Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3

Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27

Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai. Jie daug ką apšviečia, kurį laiką galima matyti daiktus ir ne daiktus, skirti ne tik spalvas, bet ir vos vos įžiūrimus atspalvius. Svarbu nepraleisti to laiko, suspėti pajusti, pamatyti. Aiškiausiai mirtis apšviečia mirusįjį – jo asmenybę, darbus ir tai, kas sunkiausiai nusakoma, – vietą gyvenime, visuomenėje, kultūroje. Taip, ji yra ta vieta, ją įrėmina žmogaus darbai, labiausiai kūrybiniai, sankabos su kitais, su idėjomis, tradicijomis, su tėvyne, su tuo, ką žmonija karta po kartos stengiasi apmąstyti, suvokti. Ar ta vieta lieka po mirties? Taip, lieka, ir lieka ne tuščia. Miręs lieka savo vietoje, jei buvo ją susikūręs. Laimingais atvejais ta vie­ta ryškinama tyrinėjimų, interpretacijų, mokiniškųjų įsipareigojimų. Kad tradi­cija galėtų tęstis, juolab kad galėtų būti perimta, ji turi būti ne tik reikalinga, prasminga, bet ir graži. Turi pritraukti jaunesnius grožiu. Ir tragišku pasaulio grožiu, apie kurį kalbėjo Vandos Zaborskaitės jaunas bendrakartis Vytautas Mačernis: „Jei tu, žmogau, tebūtum vien tik gyvulys, / Tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio.“ Ši supratimo galimybė glūdi žmogaus sąmonėje, tik ji yra už­gožta šurmulio, niekingų blizgučių. Arba – jau užmiršta.

Vandos Zaborskaitės mirtį išgyvenome kaip stiprų šviesos plūdimą į sąmonę, kaip sustiprėjusį Tėvynės jausmą, kaip humanistinės tradicijos galią, kaip lietu­vių kalbos poezijos grožį, kaip įstabią žiemos klasiką; ant ką tik supilto kapo, ant akimirksniu marmuru virtusių baltų rožių leidosi tobulų formų snaigės. Lyg tra­giškojo pasaulio grožio nušvitimo akimirksnis. Tobulas ilgo, prasmingo gyveninio išsipildymas – iki paskutinės sąmoningumo minutės. Ratas apsisuko, mirties saulė (2010. XII. 27) atėjo į tą patį tašką kaip ir gimimo šviesulys (1922. XII. 24).

1970-ųjų vasarą po netikėtos, itin skaudžios bičiulio Jurgio Lebedžio mirties Vanda Zaborskaitė parašė nekrologą – pavadino paprastai ir neatšaukiamai prasmingai „Didžio lituanisto netekus“. Šiandien galimo tik pakartoti – netekome di­džios lituanistės, sakiusios, kad literatūros tyrinėjimai – artimiausio gyvenimo sri­tis. Vandos Zaborskaitės mirtis užbraukė brūkšnį ties lietuvių humanistikos XX amžiumi; ties ta Profesorės mąstymui, jos prigimčiai artima mąstymo tradicija, kuri lyg iš naujo, bet neužmiršdama pradžių, prasidėjo XX a. pradžioje. Viena šaka plė­tojosi jos gimtajame krašte, Panevėžyje, estetinėje Julijono Lindės-Dobilo kūryboje, kita – mokytojo ir viso gyvenimo autoriteto Vinco Mykolaičio-Putino siekimuose suteikti menui aukščiausios žmogiškosios kūrybos visagalybę, kartu nepasitrau­kiant nuo svarbiausios būties mįslės, nuo transcendencijos. Vanda Zaborskaitė, nepaisydama jai tekusių laiko komplikacijų, buvo išėjusi gerą literatūrinio ugdymo ir estetinės saviugdos mokyklą. Nuo J. Lindės-Dobilo meno kuopos, kurios susi­rinkimus pradėjo lankyti 1937–1938 mokslo metais, iki Vilniaus universiteto, iki Levo Karsavino, Vosyliaus Sezemano, Vinco Mykolaičio-Putino. Kaip literatūros mokslininkė, Vanda Zaborskaitė brendo tarp iškilių savo bendradarbių, garbingos Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, kurioje dirbo kartu su Meile Lukšiene, Jurgiu Lebedžiu, Irena Kostkevičiūte, Aurelija Rabačiauskaite, kiek jau­nesniu Donatu Sauka. 1961 m. patyrė skaudų smūgį – pašalinimą iš universiteto dėl to, kas šiandien jai (kaip ir jos orioms bendradarbėms) teikia garbę: dėl perne­lyg didelio dėmesio lietuvių literatūros tautinei savasčiai, estetinėms vertybėms. Atlaikė smūgį taip, kaip atlaiko talentingi, tvirtos dvasinės struktūros žmonės. Nuo 1962 m. beveik dešimtmetį dirbo Istorijos institute, priversta rašyti ir privalomuo­sius darbus. Autobiografinio pobūdžio pasisakyme („Apie krikščioniškąjį liberaliz­mą“, 1991) lakoniškai apibendrins: „Susidūrus su marksistine filosofija, skaudžiau­siai buvo spręsta laisvos valios ir istorinio determinizmo problema.“ Nebuvo nė vieno tuo laiku dirbusio Lietuvos humanistikoje, kas nebūtų sprendęs šios proble­mos. Kam nebuvo skaudu, tas galėjo daryti viską, ko reikalauta. Skaudumas buvo ribą signalas, perspėjimas – toliau eiti negalima. Skaudžiomis kojomis – ir žiemą – parsinešti vandens Stačiąja gatvele, sau ir saviesiems (senai motinai, buvusiai far­macininkei, mažajėgiui broliui, šuniukui). Matyti, kaip šlubuojant vanduo laistosi. Ir tokia gyvenimo alegorija. Bet neišsilaisto, jei eini savo ritmu.

