literatūros žurnalas

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 

Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Mindaugas Kvietkauskas. Mūsų literatūros kritikoje, viešosiose diskusijose pasirodo vis daugiau svarstymų apie naujausios lietuvių literatūros statusą, – kokią reikšmę ji turi mūsų tradicijos tąsai, ar galime kalbėti apie augantį naują, gyvybingą literatūros tradicijos klodą, apie naują centrą. Kasmetinėse diskusijose apie naujas knygas tai bando apibrėžti Lietuvių literatūros instituto mokslininkai, su tokia problema susidūrė straipsnių rinkinio „Naujausioji lietuvių literatūra (1988–2002)“ autoriai. Šiemet sausį Vilniaus Rotušėje įvyko lituanistų diskusija apie knygų, kuriančių tautą, likimą, kur taip pat keltas klausimas, ar visuomenė dar suvokia dabartinę literatūrą kaip turinčią kokį nors reikšmingesnį vaidmenį. Išvados nėra džiuginančios, kalbame ne tiek apie gyvai vykstantį literatūros tradicijos transformavimąsi, o apie tai, kad ji neišliks, jei nebus išorinės valstybės paramos. Atrodo, pati literatūra nebetiki tuo, kad galėtų išlaikyti savo reikšmę, išlikti tam tikru centru be politikų pagalbos. Literatūros žmonės jaučiasi esantys pašalėje, ir nebegalintys tikėti, kad iš šios pašalės savaime galėtų išaugti koks nors centras.

Tai ir skatina klausti, ar tebetikime, kad literatūros tradicijos sąvoka yra prasminga? Jei pripažįstame, kad lietuvių literatūra turi tam tikrą istorinę tapatybę, kurios egzistavimas, raida ir kitimas tebesitęsia, tai turėtume bent nujausti, kur šiuo metu yra lietuvių literatūros tapatumo centras. Kas šiandieną yra tie autoriai ir kūriniai, kokie yra tie rašymo ir mąstymo principai, su kuriais pirmiausia sietume lietuvių literatūros tradicijos naują, gyvybingą ir mums aktualią tąsą? Kas šiandien labiausiai formuoja lietuvių literatūros savimonę, kas esmingiausiai kuria jos, kaip pasaulėžiūros, kokybę? Kokius autorius galėtume įvardyti kaip šiuo metu reikšmingiausius mūsų visuomenei?

Pirmame 2005-ųjų „Metų“ numeryje latvių literatūrologas Guntis Berelis teigia: „Literatūroje nuolat egzistuoja tekstai, esantys centre, ir tekstai, esantys periferijoje. Tačiau <…> postmodernizmo autorius vienija tai, kad niekas jų nevienija. Nors priklausantys vienai ir tai pačiai paradigmai, jie siekia išsiskirti tiek iš buvusių paradigmų reprezentatyvių tekstų, tiek tarpusavyje. Todėl aš noriu pasakyti, kad literatūroje nėra patvaraus centro. Arba centras yra visur – visiškai reali postmodernistinio tarpsnio situacija“. Ar tai yra ir dabartinę lietuvių literatūros būklę atitinkanti diagnozė? Tad gal derėtų visai nebekalbėti apie literatūros centrą kaip apie pasibaigusios epochos prietarą? Gal tiksliau būtų diskutuoti apie nepastovius, pasirodančius ir išnykstančius policentrus (kaip siūlo G. Berelis), ir įsivaizduoti literatūrą ne kaip žemės reljefą su kalnais, keliais ir horizontais, o kaip judančią magmą? Gal netrukus literatūros autoritetų visai nebereikės, kiekvienas literatūrinis „aš“ bus pats sau centras, o jų vis dar ieškantiems kritikams patartina atsipalaiduoti? Gal reikia palikti patiems skaitytojams susirasti tuos centrus, kiekvienam pagal savo skonį ir kriterijus? O vis dėlto – gal tai tik laiko tarpsnis, ir mus turėtų iš jo vesti naujo centro, esmingai pratęsiančio tradiciją, ilgesys?

Regimantas Tamošaitis. Man maždaug aiškios tos įtampos literatūros procese tarp tradicijos, naujovių, tarp literatūros ir politikos, tarp visuomenės gyvenimo ir visų šiuolaikinės civilizacijos iššūkių. Bet per Vilniaus Rotušėje vykusį lituanistų pokalbį apie knygų, kuriančių valstybę, likimą buvo įtikinamai pasakyta, kad literatūra šiandien nebekuria valstybės, nebeturi tų funkcijų. Sovietiniu laikotarpiu lietuvių literatūrai dar buvo grįžusi pareiga išsaugoti kultūrinę tapatybę, kurti Lietuvą. Šiuo metu literatūra tokio vaidmens nebeatlieka, kūrybinis procesas darosi autonomiškas, nors, antra vertus, jį veikia kiti įtakos laukai – komercinis, vartotojiškas ir pan. Man abejotina mintis, kad šiandien mes galime turėti fundamentalių, išliekančių klasikų iš tų autorių, kurie rašo pastarąjį dešimtmetį. Pasikeičia situacija, ir tie dalykai pasitraukia iš dėmesio centro – tarkime, ir Ričardas Gavelis jau tampa istorija. Įdomiau darosi kas kita – tie veiksniai, kurie dabar daro įtaką mūsų mąstymui ir kreipia literatūros tradiciją į naują perspektyvą. Tie dabartiniai centrai, kuriuos norėtųsi ir įvardyti kaip konkrečius tekstus ir autorius, jie visgi, reikia pripažinti, yra kintantys, nuolatos judantys. Pavyzdžiui, šiuo metu Amerikoje gyvuoja vienkartinės knygos – jos pasirodo, sukelia triukšmą, apie jas diskutuojama per televiziją, tačiau tokios knygos, atlikusios komercinį vaidmenį, labai greitai dingsta, – tai trumpalaikė literatūra. Vytauto Bikulčiaus straipsnyje apie prancūzų romaną mane sudomino tai, kad Prancūzijoje vartojama sąvoka „naujos mirusios knygos“: tokios knygos gali būti ir vertingos, bet jos iš karto yra pasmerkiamos užmarščiai, nes jų nėra kam skaityti.

Taigi kažkokie panašūs procesai pradeda veikti, man atrodo, ir mūsų literatūros pasaulį, sukeldami chaosą, kriterijų sumaištį, ir kai mes kalbame apie literatūros tekstus, dažnai nebežinome, ar kai kurie skambūs vardai yra svarbūs dėl kūrybinių pasiekimų, ar jų svarbą mums įteigia reklamos priemonės.

Remdamiesi G. Berelio mintimis, galėtume pripažinti, kad nereikia ieškoti kažkokių aiškių centrų, nes jų yra daugybė. Bet visgi egzistuoja tam tikri autoriai ir tekstų masyvai, ir jie veikia literatūrinį kontekstą, rašančiųjų sąmonę – galbūt ne tiesioginėmis įtakomis, bet kaip oponuojantis rašymas. Esant tam tikriems autoritetingiems tekstams yra galima įvairi literatūrinė tradicija. Atsiranda tam tikra visata, kažkur tarsi sukasi tos galaktikos planetos su savo gravitacijos, traukos ir atostūmio laukais. Šioje kintančioje sistemoje sunku numatyti, kurie iš tekstų ir autorių taps nepajudinamu kurios nors iš galaktikų centru.

Bet vis dėlto norėtųsi manyti, kad tokių centrų esama, nors jų reikšmės ir nuolat kinta. Kas lemia ateinančios kartos rašymą, – ar literatūros mados, ar mokykla? Neatmesčiau minties, kad rašantiesiems daro poveikį ir tai, kas sužinoma mokykloje – mūsų literatūros istorija. O su literatūros klasika konkuruoja populiarioji literatūra, televizija. Žinių apie literatūrą vis daugiau ateina per vizualinę informaciją.

