Arvydas Juozaitis. Ak, Valduk: „Aš noriu gyventi“
2011 m. Nr. 10
In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6
„Ne, brolau, nekrologo aš tau nerašymu“, – kartojau metų metus. Sakiau tai ir pačiam Valdukui. (Taip vienas kitų ir vadinome, kupiškeniškai: jis mane – Arvydukas, aš jį – Valdukas.) Tačiau daug kartų gnybiau sau į šlaunį, suvirpėdamas nuo minties: „O juk gali tekti rašyt…“ Bet ką sakysi draugui, seniai susigyvenusiam su mirtimi kaip su geluonim? O šis ima ir pats kartoja: „Palaidoti mane turės rašytnamis, tokia vienintelė mūsų privilegija. Antraip kam tas Rašytojų sąjungos bilietas?“
Gyvenime viskas turi vykti iš lėto ir neteisingai. Valdui ši taisyklė galiojo kaip niekam kitam.
Kaip niekas kitas iš mūsų kartos jis tvirtino žinąs savo mirties metus. Gyvens esą lygiai tiek, kiek traukė mama – trisdešimt devynerius. Tvirtino tai artimiesiems nuo paskutinės „gimnazinės“ klasės. O kaip šitai įgyvendinti? Prasigeriant. Vadinasi, gyvenant be skubos ir neteisingai.
Tačiau gyvenimas ėmė ir iškrėtė pokštą – pasuko ne tais šunkeliais. Nesukrito skaičius. Kažkas lūžtelėjo, trakštelėjo. Ir, sulaukus tų nelemtų trisdešimt devynerių, ligoninėje blykstelėjo saulės spindulys – Deimantė. Jauna moteris, įsimylėjusi jo eiles dar mokyklos suole, atėjo, išvilko jį iš „trisdešimt devintos duobės“, nurito nuo jo kaip akmenis visas geltas ir kitas ligas, ir išsivedė. Valdukas vedė Deimantę ir nulingavo tolyn.
Išgyvenome tuos metus kartu, vadinasi, taip pat iš lėto ir neteisingai.
Per dešimtis draugystės metų prisikaupia kalnai drauge numarinto laiko. Deja, tas turtas į prisiminimus nesikonvertuoja, didžioji gyvenimo dalis palieka užmarštyje. Negelbsti nė dienoraščiai, nors jie lyg ir skirti tam, kad padėtų. Kaip greitoji pagalba. Vartau juos, kuičiuosi tarp lapų kaip tarp sudvisusių skudurų ir nerandu raudono siūlo. O maniau, kad Valdukui tuose laiko užrašuose būsiu atseikėjęs daugybę liudijimų, – ne, ne, nėra! Puslapių su žyme „V. K“ – skysta. Gyvenau su juo dūšioje, o ne raštuose? Vadinasi, taip. Dabar turi gelbėti atmintis. Ji kaip gyva barono Miunhauzeno ranka išplėš gyvenimą iš užmaršties ir pelkės. Ir tada pamatysi:
Kai tėvynė staiga priartės,
Ir neregima taps kaip šviesa.
Arba kitame V. K. eilėraštyje, kur švyti ryšys su motina:
Tik dabar supratau, kad aš nieko jau nepasakysiu
Teisingiau ir gražiau nei gyvenimas mano pasako
Už mane…
Tai eilutės iš antro rinkinio „Žalia vėtros šaka“ (1984). Tą rinkinį labiausiai myliu, dažną eilėraštį kartoju mintinai, o ir tikiu – nieko aukščiau ir šviesiau Valdukas nebeužrašė. Mūza, pagavusi jo ranką, lengvesnės jos niekada nebejautė. Rinkinys pradedamas eilėmis, kurias per visą Lietuvą nudainavo Kostas Smoriginas:
Sėdim jauni, dar nepasenę,
Šitiek patyrę.
Motinos balsas tyliai plevena,
Ašaros byra.
O kas buvo šalia jaunystės ir poezijos? Pats poetas – godus, rajus ir laiko tironas. Poetui, įkvėpimo tarnui, antikinių keršto deivių erinijų šaukliui, yni daug laisvo laiko. Juk jis ne prozininkas, ne laiko vergas – ne, jis laiko šiaučius laiko musių valdovas ir veltėdžių vadas (Valdas!). Jis pats jodo laiką, mėgaujasi laiku, iš lėto marina laiką.
