Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5

Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

G. Bleizgys. Straipsnyje „Galima ir negalima literatūros istorija“ („Metai“, 1996, Nr. 10) jūs skiriate dvi literatūros istorijos rūšis: literatūros istorijos aktyvą ir jos muziejų. Kur būtų J. Degutytės vieta?

V. Daujotytė. Ir ten, ir čia. Kiekvieno kūrėjo ir jo kūrybos dalis priklauso literatūros muziejui, dalis – literatūros aktyvui. Bet niekad negali būti tikra, kad to, ką iš rašytojo kūrybos atiduodi literatūros muziejui, rytoj vėl neisi prašyti: „Leiskit man išsinešti atgal.“ Yra laiko dėmenys, yra laiko šviesa, kuri krenta tai ant vienos, tai ant kitos kūrybos pusės. Ryto saulė apšviečia vienas puses, vakaro saulė – kitas.

G. Bleizgys. Matyt, mes aktualizuosim dar neapšviestas J. Degutytės kūrybos puses, ieškosim, ko iki šiol nebuvo atrasta.

V. Daujotytė. Mes jau kitaip matysim tuos dalykus, be kurių negalėjo išeiti pirmosios poetės knygos. Duoklė sistemai. Ir maža vilčių, kad šiuos dalykus reikės kada nors išimti iš literatūros muziejaus. Jie ir liks ten gulėti. Bet, žinoma, rasim ir ką nors naujo.

G. Bleizgys. Su J. Degutytės poezija aš susipažinau iš poezijos rinktinės „Artumas“. Būtų įdomu išgirsti, kodėl šiai knygai atrinkti tik gamtos eilėraščiai? Koks šios knygos tekstų atrankos principas, kas lėmė knygos struktūrą? (Nežinantiems čia reikėtų pasakyti, kad jūs esat „Artumo“ sudarytoja – knygos leidėjai šito nenurodo.)

V. Daujotytė. Gal man taip atrodė, kai ryžausi šią knygą sudaryti, kad J. Degutytės gamtos eilėraščiai yra labiausiai esantys, arčiausiai mūsų. Ji turėjo tokią stebuklingą – girdėjimo – prigimtį, žmogaus girdėjimo ir to, kas nėra žmogus. Čia jos balsas nesuvaidintas, nesuvaržytas, artėjantis, besiartinantis.

Knygelę ir pavadinau „Artumu“, vieno eilėraščio vardu. Ir šiaip – patiko pats žodis, labai sąskambingas…

Šiaip jau ne taip dažnai aš su ja bendravau, apskritai nesu itin bendraujanti, įstrigo į atmintį, kad poetė kartais kalbėdavo nuskriausto vaiko balsu, ypač kai dėl ligos negalėdavo važiuoti į savo Mazgeliškį… Žiūrėjimas, drovus akių liūdnumas.

Patirties įspūdžiai nėra literatūra, bet jie veda į poetės būsenas, pajautas. Manau, kad ji turėjo labai stiprių, grynų gamtos išgyvenimų. Lietuvių kalba gamtos išgyvenimus lengviau suima.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Bet jeigu grįžtume truputėlį atgal, pamatytume, kad besitęsianti literatūros istorija, arba literatūros aktyvas ir muziejus, yra labai sąlygiški dalykai ir priklauso nuo žiūrinčiųjų į literatūrą, nuo jos vertintojų, kritikų. Šios dvi dabar išleistos J. Degutytės knygos ir yra pastanga atgaivinti, sustiprinti poetės funkcionavimą kultūroje (tame literatūros aktyve). Juk šiuo metu mes jau esam primiršę ją. Tai ar „Artumas“ ir „Atsakymai“ išties yra bandymas J. Degutytės kūrybą perkelti iš literatūros muziejaus į jos aktyvą?

V. Daujotytė. Taip, be abejo, rašytojo vieta literatūroje priklauso ir nuo tyrinėjančių, analizuojančių, bent jau skaitančių. Tik aš negalėčiau pasakyti, kad turėjau sąmoningą nuostatą priminti ar sugrąžinti J. Degutytę į aktyviąją kultūrą. Negaliu sakyti, kad vykdžiau kokią programą. Tai tarsi savaiminiai darbai. Be abejo, esu Janinai ir įsipareigojusi. Vis paskaitau iš naujo, pasiilgstu kokio jos žodžio ar eilutės. Autografo, laiškelio, eilėraščio. Skaitau ir pastebiu, kad kažkas iš naujo jungiasi, atsiveria. O dar ima kas ir paskatina – kaip „Santara“, išleidusi „Artumą“. Ir vieną, ir kitą darbą dariau sekdama lyg nuojauta, lyg kokia atsirandančia gyvybe. Džiaugiuosi, kad „Atsakymai“ buvo išpirkti, ir džiaugiuosi ne už save – juk tai nėra mano knyga. Aš tik ją padariau, leidau jai būti. Tai pačios J. Degutytės knyga. Džiaugiuosi už ją, kad ji yra atpažįstama iš tos knygelės, iš pačių skaudžiausių dalykų. Kad skaitantieji tų dalykų neatmeta, nesako, jog jie yra nesvarbūs, kad jaudina ne biografija, o kūrėjo likimas. O leisdama šią knygelę bijojau, kad gal ji nebus suprasta. Kad kas nors pasakys – koks mūsų reikalas J. Degutytės ašaros. Daug ką šiandien lengva nubraukti ar išbraukti.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Bet įdomu, kad panašus likimas ištinka labai artimas poetes. S. Nėries ir J. Degutytės poezija tarsi reikalauja kokio nors paaiškinimo. Moterų poezija reikalauja (?) biografinio paaiškinimo, komentarų, tarsi ji nėra pati savaime pakankama. Kodėl taip atsitinka? Ir V. Aleknos knyga apie S. Nėrį nėra vien apie jos kūrybą: poetę vis norima paaiškinti, patikslinti ar iliustruoti biografiniais faktais. Ar negalima apie kūrybą kalbėti be gyvenimo faktų?

V. Daujotytė. Aš mėginčiau formuluoti atvirkščiai. Ne kūryba reikalauja papildymų, bet į gyvenimą įsiterpiantys tekstai tarsi reikalauja platesnių paaiškinimų. Gal ne visai paaiškinimų: interpretacijų. Gal ir aš komentuodama „Atsakymus“ padariau panašią klaidą – tiesiogiai pailiustravau eilėraščiais. Tai nėra gerai. Ji pati vengė iliustruoti. Apie pirmąsias savo knygas sakė, kad visi džiaugėsi jos kūrybos viltimi, šviesa, o ji pati tada traukė save iš juodžiausios nevilties… Sudėtingas ryšys – kūryba ir yra tas savęs gelbėjimas. Ir kitų kartu. Vėlesnėse knygose poetė daug tiesiau reiškė savo skaudžią patirtį. Nemanyčiau, kad biografijos reikia kūrybai paaiškinti. Kūryba yra ir gali būti savaime. Gyvenimu paaiškinti kūrybos ir neįmanoma, šitą mes visi gerai žinom.

Bet… yra kūrybos ir yra gyvenimo tekstai. Kiekvienas žmogus gali turėti labai įdomių ir sudėtingų gyvenimo tekstų, bet jie lieka nežinomi. Gyvenimo tekstus provokuoja ir atveria tik kūrybos tekstai. Ne gyvenimas kūrybą paremia, bet kūryba – gyvenimą. Ji gyvenimą daro įdomų keliais aspektais. Be to, žmogus yra smalsi būtybė. Jis trokšta žinoti, kaip gyvena kitas. Ypač tas, kuris dar yra ir kitoks – kuriantis. Kūrėjai atstovauja ir kitiems. Daugelis ir savo patirti ten atpažįsta.

Į V. Aleknos „Salomėją“ žiūriu rezervuotai. Kūrėjo gyvenimo ir kūrybos tekstai yra daugiabriauniai: susiliečia, suskamba, nutyla, atsiskiria.

G. Bleizgys. Nors ir keista, bet kuo ilgiau mokausi Universitete, tuo labiau tas autorius man tampa „gyvas“ (nors pirmam kurse tekstų autoriai buvo visiškai „mirę“). Gal todėl, kad ir pats rašau, o gal tiesiog laikas keičiasi. O toks literatūros tyrinėjimo aspektas, kai paralelių randama autoriaus kūryboje ir biografijoje, tiksliau – sąmonės biografijoje, yra labai įdomus ir mūsų kritikoje beveik neegzistuojantis (čia kalbama apie psichoanalitinį požiūrį į literatūrą; nereikėtų jo painioti su V. Aleknos kryptimi).

Aš ir norėjau paklaust – ar iš tiesų J. Degutytės kūryba egzistuoja pati savaime? Ar nevertėtų šituo suabejoti? Mat aš manau, kad ne visi J. Degutytės eilėraščiai yra tokio aukšto lygio ir ne visi jie yra verti mūsų dėmesio. Knygoje „Artumas“ – taip pat. Man gražiausi – 1971–1972 metų eilėraščiai, kur gamta jau yra tapusi visatos metafora: obuoliai tarsi meteorai ar žvaigždės, gamtoj įkūnytas kosmoso vientisumas ir paslaptingumas. O knygos pradžioje esantys eilėraščiai yra daug paprastesni ir prastesni.

V. Daujotytė. Taip. Grįžtant prie minties, kad kūryba egzistuoja atskirai, galima ją dar praplėsti: egzistuoja, jei egzistuoja. O jei neegzistuoja, neįmanoma jos atgaivinti biografinėmis įdomybėmis. Galima sukurti intrigą, teksto sociologiją, ko pas mus iš tiesų labai trūksta, imtis psichoanalizės, bet tekstas liks toks, koks jis yra. Griežti tekstų analizės būdai užspendžia griežtose struktūrinėse ribose. Tu, Gintarai, sakai, kad pradedi ilgėtis iš gyvenimo į tekstą plūstančios gyvybės. Tai, žinoma, gali būti teksto sociologija, teksto psichologija. Jie įdomu ir kaip humanitariniai užsiėmimai, kaip žaidimai, kitų tekstų kūrimas. Bet tekstas egzistuoja tik tada, kai jis egzistuoja savaime. Padėti tekstui neįmanoma. Galima tik jį paaiškinti, interpretuoti. Tiesą sakant, tik savaime esantis tekstas sukelia impulsą ką nors su juo daryti.

J. Degutytės gamtos eilėraščių yra ir prastesnių, ir geresnių. Ne vienas gamtos eilėraštis rašytas vaikams… Bet aš nematau neperžengiamos ribos. Skaitant svarbu skirti, kas stipriau, svariau, kas silpniau skamba. Bet ir silpnesni eilėraščiai svarbūs visumai. J. Degutytės kraujažolė vienur yra tik paprasta žolė, kitur – jau žvaigždynų metafora… Arba obuolys, nukritęs į žolę, tėra tik obuolys, kitur – jau visatos vyksmo atbalsis… Tiesa čia vėlgi labai paprasta, reikia matyti kūrybos visumą, bet poetą matuoti jo didžiausiomis galimybėmis, viršūne to, ką jis pasiekia. Didžiausia skriauda poetui – vertinti jį iš silpniausių tekstų. Poetas taip pat turi balso diapazoną.

G. Bleizgys. Rašydamas recenziją J. Degutytės „Artumui“ („Metai“, 1996, Nr. 11–12), truputėlį suklydau: sugretinau ją ne su tuo poetu. Parašiau, kad jos kūryboje yra labai daug dalykų, primenančių M. Martinaičio kūrybą, bei, matyt, šie panašumai (subjekto suskilimas, paradokso principas ir t. t.) atėję iš V. P. Bložės. Juo labiau kad J. Degutytė ir V. P. Bložė yra tarsi ir tos pačios kartos poetai (be abejonės, toks priskyrimas labai sąlygiškas). Kaip jūs manote, ar V. P. Bložė yra daręs įtakos šiai poetei? O gal tiesiog ta pati laiko jausena? Tiesa, tokio stiliaus eilėraščių J. Degutytės kūryboje yra labai nedaug. Galbūt jie tik atsitiktiniai, kitų poetų įtaka?

V. Daujotytė. Vargu ar J. Degutytei šią įtaką yra padaręs V. P. Bložė. Kitas poezijos tipas. Labiau galimi yra sąskambiai. Galbūt ji išgirdo V. P. Bložės eilėraščio melodiją, o toliau ėjo pati. Gal buvo koks signalas ir iš jo. J. Degutytė nesekdavo kitų poetų įvaizdžiais. Pagal savo tipą ji nebuvo linkusi atsiliepti į kitų poetų balsus. Labiau atsiliepdavo į gamtą, į zylę, lesančią ant jos palangės, į briedžiuko balsą, į muziką, į nuotaiką.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Ir „Atsakymuose“, paklausta apie kultūrą, J. Degutytė tarsi nė nepastebi šalia jos esančių kūrėjų. Apie V. P. Bložę, J. Vaičiūnaitę ir kitus, ne per toliausiai nuo jos esančius, visiškai nekalba.

V. Daujotytė. Teisingai pastebėta. Ryškesnis jos santykis su tradicija ir autoritetais, bet apibrėžtesnio santykio su savo meto kūryba neturėjo. Tik atvirai prisitaikančius niekino. Kai paklausdavau, kaip jai tas ar kitas poetas, ji toli nesileisdavo. J. Degutytė buvo J. Vaičiūnaitės pirmojo rinkinio „Pavasario akvarelės“ (1960) redaktorė. Tikrai ją vertino.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Mane sudomino, kaip keičiasi J. Degutytės kalba: kai ji prisimena vaikystės išgyvenimus, yra labai atvira, dėsto faktus, o kai pradeda kalbėti apie gamtą – staiga atsiranda metaforiškas, poetinis kalbėjimas: „Aš – gyva gamtos akimirka“. Iš karto keičiasi kodas. Ir todėl jos gamtos eilėraščiai yra geriausi: atsitolinama nuo savo skausmo, tuo skausmu neužgožiama savarankiška gamtos būtis.

V. Daujotytė. Taip. Čia įdomu. Lyg taip būtų galvojusi: tas mano toks skaudus, nevykęs, o gal tiksliau – neįvykęs, gyvenimas, bet aš esu ne tik tai. Ji, šita mano konkretybė, neapima manęs visos: tada ir keičiasi kodas – aš esu gyva visos gamtos, viso kosmoso ritmu, o manyje vyksta dar ir tai, ko visiškai nevyksta mano konkrečiame gyvenime. Vyksta, ko aš gal ir nesuvokiu, bet tik tada, kai aš kuriu. Tada tarsi ir pereinama į kitą lygmenį. Aukštu tonu – „Aš – gyva gamtos akimirka“ – poetė kalba jau ne kaip privatus asmuo, bet kaip kūrėja, kaip žmogus, akimirką pralenkęs save, virš savęs pakilęs. Kartą viename Europos lietuvių renginyje, paklausta apie kūrėjo moralumą, atsakiau, kad kūrėjas visada yra moralus. Man buvo pateikta daugybė pavyzdžių iš rašytojų ir menininkų gyvenimų: apie pasileidusius, kitaip nemoralius kūrėjus. Bet juk čia tiesa labai paprasta. Tuo metu. kai menininkas kuria. Jis yra absoliučiai moralus, skaidrus kaip krištolas. Bet kitą akimirką jis jau gali būti kitoks. Jis gali ir amoraliai elgtis – nekurdamas menininkas yra tik žmogus. Kūryba yra tik akimirkos, o visas kitas kūrėjo gyvenimas yra kaip ir visų mūsų. Taip gamta savo signalais J. Degutytę labiausiai išskaidrindavo kaip kūrėją.

G. Bleizgys. Kai Jūs anksčiau rašėt knygą apie J. Degutytę, ten nebuvo tokių skaudžių ir balsių jos vaikystės aprašymų, nebent tik užuominos. O dabar, kai Jau ir pati poetė, ir jos motina yra mirusios, tie vaikystės raktai, skaudžios patirtys surašoma į knygą. Gal tai yra pačios poetės valia? Ir ką reiškia tai, kad skaudūs gyvenimo dalykai pasakomi tik po žmogaus mirties?

V. Daujotytės. Kai gavau poetės atsakymus į savo klausimus, kiek nustebau dėl tokio atvirumo. Ji pasakė: gali daryti, ką nori, tavo valia. Kaip parašyta, taip ir bus. Mašinraščio („Janina Degutytė“, 1984) nunešiau perskaityti. Sutiko, nieko neprašė keisti. Bet buvau atsargi, nenorėjau, kad kam būtų skaudu, ypač motinai. Žmogui reikia manyti, kad jis turi labai daug laiko, nors jis to laiko kartais visiškai nebeturi. O ir J. Degutytė tada labai sirgo. Bet keičiasi situacijos, keičiasi ir kalbėjimo galimybės. Žmogų mirtis atleidžia nuo būtinybės būti savo gyvenimo autoriumi. Janina labai skausmingai sutikdavo kiekvieną savo knygą. Tarsi bijodavo ją atsiversti. O dabar… tegu lieka ir jos konkretaus gyvenimo ženklų. Pati Janina dabar jau atskirai – ir nuo savo gyvenimo, ir nuo savo eilėraščių. Janinos motina mirė 1983 metais, paskutinėm vasario dienom. Ir po Janinos mirties jau praėjo šešeri metai (mirė 1990 m. vasario 8 dieną). Negaliu sakyti, kad ir „Atsakymus“ lengvai parašiau. Ar bus kam nors nuo to geriau, ar atsiras kokios šviesos? Juk ne visada esame atsargūs su kitų gyvenimais. Kartais įsiveržiame į kito gyvenimą šiurkščiai, be atsiprašymo.

Janina buvo labai subtili. Bet pati ji gūždavosi net nuo neatsargaus žvilgsnio. Jos penkiasdešimtmečio minėjimas iš tiesų buvo vienas skausmingas judesys…

O kai ji kalbėdavo apie savo gyvenimą, ypač paskutiniais savo mėnesiais, dienom, aš ją stengdavausi išvesti iš to paties prisiminimų rato. Norėjau, kad ji pakalbėtų apie gimnaziją, apie mokytojus, apie suimtus paralelinės klasės berniukus. Norėjau, kad kalbėtų apie Universitetą, apie žmones, kuriuos pažino. Bet ji buvo tarsi užblokuota tos patirties. Ir autobiografiją ji vėl pradėjo nuo to paties. Tarsi kas laikė ją, nepaleido. Niekaip nepaleido, nors Janina ir tikėjosi peržengti šį slenkstį. Jos vaikystės patirtis buvo tarsi svarsčiai ant kojų, ir jie vis gramzdindavo, grąžindavo ją atgal.

R. Kiškyté-Bleizgienė. Kai knygoje jūs klausiate J. Degutytę apie jos mėgstamus autorius, dailininkus, muzikantus, ji atsako labai trumpai. Tiesiog išvardija pavardes. Ką reiškia toks išvardijimas, kai knygoje ištisi puslapiai skiriami prisiminimams, kančiai, skausmui?

V. Daujotytė. Čia, matyt, būtų galima ir psichoanalitiniu požiūriu pasižiūrėti, paanalizuoti. Kuo toliau ji gyveno ir kuo labiau silpo, tuo labiau grįžo prie vaikystės, prie nepatirtos motinos meilės, prie skriaudų ir nuoskaudų. Gal ir taip sakyčiau: kai silpdama, kentėdama mažiau berašė, buvęs gyvenimas darėsi svarbesnis.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Ir jos autobiografijos pradžioje rašoma: — nedrįstu lygintis su tais. kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet…“ („Atsakymai“. p. 55). Ar kančia čia netampa poetės vertės ženklu? Ar poetė čia ne per daug sureikšmina savo kančią?

V. Daujotytė. Ne, čia ne visai taip. Čia yra jos paskutinė ir beveik vienintelė reakcija į pasikeitusį laiką. Kai buvo pradėti spausdinti tremtinių, politinių kalinių atsiminimai, pasirodė D. Grinkevičiūtės tekstai, pradėjo vertis kitų patirtis. Ir ji tarsi matavo savo gyvenimą: kas yra iškentėta kitų ir kas yra iškentėta jos čia. Tarsi mėginama lyginti. Atsargiai, bet vis dėlto… Kartą atsargiai paklausiau, ar buvo skaudūs lietuviškumo klausimai. Labai atsargiai paklausiau. Ir ji paskubom atsakė: taip, labai…

Tas atsargus palyginimas grąžina mus prie bendrų klausimų. Kai žūsta jaunas žmogus – ar atsitiktinai, ar Sausio 13-ąją – vėl tas pats. Čia skleidžiasi visuomeninė, bendruomeninė prasmė. Bet jeigu motina autoavarijoje netenka vienintelio savo sūnaus, ar jos skausmas mažesnis? Jausmas tas pats – netekau, praradau. Skiriasi tik motyvacija. Galvodama apie savo sunkų gyvenimą, Janina gal jautėsi arčiau tų, kurie buvo išvežti, ištremti.

Ji nepasakodavo žmonėms apie savo gyvenimą, nedidino savo kančios vertės. A. Baltakis, su kuriuo jie gyveno viename name ir buvo pažįstami dar iš Universiteto, dažnai susitikdavo, kalbėdavosi, su nuostaba sakė man nieko panašaus negirdėjęs.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Turiu lyg ir kokį priekaištą J. Degutytei: ji nekuria savo kultūrinės laikysenos. Tarsi užsideda kaukes, slepiasi, atsisako žaisti kultūrinį žaidimą. Kai kalba apie filosofus, psichologus, sako, kad juos skaito tik sau. Ji neperima idėjų, iš kurių vėliau galima būtų kurti savo programą. Filosofai ir psichologai koreliuoja ją ne kaip kūrėją, bet kaip asmenybę. Nėra intelektualaus santykio.

G. Bleizgys. O gal čia atsakomybės baimė? Tuometinės sistemos įtaka? Daugelis to meto kūrėjų šitaip darė.

R. Kiškytė-Bleizgienė. Visi jos eilėraščiai kyla spontaniškai. Matyt, čia asmenybės problema: ar tokia asmenybė negali turėti jokios sąmoningos sistemos? Juk kūryba, kaip ir gyvenimas, tokiam kūrėjui yra tarsi savaiminė.

V. Daujotytė. Čia reikėtų pagalvoti ir apie asmenybės tipą, ir apie laiką. J. Degutytės laiko lyrikos samprata buvo paremta įsitikinimu, kad visa, kas yra kūryboje, yra iš asmenybės, iš jos savaiminės programos. Ne iš kultūrinio žaidimo, ne iš filosofinės nuostatos, ne iš intelekto reikšmių. Rašai tik dėl to, kad to reikalauja tavo vidujybė, tavo kūrybos energija. Janina ilgai nedavė savo eilėraščių viešumai. Tik „atlydžio“ laiku E. Matuzevičius palydėjo ją į poeziją. Ištikimybė sau atrodė sauganti nuo prisitaikymo, ideologinio paklusnumo. Tvarka kūryboje yra. bet ji spontaniška, net nebūtina jos suprasti. Ji yra duotybė.

Bet pasižiūrėkime į J. Degutytės vertimus. Pasirinkimas autorių, kurių tekstus ji verčia, daug ką sako. Ji vertė R. M. Rilke, M. Cvetajevą. J. Prevert’ą. E. Verhaereną… Žinoma, jos vertimuose yra vienas kitas ir atsitiktinis vardas. Bet beveik visi kiti tekstai – klasika. Vertimai juk taip pat kalba apie kultūrinę laikyseną. Tuo laiku J. Degutytė buvo pakankamai ambicinga kūrėja ir vertėja. Ji puikiai mokėjo prancūzų kalbą, vertė ir iš vokiečių.

Iš praeities J. Degutytei svarbiausi buvo neoromantikai arba tautiniai romantikai.

Ji turėjo programą, bet jos neeksponavo. Galima pridurti, kad ir dabartinis meno požiūris į spontaniškumą ir panašias programas nėra palankus.

G. Bleizgys. Matyt, todėl mums ir iškyla visokiausių abejonių. Bet ką gi…

Pradėjome nuo J. Degutytės, baigiame to meto kultūros apmąstymais, menininko vietos to meto kultūroje ieškojimu. Manau, kai kurie pokalbyje spontaniškai iškilę pastebėjimai, mintys ar net temos yra aktualūs ir dabarties kultūrai (ar mes irgi netyčia tampame tais, kurie mėgina J. Degutytę grąžinti į literatūros arba kultūros aktyvą?).

Belieka viską atiduoti didžiajam teisėjui – laikui.

Spaudai parengė Gintaras Bleizgys

P. s. Spausdiname ir E. Matuzevičiaus atsiminimus, kuriuos jie parašė paprašytas V. Daujotytės.

 

---

 

Aš visiškai nenoriu slėpti, jog manau, kad Janinos Degutytės kūrybinėje biografijoje suvaidinau gana svarbų vaidmenį ir 1957 m. sugebėjau ją įtikinti, padrąsinti įžengti į literatūrą. Aš tada dirbau Lietuvos TSR rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu. Ir štai 1957 m. gaunu iš Janinos Degutytės draugės laišką ir nemažą pluoštą Janinos eilėraščių. Tada J. Degutytė dirbo Tauragėje. Tame laiške buvo aiškinama, kad pati autorė nedrįstanti siųsti, o jos drauge mananti, kad tai tikri eilėraščiai, tikra poezija. Klausia, kokia būtų mano nuomonė apie tuos eilėraščius. Aš iš karto perskaičiau atsiųstąjį pluoštą. Ir pajutau didelį poetinį džiaugsmą: štai kur tikra poezija, tikri eilėraščiai! Dirbdamas poezijos konsultantu, buvau pripratęs prie gana didelio srauto pilkų, bejėgiškų „sueiliavimų“…

O Janinos Degutytės eilėraščiai man buvo lyg šviesus atpildas už darbą, už viltį ir tikėjimą, kad turi ateiti jaunų gabių autorių. Aš tuojau pat parašiau laišką Janinos Degutytės draugei ir paprašiau, kad pati autorė man parašytų apie save, apie savo kūrybą. Janina Degutytė man dar atsiuntė pluoštą eilėraščių. Aš iš karto pajutau, kad tai poezija, kurią galima drąsiai siūlyti mūsų solidžiausiems periodikos leidiniams. Ir nieko nelaukdamas pradėjau redakcijoms siūlyti bei rekomenduoti Janinos Degutytės eilėraščius, kurie tuo metu iš tikrųjų buvo kaip gaivi, nuostabi versmė. J. Degutytės eilėraščiuose plakė gyvoji lyrikos dvasia. Man parekomendavus tuo laikotarpiu (1957–1958 m.) Janinos Degutytės eilėraščių buvo išspausdinta „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Jaunimo gretose“, „Jaunųjų“ almanache ir kt.

Viename iš to laikotarpio laiškų J. Degutytė man rašė:

„…Poete būti nesvajojau; poezija man buvo per daug šventa, kad aš drįsčiau nors svajonėj gretinti save prie jos kūrėjų. Per ketverius studijų metus visiškai nerašiau. Taip, kaip rašiau, nenorėjau rašyti, o kitaip – nemokėjau. Paskui vėl pradėjau. Ne dėl to, kad pasijutau mokanti, o dėl to, kad tylėt turbūt dar sunkiau, negu prastai rašyti. Vieną sykį gyvenimas lyg iš naujo atsivėrė, apstulbino savo grožiu. Pasirodė, kad daug ko anksčiau nemačiau ir daug ko nesupratau. Ir norėjosi visiems šitai pasakyti. Taip pasibaigė tylėjimas.“

To meto savo užrašų knygutėse randu tokius įrašus:

„J. Degutytės lyrikoje labai ryškiai skamba atsakomybės jausmo motyvas. Šis motyvas yra lyg ir išeities taškas daugeliui rinkinio eilėraščių, daugeliui poetės apmąstymų, svarstymų ir teiginių. Poetė sukūrė aktyvų, ugningą lyrinį herojų, kuris kupinas valios ir ryžtingumo, kuris, siekdamas tikslo, kalbėdamas apie savo idealus, visų pirma jaučia didelę atsakomybę prieš kitus žmones ir prieš savo paties sąžinę…“

(Čia kalbama apie J. Degutytės rinkinį „Ugnies lašai“ )

Kitoje vietoje mano įrašyta:

„Skaitydamas rinkinį „Ugnies lašai“, aš beveik visą laiką jaučiu, kaip žmogaus kelią J. Degutyte priima kaip dramatišką kelią, kurį reikia mokėti įprasminti, pakelti iki džiaugsmo, iki laimės, iki heroikos. Todėl J. Degutytės poezijoj toks stiprus optimistinės heroikos motyvas, kuris labai glaudžiai susipina su darbo, kūrybos motyvu.“

Dar kitoje vietoje mano pastebėta:

„Skaitydamas geriausius J. Degutytės eilėraščius, labai ryškiai jaučiu poetės asmenybę. Jos tam tikrą kategoriškumą, iškeliant ir sprendžiant žmogaus vertės, žmogaus vidinio turiningumo klausimus. Man atrodo, visa tai organiškai išplaukia iš tų uždavinių, kurie sudaro J. Degutytės poezijos turinio, jos estetinių pažiūrų pagrindą. Poetė iš savęs ir iš kitų reikalauja aukštų polėkių, dvasios herojiškumo, taurumo, grožio… Atsisakoma kompromisų, pilkumos, vidutinybės. Lyg skamba savotiškai maksimalistinis principas: arba viskas, arba nieko. Pats žmogus atsako už savo gyvenimo prasmingumą.“

Dar kitoje vietoje mano įrašyta:

„Man atrodo, kad J. Degutytė turi nemažus improvizacinius sugebėjimus. Ir gal neapsiriksiu, teigdamas, kad daugelį eilėraščių ji parašo greit, vienu atsikvėpimu. Tas improvizacinis prasiveržimo momentas gana ryškus formoje. Staiga matai, kaip lūžta posmo struktūra, subyra rimavimo sistema, lyg kalnų griūtis ima kristi žodžių, metaforų luitai…“

Šie mano įrašai buvo padaryti užrašų knygutėse, skaitant J. Degutytės rinkinį .Ugnies lašai“. Man to rinkinio likimas rūpėjo, nes aš taip pat šiek tiek tarpininkavau jį įtraukiant į leidyklos planus.

Atsimenu, kaip po pirmųjų didesnių J. Degutytės publikacijų periodikoje daugelis skaitytojų labai apsidžiaugė, kad štai po Salomėjos Nėries į lietuvių literatūrą vėl atėjo tikra poetė. Ir visi labai laukė jos pirmojo rinkinio. Pirmosios didesnės ir reikšmingesnės publikacijos periodinėje spaudoje buvo paskelbtos 1957 m., o „Ugnies lašai“ išėjo 1959 metais. O jau 1960 m. J. Degutytė dirbo redaktore leidykloje. Čia mes vėl su ja „susitikome“. Jai buvo pavesta redaguoti mano poezijos knygą „Negęski, švyturio ugnele“.

Mano gyvenime viena iš šviesiausių akimirkų ir valandų – poetės Janinos Degutytės atradimas… Aš to neužmiršiu visą gyvenimą.

Eugenijus Matuzevičius

1980. VII.