, tarytum avys Negebo tyrlaukiuose. Poezija – vertikali. Proza sklando pažeme. Tiesa, sykiais eilėraštis srūva kaip šaltinis, o prozos sakiniai kyla į bemaž vertikalią įkalnę.
Ir nieko tu čia negali pasirinkti, nes esi valdomas jėgų, kurių valios nepalenksi, net vienas rimas ar frazė galingesni už tave, gal norėtum eiti į dešinę, o tave veda kairėn, širdies pusėn. Ir žinai, kad nuves, ir privalėsi išžvalgyti visus prieširdžio užkaborius, užutėkius ir įlankas, kurių dugne snaudžia laiką saugančios kriauklės. Pasiduok, ir tegu tave neša. Tik baigęs knygą, kelis kartus ją perskaitęs, suprasi, jog buvai nešamas vienintele iš galimų krypčių.
Kad toji bevardė jėga retkarčiais paklaidina, tai nieko baisaus – gal tuose puslapiuose ji buvo prisnūdus ir vadžias atidavus į mąslaus proto nagus. O iš proto, žinia, visos nelaimės: atominiai grybai Pietų jūrų atoluose, tirpstantys šiaurės ledynai, skylantys Antarktidos ledo kalnynai, juodosios ozono skylės, nuo menkos geležėlės susprogę konkordai. Pagaliau ir fotokameros, negyvais lęšiais imituojančios akis.
Pakartosiu Jūsų „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Sąžiningiausia teisybė. Juk be klaidų būtų nežmogiška rašyti. Klaidos – kaip rudens voratinkliai. Bet kokiu nežemišku švytėjimu ant jų tvaska rasos lašai. Žolė po voratinkliais gūžiasi, vysta, bet užtat koks žavingas ir sklidinas ilgesio tas lašelių spindėjimas. Akinantis.
Kaip dažnai ne sąmonė, o nesąmoningas judesys įskelia kūrybos kibirkštį. Tad visus savo sielos išteklius patikėti tik sąmonei – lengvabūdiška. Nemanau, kad sapnai jos vaisiai. Kaip dažnai sapnų gelmė ir vaizdingumas, neišmąstomumas pralenkia realybę. Visa Biblija pilna pranašingų, nesąmoningos kilmės sapnų. Sąmonė pluša, pluša, ieško ir neranda, o atradimas nušvinta iš pasąmonės gelmių. Viliuosi, kad „Laiškuose iš Viešvilės“ esu tokias būsenas pajutęs – dažnai žodžiai šuoliuodavo pirma sąmonės, ūmai atsirasdavo neįtikėtini žodžių junginiai, tarsi atskridę iš „išėjimo į lankas“.
Sąmonė linkus persekioti, tikrinti, kontroliuoti, nurodinėti. Jos prigimtis – represyvi. Bijau, kad ji tampriai susieta su materializmu. <…>
Ar pavėjui virš jūros išbarstomi pelenai – materija? Tas pats airių kalbos žodis „aingeal“ reiškia ir pelenus, ir angelą.
„Galėčiau bandyti atkasti tuos pelenus.“ Visas tekstas nuo 394 iki 405 puslapio – novelė, kokios dar neteko skaityti. Atminties atpažinimas toks autentiškas, taurus, atidus, tarsi atkeliant kiekvieną akmenėlį, daikto šešėlį, tamsos kraštelį, švelniu prisilietimu nuvalant dulkes, jas surenkant, neišmetant, nes ir jos – turtas, prarasto ir iš naujo atrasto vaikystės laiko lobis.
Esu rašęs: „Kaip baltas puslapis novelės / Kurios jau niekas nesukurs.“ Ir štai ji – sukurta. Net Jūsų knygoje – vienintelė ir nepakartojama. „Dėmės sąsiuviny, amžinai rašaluotos rankos.“ „Lelijavas rašalas“. Patikėkit, Jūsų raidės, nors ir spausdintos, tačiau tikrai su lelijavo atspalviu.
Leonardas
2008, kovo 11 d.

Pažeidžiau pasiryžimą suimti į skliaustus (į daugtaškius) visa, kas gražiai apie „Saugančią sąmonę“, – juk tai tik man, ir aš esu tuos gerus žodžius sugėrusi, susiėmusi kaip lobį. Bet negalėjau atsisakyti laiško pabaigos, to „lelijavo“, to barbarizmo, įsigėrusio į vaiko pirštukus neatplaunamai.