Atvirai pasakius, sunku apibrėžti problemą, ir sunku nustatyti, kas – centras.

M. Kvietkauskas. Bet lietuvių literatūra nėra koks nors itin didelis, neaprėpiamas masyvas. Jeigu, Regimantai, sakai, kad yra tam tikros atskiros galaktikos, susidaro jų traukos centrai, tai turbūt bent lietuvių literatūroje galima pajausti, kur jie yra. Kaip juos galėtum konkrečiau įvardyti?

R. Tamošaitis. Tai tiesiog garsiausiai minimos pavardės, dažniausiai žiniasklaidoje išnyrantys veidai, didžiausių tiražų sulaukiančios knygos, produktyviausi autoriai. Todėl aišku, kad negalima apeiti J. Ivanauskaitės, S. Parulskio, M. Ivaškevičiaus. Jie daro įtaką, nežinia, ar pačią geriausią, bet tiesiog jie yra garsūs. Garsas humanitarų sferoje yra svarbus veiksnys…

M. Kvietkauskas. Žodžiu, galėtumei sutikti, kad šiandieniniai literatūros centrai ir jų reikšmė formuojasi iš esmės veikiant komerciniams procesams.

R. Tamošaitis. Gal tai laikinas reiškinys, bet kol kas atrodo taip. Autoriai ryškūs, tačiau jų literatūra darosi kažkokia anonimiška. Joje vis mažiau individualumo ženklų. Prisitaikoma prie vidutiniško pirkėjo, t. y. skaitytojo.

Viktorija Daujotytė. Beveik paradoksas – yra autorių centras, bet tų autorių literatūra nėra centras, nėra jaučiama kaip centras.

Jūratė Sprindytė. Aš vis dar manau, kad bet kurioj literatūroj egzistuoja dvi linkmės. Yra knygų, kurios svarbios skaitytojui, bet yra ir tokių, kurios svarbios pačiai literatūros saviraidai. Aš mąstau būtent pagal tokį dichotominį principą. Aišku, kad vidutinių skaitytojų dauguma turi savo centrą, ir čia galima išvardyti tas pavardes, kurios akademinės sferos žmonėms nėra maloniausios – E. Malūkas, D. Vaitkevičiūtė, Elena de Strozzi. Jų literatūra popsinė, nes jie rašo taip, kaip dauguma skaitytojų nori. Juos pastebi žiniasklaida ir spalvoti žurnalai. Matyt, iš kokio taško žiūri, toks tavo literatūros centras ir yra. Matomiausias, žinoma, dienos aktualijų centras, formuojamas rinkos, kartais draugų aplinkos. Patekti į jį visada padeda ekstravagancija, skandalai, visokie kuriozai ir panašūs dalykai. Viešoji erdvė dabar labai palanki kaip tik tokiai literatūros linkmei. Čia galima minėti ir įvairaus rango premijas. Kažkaip man prisimena Jurgis Gliauda, kuris už savo romanus yra gavęs septynias „Draugo“ laikraščio premijas, bet ar daug jo kūryba turi bendra su literatūros centru?

Norėčiau kalbėti apie tą centrą, kurį kritikai, akademinės sferos žmonės turi formuoti. Nes į tą centrą turi remtis literatūros kanonas, literatūros istorija, mokyklos programa; juo galėtų remtis tie žmonės, kurie dar mano, kad literatūra yra svarbi, kad ji gali kažką reikšti, kad ji veikia mūsų mąstyseną. Aišku, kiekvienam kuriančiajam yra malonu manyti, kad jis pats yra centras ir kad visa kita dabartinėje literatūroje – tik daug pakraščių pakraštėlių ar centrelių. Bet vis tiek nacionalinė literatūra turi turėti savo centrą. Galbūt tai yra šiek tiek senamadiška, bet manau, kad mūsų kultūrai, kuri nėra tokia laiminga ir subrendusi kaip kitos, tas centras yra ganėtinai svarbus.

V. Daujotytė. Kad ir kaip žiūrėtume, centras yra visuotinė sąvoka. Esame veikiami ir įcentrinių, ir išcentrinių jėgų, gyvename heliocentrinėje sistemoje. Centras yra ratas, esame jo įsukami ir sukamės. Prisiminiau K. Donelaitį: kaip sukasi jo žemės laikas metų ciklu, kaip saulė kopia, paskui vėl nusitolina, atstoja nuo mūsų, išeina iš mūsų. Tokie atitikmenys galbūt yra universalieji pasaulio principai. Žiūrint į literatūros istoriją, matyti, kad joje visą laiką buvo vienaip ar kitaip formuojamas ir formuluojamas centro paieškos procesas ar dėsnis. Jeigu žiūrėtume ir į sociumą – taip pat suvoktume jį per centrus.

Bet lygiai taip pat matome, kaip jau kalbėjo Regimantas, kad kultūroje dabar veikia išcentrinės jėgos. Pasaulyje, priešingai, dabar bandoma globališkai jungtis, vienytis. O kultūra yra išcentrinama. Dabar mes esame išmokę naujosios kalbos, naujosios retorikos, todėl bijome įsivaizduoti save savo pasaulio centre, bijome įsivaizduoti centre savo tautą, kalbą. Bijome netgi europocentristinio mąstymo. Greičiausiai ta baimė irgi yra pagrįsta, galbūt ir motyvuota žmonijos patirties.

Nuo tokių bendresnių minčių grįžtant į realybę, sąmonėje savaime iššoka, sakykime, Šiuolaikinio meno centras ir kaip vaizdinys, ir kaip gerokai grėsminga realybė, kurią jaučiame ir kaip slegiančią, spaudžiančią. Žinome dailininkų reakciją į šį centrą, gerų dailininkų; ir tų, kuriuos aš tebeįsivaizduoju dailės centre. Ši reakcija rodo, kad centrų tarpusavio santykiai šiandien yra daugialypiai. Aišku, suvokiame ir tai, kad vienas kuris centras daugiau galios įgyja kaip nors palaikomas. Kaip užsiminė Mindaugas, mes irgi prašome palaikymo – literatūra prašo palaikymo iš valstybės, iš politikų. Čia slypi ir pavojaus galimybė. Jeigu literatūra tikisi būti valstybės palaikoma, formuojama, tai ji turi atlikti ir tam tikrą ideologinį vaidmenį. Kita vertus, ar visada ideologija turėtų būti suvokiama kaip negarbinga, kenksminga? Gal iš tiesų mes esame tokioj situacijoj, kai filologija, kuri kūrė valstybę, dabar laukia atsakomojo judesio – dėmesio valstybės, kuri palaikytų filologiją, kultūrą, literatūrą, leistų jai išlikti. Bet ar tas išlikimas su palaikymu nebus inertiškas? Sunku, žinoma, viską įsivaizduoti.

Pagalvokime, kas iš tiesų suformavo dabartinio lietuvių literatūros centro sampratą, apie kurią dabar mes užuominomis kalbame. Vieną jų (populiariosios, skaitomiausios knygos) suformavo skaitantys žmonės, į kuriuos reikia žiūrėti pagarbiai. „Šiukšlynų žmonių“ problema atrodo bemaž aktualiausia, tad ir romanai apie tai ras savo skaitytojų auditoriją. Aukštesnio, nepalyginamai reikšmingesnio centro sampratą mums formavo mugės: knygų mugių, o gal apskritai prekybos ideologija arba principai. Centrą mums ir įtvirtino Frankfurto mugė. Iš tiesų, kas buvo joje pristatyta kaip tinkama, tą mes ir priėmėm kaip atitinkamos svarbos reiškinius. Nors negalima sakyti, kad tai būtų menki ar prasti tekstai, bet kelia nerimą tai, kad ne savaime jų reikšmė susiformavo. Kultūros centro savaimingumas man yra principas, jo tvirtumo arba natūralumo ženklas. O mugė kai kurių autorių vardus tiesiog legitimavo kaip tinkamus centrui, kaip centrines literatūros figūras.