Žinoma, Valdukas skyrė savo ne vien degtinei, bet pirmiausia skaitymui. Iš godžios skaitymo aistros gimė jo literatūrologija ir literatūras kokybė, jo „Eilėraščių namai“. Jis geriau nei kas kitas iš lietuvių rašto įmonių skyrė, reiškia „aukšto–žemo“ sugretinimai, kokia vyksta kova. Jis be jokių išlygų dievino visų užmirštas ir provincijoje žūstančias E. Mezginaitę ir D. Paulauskaitę. Jis garbino mirtį giedančias moteris kaip Don Kichotas savas dulsinėjas.
Kritikos, o ypač kultūrologijos, straipsnius ir esė pasirašinėjo Valdo, o ne Valdemaro vardu. Mano galva, reikto daryti atvirkščiai. Bet jis pats žinojo, kad viską reikia daryti atvirkščiai. Ir todėl rašo vis sunkesnius eilėraščius ir gudresnes knygas. Skrebeno skruzdžių dydžio raidėmis apie rašytojus alkoholikus, apie rašytojus savižudžius. Ypač ilgai rašė ir nebaigė knygos apie sau artimiausią Pauliu Širvį. Sava tema, savos žvaigždės kelias, paženklinęs tėvo ir brolio likimus. Taip jis gynėsi nuo likimo kilpos? Ir kartu vis atkakliau jaukinosi mirtį kaip jaunamartę.
Kuo visa tai turėjo baigtis? Žinoma, kad anemija gyvenimui. Kūrybine perturbacija, regresu: iš „Žalios vėtros šakos“ beliko poezijos nuodėgulys. Valdemaras tapo Valdu, barokiškos mirties antologijos metraštininku:
Dabar jau žinau, kad galiu atpažinti
Iš veido savižudį. Net jei jis drįstų
Paskelbti sau nuosprendį tik po daugybės
Dešimtmečių. Veidas jo pilnas jau šiandien
Mirties. Kuo daugiau akyse susitvenkė
Gyvenimo, tuo ten seklesne gyvybė.
Žinoma, gaila. Žinoma, tai nebe poezija. Nebent poezija, kaip ją XVII a. suprato Karaliaučiaus garsioji „Nykstamybės sergėtojų“ plejada. Jos atstovas buvo mums brangus Simonas Dachas. Prūso poezija – tai šimtai gyvų epitafijų, skaitytų prie atviros kapo duobės (buvo toks poeto darbas!). Ir ką sakysi, kai nuo lietuviškos Klaipėdos iki švabiško Štutgarto garbinama Anikė iš Taravos – mirties himnas mergaitės jaunamartės grožiui (Annchen von Tharau, 1637 m.). Vokiškoje dainoje ir dabar išdainuojamas nykstantis kūnas – su ašara gerklėje ir šaltu protu.
Ne, Valdukas neimitavo S. Dacho ir mirties garbintojų plejados (tą išsiaiškinome, kai 2008 m. jis aplankė mane Karaliaučiuje), tačiau baroko parodija jo pozoje darėsi vis tragiškesnė. Atėjo laikas, kai apie mirtį jis kalbėdavo jau kasdien, vos išgėręs. Komiškai tragiška. Matyt daugelis jo draugų ir nedraugų prisimena, kuo vos nevirto R. Gavelio laidotuvės. Tą saulėtą dieną Menininkų kalnelyje, Antakalnyje, sakydamas kalbą prie kapo duobės, Valdukas vos susilaikė nenuslydęs pas tikėjimo draugą.
Tačiau!
Tačiau ten pat, Menininkų kalnelyje, gerokai anksčiau, laidojant Viktorą Katilių, Valdukas ėjo tiesiai ir tvirtai. Abu nešėme karstą, jis ėjo priešais mane, tad paliudiju, kad jo petys rimtai rėmėsi į karsto dugną.
Štai ir negaliu atsikratyti minties: gal Katilius ir miręs neleido jam ateiti į laidotuves išgėrusiam? Nes buvo literatūros kankinys, nėjęs į kompromisus su komunistine cenzūra, todėl jaunystę nugyvenęs su gerais, bet nepaskelbtais romanais. O gal ir todėl, kad vienos iš mudviejų su Valduku piligrimysčių metu nuvykome pas Katilių į Kauną ir spėjome smagiai pasikalbėti apie laisvų kūrybą.
