Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12

Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius

 

„Skinant avietę, staiga Maironis – aiškiai, įsakmiai: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!“ Atskirai sąmonei toks aukštas mostas atrodo neįmanomas. Tai perimta, atsišaukta į balsą, kitiems negirdimą. Iš praeities, bet pasikartojanti būsena – herojinė, pasionarinė. Tai herojinio epo atmintis ypatingose, iš ypatingumo ir kūrybingose sąmonėse. Kūrybingas tas, kas girdi iš giliai, girdi ir atsiliepia“; „Sužadinti savyje būseną ir į ją nugrimzti. Tada pasikliauti akimis, ranka, judesiu, kūnu. Tą žinojo senieji meistrai, jei ir nežinojo, kad meistrai“, – tai citatos iš naujausios profesorės Viktorijos Daujotytės knygos „Iš Bileišių vasarų“. Tarsi – ne apie save. Profesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Bet argi ne šitai – argi ne tas nuolatinis dėmesys kitiems – kaip tik daugiausiai apie ją ir pasako?

Tikrąjį savo gimtadienį gruodžio 23-iąją švęsiančią Profesorę kalbina buvęs jos studentas.

 

– Jeigu ištariami žodžiai „lietuvių literatūra“, akivaizdu, kad bus ištarta ir „Viktorija Daujotytė“. Jei ištariama „Viktorija Daujotytė“ – natūralu, kad tuoj pasigirs: „lietuvių literatūra“. Šiandien visiems tai taip savaime suprantama, kad, atrodo, kitaip būti nė negalėtų. Bet juk galėjo nutikti ir kitaip – galėjome turėti Viktoriją Daujotytę ūkininkę, „aptiekorienę“ ar, tarkim, vienuolę… Įtariu, Jūsų tėveliai net nežinojo, kad lietuvių literatūra gali būti specialybe, kad iš jos galima būtų pelnyti duoną ir kad joje žmogui užtektų darbo visam gyvenimui? Jau žinau, kad labai anksti pradėjote kalbėti, kad godžiai skaitėte gimtosios trobos sienas, išklijuotas laikraščiais, „kantičkas“, kad jau ankstyvojoje vaikystėje ištarėte žodžius, bylojančius apie įgimtą kalbos pojūtį ir gebėjimą gliaudyti prasmes: „Mamule, aš neplepu, o kalbu“, tačiau vis tiek turėjo būti kažkas konkretesnio, pašaukusio Jus lituanistikai ir lietuvių literatūrai. Taigi, kas? Jūsų mokyklos mokytojas? Ant krosnies ar mokyklos suole perskaitytas tekstas? Prašyčiau papasakoti, kaip klostėsi Jūsų meilės reikalai su lietuvių kalba ir literatūra ikimokykliniais bei moksleiviškais laikais, kaip ir kada supratote, kad būtent per šiuos vartus norite žengti į save ir pasaulį?

Ir dar – norėčiau, kad pagaliau praskleistumėte Jūsų gimimo paslapties šydą – kaip nutiko, kad turite tris gimtadienius ir Jūsų gimimą švenčiame kone pusmetį? Suprantu, su legendinėmis asmenybėmis kitaip nė būti negali, bet vis dėlto – kuri iš gimimo dienų – tikriausioji ir ką reiškia jų gausa?

V. D. Ačiū už pokalbio pradžią, kuriame man dar sykį prisieis susitikti ir su savo pradžia, kuri kiekvienam mūsų prieinama tik kaip pasakojimas – ir kaip pasakojimas apie kiekvieną mūsų. Ir tuose pasakojimuose, kad ir kokiuose menkuose, iš nedaug žodžių, juk slypi ir literatūros galimybės, ir pati literatūra. Literatūros yra daugiau nei mūsų, atskirųjų, mažųjų. Literatūra yra daugiau už patį talentingiausią.

Pokalbyje turėtų būti bent kiek savityros. Ir bandymo apie save bent iš dalies kalbėti kaip apie kitą. Priartėti prie savęs kiek įmanoma, bet ir atsitraukti. Manojo laiko vaikai augo įstrigusio karo konvulsijose: ne vieno žuvęs, nesugrįžęs ar kažkur esantis tėvas, be laiko pasiligojusios, pasenusios motinos, pokaris, pirmieji kolchozai, grubi ideologinė sąmonės sovietizacija, ateizacija. Skaudžios vaikiškos traumos – kur ir kaip slėpti tą raudoną kaklaraištį, užrištą mokykloje, jei namuose negali jo parodyti, nei išsiskalbti, nei „išsiprosyti“, kaip reikalaujama. Sekmadienį motina vedasi į bažnyčią, pirmadienį mokytoja, sukdama akis į šoną, aiškina, kad Dievo nėra ir kad jis tik tamsių, neraštingų žmonių išsigalvojimas. Kad ir netiesiogiai, bet buvom nuteikiami prieš tėvus, prieš senelius – tai jie tie tamsūs neraštingi.

Atsimenu savo svarstymą – bet juk ne, ir mama, ir tėvas moka ir rašyti, ir skaityti, ir seneliai moka. Kaip galėjau suprasti, prosenelis Antanas Šliogeris, stiprios žemaičių giminės ainis, geras ūkininkas, sodininkas, augalininkas, spaudos draudimo metais buvo ir „daraktorius“, rašto mokė savo keturias dukteris, kartu ir kaimynų vaikus, daugiausia iš mažųjų dvarelių, iš tos atskirosios genties, kurią ir sudarė žemaičiai bajorai: man atrodė, kad Dionizą Pošką aš esu sutikusi, kad jo „darželis“ ir mano matytas, „taisytas“. Užvenčio „seną dvarą“, autentiškai pavaizduotą Šatrijos Raganos, atpažinau kaip vietą, kurioje kažkada, prieš šimtmečius, yra klajojusi ir mano siela. Jei gyvenimas būtų ėjęs kitu keliu, man galėjo būti nulemtos ir knygų lentynos, ir seni paveikslai, ir šviesesnė aplinka. Bent pačiu krašteliu mane dar palytėjo žemaičių bajorų dvasia, „onoras“, tebejaustas ir labai gyvenimo suvarginto tėvo.

Bet ir vėl įskila – mano mama buvo priešiška bajorams, nors viena jos kilmės šaka (Stulginskių) taip pat buvo bajoriška, ji buvo visiškai persiėmusi Lietuvos respublikos ugdyta tautine, etnine dvasia: nenorėjo girdėti lenkų kalbos, kuria dar kalbėjo, giedojo, meldėsi bajorai Šliogeriai. Ne, tik lietuviškai, nes lenkai atėmė mūsų Vilnių; ji atsiminė knygelę, kurioje su mokytoja klijavo už centus perkamus ženkliukus „Vilniui vaduoti“. Prisiminė Pupų Dėdę – „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Savo patirtyje mama neturėjo nieko brangesnio už savo pradžios mokyklą, už jos mokytoją, didžiausią autoritetą.

Dar iki pradėdama lankyti Siriškės pradinę, aš jau buvau „baigusi“ mamos pradžios mokyklą, ne, rašyti nesimokiau, tik „literatūros“ ir „istorijos“. Ir tik to, kas buvo lietuviška, „patriotiška“: didieji kunigaikščiai, ypač Vytautas, aišku, jo motina Birutė, Palangos Lurdas, kur ji esanti palaidota. Ir Varnių Lurdas jai buvo pati švenčiausia vieta, vis ką „apsižadėdavo“, tai žvakę, didelę, vaško, pastatyti, tai „keliais apeiti“ – daug vargų patyrė, šešis pagimdė, užaugino ir už juos kentėjo.

Mamos literatūra – Jurgis Zauerveinas, Vincas Kudirka, Maironis. „Lietuviais esame mes gimę…“, ypač Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…“ Esu jau tai minėjusi, pakartoju; ką daryti, juk ir mažiausias, asmeniškiausias mitas laikosi pakartojimu. Mama turėjo ir nuosavos „literatūros“, persikurtos, prisitaikytos, pusbalsiu vis ką niūniuodavo, nors nebuvo balsinga. Ir vis graudžiai apie „kareivius“, apie žūstančius brolius: saulėto ryto nesulaukęs, jaunas kary, tautos sūnau, tu užgesai, kai saulė švito, laimėjai kovą, tik ne sau; prajojo kareivis pro šalį, pro savo gimtus namelius ir liūdną dainelę dainavo – nameliai, palieku aš jus… Partizanines, ypač „Palinko liepa palei kelią…“, mokėjo ir „vesti“.

Tokia dainuojamoji, niūniuojamoji literatūra, pusiau tautosakinė, romansinė. Ir „kantičkinė“, bet labiau iš senosios Bronislovos Šliogerytės-Daujotienės, pagarsėjusios giedorkos. Vyskupo Motiejaus Valančiaus storą maldaknygę „Knyga Giesmių arba Kanticzkos“ paveldėjau iš tėvo sesers – tebeturiu, tebesaugau. Pasakų, vėlgi sumišusių su gyvenimo atsitikimais ir atitikimais, daugiausia girdėjau iš babūnėlės Paulinos Stulginskienės, jau iš mamos pusės. Mokėjo pasakoti labai įtikinamai, graudindamasi, šluostydamasi ašaras.