Prisiminiau Žemaitę – galbūt bus tinkama ją čia paminėti. „Kelionėje į Šidlavą“ ji aprašo maldininkų kelionę ir skverbimąsi į centrą – stumdymąsi, bandymą patekti ten, kur kažkas vyksta: sako pamokslą, nualpo kažkas, garsiai kalbasi, vagis įkišo ranką į kišenę. Žmonės nori prasiskverbti į centrą, pamatyti. Žemaitės išmintingoji sąmonė, atsiskirianti nuo to, kas vyksta, reziumuoja: „Žmonės kaip vanduo – eina, maišosi, stumdosi, o jau netoli durų šauksmas, klyksmas, rodos, smaugosi. Šilima neapsakoma, dulkių – negalima išsižioti. Moteriškas apalpusias velka, tik velka laukan“. Velka iš centro… Aišku, moteriškas pirmiausia. Tas Žemaitės vaizdinys man duoda dabartinio centro sampratą, net literatūros. Bet negalima nepastebėti, kad šiandien tos moteriškos, kurios Žemaitės laikais ir perkeltine prasme buvo velkamos laukan, dabar į to centro vidų labai stipriai stumiasi, – jeigu ir į nesantį, tai numanomą centrą. Ir ne vieną vardą čia turėtume minėti; iš jau įsitvirtinusiųjų, kai ką jau ir minėjome, – J. Ivanauskaitę, R. Šerelytę. Iš naujesnių tikrai dar reikėtų paminėti L. S. Černiauskaitę, turinčią daug galimybių tapti gera prozininke ir, atrodo, turinčią iš ko kurti meną. Daivą Čepauskaitę, irgi jau įsitvirtinančią, B. Jonuškaitę, ramiai parašančią gerų tekstų, V. Šoblinskaitę – „Vilkų marčios“ autorę.

Laimantas Jonušys. Sunku kalbėti apie dabar įsitvirtinantį kokį nors centrą dėl kelių priežasčių. Vienas dalykas, kaip rodo literatūros istorijos patirtis, tuos centrus mes dažniausiai įžvelgiame retrospektyviai, t. y. žvelgdami į praeitį, nes dažnai savo laikotarpiu rašytojas klasiku nelaikomas, pripažįstamas tiktai vėliau. Kitas dalykas, kuris vėlgi objektyviai komplikuoja šią temą, yra tai, kad, kaip jau buvo užsiminta, postmodernizmo epochoje centro sąvoka apskritai darosi abejotina. Galbūt yra keletas centrų, jeigu juos dar galima pavadinti centrais. Ir trečias dalykas, kuris komplikuoja klausimą lietuvių literatūros, ypač prozos, atveju, yra tai, kad sovietmečiu buvo sąmoningai aukštinamas socialinis buitinis realizmas, taip pat ir poetinis realizmas. Toks reiškinys kaip postmodernizmas čia pasirodė tiktai vienu kitu blyksniu, kai Vakaruose jis jau buvo įsitvirtinęs. Modernizmas, nors ir stiprus, bet per visą XX a. visada liko kažkaip ne lietuvių literatūros centre. Mums jis nebuvo svarbiausias. O dabar, kai visi varžtai nukrito ir kai atsivėrė visas pasaulis, mes labai staigiai atsidūrėme postmodernizmo epochoje. Kai kurie rašytojai ir kai kurie tekstai, kurie dabar dominuoja ir sulaukė daug dėmesio, gali būti pripažinti kaip tipiški postmodernistiniai kūriniai. Taigi turim polifoninį, t. y. gana sudėtingą, vaizdą, ir galbūt iš tikrųjų viską bus galima vertinti tik praėjus tam tikram laikotarpiui. Bet tendencijų jau galima įžvelgti.

Pirmiausia, kalbant apskritai apie postmodernizmą, reikia paminėti, kad literatūros situacija ir literatūros procesas šiuo atžvilgiu yra kitoks, negu, pavyzdžiui, dailės arba rimtosios muzikos. Taip yra visame pasaulyje, ne tiktai Lietuvoje. Literatūroje nėra tokio ryškaus grynosios postmodernistinės raiškos dominavimo arba nėra ryškaus avangardinės raiškos dominavimo. Šiuo požiūriu literatūra yra konservatyvesnė ne tiktai Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O vis dėlto galima kalbėti jeigu ir ne apie tam tikrus centrus, tai apie gana ryškias tendencijas, sakykime, prozoje. Tie autoriai, su kuriais mes daugiausia siejame pastarojo laikotarpio Lietuvos literatūrą, iškilo po chronologiškai, mano nuomone, labai ryškios skiriamosios ribos. Tai – 1989-ieji, kurie yra labai svarbūs grynai formaliai, kadangi nuo tų metų atsirado tikroji žodžio ir kūrybos laisvė. Tais metais pasirodė du R. Gavelio romanai, kurie, mano manymu, ir išliko geriausi jo kūriniai: „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ (tais metais jį išspausdino „Pergalė“). Šituose romanuose iš karto pasirodė iki šiol ryški tendencija: rimtosios literatūros aspiracijos derinamos su tam tikrom populiariosios arba masinės literatūros raiškos formomis, t. y. bandoma surasti tokią patrauklią, gyvą formą, kad ji galėtų būti priimta ir suprasta didesnio žmonių rato, kurie galbūt šiaip negalėtų gilintis į kokią nors elitinę, hermetišką literatūrą. Ta tendencija ryškiai išliko ir yra aiškiai matoma geriausių ar bent labiausiai pripažįstamų rašytojų kūryboje.

Dar kitas dalykas: kai kalbame apie centrus ir tuos autorius, kuriuos galėtumėm įvertinti, tai vėlgi aiškėja, kad mes juos visada labiau linkstam pripažinti žvelgdami į praeitį. Kai R. Gavelis ir J. Kunčinas mirė, jie gana greitai tapo vos ne klasikais. Ir jeigu, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad staiga mirtų J. Ivanauskaitė, tai kitą dieną jinai irgi būtų pripažinta beveik nekvestionuojama klasike. Šie trys autoriai ryškiai išsiskyrė paskutiniojo XX a. dešimtmečio lietuvių prozoje. Mano nuomone, jie visi trys parašė tik po vieną arba du labai gerus romanus, jų kūryboje buvo gana daug balasto, bet ji vis dėlto yra labai reikšminga, ir, be abejo, svariai įeis į lietuvių literatūros istoriją. Dar vienas autorius, kurį aš dabar drįsčiau pavadinti galbūt jau gyvu klasiku, ir neabejotinai vienu iš centrų, yra L. Gutauskas, ir čia aš pabrėžiu, kad kalbu tik apie jo prozą. Tačiau kyla ir abejonių, kaip šito autoriaus reikšmė bus vertinama iš ateities perspektyvos, kadangi L. Gutauskas nepatenka į vyraujančios literatūrinės mados kontekstą, nes, kaip jau minėjau, lietuvių literatūroje šie procesai – realizmo, modernizmo ir postmodernizmo – vystėsi gana gretutinai. Iš tikrųjų L. Gutauską galima laikyti gana tipišku gyvos ir autentiškos modernistinės raiškos, ne postmodernizmo, autoriumi. Dėl to jisai lyg ir išsiskiria, lyg ir iškrenta, atrodo lyg paraštėje atsidūręs.

