Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4

Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Frazė iš ankstyvojo Alfonso Bu­konto eilėraščio „Išdžiūvo tvenkiniai“, patekusio į šimto eilėraščių rinktinę „Pirštų atspaudai“. Paskata stebėtis pasauliu primenanti Jurgi Baltrušaitį, nuostabą suvokusio kaip kūrybos prie­laidą: 1906 metų pavasarį bičiuliui pri­minė: „Laiške į Stokholmą aš rašiau Jums apie vienintelį ir paskutinį prie­saką: stebėtis. Nes viskas pasauly nuostabu, o labiausiai – laukų ramu­nė.“ Taip suvokti nuostabą (ne vieno mąstančio laikomą ir filosofijos šalti­niu) gali tik stipriai su pasauliu su­saistyti. Nuostabą patiriančių žmonių kūrybingumo versmės neišsenkančios, nors paprastai šie asmenys nėra nei daugiadarbiai, nei daugiarašiai. Didelė jų dvasinės energijos dalis ir atitenka stebinančiai gaudžiančiam pasauliui, džiaugsmui dėl jo gyvybės, liūdesiui dėl jo netobulumo, dėl beveik kosmi­nėms katastrofoms prilygstančių klai­dų, neįmanomų ištaisyti.

A. Bukonto patirtis – ir asmeninė, ir perimta iš kultūros, apima pačią skaudžiausią XX a. dalį, poetui prasi­dėjusią nuo 19410ųjų metų. Neužmirš­damas savo kraujo, primindamas ir pri­simindamas („O broli, mano krūtinėj / Tėvo ir motinos kapas, / Ir trečias – mažas kapas – tavo“), A. Bukontas iš kūrybos atpažįstamas ir kaip tylus, atkaklus žemaitis iš Mažeikių krašto, iš Šatrijos Raganos paženklintų Židi­kų. Iš vaiko patirties matomas klumpiadirbys. klumpes, klumpaitės; poetiškai tą pirmini gamtos ir žemaičių prigim­tinės kultūros junglumą išspinduliuo­ja metafora: „Ir daržuose bei soduose / Lyg iš mažų rausvų klumpaičių / Lipo iš pumpurų žiedai“ („Priminimas“). Arti daiktai (netikėta pagaila, pavadi­nant muziejų daiktus „amžinatilsiais“ – „Po muziejų stiklais“), užstojantys nuo nežinomybės. Mąslumas, nuostaba prieš pasaulį, gaudžiantį iš nežinomos savo jėgos, juntamos net stovint „ant pat gyvenimo krašto“ („Gaudžia pušų varpinės“). Ankstyvoji A. Bukonto poe­zija persmelkta gimtojo žemaičių kraš­tovaizdžio, šviesių jo metaforų, kylan­čių ir iš pasitikėjimo savo vieta, mūsų kiemu, šeima. Bet neišnyksta ir šiose vietose nuo amžių gyvenusią gentį ištikusios katastrofos aidai, keliaprasmė geltona spalva, dvigubas motinos vaizdinys: ravinti daržą ir ta, kuri tik­riausiai „buvo žvaigždė“ („Motina“). Sa­vitas dvynio įvaizdis, savotiško gyve­nimo antrininko ar net gyvenimo kaip antrininko: „Aš – veido antroji pusė, / Kurios niekas nematė“ („Dvynys“), Šmėsčiojanti dykuma: „Liks čia kaip viltis bevaisė / Dykuma ir aš“ („Sfink­sas“). Sugrįžtanti, pasikartojanti sėk­la, gyvybės, gyvybingumo įsikūniji­mas. Netikėta, nuostabos persmelkta metafora – ugninės sėklos („Žiūrėk, kaip į jų prasivėrusias burnas / Lekia tavo ugninės sėklos…“ – „Tu – ne kriauklė…“).

Nuostabos šaltiniai A. Bukonto poe­zijoje – iš to, su kuo siela vis susitinka, iš to, ką prisimena. Prisiminimai pa­tirtas realijas subendrina – žemaūgė pasvirusi obelis, nuo kurios krenta niekieno nerenkami obuoliai, virsta parabole, bibline situacija:

Atklydęs ten rudenį
Berniukas spoksojo, kaip obuolys,
Nuo šakos atitrūkęs,
Pasišokėdamas rieda žemyn,
Kol apačioj
Jį pagauna ir nusineša
Srauni, ledinė upė.