Perpasakojau dukraitėms apie jauną vaikiną, žiemą, per speigą rogėmis grįžusį per girią, kaip jį vijosi vilkų gauja, kaip iš paskutiniųjų bėgo bėrukas, kaip, kol… Ir baigdavo – tai Miečius, kaimynas, jau senas, matai, koks jo veidas… Du motyvus, vis skirtingai pasakojamus, įsiminiau iki šiol: apie Vandą, gražią mergą, lenkų karalaitę ir apie stebuklingąją gėlelę… Abu motyvus buvau pririšusi prie gyvenimo: gražią mergą Vandą prie metais vyresnės pusseserės Vandos, lenkusios mane vikrumu ir gražumu, stebuklingą gėlelę prie babūnėlės darželyje tik vienai dienai pražystančios didžiažiedės aguonos… Ta stebuklinga gėlelė buvo pirmasis mano išgirstas kūrinys apie meilę, pasiaukojančią ir amžiną…

Pasakojimų apie save, jau ir nutolusių nuo pradžios, turiu nemažai. Negaliu pasakyti, kodėl man, jau kiek paaugusiai, senelės, tetos ir net dėdės mėgo pasakoti, kaip aš gimiau „tokiu baisiu laiku“, kaip mane krikštijo… kaip iš pradžių augau be tėvo… Paauglystėje tų pasakojimų nemėgau, bandydavau išvengti.

Ta mano „metrikų“ istorija. Norėjau tikros savo gimimo dienos, nors spalis man gražus, ypač pradžia, atitinka mano melancholines būsenas. Gimiau 1944 metų gruodžio 23 dieną. Jau silpstančia ranka mama šią datą dar užrašė ant kalėdinio atviruko – tokie mano tikrieji metrikai. Žemaitija liepsnojo, Kūčių naktį degė Pavandenė, mano gimtosios parapijos centras, kur senelių iš motinos pusės kapai, kur baigsiu vidurinę.

Kaimo vyrai sugaudyti į sovietinę armiją – ir mano tėvas, ir mamos sesers vyras. Mašina su „rekrūtais“ vertėsi slidžiame kelyje – žuvo kaimynų sūnus. „Ne, negalvojom, kad dar gyvensim, kad tas kūdikis išgyvens“, – sakė mama.

Krikštijo Pavandenėje 1945 metų sausio 6 dieną, per Tris Karalius. Krikštijo senelis Jonas Daujotis ir mamos pusseserė Ona Mažuknaitė; gimimo data užrašyta 1945 metų sausio 2 diena; krikšto mamos vardas – ne Ona, o Juzefa. Juzefa, o ne Paulina, užrašyta ir mama. Kas bepasakys kodėl, gal kad visi buvo išsigandę, sutrikę. Klebonas numojęs ranka į pinigus, tabokos duok, jei turi, pasakęs seneliui. Krikštijo kunigas Juozapas Miklovas. Bažnytiniai metrikai tebebuvo svarbiausias dokumentas: „Viktorija Daujotaitė, Vaclovo, gimusi 1945.1.2 d., Užgirių kaime, krikštyta 1945.1.6 d. Pavandenės bažnyčioje, visomis sakramento apeigomis, teisėtoje moterystėje, krikštijo kun. Juozapas Miklovas.“ Juozapo, Juozapos vardas man kažkaip yra lemtingas. Kunigo Miklovo kapą lankiau Palangos bažnyčios šventoriuje.

Tą laiką nuo mano gimimo iki metrikų „išėmimo“ 1945-ųjų rudenį mama buvo viena, tėvas dar nebuvo iš karų ir nelaisvių grįžęs. Viena turėjo spręsti. Pėsčia ėjo į Varnius. Valdiškoje įstaigoje nerodė metrikų, gal nenorėjo, kad jos vardas būtų ne tas; koks dokumentas su netikru motinos vardu. „Gal baudos bijojau, kad vaikas neužregistruotas…“ – ir taip man yra sakiusi. Gal buvo ir kitų priežasčių. Esu minėjusi tas savo biografijos pradžios komplikacijas, gal tai ir nėra svarbu, tiesiog nebėra, bet pirmą sykį cituoju metrikus, kurių kopiją tada, kai galvojau, kad gal reiktų oficialiai „atsitaisyti“, man parūpino garbusis Varnių kanauninkas Jonas Petrauskis.

Literatūros žodžio mano pirminėje aplinkoje tikrai nebuvo, nebuvau jo girdėjusi. Ilgai nežinojau ir to, kad yra rašytojai, poetai. Mokėjau pirmąjį „Tautos giesmės“ posmą, aišku, iš mamos, iki šiol atsimenu jos „paspaustą“ frazės dalį „…tu didvyrių žemė“, bet negreit sužinojau, kad tai – Kudirka. Negirdėjau net Maironio, ką bekalbėti apie Dagilėlį. Žinojau tik Žemaitę, iki šiol akyse matau žalią Žemaitės raštų tomą prie babūnės Daujotienės lovos, su įdėtais akiniais, su vilnoniu siūlu parišta kojele… Bet ji nesakė, kad rašytoja, sakė – ta Žemaitė, Julija ta…

Buvome nemaža šeima, didelis stalas. Gyvenome arti mokyklos, į kurią iš gretimo kaimo (ir per pūgas, lietų) eidavo ir pusbroliai, pusseserės, užeidavo, nakvodavo, o vietos nebuvo daug. Apie savo kambarį ir baigdama vidurinę, rodos, nebuvau girdėjusi. Nebent kokios vienturtės – buvo tokia ypatinga mergina mano kaimynystėje; kaip parinkta, gražiu vardu ir pavarde – Aldona Norvilaitė, tokia šviesiaveidė, vienturtė, mylima, lepinama, mokėsi Šiaulių pedagoginiame universitete. Turėjo savo kambarį su langu į seną sodą, į liepų alėją, įsivedė kartą mane, dar mokinukę… Žinojau, kad Aldona bus mokytoja. Ir pati norėjau ja būti. Laimė, kad turėjau gerų mokytojų. Jei būčiau jų nesutikusi, būčiau juos susigalvojusi, susikūrusi vaizduotėje.

Žmogui per daug žmogaus. Tarp žmogaus ir žmogaus turi būti tarpas, tuštuma distancijai, atokumui. Pamatyti kitą iš toliau, kad galėtum pamatyti, o jau pamatytą prisitraukti. Iš nuolatinio arti buvimo neišvengiama trintis, tiesiog trūksta erdvės.

Dabar galvoju, kad tą žmogiškąjį namų tankumą retino, būtinuosius tarpus didino, erdvino neaprėpiamas nežmogiškas pasaulis – naminių gyvūnų, gyvulių, paukščių, augalų, daržo, lauko, sodno, miško. Išeiti iš trobos, užeiti už didžiųjų medžių, atsisėsti ant akmens, būti čia pat, saugiai, bet jau atskirai, aptarpuotai iš visų pusių. Kalbinti rūpužę, atsiminti iš po Keiniškės pamatų išlendantį žaltį. Į imlią vaiko sielą nežmogiškasis pasaulis plūste plūsta, skleidžiasi tyliąja vidine kalba. Galvelė vis pakelta į viršų – į aukštų medžių viršūnes, į dangų; senutis, mėgdavęs ilgai sėdėti ant suoliuko vakarais, parodė žvaigždes – matai, Paukščių Takas, juo ir mirusių dūšios keliauja, o kur, niekas nežino…

Gyvūnai – neįsivaizdavau, kad galima gyventi be katino ar šuns, tik ne troboje, jie kaip ir žmonės dirbo: šuo saugojo namus, katinas gynė nuo pelių, tik vakarais gaudavo ką palakti, šuo turėjo būdą, mano darbas buvo jį pašerti, dažniausiai tuo, kas likdavo nuo mūsų stalo, katino guolis žiemai stalde, prie gyvulių, kur šilčiau, tik šaltais vakarais tebuvo įleidžiamas į vidų. Nepripratau prie laikomų kambary: neturėjau ir jau tikriausiai neturėsiu nei katino, nei šuns. Visi jų pavidalai iš toli, iš vaikystės: mažas broliukas iš „abarių“ parsineša sunykusį, šašuotą kačiuką ir jau pro ašaras tvirtina mamai: gazi, gazi, – tai reiškia, kad gražus ir kad jį reikia pasilikti, lakinti. Užaugo didelis, stiprus katinas, toks trispalvis, vardu Gazi.

Pagalvojau, kad kažkas lyg pasikartojo, kai dukraitė Monika priglaudė benamę besilaukiančią katę, iki dviejų mėnesių išaugino, išglobojo keturis kačiukus ir laimingai juos išdalino, labai gražius ir mielus; na, jie nebuvo labai mandagūs… Svarbi nežmogiškojo pasaulio liekana daugiaaukštyje, sauganti kitaip nesusidarančius kalbėjimo su kitais ir kitokiais resursus.

