Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5

Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

Įsirėminame, bent punktyriškai apsibrėžiame ne tik tuo, ką darome, ką pasirenkame kaip savo kelią (metodą), bet ir tuo, kam simpatizuojame, kuo pa­sitikime iš pasirinkusių kitas galimybes. Gerose rankose pasitikiu semiotika: dėl dviejų man svarbių priežasčių – dėl stiprios tradicijos, kuri prasideda kalbos teorijomis ir įgyja stiprių humanistikos autoritetų, savo darbais ir laikysenomis įteisinančių semiotikos kitimą, atsinau­jinimą, gyvybingą buvimą tarp kanono ir organono. Ir – gal tai ir bus svarbiau­sia – dėl tekstų skaitymo etikos. Prasmė, kuriai semiotika programiškai įsipa­reigoja ir kaip prasmės teorija, negali būti atskirta nuo etikos. Kaip ir nuo estetikos.

Etika ir estetika apskritai neatski­riamos – ne tik tekstuose, bet ir gyve­nimo praktikose, elgesio tipuose ir stereotipuose, kuriuos semiotika taip pat sėkmingai tiria. Pažeidus skaitymo etiką, o tai, deja, pastebime net į nau­jausius metodus pretenduojančiuose darbuose, nebėra kelio nei į prasmę, nei į estetiką. Lieka tik kokių nors tikslų „demonizacija“ ar „demonstracija“, ko­lonizuojanti, dekonstruojanti, mani­puliuojanti. Semiotika, kuri ir formaliai yra griežčiausia humanistikos sritis, užbrėžia (užbrėžinėja) ir ribą interpre­tacinei savivalei. Jai neįdomūs prasti, laiko bandymų neišlaikę tekstai, tad nereikia „neigti“, „keikti“, kaip nors žeminti to, kas jau ir taip jokios pras­mės nebeturi. Galima laikytis aristo­kratiškiau. Aristokratiškiau, vadinasi, ir saugiau. Be abejo, semiotiškai žvalgant „nepopierinį gyvenimą“, plebėjiš­kumo daugėja – tai neišvengiama.

Nebus perdėta sakyti, kad lietuvių humanistika praturtėjo originalia teo­rine semiotikos atšaka – Kęstučio Nas­topkos „Literatūros semiotika“. Kaip pripažįsta ir pats autorius, ji yra išau­gusi iš universitetinių paskaitų ir seminarų, tad gali būti vadinama studijų knyga (tai žymiai daugiau nei vadovėlis). Studijų knygoje, kaip ir kiekvienoje paskaitoje, tenka ir kai ką priminti, pakartoti, grįžti. To neven­giama – tad kartu su specifinėmis lite­ratūros semiotikos problemomis rašo­ma ir semiotikos, ypač greimiškosios tradicijos, istorija. Literatūros daly­vavimas joje itin pastebimas.

„Literatūros semiotika“ suaktuali­na ir bendresnius literatūros teorijos klausimus.

Pavojus humanistikai – laisvėjant mąstymui (deja, menkstant ir etiniams įsipareigojimams), nykstant riboms tarp rašymo būdų, žanrų, silpsta dėmesys teorijai, teoriniam mąstymui. Tiems žmogaus sąmonės modusams, kurie seniausioje Europos tradicijoje susieti su pirminiais lotynų kalbos žodžiais speculatio (stebėjimas, žvalgymas, stebėjimas intelektu) ir theorein (stebėti, žiūrėti, tarsi įgyti ypatingą, pagal žodžio eti­mologiją netgi dievišką dalyko įžvalgą). Platonui teorija reiškė ne tik žiūrėjimą, bet ir minties kelią linkui idėjų, tei­kiančių pasauliui tvarką. Platonas tarsi įpareigoja teoriją „tarnauti“ idėjoms, joms suvokti. Aristotelis teorija „vadina tokį pažinimą, kai dvasinė žiūra, kaip ir ja regima esamybė, iš esmės egzistuoja dėl savęs“; bent jau taip Aristotelį paaiškina „Filosofijos žodyno“ autorius Aloisas Halderis. Teorija gali būti ne tik iš savęs, bet ir dėl savęs. Abstraktaus mąstymo galimybės sukurti sau pa­kankamą, iš savęs galią būti turinčią konstrukciją. Teorija gali būti graži; taip įžymūs matematikai kalba apie for­mulių grožį.

