literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3

In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30)

 

Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Stipri, atkakli šios žemės gyventoja, nulemto, bet ir pasirinkto kelio ėjėja.

Iš šviesaus savo Kupiškio, iš darnios aukštaičių šeimos (trys seserys) pasišaukta Vilniaus, Universiteto, lietuvių literatūros. Savo ilgą gyvenimą pragyveno Vilniuje, artimai bendravo su dailininkais ir jų akimis galėjo žvelgti į Vilnių, kaip į neatsižiūrimą paveikslą.

Garsiojo Vilniaus universiteto lituanistų kurso, 1930-ųjų gimimo merginų ir vaikinų, Seniūnė. Tai reiškė ir bendrakursių pripažinimą. Santūraus, oraus autoriteto asmuo iš jaunystės ir iki senatvės, gilaus bendravimo jausmo. Lyg nujausdamas savojo kelio baigtį, Justinas Marcinkevičius yra su šypsena sakęs, kad paprašysiąs kurso seniūnę Romą, jog žurnale pažymėtų jį kaip esantį, dalyvaujantį Vinco Mykolaičio-Putino, Meilės Lukšienės ar Jurgio Lebedžio paskaitoje. Tik Roma man galėjo paliudyti, koks buvo Justino kalbos prie Katedros, išlydint Sausio 13-osios žuvusius, poveikis tos kalbos klausiusiems.

Ar dar liko kam Romą, bendrakursę ir kurso Seniūnę, paliudyti? Iš baigusių lituanistikos studijas 1954 metais. Kaip gabi studentė, Roma galėjo įstoti į literatūros aspirantūrą, rašyti disertaciją. Buvo rekomenduota J. Lebedžio, vadovavusio ir disertacijai iš Ievos Simonaitytės. Mokslinės perspektyvos susikomplikavo, kai Lietuvių literatūros katedrą uždengė tamsūs politiniai debesys. Disertaciją apgynė tik 1970-ųjų pradžioje. Paskutinė J. Lebedžio, staiga mirusio, 1970-ųjų vasarą, disertantė. Pagarbą J. Lebedžiui Romana išlaikė visą gyvenimą, lankė kapą Devynduoniuose. Disertacinį įdirbį panaudojo rengdama I. Simonaitytės „Raštus“, jų komentarus (1987–2000), prisidėdama ir prie V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ (4 ir 5 tomai). Sudarė Vytauto Kairiūkščio dokumentinę knygą (1989). Redaktorė, tekstologė.

Ilgus metus dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) redakcijoje. Šviesiai dirbo. Palaikydama, ką reikėjo palaikyti. Pataisydama, ką reikėjo pataisyti. Dirbo kartu su Algimantu Baltakiu, Just. Marcinkevičiumi. Atrodė, kad išvien.

Naujas Romanos gyvenimo etapas, kai keliai suvedė su Linu Broga (1925–2005), inžinieriumi, poetu, vertėju, fotografu-etnografu, gamtininku, itin savitos prigimties, asketiškos ir dvasiškai dosnios. Kad ir vėlokai susitikę, nugyveno gražios santarvės metus. Kūrė ir kūrėsi. Rūpesčiu ir sunkiu darbu išpuoselėjo Pašiekščio sodybą. Romana padėjo Linui jo knyginiuose darbuose – su gražia tolerancija ir redaktorės rūpestingumu talkino rengiant ir knygas apie Unę Babickaitę-Graičiūnienę. Vis labiau persiėmė Lino šeimos, jo artimųjų, tremtinių, likimais.

Ir vis labiau artėjo į Pačiaunę, L. Brogos gimtinę, griūvančią, apleistą. Ta pati Aukštaitija – nuo Kupiškio iki Dusetų. Po Lino mirties labai įsigyveno į savo našlystę. Prisistatydama ar susipažindama, oriai ištardavo: aš – Lino Brogos našlė… Parengė puikią memorialinę knygą „Linas Broga“ (2008), išleido visuminį Jurgio Baltrušaičio poezijos, išverstos L. Brogos, tomą. Be žmonos rūpesčio L. Broga nebūtų užėmęs jam priklausančios kultūros vietos. Prisidėjo ir prie Pačiaunės likimo.

Jaudinančios jos, kol dar pajėgė, kasmėnesinės kelionės į Dusetų kapines, kur prie iš Sibiro parsivežtų savųjų buvo palaidotas ir Linas: atvažiuoja ankstyvuoju autobusu, sutvarko kapelius, pabūna, pasikalba ir atgal į stotį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dar ir pėsčia į Pačiaunę, kur kūrėsi Lina ir Gintas, paveldėtojai, jos didis džiaugsmas. Turėjo prigimtinį pasitikėjimą žmonėmis. Ir iš Lino pusės – dar Arvydas, dar Regina, širdinga globėja, rūpintoja. Nedažnas, pamokomas atvejis – abu su Linu sugebėjo taip gyventi, kad neliktų vieniši, kad būtų kas suteikia ir paskutines paslaugas.

L. Brogos įrašas dienoraštyje (1986): „Vasarą verčiau mažai – darbavomės Pašiekštyje. Dusetose su Roma sumūrijom mūsų šeimos antkapį <…> Užrašiau – Pačiaunės Brogų šeimyna.“

Brogų marti, pamilusi ir tuos vyro artimuosius, kurių jau nebesutiko, atlikusi jiems savo pareigą, Romana po tuo antkapiu ir sau pasirinko amžino poilsio vietą.

2023 01 31

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.