Bandau pasakyti, kas buvo ten, kur lyg ir nieko nebuvo, ką galėčiau sieti su menu, literatūra. „Tenai nebuvo jokio meno“, – kaip ištarta Jono Strielkūno. Bet buvo gyvenimas, ir tai, ką vadiname menu, o ypač literatūra, galėjo ir tebegali prasidėti lyg iš nieko. Kaip yra prasidėjęs, kad ir Vido Morkūno atveju, kažkokioje Naujojoje Akmenėje, kažkokiame kaime. Kad ten, kur nėra to, ką įprastai vadiname literatūra, daugiau to, kas žmogų pasiekia iš nežmogiškosios erdvės, iš gyvūnų, augalų, iš dangaus ir žemės. Tirštesnės, natūraliau, tad ir lengviau perduodamos prigimtinės patirtys. Bet juk negaliu nepasakyti, kad šiaip ar taip augau Varnių kultūrinėje aplinkoje, kad mano senieji tiek daug žinojo apie Motiejų Valančių, lyg būtų patys jį pažinoję; kai suku ratus apie „Valančiaus darželį“, jaučiu, kad ir aš esu čia „nupaveiksluota“; kartu su jaunomis tetomis ir jų draugėmis – XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvos pradžios mokyklų, jau ir naujų, netgi mūrinių, civilizacijoje.

Galvoju, kad žodį „literatūra“ sąmoningiau pradėjau vartoti aštuntoje klasėje, jau Pavandenės vidurinėje mokykloje, iki tol tik skaičiau, rašiau „atpasakojimus“. Tiesa, supratau, kad skaityti, rašyti, pasakoti man lengviau nei kitiems. Skaitymas – skaičiau tai, kas pakliuvo po ranka, kas buvo menkoje Nevardėnų kultūros namų bibliotekoje. Man patiko tiesiog skaityti. Atrodo, kad ir tėvui taip pat. Pavargęs priguldavo lovoje ir dairydavosi ko paskaityti – gerai buvo ir kurio vaiko vadovėlis… Mano apsiskaitymas, deja, liko skylėtas. Pasaulio literatūros pažinimas ribotas ir dėl to, kad neskaitau anglų kalba; nesu gabi kalboms. Ir pramokusi nepasitikiu, stabčioju. Ir nors tik kelis eilėraščius tesu skaičiusi, apsidžiaugiau, kad šių metų Nobelio premija paskirta Louise Gliuck – už poeziją ir eseistiką, už pačius trapiausius žanrus. Ir mintis, kurią seniai galvoju, bet tik dabar bandysiu suformuluoti: geras gimtosios kalbos kūrinys yra iš to paties branduolio kaip ir pasaulinė literatūra. Gal labiausiai lyrika. Kai lietuvių kalbos lyrika pasiekė savo brandą, o tai įvyko su Maironiu, atsivėrė keliai ir į pasaulio lyrikos suvokimą. Pirmasis apie tai prabilo Vytautas Kubilius: kad Salomėjos Nėries lyrikos archetipai prisisiekia ir iki antikos Sapfo.

Lituanistika pirmiausia man yra kelias į tai, kas sukurta lietuvių kalba; toliau tik atsišakojimai. Aišku, nei mano tėvai, nei seneliai jokio supratimo nei apie lituanistiką, nei apie lietuvių literatūrą neturėjo. Tėvą baugino, kad ta neaiški specialybė gali būti „arti politikos“, kad pavojinga, juk tokie laikai… ar ne geriau vaistininke… Buvau medalininkė, galėjau rinktis, bet nenorėjau rinktis, rinkimąsi ribojo ir skurdas.

Metus dirbau; kuo toliau, tuo labiau tuos metus branginu – buvau mokytoja, kaip ir norėjau, aštuoniolikos patyriau sunkiausią išbandymą – mokiau savo kaimynų vaikus, buvau visiems „ant akių“, kaip sakydavo mama. Neturėjau tikro supratimo, ką turiu studijuoti, nors jau rašinėjau, parašiau savo šeštokams „dramą“, kad turėtų ką vaidinti, neradau tinkamos, ir dar porą „intermedijų“, kad neliktų nė vieno „be rolės“. Gyvenimas parinko, pakreipė ten, kur ir turėjau būti. Po stojamųjų, bet ne tik dėl jų, pirmą sykį taip aiškiai suvokiau likimą.

– Apie Jūsų studijų laikotarpį daugmaž įsivaizduoju: Vilniaus universitete patekote į derlingą dirvą, į geras rankas, prie neužterštų žinių šaltinių, buvot žingeidi, metodiška, sistemiška studijuotoja… Žinau apie profesorių Jurgį Lebedį, profesorių Donatą Sauką, turėjusius lemiamos įtakos Jūsų asmenybei, kelio krypčiai ir, kaip pati sakote, Jūsų likimui formuojantis, žinau apie Jurgį Baltrušaitį – Jums pametėtą „kaulą, nesugraužiamą per visą gyvenimą“… Tai, kad puikiai pabaigėte studijas, apsigynėte filologijos mokslų daktarės laipsnį, o galiausiai tapote habilituota mokslų daktare ir iškilia profesore – manęs nė kiek nestebina ir, tiesą sakant, nekelia jokių klausimų. Nežinau, kaip to paklausti, bet man labiau rūpi, kaip Jūs tapote tuo žmogumi, kuris apibrėžiamas ne profesija ir ne titulais, o misija ir bekompromisiu pasišventimu jai. Suprantu, kad „vardan Tos“ skamba pompastiškai, bet ar buvo gyvenime tokia pasiryžimo akimirka, po kurios jau nebe Jūsų likimas Jums tapo svarbiausias, o šis tas didesnio už jį? Maždaug: „dirbsiu nacionalinės lietuvių kultūros tęstinumui ir puoselėjimui“, „kad Maironio praminti takai neužželtų“, „kad ainiai ne tik kalbėtų, bet ir pasaulį matytų lietuviškai“ ar kas nors panašaus?

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas visuomet turėjo prieš akis savo Brandą (jau nekalbant apie Jėzų Kristų), kuriuo matavo savo gyvenimo žingsnius. Noriu paklausti, kas buvo (ar tebėra?) Jūsų Brandas, į kurį mėginote lygiuotis? Žemaitė? Šatrijos Ragana? Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė?..

Žinojot, kad gyventi ir dirbti teks nelaisvos Lietuvos, taigi ir nelaisvos lituanistikos, ir nelaisvos lietuvių literatūros laike, kai viską, kas ženklinta žodžiu „nacionalinis“, reikėjo nemačiomis patraukti iš po sovietinio ekskavatoriaus vikšrų ir nemačiomis perduoti ateinančiųjų kartoms. Todėl noriu paklausti, ar darė Jūsų žingsniams įtakos Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo pavyzdys – jo apsisprendimas likti ir dirbti okupuotoje erdvėje, kad būtų kas tą užmaskuotą išsaugojimo ir perdavimo misiją atlieka?

V. D. Ne visai, Rimvydai, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros „dirva“ mano laikui buvo baugiai „numelioruota“ – jau nebebuvo Vinco Mykolaičio-Putino, Meilės Lukšienės, Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės. Įspėtas, perspėtas Donatas Sauka. Katedra „sutvirtinta“ patikimais „kadrais“. (Jie nė vienas neišsilaikė, po kiek laiko iš katedros išėjo: gal tai ir rodė, kas yra, kas gali būti Lietuvių literatūros katedra…)

Likau neišklausiusi nuoseklaus XX a. lietuvių literatūros kurso – vis kas pamėgindavo ir nebaigdavo, nepajėgdavo. Pagaliau atėjo docentė Petronėlė Česnulevičiūtė, Perlojos respublikos prezidento duktė (nežinojau, tik nujaučiau joje kažkokią slaptį), ir palinkau prie Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, prie universalistų, kaip sau juos pasivadinau. Jau vėliau, kai pati atsistojau priešais studentų auditoriją. Gavau iš bibliotekos net neišpjaustytų mažų Vydūno knygų; tarsi ruošiausi susitikimui su Vaciu Bagdonavičiumi, pašauktuoju vydūnistu. Bet nebuvau „sistemiška studijuotoja“, deja. Tik mokiausi, mokiausi apgaulingai lengvai, „labai gerai“, pagal tuometinį vertinimą. Iki Donato Saukos seminaro iš Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos.

Jame ir atsistojau ant pirmosios sąmoningumo pakopėlės. Seminarą lankė Jurgis Lebedys, jau katedros vedėjas. Donatas Sauka leido man kalbėti, kažko klausė. Tokioj aukštoj, šaltoj auditorijoj, su retai tepakūrenamu pečiuku, Adomo Mickevičiaus memorialinėse patalpose… Man ten patiko. Patiko visa, apie ką buvo galima pasakyti – senasis Vilniaus universitetas. Biblioteka, Bendroji skaitykla, kur prie vieno stalo vakarais skaitydavom su Bronium Radzevičium, atskirti pertvaros. Buvome tik pažįstami. Gaila, kad tada ten nebuvo Arvydo Šliogerio, būtų gal susipažinę, studijavo Kauno politechnikos institute – pagal tuometinį pavadinimą.

