literatūros žurnalas

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12

Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis


R. Tamošaitis.
Esė yra intelektualios kūrybos žanras, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja du komponentai: erudicija ir vaizduotė. Tai intelektualinės refleksijos ir meninio jausmo sąjunga, abstraktumo ir konkretumo derinys. Esė rašymas reikalauja abstraktaus mąstymo, sugebėjimo išryškinti kokią nors temą, ją konceptualizuoti, kartu suteikti tai temai informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Informatyvumas sukuriamas analitiškai skaidant pasirinktą temą į daugelį aspektų, gilinant ir niuansuojant požiūrį, ieškant įvairių požiūrio kampų, taip pat praturtinant samprotavimą įvairiais empiriniais argumentais; universalumo suteikia vertikalus teorinis lygmuo ir kontekstai, temos reikšmė; įtaigumo – beletristinė išraiška, minties intriga ir mąstymo spontaniškumas, tam tikra kūrybinės vaizduotės laisvė. Be abejo, esė ryškumas priklauso ir nuo autoriaus individualybės. Esė žanras yra daugiašakis, asociatyvus ir atviras įvairioms reikšmių sistemoms, jis reikalauja gerų literatūrinių įgūdžių. Eseistikos tekstas yra „vešlus“ – tai intelektualų menas, savotiška akademinio pasaulio žmonių saviraiška, kai jie beletrizuoja jiems rūpimus dalykus. Tai filosofijos, kultūros, literatūros, meno, politinių idėjų bei problemų svarstymas arba psichologinė savistaba, kai universaliau pažvelgiama į kasdienybės reiškinius, kai apmąstymas kyla iš buities smulkmenų, iš psichologinių būsenų, emocijų refleksijos.

Tokia esė prigimtis, jos poveikio mechanizmai, susiję su asociatyvia intelektualine vaizduote, yra ir šio žanro stiprybė (sugestyvumas) ir silpnybė (efemeriškumas). Esė tekstai netampa menine literatūra, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis. Ar esė gyvena ilgiau už laikraščius, kur jos publikuojamos? Šis teiginys, be abejo, yra tam tikra provokacija, turinti sukelti eseistų atsaką. Prieš kelias savaites man atrodė, kad eseistika yra suaugusi su dienraščiais, bet situacija ėmė smarkiai keistis – eseistikos baras iš laikraščių ir žurnalų perėjo į knygas: viena po kitos pasirodė žymių mūsų autorių eseistikos knygos: G. Beresnevičiaus, M. Martinaičio, V. Juknaitės… Beje, G. Beresnevičiaus „Ant laiko ašmenų“ – visas tiražas išpirktas, spėju, kad taip bus ir su kitomis knygomis.

Esė žanras šiuo metu – bene populiariausias Lietuvos spaudoje. Naujomis idėjomis, intelektualinėmis ir psichologinėmis refleksijomis, raiškos originalumu ji ima konkuruoti su menine literatūra, o aktualumu kartais ją ir pralenkia, susilaukia greito rezonanso. Tai – rezonansinė literatūra.

Daug emocinių ir estetinių išgyvenimų skaitytojui suteikia „kasdienybės filosofijos“, psichologinio atsivėrimo esė, matyt, atliepiančios žmogiškojo bendravimo poreikius. Esė žanras šiuo aspektu yra labai komunikabilus, patenkina kultūrinės socialinės komunikacijos poreikius.

Eseistinis mąstymo būdas skverbiasi ir į meninę prozą – romaną, novelę. Ypač tai pasakytina apie H. Kunčiaus, J. Kunčino, R. Gavelio tekstus. Kiti priešingai – nuo originaliosios kūrybos metasi į esė žanrą, tarytum jausdami meninio teksto nepakankamą poveikį kultūros gyvenimui (M. Martinaitis. V. Juknaitė). Esė šiuo atveju papildo ir kompensuoja grožinę literatūrą.

Ar ne labiausiai eseistikoje šiandien dominuoja autoriai, atėję iš filosofijos ir kultūros teorijos sferų? Tai – religijotyrininkas G. Beresnevičius, kultūrologas V. Rubavičius, kurių eseistika yra konceptuali ir tematiškai įvairi, analizuojanti labai platų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo spektrą.