Girdėjau ir tebegirdžiu ir „Saugančios sąmonės“ kritiką Leonardo laiške– juk sąmonė tai protas, tai represyvioji mąstymo galia. Man atrodė, kad pasąmonės, juolab paslaptingos ir visagalės sielos, nuo sąmonės irgi neatskiriu, kad vienis man, nors to paaiškinti ir negaliu. Panašiai taip, kaip Leonardas, man priekaištavo ir Arvydas Šliogeris, ant kažkurio savo straipsnio atspaudo ir užrašė – „į Tavo sąmonę atsakau savo nesąmone…“ Jau buvo įsukęs į sielos kelią, nors dar neištaręs: „Siela nesutampa su sąmone. Siela yra bekalbė.“ Arvydui būtų buvusi svarbi Leonardo metafora „daikto šešėlis“, praplečiantis daikto ribas. Bet būtų gynęs fotografiją, fotosofiją. Lyg priekaištas man liks priminimas, kad Arvydui yra dedikavęs du eilėraščius, praleidau juos ir knygoje „Mano elementorius buvo Homeras“. Bent dabar nurašysiu.

Filosofijos mokykla

Arvydui Š.

Tie vyrai kalbėję senąja graikų
Deja, jau seniai išmirę
Ir mums vis mažiau belieka laiko
Nuo marmurinių Akropolio laiptų
Stebėti vakarį vėją zefyrą…

Tarp daiktų kietabriaunių

Arvydui Šliogeriui

Kambary tarp daiktų tyliai slankioja laikas
Užkliudydamas vazą sudžiūvusią rožę
Įsiklausius apsiaustas jo šlama ir ošia
Tad klausykis kvėpavimą gilų sulaikęs.

Tarp daiktų kietabriaunių ir taipgi aksomu
Aptrauktų patogiųjų kušečių ir sofų
Vaikšto laikas tarytum vėlė filosofo
Ir su juo vaikštinėja kaip nakvišos strofos.

Kambary tarp lentynų su knygom ir stalo –
Čia poetas šią naktį mėgins užrašyti
Tą nematomą laiką jis dulkėmis švyti
Rankoj nešdamas gaublį iš kvarco kristalų…

Kaip plinta, kaip sklinda ratilais lyg ir į vieną sutelkta reminiscencijų erdvė, kaip gilėja laikas… Dalis tos erdvės ir laiko mums abiem bendra. Ir ten man sava – sava su Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Romualdu Granausku, Jonu Strielkūnu, One Baliukone, Nijole Miliauskaite… Tas, kurį atsimeni, grįždama ir prie užrašų, laiškų, primena ir kitus. Leonardas Gutauskas, intuityvistas, pasąmonės šnabždesių klausytojas, buvo įsiskaitęs ir Arvydą Šliogerį, juto jo daiktų filosofiją. Ir iš jo pozicijų galvojo apie Sigitą Gedą. Ir sužadino mano norą dar nors kelias mintis pasakyti apie Sigitą (suskliaudžiu ir šį savo norą), tik tarsi atsiliepdama į laiką (2022-ųjų rugpjūčio pabaiga) pacituosiu vieną pastraipą iš pokalbio su Liudviku Jakimavičiumi (2004-ųjų pavasaris): „Ateis laikas, žmonės pasakos apie laikus, kai po kojomis nesproginėjo bombos. <…> Ir gali būt, kad sukrėtimų ir terorizmo amžiuje atsiras labai intymi literatūra, labai kamerinė, labai tyliai kalbanti. Kokias dainas dainuodavo karo ir pokario metais? Kad ir lietuvių partizanų dainos – žiedai, ramunės, obelys žydi. Žuvo – tai ašaros, bet viskas – pakylėta, romantiška. O koks nors „Plaukia upėmis lavonai“ – groteskas atsirado jau po dešimties metų. Žmonės pradeda ilgėtis grotesko, kai siaubas praėjęs.“

Taip bandau pereiti prie dar vieno ilgo Leonardo laiško, perskaičius mano knygą apie Sigitą Gedą „Tragiškasis meilės laukas“. Greičiausiai labiau negu skaitomos knygos Leonardas buvo veikiamas Sigito Gedos, jo likimo. Knyga suaktyvino jo paties galvojimą. Pirmąjį sakinį ir pradžią parašė iš didelio sielos pakilumo:

Jūsų knyga apie Sigitą tarsi Nibelungų lobis – panašaus niekas neiškas, nors archeologinės paieškos neabejotinai bus tęsiamos.
Trečią, ketvirtą kartą skaitant atsiskleidžia šiurpi tiesa: nuo ankstyvosios pagonybės (pasak Gedos, „pirmykštės baltų religijos“) iki Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo mūsų tauta slinko tūkstančius metų, o Viliui Orvidui ir Sigitui lemtis lėmė, įsakė tuos amžius pereiti per vieną žmogaus gyvenimą. Iš čia tas paklaikęs skubėjimas. Vilius į savo vietą iš Žemaitijos laukų ir slėnių kaip pagonių krivis nešė, tempė, rideno riedulius ir tuo pat metu juose kalė kryžius ir Dievo Motinos veidą. Taip elgėsi ir Geda. Tačiau toks klajojimas tarp stabmeldystės ir krikščionybės neišvengiamai lemia sielos blaškymąsi, negalėjimą apsispręsti. Džotas, Fra Andželikas, Pieras de la Frančeskas nuo pirmųjų Madonos atvaizdų iki paskutiniųjų freskų išliko širdimi ir visomis kūrybinėmis galiomis tikintys Jėzaus Prisikėlimą, ir tas jų tikėjimas – vienintelis, be išlygų. Toks ir Bachas, Mesianas. O neapsisprendusiam neleidžiama sustoti, suklupti nuleidus galvą, jis neišvengiamai genamas vis toliau ir toliau. Gal iš čia tas Sigito bandymas išžvalgyti budizmą, šumerus, Egiptą, iš čia ir Korano vertimas. O juk būtų užtekę įtikėti Kristaus žaizdas ir Jo balsą nuo kryžiaus…
Per tą baisų, pasiutusį skubėjimą, įvairiausių kaukių prisimatavimus šitiek prirašyta, o Filosofas norėjo sudaryti keturiasdešimties eilėraščių knygą – iš tūkstančių keturiasdešimt kaip keturias Evangelijas, ir taip iš gausybės pasiskolintų, imituotų ir perkeistų balsų išskirti vieną grynakraujį prigimtinį gyvsidabrinį Balsą, priklausantį tik Sigitui Gedai. Yra toks paukštis, rusai jį vadina „drozd peresmešnik“, mūsiškai būtų strazdas mėgdžiotojas. Jo giesmėje girdime ir volungę, ir lakštingalą, ir špoką, ir medšarkę, net riešutinės ar šarkos tarškėjimą, ir genio juoką, tačiau šis skrajūnas iš tiesų – nei volungė, nei lakštingala, nei varnėnas, nei medšarkė, nei riešutinė, nei paprastoji šarka, nei genys meleta…
Donelaitis, Strazdas, Baranauskas, Maironis, Aistis, Radauskas, Judita, Miliauskaitė, Baliukonytė, Strielkūnas – jie visi ir daugelis pačių sąžiningiausiųjų kalbėjo ir giedojo vienu vieninteliu savo balsu, giedojo grynomis, be priemaišų natomis, kur garsas, kaip arti šalia kito garso bebūdamas, niekada jo nekliudo, nesužeidžia, neužtamsina, neiškreipia, nes eina iš pačios širdies. <…>
Jūsų: „Turėjo gilų religinį jausmą.“
Kokios religijos? Kokio tikėjimo? Visų iš karto? Ir tūkstančių indų, kinų, japonų dievų ir dievybių su dramblių kojomis ir straubliu? Nebuvo pasirinkęs, dvejojo. Dairėsi. Kreipė žvilgsnį ir ausį į visus amžių ir vietų pakampius. O juk keliaudamas per Žemaitiją turėjo regėti, kaip Žemaičių Kalvarijoje iš Kristaus žaizdų išsprogsta tikinčiųjų iškirptos skardinės purpurinės rožės, švento kraujo rožės. Ar jautė būtinybę su varguolių pulku nors kartą apeiti Kalnus? Gal šito būtų užtekę pasirinkti ir gal būtų išdrįsęs pulti ant kelių, nusižeminti ir prašyti atleidimo? Nežinau. Bet gal nors kartą apėjęs (ne aprašęs) Kryžiaus Kelią, būtų pagaliau nurimęs, ir tuomet sustotų, užsikirstų tas besaikis kalbos išradingumo, rekonstrukcijų plūsmas, kuris nieko nesako trumpaamžei žmogaus širdžiai. Gal iš Žemaičių Kalvarijos giesmių ir ašarų būtų išniręs ramus, susitaikęs su tyla ir su Jėzumi, ir neatšaukiamai, galutinai Jį atpažinęs ir įtikėjęs kaip Strazdas, Maironis ar Bachas. Ir jį būtų apsėmus kunigo giesmės pilnatvė, kuri „patiesia nusižeminusiai sielai kažką balta, nesutepta. Leidžia iš širdies pravirkti <…>“ – tai Jūsų žodžiai.
Ir vis dėlto Sigito geriausieji eilėraščiai sakralūs savuoju ilgesiu, kurio net babiloniškas jo pasiutimas neįstengė nuslopinti. Ir čia jis sutampa su Maironiu: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“, arba su Aisčiu: „O toliau – paskendęs kaimas, / Tik žirgeliai tarp klevų – / Šlama liepos tokia laime, / Tokiu liūdesiu savu.“
Jūsų tomo ilgam užteks ne tik poetams, rašto žmonėms, bet visiems, kas stengsis suvokti, kodėl taip tragiškai pasibaigė gyvenimas klajūno, giliai įslaptintuose takuose išbarsčiusio retus ir kruvinus perlus, kurie švytės ir po mirties:

Tėra tik mirtis, vien saldus josios kvapas,
Kur gėlės pailsusios, drėgnos ir šlapios,
Apipina kryžių kregždučių sparnais.
X
Man visos žvaigždės, danguje sužibę,
Nuplaukiančios į savo amžinybę,
Nevertos vieno elgetos žingsnelio.
X
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“

Ir visgi: jeigu „šnabždėsiu“, tai kodėl šauktukas! Ar todėl, kad mano išėjimą išgirstų visas pasaulis? O juk šnabždesys yra maldos kalba, išreiškianti susitaikymą, nusižeminimą, prašymą atleisti ir pasigailėti…
Leonardas

Atsimenu, kad, skaitydama laišką, galvojau, jog tikėjimo, ypač poetų, kūrybos žmonių, kelias Leonardo per daug tiesinamas, nuo jo bandoma nuvalyti prieštaras, ieškojimus, netgi paklydimus. Bandoma pasakyti, ko neramiai Sigito prigimčiai „būtų užtekę“. Buvo jo gyvenime akimirkų, kai užtekdavo, bet tik akimirkų. Nelemtas jam buvo ir tikėjimo ramybės užutekis. Ir ne tik dėl to tragiškai pasibaigė jo gyvenimas.

Nežinau, ar galėčiau apginti frazę „Turėjo gilų religinį jausmą“, bet ja tebepasitikiu. Sigito Gedos pasaulėvaizdis šio jausmo persmelktas. Mano atminty giliausiai įstrigęs eilėraštis „Viešpaties rožių ilgesys“. Tokia tikėjimo muzika – iš refreno: „Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“, toks sielos nuolankumas ilgesio gilybėje. Religinis jausmas ir pradžių pradžia, ir pamatas – ir mąstant apie individo egzistenciją, ir apie religijų ištakas. Būties keliagubinimas, kėlimas iki šventumo, slypinčio ir mažybėje, paslapties jutimas, transcendencijos nuojauta. Vedamas religinio jausmo, pradmenimis įgimto, bet ir įgyjamo, žmogus ieško jam artimo tikėjimo kelio ir ne visada sustoja ten, kur vieta jau pažymėta.

Ir ką pabaigai? Dvi eilutes iš Leonardo paskyrimo Sigitui „Neužmirštamas S. G.“: „Kad užmirščiau Snaigyną ir vandeniu eiti bijočiau / Ir galbūt tik sapne susitikčiau tave…“ Ir Rainerio Marijos Rilkės atgarsį iš tarsi ir sau dedikuoto eilėraščio „Gal tik viltis“: „Tiek daug turėjau, o likau be nieko / Tiksliau vos kelios drobės, knygos ir laiškai…“

2022, rugpjūtis