Teorija yra darnos kaip egzisten­cinio principo aptikimas–suvokimas dalykuose, kurie stebimi, žvalgomi, tiriami. Literatūra yra tokia didelė, daugiašakė, sudėtinga, kad teorinė mintis galėjo pradėti vystytis kartu su ja. Pirmosios poetikos, taip pat ir Aris­totelio, rodo teorinių prieigų būtinumą ir vaisingumą. Teorija „iš šono“ (iš kitų sričių) gali veiksmingai pasitarnauti, teikti postūmių, impulsų, bet negali būti į kitą objektą perkelta mecha­niškai. Taip mąstytina apie kalbos teorijų (ypač Ferdinando de Saussure’o, Luiso Hjelmslevo, Romano Ja­kobsono) svarbą literatūros teorijoms. Kalbos teorijos esmingai inspiravo ir semiotiką, reikšmių mokslą. Algirdas Julius Greimas ne kartą pabrėžė, kad kalba yra būdingiausia (galima pridurti, kad ir pirminė) semiotinė sis­tema; lietuvių kalbos gramatika (to­bulesnė ar menkesnė) yra būtina kiek­vienam kalbančiam (ar bandančiam) kalbėti lietuviškai. Bet būtinumas tam, kam kalba prigimta, yra laisvas, nejuntamas. Tik kalbos pramokęs (išmokęs ar besimokantis) jaučia tą būtinumą kaip jungą ar laisvumą trik­dantį kliuvinį. Pramokęs kitos kalbos galėtų ja ką nors pasakyti laisvai, jei mintis nekliūtų už kokio žymimojo ar nežymimojo artikelio, už kitokios žo­džių tvarkos. Gal panašiai yra ir su humanistinėmis teorijomis (o semioti­ka, ypač literatūros semiotika, veikia ir kaip humanistinė teorija); reikia, kad jos atitiktų mąstančiojo prigimtį, kad mintis nekliuvinėtų. Semiotika pre­tenduoja į universalią humanitarinių mokslų metodologiją; skirtis tarp teo­rijos ir metodologijos ima ryškėti teori­jai lenkiantis prie pasirinkto objekto, telkiantis instrumentariumą, pasiren­kant (nusistatant) santykį.

Gramatika, jos abstrakčiausias lyg­muo, yra ženklų sistema. Tam tikru po­žiūriu semiotika irgi gali būti suvokia­ma kaip privaloma (ir to nežinant) sistema, kuri koordinuoja žmogiškąsias reikšmių paieškas. Semiotika kaip teo­rija (nuo Jurijaus Lotmano paskaitų Vilniaus pedagoginiame institute iki A. J. Greimo pasirodymo Vilniaus uni­versitete) Lietuvos humanistinę mintį yra veikusi (ir tebeveikia) skaidrinančiai ir drausminančiai. Išskirtinė aplinkybė, kad abu semiotikai (skirtingų tradicijų mokyklų kūrėjai, strategai) buvo ir aukščiausios klasės humanitarai, kurių dėmesio lauke literatūrai – ir kaip asmeninei patirčiai – teko svarbus vaid­muo. Net specialiai to nedalydami, jie kūrė ir literatūros semiotiką,