Eseistikos žanro iškilimas jau privertė jį apmąstyti kaip simptomišką mūsų kultūros reiškinį, matyt, susijusį su politinėmis bei ekonominėmis permainomis, visuomeninio gyvenimo dinamika, ypač turint omeny Europos Sąjungos iškeltus uždavinius mūsų gyvenimui. Kiek esė susijusi su politiniu Lietuvos gyvenimu – tiesiogiai ir netiesiogiai, kaip laisvė rašyti ir būtinybė susigaudyti permainose? Esė gali būti traktuojama kaip intelektualus mūsų kūrybinės bend– ruomenės atsakas į laiko iššūkius.

Esė autoriaus universalumas yra suprantamas. Eseistas šiandien – beveik charizmatinė figūra, jis ir menininkas, ir poetas, ir filosofas, ir politikas, rinkos bei ekonomikos procesų aktyvus stebėtojas. Tačiau, kritiškai stebėdamas visuomenes gyvenimą, eseistas visgi vienaip ar kitaip atsiriboja nuo jo ir teigia savo individualumą, jo požiūriai yra paradoksaliai neginčijami, bet neprivalomi, tarytum išliekantys privataus stebėjimo sferoje. Taigi populiarusis eseistas pasilieka nuošalėje, yra labiau provokuojantis nei jungiantis veiksnys, labiau kritiškas nei konstruktyvus. Esė – elitarinis reiškinys? Ar tiesiog kultūrinis poreikis, intelektualines pratybos, saviraiška, kurią puikiai ironizuoja G. Beresnevičius.

Kokia yra žanrinė lietuvių eseistikos įvairovė ir kiek eseistas sąmoningai renkasi temą, žanrą, metodą, stilių ir pan.? Kiek esė yra spontaniška ir tuo artima originaliajai kūrybai?

Kas reikalauja daugiau darbo, „širdies“, emocinių išteklių – meninė proza ar esė?

Kodėl rašoma esė, iš kokių paskatų kyla šie tekstai? Iš individualios saviraiškos poreikio, iš žinojimo pertekliaus (informacinės visuomenės liga) ar iš pareigos jausmo, iš kultūrinio rūpesčio? Kiek čia esama idealizmo (tikėjimo žodžio reikšme ir galia) ir individualizmo (saviraiškos)? Pareigos ir atsakomybės už parašytą žodį?

Taigi kokia yra eseisikos ir prozos takoskyra, kokia jų sąveika, kaip iš vienos stovyklos autoriai pereina į kitą? Iš kur randasi visi tie intensyvūs procesai, trikdantys net literatūrologus, kurie kartais jaučiasi netvirtai, žvelgdami į šį, matyt, (post)moderniausią mūsų žanrą?

V. Kubilius. Eseistikos proveržis — akivaizdi pastarojo dešimtmečio mūsų gyvenimo naujovę. Eseistika įtvirtino išsilaisvinusios minties energiją, kuri čia natūraliausiu būdu ištryško, nevaržoma sukietėjusių žanro kanonų. Leidžiama atskiromis knygomis, pripužįstama bei premijuojama eseistika klostosi kaip ir Vakaruose į atskirą literatūros rūšį, kuri droviai tebesidangsto svetima kepure (Sigito Gedos sudarytas kolektyvinis esė rinkinys „Siužetą reikia nušauti“ pavadintas romanu). Eseistinis mąstymas – specifinis mąstymas, kuris susidaro į netikėtos intelektualinių sąvokų, poetinės nuojautos ir konkretaus vaizdo jungties. Idėjos čia nusileidžia ne iš viršaus, ne iš apriorinio žinojimo, o gimsta juslinėje pagavoje, rutuliojasi iš konkretaus sąlyčio su daiktais, žmonėmis, įvykiais. Esė tekstas konstruojamas pagal vidinio išgyvenimo eigą, judančią netikėtomis trajektorijomis kaip ir moderniame eilėraštyje. Eseisto mintis, laisvai šuoliuojanti laiko ir erdvės pakopomis, ieško esmės kaip teksto kulminacijos, kuri gali būti