literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6

Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė, atsisveikinusi su šiuo pasauliu 2016 m. balandžio 16 dieną, pavasario gyvybei nenugalimai plintant, plastant. „Verta gyventi, kad pamatytum pavasario sodų švytėjimą“, – yra tokia Marytės eilutė. Šių metų Lietuvos sodai nužydės jau be jos mylinčių akių. Bet eilutė liks, plastės, tvirtins: verta gyventi. Iš jos vienos juk galima nuspėti stiprią, aistringą prigimtį, kūrybingą, žmogišką, atsiliepiančią į gyvenimo kalbinimą. Ir pridurti – kaip reta pilietišką, įsipareigojusią Lietuvai, Armėnijai, su kuria ji buvo susieta šeimos ryšiais, meile, rūpesčiu, ištikimybe. Dosni Armėnija buvo ir Marytei – davė garbių vardų, gražaus miesto garbės pilietybę.
M. Kontrimaitė gimė 1947 metų vasario 9 dieną Vilkaičių kaime (Plungės rajonas), turėjo savitą žemaitiškumo geną, atsiliepusį ir eilėraščiuose. Stipraus ūkininko ir pradžios mokyklos mokytojos šeima, auginusi tris dukteris. Visą gyvenimą juto savo tėvo vyrišką jėgą, atramą, iš prigimties meistro, mechaniko, išradėjo; gaila, kad Dievas jam nedavė sūnaus, – atsidusdavo. Dar visai kūdikis su šeima ištremta. Sibire sodai nežydi. Pirmieji atsimenami metai praėjo Baidabe (Irkutsko sritis). Svetima, atšiauri erdvė, kurią Marytė pavadins savo vaikystės tėvyne. 1989 metais tremtinių antologijoje „Amžino įšalo žemė“ paskelbta jos poema „Mano vaikystės tėvynė“, kurią galima laikyti ir poetės ankstyvąja autobiografija, pradedama taip: „Kai mus išvežė, / klausiama, „kiek tau metų?“ mokėjau parodyti du pirštelius.“ Užaugo iki maldos, pačios sukurtos. Kūrybos pirminė gelmė ir yra malda, jei net vaikiška, jei tik maldelė:

Tėvyne Lietuva,
tu visų gražiausia, visų geriausia,
aš būsiu gera, darbšti, aš klausysiu tėvelių,
aš myliu tave, Tėvyne, visi mes mylim tave,
Tėvyne,
padaryk, kad niekas nesirgtų, niekas nemirtų,
kad visi sugrįžtumėm pas tave
ir laimingai gyventume su tavimi per amžių amžius, amen…