Ir berniuko sąmonėje įsigyvena neišsprendžiamas uždavinys: „Kur plaukia prinokę raudoni obuoliai, / Kur plaukia upe obuoliai, / Kurių nie­kas turbūt neragavo“ („Ji neaugo jokio kaimyno sode“). A. Bukonto poetiniai siužetai su filosofiniais pokrypiais, atsiremiančiais į didžiuosius kultūros tekstus, bet išlaikantys pirminį nuo­stabos kvapą: „Prisimindavo obelį, / Pa­jusdavo žiedų kvapą…“

„Pirštų atspaudai“ – graži knyga (ir spaudos, ir turinio požiūriu, apima šimtą eilėraščių iš rinkinių „Slen­kančios kopos“ (1967), „Piešiniai ant vandens“ (1972), „Mėnulio takas“ (1977), „Penktas metų laikas“ (1997). Gana griežta atranka, išryškinanti lyg dvipolę A. Bukonto poezijos dermę. Ankstyvąją, atviresnės nuostabos, siužetiškesnę, laisvesnio eiliavimo, gal ir autobiografiškesnę, ir maždaug nuo rinkinio „Mėnulio takas“ griežtėjančią, pereinančią į kanonines formas – iki soneto. Stiprūs ketureiliai, talpinantys filosofinius apibendrinimus, bet ir at­skiresnę, su gyvenimo laiku susijusią patirtį: „Mes tamsai lygūs, šviesai lygūs, / Tik mūsų laisvė nelaisva“ („Rugsėjis“). Tokie eilėraščiai, kaip „Už geležinkelio rugiai“, „Akyse paskęsti trokšta lauko žolės“, „Pasakos varian­tas“, „Mėnulio takas“, „Sutemų dvelki­mas“, „Dievų mirtis“, galėtų priklau­syti lietuviško ketureilio klasikai, antologijai, jei kada ją bandytume su­telkti. Ketureiliai, kurie atrodo lyg eilėraščio tvirtovė. Kaip klausimą šį teiginį kadaise yra formulavęs Sigitas Geda, mąstydamas apie Joną Striel­kūną, vieną iš šios formos meistrų.

Neįveikus ketureilio, nepasiekus jo griežtos tvarkos laisvumo, neįmanoma net priartėti prie soneto, reikalaujan­čio itin geros poetinės technikos. Bet greičiausiai dėsninga ir tai, kad griež­tosioms formoms, tarsi kokiam jų pa­tikrinimui, reikia, kad liktų ir laisves­nio poetinio pasakojimo variantų, kad būtų, kada ir kodėl koks būdas pasirenkamas. Kaip ir J. Strielkūnas, A. Bukontas rašo ir balades, netgi sujungia jas į vieną skyrių su sonetais („Baladės ir sonetai“). „Medžioklės ba­ladė“ su Buchenvaldo šaknim: naciai įrengė konclagerį J. W. Goethe’s mėgs­tamoje pasivaikščiojimų vietoje. Didžio­jo vokiečių ir pasaulinės literatūros klasiko baladiškas siluetas; praeina nemažai laiko, kol poetas susitelkia prie jo vertimų; grakščiai, iš lietuvių kalbos išgaunama originalui artima melodija suskamba žinomosios augalų ir gyvūnų metamorfozės.

A. Bukonto sonetas dabar laikyti­nas aukščiausiu jo poetiniu pasie­kimu. Bendriausia prasme – tai filo­sofinis sonetas, dažniau petrarkiškoji jo forma, išlaikanti tolygų minties pasiskirstymą, bet ir šekspyriškasis variantas su baigiamojo dvieilio api­bendrinimu yra natūralus, gyvas. Be­veik kiekviename sonete – nuostabos šviesa, malonė, jei ir dingstanti: „Tu daiktus, meilėj perlietus, išsėji: / Vien virpesiai, vien ritmas ir šviesa“ („Ži­nia“); „Kokie patiklūs paukščiams tampam, / Vandens aidams ir skruzdė­lytėms…“ („Su vaikais“); „O kaip žyd­rai šiąnakt žydės / Žiedai, kur sklei­džias ir sudūli, – / Aky griežlės, aky mėnulio“ („Rugiagėlės“). Gal aukščiau­sias šviesios nuostabos taškas sonete „Anapus žodžių“, kiek artimam Anta­no Maceinos „Voro sonetui“, bet ir savi­tam, savito sonetinio tako:

Taip tu iš nuostabos išaudi tinklą:
Ten takas, medis, palytėjimai pirmi,
Ten gyviai, ten stebėjimasis savimi,
Ir žmonės Šviesulių Šviesoj didingoj.

Ir graži dvieilė pabaiga: „Jau tavo žodžiai nebereiškia nieko… / Vien erd­vės ir tyla… Vien skrydis lieka…“

Lyg su senu pažįstamu rinktinėje susitikau su sonetu „Skvere“; retas at­vejis, kad sonetinė forma taip natū­raliai, taip plastiškai suimtų tikrovę, jos realijas – lyg išpieštas („Dažytas suolas. Stiklo gonkos. Tujos“), taip lengvai įsileistų vaikišką konfliktą (lyg iš kokio Jurgio Savickio apsaky­mo) ir jį išspręstų, palikusi ir neiš­sprendžiamos likimo lygties nuojautą – svetimojo savo:

Aš – svetimas. Aš čia sėdėt turiu.
Aš nesitraukiu – šitaip įsakyta man.
Aš laukiu motinos skvere ant suolo.

Arba „Buvo vakaras ilgas…“ – apie vakaro nuotaiką („Lijo lietūs lyg šil­kas…“), apie mergaitę, kuriančią ugnį: „Ugnį kūrė mergaitė – / Kaip šventovėj – klūpom…“ Siužetiškas, lyg baladiškas sonetas – gal tai tik A. Bukonto galioj. Kartais dargi meistriškai instrumentuotas – lyg kokio kalbinio turinio ga­limybė sonete „Plaukia debesys“.

A. Bukonto dermės: ir sonetiškas, ir siužetiškas; ir filosofiškas, ir techniš­kas. Poetas, gana laisvai vaikštantis ir tarp priešybių, lyg realizuodamas eilė­raščio „Neklausia upė, ar tekėt prasminga…“ programą:

Ir tai, kas jungiasi, ar r vienatvę linkęs,
Kas krinta, veržiasi erdvėn ar grimzta gylin –
Tai visados greta. Tai judesys vieningas
To, kas jokios neturi formos, nejuda ir tyli.

Galbūt kaip tik iš jutimo, kad „tai visados greta“, kad galiausiai visa yra viena, kad kūryba iš principo visada vertimas (iš daiktų kalbos, iš gamtos kalbos, iš tylos kalbos…), atsiranda toks stiprus ir kartu savaimingas A. Bukonto dėmesys autoriams ir teks­tams, kuriuos jis ryžtasi prakalbinti lietuviškai. Išskirčiau J. W. Goethe’ę, A. Puškiną, A. Bloką, L. Karsaviną. Itin – M. Kulbaką, itin jo „Vilnių“, din­gusį Vilnių:

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas;
Kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

Nesame suvokę indų šventojo teks­to „Bhagavadgyta“ eiliuoto vertimo, at­likto A. Bukonto, prasmės. Dabar itin akcentuočiau R. M. Rilke’s vertimus – iš to, kas jau pasirodė periodikoje, ga­lima matyti, kad tokių meistriškų šio itin sudėtingo poeto sonetų vertimų dar neturėjome.

Alfonsas Bukontas tyliai ir atkak­liai dirba dabartinio mūsų literatūros lauko nuošalėj. Ir rinktinė „Pirštų at­spaudai“ išleista privataus rėmėjo lė­šomis.

Bet šio poeto kūryba ne vienu atve­ju, tiems galimiems atvejams priski­riant ir vertimus, gali atstovauti gra­žiausiems lietuvių kalbos kultūros pasiekimams.