Buvo Valdukas labiausiai apsiskaitęs negandos laikų lietuvis. Jo poezijai šitai net kenkė, o publicistikai ir duonai kasdienei – ne. Laimė, iš to apsiskaitymo gimdavo perlai: „Nėra ko mums galynėtis su dabarties rašytojais, galynėjimosi verti tik klasikai“; arba: „Ateis laikas, ir jeigu iš mūsų pelenų kas nors liks, tai vadins mus realistais. Nes nėra nieko rimčiau literatūroje už realizmą.“
Dėl to „prakeikto realizmo“ mes gerokai laužėm ietis. Man, atkakusiam į literatūros sodus vėliau, nei šitai padaro literatas, kiekvienas medis buvo savos rūšies ir savo aukščio. Valdas tik numodavo ranka ir rėždavo: „Broliuk, atmink, ir Osipo Mandelštamo akmeizmas, ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolizmas yra vieno kelmo.“ O kad man nebūtų baisu, pridurdavo: „Ir Aistis su Širviu – vieno lizdo paukščiai!“ Taip ir sutardavome, kad menka bėda, jeigu žodžiai sudėliojami įvairiai, o leksika išvis nesuprantama. Svarbu, kiek poezijoje kraujo. Kraują jis parodydavo čia pat, iš atminties paskaitęs Širvį arba Bloką, arba Baltakį. Taip prapjaudavo medžio žievę ir liepdavo: štai, laižyk sulą–realizmą.
Prisilaižai žmogus tos sulos ir prisiplaki prie medžio.
Ir dar sakydavo Valdukas: su Šekspyru reikia kalbėtis dažniau negu su kaimynu laiptų aikštelėje, broliu literatu.
Mudu susitarėme, kad kasmet spalį, vos išgirdę tų metų literatūrinės Nobelio premijos laureato vardą, susitinkame ir pasikalbame arba skambiname vienas kitam. Man būdavo lengviau jį, namisėdą, rasti, tad aišku, kuris paskambindavo pirmas.
Iš tokio nusiteikimo, iš tokios prigimties kyla literatūros credo, kurį mudu vienas kitam įrodinėjome kaip budelis aukai:
– Tu privalai atsakyti tik už vieną daiktą žemėje, už parašą po savo tekstu. Visa kita – nuo piktojo.
Tuo mes tikėjome. Taip ir nutiko.
Draugystė prasidėjo 1985-aisiais. Tąsyk pirmą kartą surašiau į daiktą mintis apie to meto lietuvių poeziją. Tekstą, pavadintą nei šiaip, nei taip – „Ir įeiki į atmintį“, virpančiais pirštais įkišau į voką ir išsiunčiau į Kauną „Nemunui“. Praėjo mėnuo ir gavau kitą, dvigubai didesnį, voką su Kauno pašto žymeniu – „korektūra“, parengta publikacijai. Netrukus sužinojau, kad manosios laimės kaltininkas yra Valdukas.
Vėliau… Kas buvo vėliau? Ak, taip, atėjo laisvė. Ir 1991-aisiais, jau pagarsėjęs R. Tumino spektakliu „Čia nebus mirties“, jis įsismagino marginti kultūros apžvalgomis „Lietuvos ryto“ puslapius. Viena esė buvo pavadinta nebūdinga jam maniera: „Norėčiau būti jaunas“, tą net išsikirpau ir pasikabinau ant sienos. Nuotraukoje Valdukas buvo jaunas, ilgaplaukis, su šypsena. Atrodė visai ne „kukuliškai“, ir niekas nebūtų drįsęs tuo atvaizdu vaikų gąsdinti: „Štai mirties apaštalas!“ Ne, tai buvo vėjavaikis artistas. Ir dar koks Artistas!
Tikriausiai tokia yra aukščiausioji literatūros riterio viršūnė, kur jis tampa tragiku, kad tauta ištartų: matai, koks Artistas!
Skaitanti tauta laiminga, o ir tragikas, atlikęs savo vaidmenį, lieka nenuskriaustas. Likimas būna baigęs savo darbą.
Matyti jau veidas, kurs rėkti priverčia, jau pirštai
Matyti užsmaugiantys balsą. Man leista kalbėti
Sudegintų knygų kalba, kuri niekad nemiršta,
Nes degina tai, kuo pats budelis turi, privalo tikėti…
Aš noriu mąstyti, mąstydamas jausti.
Aš noriu gyventi.
2011 m. rugsėjo 15 d.