Doktorantūros metais (aukštu aukščiau) Profesorių skaitykloje panašiai su Arvydu Šliogeriu ir sėdėjome; buvau jau laisvesnė, drąsesnė, kalbesnė. Palyginti greitai, nors tas Jurgio Baltrušaičio „kaulas“ ir buvo kietas, parašiau disertaciją. Jurgis Baltrušaitis įsitvirtino mano sąmonėje. Jo vardas didino ir mano patikimumą – ir Rusijos, ir Lietuvos senųjų inteligentų akyse.

Patikimumas – supratau, kad jis yra. Kad žmogaus patikimumas yra aukščiausias įvertinimas, ir, jei jį prarasi, vargiai beatgausi. Sunku patikėti, bet disertaciją gyniau Mažojoje auloje (tada Kolonų salė), pilnutėlėje. Gynimo taryboje dalyvavo Jadvyga Čiurlionytė, sėdėjo greta su Marija Kaunaite, revoliucioniere, veterane, papasakojusia man „ideologiškai svarbių“ atsiminimų apie Jurgį Baltrušaitį, jo namus. Gal buvo pažįstamos iš buvimo Maskvoje. Žvelgdama į jų baltas galvas, galvojau, kad jokia ideologija neapima viso žmogaus, neišsemia jo vidinio turinio. Ta mintis išliko iki šiol. Pasitikiu ne išorinėmis, abstrakčiomis (ideologinėmis, politinėmis), o vidinėmis, konkrečiosiomis žmogaus (kaip, beje, ir kūrinio) buvimo formomis. Ir dar iš to gynimo – mano netaktas pokalbyje su sena visuotinės literatūros dėstytoja, atėjusia į gynimą. „Jūs buvote mano dėstytoja“, – pasakiau, ir tą pačią akimirką suvokiau, kad turėjau sakyti kitaip: „Aš buvau Jūsų studentė.“ Neužmiršau pamokos, kurią, laimė, daviau pati sau.

Tikrai – turėjau gerų mokytojų, bet nežinau, ar patyriau jų įtaką, ar norėjau būti kaip jie, jais sekti. Atrodo, kad ne. Buvo akimirkų, kai jusdavau jų mąstymą, įsidėmėdavau mintis. Bet kažkur kitur man reikėjo eiti, eiti pačiai. Išlaikiau mokytojams pagarbą, mokinišką ištikimybę, įsipareigojimą būti jų pusėje, atsistoti greta, kas bebūtų, koks teismas ar neteisybė juos beištiktų. Gyvus ar jau mirusius.

Ta pati patikimumo linija, ryškesnė ar blankesnė. Nustebau ir apsidžiaugiau, kai dar jaunam Aidui Marčėnui tiesiog pasisekė parašyti eilėraštį „Įtakos“ (1999). Gal ir galėčiau pakartoti, kad ir man dažnai darė įtaką „baltai kasmet pražystantis jazminas“ (obelis ar baltoji rožikė palangėje) ir kad tikrai – vieną sykį – „šitas karčiai saldus gyvenimas už dyką“. Kas čia įvyksta – susitinki su patvirtinimu to, ką žinai, bet ir nežinai, kol neišgirsti pasakyta, pasakyta ne šiaip, lyg atsitiktinai, o sonetu, sonetiškai, vadinasi, būtinai. Ieškojau savyje savojo branduolio, bet jį apčiuopiau kituose, kiti tvirtino mane ir man pačiai.

Kuklumo problema – yra, aišku, ir ji. Bet pabrėžtas kuklinimasis yra tas pats, kas ir pūtimasis. Marcelijus Martinaitis (laimė, kad teko su juo susitikti, bendrauti) Kukučio „Eksperimentu“ yra nusistebėjęs: „ko jis nedarė su savimi / kad būtų toks / koks savaime yra / nesistengdamas būti toks / koks savaime yra.“ Būti savimi savaime – nežinau, kaip tai yra, bet yra.

Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, iš prigimties pasijonarijui, buvo natūralu rasti savo herojų literatūroje. Bet mylėjo ne tik Brandą, bet ir Fiodoro Dostojevskio Aliošą. Ir Jurgį Baltrušaitį – jo žodžiai įbrėžti ir antkapyje. Savo literatūros herojus jautė gyvenime. Gal būtų kitaip, jei būtų pats rašęs.

Atrodo, kad nė į vieną Tavo klausimą, Rimvydai, neatsakysiu be literatūros. Ir ką bekalbėčiau, kalbėsiu arba apie literatūrą, arba iš literatūros. Valdas Kukulas (vienas mano ištikimiausių) yra pastebėjęs, kad ten, kur kalbu laisviau, labiau eseistiškai, ir į gyvenimą žvelgiu literatūros akimis – atsimenu, kad tada rašiau apie seną kaimą prie Šventosios. Bet nesu patyrusi tokios aukštos būsenos, kad būčiau galėjusi nors pati sau pasižadėti, jog „dirbsiu nacionalinės lietuvių kultūros tęstinumui ir puoselėjimui“. Nepatikėčiau taip sakančiu garsiai. Ne mūsų valioje, ne mūsų galioje tokie pasiryžimai. Tai, ką, jei ir kiekvienas skirtingai, suprantame kaip nacionalinę lietuvių kultūrą, ne tik jungia mus, bet iš mūsų ir pasirenka, kas jai reikalingas, būtinas: kas būtinas, tą ir pasišaukia.

Tai ir yra pašaukimas, toks vidinis imperatyvas: eik ten, daryk tą, pasakyk arba bandyk parašyti. Jei drįsčiau kalbėti nors ir apie tylų kvietimą dirbti, gal tai būtų prigimtinė kultūra, bandymai mąstyti ir permąstyti, remiantis ir savo prigimtimi bei patirtimi, netgi rašyti žemaičių kalba; žinau, kad yra suklūstančių – apie kokią žemaičių kalbą kalbu, o taip ir yra – kas kalba, kalba ne tarme, o kalba, tarmė tik teorinėse klasifikacijose. Kuo daugiau žemaičiai kalbės žemaitiškai, tuo saugesnė bus lietuvių kalba, valstybinė Lietuvos kalba. Žemaičių tarmė, būdama ir lietuvių kalba, yra ir valstybinė, ginama Lietuvos įstatymų. Mokėti ir bendrinę lietuvių kalbą žemaičiui yra garbė.

Ta aukštoji frazeologija, tas aukštasis stilius, kuriuo pasakomas ir geidimas, kad Maironio praminti takai neužželtų, kad ainiai ne tik kalbėtų, bet ir mąstytų bei matytų lietuviškai, jie yra, jie veikia, bet gal čia kokios dvasinės atsargos, žinok, kad yra, bet nesamstyk be reikalo.

O tas reikalas gali būti, gali ateiti – paskutinįsyk Sausio 13-osios aukų laidojimo dieną, kai prie Katedros durų atsistojo Justinas Marcinkevičius ir ištarė: „Nedidelė Lietuva vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną laisvę suteikia tiktai Tėvynė.“ Negalime neišgirsti, kad lietuvių kalba atsiliepia ir aukštoji antika: „Dulce et decorum est pro patria mori.“

Paminėti Tavo ir dar daug nepaminėtų vardų yra tikrai man svarbūs, – labiau likimiškai, labiau pagal slaptuosius sielos sąskambius (Sigitas Geda vadino juos „slaptaisiais sielos suokalbiais“, o kalbininkai „suokalbį“ peikė) esu jautusi Šatrijos Raganą, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Salomėją Nėrį… Kiekviena kitaip yra man tvirtinusios tai, ką jaučiau ar nujaučiau. Ką gal ir tebejaučiu. Jos yra man citatiškos; daug eilučių, minčių, pasakymų, kuriuos dažnai cituoju. Arba šiaip kartoju, jei ir ne pažodžiui. Mano tautinės tapatybės gražioji forma – iš Šatrijos Raganos „Mamatės užrašų“: „<…> lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina. Giliai yra įaugus mano esmės šaknis į tą mano probočių kraujo prisigėrusią žemę, ir jų kalba kalbina ji mane.“

Turėjau polinkį į aukštąją retoriką – tiesa. Į didelius žodžius. Į sakinio puošnumą. Į tai, kas tarsi amžina. Ir gal lemtingai lyg kitą to paties reiškinio pusę man atvėrė Judita Vaičiūnaitė, pokalbyje su Gražina Ramoškaite („Eilėraštis kaip medžio lapas“) ištarusi: „Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man ir yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi, plunksnos verti objektai. Man gyvenimas, koks jis bebūtų, yra pati šviesa, o siaubas yra mirtis. Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, net patį menkiausią, prozaiškiausią. Turbūt esu epikūrietė, man yra džiaugsmas ryte prabudus pusryčiauti, gatvėj alsuoti, liesti žvėriuko kailį ir negyvų daiktų paviršių, jausti saulės šilumą, rūką, skaityti laikraščius ir taip toliau. <…> Jokios aiškios ribos tarp buitinės ir poetinės nuotaikos nejaučiu, parodoj mane vienodai patraukia ir meno šedevras, ir mezgančios senutės budėtojos veidas, ir netikėtas miesto vaizdas pro langą ar netyčia nugirsta frazė.“

Štai tokia epikūrietė. Atsakinėta į klausimus Juditos Vaičiūnaitės 1975–1977 metais. Mano darbo universitete pradžia, 1974 metais disertacijos pagrindu išėjo „Jurgis Baltrušaitis“, jau galvojau apie „Lyrikos būtį“, buvau tarsi uždaryta Jurgio Baltrušaičio filosofinių klausimų rate. Ir pačiu laiku iš Juditos gavau atsvarą: kasdienybės poeziją ir poetiką, programiškai pradėtą Vlado Šimkaus. Buvau tarp talentingų, atskirų, savitų žmonių.

