Valdemaras Kukulas. Mažas praryja didelį

2010 m. Nr. 10

Gasparas Aleksa. Prabudimai: eilėraščiai. – Kaunas: Savaitraštis „Nemunas“, 2009. – 84 p.

Maža poezijos knygelė, išleista kaip didelė, reprezentacinė knyga, – taip trumpai galima apibūdinti Gasparo Aleksos „Prabudimus“. Ir vertinimas būtų adekvatus: tikrai gera nedidelė poezijos knygelė, per jėgą, dirbtinai iš­plėsta iki didelės knygos, kurioje ga­liausiai darosi visai nebeaišku, kas šiam rinkiniui reikalinga, o kas – ne, kas kuria poeto meninį pasaulėvaizdį, o kas jį tik ardo. Aišku viena: jei apie „Giedantį rūpužį“ galėjome sakyti, kad tai pirmiausia prozininko, o tik paskui poeto eilėraščių knyga, tai apie „Pabu­dimus“ jau turime kalbėti kaip apie poeto, ir jau susiformavusio, knygą, kur netgi klaidos, duobės – jau grynai poetinės. Antras svarbus momentas: nuo suvelto ir viską suveliančio post­modernizmo, kurio buvo didžiulis per­teklius bent jau mano skaitytose anks­tyvosiose šio autoriaus knygose, dabar sugrįžtama prie „gerojo“ klasikinio modernizmo: reikšmingas „psichinis įvykis“ rezonuoja reikšmingoje „empirinėje tikrovėje“. Taip eilėraštis iškart tampa ir girdimas, ir matomas, o tai poe­tui, atsisakančiam klasikinių poetinės formos kanonų, visada yra labai svarbu Manydamas, kad poetas visada yra reikšmingesnis kaip visuma, kaip sis­tema, o ne vien kaip atskirų gerų ei­lėraščių autorius, visada vengiu var­dyti pavykusių ar nepavykusių eilė­raščių pavadinimus. Bet jei šįkart to nepadarysiu, iš apibendrinimų ir me­taforiškų apibūdinimų skaitytojas grei­čiausiai taip ir neatskirs, kur baigiasi mažoji G. Aleksos eilėraščių knygelė, o kur prasideda didžioji knyga. Todėl ei­lės tvarka ir surašau „mažosios kny­gos“ eilėraščius: „kaktusai ieško tėvy­nės“, „kaktusai juokiasi ant stulpų“, „ve­ronikos“, ciklas „stiklo siena“, „plaka­tas“, „teofile teofile teofile“, „tavęs nepa­žįstu“ (ypač), „vestuvės kanoje“ (ypač), „egzaminas“, „sentimentalus“, „ugnies balsas“. Toliau – arba „lipdytųsi“, arba atkristų atskiros nuotrupos, pasklidi fragmentai ir savarankiškos, kartais prie aforizmų priartėjančios frazės. Bet sutikite, net tokiai poetei kaip S. Nėris dvylikos tikrai gerų eilėraščių vienam rinkiniui visiškai gana, o kartais gali būti net per daug. Šiaip ar taip, iš­vardytuosius eilėraščius vienija ne poetinė idėja, ne pasaulėvaizdžio met­menų paieška, o elementari poetinio kalbėjimo įtampa, poetinio išgyvenimo intensyvumas, lengvai savin sugrie­biantis skirtingiausius, prieštarin­giausius tiek dvasinės, tiek istorinės tikrovės fragmentus ir savaime, kar­tais gal net prieš paties poeto valią su­kuriantis ir pagrindžiantis svarbiau­sius jo pasaulėjautos ir pasaulėmatos apribus. Skaitant eilėraštį „kaktusai juokiasi ant stulpų“ iš pirmo žvilgsnio kiek trikdo pernelyg gerai girdimas p. Celanas: „kaktusų degtinė per pie­tus / su druska iš baltijos vandens / su surstelėjusiu vėju / ir citrina / iš pražiotos teresėlės burnos: / …kuo gražiau sudėjau rankas / ir laukiau mirties“ (p. 12).

Tačiau į šią P. Celano fugos para­frazę G. Aleksa atsineša „baltijos van­denį“, o šis savo ruožtu – garsiąją Mai­ronio ritminę skanduotę, iškart priverčiančią eilėraštį ir kitaip skaityti, ir kitaip intonuoti. Pagaliau jei ne šis intonacinis (taigi ir giluminis pras­mės) posūkis, nelabai suprantamas čia būtų kad ir teresėlės pasirodymas. O kai finale G. Aleksa net grafiškai iš­ryškina imperatyvią savo pasaulio vie­numos formulę, supranti, kad įtakų ieškoti čia išvis nedera, kad papras­čiausiai šitaip įsiliejama į klasikinę vakarietiškojo modernizmo tradiciją: „delnas prie delno / rieškutės // veidas prie veido / rožė // širdis prie širdies / kūdikis // Jo žodžių niekas negirdi“ (p. 13). Apie Dievo buvimą ar nebu­vimą G. Aleksos kūryboje dar kalbė­sime atskirai, o ši citata mums kol kas svarbi tik dėl to, kad būtų aišku, kas autoriaus kūryboje vienija „sielos įvy­kį“ ir foną, atmosferą, leidžiančią arba neleidžiančią tam įvykiui atsitikti: „iš dangaus, iš švarių / virpančių – vos kardą ištraukus – žaizdų / dygsta kak­tusai / plėšydami stiklinį miesto įsčių dugną“ (p. 10). Tikrovė – tiek esamoji, tiek buvusioji, tiek fizinė, tiek metafi­zinė, tiek kasdieniškoji, tiek menamo­ji – visoje G. Aleksos kūryboje yra sve­tima, atšiauri, tragiška, dramatiška, o viską sudėjus į vieną vietą, papras­čiausiai žiauri: „laiptų krumpliaračiai mala miestiečių kojas / veja gyvas ran­kų virves / įpindami gyvatiško alkio ir kvapniausiojo libido / riša prie balan­džių sparnų garvežio dūmus“ (p. 11). O kai šitaip, pati poetinio teksto pri­gimtis šaukiasi pusiausvyros, bent jau Genamos atsvaros, ir šioje vietoje tenka baigti ankstesniąją citatą apie „kaktusus iš žaizdų“, kurios iškart ne­perrašiau vien todėl, kad ji negrabi poetinės kalbos požiūriu ir natūraliai nesišlieja prie strofos visumos: „užku­lisiuose verkia konservuoti tautų sap­nai“ (p. 10). Šita situacija G. Aleksą persekios, deja, net geriausiuose eilė­raščiuose: visur, kur įsijungia racionali pasaulėvaizdžio ir poetinės sistemos kūrimo programa, tiesiog nesupranta­mai atsisako tarnauti, paklusti poetinė kalba. Todėl net graudžios lyrinės me­lodijos, net lopšinės parafrazė G. Alek­sos kūryboje baigiasi būtinai drastiš­ka, likimiškai negailestinga ištarme: „veronikos žydi, / veronikos saugo pra­kaito druską / ir kryžiaus medį grau­žia – / veronikos, naktinio miesto vie­nišos darbininkės // išplėšiam iš moti­nų kūdikius / dar negimusius“ (p. 20). Arba dar aiškiau: „vaidilutės kursto ug­nį, / pašvęstasis pienas tvinksta // dilg­si: / mūsų derlius, mylimoji, / bendras kapas“ (p. 23). Šiaip jau nejaukiausias šioje poezijoje yra miestas ir miesto žmogus (beje, esmingiausią jo nejau­kumą, neprisitaikymą gyventi vis dėl­to liudija mieste matomi bei patiriami pavergtos, suniokotos gamtos įvaiz­džiai), ir tai būtų suprantama, žinant, kad poetas ryžtingai nutraukė savo sėkmingą miestiškojo gyvenimo kar­jerą ir dabar gyvena tėviškėje. Bet gamtiškoji realybė irgi ne kitokia: „kai stingdamas vanduo pavirsta ledo ly­timis ir plėšo krūtinę, upės / krantus papuošdamas žiemos grožiu, o žemė miršta / tu saldume žiemos vis ieškai mirties įrodymų“ (p. 44). Vadinasi, „mirties įrodymai“ ir yra pagrindinė, nesumeluotoji G. Aleksos pasaulė­vaizdžio „alfa ir omega“, o kadangi šis probleminis, metafizinis prasmių ir reikšmių branduolys iš esmės išmaiti­no visą geriausiąją Vakarų moderniąją poeziją, turime pripažinti, kad auto­rius surado savo talento „aukso gyslą“. Mirties akivaizdoje poetas ramus ir „senekiškai“ stoiškas, todėl ir išsigimusios, iškreiptos dabarties pavidalus bei formas jis gali aprašinėti ramiai, šaltai, pabrėžtinai realistiškomis žūs­tančios gamtos ir dingstančio gyveni­mo detalėmis ir apibūdinimais. Bet vi­dinė spyruoklė suveržta iki galo, vidi­nė įtampa maksimali, ir anie mirštan­čio kosmoso vaizdai mus neįtikėtinai veikia. Verčia patikėti: tai išties talen­tinga. Nors į pagrindinį savo kūryboje keliamą klausimą G. Aleksa atsako gal net pernelyg tradiciškai: „dvi angys atšliaužia / jos drąsios ir teisios / kaip bus po mirties? niekas nežino“ (p. 80).

Pernelyg nenutolstant nuo bend­riausios G. Aleksos kūrybos proble­matikos, reikėtų atsakyti ir į klausimą apie šio autoriaus dievoieškos ar dievotyros motyvus, jų buvimą ar nebu­vimą. Knygos anotacijoje rašoma: „Tai Dievo artybės ieškančios ir nerimas­tingai abejojančios sielos istorija. Au­torius bando suvokti, kas atsitinka su žmogumi, kai Dievas ištremiamas iš jo dvasinės egzistencijos.“ Pasakyta taip kategoriškai, kad ir aš katego­riškai atsakysiu: neatsakingesnių, la­biau melagingų sakinių visoje „Pra­budimų“ knygoje nėra, ypač kad jie parašyti gale, anotacijoje, vadinasi, jie tarsi bando apibendrinti tai, ką skaity­tojas jau perskaitė ir pats nevalingai arba valingai sau apibendrino. Mano galva, Dievo G. Aleksos kūryboje yra nei daugiau, nei mažiau, negu bet ku­rioje geroje, autentiškoje poetinėje kū­ryboje, nes, be transcendencijos, ana– pusybės matmens (bet kuriuo atveju Dievą nebūtina vadinti Dievu, jis gali būti įvardytas ir kaip Absoliutas, Vienis, Pradmuo ir pan., eilėraštis liktų plokščias ir negyvas. Pagaliau jis net neatsirastų, negimtų, nes tik nežino­mybės, paslapties pajauta tegali būti vienintelė kūrybos paskata ir impul­sas. Siužetiškai, struktūriškai Dievas G. Aleksos kūryboje yra jau seniai mi­ręs, o biblinė, kultūrinė krikščionybės patirtis padeda išgyventi ir vertinti esatį, nes ji yra patirtis, ji jau buvo, vadinasi, ji yra vienintelė tiesa, kuria galima absoliučiai pasitikėti. Visa kita – patiriama dabar, arba dar bus patirta, taigi visa kita negali būti patyrimo matavimo vienetu. Klausimas „Viešpatie, kodėl gimiau kitoks?“ (p. 24) nėra ir negali būti traktuojamas kaip pokal­bio su Dievu fragmentas, juoba kad čia pat sulyginami visi rangai ir titulai: „Jūs visi – teisieji, pateptieji / ir mesi­jai, / Dievo karvedžiai, kodėl?“ (p. 24) Arčiau evangelinės ištarmės priesa­kas: „niekas negali tarnauti dviem šei­mininkams! / kartoji? kartok! ir at­mink!“ (p. 21), bet eilėraštis baigiasi kategorišku atodūsiu (jei toks atodūsis gali išvis būti) „kokia sena naktis!“ ir šita nuoroda (sena) menką evangeliškąjį anų frazių šešėlį vėl paverčia paprasčiausiu kultūros ženklu. Evan­gelija yra vienas seniausių kultūros šaltinių, ir tiek. Evangeliniai, bibliniai motyvai ir parafrazės kaip reta or­ganiškai pritampa prie G. Aleksos poetikos, nes pirmiausia patys šalti­niai yra metaforiški, „užšifruoti“, ant­ra, niekada iki galo neišsakoma vaizdo prasmė ir reikšmė lengvai ištirpsta, išsisklaido pabrėžtinai metaforiška­me, asociatyviame G. Aleksos eilėraš­čio vaizdiniame audinyje. Konkrečiai Dievas šio autoriaus eilėraštyje retai tepasirodo, o jei pasirodo, jis suasme­ninamas ne daugiau, negu to reikalau­ja poeto vaidmuo ir vidinė eilėraščio linkmė (čia reikia atskirti: poeto vaid­muo, o ne poetas): „tartum klaupda­mas / nusiplėši žemyn altoriaus dro­bulę / kartu su švenčiausia taure // ir eilėraščių žodžiai / plevena ore / virš pražiotų burnų / virš visko, ką vadini kasdienybe / kad primintų: / nuolanku­mas – paklydėlių auksas“ (p. 531 Čia dar gražiau: nuolankumas, užuot pa­teiktas kaip krikščioniškojo mokymo dalis, suvokiamas kaip pasaulietinio ir dvasinio gyvenimų spekuliacijų objek­tas: jei būsi nuolankus, niekada nebūsi nuodėmingas. Šitaip užbraukiama ne tik dieviškoji žmogaus prigimties samprata, bet net tokios elementaraus reiš­kinio kaip išpažintis reikšmė ir prasmė. Tiesa, galiausiai Dievo atminimo išgy­venimas adekvačiai sutampa su viso­ks kitomis G. Aleksos pasaulio išgy­venimo dominantėmis, ir tai liudija šio autoriaus pasaulėvaizdžio nuoseklumą bei vientisumą: „rūdys – gilyn / į spy­nas, į lazdą, kurioje paslėpei auksą / smeigi ja broliui – į širdį, į akį, į ausį // dešimt kartų! kiek dekaloge sakinių / tiek dūrių – į širdį, į akį, į ausį“ (p. 47).

Problemiškiausia „Prabudimų“ da­lis – konkrečioji šio autoriaus poezija. Kaip ir kiekviena poetinės kūrybos at­šaka, o tuo labiau formalieji jos aspek­tai, ir konkrečioji poezija turi savo api­brėžtis ir reikalavimus, tegu ir labai greitai kintančius, ir todėl tikrai keis­ta matyti XXI amžiaus poetą klaidžio­jant tarp šimtamečio senuko G. Apolinaire’o ir pusamžio E. Mieželaičio. Pirmajam buvo svarbu „sutvarkyti“ sin­taksės ir skyrybos nebetvarkomą poe­tinę formą, bet jis, jei žodžiais ir pieš­davo burę, tai eilėraštį taip ir pavadin­davo – „Burė“ (G. Aleksos knygoje at­vejį, kai konkretusis turinys sutampa su konkrečiąja forma, tesuradau vieną – ciklą „du tostai“, deja, ir jame turinio nė per nago juodymą ne daugiau, negu reikia iliustruoti pačią „formos iliust­raciją“). E. Mieželaičiui jokios poetinės programos nerūpėjo (kiek galiu spręsti iš jo eseistikos, jis net nežinojo, kad konkrečioji poezija ir vadinama konk­rečiąja), kas dešimtmetį vis iš naujo užpelkėjančiai lietuvių poezijai jis no­rėjo parodyti, kad poezija, be visų kitų variantų, gali būti dar ir tokia. Man– ding, panašiais žaidimais šiandien už­siima ir G. Aleksa, nors kuriems vel­niams solidžiam vyrui apsimesti pen­kiamečiu vaiku, taip ir neaišku. Juk B. Januševičius panašaus eksperimen­to aikštelėse jaučiasi ir geriau, ir re­zultatai geresni. Kita vertus, sakyčiau, Autoriaus valia, kokius eilėraščius ra– ir konkrečiosios poezijos pa­vyzdžius apeičiau negirdomis. Bet čia išlenda vienas itin didelis „bet“. Jau minėjau, kad visur, kur tik įsijungia racionali pasaulėvaizdžio ir poetinės sistemos kūrimo programa, poetinė kalba neįtikėtinu būdu atsisako poetui paklusti. Kaip tik šiuose eilėraščiuose suveša neskoningiausias, vulgariau­sias G. Aleksos poetinės kalbos baro­kas ir pseudobarokas: „orchidėjos blaks­tienos retos“, „širdies akmuo vangiai kanalizacijos šachta skriedamas kosčiojo, inkštė apie tėvynę“, „kudirkų del­nuose – opijus tau ir man“ (p. 16), „mer­gaitė jaunatviškai šypsosi / gotiškoms eglėms, kalnų pušelių barokui/nuo fiordų dvelkiančiam vėjui“, „sparnuo­tas pekino šunelis cypia – be kaspino, įstrigęs kalnų augaluos“, „balsas iš­tirpo medžių ausyse ant uolos“ (p. 18), „prūsų knygoms tinkama / šuniškai ar­tikuliuota kalba tūnojo pasislėpusi ko­pų krikštuose“, „gobtuvų klostėse te­bespurda laisvės vėliavos – kaip delnų kryžiai ant / akmenų kalno“ (p. 29), „ti­ronas pučia/dūmus į pravertas lū­pas“, „kol žodelį sudėlioju, tirtu vienas: vabalų karvytė užpūtė // akis“ (p. 75). Panašių „perlų“ pririnktume begalę, ir nebūtinai vien konkrečiosios poezijos tekstuose, bet kitur tie mažesni bei di­desni kalbos, vaizdo logikos riktai taip nekrinta į akis. Konkrečiosios poezijos formos poetą įpareigoja dar ir papildo­mai, nes G. Aleksa žodžiais „piešia“ ne bet ką, ne kokią burę ar eglę. Pasikar­tojančios jo eilėraščių formos yra rutu­lys, trikampis, liturginė taurė ir taurė, taigi operuojama didžiaisiais, reikšmin­gaisiais simboliais – nuo tobulybės, pil­natvės iki Apvaizdos akies. Gal iš čia ir atsirado klaidinanti anotacijos pasta­ba apie Dievo ieškančią sielą. Tuo la­biau tad neatleistina, kai šitie visuo­tiniai simboliai pripildomi ir „išpildo­mi“ beprasmėmis abrakadabromis.

Kaip ir bet kurioje knygoje, taip ir čia didžiąją dalį sudaro fono, konteks­to eilėraščiai, kurie gali būti, bet nieko neatsitiktų, jei jų ir nebūtų. Ne itin grakščiai sužaista „mini isterija“ prasi­deda ir pasibaigia pavadinimu (bet iš­siskiria itin trumpomis eilutėmis, o tai galima suvokti ir kaip būsimą G. Alek­sos atsinaujinimo galimybę, nes dabar jis neretai per sunkus, per griozdiš­kas). Nesupratau, kam buvo rašomas „geltonas šuo“. Kaip ir visada, grės­minga, baiminga atmosfera („šuns apipuvus galva nedavė man ramybės, nustojau / valgyti, skustis, karpyti na­gus, europietiškai / mąstyti: miegoda­vau medžiuose“) galiausiai virsta to­talios kapituliacijos nuojauta: „pasi­slėpiau apleistose tyrlaukių biblio­tekose, tapau / gotu, žolynais apžėlė kūnas“ (p. 29). Bet taip ir nepaaiškėja, nei kas tas geltonas šuo, nei kokia viso šio pasakojimo prasmė. Pasakojimas dėl pasakojimo, kurį išgelbėtų nebent savaiminė poetinio teksto sugestija, kurios, deja, taip pat nėra. „Prabu­dimai“, ciklas „duty free“, „laiškas mirusiai motinai“ lyg ir bandytų žaisti filosofinių ir fizikinių (nebūtinai fizi­nių) antinomijų prieštaromis bei der­mėmis, bet nėra jas pagrindžiančio teksto. Juk neužtenka abstrakčios, bet nieko nesakančios kategorijos „žemai“ aprašyti taip pat niekuo nesakančiu abstrakčių žodžių vėriniu: „užspringo / laikrodis / smėliu / sustojo / pakaks / byrėti / irti / nykiai srūti“ (p. 32). Ypač šioje eilėraščių grupėje šokiruoja „laiškas mirusiai motinai“: prozos tekste drastiška, perversiška patirtis galbūt išsisklaidytų tiesioginio pasa­kojimo ir, tarkim, sąmonės srauto sandūrose, o dabar – taikoma drauge ir tiesiai, ir pro šalį, nes jokiame laiške moteriai, net nebūtinai motinai taip neparašysi: „liūdi, / kakaja / ženščina! / vieno tau per maža šiai nakčiai? / nuskalbs, padžiaus ant kėdės; ryte: liūdi, kakaja ženščina!“ (p. 71). Vėlgi: kokio debiutuojančio piemens rinkinė­lyje tai būtų šioks toks iššūkis: Jūs ten, giliai giliai – / akmenukai genties kape // sudėsim iš jų kryželį / ant gimi­nės vekselių / ir gyvasties faktūrų“ (p. 55). Bet dabar pats autorius pasiūlo dar ir kitą eksperimento vertinimų lauko kraštinę: epigrafu paimtas K. Binkio „Pranašas“: „Ateinančio šimtmečio žmonės / Pastatys jums paminklą! / Po antrojo tvano iš jūsų pilvų į Antrąjį Babelio bokštą.“ Vis dėlto ke­turiose K. Binkio eilutėse tikro siaubo turbūt daugiau, negu visame G. Alek­sos etiude. Taigi be epigrafo jis būtų tik laimėjęs.

G. Aleksos „Prabudimai“ – jau ma­toma poezijos knyga, tuo labiau, kad ji nei ką nors užbaigia, nei ką nors nauja žada. Yra tokia, kokia yra, ir pasiuskit: niekas iš jos eilėraščių nedrįs burti, kur link pasuks G. Aleksa su nauja knyga. Iš dalies intriguoja: su kiek­viena nauja knyga – ar tai būtų proza, ar poezija – šis autorius atsiduria vis kitoje kryžkelėje, į kurią vėliau nie­kada nebegrįžta. Tad iš dalies tai ir baugina: nė viena užimta teritorija nė­ra nei apgyvendinama, nei apdirbama iki galo. Amžino kelio, amžinos kelio­nės rašytojas.