V. Daujotytė. Aš norėčiau paklausti. Kai kalbate apie J. Ivanauskaitę, J. Kunčiną, R. Gavelį, sutinku, kad tai yra gana vientisas, atpažįstamas pagal tam tikrus principus centras. Bet ar L. Gutauską galėtumėte įrašyti į tą patį centrą, ar sakote, kad tai yra jau kitas centras, o galbūt netgi opozicinis?

L. Jonušys. Galbūt – dėl to aš ir sakau, kad jis yra lyg nepritampantis.

V. Daujotytė. Bet ar užtektų paaiškinti tuo, kad vieni autoriai yra postmodernistinės stilistikos, negrynos arba bent jau apygrynės postmodernistinės raiškos, o L. Gutauskas – modernistinės? Ar užtektų šitos dimensijos centrui apibrėžti? Ar čia dar reikia kažkokių papildomų argumentų, kad centras būtų jaučiamas kaip tam tikra trauka?

L. Jonušys. Galbūt tokį teiginį būtų galima apipinti įvairiais argumentais. Pavyzdžiui, L. Gutausko kūryboje labai rimtai ir netgi tragiškai keliami tokie klausimai – menininko pašaukimas, menininko santykiai su visuomene, jo nepripažinimas ir išskirtinumas. Pastarieji modernistinėje literatūroje yra labai svarbūs ir reikšmingi. Juos galima nagrinėti visiškai atsiribojus nuo skirstymų į modernizmą ar postmodernizmą.

V. Daujotytė. Man šita mintis rūpi štai dėl ko. Atrodo, kad mes bandome užčiuopti bent jau du realiai šiandien esančius centrus, kurie vienas be kito tikriausiai būtų ir neįmanomi. Tarkim, vienas centras yra tas, kuris jau buvo aptartas ir kuriame stovi mūsų jau minėtos figūros. Jos iš tiesų bent jau kvestionuoja menininko įsipareigojimą visuomenei, jo atsakomybę arba, tiksliau sakant, meninės egzistencijos prasmės klausimą. Bet yra ir kitas centras ar epicentras, kuriame ne vienas L. Gutauskas, šalia jo iš karto galime vardyti kitus žmones. Aš, sakykime, čia matau O. Baliukonę, D. Kajoką, A. A. Jonyną, V. Juknaitę, dar gyvai tebejaučiamą N. Miliauskaitę… Ir ne tik.

L. Jonušys. Taip, žinoma. Vėliau galbūt paaiškės, kuris iš tų centrų reikšmingesnis. Mano požiūriu, geriausia būtų, kad jų buvimas nebūtų suvokiamas kaip konkurencija, o tiesiog kaip paralelės, kurios skirtingais raiškos būdais tik praturtina lietuvių literatūrą. Gerai, kad nėra vieno dominuojančio centro, kurį mes pripažintume kaip kanoną, o kitką reiktų atmesti.

Dar viena pastabėlė. Regimantas paminėjo kaip faktą, kad rašytojai dabar jau nebejaučia atsakomybės už tautos tapatybės išsaugojimą, už kalbos išsaugojimą, už tam tikrą tautos kultūros išlikimą. Šiuo atžvilgiu, manau, yra labai gerai, nes tai žymi naują mūsų kultūros kokybę. Nebėra tos būtinybės, nebėra tos grėsmės, nors kai kam atrodo, kad grėsmės dabar yra kitos, iš Vakarų, bet jos jau visai kitokio pobūdžio. Jos, esu įsitikinęs, nekelia pavojaus pačiai kalbai, pačiai kultūros raiškai lietuvių kalba. Niekada per lietuvių tautos istoriją lietuvių kalba nebuvo taip įsitvirtinusi visame visuomenės gyvenime ir visoje kultūroje kaip dabar. Ši situacija yra jau tiesiog tam tikra kultūrinė prabanga, tam tikras komfortas. Rašytojas jaučia, kad ir be jo pastangų visa tai išliks ir kad jis nebeprivalo rūpintis visuomeniniais ir kultūriniais dalykais, – jis tiesiog gali rūpintis tuo, kas jam svarbiausia: individualia asmenine kūryba, kuri turės išliekamąją vertę. Be abejo, nebejausdamas pareigos rūpintis visuomeniniais dalykais, jis gali būti individualesnis, originalesnis. Kai yra daugiau individualybių, tai jau savaime kultūra turtėja.

J. Sprindytė. Čia noriu pacituoti vieną mintį, ties kuria susimąsčiau. Vytautas Kubilius, 1972 m. rudenį grįžęs iš Maskvos (jis ten dalyvavo kažkokiam renginy), rašo dienoraštyje: „Sutriuškinimo jausmas. Visi principai ir siekimai, kuriais iki tol buvo remtasi, atrodo sumalti ir beviltiški: 1) nacionalinio savarankiškumo ir savitumo idėja; 2) frondavimo valdžiai; 3) literatūros savarankiškumo“. Visi šitie punktai ir šiandien skamba pakankamai aktualiai. 1972-aisiais, R. Kalantos susideginimo metais, V. Kubilius konstatuoja, kad jau atėjo galas esamo režimo liberalėjimui, kad gniaužtai stiprėja. Nors mums ir atrodo, kad dabar yra laisvė, bet ji turi siaubingą naują konjunktūrą. Šitos naujos konjunktūros siautėjimas mūsų rinkoje, mūsų europėjimo procese, man atrodo, yra tolygi grėsmė. Literatūros originalumas, apie kurį, Laimantai, kalbėjai, man regis, nėra toks autentiškas, kaip norėtų rašytojai. Tarkim, tą rodo ir naujausias S. Parulskio romanas – kaip rašytojas dabar supančiotas. Be abejo, tai konjunktūra, nors aš nežinau, kiek jai pasiduodama sąmoningai, o kiek – nesąmoningai. Bet čia aš matau didžiulę grėsmę literatūros savarankiškumui. Nors išoriškai atrodo, kad viskas yra puiku, kad iš tikrųjų mes turim absoliučią laisvę, šnekam, ką norim.

Herkus Kunčius. Aš galvoju, kad jeigu taip diskutuojam, tai reiškia, kad mūsų mąstyme daug yra XIX a. romantizmo šleifo. Kaip tik todėl kalbame apie atsakomybę tautai, kalbai. Kita vertus, šiais laikais rašantis arba kuriantis dailę žmogus yra priverstas susidurti su ta konjunktūra, nes jis turi išgyventi. Tokia yra tikrovė: jeigu jis nedėsto universitete, tai kaip daugiau galėtų finansiškai išsilaikyti. Dėl to aš labai pozityviai žiūriu į Europos Sąjungą: tikiuosi, kad jaunoji karta, ateisianti gal ir į literatūrą, turės galimybių dirbti visoj Europoj ir iš to išgyventi. Pavyzdžiui, mano kartai tai yra nelemta.

Dabar apie tuos naujus traukos centrus. Žinoma, ši trauka gana stipriai susijusi su komercija. Tai matyti ir iš S. Parulskio romano. Bet pabandykime kitaip į šią problemą pasižiūrėti. Kadangi gyvenu ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, tai važinėdamas sutinku įvairių žmonių. Didžioji jų dalis, manau, turi vienokį ar kitokį išsimokslinimą. Kelionė trunka maždaug pusantros valandos. Bet aš matau, kad važiuodami tie žmonės visai nieko neskaito. Daugių daugiausia jie užsideda ausines. Tačiau Vokietijoje ar Lenkijoje žmonės, judantys iš taško A į tašką B, išsitraukia knygas – dažniausiai detektyvus ar kelioninius romanus. Jie turi savus literatūrinius traukos centrus, savo kalbą, savo mąstymo principus. Čia, lyginant su mumis, aš matau esminį skirtumą. Mano galva, yra labai gerai, jeigu žmonės skaito, jeigu jie atranda sau vertingą literatūrą, – suvokti literatūrinį tekstą yra labai didelis intelektualinis darbas. Jeigu žmonės tai daro, aš nereikalauju, kad jie skaitytų R. Gavelį ar L. Gutauską, svarbu, kad jie skaito.

