Valdas Kukulas. Kaip rašomos naujos knygos

1993 m. Nr. 12

Justinas Marcinkevičius. Prie rugių ir prie ugnies. – Vilnius: Lituanus, 1992. – 510 p.

Taip yra; iš tų pačių, jau parašytų eilėraščių sudarinėjamos ne tik nau­jos rinktinės, teminiai rinkiniai ar Raštų tomai; iš tų pačių eilėraščių kartais parašomos ir naujos kny­gos. Gali neblogai pažinti poeto kūry­bą, gali mokėti jos fragmentus at­mintinai, bet šit, įtrauktas į naują kontekstą, pajunti, kad nebeatpažįsti seniai žinomo kūrinio. Tiesa, nesun­ku pasiteisinti, jog tokia yra apskritai poezijos, eilėraščio prigimtis: poetinė metafora todėl ir yra universali, kad daugiaprasmė, ir į kiekvieną mūsų vidinės patirties krustelėjimą ji atsi­suka vis kita puse. Kita vertus, ir mes patys gyvename tam tikruose kontekstuose, patys formuojame tam tikrus savo kontekstus, ir jei pasaky­siu, kad brandžiausia, autentiškiausia Just. Marcinkevičiaus lyrika man prasideda nuo „Gyvenimo švelnaus prisiglaudimo“ (gal tiksliau – nuo skyriaus „Po aukštąja žvaigžde“ Raš­tuose), žmogus, augęs ir gyvenęs su „Mediniais tiltais“ ar „Liepsnojančiu krūmu“ ir jų poveikio lauke forma­vęs savo estetinius kontekstus, mano teiginį gali paprasčiausiai atmesti. Jei pasakysiu, kad didžiausios bran­džioj o Just. Marcinkevičiaus laiko­tarpio viršukalnės yra dvi – rinki­niai „Gyvenimo švelnus prisiglaudi­mas“ bei „Už gyvus ir mirusius“ – preciziškesnį mąstymą mėgstantis ko­lega gali paprieštarauti: o „Vienintelė žemė“? O „Būk ir palaimink“? Juk čia koncentruojasi nemaža naujų prasminių vėlyvosios Just. Marcin­kevičiaus kūrybos centrų, ir po šių rinkinių „Už gyvus ir mirusius“ gali būti palaikyta net grįžimu atgal.

Šiaip ar taip, nauja poeto rinktinė „Prie rugių ir prie ugnies“ yra bran­džiausių poeto eilėraščių knyga – galbūt ir dėl to, kad jų dar nenusėdo laiko apnašos, nespėjo išskai­dyti, „nusavinti“ ir nuvalkioti epi­gonai, kad jie tebegyvi ne tik etiniu, bet ir estetiniu aktualumu, kuriuo anuomet, suprantama, išsiskirdavo ir ankstesni poeto rinkiniai. Iš ankstesnių eilėraščių šioje rinktinėje spausdinama nedaug (du skyriai iš dešimties), ir tie patys intonacijų, for­mos, meninio vaizdo prasme susiję su vėlesniąja poeto kūryba, yra tarsi jos nuojauta, jos galimybių žvalgy­mas: „Tu, kursai praeini, / aš matau ir girdžiu tave, / jaučiu tavo baimę ir nuovargį, / nes tavo dulkėtas kelias / eina per mano širdį..“ Čia kol kas tik įvardijamas bendrumas su viskuo ir visais: ne tik su praeinančiu žmo­gum, bet ir su keliu, su nuovargiu bei baime, kurie, anuomet tik įžvelgti praeinančiojo laikysenoje, vėliau jau bus šliejami prie įvardžio „aš“ („Skausmo neatiduosiu niekam – / jis liudija mane: / lyg paukščio klyksmas, / kurs praneša jam pačiam, / Kad jis dar yra“). Vėliau bendrumas su visais ir viskuo nebeįvardijamas ar aprašomas, juo tiesiog atsidūsėjama. Tačiau įvardijančioji anksty­vųjų eilėraščių funkcija yra labai svarbi; būtent čia poetinė kalba mo­kėsi prisijaukinti abstrakciją, net mokslinę definiciją, ir nūnai turbūt nėra kito lietuvių poeto, kurio eilė­raštyje jos taip laisvai jaustųsi.