Buvo, aišku, ir kitokių – piktos, valdančios ideologijos įgalintų, kerštingų. Patyriau jų nuodingumą, bet nenoriu apie tai kalbėti. Taip, supratau, kad, kompromisiškai rinkdamasi Lietuvių literatūros katedrą, dirbdama nelaisvos literatūros, tad ir nelaisvos lituanistikos laiku, ir toliau neišvengsiu kompromisų (ir dėl to, kad nesu kovinga, ne kovotoja), bet turiu stengtis nepažeisti gyvybingojo tautos ir jos kultūros branduolio, o tai reiškia – ginti ar bent palaikyti talentingiausius (netalentingi ir be kovos prieš juos sunyks, – taip mąsčiau). Mačiau žmones, kurie rinkosi panašiai. Kęstutis Nastopka poeziją gynė stipriau ir įtikinamiau – jaučiau lyg atramą.

Sąmoningai pasiryžau nieko nerašyti anonimiškai (nujaučiau, kokios tai gali būti pinklės), viską pasirašyti savo vardu ir pavarde; tebetikiu, kad vardas ir pavardė saugo žmogų nuo niekšybės. Stengtis būti bent pakeliui į tiesą – atrodė, kad studentai tą mano pakeleivystę jautė; jei ir nepasakau tiesos, tai gal jos ir nežinau, bent stengiuosi neiškreipti. Tai stiprino. Pasitikėti tuo, ką jutau kaip patikima: žmones, mintis, paliudijimus. Kad ir ta Juditos Vaičiūnaitės citata, atkreipusia mano akis į kasdienį gyvenimą, į tą didžiausią brangenybę, duodamą mums „už dyka“, „už nieką“.

Juditos mintis tebebudėjo manyje, kai pradėjau galvoti apie literatūros fenomenologiją, apie fenomenus, iškylančius, pasirodančius čia pat, iš arti, paprastai – tik paliesti, jei ne rankomis, tai bent akimis. Sunkiausia pamatyti tai, kas arčiausia, – jau iš Arvydo Šliogerio. Jo bulvės metafizika atsivėrė kasdienybės horizonte.

Taip, Vinco Mykolaičio-Putino mintis, jog niekada nesigailėjęs to, kad nepalikęs Lietuvos, man buvo svarbi, jei ir ne asmeniškai, tai bendrąja prasme. Gal net filotopine; jei dar sykį paminėsiu Arvydą. Arba seną patarlę: kiekviena pušis savo šilui ošia. Alternatyva – palikti, pasirinkti saugesnį, sotesnį, ramesnį gyvenimą. Alternatyva amžina, tebeveikianti.

Daug kas iš Putino man svarbu – ir poezija (koks neįsivaizduojamas lobis buvo man Putino „Raštai“, I tomas, įsigytas 1964 metais; įrišimo drobė jau visai sučiuro…), ir „Naujoji literatūra“ (I t., 1936), skaityta suskaityta, ir studija apie Martyną Mažvydą, ir vėlyvieji rinkiniai, ir vėlyvosios kūrybos refleksijos.

Nemaniau, kad pokario tamsos kalbose, pasisakymuose galiu ką rasti sau. O radau – Putino „Kalba, laidojant Salomėją Nėrį“, pasakyta 1945 metų liepos 9 dieną, lyg pervėrė. Kalbėta su tokia persmelkiančia gėla, kalbėta ir užmaskuotai, jei pavartosiu Tavo žodį, bet labiausiai kalbėta saviesiems: „Prie Salomėjos Nėries karsto liūdi kiekvienas, kam brangi kūryba, kam brangus poezijos žodis, kuriuo žmonės bendrauja aukščiausio sielos pakilimo momentais.“ Pirmą kartą, dar jauna, išgirdau, kad yra aukščiausi sielos pakilimo momentai ir kad jie surišti su poezijos žodžiu. Salomėja Nėris išskiriama kaip žinojusi tokio žodžio paslaptį; ką dar daugiau apie poetą begalima pasakyti. Ir ką bereiškia visa kita.

Visa kita – praeinamybė. Algimanto Baltakio, devyniasdešimtmečio, prisiminimas – iš kelių kartų: tą dieną su klase ir mokytoju pakaunėj ruošę malkas, paprašęs mokytojo, kad išleistų, norėjęs pamatyti: išleido, penkiolikmetis, su kuprine ant pečių, spėjęs į Salomėjos Nėries šermenis.

Susitikti su susitikusiais – spėjau suprasti, kaip tai gali būti svarbu. Profesorius Jurgis Lebedys – rūstus, santūrus žmogus, lyg nušvisdavo, paminėjęs ar užsiminęs apie Vincą Mykolaitį-Putiną, savo diplominio darbo apie Antano Vienuolio prozą vadovą. Katedra, į kurią atėjau, tebejautė savo tradiciją: iš paskutiniųjų, sutelkus jėgas, jaunai Vandai Zaborskaitei stebinant iškalba ir „diplomatija“, grumtasi dėl senosios lietuvių raštijos vietos literatūros istorijoje – juk nebuvo užmirštas Mykolas Biržiška ar Vinco Mykolaičio-Putino studija apie Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Galvoju, kad Vincas Mykolaitis-Putinas buvo svarbioji jungtis, gal net pagrindinė to lituanistikos etapo, kuris prasidėjo prieš aštuoniasdešimt metų, šaknis.

Aš dar mačiau Vincą Mykolaitį-Putiną, lyg susitikome Katedros aikštėje ir man atrodė, kad pažvelgė į mane, kai tyliai pasisveikinau. Lydėjau į Rasų kapines. Bet labiau susitikau su tais, kurie tikrai buvo susitikę.

– Esate ir pasakiusi, ir užrašiusi, kad autoritetas yra ne kas kita, kaip dvasios donorystė. Ne tik kad nesu sutikęs – net ir teoriškai sunkiai įsivaizduoju dosnesnį dvasios donorą, nei esate Jūs, visą gyvenimą save kitiems be atokvėpio dalinanti iš karto dviem būdais – tiesiogiai (dėstydama studentams, kalbėdama renginiuose, žiniasklaidoje) ir per Jūsų parašytas knygas, kurių skaičius jau tuoj tuoj pasieks šimtą.

Štai kalbėjote apie neliečiamąsias tautos dvasines atsargas – ir pagalvojau – ar tik ne čia slypi didžiausias Jūsų gyvenimo tikslas – tas atsargas, kiek tik pajėgiate, per savąjį gyvenimą padidinti? „Sandėliuoti“ ir puoselėti jas savo studentuose (vienu kurių ir pats turėjau laimės būti), mokslinėse knygose, monografijose apie kertines lietuvių tautos asmenybes, eseistikoje, straipsniuose, sentencijose, žemaičių kalba rašytoje poezijoje, saugančioje tuos lietuviškos būties registrus, kurių niekur kitur, niekaip kitaip ir neįmanoma išrašyti?

Gabrielis García Márquezas romane „Šimtas metų vienatvės“ aprašė visuotinės amnezijos ištiktą kaimą, kurio išmintingieji prie namų klijavo užrašus su žodžiu „Namas“, prie karvių – „Karvė“, virš aikštės iškėlė plakatą su užrašu „Dievas yra“, kad nubudę kitąryt žmonės viso to nebūtų negrįžtamai užmiršę. Ar šiandien, panašios amnezijos simptomams vis ryškėjant Lietuvoje, ne tokio pat tikslo vedama savo darbus dirbate Jūs? Ar ne tokiai, jei prireiktų, misijai stengėtės parengti ir mus, savosios „lituanistikos su vosilkomis“ studentus? Ir ar ne ši užduotis – svarbiausia, kad bet kuri kalba, bet kuri tauta, bet kuri kultūra išliktų gyva?

V. D. Gerus žodžius girdėti kartais sunkiau nei blogus, Rimvydai. Nes negali jų pateisinti. Gal ir iš baimės: kuo labiau kas gerais žodžiais viešai paglostys, tuo daugiau pasigirs piktų, peikiančių, niekinančių: ak, jau šitie pezėjimai, tie gražbyliavimai… tas Marcinkevičius, ta Salomėja… Visokie mes, ir kitaip būti negali. Tik tiek, kad Rimvydas Stankevičius darosi vis stipresnis, autoritetingesnis; ypač po Kosto Smorigino didžiųjų vaidmenų, labiausiai Makbeto, įprasminimo ir gera poezija, palankia ir dainai, dainavimui, tad platesniam sklidimui. Panašiai kalbėdavo ir Vaidotas Daunys, ta pati riteriška laikysena – man svarbu Tau tai pasakyti.