V. Daujotytė. Tokia įdomi staigi mintis: sakot, visa tai XIX a. romantizmas, kai kalbame apie atsakomybę kultūrai. Bet iš kitos pusės didaktinis, šviečiamasis literatūros vaidmuo, – tai juk irgi tikras XIX amžius. Mes džiaugiamės, kad pasodiname žmones prie knygos, kad vėl tarsi reikia skaitymėlių liaudžiai. Ir vėl tarsi XX a. pradžioje klausiame: kur tikroji tautos literatūra, kur mūsų elitinė sąmonė?

M. Kvietkauskas. Tačiau dabartinėje Vakarų Europoje ar netgi Lenkijoje žmonių, kurie skaito ne tik detektyvinius romanus kelionėse, yra taip pat nepalyginamai daugiau nei pas mus. Šitas skirtumas akivaizdus. Todėl manyčiau, kad literatūros padėtis labai priklauso nuo visuomenės pilietinio ir kultūrinio brandumo. Bent viena tikra tiesa, kurią per Nepriklausomybės metus galėjome patikrinti savo patirtimi, yra ta, kad laisvos visuomenės pilietinė branda, jos mentalitetas lemia labai daug: ir jos raidos gyvumą, ir politinių, socialinių problemų mastą. Visa tai labai priklauso nuo pilietinio mąstymo, nuo žmonių vidinių principų, nuo sąmonės. Taip pat ir rimtosios literatūros padėtis. Todėl aš pritarčiau V. Daujotytei, kad ši mūsų situacija primena ir XX a. pradžią. S. Kymantaitė-Čiurlionienė, ilgėdamasi aukštosios lietuvių kultūros ir literatūros, 1909 m. savo „Lietuvoje“ konstatavo: „Per maža subrendusių visuomenės žmonių, kad galėtų vykti rimtas darbas“.

Pernai man padarė stiprų įspūdį „Metuose“ išspausdintas A. Sverdiolo straipsnis „Rėtis, migla ir korys“ apie dabartinę lietuvių kultūros stagnaciją, rezignaciją ir anachroniją. Tai tarsi šiuolaikinė S. Kymantaitės-Čiurlionienės studijos versija. A. Sverdiolas daro negailestingą išvadą: lietuvių kultūrai trūksta tekstų, palaikančių jos stuburą, o be jų ji lieka bestuburė; lietuvių kultūra vis dar labai primena neišsivysčiusį organizmą, kurio gyvavimo terpė – kolba, o geriausiu atveju – rėtis arba korys. Tokiai kultūrinei bendrijai reikia tekstų, kurie skatintų jos savirefleksiją, reanimuotų atmintį, aktualius savo tradicijos ir tapatybės apmąstymus. Kažko, kas liudytų, kad, nepaisant viso dabarties purvo, laikai vis dėlto pasikeitė, kad gyventi galima nebe tik prisitaikant prie visuotinio absurdo. Kažko, kas pripažintų savo gyvenimo kūrybą esant prasminga. Kažko, kas paliudytų, kad aukštesnes prasmes turintys žodžiai nėra tik tušti melo apvalkalai, bevaisė ideologija ir propaganda, kaip buvo įspausta į brandžiojo socializmo kartos sąmonę. Tokie literatūros tekstai gal padėtų atpažinti ir J. Sprindytės minimas naująsias konjunktūras, ir laikytis prieš jas, kiek tai įmanoma, opoziciškai. Kad ir kaip mūsų kontekste tai atrodytų nepagrįsta, aš asmeniškai laukiu ir tikiuosi naujų išdidžios kultūrinės sąmonės tekstų, atsiliepiančių į visuomenės pilietinio brandumo poreikį.

Literatūra pirmiausia turi būti atsakinga pati prieš save. Man regisi, kad tik iš tokių pozicijų šiandien ji galėtų prasmingai, aštriai analizuoti ir dabartinį socialinį gyvenimą. Nuolat sakome, kad mūsų prozoje šitos analizės lyg ir trūksta, kad tiktai populiarioji literatūra atsiliepia į „šiukšlynų žmonių“ problematiką, bet paviršutiniškai, darydama iš viso to sensaciją. Kodėl rimtoji proza jaučia sunkumų, kai bando atsigręžti į dabartinį socialinį kontekstą? Man atrodo, tiesiog todėl, kad yra pakrikusi jos pačios vidinė pasaulėžiūra, savosios vertės pojūtis, o visuomenės gyvenimo analizei reikia turėti aiškesnių vidinių vertės orientyrų. Naujausia lietuvių proza lyg nesusivokia, į kokius klausimus pati sau turėtų atsakyti, kad išsiaiškintų, kodėl ji vis dar egzistuoja. O tikrojo centro reikšmę, manau, vis dėlto įgyja tokia literatūra, kuri sugeba kurti prasmingos žmogaus pasaulėžiūros skliautą. Ji turi įrodyti, kad geba perimti šį darbą iš ankstesnių literatūros kartų, nepaisant visų naujų savo filosofijos ir raiškos ypatybių, ar jos būtų postmodernistinės, ar kitokios.

Kadangi taip manau, tai leidžiu sau turėti nemažai abejonių dėl to, ar žinomiausi šiuolaikiniai mūsų rašytojai sudaro tikrą, iki ankstesniųjų reikšmės pakylantį centrą. S. Parulskio, J. Ivanauskaitės, M. Ivaškevičiaus, G. Grajausko ir kai kurių kitų autorių kūryboje vis dėlto nuosekliai ima viršų ta postmodernizmo forma, kuri telkiasi į tuščiavidurę žmogaus egzistenciją, įrodinėdama, kad iš tokios egzistencijos nėra išeities, nes ją lemia pati žmogaus prigimtis. Palyginti net ir J. Erlicko groteskiška tiesa dar palieka vieną pozityvią išeitį – humorą, nors ir juodą. Galbūt dėl to net ir kai kurie mūsų literatūrologai, intelektualai visai rimtai bando J. Erlicką sodinti į šiandieninės mūsų literatūros gyvojo klasiko sostą. O šiuolaikinio mūsų centro literatūros tekstuose įsivyrauja totalios tuštumos monotonija, plėtojama rašymo inercijos stilistika, vidinės literatūros negyvybės tema, kūrybos kaip naikinimo, susinaikinimo ir visiško niekio principas. Man sunku įsivaizduoti literatūros centrą, kurio tekstuose nebepaliekama erdvės nei kultūrinės, nei dvasinės ir netgi kūniškos gyvybės judesiui, nes tokiais judesiais nebetikima, suvokiant juos kaip absurdiškus, o pačiu geriausiu atveju – kaip groteskiškus. Akivaizdu, kad tai nėra vienintelis galimas literatūrinio postmodernizmo variantas. Čia prisimenu garsųjį itin postmodernios raiškos vokiečių prozininką W. G. Sebaldą, derinantį literatūrą su vaizdiniais fotografijų efektais, kuris yra pasakęs: „Nemanau, kad galima sukurti ką nors gero iš etinio kompromiso pozicijos“. Postmodernizmas ir vidinis tikėjimas, atožvalga į bendruomenę, į tradicijos prasmę nėra kokios nors absoliučios priešpriešos. Negaliu atsikratyti deterministinės minties, kad tuštumos maniera, užvaldanti šiuolaikinę mūsų žinomiausių autorių postmodernistų kūrybą, yra tiesiogiai susijusi su niekaip nepraeinančiu mūsų visuomenės posovietinio mentaliteto paralyžiumi. Vis dėlto ši maniera jau skiriasi ir nuo to, kaip savo kūrybą suvokė R. Gavelis (jo proza iš tiesų, mano manymu, yra naujos lietuvių literatūros konfigūracijos branduolys, centras): jam negailestinga iškreiptos, tuščios sąmonės analizė buvo susijusi su vidiniu intelektualiniu apsivalymu. Tačiau S. Parulskio prozoje ir esė (tai ypač matyti iš naujo romano „Doriforė“) judama jau kita trajektorija: fiksuojamas kūrybingos sąmonės vidinės savinaikos procesas, kuris veda į totalią tuštumą, į niekį. S. Parulskis man kolei kas išlieka kaip poezijos, kurioje dar vyksta kraštutinis egzistencinis dialogas, o ne nuodijimasis beprasmybės dujomis, autorius. Tegul jo proza ir kitų autorių kūryba populiari, gerai išsitenkanti dabartinio mentaliteto horizonte, pateikianti tam tikrą jo diagnozę, bet manau, kad savosios tapatybės stuburo ieškančiam skaitytojui (o tokių vis dėlto esama ir pas mus) ji negali pasiūlyti orientyrų, neatsiliepia į tą svarbų poreikį, kurį aš suprantu kaip tolesnę tapatybės kūrybą.