Naujos Just. Marcinkevičiaus kny­gos rašymas prasideda nuo pavadi­nimo: „Prie rugių ir prie ugnies“. Pavadinimas apgaulingas ir provo­kuojantis, nes išties rugiai, ugnis, kaip ir žolė, medis, paukštis, vanduo, yra atraminiai poeto pasaulėvaizdžio ženklai: rugių kalneliu žegnojamasi ir laiminama, o apie ugnį rašo­ma mažoji poema. Tačiau šiuo atve­ju – tai pirmiausia eilėraščio apie tremtį, apie egzodą pavadinimas: „Ką mes paliksim prie rugių, / ką prie ugnelės pastatysim? / Ai tas gy­venimas svetur – / vienplaukis lie­tuje liūdnumas“. Akcentuodami svar­biausius poeto lyrikos žodžius, tarsi sudarinėdami dažnuminį žodyną, mes labai dažnai iškreipiame Just. Mar­cinkevičiaus kūrybos prasmes ir reikš­mes, negirdomis praleisdami tai, kas svarbiausia: kad tai yra netekties, prarasties poezija, pilna skausmo ir slopinamos raudos intonacijų. Nau­joji poeto rinktinė vien savo pavadi­nimu byloja, koks esminis poetui yra tremties, išguities motyvas (beje, pa­aiškinantis ir vis gausėjančias savi­tos formos poeto elegijas). Ne at­sitiktinai rugių ir ugnies motyvai at­sikartoja ir viename naujausiųjų poe­to eilėraščių:

Pieva, motinos pilnojil Pasimelsk
už paukščius danguj ir žemėje, už jų lizdus.
Pažiūrėk, kokie išvarginti laukai ir mes –|
už laukus ir mus ant lauko atsidusk:

kad nedideli užaugom, kad maži,
ištrypėm, kai lakstėm šen ir ten.
Pieva, motinos pilnoji! Ak, pražysk!
Būk sekmadieniu ir santaikos švente.

Tavo žiedą baltą galvą vis regiu,
meilės skarą be pradžios be pabaigos.
Kiek čia mūsų prie ugnies ir prie rugių:
nuramink, sutaikink mus, atleisk, paguosk! („Pieva, motinos pilnoji…“)

Atrodytų, jog čia atsiremiama į ak­tualijas, į mūsų savijautą dabar ir čia (Plg. eil. „1989 m. vasario 16-oji“ ei­lutes: „Žmonės, jūs nekalti. / Jūs tik labai iškankinti“). Tačiau ugnies ir rugių įvaizdžio atmintis, ankstesnis jo kontekstas eilėraščio erdvę gero­kai išplečia, beje, motyvuodamas ir šiaip jau gluminantį „pievos, moti­nos pilnosios“ įvaizdį. O juk išties egzilų palikta tėvynė ir šiandieninių intelektualų palikta gimtinė grindžia labai panašią patirtį: pirmiausia bū­tina suvisuotinti artimiausią aplinką, tave išnešiojusią gamtą, idant ne­meluodamas pasijustum nedidelis, mažas. Mūsų išties nedaug – ir ten, ir čia. Bet ne tai yra didžiausias mūsų gyvenimo dramatizmas, Turbūt ap­skritai didžiausias visos mūsų tautos dramatizmas yra tai, jog esame vie­nijami tremties psichologijos. Ir ne tik tiesiogine prasme. Ir dar nežinia, kuri tremtis dramatiškesnė. Gal bū­ti tremtiniu namuose yra nepake­liamai sunkiau, gal todėl Just. Mar­cinkevičiaus lyrikoje programiškai kartojama, kad mus išgelbėti gali tik meilė? Tremtinio namuose būsena itin akivaizdi eilėraščiuose iš būsimo rinkinio, kurį nūnai leidžia „Santara“ (rinktinėje skelbiamas vienas jos skyrius): „Neapykantos ir pykčio so­dai žydi. / Nuoskaudų lyg piktžolių pilni laukai. / Žmogiškume, avinėli tu mažyti, / kur ganysiesi ir kaip?“; „Bet už ką, gyvenime, už ką / šitą išmėginimą mums skyrei – – – / Vėlek pokši sunkūs pykčio kirviai: / nukirsta atleidžianti ranka“. Pasku­tiniajame knygos eilėraštyje ir fizi­nės, ir psichologinės tremties moty­vas, atrodytų, supriešinamas: „Ne sveikatą prarandi, o žodžių gausą“. Pirmojoje eilutės pusėje aiški užuo­mina į fizinės tremties būsenas, antrojoje – dar aiškesnė užuomina į šiandieninę kūrėjo būseną, išsklei­džiama eilėraštyje, charakteringai pavadintame „Vėl, ko gero, žodžių per daug“: „Nesinori būt garsiai tei­siu, / noris būti teisingu tyliai“.