Humanistika Vandai Zaborskaitei neturėjo ribų – galėjo tirti XVII–XVIII a. mokyklinį Lietuvos teatrą, galėjo sudarinėti poetikos ir literatūros estetikos an­tologijas, versti sudėtingus teorinius tekstus, rašyti įvadus. Ir tyliai, nenuleisda­ma rankų, dirbti darbą, kuris buvo artimiausias jos širdžiai, – rašyti monografi­ją apie Maironį, nacionalinį lietuvių poetą. 1968 m. išleistas Vandos Zaborskaitės „Maironis“ yra gairė lietuvių tautos nacionalinio sąmoningumo kelyje, sunkiau­siame jo etape. Mokykla tiems, kurie negalėjo klausytis profesorės paskaitų. Drįsiu pasakyti – su paskutinio dėkingumo malone, – kad apie Jurgį Baltrušaitį rašiau ant kelių pasidėjusi „Maironį“. Vandos Zaborskaitės habilitacinio darbo gynimas Vilniaus universiteto Auloje (tada dar Kolonų salė) – neįtikėtina 1969 metų pergalė, pirmą kartą po sunkaus dešimtmečio nušvietusi Lietuvių litera­tūros katedros, vadovaujamos profesoriaus Jurgio Lebedžio, veidus. Išsilaikyta, vėl išeita į viešumą – ir ne su kokia marginaline tema, o su pačiu Maironiu. Mai­ronis užėmė savo vietą ir to laiko jaunųjų humanitarų sąmonėje. Pagal V. My­kolaičio-Putino nubrėžtas, bet Vandos Zaborskaitės savitai perprastas ir perteik­tas linijas Maironis atėjo iki Sąjūdžio, jame dalyvavo kaip dvasios vėliava.

Su mažiausiom ideologinėm nuolaidom – dar 1982 m.! – Vanda Zaborskaitė gebėjo parašyti originalų „Literatūros mokslo įvadą“ Lietuvos studentams humanitarams, kai vėl grįžo dėstyti (nuo 1971 m,), šį kartą į Vilniaus pedagoginį insti­tutą (universitetą), nors ir jausdama, kad ją nuolat seka budri režimo akis. Pir­mosios rotaprintinės „Įvado“ knygelės buvo sunaikintos. Daug metų žinojo, kad yra sekimas, įtarinėjimas, tikrinimas, gal nuo 1946 m. rudens, kai gatvėje prie universiteto susistabdė Putinas ir griežtai išbarė, kam ji savo draugams ir bičiu­liams (tarp jų ir Kazimierui Vasiliauskui, būsimajam monsinjorui) parodė tik jai vienai patikėtą eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“; juk jis esąs sekamas saugumo ir jam gresia suėmimas… Ilgai juto egzistencinę kaltę, bet buvo tikra, kad nors patikimiausi turi žinoti, ką iš tiesų rašo Putinas.