Savikritiškesniam žmogui, o tokia, manau, esu, neatrodo ir negali atrodyti, kad kažką padarei daugiau, nei savaime pasidaro iš to, kas tau kuriuo nors būdu duota, leista. Ir pasidaro – gal ir neišvengiamai – bent jau perpus su klaidomis. Jei daugmaž teisingai sensti, klaidų savo gyvenime matai vis daugiau. Bet ir lengviau su jomis susitaikai – silpstančio savigyna. Na, taip, jaučiuosi Tavo gerų žodžių paglostoma, ir tai yra svarbu, bet ir vaduojuosi iš jų – ir nusišypsodama, ir prisimindama kokią kartesnę patirtį, kad ir tai, jog didžiosios sankirtos metu, jau po 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai kurie studentai, ypač toks suaktyvėjęs Donatas, kurį irgi esu bandžiusi suprasti ir padėti, viešai, vardu ir pavarde, minėjo mane tarp tų, kurių reikėtų atsisakyti, nes užteks, nes jau kitas laikas, nes… taip mano ir kai kurie Piliečių chartijos nariai… Ir vis vien nežinau, ar teisingai padariau viešame susitikime nepaduodama jam rankos.

Kiekvieno gyvenime yra visko. Kaip pažiūrėsi. Bet gal ir taip – sąmoningai norėjau gero – savo tautai, savo žmonėms, universitetui, studentams, lituanistikai. Bet ir dabar, lituanistikos VU aštuoniasdešimtmečiui pagyvinus kalbas apie šią tautos likimui gyvybiškai svarbią sritį, klausantis brėžiamų lituanistikos perspektyvų, savo vietos neapčiuopiu ir dabartyje: juk nesu nei tarptautiška, nei pasauliška, nei aiškiau tarpdalykiška, nei pabrėžtiniau metodologiška, nei publikuojama aukšto reitingo žurnaluose, juolab leidyklose… nei… nei… Ar galėčiau nors kur pati sau pasirašyti nūdienos pliusą? Kaip ir ne. Kažkas vaižgantiško, sliekiško persmelkia mane; raustis, knistis vis po tą pačią žemę, vis grįžti ten, kur jau esu buvusi, kur jau papurenta… kas dar… kas dar… Kažkoks nereflektuojamas įsitikinimas, kad kuo mažiau pasaulio sieksies, gviešies, tuo lengviau jis pats tave pasieks – tais pačiais, tokiais pačiais keliais.

Gal tokia retesnė savybė – ir iš išmintingųjų pasaulio literatūros mokslo knygų daugiau pasirėmiau tik savo žinojimo-jautimo patvirtinimais, maždaug pagal formulę: taip, tai yra. Arba: tai ir yra. Nesimokiau, neperėmiau, tik pasirėmiau, akimirksniu išgirsdama tai, apie ką jau buvau galvojusi ar bent nujaučiau. Ko nejutau kaip kažkokios tikrenybės, kuri pati artėtų prie manęs, prie to ir nepriėjau.

Donorystė, Rimvydai, taip, ji yra; yra dovana (ir kaip kultūros forma, ir kaip santykių, ryšių įprasminimo būdas, gyvas, kintantis, besikeičiantis), yra donis, ta bendroji, indoeuropietiškoji šaknis, kuri rodo lietuvius dalyvavusius didelėje žmogiškųjų prasmių apykaitoje. Donkalnis gimtosiose apylinkėse, kur Adomas Butrimas atkasė akmens amžiaus kapinyną, mano sąmonėje buvo ir liks susijęs su dovana, doniu ir kaip auka.

Kūno donorai – dažniausiai kraujo – tik tas, kas stovėjo ant mirties slenksčio ir atmerkė akis, kito kraujui pasiekus širdį, supranta, kas tai yra. Ne sykį esu pagalvojusi, kad donorais (avarijų, sužeidimų atvejais) dažnai tampa tie, kurie yra patys gelbėti. Žinoma, nebūtinai. Yra ir tai, ką gal ir galima vadinti dvasios donoryste. Savęs dovanojimas – kasdien, kasnakt, ilgus metus – tai apie auginimą, tai ir apie slaugymą: juk senka ne tik kūnas, pavargsta ir dvasia. Yra tokia būsena, jei ir retai kieno tepatiriama, – mylėti nepavargstant, gal tai labiausiai ir atitiktų dvasios donorystės turinį.

Kaip apie dvasios donorus esu galvojusi apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jutau, kad jie daro žmonėms daugiau, nei jiems priklauso. Glausdami ir tuos, kurie gal to ir neverti, bet kas pamatuos. Donorai, kai atsiranda tas būtinasis – daugiau nei.

Savo darbo ir savo santykių su žmonėmis taip aukštai, donoriškai, negalėčiau pavadinti; nė iš tolo. Neapsimesiu sakydama, kad tiesiog dirbau savo darbą: norėjau jo, norėjau rašyti (nebuvo ir nėra sunku), norėjau paskaitų, bent vienos per semestrą, kurią pasidaryčiau kaip šventę (jei sau, tai gal ir studentams), kad kalbėčiau tai, ką noriu, kaip noriu. Prisimenu kelias – vieną iš lietuvių literatūros istorijos III kursui – apie Lazdynų Pelėdą. Kažkaip netilpo ji man į rėmus ar tiesiog paskaitų sumažėjo – ir staiga toks noras grįžti prie pirminių graudaus moteriško pasakojimo šaknų, prie biografinės patirties, prie to, kas lyg ir užmiršta: prie melodramatizmo, sentimentalizmo, prie „nelaimingų vaikų“, apviltos meilės, prie teisybės, pasirodančios tik iš aukštai… Prie „senamadiškumo“ – kokio didelio talpumo yra šita sąvoka.

Dar grįšiu ir prie sąmoningumo, prie savo įsipareigojimų, kuriuos leidžiu sau suvokti ir kaip pilietinius. Visada rūpėjo mokykla, mokytojai, jaučiausi sava mokytojų auditorijoje. Mane brandino, kėlė talentingi mokytojai (ir manieji, ir tie, kuriuos sutikau vėliau); dar visai jauna, tik pradėjusi dirbti katedroje, Laimos Tupikienės ir Laimos Abraitytės (didžioji ir mažoji Laima, taip girdėjau jas vadinant) buvau pakviesta skaityti paskaitų mokytojams. Dieve, kaip tai buvo nelengva. Ir kaip tai man buvo svarbu.

Jau artėjant Nepriklausomybei, bręstant būtinybei keisti požiūrius, vardus, programas, vadovėlius, iš širdies tame darbe dalyvavau, siūliau, kad katedros dėstytojai leistų mokytojams lankyti paskaitas, rengėme mokytojams lituanistams kursus „prie katedros“; daugiausia ir dalyvavo mūsų absolventai; jau sunku tai įsivaizduoti. Į paskaitas ateinančius Vilniaus mokytojus vertinau kaip aukštus „vizitatorius“. Stengiausi jų neapvilti. Bet ir tai – juk tik darbas, kad ir koks sunkus, kad ir koks sekinantis. Bet tada kėlė džiaugsmas – pagaliau galima kalbėti, pagaliau galima pasakyti. Pasakyti ir pasisakant.

Jau gal ir esu minėjusi, kad po Nepriklausomybės lyg pajutau antrąjį kvėpavimą. Nieko nenorėjau ir iš ankstesnių darbų atsisakyti; tik tai, ką itin sunkiomis aplinkybėmis (dėl ideologinių priekabių galėjo tekti išeiti iš katedros) rašiau apie Vinco Mykolaičio-Putino pasaulėžiūros „pasikeitimus“ pokario metais, pažodiškai perteikdama jo paties žodžius, norėjau perrašyti, tą ir padariau knygoje „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ (2003). „Sunkinančios aplinkybės“, deja, esu patyrusi jų veikimą. Galiausiai ir supratimą, kad kas parašyta, nėra perrašoma, lieka.

Amnezija – atminties nusilpimas ar net visiškas praradimas; bauginantys procesai, kurių ribinės situacijos reiškia ir tapatybės nykimą, galiausiai ir visišką praradimą. Bet nepajėgtume gyventi, jei nieko negalėtume užmiršti. Esu pagalvojusi, kad geras dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo buvo bent dalinės amnezijos laikas. Pastangos užmiršti ne tik ideologines nusikaltimų žmoniškumui pasekmes. Ir gyvi likę žmonės turėjo užmiršti bent baisiausius su jais atsitikusius dalykus, kad galėtų gyventi, gimdyti, auginti. Baisiausios patirties persmelktas Karaliaučiaus kraštas, ypač moterys ir vaikai. Nepasakoti, nekalbėti, su niekuo savo baugia patirtimi nesidalinti – su tokia nuostata susitiko pirmieji istorinės ir individualios atminties budintojai.

Panašiai galima galvoti ir apie Lietuvos pokarį – apie partizanus, ryšininkus, apie išvežtus ir ištremtus. Žmonės nenorėjo pasakoti, kalbėtis, norėjo užmiršti, bijojo. Bet ta baimė kalbėti, tas noras užmiršti, kad galima būtų išsivaduoti iš slegiančių prisiminimų, kiek kitas amnezijos aspektas, nulemtas aplinkybių. Baugiausia amnezija – ir kaip tik apie ją ir Gabrielis García Márquezas rašė – amnezija, kuri gali ištikti kaip daugiau ar mažiau visuotinis atminties netekimas, įsivaizduojama. „Dievas yra“ gal ir vienintelis tokiomis aplinkybėmis veiksmingas užrašas, daugiausia, ką leidžia kalba; kalbinė būtis juk iš tiesų yra vienintelė Dievo duotybė.

Lyg ir netikėtai ištariau: amnezija kaip įmanoma įsivaizduojamybė. Kas gali būti įsivaizduojama, gali virsti ir tikrove. Koks šiuo požiūriu yra mūsų dabar? Daug kas amnezijos jau įveikta. Vis dėlto daugėja pastangų atsiminti ir instituciškai bandoma gaivinti istorinę ir kultūrinę atmintį. Bet gilesnius pėdsakus paliks tik savaiminiai, tik natūralieji atminties procesai, inicijuojami ne projektų, programų, o pačios žmogaus sąmonės. Programos neišvengiamai politizuojamos – programiškai žvelgiant, visada bus dalykų, kurie atsimintini, įprasmintini labiau už kitus. Pagal programas vieni paminklai bus griaunami, kad būtų galima statyti kitus. Atminties „įpaminklinimas“ (koks sunkus, griozdiškas žodis) problemiškas. Institucionalizuota atmintis ritualizuojama, apsivelia kažkuo paviršutinišku, nebūtinu. Gal ir dėl to, kad apmokamu.

Svarbiausia atminties saugykla yra kalba (kiekvienos tautos kalba atsimena visa, kas tautoje yra buvę, tik sunku, o galiausiai ir neįmanoma visko perprasti), kultūra, menas; tai, kas susiję su individualiaisiais, individualumo pagrindu bendrinamais dalykais. Lietuvių kalba turi itin daug „akmens“, žodžio formų, metaforų; juose glūdi ir nuorodų į akmens amžių. Lietuvių kalbos „vanduo“ yra ir „šventas vanduo“. Ir Europa ima atsiminti turinti „šventų šaltinių“; jų tiriamajame atlase Vykinto Vaitkevičiaus itin individualių šventviečių tyrimų dėka dalyvauja ir Lietuva. Sustiprėjusį dėmesį prigimtinei kultūrai apskritai laikau viena tvariųjų atminties formų, susijusių ne tik su kieta pastanga, bet ir su džiaugsmu atsiminti tai, kas yra mūsų genuose, ką esame patyrę per savo protėvius. Sąmoningumas atminčiai yra viena iš mūsų ateities gairių.

„Lituanistika su vosilkomis“ – gražu, kad tą mano paskaitą prisiminei, Rimvydai; kaip tik „vosilkai“, romansiniam žiedui, sąmonės turinyje gal ir kitokiam nei taurioji „rugiagėlė“, ir buvo leista laisvai, nediskriminuojamai skintis žodinės-literatūrinės atminties kelią ir kaip mano pačios patirties takelį.

– Ką tik baigiau skaityti Jūsų turbūt pačią naujausią knygą „Iš Bileišių vasarų“. Jei manęs klaustų, kas tai per knyga, sakyčiau – meditacijos, kur medituojama absoliučiai viskas, kas yra, viskas, ką tik pasiekia Jūsų žvilgsnis, ranka, širdis, atmintis, minčių čiuptuvėliai… Dėmesio po lygiai skiriama kiekvienam medituojamajam objektui, tarsi ir gėlė, ir bulvė, ir ištisas laikotarpis, ir žmogus, ir knyga, ir gandras, ir per amžius išminčių svarstomos dvasinės ar filosofinės problemos – viskas būtų vienodo „ūgio“, vienodos svarbos. Tarsi stabtelėdama įdėmiai apžiūrinėtumėte atskirai kiekvieną detalę to pasaulio, kurį per gyvenimą įsisavinote, kuris sukūrė Jus tokią, kokia esate šiandien – panašiai meistras apeina, apžiūri namą, kurį ką tik pastatė, – su meile, gėrėdamasis, bet ir įdėmiai, ieškodamas galimai paliktų kliaudų.

Ar sutiktumėte su pasakymu, kad ši knyga yra tarsi Jūsų kūrybinės ir akademinės visumos kvintesencija – eliksyras, išspaustas iš visų ligšiolei rašytų Jūsų knygų, kur ir akademinės ištartys, ir lietuvių literatūros Didžiųjų kūrybos apmąstymai, ir poezija – viskas įgyja bendrą vardiklį?

Ir dar – apie tai, ką byloja viršelyje ir knygos viduje esančios nuotraukos. Ankstesniuose pokalbiuose man esate prasitarusi, kad jaučiate prigimtinio kultūros lauko ilgesį, esate sakiusi: „Ravėčiau daržus, auginčiau karvutę – rasčiau dar bendrą kalbą ir su ja, ir su žeme“… Todėl noriu paklausti, ar tos vasaros sodyboje, tas grįžimas į kontekstus, turėtus vaikystėje, Jums nėra toks tarsi pačiai sau įteiktas prizas, atlygis už kitiems – labai svarbiems, bet mažiau mieliems kontekstams atiduotą gyvenimo laiką? Žvelgdamas į nuotraukas, kuriose Jūs su obuolių pintine, su keptuve rankose, su ąžuolais, beržais ir vieškeliais, nejučia prisiminiau ir Juozą Aputį, sudzūkėjusį Zervynų trobelėje, ir Marcelijų Martinaitį, pasisėjusį rašomojo stalo dydžio rugių lauką Vanaginėje, ir Valentiną Sventicką, kažką vis drožinėjantį bei kalinėjantį Mardasave… Galvoju, gal mums visiems tai įgimta, gal tai – kiekvieną lietuvį persekiojantis „paprasto žmogaus laimės“ miražas – viltis, kad štai: „Nusidirbsiu darbus ir išvažiuosiu į kaimą ar vienkiemį, gyventi ten ir taip, kaip visada svajojau…“

V. D. Netikėta, Rimvydai, kad pokalbį pasukai į tą knygą – „Iš Bileišių vasarų“. Bet lyg ir kažkas dėsninga, lyg tikrai reikėtų ir man pačiai dar prie tos knygos sugrįžti – spalio 20 dienos popietę dalyvavau pokalbyje su tautosakininkais, bandančiais užčiuopti to mano laisvo kalbėjimo ryšį su prigimtine kultūra, su tradicija, pagaliau ir su tautosaka. Įdėmiai klausiausi Jurgos Sadauskienės (ji ir knygos rengėja, lydėtoja), Daivos Vaitkevičienės, Vitos Ivanauskaitės-Šeibutienės, Giedrės Šmitienės, visos mokslų daktarės, tautosakos tyrinėtojos. Ir vis dar – rinkėjos; vis dar siekiančios ką aptikti, rasti, nors trupinį, nors lašą. O juk ir randama – ne tik tekstų (dainų, pasakų…), randama žmonių, kuriuose tautosaka dar gyva ir kaip būsenos, kaip pasigirdimai, kaip gyvenimai – atsiliepiantys, susišaukiantys, grimztantys gilyn ir persismelkiantys į būsimybę. Dar atsimename (maždaug septintas–aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis), kai lyg šviežio vėjo gūsis per tautosakos rinkimą ir tyrimą perėjo mintis – svarbu ne tik ką pasakoja, bet ir kaip, kaip rengiasi, kaip sėdi, ką nori pasakyti „nuo savęs“. Prisiminėme mūsų profesorių Donatą Sauką.

Toks takelis ir į knygą „Iš Bileišių vasarų“, kurioje yra ir atsargaus kaimo, jo žmonių tyrimo, ir savityros, jei daugiau ir kaip savęs paliudijimų. Vis bandau atsakyti ir į kažkurioje knygos vietoje užsilikusį klausimą – iš kur gaunu patikinimą, kad galiu tai daryti? Bet lyg ir gaunu – leidimą kalbėti ne tiek apie save, kiek su savimi, tarsi tikrinant vidinius reakcijų, jutimų, kalbos resursus, kalbos perėjimo ir į ritminius-intonacinius darinius galimybes.

Ne, nėra kokia kvintesencija, bet tikrai susijusi su tuo, ką dariau iki šiol. Tos knygos, kurias iki šiol esu parašiusi, lyg leidžia būti ir tai – iš „Bileišių vasarų“, vasariškai, nors tiesa ir tai, ką ištarė Vita Ivanauskaitė: ir čia lieku žieminė…

Sutiksiu, kad bent stipresnes teksto vietas galima būtų vadinti ir meditacijomis. Juk kas meditacija – būsena, kai traukia eiti ir leidžiama eiti, o niekur nueiti, nieko pasiekti nereikia. Nereikia ir išskirti kažko svarbesnio, apmąstytino. Visa, kas patenka į sąmonės akiratį, vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu. Gražus Tavo pasakymas, apibūdinimas – „viskas vienodo ūgio“. Kaip ir tikrai – ir ąžuolas, Veronikos ąžuolas (toks netikėtas mano dvasios įbrolis, mano ir taip pavadintas), ir kokia menka, užspelgta žolelė po juo.

Toks „vienodo ūgio“ jutimas-matymas nėra originalus, tai ir iš tautosakos, ir iš Jurgio Baltrušaičio. Tas bendrasis matmuo, kurį dabar ištariau (ir iš tautosakos, ir iš Jurgio Baltrušaičio, gal ir iš manęs…), yra ir prigimtinės kultūros matmuo. Mes ir žiūrime, ir matome ne tik savo, bet ir prieš mus žiūrėjusių akimis. Gal ir tikrinimas (ir pačiai to nesuvokiant), kas jau visai kitame gyvenime (Vilnius, universitetas) išlieka iš ankstyvojo, pirminio gyvenimo, persmelkto prigimtinių, tradicinių, pasikartojančių dalykų. Atrodo, kad išlieka, kad sąmonė juos tarsi užčiuopia – kaip laikai šakes, kai keli ir neši šieną, kaip semi vandenį iš šulinio, kaip atsitiesi nuo vagos ir pažvelgi į saulę – ak, jau nebeaukštai… Kaip išgirsti išskrendančias gerves – tie aukšti, skardūs ir nerimo kupini rudenio balsai – kažkodėl visad nuleidžiu rankas… Kaip kuri ugnį, verdi paprastą vakarienę. Sutankėjęs jutiminis takas, nors tas savaitėmis ar tik dienomis matuojamas gyvenimas sodyboje juk tik dekoracija…

Jokių specialių intencijų lyg ir neturėjau, nieko nesiekiau. Ai, galvojau, užsirašysiu – kokią mintį, sakinį, jei pasigirs. Paskui ėmiau pastebėti, kad lyg užsirašo ir kažkas daugiau – šiaip ar taip pirminė medžiaga, kad ir trumpų pabuvimų turinys. Jau, rodos, ir čia esu užsiminusi, kad man patinka rašyti, kad jaučiu net niekaip neįpareigoto ir neįsipareigojusio rašymo prasmę, pačio judesio. Rašymas ranka man yra tokia atskira būsena; visa knyga parašyta ranka, jokio kompiuterio Bileišiuose, nei televizoriaus, tik toks senas radijukas, kuriam lengviau transliuoti Latviją nei Lietuvą.

Prigimtoji mano erdvė Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje man gerai. Kai esu Žemaitijoje, esu tiesiog savo prigimtoje vietoje, kurią man labiausiai tvirtina debesys ir kalba. Ir joje esu ir Lietuvoje. Bet Bileišiuose kartais jutau lyg kokį susidvejinimą: sąmonė peršokdavo iš čia į ten. Geidimas, kad kas nors čia būtų taip, kaip ten. Stipresnė prisiminimo galia.

Keliolika bent punktyru knygoje paženklintų vasarų. Iš pradžių dar dirbau katedroje. Dar gyvi buvo man svarbūs žmonės, bet jau gręžiausi atgal. Tuo metu buvau pradėjusi autobiografinį tekstą „Ieškau Alkupio“ (Alkupis – upelis palei Girgždūtę, numelioruotas, bet vis dar gyvas), mįslingas vanduo, prie kurio norėdavau būti, nors ilgai nežinojau jo tikro vardo. Tokia lyg alegorija – pirma rasti vardą, paskui ir tai, kas su juo susiję, palengva iš naujo atrandant ir savo ankstyvąjį gyvenimą.

Taip, ne vienas turime (ar turėjome) viltį, kad „nudirbsime darbus“ ir lyg iš kokios ilgalaikės komandiruotės grįšime į namus, kur laukas, pieva, miškas, upė. Yra ir išsipildžiusių vilčių. Gal išsipildymų net ir daugėja. Bet atrodo, Rimvydai, kad negaliu lygintis nei su Juozu Apučiu, nei su Marcelijum Martinaičiu, nei su Valentinu Sventicku, vis labiau Mardasavo gyventoju. Per trumpai mano būta Bileišiuose, o ilgiau jau ir nebūsiu. Nuskriaudė Bileišius grubi civilizacija, einanti kiaurai kūnus ir kiaurai sielas, naikinanti dar užsilikusias gyvenimo sanklodas, šimtamečius ąžuolus, senųjų gyventojų sodintus palei ūlyčią. Negailėta jiems žemės nei vietos. Susitaikyta, kad uždengs saulę daržui, bulvėms. Kaip man beiti tuo negyvu asfaltu, užklojusiu medžių šaknų duobes. Į ką žiūrėti. Apie ką galvoti. Aš žemėje vietos ieškojau galvoti – tokia reminiscencija iš dar jauno Marcelijaus Martinaičio, jei ir ne visai tiksli. Kur seni medžiai, seni keliai, kur pro senų namų langus ramiai žvelgia senos akys, o į dulkėtą vieškeliuką su takažolės pakraščiais tarsi iš Česlovo Milošo puslapių išbėga pakelės šunytis, gera yra galvoti; apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save.

– Pokalbį norėčiau užbaigti eilėmis. Noriu paprašyti, kad užrašytumėte kokį eilėraščio posmą ar fragmentą (ar savo, ar kito autoriaus), kurį norėtumėte šiandien dedikuoti sau, arba mums visiems, arba esmingą, arba tiesiog pastaruoju metu dažnai besisukantį Jūsų sąmonėje.

V. D. Didelė konkurencija eilėraščių, kuriais norėčiau užbaigti šį mudviejų pasikalbėjimą. Pati su savim lyg ir nekonkuruoju. Pastarąsias kelias dienas vis skaičiau Vandos Zaborskaitės laiškų tomą „Tai aš, rašau…“, sudarytą ir parengtą Virgilijos Stonytės, išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Ir vėl suklusau prie trumputės esė „Maironis kintančiame laike“, parašytos Alfonso Pakėno prašymu 2002-ųjų metų rudenį. „Klasikinės vertybės – o Maironio kūryba tokia ir yra – turi ypatybę ramiai slūgsoti kultūros pamatuose ir naujai atgimti kaskart vis kitais pavidalais.“

Taip, tikrai, Maironio pavidalai yra daug kartų tarsi iš naujo atgimę. Dabar (laiku, kai rašoma) Maironis labiausiai esąs gyvas „asmeniškai ir individualiai“, skaitytojams susidarant „tarsi asmenines mažytes antologijas“. Ir pati pabando tai padaryti:

„Ką aš pati sudėčiau į tokią asmeninę antologiją? Visų pirma – „Ant Drūkšės ežero“, vieną gražiausių meilės eilėraščių visoje lietuvių poezijoje, dar meilės elegiją „Sudieu“ („Ir vėlei tavo liūdno veido / Neberegėsiu aš ilgai!“). Beveik visą gamtinę lyriką – „Nuo Birutės kalno“, „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, o ypač – „Užmigo žemė“. Labai gražus man eilėraštis „Tėvynės dainos“ – skaidrus ir paprastas iki naivumo, geometriškai taisyklingas, o vis dėlto persmelktas tikro jausmo. Trapus ir muzikalus sonetas „Troškimai“.

O šalia to – gražiausios J. Naujalio ir Č. Sasnausko dainos Maironio žodžiais: „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, – ramus ir gilus įsitikinimas, kad Maironis yra tavo kultūrinės sąmonės viena iš pagrindinių atramų, visų mūsų tautinės tapatybės neatskiriama dalis <…>.“

Nedaug kuo tepapildyčiau, Rimvydai, nebent praplėsčiau, negalėčiau apeiti „Vasaros naktų“, jo egzistencinių klausimų: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“. Vandos Zaborskaitės „Maironis“ buvo mano suskaitytas, tikiuosi, kad ir perskaitytas. Disertaciją rašiau „Maironį“ pasidėjusi ant kelių.

Giliai, gal jau ir pačiam sąmonės dugne – Maironio poetinė atgailos formulė, kurioje centre man labai graži metafora – „spindi siela diemantinė“:

„Mea culpa!“ į krūtinę
Nusižeminęs mušuos, –
Spindi siela diemantinė,
Spindi ašarų lašuos.

Atgaila ir dėkingumas yra aukščiausi sielos tonai, čia jie suderinti unikaliausiu būdu. Bet gal ir ne pokalbio pabaigai atgailos tonai.

Nežinau, kodėl ir kaip tai yra, bet mano sąmonės turinyje daug atskirų posmų, poetinių frazių, metaforų; kad ir Donaldo Kajoko – apie valtį „tarp medžių baltų“: „tyliai plaukia toli nuo kitų / taip toli kad net neatsilikusi.“

Dar prisiminsiu ir priminsiu – koks didelis įvykis mūsų poezijoje buvo Judita Vaičiūnaitė. Jos eilėraštis ir lyg gražiai sušoktas šokis – su juodom kojinėm ir prie širdies slapčia nešiojama gema. Ir garsų muzika, ir piešinys – su kiemu, balkonu, langu, su pelargonijomis.

Dar sunešti pelargonijas

Dar sunešti pelargonijas
į koridorių prie lango,
dar adyti juodas kojines,
kai geltoni lapai sklando,

lyg šedevrą be klastotės
rytą spinduliu nuskaidrinti –
dar pro ašaras šypsotis
prieš apvalų, dulsvą veidrodį,

dar kasdien gilyn – į žiemą,
į vienatvės buto žiotis,
dar tą profilį kaip gemą
prie širdies slapčia nešiotis…

(1981)