Vidinės tremties, vidinės emigra­cijos terminą pirmasis suformulavo ar tik ne D. Kuolys, ir šiandien jo tu­rinį plėsti turbūt rizikinga, juoba kad vyresniosios kartos kūrėjai vaka­rykštę savo būseną dažniau apibūdi­na tylia rezistencija. Turbūt nėra nesvarbi detalė, kai vieną ir tą patį reiškinį skirtingos generacijos tie­siog demonstratyviai vadina skirtin­gai. Nėra nesvarbūs ir tokio atsiribo­jimo motyvai. Ir vis dėlto visiems vienų rugių ir visiems vienos ug­nies link eita nuosekliai: „Paskui renkiesi spindulį – kaip kardą. // Sveika, sesuo – kovojanti viltie! / Ant stalo tavo žiburys ir žodis“ („Se­suo viltis“). „Čia krinta vargšės mūsų viltys / ir nieks jų nerenka. Kaip la­pai / po žodžiais čeža mūsų mintys“ („Gerųjų žodžių kryptimi“). Ir paga­liau: „ – nedalyvaut jėgos pasau­ly, / jo prievartos ir melo šūviuos, / visų jo sąmokslų tamsybėj… – / Bet kraujas, kuriame esu?“ („Nedalyvaut jėgos pasauly“). Šitaip eilėraštis gi­nasi nuo sociologizavimo ir politi­zavimo: kai jis užčiuopia įmanomus ar jau vykstančius socialinės psi­chologijos pokyčius, mes jų dar ne­pastebime ir negalime suformuluoti. Kai socialines poetinės kūrybos in­tencijas suformuluojame, politinė tik­rovė jau būna pasikeitusi ir vakarykš­tės aspiracijos nebeatrodo svarbios.

Sklaidant naująją Just. Marcin­kevičiaus knygą, lydi šiek tiek prieš­taringas pojūtis. Jei rinktinę galima pavadinti iš esmės nauja knyga, va­dinasi, ir reikalavimai jai turėtų būti keliami kaip eilėraščių rinkiniui. O eilėraščių rinkinys vis dėlto neturė­tų didžiuotis apimtimi, nes „po žo­džiais čeža mūsų mintys“. Kita ver­tus, nuogąstaudamas dėl eilėraščių kiekio, kažkodėl niekada nenuogąs­tauji, jog sparčiai gausėja ir tavo pamėgtos tonacijos, pamėgtos formos kūrinių. Džiaugiesi, kai klasikinius „Devynis sonetus“ papildo „Meilės sonetas“, „Pasigailėjimo arba Vėlinių sonetas“, „Žodžio sonetas“. Džiau­giesi, kai ankstesnių rinkinių elegijas papildo pačios naujausios „Kai džiaugsmo diena su liūdesio vakaru šoka“, „Skausmo neatiduosiu niekam“ (beje, naujausi šios formos kūriniai turi mažiau elegiškumo, tad gal vis dėlto per drąsiai formą įvardiju?; plg. „Laidotuves“, „Po vasaros atvėstančia kakta“ ir kt.). O drauge gausė­ja ir proginių, „jubiliejinių“ eilėraš­čių bei ciklų. Beje, šis pastebėji­mas gali natūraliai sugrąžinti prie eg­zodo, tremties temos. Dingstis to­kiam sugrįžimui elementari: ir eg­zodo, ir mūsų kritikai dažnai lygina K. Bradūną su Just. Marcinkevičiu­mi, ir ilgai negalėjau suprasti to ly­ginimo motyvu. O motyvas turbūt labai paprastas: abu poetai savo kū­ryba visada atsiliepia į visas svar­biausias Lietuvos istorijos ir kultūros datas. Stai vien paskutiniojo Just. Marcinkevičiaus knygos skyriaus ei­lėraščiai ir ciklai: „1989 m. vasa­rio 16-oji“, „1989 m. rugpjūčio 23-oji“, „1991 m. sausio 13-oji“.

Just. Marcinkevičiaus rinktinė pa­sirodo knygų leidybos sunkmečiu. Tai turbūt pirmoji taip skurdžiai išleista šio poeto knyga: išspausdinta ant laikraštinio popieriaus, nesupjaustytais puslapiais (o gal čia galima įžvelgti koncepciją – „etnografi­nius“ eilėraščius leisti retro leidybos stiliumi?), minkštais ir greit išsiklaipančais viršeliais. Skoningas, grakš­tus S. Chlebinsko aplankas, uždėtas ant tokio karkaso, tarsi nelabai ir de­ra, juoba kad meninės jo prasmės la­biau filosofinės negu „etnografinės“. Tačiau priekaištauti leidėjams nūnai turbūt nedera: gerai, kad išvis dar kas nors imasi leisti poeziją.