R. Tamošaitis. Taigi egzistuoja ne centrai, bet tuštumos. Gravitacinės skylės, kurių reikėtų išvengti.

J. Sprindytė. Na, tokia kapituliacinė pozicija kai kurių autorių nėra visai sąmoningai prisiimta. O jie yra populiarūs, kadangi labai didelė visuomenės dalis mielai su tokia pozicija identifikuojasi. Kodėl J. Kunčinas dabar yra pastatytas mūsų literatūros centre? Todėl, kad su tokia autsaideriška ir bohemiška būsena yra labai malonu identifikuotis daugybei posovietinės jo kartos žmonių. S. Parulskio kartos dalis, matyt, mielai identifikuojasi su jo pasaulėvaizdžiu, pasaulėjauta, tarsi neturėjimu jokių atramų, ir labai sąmoninga deklaracija, kad to aš neturiu. Manau, tai gana esminiai dalykai. Bet man keista, kad yra šiek tiek apeinami ar nepastebimi tie mūsų literatūros reiškiniai ar autoriai, su kuriais būtų galima identifikuotis ir kitokio mąstymo ar pasaulėvaizdžio žmonėms. Aš vis primenu P. Dirgėlos kūrybą, nes manau, kad tenai yra ganėtinai kitokių dalykų, negu dabar dominuojančiose mūsų literatūros erdvėse.

V. Kavolis viename laiške, rašytame Nepriklausomybės pradžios laikais, atrodo, 1990 m., teigia, kad po „išsikalbėjimo terapijos“ turėtų ateiti „realybės kondensavimo“ laikotarpis, bet tai vargu ar kada buvo lietuvių stiprybės sritis. Mano nuomone, ta išsikalbėjimo terapijos stilistika mūsų prozoje vis dar labai smarkiai dominuoja, ir tai nėra gerai. Aš ją matau netgi tikrai talentingų autorių – L. Gutausko ir R. Granausko – tekstuose, o J. Kunčino ir S. Parulskio kūriniuose ji ypač ryški. Laimei, kai kuriuos autorius gelbsti ironija. Ši tendencija akcentuoja individo saviraišką, egocentrišką kalbėjimą visiškai nesusimąstant, ar tas individas turi atramų, ar neturi. Tas nuolatinis saviraiškos eksponavimas, be prasmės, bet su pasimėgavimu, ir ta besiliejanti daugiažodystė, – nežinau, ar tai girtinos savybės. Realybės kondensavimo užmojų ar pradmenų aš randu P. Dirgėlos „Karalystės“ epe. Kitas dalykas, kad lengvų istorijų ar šiaip greitų naratyvų išlepinti skaitytojai tiesiog neatlaiko ten esančio kondensato.

Dar norėčiau grįžti šiek tiek toliau – noriu prisiminti sovietmetį. Anuomet buvo matomas labai stabilus ir labai aiškiai fiksuotas centras. O šiandien situacija yra nepalyginamai dinamiškesnė. Ir čia jau turiu atsiprašyti už asmeniškumą. V. Daujotytė kadaise yra pasakiusi, kad savo knygelėje apie septintojo aštuntojo dešimtmečio prozos lyrizmą aš pasirinkau tuos autorius, kurie tada buvo centras. Nustebau – aš pati apie tai net nepagalvojau rašydama. Vakar aš atsiverčiau tą knygelę ir pagal pavardžių sąrašą pažiūrėjau, kuriuos autorius miniu. Daugiausia dėmesio sulaukė J. Aputis, B. Radzevičius, R. Granauskas, P. Dirgėla, B. Vilimaitė, R. Šavelis, S. Šaltenis ir D. Mušinskas. Jų kūrinius analizavau, kadangi tai, mano nuomone, tuo metu buvo svarbiausia, kas literatūroje vyko. Jų rašymo maniera buvo produktyvi. G. Berelis klausia, ar centre yra autoriai, ar yra rašymo principai. Tikriausiai vis dėlto daugiau turėtume kalbėti apie rašymo principus, apie tekstus, apie tekstų visumą, apie tekstų aprėptis, o nebūtinai vardyti personalijas. Personalija ne visada yra būtina. Pačiai personalijai, aišku, yra malonu, kai ji linksniuojama. Taigi mano išvardytų septintojo aštuntojo dešimtmečio autorių principai buvo atnaujintas pasakojimas (impulsyvus laisvumas, mitologija, ironija) plius egzistenciniai klausimai ir etika be moralizavimo – tai pasirodė patikimas šios prozos išlikimo garantas. Dabar taip rašyti įprasta, bet toks stilius – vakarykštė diena. Jau nebereikia realizuoti kultūroje tų funkcijų, kurias realizavo minėti autoriai, sovietiniam oficioziniam romanui priešindami tautines problemas, oponuodami J. Baltušio, V. Petkevičiaus, M. Sluckio, A. Bieliausko, netgi J. Avyžiaus užsiangažavimui. Ir kai virtuoziškai ištobulinęs lyrinę išpažintinę rašymo manierą V. Papievis publikuoja gražų romaną, jis nebeturi šansų literatūroje paskelbt „Paryžiaus laiko“ ilgiau nei vienam sezonui.

V. Daujotytė. Norėčiau reaguoti į rašymo manieros, į stiliaus klausimą, ir kartu į Mindaugo kalbėjimą. Su daug kuo sutikčiau, bet negalima užmiršti, kad netgi tuštumos jausmas, netgi neturėjimas ko pasakyti gali formuoti stilių jau kaip turėjimą. S. Parulskio poezijoje, knygoje „Mirusiųjų“ ir esė knygoje „Nuogi drabužiai“, manyčiau, yra nemažų stiliaus laimėjimų. Ir galima būtų netgi galvoti, ar stilius dabartiniu laiku negali kartais atlikti kai kurių programinių principų, tikslų vaidmens. Dėl to, kai kalbi reaguodamas į teisingą A. Sverdiolo mintį, kad mūsų tautos, savimonės stuburui yra būtini tekstai, kad tas mūsų filologinis požiūris neišnyksta, tai šiam stuburui yra reikalingi ir atnaujinto arba iš savęs atsinaujinančio stiliaus kūriniai. Taip, mes galim grįžti į tą retoriką, kaip XIX a. pabaigoj ar XX a. pradžioj, deklaruoti tėvynę, meilę kalbai ir išnykti šituose principuose, sunykti visiškai, jeigu tie dalykai netampa stiliumi. Stilius šiek tiek komplikuoja tuos dalykus, bet gerąja prasme. Tačiau sutikčiau, kad S. Parulskio naujas romanas yra silpnas kūrinys, neatitinkantis jo paties galimybių.