Šita vaikiška malda augo kartu su Maryte, niekur nuo jos nepasitraukė, leido grįžti, persmelkė jos eilėraščius (iki hematologinio „Aštuntajame danguje“), kurie buvo ir liko labai arti gyvenimo, iš jo ir jam. Tad ir rinkinys „Palei pat gyvenimą“ (2003) su labai tikra, savastį išspindinčia V. Sližio nuotrauka ir pavadinimu, ir turiniu atitinka M. Kontrimaitės vidinę programą. Buvo gabi filologijai, kalboms, palyginti greitai įeidavo į jų struktūras, imdavo kalbėti. Armėnų, ispanų, perprato ir arabų. Baigusi Vilniaus universitetą (1970), Jerevane studijavo armėnų kalbą ir literatūrą, buvo puiki armėnų literatūros vertėja, sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“ (1982), išvertė armėnų prozos („Armėnų apysakos“, 1985), esė. Iš ispanų kalbos išvertė Gabrielos Mistral ciklą „Mirties sonetai“.
Armėnija – lemties šalis, turėjo ryžto dirbti jai, aukotis. Sunkiu laiku lydėjo į Kalnų Karabachą labdaros krovinį, rizikavo savo gyvybe. Žinojo pasiaukojimo skonį. Lietuvos bundančioj aušroj, Sausio 13-osios laiku buvo pasiryžusi bet kokiai aukai. Pagal pasaulėžiūrą, pagal iš tėvų perimtą dvasia buvo tikra krikščionė demokratė, bet politinė veikla, į kurią bandė įsijungti, neatitiko jos moralinio skrupulingumo.
Turėjo ką šiame pasaulyje veikti: mylėti, rūpintis net dviem valstybėmis, o dar ir Žemaičių šalim, auginti vaikus ir anūkus, rašyti eilėraščius, tikinti save ir kitus, kad gyventi verta. Nebuvo stipri, bet iš paskutiniųjų laikė save, vis iš naujo sudarinėdama su savo kūnu sunkias sutartis, gydėsi ir ilgu badavimu, buvo itin valinga, traukė save ir už plaukų, pakildama po komplikacijų, sunkių operacijų. Neprarado vilties ir persėdusi į vežimėlį – nusišypsojo: verta daug iškęsti, kad suprastum, jog esi mylima, globojama. Verta iškęsti, verta gyventi, verta – ir dėl meilės, kurią jai buvo lemta patirti.
Eilėraščių Marytė rašė nedaug – gal tik tada, kai širdis atsiverdavo. Didelės pertraukos. Tarp pirmojo rinkinio „Kristalų atskalos“ (1971) iki antrojo „Dienų veidai“ (1982) vienuolika metų, nuo jo iki trečio „Palei pat gyvenimą“ – dvidešimt. Gyvenimas, kaip pati yra sakiusi, staiga tapdavo įdomesnis, svarbesnis už literatūrą (panašiai prasitaria ir Vanda Juknaitė). Gal ir paskutinė karta Lietuvos rašytojų, kurie taip arti gyvenimo, kad joks „grynasis menas“ jų negali suvilioti.
Tylūs prisiminimai – turbūt tai jau 1970-ieji. Bet gal ir 1969-ieji. Pavasaris ir Sarbievijaus kieme, beržas jau žalias. Vilniaus universiteto literatų konkursas, žiuri komisija: Ieva Simonaitytė, Sigitas Geda, gal dar Jonas Graičiūnas. Profesorius Jurgis Lebedys (Lietuvių literatūros katedros vedėjas) įtraukia ir mane – jau aspirantę (doktorantę). Pirmosios vietos problema, Onutė Baliukonytė ir Marytė Kontrimaitė, kuri iš jų, abi atrodo stiprios, nors skirtingos, man labai patinka Marytės žemaitiškumas, kampuotumas, bet ir Onutė patinka. Galiausiai slaptas balsavimas – Marytei tenka pirmoji vieta, Onutei – antroji. Nusišypso viena kitai, gabiems vietos po saule užtenka.
Abi su šeimomis gyvename Karoliniškėse – dvi Marytės tamsios galvelės: Vega ir Justina. Mano sūnus, vis pakosintis. Dar žiema, šalta, Marytė atneša mažam ligoniui du didelius, nematyto grožio granato vaisius. Suprantu, kad iš Armėnijos.
Aš neužmiršau, Maryte. Ir eilėraščio „Aukštoji Žemaitija“ neužmiršau. Ačiū.
Daugelio Tave mylėjusių vardu tariu Tau – ačiū.
Verta gyventi, žmonės. Neužmirškime šito priesako.
Pasikliaudama giliausiomis Marytės Kontrimaitės nuojautomis, pakartoju: atsisveikino su šiuo pasauliu…
Ji pasitikėjo kitu pasauliu, turėjo Amžinybės viltį.
Parašė geros religinės lyrikos.
Negaliu jos atskirti nuo meilės lyrikos.
Arba nuo gyvojo gyvenimo.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Vahagn Grigorian. Orvaizdis

2017 m. Nr. 2 / Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė / Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Vartai į abi puses: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties

2016 m. Nr. 1 / Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo…

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

Viktorija Daujotytė. Metafizinės poezijos blyksniai

2014 m. Nr. 5–6 / Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Viktorija Daujotytė. Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

2014 m. Nr. 3 / Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7 / Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

Marytė Kontrimaitė. Piktoji ugnis

2013 m. Nr. 5–6 / Ji sėdi autobuse prie lango, beveik įsikniaubusi į jį. Nenumaldomas ašarų srautas vis nesibaigia. Ji nekūkčioja, tik ašaros srūva be perstojo kone porą valandų.

„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė

2013 m. Nr. 3 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Viktorija Daujotytė. Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

2013 m. Nr. 2 / Albinas Bernotas: Kaustytos žąsys: autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 288 p.

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Apti Bisultanov. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 12 / Iš vokiečių k. vertė Marytė Kontrimaitė / Apti Bisultanovas gimė Čečėnijoje, Goiču kaime, kurį 2000 m. Rusijos kariuomenės antpuoliai nušlavė nuo žemės. Visi poeto rankraščiai, jo archyvas sudegė.

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

2012 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Sodas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4 / Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“

Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų

2011 m. Nr. 1 / Pasisako Donaldas Kajokas, Vytautas Martinkus, Valentinas Sventickas, Romas Gudaitis, Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis, Marytė Kontrimaitė.

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę

2010 m. Nr. 12 / Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009.

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

Valdemaras Kukulas. Pomirtinė šokio režisūra

2010 m. Nr. 8–9 / Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7 / Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9 / Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai. Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.

Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena

2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Rimantas Kmita. Monografija apie Joną Strielkūną

2009 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2 / Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.