Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti
2022 m. Nr. 7
Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“
Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu žanras. Nėra tokio gatavo gyvenimo pavidalo, kurį užtektų tik aprašyti. Aprašytojas yra ir rašytojas, gyvenimo pavidalo formuotojas. Tai galioja ir biografijai, ir autobiografijai, pasakojimui apie save. Biografija labiau aprašymas, autobiografija – kuriantis ir perkuriantis rašymas.
Poeto biografija – labiau autobiografija, paprastai turinti ir meninės improvizacijos bruožų. Poetų autobiografijos yra svarbios į poeziją žvelgiant iš patirties taško, akcentuojant gimtąją vietą, ryšius, santykius, skaitytas knygas, klausytą muziką. Kūryba tada suvokiama ir kaip raiška, išraiška; tokiu principu remiasi ir biografinis metodas. Gana vaisingas šis metodas buvo romantizmo epochoje, kai poeto povyza, figūra taip pat buvo kuriama – ir paties asmens, ir aplinkos. Kitas kelias – poezijos, kaip pačios giliausios ir autentiškiausios autobiografijos, kaip autentiškumo suvokimas. Mano autobiografija yra mano poezija, – taip ar panašiai yra ištaręs ne vienas poetas. Autobiografiškumas tais atvejais suvokiamas ne kaip gyvenimo faktologija, o kaip dvasinis turinys, patirtis, išgyvenimai. Bet vėlgi – to, ką galime pavadinti eilėraščio tūriu (jei vengsime turinio, labiau reiškiančio pasakojimo galimybę), nėra atskirai nuo eilėraščio. Tik dingstis (tai, kas dingteli kaip prisiminimas, aliuzija, paralelė) eilėraščiui rastis, įsiforminti kalba. Eilėraštis yra specifinis kalbinis darinys, tad kokiu aspektu į eilėraštį bežvelgtume, į kalbą būtina atsižvelgti. Ir pačioje atsargiausioje autobiografijoje veikia ir kalbos, kuria eilėraštis rašomas-kuriamas, biografija, jos fonetinės, morfologinės, sintaksinės, semantinės galimybės. Taip pat vietovardžiai, vandenvardžiai, asmenų vardai, kurie gali pakreipti eilėraščio turinį, jį ryškiau biografizuoti. Krašto biografija gali tapti ir poeto biografijos žymeniu, eilėraščiais iš to, kas prasideda savame kieme, kaime, artimoje vietovėje. Tikra, atpažįstama, neatskiriama nuo poeto patirties, metonimiška. Tai atvejai, kai tikra, bet reta, kai tikriau nei būta. Daugiau aprašomųjų elementų, daugiau paviršiaus. Faktinis tikrumas visada labiau paviršiuje. Faktų buvimas paviršiuje, atpažįstamumas kontroliuoja galimybes pramanyti. Apskritai – pramanas veiksmingesnis prozoje, ypač romane. Daug romanų rašoma iš biografijos, bet naudojamasi pramanais, pramanytomis siužetinėmis linijomis, pakeistais biografijos faktais, kad nebūtų tiesiogiai atpažįstama.
Lyrika, eilėraštis tobuliausiai paslepia, į metaforas perlydo nelaimingą meilę, išduotą jausmą, pavydą. Išdidina džiaugsmą, išgilina skausmą, liūdesį. Ir kaip tik šiame perkeitimo procese pastebime tai, ką ir galima, gręžiantis į biografiškumo ar autobiografiškumo momentą, apibūdinti kaip tikriau nei būta. Lyrikoje tik šis biografiškumo momentas, tik tas tikriau nei būta, ir įprasmina biografijos dalyvavimą kūryboje. Ne pramanas, ne tai, kas pramanyta, o tai, kas permainyta, perkelta į kitą plotmę. Poetinio perkeitimo, permainymo procesuose labiau susitinkame ne su metonimija (pakeitimu), o su metafora (perkėlimu). Lyrika yra intensyvus menas, giliausios metaforos yra staigios, netikėtos, veikia kaip katapultos (pirmine reikšme – strėlių svaidyklės). Metafora prasmę tarsi išsviedžia, ir tai, kas joje atrodo paradoksalu, prieštaringa, yra ir jos judesio energija.
Ar žmogaus mintys, jausmai, išgyvenimai yra tokie pat tikri, kaip tai, kad poetas gimė ten ir ten, mokėsi tokiame ar tokiame universitete, tada ir tada išleido pirmąją knygą? Ar yra vidinė tikrovė, vidinė kalba? Patiriančiam yra, bet paliudijama tik kūryba, labiausiai eilėraščiu. Geras eilėraštis įgyja daikto tikrumą. O eilėraščio kaip daikto tikrumu perteikiamas ir jausmų, minčių, išgyvenimų tikrumas. Gal pati giliausia kūrybos funkcija ir yra žmogaus vidinio pasaulio (arba vidinės biografijos) paliudijimas, patvirtinimas.
Lietuvių poezijos istorijoje yra dvi įdomios „Vainikų“ antologijos, sudarytos Kazio Binkio. Prie eilėraščių pateikiami ir trumpi biografiniai pasisakymai. Poeto ir jo biografijos santykiui itin svarbi antroji knyga („Naujosios poezijos antologija“, 1936). Poezijos modernėjimą tuo metu jau veikė ir laisvesnės pačių poetų biografinės interpretacijos. Antologijos centras – neoromantikų karta, poetai, gimę XX a. pirmuoju dešimtmečiu. Trumpos autobiografijos suvokiamos kaip sukurtos. Parašyti autobiografiją iš esmės yra tas pats, kaip parašyti eilėraštį: reikia taip sutelkti kalbą, kad ji reaguotų į tai, kas buvo ir yra svarbu, pažadintų būsenas, sukeltų reakcijas. Kelios minėtos antologijos autobiografijų pastraipos: Antanui Miškiniui biografiškai svarbu pasisakyti apie jį paveikusį nepriklausomos Lietuvos susikūrimą: „Nepriklausoma Lietuva užtiko mane nedidelį. Didelio įspūdžio darė visai šeimai, taigi ir man. Kai brolis Motiejus nakčia išėjo iš namų savanoriu į kariuomenę, rodos, net motina, iš prigimties lyrikė, mažai verkė.“ Tokia svarbi motinai, iš prigimties lyrikei, buvo Lietuva. Lyrikės motinos lyrikas ir sūnus. Jono Aisčio, tuo metu dar Jono Kossu-Aleksandravičiaus, autobiografijoje pabrėžta gamtos įspūdžio svarba – jau vaikystėje: „Rytojaus diena buvo graži: atšilo langas, lauke pažeme ritosi saulė, o daržely sniegenos peliauodegės aižė. Aš niekad taip garsiai ir tragiškai neskaičiau, kaip tąsyk, ir niekad taip nenorėjau mokytis, kaip tąsyk.“ Iš ko tas tragiškas skaitymas? Iš ko apskritai tas poetui būdingas tragizmas? Pagal autobiografinę versiją – ir iš gamtos intensyvumo. Salomėjos Nėries autobiografijos pirmasis sakinys: „Nemėgstu apie save kalbėti.“ Visuomenei, o labiausiai kritikai, esančios „įdomesnės mano „nuodėmės“ negu manoji kūryba“. Nenoras apie save kalbėti taip pat autobiografinis liudijimas: kūryba iš to, kas kitaip nepaliudijama, nepasakoma. Iškalbiausias autobiografijoje – Bernardas Brazdžionis: „Gimstu per kiekvieną naują lyrišką pasisakymą, mirštu po kiekvieno naujo eilėraščio, kai siela esti lyg pro atvirą langą išlėkusi paukštė, kuri gal suglaus sparnus kažkur tuščiam, beprasmiam pasauly daugiau niekados nebegiedodama.“ Lyrika, „lyriškas pasisakymas“ yra ir poeto gimimas, ir mirtis. Faktinė biografija nėra įdomi, ką reikštų kalbėti apie tai, kad gimęs 1907 metais, šaltą Grabnyčių dieną, dar pridurti vieno Aukštaitijos kaimelio vardą. Svarbiausia, kas įvyksta eilėraštyje.
Tai daugiau ar mažiau klasikinės poeto biografijos ir jo kūrybos ryšio trajektorijos. Kas šiuo požiūriu yra pakitę dabartyje – postmoderniojoje ar postpostmoderniojoje kūryboje? Pirmieji modernizmo žingsniai pažymėti specifinės takoskyros, aiškiausiai ženklintos Stéphane’o Mallarmé, Gottfriedo Benno: eilėraščiais ne kas nors išreiškiama, vaizduojama, bet kokios tikrovės požiūriu eilėraščiai yra savarankiški, eilėraščiai padaromi iš žodžių. Kalba, žodžiai yra poezijos medžiaga. Dabartinės poezijos didžioji dalis iš tiesų yra padaryta, sukonstruota. Išgyvenimą, patirtį sunku atsekti, o ir neverta to daryti. Eilėraštis – kalbinis darinys, kalbinės konstrukcijos. Galima būtų sakyti, kad eilėraščiu įveiklinama kalbinius vaizdinius konstruojanti mentalinė biografija. Eilėraštis, eilėraščių knyga bėra tik faktinės poeto biografijos dalis. Eilėraščiai nebegimsta, svarbu ne kraujo giminystė, o tik konstrukcijos kodas, šifras. Pastebimai silpsta eilėraščio intensyvumas, tad ir ritminis-intonacinis takumas, kartu ir muzikalumas. Už muziką svarbesni vaizdiniai, labiau grafiniai nei tapybiniai, ritmą galima apibūdinti linijiniais dažniais. Eilėraštis neabejotinai ekstensyvesnis, tarsi plinta į šonus. Nebėra, kad būtų tikriau nei būta, nes tai, kas būta, nebematuojama tikrumu. Viskas keičiasi, atsiranda, nyksta, nyksta, atsiranda. Jausmo vienkartybė nebeatrodo svarbi, iš esmės nebepatiriama. Aš neabejotinai svarbiau už tu. Kiek sumenksta tu, tiek sumenksta ir tikrovė, nes tu, kitas labiausiai reprezentuoja intymiajai žmogaus tikrovei. Ir galbūt taip atsiranda galimybė realizuotis šių metų konferencijos pavadinimu tiksliai išreikštai biografinei alternatyvai: nei tikrai, nei tikriau nei būta, o pramanyta. Gal ir negalima sakyti, kad eilėraštyje įsiformina pramanyta poeto biografija, gal tiksliau teigti, kad svarbi darosi ta poeto biografijos dalis, kuri palanki prasimanymams, jais pasikliauna.