Dabar dėl pilietinės problemos. Esu pagalvojusi, ar mes čia nesame įsukti tokio tradicinio mąstymo rato nuolat kartodami: piliečiai, pilietinė visuomenė. Ar mes neatnaujintume to paties galvojimo, pradėdami nuo pat pradžių: kas pasikeitė pilyje, ar mes beturime tą pilį? Pilietinę sąmonę formuoja buvimas pily, jos gynyba, branginimas, saugojimas. Dabar pilies vartai yra visiškai atviri, mes gyvename pasaulyje, gyvename Europoje. Mūsų sąmonė, pilietiškumo pamatai jau yra kiti, kitokie, o atskirais atvejais galbūt yra sutrupėję, ir negrįžtamai.

M. Kvietkauskas. Bet ar piliečiu tampama tik tada, kai pilis apgulta? Išliekama piliečiais ir tada, kai taika, kai vartai atidaryti.

V. Daujotytė. Taip, žmogus išlieka pilietis, jei yra pasiryžęs veikti pilies labui ir taikos, ir apgulties sąlygomis. Bet jo savimonė yra kita. Aš sutinku su Laimanto mintimi, kad nauja situacija keičia mūsų savimonę, tiktai nesutinku, kad, atsisakydamas kalbos, tautinės savimonės kaip gynybinio principo, menininkas gali stiprinti savo individualiuosius pradus, individualiąją raišką. Manytina, kad pačiose pirminėse individualiosios raiškos ląstelėse vis dėlto glūdi menininko sąsaja su jo prigimties dalykais, su kalbos ir tautos pradais. Jis neturi jų tiesiogiai deklaruoti, bet ir negali nuo jų būti laisvas. Menininko individualybė negali būti gyvybinga, jeigu ji nėra suaugusi su tais prigimties dalykais. Kaip jis apie juos kalba, kaip jis juos reiškia, yra kita problema. Bet ta sankaba, apie kurią kalbėjo Mindaugas, yra svarbi, ir galbūt žinojimas, kad tai yra svarbu, gali šiek tiek koreguoti jaunų žmonių mąstymą apie save ir buvimą pasaulyje. Reiktų tvirčiau, sąmoningiau palaikyti siekiančius įsipareigoti savo kultūrai, inteligentiškai laikysenai jaunus žmones.

J. Sprindytė. Aš norėčiau pritarti Mindaugo minčiai, kad piliečio savimonė, tapatybė leidžia jam būti oriam, išdidžiam.

V. Daujotytė. Oriam ir padoriam, pridurčiau. Bet suabejočiau dėl išdidumo. Orumą ir padorumą akcentuočiau labiau.

L. Jonušys. Žinoma, aš sutinku su Mindaugo pozicija, nes išties galima pasigesti tam tikro sparno mūsų literatūroje. Tokio, kuris kažkaip giliau reflektuotų vykstančius procesus. Tačiau aš galėčiau tiktai pasigesti, bet jokiu būdu ne kritikuodamas to, kas yra. Pilietiškumo sąvoka literatūroje man yra labai įtartina iš pačių pagrindų. Aš kur kas mieliau pritarčiau V. Nabokovo pozicijai, kad, kurdamas visuomeniškai reikšmingą literatūrą, rašytojas dažnai sukuria literatūrinį niekalą. Pastangos sukurti visuomeniškai ar politiškai reikšmingą literatūrą dažniausiai baigiasi niekalu. Negalėtumėm sakyti, kad V. Nabokovas, netgi F. Kafka arba S. Beckettas, yra parašę kokį nors visuomeniškai reikšmingą, pilietišką kūrinį. S. Becketto kūrybos centras kaip tik ir buvo tuštuma, ir šią jis užpildė savo menu tiesiog iš nieko, jokiu būdu ne iš kokio nors pilietiško kūrybiškumo. Bet tai galbūt yra skirtingi pasaulėžiūros pagrindai, ir tokiu atveju netgi sunku diskutuoti. Jeigu mes kalbam apie kokias nors literatūros galimybes šiais laikais paveikti pilietinę situaciją Lietuvoje, tai manyčiau, kad tokio poveikio labiausiai stokoja ta visuomenės dalis, kuri netgi neskaito popsinės literatūros ir laikraščių.

M. Kvietkauskas. Kalbant apie individualų stilių kaip savaiminę vertę, aš vis dėlto sakyčiau, kad to nepakanka. Pats sau vienas toks stilius negali ilgai išsilaikyti grynas, nepavirsti maniera ir nesutapti su kokia nors stipresne už jį mada. Jeigu jo niekas neremia iš vidaus, jokia principinė laikysena, tai ypač dabar jis tampa lengviausiu grobiu rinkai, virsta savęs reprodukavimu ir labai greitai tampa literatūrine autodestrukcija. Kas turėtų palaikyti iš vidaus? Manau, kad vis dėlto yra būtina elitinė rašytojo atsakomybė už savo stilių, o per tai, jei ir netiesiogiai, – ir už pačią kalbą, ir už kalbinės bendruomenės būklę. Ir S. Beckettas už savo stilių tokią principinę atsakomybę tikrai jautė. Negalėčiau įsivaizduoti, kad, tarkime, A. Nyka-Niliūnas ar T. Venclova savo tekstus sutiktų skelbti populiariame madų žurnale kaip pramoginį skaitymėlį ir paskui ramiai iš jų lipdyti savo knygas. Man atrodo, kad tai – skirtingo lygio literatūrinio sąmoningumo klausimas.

J. Sprindytė. Atsakomybė kalbai turi būti rašytojų pamatinis dalykas. Su kalba dabar yra elgiamasi pakankamai atmestinai. Tokia yra dominuojanti tendencija. Apskritai manau, kad stiliaus naujovės, kurios daro įtaką literatūrai, beveik visada užsimezga mažuosiuose žanruose. Ir mažieji S. Parulskio esė tekstai, be jokios abejonės, pranoksta jo romanus. O dabar esė žanras išvis yra mobilus, atsinaujinantis, jis yra ta forma, kuri turėtų teikti impulsų didiesiems pasakojimams.

L. Jonušys. Iš tiesų apie kai kuriuos ryškesnius romanus negalėtume pasakyti, kad jie pasižymi kokiu nors ypatingu stiliumi. Nors tikrai reikėtų pripažinti M. Ivaškevičiaus „Žalių“ unikalumą. Deja, diskusijos apie šį romaną nukrypo į politinius dalykus, o ne į stilių, kuris ten nėra sudurstytas iš kokių nors epizodų, kokie galėtų atsirasti ir žurnaluose. Kita vertus, kaip tik R. Gavelio vėlesniems romanams labai pakenkė publicistinis elementas. Dėl to atsirado daug schematizmo ir tokių dalykų, kurie galbūt turi pilietinę prasmę, bet jų vieta yra tiesiog publicistiniuose straipsniuose. Apskritai man labai įtartinas kalbėjimas apie kokį nors visuomeninį uždavinį, kylantį arba keliamą rašytojui. Tokius uždavinius keldavo partija ir tėvynė, bet kita tėvynė.