Kad ir kaip buvo sunku, bet žmonės gyveno. Draugavo. Kalbėjosi. Ir dvi paauglės, dabar daktarės, profesorės, turėjo pačią smagiausią pramogą – tyliai glūdėti po aukštu, dideliu stalu, aptiestu plačia staltiese, ir klausytis, apie ką kalbasi Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Aldona Liobytė… Žmonės patyrė didžiulę to nežmoniško laiko privilegiją – sunkiai, iš paskutiniųjų laikytis padorumo. Nenusigręžti nuo to, kuris jau „tampomas“. Pabrėžtinai sveikintis. Atsisėsti šalia – kaip tai (jau liudiju) darė profesorius Eugenijus Meškauskas. Ir dar jaunam būti pripažintam tų, kurie laikėsi nerašyto garbės kodekso. 1952 m. pradžioje Paryžiuje Czesławas Miłoszas laiške Jurgiui Giedraičiui (Jerzy Giedroyc) pacituos Stefano George’o eilutę: „Kad tik netoli nuo garbės takelio.“ Yra tas takelis, nesuabejokime. Jis buvo ir 1952 m. Lietuvoje; Vanda Zaborskaitė tuo laiku antrus metus dirbo Vilniaus universitete, skaitė paskaitas studentams, tarp kurių buvo ir Justino Marcinkevičiaus karta.

Vanda Zaborskaitė dėjo pamatus interpretacinei lietuvių poetikos krypčiai, susi­jusiai ir su vokiečių estetikos tradicijomis, su Emilio Staigerio hermeneutika, su imanentine interpretacija, bet mąstė kontekstualiau, gal netgi socialiau. 1965 me­tais išėjusi (ir dar dviejų laidų sulaukusi) Profesorės knyga „Eilėraščio menas“ ilgam tapo parankine knyga ne tik studentui lituanistui, bet ir jaunam dėstytojui, mokytojui, gabesniam moksleiviui. Marcelijus Martinaitis (dar 1987 m.) yra pasakęs: „Iki šiol niekuo nepakeičiama tebėra V. Zaborskaitės knyga „Eilėraščio menas“, su kuria jau užaugo antroji karta, semdamasi iš jos meninio jautrumo, sumanumo ir įžvalgumo“ („Skaitykime kartu“, 1987). Nepastebimai, lyg to ir neakcentuodama, „Eilėraščio mene“ Vanda Zaborskaitė formavo XX a. lietuvių lyrikos kardinalią liniją: Maironis, Kazys Binkis, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas (interpretuojami „Margi sakalai“, „Beržui berželiui“, „Savo kūnui“, „Liepa“), Salomėja Nėris. Prijungė savojo laiko dabartį – Eduardą Mieželaitį, Justiną Marcinkevičių, Janiną Degutytę, Juditą Vaičiūnaitę. Permetė lieptą į moderniuosius Vlado Šimkaus, dar visai jauno Sigito Gedos eilėraščius. Antrame papildytame leidime (1970) Vanda Zaborskaitė suformulavo mintis, kuriomis galime remtis ir šiandien: „Tačiau poezija nestovi vietoje ir neišsitenka vieno tipo mąstysenoje. Pasirodo naujos knygos, nauji vai­dai ir naujai, netikėtai kuriamos savojo pasaulio vizijos. Tik iš skaitytojo ir interpre­tatoriaus reikalaujama vis to paties: dvasinio atvirumo, neužsisklendimo prieš ne­įprastas formas, neįprastą mąstyseną ir suvokimą, nes mokėjimas suvokti poeziją ir yra turbūt visų pirma mokėjimas paklusti poeto sugestijai, o tik paskui – mokėji­mas perprasti eilėraščio sandarą, pradedant vaizdų komponavimu ir baigiant nudailinto žodžio garsiniais sąskambiais ir deriniais.“

Įsiklausykime – juk mintyse apie poeziją girdimi ir bendresni Profesorės pasaulėvokos principai. Niekas nestovi vienoje vietoje, niekas neišsitenka vieno tipo mąstysenoje. Atsiranda naujai kuriamos pasaulio vizijos. Ir iš žmogaus nuo­lat besikeičiantis pasaulis reikalauja dvasinio atvirumo, neužsisklendimo, bet kartu ir gilinimosi, siekimo suprasti, perprasti, iš naujo mokytis. Tai ir Profe­sorės laikysenos bruožai: tikinti, krikščionė katalikė, iš jaunystės ateitininkė, studentiško „Šatrijos“ sambūrio dalyvė, ji ne kartą, kai to, jos supratimu, reikala­vo aplinkybės, elgėsi kaip socialdemokrato, liberalo, kaip kairiųjų pažiūrų žmo­gus, bet kaip asmuo, niekad neišsižadantis savo idealų, pareigų savo tautai, savo tėvynei vykdymo. Dažnai kalbame apie asmenybės, apie intelektualus, jų vaid­menį. Bet įsivaizduojame juos lyg saugiai tūnančius savo proto bokšteliuose; iški­ša galvą, pasako neabejotiną teisybę ir vėl ją įtraukia. O iš tiesų asmenybė – tai nuolatinė rizika, tai aštrūs kampai (sužeisti ir susižeisti), tai amžinas nepatogu­mas kokios nors tvarkos siekiantiesiems. Dar ką tik dešinioji, o jau gina kairiuo­sius, nes ten įžvelgia daugiau moralumo. Ir atvirkščiai. Vanda Zaborskaitė Lie­tuvos ateities forume; o kodėl ne, jei tas žingsnis kaip nors galėtų būti svarbus Lietuvai? Ar asmenybės visada teisios? Ne, toli gražu ne. Bet asmenybė nebijo klysti, ji ieško kelio, kuris dar nepramintas. 1991 metų pradžioje Vanda Zabors­kaitė mąsto apie krikščioniškąjį liberalizmą, ji įžvelgia vienpusiškumo pavojų: „Šiandien prasminga būtų kalbėti apie krikščioniškąjį liberalizmą kaip apie vie­ną iš krikščionybės konkretizacijų. Jo reikia, kad mūsų visuomenėje krikščiony­bė neatsiskleistų pernelyg vienpusiškai“ („Apie krikščioniškąjį liberalizmą“). Skaitome ir staiga pajuntame, kad gyvybingiausios mąstymo tradicijos nėra lini­jos, tiesės, kad jos yra ir laužytos, kampuotos. Pagal liberalųjį sandą, pagal as­mens laisvės pirminę svarbą Vanda Zaborskaitė staiga atsistoja tarp Vinco Ku­dirkos ir Vytauto Kavolio. Pasisukus ateitininkiška, šatrijietiška linkme, jos vieta jau kita. Ir prieštaravimų nebūtų, nes juos naikina pati asmenybė.

Iš kur tai – klausiame. Iš prigimties, iš namų aplinkos, iš to pirminio sielos ovalo, kuris ima švytėti sąmonėje, keldamas klausimus ir bandydamas į juos atsakyti. Ieškoma knygų (visai jos kartai buvo svarbus Fiodoras Dostojevskis, jo „Legenda apie Didijį inkvizitorių“) autoritetų, mokytojų ir jų randama. Atsi­minimų apie Putiną („Šiek tiek atsiminimų apie Putiną“) sakinys – dar iš gim­nazijos metų: „Putinas tapo bręstančiam žmogui šerdimi, apie kurią telkėsi visas gyvenimas, emocinis ir intelektualinis brendimas.“ Ypatingoji karta – gimę pir­mojoj Lietuvos Respublikos nepriklausomybėj, jos jaunoj šviesoj, jos pradžios mokykloms, jos gimnazijoms, jos universitetams, Kauno, galiausiai ir atgauto Vilniaus. Ir pagal amžių, ir pagal ideologiją Vanda Zaborskaitė priklauso JAV viešai kūryba pasireiškusiai, manifestiškai įsiforminusiai, o Lietuvoje tylia ir nematoma likusiai žemininkų kartai. Savo kartą juto, buvo su ja solidari. Recen­zavo kuklias Gedimino Jokimaičio poezijos knygas, kai tik jos galėjo pasirodyti, rašė apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, prisimindama, kad kartu su Kaziu Umbrasu buvo jų slaptų sutuoktuvių Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje liudininkai. Džiaugsmingai sutiko Kazio Bradūno rinktinę „Prie vieno stalo“, suvokdama ir plėsdama pavadinimo simboliką: prie balta staltiese už­tiesto stalo renkasi visa XX amžiaus pabaigos lietuvių poezija ir laužo santaikos duoną. Profesorė troško santaikos, sugebėjo ir apie save burti žmones, magne­tiškai į save juos traukė; su artimais žmonėmis laikėsi šeimos principų. Buvo mo­tina, nors negimdė. Sugebėjo apkeliauti pasaulį dvasia, tokia amžina vaikštūnė, nors likimas nedavė sveikų kojų. Mūsų judėjimas, apie kurį taip daug kalba medikai, glūdi ir dvasioje. Ne tik kojose.

Profesorė gerai suvokė, kur veda tautą tamsūs nesantaikos keliai, pradėję raizgytis pirmaisiais nepriklausomybės metais. Dėjo pastangų juos prašviesinti. Kalbėdama apie Justiną Marcinkevičių („Pasveikinimas Justinui Marcinkevi­čiui“), Profesorė itin akcentavo „Devynių brolių“ svarbą. „Poeto žodžiais buvo išsakyta tai, kas ilgus metus buvo slepiama ir užginta, apie ką nebuvo galima net užsiminti. Beje, ši poema taip ir liko kritikos beveik nekomentuota. Tarsi būta kokio sąmokslo; neįvardyti tikrosios prasmės, palikti ją tvyroti kaip susitarimą tarp poeto ir jo tautos.“ Tai įžvalgūs žodžiai, Justinas Marcinkevičius yra pasakęs savo tautai daugiau, nei tiesiogiai persakyta. Nieko nėra svarbiau už poeto ir tautos, mokytojų ir mokinių susitarimus.

Pirmosios nepriklausomybės augintinė Profesorė Vanda Zaborskaitė tarsi no­rėjo mus perspėti: saugokite autoritetus, savo pasitikėjimu auginkite jų galias. Žemininkų karta turėjo autoritetų, nors nevengė ir kritiško žvilgsnio įjuos. Kri­tika brandina autoritetus. Bet didžiuosius (ir mažuosius, kurių niekad nevengė) darbus Profesorė nuveikė ne iš kritikos, o iš meilės, iš didžiojo pozityvo. Mokėjo pagirti – taip, kad norėtum padaryti geriau. Ypač jaunesnius.

Profesorei nebuvo svarbesnės vietos už senąjį Vilniaus universitetą, jo kie­mus, jo šimtmečių tradicijas. Turėjo būti jame, iš jo neišeiti ir jau išeidama. Kartą Lietuvių literatūros katedroje, gal jau nepriklausomybės pradžioj, žvelgdama pro langą į Sarbievijaus kiemą, ji prisiminė Putiną, kuris kalbėjęs, kad jaučia čia bu­vusių didžiųjų žmonių dvasias… Yra tą sakinį ir parašiusi (sename „Literatūros“ sąsiuvinio numeryje). Tikriausiai ir pati turėjo artimų patirčių. Yra įspūdingai kalbėjusi apie Šv. Jonų bažnyčią, iš karo meto, iš jaunų žmonių susibūrimų, prisi­mindavo kunigą Alfonsą Lipniūną, gebėjusį į jaunas širdis prabilti netikėtai, netgi „eretiškai“. Vertino kiekvieną ereziją, talento žymę.

Jauni žmonės Profesorei itin rūpėjo. Mokytoja iš pašaukimo; būdavo graudu iki ašarų, kai profesorė Irena Veisaitė pagarbiai kreipdavosi į ją: Auklėtoja… Dėl to, kad Lietuvos mokykla būtų reformuota, kad būtų padaryta, kas privalo būti padaryta, Vanda Zaborskaitė užvertė nebaigtas rašyti knygas ir išėjo į ministeriją tvarkyti reikalų, aukšto rango valdininkė, nieko valdiško, juolab valdininkiško, neturėjusi savo prigimtyje… Poelgio grožis, pasirinkimo, pagaliau – rizikos. Ir pareigos – pirmiausia.

Iš savo kuklių asmeninių santaupų kelerius metus Profesorė kas pavasarį skir­davo premiją Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros magistrams už gerus dar­bus iš lietuvių literatūros klasikos; jai atrodė labai svarbu, kad būtų tyrinėjami Kristijonas Donelaitis, Maironis, Žemaitė, Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vaižgantas, Putinas, Krėvė… 2010-ųjų birželį dar pati įteikė premiją už darbą apie Juozą Tumą-Vaižgantą. Pasiteiravo, ar rašoma darbų apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Galėjau paminėti jau gana žinomą doktorantę, rašančią disertaciją apie Putino dvasinių patirčių kūrybines kristalizacijas; pritariamai palenkė galvą.

Netekome Profesorės, Akademikės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės, įspū­dingos asmenybės, universalaus žmogaus, literatūros, kultūros, teatro, estetikos istorikės, literatūros teoretikės, lyrikos interpretatorės, savitos eseistės, publicis­tės, su meile ir aistra ieškojusios tiesos ir ją gynusios. Vincas Kudirka turbūt liks paskutinis vardas, kurio garbę ir reikšmę Lietuvai ji bus taip įtikinamai aiškinusi ir gynusi „Bernardinuose“, suteikusiuose Profesorei visišką saviraiškos laisvę.

Netekome, bet kartu aiškiai suvokiame, kad vieta, kurią Profesorė susikūrė lietuvių visuomenėje, kultūroje, humanistikoje, lieka Jos vieta. Niekas negali jos užimti, negali pakartoti „Maironio“ nei „Eilėraščio meno“, jos atkaklaus galvos palenkimo, atviro žvilgsnio, jos tiesumo, kuklumo, doros, teisingumo.

Profesorė Vanda Zaborskaitė nugyveno savo gyvenimą prasmingai. Ir per­davė mums šios prasmės viltį.

Nieko paprasčiau lyg ir nebegalima pasakyti.