Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys
2000 m. Nr. 7
Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.
Nesu Poezijos pavasario gerbėjas. Nedalyvauju jo renginiuose, nespausdinu savo kūrybos ir „Poezijos pavasario“ almanache. Tačiau jį skaitau. Jau daugel metų. Galbūt todėl, kad čia galima, vienoje vietoje rasti tiek daug įvairiausios poezijos, kad ji neseniai sukurta. Keletas paskutiniųjų almanachų buvo visiškai nuvylę. Visi vienodi, su vis prastesne poezija, rengiami tarsi be atrankos. Rodės, nieko dora iš šio renginio almanachų jau ir nebebus. O praėjusį rudenį, išėjus jubiliejiniam Poetinio Druskininkų rudens almanachui, Poezijos pavasario leidiniui ne vienas literatūros kritikas ėmė pranašauti galą.
Galas neatėjo. Šiais metais leidinys prisikėlė tarsi feniksas iš pelenų. Jo sudarytojai – Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė ir Eugenijus Ališanka – privertė vėl įsitikinti sena tiesa, kad darbas meistrą giria, kad viskas įmanoma, jeigu yra talentas.
Tad kuo gi skiriasi naujasis almanachas? Pirmiausia – pakito jo išorė: leidinyje gerokai daugiau puslapių – jis storesnis, bet mažesnio formato. Išoriškai jis panašus į įprasto formato knygą. Tuo labai skiriasi nuo plačiaformačio, laisviaformio Poetinio Druskininkų rudens almanacho, su kuriuo nenoromis yra priverstas konkuruoti.
„Poezijos pavasario 2000“ tekstų išdėliojimas primena lyg kokį romaną: jaučiama, kad dėliojant tekstus ieškota nuoseklumo, išbaigtumo, sąsajų tarp tų tekstų. Atsisakyta formalaus ir pakankamai banalaus abėcėlinio sudarymo principo, visokių kūrybos skirstymų į „jaunųjų“ ir „senųjų“… Sudarytojai labai pasistengė, kad ne pavardės ir ne kūrėjų amžius, o jų tekstų prasmės ir temos sudarytų leidinio jungtis ir formuotų jo struktūrą. Tai labai drąsus ir sudėtingas reikalas. Neįdėmus skaitytojas tų vidinių jungčių gali nepastebėti ir nusivilti, o įdėmesnis – atrasti laisvę savo fantazijai, skaityti kūrybiškai.
Almanachas ir prasideda nuo siūlymo ieškoti jungčių. Gintaro Grajausko „Mažosios erezijos“ tarsi įveda skaitytoją į netikėtų sugretinimų, kompiliacijų, neįprastų prasmių ir tiesų pasaulį – amžių ir tūkstantmečių sandūros, virsmų erdvę: „Kokį kultūrinį kodą, kokį bendrą vardiklį suras ateities kartos XX amžiui – Kosminių Skrydžių, Virtualios Realybės, Avelės Dolės? Kaip jos besistengtų, bet koks apibūdinimas bus netikslus ir dalinis. Mes, šį amžių išgyvenę, bijome pavadinimų, išmokome laviruoti tarp daugybės logiškiausiai argumentuotų apibrėžimų. Išmokome ironizuoti bet kurią baigtinę tiesą <…>. Šiaip ar taip, gavome vieną rimtą pamoką: savo kailiu patyrėme, kad Mozarto „Užburtoji fleita“ visai nedisonuoja su krematoriumų ūžesiu“ (p. 17).
Amžių virsmas, naujo tūkstantmečio pradžia „Poezijos pavasaryje 2000“ nelieka be atgarsio. Almanacho dvasia – tarsi koks atsisveikinimas su XX amžiumi, mėginimas jį interpretuoti, pasiimti iš jo tai, kas reikalinga, vertinga tolesniam gyvenimui. Šiai paradigmai priskirčiau neabejotiną išliekamąją vertę turinčią rubriką „Iš naujųjų archyvų“. Su šia rubrika publikuojami Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui (p. 57–73); Raimondo Jonučio laiškai Aliui Balbieriui (p. 145–163), Petro Vaičiūno laiškai Juditai Vaičiūnaitei (p. 315–324) ir ištraukos iš Vaidoto Daunio laiškų Edvardui Vaičiui (p. 113–119).
Atminties paradigmai priklauso ir „Trio“ – Valdo Kukulo pokalbis su Nijole Miliauskaite ir Vytautu P. Blože (p. 125–130). Pokalbis labai mielas, labai graži ir jo paantraštė –„Poezijos pavasaris“ kalbina Nijolę Miliauskaitę ir Vytautą P. Bložę“. „Poezijos pavasaris“, suprask – almanachas, yra kalbanti knyga (knygelės pačios bylo). Tokios iš pirmo žvilgsnio smulkmenos parodo, kaip nuoširdžiai buvo sudarinėjamas almanachas, suteikia jam gyvybės.
Dėmesį ypač patraukė vienas šio pokalbio fragmentas; susijęs su laiku, XX amžiaus kataklizmais: V Kukului užsiminus apie tuos laikus, kai V. P. Bložės poezija buvo cenzūruojama, neleidžiama ją publikuoti, V. P. Bložė sako: „…dabar tarsi ilgiuosi tų laikų, kai galėjau rašyti, nė negalvodamas ką nors skelbti. Kokia laisvė! Nepriklausomybė! Negalioja tau nei cenzūra, nei terminai,– nei kritikos murmesiai ar liaupsės. Esi kas esi. Rašai va banque – gal viso to nė neliks. Arba išeis tik post factum“ (p.128). Ar kas nors taip dar rašys XXI amžiuje?
Almanache dera kronikiškumas ir poezija. Paprastai kronika yra poezijos priešingybė, asocijuojasi su nuoboduliu, plika faktografija. Bet štai būna ir kitaip. Didžiuoju „Poezijos pavasario 2000“ kronikininku (reikėtų sakyti – metraštininku) pavadinčiau Algimantą Baltakį, publikuojantį savo straipsnelį „Datos, datos, datos…“ (p. 188–191). „Lygiai prieš šimtą metų, 1899–ųjų spalio 20 dieną, mano seneliui Jonui Baltakiui, Strazdiškio kaimo žemdirbiui, mano senelė Rozalija (mergautine pavarde Gogelytė) padovanojo antrą sūnų, kuris Leliūnų bažnyčioje, tada dar medinėje, netrukus buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Ėjo niūrūs lietuviško žodžio draudimo metai, todėl mano tėčiui, būsimam šios bažnyčios – jau mūrinės – vargonininkui, buvo išrašyti metrikai rusų kalba…“ – tarsi koks skrupulingas kanceliarijos raštininkas dėsto poetas (p. 188). Kaip seniai tai buvo, o drauge – ir kaip neseniai.
A. Baltakio rašinys – tarsi koks laiškas iš praeities tolybių, surašytas ateinančioms kartoms, kito tūkstantmečio kartoms, užsibaigiantis nuolat aktualiu, o drauge, anot autoriaus, ir senamadišku atodūsiu, kad „ir mūsų tėvai, ir mes patys buvome nešami tos pačios XX amžiaus tėkmės ir gyvenome tame pačiame žemės lopinėlyje, Lietuvoje“ (P. 191).
Yra šiame almanache ir dar vienas didysis metraštininkas. Tai Donaldas Kajokas, eilėraščiu „Galingas ruduo“ (p. 51) įsijungiantis į keistų šio leidinio kronikininkų paradigmą. Štai ir pats eilėraštis:
– tūkstantmečio pabaiga Suvalkijoje –
trečią parą žuvys sumaišė dangų
su ežeru, pasiklydusios
plaukiojo lietumi, nardė po uoksus,
kareivių ausis,
vyniojosi vijos kaip virvės tarp
trobesių elektros
jėgainių kalvarijų varliagyviai dėles
taipogi
taip smarkiai lijo
pliaupė
nuovargingai
tirštai
Tikrai gražus eilėraštis, bet jeigu prie jo nebūtų parašyta autoriaus pavardė, pamanyčiau, jog tai Sigito Gedos eilėraštis. Prieš metus Sigito Parulskio knygoje „Mortui sepulti sint“ taip pat aptikau S. Gedos poezijos aspiracijų. Gal tai tik sutapimai; ne poezijos ar poeto įtaka, gal tai tiesiog panaši laiko jausena, įsigyvenimas į panašius įvaizdžius, bet tai man nelabai patinka. Žinoma, nenorėčiau, kad paskutinieji sakiniai būtų suprasti kaip D. Kajoko ar S. Parulskio kūrybos kritika. Tai tik mažyčiai pastebėjimai. Geros poezijos tikrai nesiruošiu kritikuoti. Tiesą sakant, nesiruošiu iš šio almanacho nieko kritikuoti. Metu burtą už jį. Ir noriu išsakyti vieną tokį siūlymą. Būtų labai gražu, kad „Poezijos pavasario“ almanachą leistų Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Taip, žinau šio leidinio istoriją iš šių metų almanache spausdinamo Albino Bernoto laiško Valdui Kukului „kur du stos – visados…“ (p. 287–297), suprantu ir sentimentus šiai leidyklai, bet. Bet ankščiau Rašytojų sąjungos leidyklos nebuvo, o „Vaga“ dabar yra tokia pat paprasta privati leidykla kaip ir daugelis kitų. Kodėl tad Rašytojų sąjungos almanachui skirti pinigai turėtų atitekti privačiai leidyklai?!