R. Tamošaitis. Vis dėlto bet kuris kūrinys yra komunikacija, ir jis integruoja visuomenę tam tikrų vertybių pagrindu. Ir nebūtinai moralinių. Skaitančioje visuomenėje vyksta integraciniai procesai, o kūrinio jėga yra jo meninė sugestija. Kiek šiai sugestijai svarbi kokia nors angažuota pilietinė nuostata, tai, žinoma, atviras klausimas. Man atrodo, jeigu kūryboje nėra žmogiškumo pačia bendriausia prasme, tai kūrinys ir neturės tokio poveikio. Kita vertus, žmogaus vertybės gali būti aktualizuotos negatyviai arba pozityviai. Sakykime, S. Becketto ar E. Ionesco kūryba kyla iš negatyvumo, vertybių stokos principo. Ji kalba apie prasmės trūkumą. Todėl net ir rašant apie tuštumą yra teigiama kažkas priešinga – prasmingos žmogiškos situacijos ilgesys. S. Beckettas ir jo absurdo stilistika yra humanistinė literatūra, tai, sakytume, modernizmo pabaigos riksmas. Aš įsivaizduoju, kad ir mūsų laikais gali atsirasti tokių kūrinių, kurie būtų paveikūs ne dėl to, kad juos ant ramentų iškelia komercinės reklamos ar Frankfurto mugės, bet kurie gali būti įdomūs ir stipriai veikti savo aksiologiniu turiniu ir meniškumu. Taigi atlikti komunikacinę ir integracinę funkciją, nes kūrinys vis tiek yra kuriamas kaip bendravimo forma. Nebūtinai turėdamas tikslą kažkuo įtikinti, bet užmegzti kontaktą. Užmegztas kontaktas, – tai jau dalyvavimas sociume, tradicijoje, visuomenėje, tai jau yra jungimasis į bendrą pilietišką buvimą.

V. Daujotytė. Čia dar reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad labai svarbus yra ir kultūrinės tradicijos permąstymas, apmąstymas. Man įdomu, kad jauni dabartiniai autoriai, įskaitant ir Herkų, atsigręžia ir į Žemaitę. Geriau ar silpniau tai pavyksta padaryti, bet permąstyti, ką turime, perkurti, reflektuoti yra labai svarbu. Man atrodo, kad ir A. Sverdiolo straipsnyje, kur kalbama, kad mums trūksta kažkokio karkaso, turima galvoj ne tik tai, kad turi atsirasti naujų tekstų, bet ir nuolatiniai tekstų apmąstymai, pabrėžiamas permąstymo būtinumas. Didelė bėda ta, kad ir tai, ką turime, ir tai, kas naujai pasirodo, krenta lyg į tuštumą. Kokia yra rašytojų padėtis, kai jų tekstai nesulaukia nei gero, nei blogo žodžio? Tai aš matau kaip vieną didžiausių problemų: refleksijos stoką. Nereflektuojame, nei ką mes turime, nei ką mes dabar jaučiame, nei kas mes esame, nei kaip mes girdime praeitį.

J. Sprindytė. Man irgi apmaudu, kad daugelis naujų knygų lieka kažkaip tarsi nepastebėtos. Literatūros centre turi atsidurti provokatyvios knygos. Jos galbūt ir atsiduria, bet ne visada adekvačiai apmąstomos. Čia ir M. Ivaškevičių, ir H. Kunčių matau kaip labai svarbias figūras, nes jie perženginėja ribas. Svarbus paties žingsnio, jo jėgos pobūdis. Gal nebekalbama apie išlikimą, bet svarbus pats ribų stūmimas, to centro plėtimas. Štai tokio pobūdžio yra ir H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“ – labai provokatyvi knyga.

V. Daujotytė. Lieka dar daugybė neapmąstytų, neįvertintų prozos kūrinių, juose esančių refleksijų. Pavyzdžiui, reikėtų iš esmės apmąstyti R. Kasparavičiaus kūrybą. Bet reiktų ir I. Simonaitytės septynis „Raštų“ tomus.

J. Sprindytė. Vis dėlto kai žmogus rašo angažuotai, tai visada yra ir meninė sugestija. Manau, kad sugestijos nėra tada, kai nėra aistros. Pavyzdžiui, naujas S. Parulskio romanas, atrodo, parašytas be didesnės vidinės energijos (bent pirmoji pusė).

V. Daujotytė. Ir be tikėjimo, ir be pykčio, ir be meilės.

Visi tarsi suvokiame, kad mūsų kultūros centro pojūčiui yra būtina nuolatinė pastanga apmąstyti, kas esame, kur einame, kokie daromi žingsniai, kur ribos, kas peržengta, kiek galima eiti. Signalus reikia siųsti ir patiems kūrėjams: kur tu esi, ką tu darai, kaip tu apskritai atrodai. Tikrai turime bendrom jėgom bandyti gausinti literatūrai dirbančių žmonių būrį. Reikia tiesiog judinti procesus. Kultūros vadyba, literatūros vadyba, kad ir kaip kas galvotume, šiandien darosi vis aktualesnis poreikis. Kitaip mes užsidarinėjame savo atskiruose mažyčiuose centreliuose, korio akutėse.

H. Kunčius. Norėčiau oponuoti dėl pavojų tradicijai. Gyvendamas Lietuvoje to nepatiriu. Štai išeinu į Vilnių ir susitinku su gotikos, baroko etc. architektūra. Ji visada čia egzistuos. Tai yra tradicija. Panašiai ir su literatūra. Nesijaučiu gyvenantis tokioje šalyje, kuri yra labai trapi ir kur viskas labai pažeidžiama. Nieko panašaus.

V. Daujotytė. Nepasakiau dar vienos minties. Centrai kultūroje atlieka ne tik pozityvų, bet ir represinį vaidmenį. Ten, kur mes matome aiškias dominantes, pasižiūrėkime, kas yra už jų, kas yra represuota, išstumdyta į pakraščius – kiti autoriai, kitos taisyklės, kiti žaidimai, ir kiekvienai kartai taip yra. Kyla pagunda pažiūrėti, kas yra už visų mūsų šiandien išvardytų pavardžių, kas lieka už jų. Na kad ir už 1950-ųjų kartos aktyviojo centro. Kaip už jo vos vos, fragmentiškai, šešėliškai matomas subtilus prozininkas A. Ramonas, poetai R. Jonutis arba S. Jonauskas iš savo nuošalės, iš Žemaitijos vienkiemio. Tai savotiška linija, kuri buvo besusidaranti. Centras visada ir formuoja, ir represuoja, ir padeda saviesiems, ir trukdo nesaviems.

R. Tamošaitis. Vis dėlto įsivaizduoju literatūros procesą kaip savaime besikuriančią sistemą, kurią mums lieka stebėti ir apmąstyti tai, kas vyksta. Bet kažko programiškai reikalauti arba mėginti griežtai sutvirtinti kai kuriuos literatūros reiškinius kaip nepajudinamus centrus yra utopinis bandymas. Pozityvios idėjos dažniausiai pasirodo netikėtais pavidalais. Ir tada, kai atrodo, kad jos turi būti labai šviesios ir aiškios, kartais jos tampa moraline prievarta arba banalumu. Man regisi, kad tikroji šiandieninio literatūros centro kūrimosi problema iš tiesų yra profesionalios kritikos, nepaviršutiniškos refleksijos trūkumas. Pirmiausia į visuomenę turėtų atsigręžti kritika.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas

„Ką reiškia drauge būti ir lietuviu, ir prancūzu?“

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

Naglis Kardelis. Lengvi lietuvių kalbos sparnai

2017 m. Nr. 1 / Mums, lietuviams, gimtoji kalba nėra sunki našta, lemties užkrauta ant pečių ir lenkianti prie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau…