2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4

2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

 1. Lietuvoje knygų daugėja, skaitytojų mažėja. Taip pat mažėja ir kritikų pajėgos, skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda orientyrų. Ką reiškia tokia disproporcija? Saviraiškos laisvę, kūrybinę drąsą, galimybes naujiems talentams ar tiesiog literatūros devalvaciją ir jos nuosmukį?

2. Vis reikšmingesnė darosi emigracijos literatūra, iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios mūsų žmonių patirtys, atspindinčios ne tik kitas kultūras, bet ir „užsienio veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę. Kokia šios literatūros reikšmė ir ateitis?

3. Kurie autoriai nustebino ir kurie galbūt nuvylė? Kokia šiandien yra kūrėjų kartų demografinė situacija? Kiek jums reikšmingi „senieji“ vardai ir kiek – „naujieji“?

4. Šių klausimų sudarytojas pastebėjo leidyklų tendenciją perleisti senas knygas (pirmiausia užsienio, bet ir lietuvių autorių) ir tuo džiaugsmingai naudojosi, Vilniaus knygų mugėje prisipirkdamas senos geros grožinės literatūros. Gal tai sentimentalus atsilikimas nuo laiko dvasios, o gal grįžimas prie to, kas tikra?

Donata Mitaitė

1–4. Galbūt skaitytojų iš tiesų mažėja, tačiau yra ir kita problema – knygos dažnai jų tiesiog nepasiekia. Net savo perpus išmirusiame gimtajame kaime pažįstu bent keletą žmonių (o pažįstu jau anaiptol nebe visus ten gyvenančius), kurie skaito. Deja, kaimo biblioteka uždaryta jau trejetas dešimtmečių, o ta, kuri už penkių kilometrų miestelyje, naujų knygų dėl krizės seniai nebegauna. Be to, neturint automobilio ją pasiekti ypač senesniam žmogui nėra taip paprasta. Knygynas – vienas visam rajonui; pernai jame pasiteiravau Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“ ir Juditos Vaičiūnaitės „Mabre viešbučio“. Atsakė, kad neturi, nes gauna anaiptol ne visas knygas, bet užsakys, jei iš tikrųjų pirksiu. Paaiškinau, kad užklydau pas juos atsitiktinai, bet tų knygų vis tiek siūlau užsakyti, nes tai – memuarinė proza, pirkėjų ir skaitytojų tikrai atsiras. Pažiūrėjo kaip į trenktą. Toks šio pilietinio aktyvumo proveržio rezultatas. Iš tiesų – o kam vargintis ir siūlyti pirkėjams M. Martinaitį ar J. Vaičiūnaitę, užteks jiems ir Areimos ar de Strozzi… Šiuo metu, deja, dauguma kaimų ir nedidelių miestelių žmonių yra palikti su televizorium, „Vakaro žiniomis“ (tai geriausiu atveju, blogiausiu – visai be spaudos) ir buteliu. Apmaudu, bet tebegalioja nuo Ostapo Benderio laikų žinoma tiesa: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

Be abejo, orientyrų knygų jūroje trūksta. Nemėgstu pirštu rodyti į kitus, kurie atseit kalti, bet vis dėlto, pakeiksnodama ir apsileidusią save, ir kolegas, turiu pripažinti, kad situacija iš esmės nepasikeis, kol nepasikeis finansinė kultūrinių leidinių padėtis, kol rimčiau kultūros ir konkrečiai literatūros gyvenimu nesusidomės dienraščiai ir kita žiniasklaida. Galima, bet nerealu tikėtis nuolat, rimtai ir atsakingai literatūros gyvenimą analizuojančių rašinių, kai už tą darbą mokami grašiai. Be abejo, žmonės gali šį bei tą padaryti iš įkvėpimo ir idealizmo, bet dar reikia ir užsidirbti pragyvenimui. O rimti rašiniai apie literatūrą atima daug laiko… Tačiau, kaip mėgsta sakyti mano tiesioginė viršininkė Solveiga Daugirdaitė, „esama ir gerų naujienų“. Verstinės prozos išleidžiama turbūt kur kas daugiau nei originaliosios, todėl džiaugiuosi suradusi patikimą pagalbininkę, padedančią orientuotis toje knygų gausybėje, ir kitiems siūlau: atsižvelkite į Dalios Zabielaitės rekomendacijas. Blogiau dėl verstinės poezijos, jos labai mažai, rimtų, neanotacinių recenzijų (gal pražiūrėjau?) nesu skaičiusi, o būtų įdomu sužinoti, ko vertas, tarkim, lietuviškasis Fernando Pessoa. Pati šiek tiek apie vertimo kokybę susigaudai tik tada, kai išleidžiama dvikalbė knyga (kaip E. Dickinson) ir kai bent šiek tiek moki tą kalbą, iš kurios versta. Suprantu, kad leisti poeziją, o tuo labiau verstinę – gryni nuostoliai leidyklai, bet vis tiek noriu priminti vieno iš geriausių praėjusio šimtmečio poezijos vertėjų Vlado Šimkaus teiginį: „Gražu ir garbinga, kada mūsų poezija verčiama į kitas kalbas. Bet literatūros gyvybingumą, pažinimo troškulį ir potencijas rodo ne „eksportas“, o „importas“. Geriausių kūrinių vertimai iš svetur, įnešdami gaivaus oro, veikia mūsų pačių literatūrinį gyvenimą, neleidžia jam užsistovėti“ (Vladas Šimkus, „Kukli, bet įnoringa mūza“, „Pergalė“, 1979, Nr. 8, p. 153).

Šių metų pradžioje visai kitaip, nei paprastai man atsitinka, labai gerai žinojau, kokias 2010 m. išleistas lietuvių autorių knygas laikau geriausiomis: tai Juozo Apučio „Bėgiai išnyksta rūke“ ir Tomo Venclovos „Visi eilėraščiai“. Deja, nė viena iš jų nėra visiškai nauja. J. Aputis prieš mirtį taisė ir redagavo savo sovietmečiu leistas apysakas, o T. Venclova surinko jau spausdintus eilėraščius ir pluoštą naujų, sudėjo juos į vieną knygą, parašė komentarus. Tiek J. Apučio proza, tiek T. Venclovos poezija reikalauja susikaupimo, nes kalba apie esminius ir žmogui, ir pasauliui dalykus. Šiandieninių mūsų knygų (ir originalių, ir verstinių) fone, deja, tenka pabrėžti dar ir tai, kad šių rašytojų lietuvių kalba tobula. Rašytojui kalbos, kūrinio struktūros jausmas, tikrovės pažinimas tebėra ir turbūt pasiliks privalomas, jokia gera idėja tų dalykų neatstos. Taip išėjo, kad šiais metais perskaičiau ar tik perverčiau gana daug knygų, kurių autoriai tarsi bando įrodyti, kad parašyti romaną gali bet kas. Žinom, kad Holivude yra toks „Auksinės avietės“ apdovanojimas, kurį gauna blogiausios metų kino juostos. Kokį nors aukščiausios prabos „Auksinį agrastą“ įteikčiau Rokui Flickui už romaną „Šiaurės Sachara“, Jolantai Sereikaitei – už „Atspindžių aikštę“. Gal ne tokio rūgštaus, bet vis dėlto tik „Agrasto“ tevertas ir Liudviko Gadeikio verslo romanas „Juodojo kelio istorijos“. Burbėjau skaitydama Aldonos Ruseckaitės „Marios vandens“: kaip įkyriai moralizuojama, kokia dirbtinė kompozicija ir neįtikimai optimistinė pabaiga. Tačiau po šio romano perskaičiau dar daug kitų. Išvada: ne, negaus A. Ruseckaitė mano „Auksinio agrasto“, nenusipelnė… Liūdna, kad Alvydo Valentos debiutiniame romane „Pradžios užkalbėjimai“ pati geriausia yra pirmoji dalis, subtiliai atskleidžianti, kaip beveik visai nematantis vaikas pažįsta pasaulį. Deja, kitos dvi romano dalys – viena už kitą blogesnės. Gal teisus Kęstutis Nastopka, kuris, paklaustas apie lietuvių romano nesėkmes, atsako: „Tai rodo visuomenės silpnumą, nes romanui reikia socialinio sąmoningumo, angažuotumo. <…> Dabar rašyti gali kas ką nori, bet nėra tradicijos, nėra socialinio mąstymo, atėjo postmodernistiniai žaidimai, bet romano nėra. Neužsiauginome raumenų“ („Blykčiojanti semiotika: tarp metodo ir pasaulio“. Su profesoriumi Kęstučiu Nastopka kalbasi Loreta Mačianskaitė ir Dalia Satkauskytė, „Colloquia“, 2010, Nr. 25, p. 178). Šiaip ar taip, praėjusių metų romanai neįkvepia. Išimtis viena – poetiškas, elegiškas ir kompaktiškas Valdo Papievio „Eiti“. Be kita ko, jis rodo, kad gyvenimas kitoje šalyje rašytojui gali būti labai vaisingas. Keisti savo mąstymą reikėtų ir skaitytojams: net šiame romane kai kas išskaitė pasakojimą apie liūdną emigranto dalią (tokia klišė: juk negali atseit lietuvis ne Lietuvoje nesijausti svetimas ir nesiilgėti tėvynės). O apie tai romane iš viso nekalbama, jei ir esama liūdesio, tai jis egzistencinis, toks pat ir Lietuvoje, ir Provanse, ir kitur, kur žmogus sugeba jį pajusti. V. Papievis, atsiimdamas LLTI premiją, gražiai suformulavo: „Ir Paryžiuj gyvendamas aš nesijaučiu ne Lietuvoj. Ji visada su manim, manyje. Kaip gali išeit iš savęs, iš savo prigimties, iš savo kalbos?“ Toks natūraliai priimantis kitą šalį požiūris nėra naujas ar unikalus šiandieninėje lietuvių literatūroje. Jau keletas dešimtmečių savas pasaulyje jaučiasi T. Venclova, į poeziją įsileidžiantis kitų šalių realijas, jų istorijos ir kultūros faktus. Dendis, sibaritas, keliautojas Rolandas Rastauskas vienodai kibiu žvilgsniu varsto ir Lietuvos, ir bet kurios kitos šalies, kurioje atsiduria, kasdienį gyvenimą, kultūrą, politiką.

Manau, kad susidūrimas su kita kalba, kita kultūra, pagaliau kitokiomis problemomis literatūrai visokeriopai naudingas. be abejo, tokios literatūros daugės. Kolegos visai neblogai įvertino ir debiutantės Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“. Mano nuomonė apie jį kur kas skeptiškesnė: pasauliui, kuriame tik geriama, vemiama ir dulkinamasi, pavaizduoti vargu ar vertėjo sugadinti tiek puslapių. Man infantilus, kokios nors raidos nepatiriantis ir tarsi be jokios distancijos matomas pagrindinės veikėjos paveikslas greit įgriso. Na, dar pasakoma, koks sumautas Paryžius, bjaurus pajūris ir iš viso viskas bjauru, o toli likusioje Lietuvoje – tik baisus nacionalizmas ir segregacija. Pripažinkim, nacionalizmo apraiškų pasitaiko, bet kurgi tie segregaciją liudijantys užrašai „Tik baltiesiems“ arba „Tik lietuviams“?.. Rasti vietą svečioje šalyje, neprarasdama to, ką atsinešė iš tėvynės, bando debiutinio, nelygaus ir trūkinėjančio Aušros Matulevičiūtės novelių romano „Ilgesio kojos“ herojė.

Keistai nuteikia ir grėsmingas knygų storis. Lengvai galiu išvardyti bent kelias įvairių žanrų knygas, kurios, net dviem trečdaliais suplonėjusios, būtų nuo to tik išlošusios. Tokios yra, tarkim, Jolitos Skablauskaitės „Sado sindromas“, Leonardo Gutausko „Urbo kalnas“, Petro Panavo „Įkvėpimo auka“, Petro Bražėno „Amžininkai ir bendraamžiai“. Buvo ką „išravėti“ ir mano ką tik girtoje R. Rastausko knygoje. Netyčia pagalvoji: ar tai redaktoriai jau nieko nebesiūlo trumpinti, ar rašytojai kiekvieną savo sakinį laiko genialiu ir tokių pasiūlymų neklauso… Kalbos taupumu ir tikslumu išsiskiria Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“, ir knygoje spausdinama poezija, ir proza.

Labai gerai, jog knygos perleidžiamos; klasikos – ir užsienio, ir lietuvių – visada turėtų būti knygynuose. Man vis kyla ir dar vienas senamadiškas klausimas: ar iš tiesų po kelerių metų bus įdomios tos iš laikraščių skilčių sudėtos knygos, kurių šiandien išleidžiama vis daugiau. Gal bus visaip, bet bijau, kad čia ryškėja ir antroji būti profesionaliu rašytoju pusė: nė dienos be eilutės, nė savaitės be skilties, nė metų be knygos. Ar kam svarbu gilintis į detales, rinkti medžiagą ar tiesiog susikaupti prie didesnio darbo…

Ne rašytojo biologinis amžius lemia knygų kokybę ir turbūt nebūna taip, kad kiekviena nauja parašytoji būtinai būtų geresnė už prieš tai išleistą. Knygos suvokimą daug lemia kontekstas, skaitytojo būsena. Neimsiu teigti, kad Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys „Karstiniai reiškiniai“ – iš tiesų geriausia poeto knyga, bet man šiuo metu labai reikėjo tokios racionalesnės, nei dauguma kitų autorių, struktūruotos poezijos. Truputėlį pavargau nuo maldelių, užkalbėjimų, net jei įspūdingai jie ištariami, nuo siurrealistiškai išklaipytų vaizdų. Savo jaunu grožiu ir netobulumu (čia aš apie knygą, ne apie autorių) įsiminė Antano Šimkaus „Sezonas baigtas“. Visai kitaip nei anksčiau skaitydavau Algimanto Baltakio eilėraščius, perskaičiau jo poezijos rinktinę „Antakalnio vigilijos“, pati stebėdamasi, kaip šie iš kasdienybės – banalios, gražios, skaudžios – atsirandantys eilėraščiai kitaip skamba pasikeitusiame bendrajame poezijos fone. Man patiko A. Baltakio „Ars poetica“ nuostatos: „Niekada nesakysiu / pamokslo nuo kalno: / ir tinkamo kalno nėra, / ir sakytojas menkas, / ir klausytojų maža, / o ir tie laiko neturi, skuba.“ Vyresnio amžiaus žmonės – taip pat ir poetai – dažnai turi daug pretenzijų besikeičiančiam gyvenimui, o A. Baltakis nesipyksta su tikrove.

Elena Baliutytė

1. Kad Lietuvoje mažėja skaitytojų, sunku būtų kategoriškai teigti – sumažėję tiražai dar ne rodiklis. Knygų pasiūla išaugusi, ypač verstinių. Vilniaus knygų mugių lankytojų skaičius (šiemetinis viršijo 61 000) taip pat rodytų, kad besidominčių knyga (žinoma, ne tik grožinės literatūros) nėra mažai. O mąžtančias „grynakraujų“ kritikų pajėgas demokratiškai papildo laikinieji rašytojų, vertėjų, kritikų dariniai, siūlantys skaitytojams geriausių lietuvių ir verstinių knygų penketukus, šešetukus, kurie paskui reitinguojami mokyklose, bibliotekose, internetinėj erdvėj. Taigi „orientyrų“ esama, nors, žinoma, galėtų jų būti ir daugiau, ir įvairesnių formų. Kad „naujieji talentai“ yra gerokai drąsesni, rodytų vis gausėjantys ambicingi romano debiutai. Tą drąsą, aišku, gerokai skatina leidyklos, kritikai jauniesiems irgi paprastai yra dėmesingesni, kartais ir atlaidesni, bendraamžiai skaitytojai taip pat smalsesni jų kūrybai. Šiaip ar taip, literatūrinio lauko dinamika yra pozityvus reiškinys.

2. Ką turime galvoje, kai sakome „emigracinė literatūra“? Jei tai knygos, kurių autoriai gyvena ne Lietuvoje, tuomet tokios literatūros akivaizdžiai daugėja. Bet jei galvojame apie tokių knygų turinį, problematiką, iš šio sąrašo turėtume išbraukti ne vieną autorių emigrantą. Štai kad ir Valdo Papievio romanas „Eiti“ pagal formalius kriterijus būtų aiškus „emigrantinės literatūros“ pavyzdys, bet iš tikrųjų jame nieko emigrantiška nėra, nepaisant paprasto fakto, kad pasakotojas, autoriaus alter ego, gyvena Paryžiuje ir atostogauja Provanse. Jo egzistencijos problemos niekaip nesusijusios su gyvenimu ne Lietuvoje. Jei būtų kitaip, jei tai, kas pasakotojui neduoda ramybės, išsispręstų tėvynėje, jis „keliais į ją sugrįžtų“, – kalbėjo autorius Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, priimdamas laureato diplomą. Pagal autorės gyvenamąją vietą bei romano siužeto topografiją (Paryžius, Barselona…) emigrantinei literatūrai priklausytų ir Gabijos Grušaitės knyga „Neišsipildymas“. Bet ir šis pasakojimas su tradiciškai suprantamu „emigraciniu turiniu“ (sava–svetima), taip pat neturi nieko bendra. Autorė yra jaunosios „eurokartos“ atstovė ir jos debiutinio romano pasakotoja natūraliai jaučiasi bet kurioje pasaulio vietoje. Pasakotojos nekamuoja jokios tapatybės problemos, jokia savasties refleksija, ji tiesiog amebiškai reaguoja į aplinką, visiškai atsiduodama susiklosčiusioms aplinkybėms. Tai kažkokia jau „postsubjektinė“ personažo būklė, kai nebėra individo sąmonės, valios, jo inicijuojamo veiksmo ženklų; tai būklė, kurią galima apibrėžti ir kaip paprasčiausią infantilumą. G. Grušaitės tekste nepastebėjau autorinio santykio su tuo, kas pasakojama, pėdsakų – (auto)ironijos, humoro, satyros, – bet stilistinė pasakojimo kokybė rodo, kad debiutuojanti autorė turi „subjekto“ požymių. Tikrajai „emigracinei literatūrai“ priklausytų Aušros Matulevičiūtės taip pat debiutinis romanas „Ilgesio kojos“, kuriame, kaip rašoma anotacijoje, „tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile“. Bet visa tai daroma vaizduojant pernelyg uždarą erdvę, atsiribojant nuo platesnio socialinio konteksto, nuo jame iškylančių problemų, o vidiniai, su paliktąja tėvyne susiję, išgyvenimai reiškiami pernelyg deklaratyviai. Tokiam fone nostalgiškai prisimenu Dalios Staponkutės prieš kelerius metus pasirodžiusią esė knygą „Lietumi prieš saulę“, kurioje iki šiol esmingiausiai keliamos ir apmąstomos su globalizacija susijusios problemos, tapusios subtiliai analizuojamais žmonių likimais. Laukiu ir kartkartėmis „Metuose“ pasirodančių Tomo Rekio esė apie gyvenimą JAV. Negi esė tebebūtų įtaigiausias literatūros žanras? Gal „emigracinės literatūros“ lūkesčius pateisins šiemet publikuotas Aleksandros Fominos romanas „Mes vakar buvom saloje“, pasakojantis apie pasaulio piliečiais tapusios XXI a. kartos iliuzijas ir nusivylimą?

Nusivylimą, o gal tiksliau – kritišką distanciją šiandieninės tikrovės atžvilgiu demonstruoja Undinė Radzevičiūtė satyriniame romane „Frankburgas“. Jame šaipomasi iš šiuolaikinės biurų visuomenės papročių: bendravimo, laisvalaikio leidimo formų, komandinio kolektyvizmo vajaus ir pan. Miniu šią knygą ne dėl jos meninės kokybės (romanu ją vadinti nėra pagrindo), bet kaip tik dėl dabarties refleksijos.

Apie panašius dabarties modusus rašoma ir šiuo metu Londone gyvenančio Ernesto Parulskio eseistikos tekstų rinkinyje „Kasdienybės kunstkamera“. Tai kitokios eseistikos tekstai, kuriuose nėra nei autoriaus biografijos, nei drąsos, nei stiliaus. Yra analitiškas protas, originalios idėjos, filosofo ir sociologo interesas kasdienybei, energija gyventi, humoras… Autorius, užėmęs laisvo gyvenimo stebėtojo poziciją, kolekcionuoja kasdienybę, t. y. rašo smagius tekstus. Knygoje iš jų susidėsto, galima sakyti, dviejų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių mažoji žmonių istorija – be pykčio ir nevilties.

3. Tarp jaunųjų autorių išskirčiau Mindaugą Nastaravičių, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Dėmėtų akių“. Nesunku joje atpažinti poetinių Aido Marčėno ženklų, bet jaunajam poetui pavyksta šį kalbėsenos tipą individualizuoti ir verlibrais įtaigiai pasakoti savo istorijas. Jonyniška švelniai ironiška melancholija patraukė Antano Šimkaus antros knygos „Sezonas baigtas“ eilėraščiai. Jono Kalinausko nauja poezijos knyga „Plunksnų plėšytojos“ – tamsi, persmelkta artėjančios ribos nuojautos, nuo kurios ginamasi praeities regėjimais, kurie siurrealistiškai pinasi su dabartimi. Bet iš pernykščių poezijos knygų man labiausiai patiko Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai: poetinės apeigos“ ir Kornelijaus Platelio „Karstiniai reiškiniai“. Jos savo poetine kalbėsena yra, galima sakyti, antipodai: aukščiausia metafizika ir griežčiausias racionalumas. O iš tiesų ne tokie ir skirtingi – pirmojo apeigose iracionali žodžio galia priverčia patikėti fiziniu jo veiksmingumu, o antrojo tekstuose disciplinuotas intelektas struktūruoja iracionalumo liekaną. Liepus pasirinkti, atsidurčiau Buridano asilo padėty.

Man išsiskiriantis metų prozos reiškinys – Giedros Radvilavičiūtės knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Paantraštėje ji įvardyta kaip esė rinkinys, bet akivaizdu, kad patirtinis rašymas čia yra peržengęs žanrinio virsmo ribą ir tapęs „grynąja“ proza. noriu atkreipti dėmesį į naujos knygos tekstų kitoniškumą, jų konstravimo meistriškumą, nepamiršdama, kaip ir kalbant apie ankstesnes autorės esė, kad svarbu ne žanras, bet teksto kokybė, o dėl jos abejoti netenka. Vis dėlto kaip „patirčių“ skaitytoja vietomis imdavau jausti intelektinės konstrukcijos perteklių.

Dar išskirčiau Rolando Rastausko („Privati teritorija“) ir Alfonso Andriuškevičius („Vėlyvieji tekstai“) knygas. Pirmasis tęsia kultūros piligrimo keliones po pasaulį, bet ne po muziejus ir kitas turizmo industrijos subanalintas vietas, o po savo „privačias teritorijas“, pvz., garsių, neretai asmeniškai pažintų žmonių paženklintas vietas – kavinukes, kitas jaukias bendravimo erdves, ar, beklaidžiojant po kurį nors pasaulio miestą, netikėtai atrastus savus industrinius peizažus. „Privati teritorija“ plius „privatus“ RoRa rašymo stilius lemia šios neišvengiamai šiek tiek snobiškos knygos skaitymo malonumus. A. Andriuškevičiaus knyga, kurioje sudėta pastarųjų penkerių metų kūryba (be esė, dar eilėraščiai ir vertimai), jį mėgstančiam skaitytojui taip pat suteiks atpažinimo džiaugsmą. Poezijoje – rytietiška tradicija (gamtos vaizdo statika, sakymo beasmeniškumas, kosmiškumas) ir individuali, manieringa sintaksė, stengiantis intonaciškai išreikšti tai, kas iš esmės neišreiškiama. Esė tekstuose – humoras, intelektas, autoironiška pasakojimo distancija. Šios knygos esė, ko gero, labiau nei ankstesniosios, patvirtina, kad autorius turi ne tik stilių, bet ir biografiją bei drąsą.

Pradėjusi nuo jaunųjų, baigsiu vyresniaisiais, tiksliau – įspūdžiu apie Algimanto Zurbos romaną „Krisius“. Autorius jame grįžta į pokario laikus ir kūrinį skiria „tėviškei, apie kurią vargu ar kas kitas beparašys“. Galima spėti, kad pagrindinis veikėjas Krisius, kiti kaimo žmonės bei patys romane vaizduojami įvykiai turi realų pagrindą. Natūralu, kad ir rašoma laikantis realistinio stiliaus konvencijos, deja, nenuosekliai: gausu poetizmų, romantiško simbolinimo, to, ką pavadintume literatūriškumu blogąja prasme. Rašau apie tai ne dėl to, kad supeikčiau romaną (manau, kad ne vienas vyresnio amžiaus žmogus jį mielai skaitys), o kad netikėtai pati sau ėmiau galvoti, ar nebūtų buvę prasmingiau, jei autorius būtų tuos gimtojo kaimo žmonių likimus atkūręs autentiškų prisiminimų forma.

4. Galiu tik pavydėti klausimų sudarytojui, perkančiam, o svarbiausia – skaitysiančiam, naujas, t. y. senas geras grožinės literatūros knygas. Aš dabar esu priversta daryti priešingai – stengiuosi kam nors įsiūlyti ne vieną seną gerą knygą, nors ne visos mano ir perskaitytos. Namuose nebeliko vietos. Anyta šį rudenį, po insulto šiek tiek grįžtant jos sąmonei, apsidairė ir sako: tai aš knygyne?

Jūratė Sprindytė

1. Nežinau, ar paprastiems skaitytojams tokia jau įdomi kritikų nuomonė, nebent patiems sąmoningiausiems, kurie dar nori susigaudyti leidinių plūsme ir išsirinkti vertingiausias skaityti knygas. Negaliu nepasidžiaugti, kad ta kryptimi puikiai dirba Vertėjų sąjunga, taip pat orientuotis padeda kasmetiniai skaito-miausių knygų penketukų bei kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimai, įvairiau-sių premijų puokštė. Bet tai negali atstoti nuoseklaus kritinio proceso, apie kurio nusmurgusią padėtį jau ne vieni metai kalbame, bet situacijos perlaužti nepavyksta. Be to, ar nesame pernelyg pasipūtę, ar mūsų nuomonė tokia jau reikšminga? Pačiūžos slydimo kampas arba muzikanto aranžuotės subtilumai pastebimi tik kvalifikuotiems teisėjams. Neturintis specifinių žinių adresatas nemato, nejaučia, neskiria kokybės. Skaitoma stichiškai, o gebėjimas publiką sudominti konkrečia knyga priklauso labiau nuo suinteresuotųjų miklumo nei nuo knygos vertės. Šiuo metu kritinė refleksija turbūt svarbi trims grupėms: patiems rašytojams (nors jie to niekad neprisipažins), leidėjams – kiek tai gali paskatinti pardavimus, ir pačiai kritikų bendruomenei, kuri pagal profesinį pašaukimą ir pareigą nori susigaudyti, kas vyksta, apčiuopti literatūros tendencijas. O kiti skaitytojai pasikliauja inercija, atsitiktinumu, draugų nuomone. Ar kas nors recenzuoja, reklamuoja knygas apie vampyrus? Žinoma, kad ne, bet paaugliai jas skaito plėšdami vienas kitam iš rankų. Nusipirkau ir aš Stephenie Meyer „Trumpas antrasis bri taner gyvenimas“ (iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė, „Alma littera“, 2010), nes pajutau išsilavinimo spragą (tai jau penkta serijos knyga). Sužinojau, kad vampyrais tampa net trijų mėnesių kūdikiai, kad medžioklė ir kraujasiurbystė yra gyvenimo tikslas, o credo: „man rūpi tave ne įveikti, noriu tave pribaigti“ (p. 64). Nestebina, kad su psichikos sveikata susijusių sunkumų turi beveik 42 nuošimčiai Lietuvos moksleivių, kad penktadalis mokykloje patyrė fizinį smurtą. Noriai skelbiami tokie statistikos duomenys, bet ar suvokiama priežasčių visuma? Tikrai prasmingiau buvo privalomai skaityti Aleksandro Fadejevo „Jaunąją gvardiją“ (to neišvengė mano bendraamžiai brežnevizmo epochoje). Pastebėjau, kad per „Tūkstantmečio vaikų“ viktoriną LTV dažniausiai klumpama ties klausimais apie literatūrą ir dailę, nors žaidime dalyvauja patys gabiausi ir apsiskaitę protinguoliai. Atsakydama į klausimą, ką visa tai reiškia, renkuosi „saviraiškos laisvę“ ir atmetu literatūros „devalvaciją“ ar „nuosmukį“. Mokslo ir švietimo valdininkams reikėtų taip neignoruoti humanitarinio visuomenės išsilavinimo, o žmogui nuo jaunumės formuoti(s) gerą skonį ir mokyti(s) pasirinkti ne patį prasčiausią daiktą.

2. Emigracinės literatūros (turbūt ją labiau tiktų vadinti „migracine“, nes autoriai nevaržomai kursuoja tarp rezidencijos šalies ir namų) kiekybiškai daugėja, bet nedrįsčiau tvirtinti, kad auga jos reikšmė. Kol kas neteko skaityti nė vienos labai brandžios, literatūrai įtakingos tokio pobūdžio knygos. Dauguma jų išsidėsto populiariosios literatūros, žurnalistikos, laisvalaikio skaitinių zonoje (antai visai smagūs Andriaus Užkalnio „britiško“ užtaiso pašmaikštavimai).

Šiemet pastebimiausiu ne Lietuvoje įgytos patirties paliudijimu tapo Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“. Autorė labai jauna, baigė antropologijos studijas Londone, debiutas natūraliai kelia susidomėjimą, juolab kad knyga pretenduoja į „kartos manifestą“ (paskutinis motyvuotas pareiškimas kartos vardu buvo Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“, 2002). Dėsninga, kad visos kartos skelbiasi esą „prarastosios“ (išskyrus vieną išimtį – Liongino Šepečio pasakojimus apie spalvingą jo kartos nomenklatūrinės „grietinėlės“ veiklą atsiminimų knygoje „Neprarastoji karta“, 2005). Kol L. Šepečio karta naudingai darbavosi,   S. Parulskio karta gyveno toje pačioje beiliuzėje santvarkoje, pasiekusioje savo marazmatišką stadiją, priverstinai tarnavo sovietinėje armijoje, buvo siunčiama į Afganistaną – išties buvo ką prarasti. Kokie gi praradimai ištinka G. Grušaitės bendraamžius? Didžiausias baubas jiems – pasirinkimo laisvė. Jaunas žmogus ima deklaruoti „vidinį susinaikinimo mechanizmą“ jau aštuntame puslapyje. Kad Rugilė vidutinybė – kaltas pilkas Vilnius, vaikystę jai sugadino „nacionalizmas“ – bet kaip, kokiu būdu? Rugilė tėra muzikės Ugnės baudžiauninkė, nors dedasi mūza. Viskas – išsipildymas, laimė, saviraiška investuota tik į lesbietišką meilę. Vyrauja nomadiška pasaulėjauta (tėvelių subsidijuojamos atžalos bastosi po Europos sostines, nežinodamos kuo užsiimti, kur save padėti, ieškoma užsimiršimo ir aštrių įspūdžių), o snobizmą liudija romane eksploatuojami madingi kultūros ženklai. Tai karta, totaliai praradusi vertybinius orientyrus, sutrikusi ir ištižusi, hedonistiška, egocentriška. Iš gero gyvenimo nežino ko nori, sakydavo mano močiutė. Peradresuojant Rolando Rastausko esė „Vargas dėl pertekliaus“ žodžius G. Grušaitės romanui, galima gana tiksliai jį charakterizuoti: „išaugusios pasirinkimo galimybės skatina ne smalsumą, o skepsį. Skepsis yra nuobodžio sepsis. O nuobodį gimdo perteklius, ir niekas daugiau“ („Privati teritorija“, p. 101). „Neišsipildymas“ – simptomiška knyga, į ją verta įsiskaityti, juolab kad autorė nėra beraštė, turi neblogą stilių, o manifestuoja vertybių krachą. Vanda Juknaitė į bernardinų.lt klausimą, ar dabarties kūryboje kaip nors išreiškiama laisvės patirtis, konstatavo: „Šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir visuomenėje, gal labiau reiškiamas laisvės išgąstis.“

3. Ne tik literatūroje kartų susiskirstymas man atrodo ypač ryškus. Spėju, kad ir knygos taip skaitomos – Gabiją Grušaitę skaito dvidešimtmečiai, Giedrą Radvilavičiūtę atpažįsta kaip savą keturiasdešimtmetės (puiki rašytojos autocharakteristika: „Apie intymiausias moters problemas išdrįstančios stoiškai, atvirai, intriguojamai ir net, sakyčiau, tapybiškai rašyti prozininkės Lietuvoje vyrų yra nemėgstamos“), Valdą Papievį – penkiasdešimtmečiai, Algimantą Zurbą – kam per septyniasdešimt.

Nors perskaičiau nemažai 2010-ųjų derliaus, bet apie kai kurias gerų rašytojų knygas nelabai yra ką nauja pasakyti. Autoriai atpažįstami, nuspėjami, o vyriausi savo geriausius kūrinius parašė kadų kadai. Smalsiai skaitau esė kultūros savaitraščiuose, bet kai sugula į autorinius rinkinius, ima atrodyti šiek tiek „dėvėtos“. Šiaip ar taip, esė egzistuojantis „metažvilgsnis“, refleksija, savivokos esimas dažnai pranoksta kitų prozinio pasakojimo rūšių paviršinį referatyvumą. Mąslūs pasirodė Liutauro Degėsio „Prisiminimų prisiminimai“, kibūs Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkameros“ tekstai, Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ tebeliudija dygaus intelektualumo ir žaižaruojančios konkretybės dermę. Elegantiškas ir intertekstualus R. Rastauskas galėtų mažiau rašyti apie niekniekius, kaip antai apie miesto grindinių dangą ar pigius skrydžius. Kodėl Lietuvoje tiek daug parašoma esė, paprastai (ir, man regis, teisingai) knygų mugėje paaiškino L. Degėsys: esė rašyti tiesiog smagu, kitus žanrus sunkiau. Apie šių žanrų situaciją Kęstutis Nastopka yra išsitaręs: „nemanau, kad esė – būtų išganymas <…>. Tai rodo visuomenės silpnumą, nes romanui reikia socialinio sąmoningumo, angažuotumo“ („Colloquia“, Nr. 25, p. 178).

Renatos Šerelytės „Vėjo raiteliui“ socialinio sąmoningumo tarsi nestinga, gvildenama betėvystės tema. Bėda kita – kyšo užduotis parašyti romaną ir matyti teksto darymas. Visi veikėjai išdėstyti kaip teatro scenoje, vieni pasirodo, kiti nueina į užkulisius, vėl išlenda – ir visiška statika. Toks momentinis spektaklis, pakvailiojimas, pretenduojantis užsidėti magiškojo realizmo karūną. Pagrindinių veikėjų istorijos nesukimba, neprodukuoja nei romano intrigos, nei rišlumo. Tėvo problema lieka deklaratyvi, o „penkiakampės žvaigždės poetika“ jau išsemta (ir ką apie tai gali išmanyti šešiolikmetė?). Kur čia romano mostai ir mastai? Veikėja žurnalistė vis ieško naratyvo, o rašytoja – nebe? Ir lieka tik gražus romano pavadinimas kaip Češyro katino šypsena – be paties katino. Taip, paskiri fragmentai parašyti talentingai, savaime tai žavūs prozos skiautiniai.

S. Parulskio romanas „Vėjas mano akys“ paantraštėje pavadintas atostogų romanu ir atostogų elementas panaudojamas dvigubai – tai romanas apie protagonisto atostogas ir romanas atostogaujantiems. S. Parulskis tebėra viena ryškiausių nepriklausomybės metų literatūros figūrų, ir man yra nelyg savotiškas bendrosios būklės kamertonas. Pats autorius galvoja sukūręs neblogą pramoginį atostogų romaną – taip ir yra, bet dar norėtų, kad romanas būtų vertinamas kaip rimtas kūrinys, analizuojantis asmens saviugdą ir tobulėjimą („Odisėjas keliauja savęs pažinimo keliu“, yra teigęs interviu lrytui.lt). S. Parulskis romane puikiai atspindi vidutinio amžiaus vyriškio krizę kaip reiškinį (t. y. pasibodėjimą absoliučiai viskuo), bet romanas palieka dviprasmišką įspūdį. Gal net pavadinčiau jį švelnia autosimuliacija. (S. Parulskio „Doriforė“ buvo sėkmingas bandymas žaisti graikų kultūros ženklais, dabar gi – to žaidimo darymas.)

Mažiausiai nuvylė Valdo Papievio ir Jolitos Skablauskaitės romanai.

Paryžiuje nuo 1992-ųjų gyvenantis V. Papievis savo trečiu romanu „Eiti“ turbūt suglumino lietuvių skaitytojus. Kūrinys gana tradicinis, net konservatyvus, bet pakeri jo paprastumas, kalbėjimas apie tarsi nemadingus dalykus: kas yra vienatvė, būties trapumas, draugystė, menas, mirtis, metafizika. Autorius grąžina prie neorealistinio psichologizmo, pridursiu – ypatingai subtilaus. Aliuzijos, pustoniai, metaforų grožis, pasakojimo muzikalumas – tai tikra priešingybė dabartinėje lietuvių prozoje išvešėjusiam tiesmukumui, visų siūlių ir naktinių marškinių išvertimui į paviršių, žurnalistiniam lėkštumui, mandrumui, maivymuisi, – to apstu daugelyje tekstų. Kelionės archetipo ir keleivio statuso tyrinėtojai yra suskirstę keliautojus į tris tipus: riteris, piligrimas ir bastūnas (pikaras, valkata). Kuris iš jų V. Papievio herojus, žygiuojantis Provanso laukais? Jis turi visų bruožų, bet dominuoja egzistencinis klajūnas, jam netgi vardo rašytojas nesuteikė (tas bevardiškumas man atrodo ženkliškas, tai bet kuris iš mūsų). Jaustis tokiu klajūnu, tiesiog eiti, „būti, ir tiek“ šiandien yra prabanga. Ėjikas nevairuoja automobilio, o kuprinėje nešasi labai mažai daiktų. Bėgti ir lenktyniauti – viena iš amžiaus ligų, o mūsų herojui „nekantra prieiti virs[ta] malonumu neprieiti“ (p. 56). Neseniai vykusioje diskusijoje rimtame kultūros žurnale kai kurie rašytojai ir istorikai dūsavo: kokia netobula lietuvių kalba, kaip sunku ja ką nors įmantresnio išreikšti. Čia V. Papievis galėtų tik nusišypsoti – jo pasakojimo kokybė aukštos prabos, visi lygmenys sustyguoti, žodžiais grojama nelyg poezijoje. Nuo priešpaskutinio romano „Vienos vasaros emigrantai“ link naujojo „Eiti“ autorius ėjo ilgai – septynerius metus, todėl galėjo apgalvoti ir išpuoselėti kiekvieną žodį.

J. Skablauskaitė dažnai vadinama literatūros ragana ar burtininke, nes jos romanai lietuvių prozai labai neįprasti, o veikėjai nuolat balansuoja tarp šventumo ir pamišimo. Nežabota fantazija, erotika ir tamsiosios žmogaus prigimties pusės – ant šių trijų kertinių akmenų laikosi šeštas rašytojos romanas „Sado sindromas“. Prasideda jis šeimos idile – trys broliai su tėvais gyvena prie ežero, teka archajiškas, paprastas būvis, bet vaikų (pa)sąmonė veikia it baisių vaizdinių fabrikas. Toliau pasakojama vieno iš brolių – Albano – istorija. Jis išvyksta į miestą, tampa žymiu dizaineriu, priglaudžia nekaltą mergaitę, bet ji nužudoma, o Albanas puola paleistuvauti, pagarsėja skandalais, įtariamas žmogžudyste. Geismas jį gena per daugelio moterų lovas, kol bloškia į nimfomanės Aradijos glėbį. Paranormalūs reiškiniai, egzotika, haliucinuojanti sąmonė, orgijos, kraujomaiša, nekrofilija – romano kasdienybė, turinti daug chtoniškosios vaizduotės ir gotikinės estetikos bruožų. Meilės guolyje J. Skablauskaitės personažai tampa žvėriažmogiais, meilės istorijos trunka neilgai, baigiasi tragiškai, triumfuoja instinktai, eksploatuojamas erosir thanatosryšys.

J. Skablauskaitės kūryboje įžvelgiu pabrėžtiną ekstravaganciją, kaip meno išrinktųjų žymę, šio pasaulio menkybės pajautą, vartotojiškos visuomenės kritiką. Rašytoja nukarūnuoja tris tipines „romantines“ atramas – gamtą, meilę, kūrybą, vaizduodama jas kaip žiaurias ir prieštaringas stichijas. Griaunančioji jėga išlaisvina kuriančiąją – galiausiai Albanas tampa rašytoju. Galia kurti traktuojama kaip ypatingos psichikos sandara ir ne Dievo, bet šėtono dovana. Romano vertybė – itin tapybiškas stilius. Ypatingas šios rašytojos gebėjimas atsiskleidžia kuriant nepaprastai vizualius peizažus ir „įelektrintas“ erotines scenas, deja, paskiri epizodai menkokai integruojami į kūrinio visumą. Kiekvieno fragmento vizualizacija produkuoja gana savitikslį estetizmą ir stabdo naratyvinį vyksmą, o jungčių su realiuoju pasauliu stygius daro J. Skablauskaitės prozą nelengvai skaitomą.

4. Senos geros grožinės literatūros ilgisi tie, kurie ją jaunystėje mėgo, pažįsta ir atpažįsta. Susiformuoja tam tikras atpažinimo (ir ilgesio) kamertonas, todėl skaitydama V. Papievio romaną prisimindavau Roberto Musilio, Rainerio Maria Rilke’s ar Antano Ramono prozą. Vampyrų lektūros mėgėjai turės kitus favoritus.

Laimantas Jonušys

1. Literatūros nuosmukio nėra, bet orientyrų stygiaus esama. Tokioje aplinkoje sunku jiems rastis. Kurgi, pavyzdžiui, Vakaruose skaitančioji visuomenė randa orientyrus knygų jūroje? Svarbus šaltinis – recenzijos žiniasklaidoje. Didieji dienraščiai turi solidžius kultūros arba net literatūros priedus, kuriuose publikuojamos knygų recenzijos, ir tai turi didelį svorį, be to, esti periodinių leidinių, skirtų mažesniam skaitytojų ratui, bet juose publikuojamos knygų recenzijos taip pat yra reikšmingos. Maža to, ten ir radijas bei televizija tam skiria daug dėmesio.

Pas mus apie solidesnį dienraščių dėmesį rimtajai literatūrai užmirškime. Ne tik literatūrai, apskritai menui ir kultūrai. Šią nišą galėjo užpildyti kultūrinė periodika, visų pirma savaitraščiai. Bet savaitraščiai tampa vis silpnesne marginalija. Paradoksas toks: šiemet, pvz., „Šiaurės Atėnai“ iš Spaudos rėmimo fondo gavo perpus mažesnį finansavimą, negu prieš dešimt metų.

Tad kalbėti lyg ir nėra apie ką, tik nereikėtų karti visų šunų ant valdžios, bet taip pat pripažinti, kad tokiai mažai ir skurdžiai valstybei keturių kultūrinių savaitraščių gali būti per daug. Kultūrinės periodikos finansavimo problema pastaruoju metu buvo sprendžiama viešosiomis diskusijomis, bet paskui padėtis tik dar pablogėjo. Gaila, kad tenka orientuotis į pinigus, ir tikrai jie ne viską lemia, bet kai, pasiekus finansinį dugną, smengama dar žemiau, padarinių negalima nejausti. Ateityje galbūt sustiprės kultūrinis internetinės žiniasklaidos svoris, užuomazgų jau yra, bet kol kas internete galima rasti daugybę reklaminių anotacijų ir tik vieną kitą recenziją, paprastai perimtą iš popierinės žiniasklaidos.

Be recenzijų, orientyrais gali tapti viešosios kritikų, literatų diskusijos apie knygas, tokios kaip, tarkim, „Literatūroje ir mene“ (š. m. kovo 11 d.) Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos surengta diskusija apie geriausias metų verstines knygas. Reikia pripažinti, kad tokių pokalbių kartais būna „Metuose“; per knygų mugę jų buvo ir per radiją, bet šiaip radijuje ir televizijoje jų aiškiai trūksta.

Esant tokiai padėčiai, svarbiu stabilizuojančiu veiksniu, tam tikru orientyru tampa Metų knygų penketukas ir LLTI dvyliktukas.

2. Norėčiau prisiminti, kad Atgimimo pradžioje labai teisingai nusprendėme, jog visa lietuviškoji literatūra yra bendras mūsų aruodas, nesvarbu, kur ji sukurta. Tuo labiau dabar, kai iš esmės nėra jokios atskirties, jokios geležinės uždangos ir cenzūros barjerų, dar mažiau svarbu, kur ta literatūra kuriama, juolab kad autorius gali rašydamas knygą gyventi ten, o pristatinėdamas ją Lietuvoje jau būti persikėlęs gyventi čia. Beje, tarkim, Kristinos Sabaliauskaitės knygų tekstai neturi nieko bendra su jos emigracija, – juose bylojama apie istorinę Lietuvą ir jų atsiradimas niekaip nesusijęs su jos gyvenimu užsienyje.

Kita vertus, dairydamiesi geografiškai, negalime nematyti, kad išeiviai (laikini ar ne, ne tiek svarbu) parašo mus sudominančių knygų, susijusių su emigracijos patirtimi. Ko gero, ateityje emigrantų literatūros reikšmė stiprės, nes ir dabar jau turime viltingų pavyzdžių, nors jie dar neįkopė į aukščiausiąją lygą. Dėmesį patraukia jaunų moterų literatūra, grįsta autentiška patirtimi. Žinoma, Gabijos Grušaitės romanas apie jaunos lietuvaitės jaunatvišką kankinantį ieškojimą bei nuotykius svečiose žemėse kur kas įdomesnis, turiningesnis, literatūriškai brandesnis už, tarkim, Indrės Jonušytės ir kai kurių kitų ankstesnius bandymus. Bet visada kyla abejonė, ar bandymas autentiškai išreikšti jaunystės desperaciją, kylančią iš dyko buvimo, arba, priešingai, autentiškai pavaizduoti sunkią emigrantės dalią pagal principą „matau tvorą – rašau „tvora“, yra pakankamas pagrindas kūrybai.

Čia norėčiau paminėti ir visai kitą, gal jau užmirštiną aspektą. Dar ne taip seniai kai kurie mūsų tautadrebiai (drebėtojai dėl tautos) nuogąstavo, kad ne tik išeiviai, bet ir čia gyvenantis jaunimas ims rašyti literatūrą angliškai. Dabar pasirodo (kitaip ir negalėjo būti), kad net ir Anglijoje (arba plačiajame pasaulyje) gyvenantys lietuviai rašo ne angliškai, o lietuviškai, ir labai noriai įsilieja į mūsų literatūros autorių gretas.

Gali būti ir taip, kad koks nors lietuvis(-ė) emigracijoje parašys anglišką kūrinį, kuris sulauks tarptautinio pripažinimo – palinkėsime tokiam hipotetiniam autoriui sėkmės. Bet iš tiesų bandymas rašyti angliškai ne padidina kūrinio populiarumo galimybių, o jas sumažina. Prisimenu, kaip viename literatūriniame renginyje Ventspilyje latvių poetas Janis Elsbergas, svarstydamas šią temą, taip nuoširdžiai juokėsi dėl kai kurių rašančiųjų, kurie tikisi prasimušti pasaulyje bandydami rašyti angliškai, – jie neįsivaizduoja, kokia jų lauktų konkurencija. Šį tą gero parašęs latviškai (arba lietuviškai), gali tikėtis bent jau vietinio pripažinimo, o paskui gal ir vertimų. Angliškai ką nors parašęs latvis (arba lietuvis) beveik nieko negali tikėtis.

3. 2010-ieji nebuvo kūrybingiausi lietuvių literatūrai. Turbūt tikrai geriausia knyga buvo Valdo Papievio „Eiti“. Bet čia norėčiau grįžti dar ir į 2009 m. pabaigą. Į 2010 m. (skaičiuojamų nuo 2009 m. rugsėjo iki 2010 m. rugsėjo) knygų penketuką rimtai pretendavo Ievos Toleikytės „Garstyčių namas“, gaila, kad nepateko, nors nedaug trūko. Skirtingai nuo jaunų emigrančių, ši debiutuojanti autorė nei ką deklaruoja, nei skleidžia savo patirtį, o kuria. Autorė, išoriškai tarsi neišeidama iš savo dar neilgos patirties, žengia į maginės fantastikos erdves ir iš ten sugrįžta su įtaigiu iracionaliu (menišku) apibendrinimu. Jos pavyzdį galima teikti visiems jauniesiems rodant, kas yra tikra grožinė literatūra, juolab kad kai kur ten yra ir literatūriškai įspūdingų sakinių, raiškių, giluminių žvilgsnių. Atrodo, tai perspektyvus „naujas vardas“, įdomu bus pamatyti, ką ši autorė pateiks ateity.

Nors nemėgstu didelių apibendrinimų, kalbėdamas apie prozą sakyčiau, kad „senieji“ vardai naujų atradimų pernai neparodė, bet kai kurie išlaikė gerą lygį, o iš jaunesniųjų dar, manau, sulauksime įdomių netikėtumų.

4. Šiame klausime frazė „senas knygas“ pernelyg miglota, o tema pernelyg plati. Šiaip, žinoma, labai gerai, kad perleidžiamos senos knygos, dar geriau būtų, jeigu knygynai per daug neskubėtų atsikratyti „pasenusių“ knygų – kai kurios turėtų būti prekyboje prieinamos visada, bent jau knygynų (pvz., internetinių) sandėliuose.

Neseniai iš naujo bandžiau skaityti Mykolo Sluckio „Adomo obuolį“. Kadaise, dar neišsirangiusiam iš mokyklos suolo, man šis romanas buvo padaręs ypatingą įspūdį, jo stilistika tada atrodė vienas iš pavyzdžių, kokia literatūra gali būti turtinga ir įdomi. Bet dabar sugrįžti į tą patraukliai sodrų romano pasaulį nepavyko – vietoj jo radau gana nelankstų, dirbtinoką, ankštą interjerą, kaip sovietmečio mokslo tyrimo instituto, koks tenai vaizduojamas. Iš dalies gal todėl, kad kiek anksčiau antrą kartą skaitinėjau Johno Updike’o „Bėk, Triuši“ („Rabbit, Run“), dvelkiantį tokia erdvia laisve, lanksčia vaizduote, stilistiniais atradimais. Daug anksčiau nusivyliau dar vienu senų laikų atradimu – Heinricho Böllio romanu „Biliardas pusę dešimtos“. Tad pasitaiko ir taip, kad, po ilgos pertraukos antrą kartą atsivertęs „seną gerą knygą“, tik apšąlu rankas.

O „laiko dvasią“ atiduokime gvildenti publicistikai. Tas pats V. Papievio „Eiti“ eina toli nuo laiko dvasios, ir tai yra vienas iš jo gražių privalumų (kaip ir ankstesnio romano „Vienos vasaros emigrantai“).

Ramūnas Čičelis

1. Knygų daugėjimą ir skaitytojų mažėjimą siečiau su bendromis mūsų kultūros tendencijomis: besaikiu noru tiražuoti save, prarastu gebėjimu įsiklausyti, suprasti kitokią, nei tavoji, patirtį. Regis, žmogus taip siekia „pratęsti“ save, kad už išspausdintų knygų kartais jau net nebėra autorių. Lieka tik triukšmas, fonas. Literatūra atsiduria gyvenimo periferijoje, bet gal tai nėra blogai – neformalūs pakraščio reiškiniai dažnai man yra gražesni už reklamuojamus įvykius. Mano galva, šiandienos literatūros kritiko užduotis: padėti skaitytojui susiorientuoti tarp pigaus komercinio, bet labai reklamuojamo, skaitalo ir kiek vertesnės literatūros. Susiklostė labai netoleruotinas reiškinys – literatai puikiai supranta, kuri knyga verta dėmesio, tačiau viešus vertinimus lemia „klanų“ politika. Pastaruosius galima klasifikuoti į tokias grupes: miesto, kuriame gyvena autorius; akademinės grupės simpatijos ar antipatijos ir kt. Tinkamiausias tokio posūkio mūsų literatūrologijoje pavyzdys – Dovilės Zelčiūtės romano „Gastrolės“ ignoravimas. Būtų recenzijų, kuriose atvirai pasakyta: „Na, kam poetei tas romanas?!“ Apie kokią saviraiškos laisvę galime kalbėti, kai autorius priskiriamas konkrečiai literatūros „lentynėlei“ ir išsiveržti iš jos jau neturi jokių galimybių… Šalia D. Zelčiūtės pagal naujausių knygų likimą ryškiausiai matau Vytautą Bložę su poezijos rinkiniu „Aš ir kt. dykaduoniai“. Ne ta leidykla, ne tame mieste išleido. Prisidėjo ir antireklama kultūrinėje spaudoje. Leidėjų vadyba, o ne saviraiška čia svarbi. Apskritai Lietuvoje egzistuoja toks reiškinys: autorius vadinamas arba vilniškiu, arba kauniškiu, arba klaipėdiškiu. Visa kita – be svarstymų nurašyti kūrėjai, provincialūs mėgėjai. Tačiau ne apie kaimo poetus čia noriu kalbėti. Kur kas didesnė problema ta, kad vilniškiai jau nelabai težino, ką rašo Kauno ar Klaipėdos autoriai. Na, nebent gyventų Klaipėdoje, o knygas leistų Vilniaus leidyklose – tuomet literatūra iškart tampa verta daugiau. Aišku, tai – jau „cecho“ ypatumai, tačiau ir jie lemia knygos kelią pas skaitytoją. Kol niekas nesikeis, pirkėjui knygynuose beliks pirkti tai, kas pažymėta Nobelio ar Gonkūrų premijomis, nes tik tada įsigyta knyga turės geresnės kokybės ženklą. Lietuvių literatūroje tokia etiketė yra tik Nacionalinė kultūros ir meno premija. Kita vertus, manau, kad lietuvių literatūra ir rašomos knygos dėl to nesuprastėja – geros knygos turbūt kuriamos pirmiausia sau. Tačiau komunikacijos su skaitytoju problema lieka. Ne iš teorinių pozicijų žinau, kad teisininkai ar fizikai elementariai nežino šio to vertų lietuvių autorių knygų. Situacija primena šiuolaikinio meno muziejų, kuriame lankytis vienam nėra jokio reikalo – vis tiek nieko nesuprasi. Su savimi reikia vestis kiek daugiau išmanantį žmogų. Įdomus eksperimentas būtų samdyti knygynų konsultantus, renkantis iš literatūros studijas baigusių specialistų, kurie gebėtų per kelias minutes perprasti pirkėjo poreikius ir durti pirštu į rekomenduojamą knygą. Bet tai – iš svajonių srities, kuri nesiriboja su komercijos ir kitokių siaurų interesų plotais. Knygų ir skaitančiosios visuomenės ryšiai ne visada yra nulemti literatūros kokybės. Jie, kaip ir visa kita, daugialypiai reiškiniai, tačiau prisiminti užribio autorius tikrai verta.

2. Išeivės Aušros Matulevičiūtės romanas „Ilgesio kojos“ man buvo praėjusio rudens įvykis. Supratau, kaip dažniausiai debiutuojama mūsų literatūroje: knygos pradžia, regis, silpnoka, o pabaiga jau labai stipri. Autorė „įsirašo“, pajunta frazės svorį ir galią. Visos siužeto ir stiliaus gijos finale susimezga į įspūdingą sapno kulminaciją. Reikšmingai papildytas sapno poetikos lietuvių literatūroje arsenalas. A. Matulevičiūtė – ne pirma iš jaunųjų autorių, kuriems reikia penkiasdešimties puslapių, kad pajustų rašymą. Ir tik perskaitęs knygą pastebi, kad A. Matulevičiūtė reklamuojama kaip „naujas vardas“. Įdomu palyginti tokią leidėjų iniciatyvą su pačios autorės komentaru dienraščiui bernardinai.lt. Čia A. Matulevičiūtė suabejoja, ar toliau rašys, sugriauna leidyklos užmačias savintis būsimąjį „grobį“ – naujas knygas.

Emigracijoje parašytos knygos labiausiai traukia kitokiu lietuvių kalbos jutimu, randasi naujų stilistinių galimybių, plečiasi kalbinė tikrovė. Dabartinės išeivijos literatūrą prasminga lyginti su pokario emigracijos knygomis. Situacija kardinaliai kitokia: lietuvybės išsaugojimo poreikį pakeitė būtinybė perprasti ir prarasti lietuviškumą. Dabarties lietuvių egzodo rašytojui jau rūpi prisitaikymo naujoje tikrovėje klausimai, o ne sekmadieninės mokyklos lietuvių vaikams… Andriaus Užkalnio romanai yra projekcijos atvejis: nauja patirtimi bandoma sudominti likusiuosius Tėvynėje. Tik čia atmintin ateina Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Dabarties uždavinys yra sudominti pasaulį Lietuva.“ Kaip gali sudominti tuo, kas tau pačiam neįdomu? Pokario emigracijoje išleistos knygos reiškė artėjimą prie paliktos Lietuvos. Dabar užsienyje gyvenančių autorių kūriniai yra žingsniai nueinant.

3. Apie tuos, kurie nuvylė, nekalbėsiu (išskyrus tuos, kurie anksčiau buvo sužavėję). Taigi – nuo vyriausiųjų. Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkys“ aiškiai yra autoriaus gyvenimo knyga, atsiradusi iš vidinės būtinybės. Joje glūdi pati literatūros užduotis – ne pramoga ar pokštas, o tekstas kaip literatūrinis skaitytojo sąžinės išbandymas. Nelengvai skaitoma, bet tikra. Iš kiek jaunesnių autorių – Rolandas Rastauskas (elgiuosi kaip tas tūlas teisininkas, išskiriantis tik Nacionalinės premijos laureatus ar nominantus) su „Privačia teritorija“. Įdomesnis joje yra ne žanrinis indėlis, už kurį autorius pagerbtas, o patirties interpretavimo būdas. Skleidžiasi egzistencinės atvertys: esi toks, kokį pasaulį matai ir kaip jį supranti. Paprasta, bet nepaprasta. Dar jaunesni – Laura Sintija Černiauskaitė ir Sigitas Parulskis. Čia jau įžvelgiu akivaizdžią priešpriešą. „Benedikto slenksčiai“ – augimo romanas, kurį sau žymiuosi kaip teigiamą pavyzdį. Dvelkia populiariąja literatūra, bet, kaip ir Šatrijos Raganos proza, išsprūsta iš „popso“ schemos, nes tekstas įtraukia autentiškumu, pasakotojo įsikūnijimu į Kitą. S. Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ bent man vienareikšmiai yra pigi populiarioji literatūra, dvelkianti cinizmu ir chuliganizmu pačia prasčiausia šio žodžio reikšme. Knyga vis dėlto yra kai kas daugiau, nei reguliarių komentarų interneto portaluose rinkinys (beje, S. Parulskio komentarai dažnai yra tos pačios stilistikos, kaip ir daugelio interneto komentatorių).

4. Atsiminti turbūt yra svarbu. Ypač tada, kai praūžė kelios praeities devalvavimo manijos – sovietinės literatūros, poezijos ir kt. Kitas kontekstas, kuriame svarbi klasika, susijęs su mano pamėgtu Jonu Meku, kuris dažnai ištaria: „Su vyresniais nei keturiasdešimtmečiai jau nebendrauju.“ Esama žmonių gyvenime tos ribos, už kurios interesai ima siaurėti, požiūriai – vienodėti, atmintis – bukti. Klasika tada tampa itin aktuali, nes, kol prisimeni, kad iki tavęs buvo kiti, tol turbūt ir esi jaunas. Ne visais atvejais, bet dažnai… Klasika yra ideali išeitis ne literatui, nežinančiam, ką pirkti, bet nenorinčiam suklysti – perki tai, ką skaito tavo kiek paaugę vaikai, ir nušauni du zuikius: perskaitai geros literatūros, taip taisydamas nerūpestingos vaikystės apsileidimus, ir užmezgi gyvą ryšį su savo vaikais, kalbėdamas su jais apie skaitytas knygas.

Valdemaras Kukulas

1. Aštuoniasdešimt penki procentai amerikiečių norėtų gyvenime parašyti bent vieną knygą, bet tik keturiasdešimt procentų tų pačių amerikiečių per metus perskaito vieną vienintelę knygą. Protu nesuvokiama statistika, bet ji paliudyta raštu ir patvirtinta parašais. Šią absurdišką situaciją vis dėlto galima paaiškinti: sėkmės visuomenę sudaro vien savimi patenkinti žmonės, o jiems visada atrodo, kad jų gyvenimas toks reikšmingas ir svarbus, jog vertas mažiausiai knygos. Tačiau kad gyvenimas taip lengvai ir be pastangų būtų laimingas, jį reikia suvokti kuo elementariau ir banaliau, todėl sėkmės visuomenės apibūdinimą nesunkiai galime pakeisti banalybės visuomenės definicija ir tada suprasime – visuomenės sąmonėje literatūros samprata yra taip subanalinama, kad literatūrinė kūryba tampa prieinama kiekvienam beraščiui, ir taip jau yra ne tik Amerikoje. Dalia Staponkutė pasakoja, kad Kipro saloje kas antras trečias gyventojas jau ne svajoja parašyti knygą, o yra ją parašęs ir išsileidęs, ir tai yra vienas svarbiausių viešojo žmogaus prestižo kriterijų. Tad ko norėti iš Lietuvos, kurios pasąmoningas ir svarbiausias tikslas yra „amerikonėti“ – net iki visiško susinaikinimo, iki visiško savęs išsižadėjimo, užmirštant, kad gyvenimas žemiau skurdo ribos vaidinant sėkmės (arba banalybės) pilietį liudija įsisenėjusią ir jau nebeišgydomą žmogaus bei visuomenės šizofreniją. Lietuvoje šiandien rašo (nebūtinai romanus) mažiausiai septyniasdešimt procentų visuomenės, o beskaito tik specialistai ir pensininkės inteligentės. Jei recenzuotume vien rajonuose, miestuose, miesteliuose kas savaitę pasirodančias knygas, recenzijoms neužtektų „Literatūros ir meno“ ir „Nemuno“ ploto kartu sudėjus; jei prie šito srauto prijungtume visų internetinių portalų literatūrinę produkciją, įsitikintume, kad vien jau visai šitai rašliavai perskaityti (o ką jau kalbėti apie aptarimą) neužtektų visų humanitarinių institutų mokslinių bendradarbių galvų. O kur dar pensininkų ir pensininkių memuarai, kurių viešai mes nematome, bet kuriuos redaguoti (ir, žinoma, „pramušti“ spaudai) nuolat sulaukiu pasiūlymų? Literatūros kritika iš literatūros lauko išstumiama, eliminuojama tiesiog fiziškai, mechaniškai, nes elementarios knygos komentuoja, analizuoja ir vertina pačios save ir vienos kitas. grafomanijos ir vidutinybės mastai šiandien tokie dideli ir visaapimantys, kad ir grafomanija, ir vidutinybė jaučiasi esančios galingos ir apginti save, ir pasiskelbti vienintele tikra literatūra. Kas nors pasakys: čia kalbi apie klasikinės literatūros ilgesį, kalbėk apie šiandieninę literatūrą, kuri yra esmingai kitokia, nei ankstesnių amžių ir dešimtmečių literatūra, bet tokiu atveju aš klausiu: jei kalbame apie šiandieninę literatūrą kaip atskirą, autonomišką dydį, vadinasi, kalbame apie globalizuoto pasaulio, globalinės civilizacijos literatūrą, o globalizacija yra didžiulis pasaulio koncepcijų ir žmogaus sampratų masyvas, kitaip tariant, sudėtingas, komplikuotas intelektualinis ir dvasinis reiškinys, tad jei šiandieninė literatūra vis dėlto yra literatūra, kur iš jos dingsta visi didieji globalizacijos provokuojami konfliktai, nužmoginančio pasaulio ir save ginančio žmogiškumo kovos dramos? Kodėl šiandieninė literatūra, jei ji išvis literatūra, vaduojasi individų vaidmenimis ir parodomaisiais, išoriškais žmogaus pavidalais, visiškai nebekalbėdama apie žmogaus esmę? Kažkas esminga vyksta pačiame žmoguje, jei svarbiausioje savo dvasingumo teritorijoje – literatūroje – jis užleidžia vietą savo simuliakrui. Atrodytų, negali taip būti, kad žmogaus esmė, nekitusi, nenunykusi per tūkstančius metų, staiga būtų atrofavusis per kelis dešimtmečius, tačiau jei ji ir neatrofavosi, tai bent jau giliai įmigo, ir apie tai galime spręsti vien iš kalbos, matomiausio žmogaus dvasios gyvastingumo paliudijimo, nykimo ir nunykimo: per du dešimtmečius tapome daugiausia rašančia (ypač skundus) ir mažiausiai skaitančia tauta, kurioje ketvirtokai pagal raštingumo lygį užima paskutinę vietą Europoje, o absolventai be gramatinių ir skyrybos klaidų nesugeba parašyti net pareiškimo priimti į darbą. Tokia yra mūsų literatūros kasdienybė. Būtų mano valia, uždrausčiau versti ir leisti bet kokią šiuolaikinę prozą, kol atskiras kūrinys nebus pripažintas klasika savojoje literatūroje (atrodo, kad klasikos fondai net labiausiai komercializuotose kultūrose kaupiasi dar gana nuosekliai ir objektyviai, visus postmodernizmus atidedant kultūros proceso aktyvams), nes būtent vidutinybės, grafomanijos vyravimas šiandieninėje Vakarų kultūroje labiausiai ir dezorientuoja mūsų kultūros vartotoją: jei prancūzas susilaukia sėkmės parašęs romaną apie prekybos centro šurmulį, kodėl aš negaliu sukalti apysakos apie poliklinikos laukiamąjį? Jei koks nors belgas sukala populiarų pamfletą aprašinėdamas juodąsias reklamos technologijas, kodėl aš negaliu sukurti tegu ir labai plokščios parabolės apie prekybos sandėlių tinklą? Niekas nesako, kad negalima sukurti geros literatūros ir prekybos centre, bet literatūra privalo esmingai kalbėti ką kita, prekybos centrui atliekant vien dekoratyvinę, veiksmo fono funkciją, o dabar atrodo, kad pati technologija, prekybos vidinė sąranga yra svarbiausias meno tyrinėjimo objektas (kiek toli šiuo keliu nuklydo dailė, jau nebekalbu). Šiandieninės prozos (taip pat ir lietuvių) tiesiog nebeįmanoma skaityti, nes kaimynų gyvenimas ir įdomesnis, ir komplikuotesnis už dažną postmodernų postmodernaus romano herojų; ir paprasta gyvenimiška biografija už literatūrą pranašesnė bent jau tuo, kad jos perskaitymas atveria daugiau atsakymų ir versijų galimybių, negu iš anksto autoriaus reglamentuotas tekstas. Literatūra prarado gelmės vertikalę ir metafizinės aukštumos perspektyvą, ji užsikuitė buity ir pačiuose banaliausiuose banalaus autoriaus potyriuose, net sunku patikėti, kad šitam katastrofiškam nuopuoliui išsipildyti tereikėjo vos dvidešimties metų. Kokia trumpa gali būti ne tik žmogaus, bet ir pačios literatūros atmintis! Visais laikais literatūra kalbėjo apie žmogaus vargą ir kančią, apie jo užprogramuotą nuopuolį ir amžiną kovą su savimi, apie nesibaigiančią autentiškos asmenybės ir ją reglamentuojančios visuomeninės sanklodos konfliktą ir kovą, ir tos literatūros kritika, sekdama literatūrą, taip pat svarstė universalius, globalius žmogaus būties klausimus, vadinasi, ji ir pati buvo literatūra. Dabar net geriausių norų turėdama aukščiausios kvalifikacijos kritika priversta knaisiotis nagrinėjamos knygos pateiktose buitinėse smulkmenose ir egzistencinėse atliekose, ir taip ji pati tampa už-egzistencinių, už-būtinių temelių ir problemėlių sąvadu. Sakytume, kritika gali gelbėtis kalbėdama apie meninę kalbą ir poetiką, bet nei meninės kalbos, nei poetikos šiandieninėje prozoje jau nebėra (gal išskyrus Grigorijų Kanovičių, Valdą Papievį, dar vieną kitą, kurie, deja, priklauso taip pat iš literatūros jau besitraukiančiųjų gretai). Anksčiau mus stulbindavo Mykolo Sluckio metaforinės kalbos dirbtinumas, mechaniškas žodyninės žaliavos perkėlimas į savo kūrinio meninį audinį, bet M. Sluckio gimtoji kalba nebūtinai buvo lietuvių kalba. O kaip dabar paaiškinti tas pačias metaforos kūrimo tendencijas Lauros Sintijos Černiauskaitės prozoje?

Tiesa, susitarkime, kad visoje šioje pastraipoje buvo kalbama iš pačios literatūros, iš jos giliosios prigimties ir pašaukimo pozicijų, kurios šiandieninei visuomenei visai nerūpi. Jei kalbėtume apie visuomeninį šiandieninės prozos rezonansą, turėtume pripažinti, kad ji adekvačiai atspindi mūsų visų intelektualinį, moralinį nuosmukį ir totalų skurdą. Vadinasi, literatūra skaitytojui teikia tai, ko iš jos laukiama, ir tai yra galutinis nuosprendis jai.

2. Jeigu džiaugtumėmės dėl emigracinės problematikos mūsų prozoje suvešėjimo, turėtume džiaugtis ir tuo, kad atsirado politinis, prekybinis, reklaminis, dabar jau – ir verslo romanas. Kai kuriuos kritikus tai džiugina ir jie tai įvardija kaip iki šiol lietuvių literatūros nepatirtą stilių ir žanrų įvairovę. Manęs tai absoliučiai nedžiugina, nes ta įvairovė skleidžiasi labai susmulkėjusioje ir banalioje problematikos erdvėje (paprasčiausiai nematau žmogaus koncepcijų gausos ir įvairovės), nes visose šiose įvairialypių romanų variacijose kalbama vien apie išorinę, turistinę, parodomąją žmogaus patirtį, net neužsimenant apie gilumines žmogaus atvertis ir esmines žmogiškumo įžvalgas. Kiek teko vartyti tokių romanų (apie perskaitymą negali būti nė kalbos), tai būna dažniausiai sentimentalūs, moralizuojantys socialiniai traktatai su vienokia ar kitokia tendencinga pabaiga, pagrindinė ir vienintelė pasakotojo būsena ir pasakojimo išeities taškas – savęs gailėjimasis ir apgailėjimas svetimoje, priešiškoje aplinkoje. Arba – priešingai – visiškas sutapimas su lengvabūdiška, banalia ir neįpareigojančia Vakarų didmiesčio kasdienybe, tuo labiau apgailėtina, kad vietinėje aplinkoje toks banalus pasakotojas jaustų psichologinį diskomfortą ir iš to knygoje išsiskeltų bent šioks toks konfliktas. Daugiausia, ką tokia „turistinė“ literatūra galėtų duoti, tai atnaujinti mūsų prozos pasakojimo būdus (tokia pastanga matyti debiutinėje Sandros Bernotaitės knygoje), bet, viena, tos literatūros autoriai per mažai literatūriškai išprusę, kad žinotų, ko ieškoti ir iš ko mokytis naujai „apgyventose“ literatūrose, antra, ir be jų formos požiūriu mūsų literatūra dar sovietmečiu tapo tokia lanksti ir marga, kad šiandien erdvės pakanka bet kokių skonių, bet kokių polinkių debiutantui. Taigi ir šitas galimas emigracijos privalumas atkrinta. Nesuprantu kito dalyko: po kojomis voliojasi didžiulė egzistencinė – vidinės emigracijos – problema, kuri galėtų išmaitinti didelę, gilią ir gausią literatūrą, bet niekos jos nepastebi ir apie ją nekalba. Juk neįsivaizduojama situacija, kad absoliučiai visi piliečiai savo valstybėje būtų paversti benamiais, žmonėmis be tėvynės, kitaip tariant, okupuoti ir išnaudojami savos valstybės tarsi nuožmiausio priešo, kurio tikslas – sunaikinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus pavergtą tautą. Kaip tik šitaip šiandieninėje Lietuvoje jaučiasi statistinis lietuvis ir egzistencinės gelmės bei gilmės šioje žmogaus situacijoje gal net daugiau, negu pokario miško kovos, ilgai maitinusios geriausią sovietmečio lietuvių literatūrą. Tokių egzistencinių gelmenų ir gilmenų surasčiau ir daugiau, o kad jos netampa literatūros varomąja jėga, liudija, kad šiandien į literatūrą ateina labai paviršutiniško mąstymo ir paviršutiniškos jausenos žmonės. Talentus pakeitė amatininkai, ir tai suprantama, nes talentas genetiškai neatsiejamas nuo kančios ir savigraužos, o kančios problematika sėkmės visuomenėje yra paprasčiausiai uždrausta. Net į fizinę emigraciją būtų galima pažiūrėti ne buitiniu, turistiniu, o tautos egzistencijos požiūriu, bet tautos problematika globalioje visuomenėje taip pat uždrausta. Lieka emigraciją suvokti vien kaip socialinę dabarties aktualiją. ir blogiausia, kai rašytojai ne emigrantai, rašytojai profesionalai pajunta tos aktualijos trauką ir puola vykdyti pilietinę misiją – rašyti apie sunkią emigrantų dalią. Geriausias pavyzdys čia būtų Birutės Jonuškaitės romanas „Baltų užtrauktukų tango“: prikišama ir net nedangstoma temos konjunktūra šiaip jau talentingą rašytoją įsuka į tokią paviršutiniškumo, buitiškumo, banalumo patyrimų karuselę, kad detaliai išrašytus puslapius apie pagrindinės veikėjos medicinos disertaciją imi suvokti kaip negailestingą savo romano autorecenziją: jei čia buvo galima laikytis dalykinės ir meninės precizijos, tai kodėl niekur kitur jos nepaisoma? Vadinasi, ir pati rašytoja į savo kūrinį žiūri kaip į nemylimiausią pavainikį, o kai pabaigoje šiaip jau per visas siūles braškantis tekstas „sutvirtinamas“ dar ir interviu su Liūne Sutema, išvis nebežinai, ką sakyti.

3. Kalbėti apie konkrečias knygas, kai iš anksto žinai, kad jų pasirodymą ar nepasirodymą lėmė ne tiek objektyvios priežastys, apie kurias jau kalbėjau, kiek ekonominė situacija (tiksliau – beraščių vadovaujama valstybinė politika), šiek tiek nejauku: juk žinome, kad 2010 m. leidyklos beveik visai negavo valstybinio finansavimo, tad leido tai, ką išgalėjo paremti patys autoriai, kad būtent 2010 m. buvo beveik iki minimumo nurėžtos menininkų stipendijos, tad rašytojams, nori nenori, teko redaktoriauti, žurnalistauti ir šiaip turistauti, nors tai galbūt labai pravartu paviršutiniško „šiuolaikinio“ rašytojo patyrimui, bet pražūtinga estetinių gelmenų ieškotojui. Todėl nė kiek nesistebiu, kad iš dviejų puslapių poezijos knygų sąrašo tegaliu išsirinkti vos kelias pavardes. Be išlygų išskirčiau tik vieną knygą – Jono Kalinausko eilėraščių rinkinį „Plunksnų plėšytojos“, ir išskirčiau tik todėl, kad ji – J. Kalinausko: kiek niekam nereikalingų knygų šis žmogus turėjo parašyti, kad dabar su paskutiniais dviem rinkiniais atsistotų tarp svarbiausiųjų autentiškų poetų! Ir ką jam dabar daryti? Algimanto Bučio pavyzdžiu išsižadėti ankstesnės savo kūrybos? Pasiūlyti ją suvokti kaip be galo klampią, suveltą poetinę žaliavą dabartiniam nuskaidrėjimui, pabrėžiant, kad antai kiek daug žodžių buvo ankstesniuose eilėraščiuose, o dabar vietoj jų – dažniausiai daugtaškiai, brūkšniai, šiaip pauzės, ir tai yra autentiškiausias poetinio mąstymo ženklas? O gal kliautis vien tais, kurie J. Kalinauską pradėjo skaityti kaip tik nuo „Miego meistro“ ir apie ankstesnes knygas nieko nenutuokia? Aišku tik viena: talentas yra tokia nenuspėjama ir mįslinga materija, kad niekada nežinai (perfrazuojant poeto sesers knygos pavadinimą), kada jis pabus ir apstulbins, ir kada, tiek metų stulbinęs, išduos. Visa kita – normalu: Rimvydas Stankevičius išlieka poetas, nors jo „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ yra gerokai silpnesni už „Laužiu antspaudą“: matyt, nederėjo įsiklausyti į skaitytojų priekaištus dėl per didelio liūdesio, nes per didelis valiūkiškumas vis dėlto pastarojo neatsveria ir nepavaduoja. Kad ir kas nutiktų, Algimantas Mikuta taip pat visada išliks poetu, nors „Veranda“ yra turbūt silpnesnė už kitas jo knygas. Leonardas Gutauskas („Urbo kalnas“) ir Robertas Keturakis („Nuprausti mėnesienos“) nužudo patys save nevaldoma teksto kiekybe. Tačiau kiekybė – ne visada blogis, Jono Juškaičio vos ne 800 puslapių rinktinė „Tolimos dainos“ dėl eilėraščių gausos nėmaž   nepabosta, o čia glumina autorių nesusigaudymas, ką ir kaip jie rašo. Kartais sunku patikėti, kad štai šito puikaus eilėraščio autorius galėjo parašyti štai šitą grafomanijos šedevrą, o kalbos muzikalumo virtuozas staiga ima nebeiššvebeldžiuoja elementaraus sakinio. Nieko esminga negaliu pasakyti nei apie Gintaro Bleizgio „Joną Krikštytoją“, nei apie Kornelijaus Platelio „Karstinius reiškinius“.

Neką daugiau paminėtina surasčiau ir iš prozos knygų sąrašo. Kuo toliau, tuo labiau geriausias, intelektualiausias ir novatoriškiausias iš šiandien rašančių prozininkų man atrodo Vytautas Martinkus, nors niekas apie jį pernelyg daug nei rašo, nei Nacionalinių premijų komitetas jam dėmesingas (tiesa, viename pokalbyje visai neseniai jį vienintelį prozininką ir eseistę Giedrą Radvilavičiūtę paminėjo Violeta Kelertienė). Tai sakydamas turiu galvoje pirmiausia ne pernai pasirodžiusį jo „Žemaičių garlėkį“ (nors ir jį taip pat), bet ankstesnes apysakas apie autoriaus metafizines keliones su savo šunimi po šio pasaulio slėpinius, kurie, paradoksalu,  V. Martinkaus kūryboje yra susiję į tokį vientisą, nedalomą probleminį mazgą, kad darosi keista, kaip kitiems rašytojams pavyksta jį taip neatsakingai išdraskyti ir išbarstyti. Bet V. Martinkui, kaip ir J. Kalinauskui, taip pat tenka spręsti klausimą, ką daryti su ankstesniąja savo kūryba, ypač „Medžiokle draustinyje“, apdovanota anuomete Respublikine premija. Jokių problemų nebeturi spręsti Jonas Mikelinskas („Dinozauro ausyje“): tokios patirties rašytojui, atrodo, net individualus stilius nebūtinas, nes tyliai ir tyloje apmąstyta patirtis jau pati yra ir intonacija, ir ilgo, monotoniško gyvenimo ritmas. Ne prie savo kartos, o prie J. Mikelinsko mąstymo sanklodos rašytojų šliejasi ir V. Papievis su romanu „Eiti“, todėl jį ankstesnėse pastraipose ir priskyriau prie išeinančiųjų rašytojų, ir net neparadoksalu, kad išėjimo, amžino atsisveikinimo egzistencinė situacija yra ir V. Papievio prozos turinys, ir jos poetika. Egzistencinę atsisveikinimo būseną racionaliais apmąstymais ir apibendrinimais suaktualina Marcelijus Martinaitis atsiminimų tome „Mes gyvenome“, ir tai yra paskutinė knyga, kurią norėčiau išskirti iš praėjusių metų prozos derliaus. Iš čia suminėtų pavardžių turbūt aiškiai matyti ir mano santykis su „senaisiais“ ir „naujaisiais“ rašytojais: ir pagal charakterį, ir pagal etines nuostatas, ir pagal mąstymo būdą esu senas bei senamadiškas (dabar jau ir fiziškai visai sutapau su senimu), tad mano geriausia draugija pirmiausia yra išėjusiųjų draugija ir knygos, kurios gali būti parašytos ir jaunų autorių. Sunku apsakyti, kokia tuštuma atsivėrė po Vlado Šimkaus (dar daug mėnesių eidamas iš parduotuvės instinktyviai sukdavau ne savo, o jo namų link, net ir dabar dažnai matau jį sėdintį savo fotely), Alfonso Maldonio (dar kelis mėnesius kiekvieną sekmadienį popiet instinktyviai įsitempdavau: tuoj paskambins A. Maldonis), Jono Strielkūno (be jo, atrodo, išvis nebeturiu su kuo bendrauti pasibuvimuose, pasisėdėjimuose po kokių nors literatūrinių renginių – jaukiai ir neįsipareigojančiai), Onės Baliukonytės (man ji taip ir netapo Baliukone, kuri vis vien ne Baliukonės, o Baliukonytės balsu šypsodavosi: suprantu, suprantu, kad tu tik apginti mane norėjai, o matai, kaip išėjo), Irenos Kostkevičiūtės (taip ir girdžiu įsakmų, džiūgaujantį balsą telefono ragelyje: įsivaizduoji, šiandien centre pargriuvau; apstulbstu, nes mano akyse ir dūšioje Irena yra beveik bendraamžė, visų visuomeninių akcijų bendražygė, nors išties vos ne trim dešimtim už mane vyresnė), Vandos Zaborskaitės mirties. O ir mano jaunystės draugai beveik, na, ne visai visi, bet beveik visi jau po žeme (Algirdas Verba, Elena Mezginaitė, Vaidotas Daunys, Raimondas Jonutis). O Justino Marcinkevičiaus mirtis apskritai sujaukė visas tikrovės ir kūrybos vertinimo koordinates: jaunieji patys nesuvokia, kiek daug jų pačių kūrybos prasmių ir suvokimo galimybių nusinešė nueidamas šis poetas. Kuo labiau jaunųjų nemėgstamas ir ignoruojamas, tuo labiau šis žmogus buvo literatūrinės visatos centras. Kita vertus, šita vienatvė tarp gyvųjų ir gyvenimas su mirusiaisiais gal padeda adekvačiau pamatyti, suvokti, kas esminga vyksta šiandieninėje literatūroje, o kas – tik triukšmas. Tarkim, ir į šį klausimą atsakinėdamas baigsiu pasvarstymu apie triukšmą, kurį kelia vadinamoji eseistika. Mano galva, tikros filosofinės eseistikos (o tik tokia ji ir tegali būti) šiandien mūsų literatūroje beveik nėra, yra arba neišsipildžiusi buitinė publicistika, arba neišbaigta proza, ir tam neišbaigtumui, neišsipildymui apibūdinti pasiskolintas visiš-kai netinkamas žanrinis apibūdinimas (tiksliai reikėtų tuos rankraščius vadinti juodraščiais), be to, eseistika yra pabrėžtinai „pagalbinis“, „lydimasis“ žanras. Ją gali rašyti tik rašytojas ar poetas, turintis stabilų, patikimą savo originaliosios kūrybos kapitalą, tuomet eseistika būtų raktas ir kodas į atraminių jo raštų turinį bei prasmes. Tai, kad dabar trečdalį prozos sąrašo (ir trečdalį, o kartais ir visą pusę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromo dvyliktuko) sudaro kaip tik eseistika, liudija du dalykus: arba dabar išties nėra ir negali būti tikros autentiškos literatūros, iš kurios fragmentų būtų įmanoma konstruoti bent kiek konceptualius estetinio žvalgymo centrus, arba patys vertintojai yra tokio mąstymo ir mentaliteto, kad tik simuliakras jiems ir teatrodo autentiškas daiktas (gal kitaip ir negali būti, juk kritikai taip pat ateina iš tos pačios sėkmės ir banalybės visuomenės).

4. Jei šitaip, tai gerai. Vadinasi, tikrovės, taigi ir estetinio suvokimo ratas sukasi, ir mes vėl anksčiau ar vėliau atsidursime tikros literatūros ir tikro gyvenimo zonoje. Kiekvienam literatūros žmogui, o juo labiau kritikui, būtina turėti gausią ir įvairią geros senos klasikinės literatūros biblioteką ir po trijų keturių šiuolaikiškų knygų perskaityti tomą geros klasikos, antraip išties gali prarasti skonį ir supratimą, kas yra menas ir estetinė vertybė. Mano galva, pagrindinė jaunųjų kūrybos susmulkėjimo ir absoliutaus banalumo priežastis ir yra ta, kad jie teskaito tik vieni kitus ir tik panašius į save, o žmogaus gelmės vertikalė ir transcendentinė metafizinių erdvių perspektyva veriasi tik monumentaliuose, klasikoje užfiksuotuose žmogaus ir pasaulio modeliuose. Apskritai niekinga ir menka dalyvauti vien bendraamžių ir bendražygių turnyruose, nes čia susiformuojančios hierarchijos ir vertybinės skalės visada būna geriausiu atveju žaidybinės, o blogiausiu atveju – šizofreninės (Sigito Gedos sekėjų ratelio realybė). Autentiškas talentas rungtyniauja tik su mirusiais autoritetais ir tik jų patarimo klausia. Klasikos sugrįžimas į literatūros kasdienybę yra kaip reta sveikintinas reiškinys, bet ką daryti su įgimtu menininko egocentrizmu? Antai dabar įvairios humanitarinės mokslo institucijos su Švietimo ir mokslo ministerija rengia naujas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo programas, jei teisingai suprantu, nuo formalios teksto analizės vėl bus grįžta prie pasakojimo, meninio teksto visumos išgyvenimo ir pajautimo, ir tai labai gerai (nes dabar buvo mokoma ne literatūros suvokimo, o literatūros analizės metodų istorijos), bet apie ką diskutuoja tų programų vertintojai? Užkliuvo, kad mokyklinėse programose, išskyrus Aidą Marčėną, nebeliko gyvų rašytojų. Reikėtų tik džiaugtis, kad gyvieji nebebus studijuojami mokyklose, nes ką esminga mokykloje galima kalbėti remiantis paviršutiniškumo estetika nuspalvinta paviršutiniškos tikrovės apoteoze? Kas kita, kad abejoju, ar šiandieninis „sėkmės visuomenės“ subrandintas mokytojas sugebės ką nors esminga pasakyti ir apie klasiką. Ar ir mokyklose nenutiks taip, kaip jau seniai yra nutikę leidybinėje praktikoje: skelbti adaptuotus, neatpažįstamai suniokotus klasikos veikalus arba išvis juos pateikti komiksų pavidalu.

Parengė Regimantas Tamošaitis