Humanitarai turi atrasti ir susi­kurti ne tik savo tyrimo būdus, bet ir objektus. Tačiau labai svarbu, kad tai, ką lyg ir atradai (semiotiškai mąstant – susikonstravai) kaip tyrimo objektą, būtų bent nežymiai ir kitų patvirtinta, legitimuota. K. Nastopka, semiotikos pačioje Lietuvoje pirmeivis, nuosekliai ugdantis ir pasekėjus, ir einantis kar­tu su bendrakeleiviais, sėkmingai at­seka ir literatūros semiotikos tradiciją, savaime aišku, neatskiriamą nuo bend­rosios semiotikos. Ir nuo savo paties mokslinių interesų pradžios – poetinės kalbos studijų, nuo jo kelyje įsidėmėti­no straipsnio „Apie žalias žuvis, gyve­nimišką logiką ir poetinę kalbą“ (1968), kuris ir man, tais metais baigiančiai universitetą, yra palikęs didelį įspūdį, paskatinęs dėmesį ir Sigito Gedos poe­zijai. K Nastopkos semiotika yra pra­sidėjusi iš pirminių šaltinių – iš kalbos ir poezijos, natūraliai prieita prie J. Lotmano struktūralizmo, kiek vėliau ir prie A. J. Greimo, kurio mokslo pir­miausia pramokta iš knygų. K. Nas­topka yra minėjęs, kad J. Lotmanas jam liekąs gyvas kultūros samprata, kultūros filosofija. A. J. Greimo semio­tinė metakalba pritraukia didesniu griežtumu, tikslumu, apibrėžtumu. Ne­abejotinai – ir autoritetingumu.

„Literatūros semiotikos“ „Pratarmė­je“ aiškiai konstatuojama – „kadangi daugiausia esu analizavęs literatūros tekstus, pavadinau knygą „Literatūros semiotika“. Peržvelgę, kas A. J. Greimo semiotiškai rašyta apie literatūrą, tokio pavadinimo studiją irgi būtų galima sudaryti. Bet lieka rašymo apie litera­tūrą ir iki ar anapus semiotikos. Lieka ir K Nastopkos darbuose – ir tai yra sa­votiškai įdomu. Gal galima tai suvokti kaip tarpą tarp bendro literatūros suvo­kimo, jos autoritetų pasirinkimo ir siau­resniu ruožu veikiančio metodo? Teo­rinis mąstymas apie literatūrą ir vienu, ir kitu atveju yra vientisas, jei metodui griežčiau neįsipareigojama. Nors K. Nas­topka ir teigia einąs nuo teksto prie teorijos, ne visada taip yra; metodas lyg tikrinamas tekstu, kaip veikia, ar veikia. Semiotinio metodo galimybės literatūroje ne kartą pabrėžiamos, gal net pademonstruojamos. Bet, remda­masi Aristoteliu (niekas negali būti tikras, kad tūkstantmečių senumo mintis suprantama adekvačiai), tokios galimybės neneigčiau. Teorinis žaidi­mas nėra menkesnis už poetinį; kuri pusė pradeda, nėra taip svarbu.

Ankstesnis mano įsitikinimas buvo griežtesnis – pradžių pradžia yra lite­ratūra, jos tekstai, kiekvieno struk­tūriško (arba organiško) teksto gelmė­je glūdi jo supratimo (ir metodologinio) galimybės. Į tekstą nieko įnešti negali­ma. Dabar linkstu galvoti, kad įneši­mas yra neišvengiamas; įnešame savo patirtį, taip pat ir žinojimo, skaitymo, kitų pozicijų, net jei su jomis ir ne­sutinkame. Per didelis rimtumas trik­do rimtį. Rimtį palaiko ir žaidimas.

Semiotinis žaidimas ar net iš Friedricho Nietzsche’s perimtas linksmasis mokslas yra geri pagalbininkai iš anks­to apsisprendžiant vengti semiotinės analizės nuobodulio (nors šiaip nuobo­dulys yra galinga pasija); rungtis su nuostata, primenama Nijolės Keršytės, kad „semiotiniai tekstai nuobodūs ir nepaskaitomi dėl per daug specifi­nės juose vartojamos metakalbos, su­prantamos tik siauram specialistų ratui“. Bet ar nepaskaitomas kadaise – net neįtikima, kad jau daugiau nei prieš dvidešimt metų – buvo „Metme­nyse“ išspausdintas A. J. Greimo straipsnis „Ašara ir poezija“ (Marce­lijaus Martinaičio eilėraščio „Ašara, dar tau anksti…“ analizė)? Ne tik paskai­tomas, bet ir atidžiai ne kartą (ir jau ne vienos filologų kartos) perskaito­mas, įsidėmint pamatinę metodinę nuostatą: „Semiotika, kaip reikšmių ir prasmių išsiaiškinimo disciplina, bando disciplinuoti poetinių tekstų skai­tymą, objektyviomis priemonėmis – išmokimo būdu įsigyjamais metodais – padidinti jų įskaitomumą. Suprasti pasaulį – ir žodinį, ir daiktinį – pasiti­kint jo suprantamumu: tokia jos aukš­ta ambicija“¹. K. Nastopka ne sykį pa­brėžia, kad jo „lėmėjas yra Greimas“, dažnai juo remiasi, cituoja. Tai gražus gestas; gražaus gesto reikšmė kultūro­je nepaneigiama.

A. J. Greimas, lyg pritardamas gy­venimo hermeneutikos pradininkui Wilhelmui Dilthey’ui, pabrėžia supratimą ir pasitikėjimą žodinio bei daiktinio pasaulio suprantamumu. Galima probleminti – suprantamumo horizontas beribis, žmogiškasis supratimas ribo­tas. Bet žmogaus valioj plėsti suprati­mo galimybes ir pasitelkiant metodus, teorijų instrumentus. Tekstų aiškini­mo procedūros labiau atskirtų semio­tinį požiūrį, supratimas (labiau visu­minis, apglėbiantis žvilgsnis) būtų lyg hermeneutinė (fenomenologinė) alter­natyva. Bet, kaip matome, A. J. Grei­mas kalba apie supratimą ir supranta­mumą, kurio siekia M. Martinaičio tekstą nuodugniai aiškindamas ir aiš­kindamasis. Hermeneutika (Paulis Ricoeuras) aiškinimą ir supratimą susie­ja programiškai.

Galima ginčytis, semiotikai ir her­meneutikai ginčų nevengia (jų teori­joms tai pagaliau teikia papildomų impulsų). K. Nastopkos nuomone, „se­miotikų ir hermeneutikų ginče vargu ar galima prieiti bendro sutarimo“ (p. 21). Bet juk nei vieni, nei kiti negali apeiti prasmės, to pagrindinio žmo­giškajame horizonte taško. Nekant­riam skaitytojui, norinčiam greitesnio rezultato, K. Nastopka primena pa­saką (o ji nuo Aleksandro Proppo laikų semiotikai išskirtinai svarbi) apie vilką ir valstietį: vilkas iškart nori pyrago, o valstietis semiotikas kantriai (gal ir nuobodžiai) aiškina, kokį kelią iki to pyrago reikia nueiti. Sutinku, kad klasikinis valstietis yra kantrus kaip semiotikas. Bet – koks žavus netikėtu­mas – valstiečio patirtimi remiasi ir Arvydas Šliogeris, neklasikinis fenomenologas, ir griežčiau fenomenologiškai apibrėžiamas Algis Mickūnas. Patir­tis, sako jie, patirtis, dargi pirminė, pra­dinė. Naujausioje savo knygoje „Bulvės metafizika“ A. Šliogeris užduoda neat­sakomą klausimą: „Ar gali taip būti, kad paskutiniuoju aiškiaregystės avataru tampa bulviaregystė?..“ Pamatyti bulvę – baltą ovalą su juodais taške­liais, ovalo centre išvysti Viską… Viską, lygų Niekui.

Ar negalėtume šioje priešpriešoje įžvelgti slaptosios semiotikos? Taip K. Nastopka yra pavadinęs vėlyvojo A. J. Greimo darbus, kurie, A. Šliogerio nuomone, yra tiesiog filosofiniai: kai primygtinai pakartojama, „kad būti semiotiku – tai kelti prasmės klau­simą“, galėtume ramiai pasakyti, jog visi tokie teiginiai neturi nieko bendra nei su semiotika, nei apskritai su kokia nors specialiąja disciplina ir yra grynai filosofiniai. Po jais nedvejo­damas pasirašytų ir Platonas, ir Kierkegaard’as, ir Nietzsche, ir Camus, ir apskritai kiekvienas žmogus, į pasaulį žvelgiantis filosofo akimis². Bet ar nėra taip, kad kiekvienas ryškesnis humanistikos žingsnis, jei net ir įsipareigoj antis metodologiniam atskiru­mui, yra regimas bendrųjų, t. y. filo­sofinių (arba prasmės) klausimų hori­zonte? Jei nėra gilesnio, savitesnio mąstymo, metodas neišgelbės. Tai aki­niai, bet pro juos nieko nematyti.

Dar grįžtelkime prie semiotiko vals­tiečio ir bulviaregio. Prie dirbančiojo kantrybės ir matančiojo nušvitimo. Nepaneigsime nė vienos galimybės – valstietiškai žemdirbiškas pradas sly­pi mūsų genuose, net ir nutolintuose kelių kartų. O jei rožė, K. Nastopkos „Literatūros semiotikoje“ paminėta ir kaip Umberto Eco Rožė? Jei nelaukia­me iš jos nei pyrago, nei nektaro, tik grožio, tik staigaus, nelaukto nušviti­mo, greimiškosios estezės, reiškiančios žmogaus ir pasaulio susiliejimu viena­me akies mirksnyje? Mirksnyje, kuris nieko neaiškina, bet kuriame viskas paaiškėja.

Jurgį Baltrušaitį mėgo semiotikai, pirmiausia pasirodę kaip griežtos, pre­ciziškos kalbos apie literatūra kūrėjai. Andrejus Bielyj pirmasis bandė struktūrinti šio kūrėjo poetiką. Semioti­niu žvilgsniu straipsnyje „Trys Jurgio Baltrušaičio tekstai“ pažvelgė Tomas Venclova. Bet,. J. Baltrušaičio „Akor­dų“ programinė pradžia:

Menka, ką tu vien protu žymi –
Būtį reikia minti širdimi…

Kai dailidė medį kirs ir droš.
Skiedros, drožlės beržu nebeoš…

Rožės žiedas tiriamas sukruš.
O lašely marios nesuūš…

Galima sakyti, kad J. Baltrušaičio eilutėse slypi estezis paslaptis, gyvo­sios sielos paslaptis; gali nujausti ar net justi ją esant, bet negali pasakyti, kaip yra netiriamas, neardomas rožės žiedas. Tik yra, egzistuoja. Gal ir pa­radoksas, bet nebūtinai – ir cituotoji „Akordų“ pradžia teikia puikių gali­mybių semiotinei analizei, netgi jos pradžiamoksliui. Literatūra gali būti susiaurinama iki semiotinių proce­dūrų ir gali būti išplečiama iki semio­tinės žiūros taško. Žiūrint, kaip tai realiai atsitinka. Kokia yra tekstų pa­sirinkimo ir skaitymo etika. Manyčiau, kad K Nastopkos darbuose literatūros laukas yra plečiamas, kad studijų kny­goje „Literatūros semiotika“ Juozo Apu­čio apsakymas „Horizonte bėga Šernai“, Henriko Radausko ar S. Gedos eilėraščiai ne tik lengvai, kartais net žaidybiškai paklūsta sudėtingoms semio­tinėms procedūroms ir taip pat lengvai iš jų išsprūsta, grįždami į savo pradinį status quo. Jei neišsprūsta (taip pat ir lyg švelnesnių hermeneutiko rankų), jei tarsi praranda sprūdumo gyvybę, blo­gai. Spyruokles principas – ji turi atsi­tiesti. Švytuoklė – ji turi grįžti į išeities tašką. Visos kūrinių analizes tėra lyg pasakų herojaus išbandymai.

Semiotika ir hermeneutika (ir kaip hermeneutikos skiepas fenomenologijo­je – pagal P. Ricoeurą) atrodo kaip metodologinės priešpriešos. Tai į nauda ir vienai, ir kitai krypčiai. Kuo mąstymo–žiūrėįimo akiratis platesnis, atvires­nis, kuo mažiau sąmonėje prietarų (visai be jų nesaugu), tuo daugiau peikimo galimybių. Jau ne sykį kalbėta apie A. J. Greimo mąstymo fenomenologišku,ą, gal tiksliau – filosofiškumą. Arba nuostabą keliantį išsilaikymą gyvenimiškojo estezis taške (ir laiškuose A. Kašubienei). Bęje, ir J. Lotmano laiškai, ypač vėlyvięji, liudija artimą pasaulio juti­mą – lyg jau po išbandymo, atlikto sudėtingomis estetinėmis procedūromis, būtų išeinama į skaidrią esatį.

Literatūros tekstų analizės prak­tikoje tarp semiotikos ir hermeneuti­kos, jei abiem atvejais laikomasi po­žiūrio į tekstus etikos³, sutarimo momentų yra. Nes yra lyg koks bend­ras laukas, kur žvilgsniai neišvengia­mai susitinka. Pirmiausia – pačios prasmės, toliau esama ir kitų, siauri­nių dalykų. Ir A. J. Greimo, ir K. Nas­topkos semiotinėse tekstų analuose randame minčių, kurios metodo po­žiūriu yra neutralios, lyg kokie bendri išeities taškai. Vienas kitos pavyzdys ir iš „Literatūros semiotikos“: „Žmogus reiškiasi pasaulyje veikdamas, mąsty­damas, kęsdamas“ (p. 290); „Skausmingas ilgesys kyla iš prarastos vertybės – meilės išgyvenimo“ (apie J. Aisčio eilėraštį „Mater Dolorosa“, p. 232); Bandydamas suvokti, kas atsitiko, uošvis kalba apie griaunantį žmonių santykius svetimumą. Svetimumu žmonos poelgį aiškina ir Gvildys“ (apie J. Apučio novelę „Horizonte bėga šer­nai“, p. 143). Lyg kokia bendroji plot­me, iš kurios gali išsišakoti skirtingi metodiniai keliai. Gal nėra visai tei­singa manyti, kad tik semiotikai mato, pabrėžia neatskiriamą kalbos ir litera­tūros ryšį, o lietuvių filologijoje litera­tūra dirbtinai atplėšiama nuo kalbos (p. 8). Jei nėra ką sakyti apie kalbą, ką galima sakyti apie literatūros tekstą? Jei nėra pritraukiančios, tarpą tarp sąmonės ir daiktų naikinančios kal­bos, nėra ir literatūros.

Hermeneutinis supratimas savo plevenančių reikšmių ūką tarsi iškelia (labiau virš, nei anapus teksto), kuria trapią supratimo visumą, kurią sunku atskirti nuo suvokiančios ir suvokimą kalba realizuojančios sąmonės. Se­miotika, siekdama vidinės referencijos, bando aprašyti reikšmės kūrimo procesą. K. Nastopka priduria san­grąžos dalelytę: reikšmės kūrimo(si). Laikyčiau tai svarbiu dalyku – šia da­lelyte pripažįstamas bent nevisiškas to, kas vyksta kūrinyje, pavaldumas aprašančiojo metodisto valiai ir galiai. Bet apie tai to paties autoriaus jau ankstesnėje knygoje gražiausiai pasa­kyta išsprūstančios prasmės sąvoka, kurios kūne tyliai glūdi ir metafora. Ta pati metafora, kuria semiotikai ne itin pasitiki. Taip, hermeneutikai (ypač ryškesnio fenomenologinio nusiteiki­mo) linkę į metaforas, net Hansas Georgas Gadameris, išreiškęs nepasi­tikėjimą semiotine Stephane’o Mallarmé eilėraščio analize. Hermeneutikų polinkį į metaforinį supratimo tinklą K. Nastopka reziumuoja taip: gal tos metaforos ir neblogos, „bet kažin ar lygiavertės originalui“ (p. 19). Jau aiškiau atsistodama arčiau fenome­nologinės prigimties hermeneutikų, sakyčiau, kad taip klausimas gal nekeltinas. Teksto metaforos (jei kal­bama apie jas) hermeneutikui yra neišardomas (dažnai dar ir švytintis; vienio aukštis: abejojant, ar įmanoma suvokti, kaip jos sukuriamos (susi­kuria), ryžtamasi bent pasakyti, kaip matau, girdžiu, suvokiu, kaip supran­tu, jei net perkeltine reikšme, jei net metaforiškai, metafora pasitikint kaip momentine kalbine estezis realizacija. Menas, kaip ir visa žmogaus pasauly­je, esti, būna paliudijamas. Literatūros analizės, interpretacijos dažnai tėra kūrinio būties liudijimai. Man tai yra; bandau argumentuoti – kaip.

Metodologinė argumentacija yra priklausoma nuo teorinio podirvio; hu­manistinės teorijos – ir nuo jų kūrėjų autoritetų. Tokie autoritetai, apie kuriuos K Nastopka kalba kaip semio­tikos ir savo kelio lėmėjus, – J. Lotmanas, o ypač A. J. Greimas, peržengia apsibrėžtas ribas, darosi reikšminges­ni už pačių sukurtą metodologiją, nors centras lieka aiškus. Mažiau ką galiu pasakyti apie amerikietiškosios semio­tikos pradininką Charles’ą Peirce’ą, bet K. Nastopka įtikinamai pabrėžia jo aktualumą.

Literatūros semiotikos ištakose – Jeanas Claude’as Coquet, 1973 m. iš­leidęs literatūros semiotikai skirtą knygą. Apie literatūros semiotiką kal­ba ir Denis Bertrand’as. Lietuvių literatūrologijoje taip pat pastebima literatūros semiotikos bandymų, jie studijoje gražiai pristatomi. Bet ne­abejotinai lietuviškosios literatūros (ar literatūrinės) semiotikos plačiau­sias baras priklauso pačiam K. Nas­topkai, pabrėžiančiam, kad renkasi indukcijos, o ne dedukcijos kelią, kad eina nuo teksto prie teorijos (p. 8). Sunku pasakyti, ar visada taip. Prisi­rišimas prie teorijos yra itin stiprus; gal tiksliau būtų sakyti – įsipareigoji­mas teorijai. Ir prieigos prie teksto yra tarsi iš anksto žinomos, nes veikia bendri dėsniai, kurio tekste tik indi­vidualizuojami, viskas priklauso ne nuo dėmenų, o nuo jų santykių, į ku­riuos ir reikia gilintis. Bet tekstų au­tonomija nėra pažeidžiamu; gal todėl, kad pasirenkami tekstai, parankūs metodui. Dar pridurtina – geri tekstai, nekompromituojantys metodo. Nėra lengva jų susirasti. Bet ar apskritai būna kitaip – tekstai analizei visada pasirenkami (fenomenologams gal daž­niau jie lyg savaime atsiranda, pasi­mato), metodai daugiau ar mažiau yra tekstų metodai, autorių, literatūros tekstų istorijos neišvengiamai pereina į pasakojimą, o pasakojimas – tai jau atskira tema, kuriai „Literatūros se­miotikoje“ skiriamas atskiras skyrius „Pasakojimo gramatika“.

Knyga pradedama „Epistemologiniu apsisprendimu“, toliau seka „Pasakojimo gramatika“, „Figūratyvi raiška“, „Saky­mas ir diskursas“, „Pasijų semiotika“. Užbaigiama klausimu: „O kas toliau?“ – apie situaciją po tarptautinės konferen­cijos (2007 m. rudenį Vilniaus univer­sitete) „Greimo ieškojimas“. Gal per daug abejonių dėl semiotikos likimo ar vilčių, dedamų į valdininkų pripažinimą. Semiotikos galimybės slypi metodinio griežtumo ir netikėtų mąstymo–matymo–jutimo laisvių deriniuose (aišku, A. J. Greimas čia lieka kol kas nepra­lenkiamas). Egzistencinė semiotika įma­noma, bet (lyg atsiliepdama į diskusiją „Nuo Greimo iki egzistencinės semio­tikos“) sakyčiau, kad egzistencinė se­miotika kol kas ryškiausiai prasitęsia nuo Greimo iki Greimo. Prancūziškasis postruktūralizmas su semiotika išlaiko bendrąsias struktūralizmo atramas – su kritiško požiūrio į jas atspalviu.

Atrodo, kad atsakymas į semiotikos (bendresnės negu literatūros semioti­ka) likimo klausimą slypi jau „Pra­tarmėj“ užsimintu semiotikos ne kaip kanono, o kaip organono supratimu. Išaugusi iš kalbotyros, antropologijos, semiotika, kaip teigiama, „nėra abejin­ga nei fenomenologijai, nei sociali­niams mokslams“ (p. 293). Semiotika turi galių keistis, persiorientuoti, pereiti į kitas sritis; tai iškalbiai liudi­ja pasijų semiotika, Tačiau atrodo, kad pasijų semiotikoje neišvengiamai dau­giau yra bendrumų, mažiau semiotinių terminų specifikos, gal net aiškesnis krypsnis į fenomenologiją ar antropologiją, į būsenų nusakymus. Bet lietu­vių literatūros klasikos (V. Krėvės, Vaižganto, J. Aisčio) tekstų skaitymas pasijų semiotikos aspektu neabejo­tinai atšviežinamas, sunkiausiai pa­siekiamos, sąmonėje įsišaknijusios pa­sijos aprašomos nuosekliai laikantis subjekto santykio su vertės objektu li­nijos. Semiotinės (ar/ir radauskiškos) strėlės atsirėmimas į fenomenologinę arką, kaip gražiai kažkieno pasakyta, man atrodo itin perspektyvus. Ir ne­galiu neprisiminti Marinos Cvetajevos, užrašų knygelėse pasižymėjusios min­tį, kad susitikimas turi būti ne kakto­muša, o tarsi arka…

Ir „Literatūros semiotikoje“ K Nas­topka lieka ištikimas savo pamatiniam tikėjimui, kad literatūros reikšmes įmanoma logiškai aprašyti. Ši mintis gal pirmą sykį pasirodė jo „Lietuvių eilėraščio poetikoje“ (1985): „Bandy­mas logiškai paaiškinti, kaip gimsta ta ganėtinai paslaptinga poetinė prasmė“ (p. 23). Pakankamas laiko tarpsnis semiotinio meistrautojo mąstymo kelio nuoseklumui išbandyti. Ir man nuo eilėraščio poetikos tebėra artima ta sandūra: loginio paaiškinimo ir pa­slaptingos poetinės prasmės. Logikos ir paslapties. Nuo kur pradėti, prie ko eiti – jau kelio arba metodo klausimas. Bet negali atsisakyti nei vieno, nei ki­to: nei logikos, nei paslapties.

Apie semiotiką, aišku, tinkamiausia kalbėti semiotine kalba. Neabejotina, tai bus ne kartą daroma – K. Nas­topkos „Literatūros semiotika“ tokio dėmesio verta. Bet svarbu reikšmingu humanistikos darbų neuždaryti meto­do ar atskirų problemų rėmuose, o ma­tyti ir bendresnę jų prasmę.

---

1 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli / Lite­ratūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 136.
2 Šliogeris A. Konservatoriaus išpa­žintys: 1988–1994 metų tekstai. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 208.
3 Į skaitymo etikas (iškalbi daugiskaita) dėmesys atkreiptas Erico Landowskio straipsnyje „Skaitymo išbandymas“ („Baltos lankos“. Nr. 20, 2005, p. 100–104).