literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3

Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Atsiminti, jei įmanoma

atsiminiau
kai mūsų dar nebuvo
buvo sniegas
baltas jis buvo

Justinas Marcinkevičius.
Carmina minora“

Nemažos apimties knyga – „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“, sudaryta Valentino Sventicko. Kodėl atsimename? Kas tie, kurie atsimena? Ko ieškome atsimindami poetą, perėjusį ne tik pusės šimtmečio lietuvių poezijos briauna, bet ir istorijos ašmenimis, bent iš dviejų kartų: pokariu ir tarp 1988–1990-ųjų. Knyga bus svarbus šaltinis poeto biografijai, laiko tyrimams. Ir sovietologijai – neišvengiamai.

Atsiminimų knyga skatina ir bendresnius pamąstymus apie atmintį, jos modusus. Atsiminimus, jei atsakingus, sąžiningus, parašyti sunku. O atsiminti juk paprasta, atsimename nevalingai. Kaip kvėpuojame, alsuojame. Kažkas mumyse žino, ką atsiminti ir ko ne. Ir norėtume neatsiminti, o atsimename. Sunkiau, kai stengiamės. Atsimename ne tai, kas buvo, o ką iš to atsimename. Atsiminimų simuliakrai. Ir jų neišvengiame.

Atminties kultūra, sakome: jau įsitvirtino ir ši kultūra (greta politikos, kalbos, baimės, prabangos, skurdo, sekso kultūros ir kt.), reiškianti kultūros tyrimą atminties būdais. Apklausinėjame, mezgame pokalbius, ieškome būdų, kaip prakalbinti ir tuos, kurie tyli. Gal ir žino, o tyli. Neramu, kai tyli. Prabils, kai galės. Jei galės. Atsiminimai – iš neaprėpiamo mentalinio sąmonės lauko. Ir iš to, ką galvojame, kad atsimename. Nelygios mūsų galimybės atsiminti. Kaip nelygios ir mylėti, jausti, džiaugtis, liūdėti. Ir pykti nelygios, ir neapkęsti. Ir atleisti arba neatleisti.

Atsimename kitą, kitus, o iš tiesų ieškome savojo prarasto laiko. Nes tai, ką prisimename, –

jau kitame laike, jau kitame krante. Atsiminimai kiekvieną veda atskirais keliais, bet kartais jie ir susieina. Susieina, kai bandome atsiminti ką nors bendresnio, svarbesnio, jungiančio ar atskiriančio. Įvykį ar žmogaus figūrą. Justiną Marcinkevičių, pavyzdžiui.

Lyg ir nebuvo tokios filologinės specializacijos – knygų, leidinių sudarytojo (dargi iš atskirų lapelių, skiautelių). V. Sventickas bus ją įsteigęs. Tik vargu ar išmokstamą, ar perimamą. Kiekvienos sudarytos knygos praktika – atskira. Apie ją V. Sventickas prasitaria pradžioje („Nežinau, ar tai įvadas“). Tos nežinios, žinia, daug. Bet patikimai apsibrėžia savo statusą – kiek įmanoma, neutralesnę poziciją. Siekį, kad būtų įvairesnių balsų. Pateikia būtinų poeto biografijos faktų – ir nežinotų (apie ankstyvąją kūrybą, dar šešiolikmečio, prisimintą draugų, saugotą), gabiai paryškina, kas tebėra svarbiausia ir skaudžiausiai jaučiama: priklausymas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinei grupei, pradžios žodis steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Iš tų lemtingų poeto apsisprendimų, galiausiai ir liudijamų utopinių planų, kad galėtų būti pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas, kilo politinės kontroversijos, virtusios asmenine drama. Praktinio sudarymo klausimas – iš ko? Ne iš to, kas jau buvo (taip sudarytos kelios ir Just. Marcinkevičiaus knygos), – nebent koks trupinys ar jau paskelbtas tekstas. Atsiminimai sudaryti tarsi iš anksto konstruojant siužetą (užfiksuoti, ką dar galima, nepraleisti faktinių liudijimų, praskleisti su kūryba tiesiogiai susijusius turinius). Kiek prislopinti „karštus reagavimus“ į poeto užsipuolimus, kad jie visko neužgožtų. Gynyba pavėluota. Net raginti pasisakyti „Kranto“ laidos autorių, nors bendravimas su juo ir „susikomplikavo“. Paliekama spręsti skaitysiantiems. Užmojai poetą pervertinti, juolab pasiryžimai nuvertinti, tai, kas sudarytojo vadinama „poeto juodinimo kampanija“, neliko be pasekmių, ypač paveikė artimuosius, taip ir neparašiusius atsiminimų. Išskyrus dukros Jurgos, beje, turinčios gabumų rašyti, fragmentus. Bendroji atmosfera ramiems atsiminimams nebuvo palanki. Bet ir laukti nebuvo galima: gyva, kol skauda. Taip yra, kad piktesnių versijų ar aštresnių kontroversijų akivaizdoje ne tik suklūstame, bet ir suglumstame: o jei klystu? o jei yra ne taip, kaip iki šiol galvojau, o jei ir mane užsipuls, panardins į komentacijų dumblą, apkaltins sovietine nostalgija? Mes esame ir mūsų baimės. Laisvė keičia baimių pobūdį, bet jų nesumažina. Ar galėtų būti kitokia atsiminimų apie Just. Marcinkevičių knyga, sudaryta „kitos pusės“? Ne interpretacijų, ne insinuacijų, o atsiminimų, kur sniegas būtų juodas. Nežinau.

Rodos, kad ir šių atsiminimų sankaupa nėra vienpusiška: ir silpnesnis, ir abejojantis, ir nepajėgiantis išeiti iš trafaretinių frazių. Ne herojus, ne, nesiveržiantis į ataką, o bandantis kaktomušos išvengti. Bet stovintis savo vietoje, nesitraukiantis. Verta įsigilinti į Vytauto Martinkaus „kebeknes“, nes daug kas aiškėja. Justas Vincas Paleckis paliudija: prieš jam pradedant dirbti LKP Centro komiteto skyriaus vedėju, buvęs įspėtas: sudėtinga su rašytojais – Martinaitis, Marcinkevičius antitarybiškai nusiteikę (p. 315). Situacija, išeinant iš diskusijos Aukščiausiojoje Taryboje, prie išėjimo susirinkę piktų, nepatenkintų. Kas ėjo tiesiai, išgirdo ir švilpimų, ir užgauliojimų. Alfonsas Maldonis, buvęs tarp ėjusių tiesiai, perpasakojęs: „Tik žiūriu – Justo šalia nėra, pasuko ne tiesiai, o pro šonines kolonas; teko vienam pro „špalieras“ praeiti – Justas yra Justas…“ (p. 318). Kitas atvejis – iš Maskvos pareikalaujama, kad tuoj pat būtų „nepageidaujamą asmenį“ Aleksandrą Solženicyną smerkiantis Just. Marcinkevičiaus pareiškimas. Niekieno kito, net ne Lenino premijos laureato, o tik Marcinkevičiaus. Ieškomas, bandoma įkalbėti. Pasiųstam asmeniui po ilgos tylos pasako: „Susitariam: ne-ra-dai“ (Antanas Ragaišis, p. 343). Taip „medžiojamas“ buvo ne kartą. Tik Just. Marcinkevičius. Ir ne kartą gelbėjosi aplinkkeliu.

Atsiminimų knygoje nedaug rašytojų. Dar mažiau visuomenės veikėjų, mokslininkų, menininkų. Aktorė, kompozitorė, kino režisierė, keli pedagogai, keli kultūros žmonės, balsai iš klasės, kurso. Mokytojai lituanistai jau savo pasakę knyga „Justino Marcinkevičiaus pamokos“ (2012), sudaryta Stepo Eitminavičiaus. Reikšminga knygos pradžia, sudarytojo vykęs montažas iš at-skirų tekstelių, bet ir faktų, paliudijimų apie ankstyvąjį poeto laiką. Toliau – pagal abėcėlės demokratiją: nuo Vytenio Povilo Andriukaičio, parašiusio apie Just. Marcinkevičių ir politinės publicistikos knygą „Justino Marcinkevičiaus laikas“ (2016), iki Audronės Žigaitytės, operos pagal „Mažvydą“ autorės.

Lyg ir nedaug. Betgi knyga susidaro. Įspūdis, kad kalbančių apie Justiną knygoje yra keliskart daugiau negu atsiminimų autorių. Taip. Taip yra. Nes dažnai atsimenama ir už nebeatsimenančius, jau likusius anapus. A. Maldonio buvimas – gyvas, juntamas. Algimantas Baltakis, jau nieko atskiro atsiminimų knygai, o persirašęs. Ne tik Jonas Basanavičius, bet ir Martynas Mažvydas, vienas dažniau minimų vardų. Netikėtas, šiltas ir atviras Gabrieliaus Žemkalnio balsas: lyg ir nedaug tebendravo, o susitiko, atsiminimus taip ir pavadino: „Susitikimas su Justinu“. Ir kitas polius – Donata Mitaitė savo turiningus atsiminimus susiejo su savo įžymiąja mokytoja Stase Lovčikaite, ištarusia: „Jie nežino, ką jo kūryba tada mums reiškė“, ir su mamos sakiniu, kad liktų paliudytas ir jos balsas: paskambinusi jai, jau 94-erių metų, miškų ir krūmynų apsupto vienkiemio gyventojai, jau nei skaitančiai, nei kuo labai besidominčiai, pranešusi apie poeto mirtį. „Po tradicinio „amžinatilsio“ pauzė ir – „O toks reikalingas žmogus buvo“ (p. 296). Panašu, kad yra, ir kad atsiminimų knygoje randasi lyg koks bendrinis, kolektyvinis lietuvių sąmonės lyg-muo, sutelktinis atsimenančiojo pavidalas, atitinkantis visuminį poeto paveikslą, vaid-menį. Liudijamas ypatingas poeto buvimas tautoje, aukščiausia buvimo pakopa – reikalingumas žmonėms. Yra tas ypatingas „mes“, reiškiantis tautą, tą geriausiai žino poetai ir mokytojai.

Savaip knygoje dalyvauja ir tie, kurie parašyti atsiminimų nesutiko, nenorėjo, atsisakė. Bet ir apie juos kas ima ir užsimena. Ir lyg aiškiau. Arba dar neaiškiau. Pernelyg artima istorija. Pernelyg visa dar susipynę, persipynę. Yra apie ką pamąstyti. Atpažinti – liudijančius, bet besislepiančius už faktų, datų, įrašų. Ir atsimenančius be kaustančios baimės atsiminti. Atidžiai skaitantiems aišku, kad atsiminimai be baimės atsiminti at-skirai vertingi. Ryškiai skleidžiasi žmogiškasis poeto veidas (jei ir nebūtų nieko parašęs, būtų likęs nepamirštamas draugas – tai iš klasės balsų). Ori laikysena, palaikoma žmonos Genovaitės, nors ir atsargus, bet savęs ir savųjų neišduodantis. Traukiantis žmones, patikimas, šiltas, padėjęs saviesiems, premija už „Dvidešimtą pavasarį“ prisidėjęs prie tėviškės namo atstatymo.

Nuotraukos – kai kurios pernelyg dekoratyvios (prie duonos kepalo), kai kurios – didelio, bendrinančio tikrumo: su žmona 2010 m. prie obels ir maumedžio gimtosios sodybos kieme. Kad šitaip tokia sena obelis su mažais, jau išlaukėjančiais obuoliukais, kad šitaip šviesa ant dviejų senyvų žmonių, kad šitaip debesys, laukai, medžiai. Just. Marcinkevičiaus vėlyvasis poetinis vaizdinys, atsirėmęs į antiką: ant maumedžio šakų pakabinta lyra, jau pakabinta. Ant Alksniakiemio pradžios mokyklos, veikusios pusę amžiaus (1924–1975), aptrupėjusių laiptelių. Lietuviškos pradžios mokyklos civilizacijos pėdsakai. Jos mokytojai, savo pradinukams įdiegę lietuvių kalbą, krašto pažinimą, pirminį patriotizmą. Kiek jų, nuėjusių savo golgotas, žuvusių, mirusių gulaguose. Alksniakiemio pradžios mokyklos mokytojas Antanas Garmus, miręs tremtyje. Jam skirtas eilėraštis „Mokytojas“ (1979) su aiškia dedikacija: „Mano pirmojo mokytojo A. Garmaus atminimui“. Du posmai:

Kodėl jūs vis tyliau?
Kodėl vis nedrąsiau?
Rašykite toliau.
Skaitykite balsiau.

Vaikeli, nebijok
Ir žodžio nenumesk.
Kur kas baisiau be jo.
Be jo ir mes – ne mes.

Štai čia tas „mes“, mokytojo sakomas vaikui, vaikeliui; tu taip pat esi „mes“, žinok, nebijok. Dažniausiai minimas kūrinys – baladžių poema „Devyni broliai“ (tikslinanti D. Mitaitės tekstologija), Vytauto Bubnio – patikima prielaida: „Dar prieš paskelbdamas „Devynių brolių“ poemą, poetas išspausdino kelis politizuotus eilėraščius, kurie, esu tik-ras, apžilpino akis visokiems cenzoriams, ir jie neužtrenkė vartų Justino Marcinkevičiaus rūsčiajai tiesai“ (p. 111).

Knyga „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ prisitraukia ir tekstus, kurių joje nėra, bet kurie ir jai galėjo būti rašyti, kurie stiprina sutelktinį atsiminimo procesą. Atskiras atvejis – Marcelijaus Martinaičio tekstas „Justinas Marcinkevičius“, išspausdintas jo paties knygoje, iš užrašų, pastabų sau, irgi sudarytoje V. Sventicko, – „Viskas taip ir liks“ (2017). Rašyta atsiliepiant į poeto mirtį, 2011 m. vasario 17 dieną, nuoroda vakar:

Netikėta, bet tikėtina, jog taip galėjo įvykti.
Nepriklausomybės šventė su gedulo  ženklu!
Vakar kai kur Nepriklausomybės šventės
vėliavos buvo perrištos juodu kaspinu.
Gal taip reikia mūsų istorijai, kad ją
labiau įsimintume ir gerbtume?
Taip jau yra, kad savo didžiausius
žmones atpažįstame, kada jie pasitraukia iš gyvenimo.
Šiomis dienomis Lietuva atpažįsta savo
žymiausią poetą, kurio buvimas buvo
visuotinai jaučiamas. <…>
Poetui daryti priekaištai dėl praeities
šiandien atrodo labai menki.
Prisiminkime, kad Atgimimo metu
girdėjome jo žodžius, tekstus, kuriuos jis
sukūrė slogiais okupacijos metais, juos girdėjome kartu su Maironio ir kitų
žinomų praeities poetų eilėraščiais.
Jį priėmė ir įsirašė Lietuvos istorija.
Galiu užbaigti tik paties poeto žodžiais:
Kiek rovė, neišrovė.“
Manau, niekas neišraus poeto ir iš mūsų
atminties.

(p. 185)

Redakcinė pastaba: iš kompiuterio, 2011 m. vasaris. Tiesiog atsiliepta. Balsas iš to paties kūrybos lygmens, kuriame buvo ir Just. Marcinkevičius. Aukšto ir bendrinančio. Dosnaus ir atviro – laidodama Lietuva atpažįsta savo žymiausią poetą. Jau prieš kelerius metus, ruošiantis kažkokiam pokalbiui („Justino Marcinkevičiaus poezija“), pasižymėta: „Yra poetų, kurie reprezentuoja tik save, savo talentą“. Bet yra ir tokių, kurie „pasauliui pasirodo ne vieni, o su savo karta, su savo visuomene, išreikšdami savo liaudies kūrybingumą. Just. Marcinkevičių ir būtų galima apibūdinti kaip poetą, savotiškai atstovaujantį Lietuvos kultūrai, suimantį liaudies pasaulėjautos, nacionalinio charakterio bruožus, socialinio gyvenimo idėjas. Jeigu tautas, jų sielą pažįstame iš poetų kūrybos, tai tokiai misijai labiausiai tinka Just. Marcinkevičius“ (p. 174). Tai daugiausia, kas dabar pasakyta. Dosnus turi iš ko. Dosnus neseikėja.

Prisiminkime“, – sako M. Martinaitis. Ir mirties dienomis nekrologiškai skambantį tekstą užbaigia lietuvių frazeologizmo (išrauti iš širdies, iš atminties) parafraze, tikėjimu, kad ir Just. Marcinkevičiaus „niekas neišraus iš mūsų atminties“. Mūsų žodžių reikmes sutvirtina įgilinimai, įleidimai į tradicijų rieves.

Kas ji yra – „mūsų atmintis“? Ką ji apima? Kiek tęsiasi? Ir kam lemta patekti į „mūsų atminties“ tinklą? Apimlesnio už mūsų, už tą mes kilmininką, nėra, jei ir kiekvienam tas mūsų yra kitas, kitoks. Bet kai kalbame apie Just. Marcinkevičių, galime bent pabandyti tą mūsų suvokti pagal M. Martinaitį, pajėgusį daug ką atskleisti, išskleisti… Tinklas, taip, atsiminimai yra tinklas, užmetamas ant mūsų patirties. Metamas ir numanant kur, ir aklai. Vis dėlto patenka į tuos tinklus, jei ir aklus, ir prasmės trupinių. Suklūstame prie jų. Imame suvokti, kad prasmė slypi ir ten, kur lyg ir neslypi. Atitikimai-sutikimai – jų ir atsiminimuose yra daug: mokytojų rūpesčiu, auklėtojos labiausiai, iš kažkokių šalpos ar labdaros grašių Justinui, vienam skurdžiausių pokario klasėj, nuperkamas išleistuvių kostiumas. Gabūs skurdo vaikai yra labai opūs, įžeidūs. Bet Justinas tuo kostiumu apsivilko – patikliai ėmė iš savųjų. Grąžino – liudija mokytoja Lina Malinauskienė: 1955 metais iš tremties grįžo Justino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Mykolas Gudėnas. Genovaitė Andrašiūnienė, mokyklos direktorė, viena svarbiųjų poeto jaunystės asmenų, prašo jo nupirkti grįžtančiam mokytojui kostiumą, nes visai neturįs kuo apsirengti. Lietuvoje mokytojas teišgyveno tris dienas, su tuo kostiumu ir palaidotas (p. 51).

Pažinimo medyje“ parašė apie Konstantiną Sirvydą tokias eilutes: „<…> o iš burnos prapliupo kraujas. Ėjo iš krūtinės su kosuliu, su tuo sunkumo kalnu, / kurs jau kelintą dieną jį taip slėgė <…>“. Vytautas Mikuličius, kurso draugas, paliudijo (nors faktams ir ne visai sutampant, bet esmė ne juose): dieną ir naktį rašęs „Mindaugą“, trumpam užmigęs, o pabudęs pamatęs, kad visa pagalvė kruvina, nuo nuovargio ir išsekimo iš nosies pasileidęs kraujas (p. 286).

Besiformuojančių mitų (beprasmiška juos neigti) siūlai, gijos.

Gal jau ir audiniai – tekstai.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.