Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11

Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

„Nuūžė, nušniokštė, nužėravo žibintais keleivinis traukinys. Mažoje Ventos stotelėje, kur kabo aprūdijusia šerdim pamirštas varpas, išlipau vienas. Aušroja. Rasotoje pievoje atrajoja sugulusios karvės. Takas patikliai it šuo glaustosi prie kojų. Pažįstami stambūs viensėdžiai su aukštais ąžuolais, pušimis, klevais, bičių aviliais po liepomis, su eglaičių sienomis apie sodą, su keliukais į sodybas. Pragysta užsisapnavęs gaidys ir susigėdęs nurimsta. Lygi žemaičių žemė, plynas amžių dangus. Čia mano kaimas Dapšiai su piliakalniais Gūžės ir Varduvos santakoje <…>“ – Alfonso Bukonto esė „Ąžuoluose kalena gandrai“ pradžia. Ir toks gali būti įvadas į naują A. Bukonto knygą „Nežinoma žemė. Terra incognita“, į pastovios, nesenkančios gyvenimo refleksijos, poezijos meistrystės paženklintus tekstus. Ir žemė, kuri vadinama „terra incognita“, prasideda nuo žemės, apie kurią galima pasakyti „mano“. Ir, jaučiant tą ypatingą savumą, išgirsti ir savaiminę eilėraštinę intonaciją, ritmą: lygi žemaičių žemė, plynas amžių dangus. Jau ten, kur baigiasi kalvotoji Žemaitija.

Nuošalumoje gyvenančio poeto laikysena: nesiekti ko ypatingo, tik išlaikyti interesą poezijai, kūrybinių būsenų pastovumą, skaityti ir versti, net tokius sudėtingus tekstus kaip Rainerio Marios Rilkės sonetai, prie seniau parašytų eilėraščių sugrįžti ir kaip prie šios dienos įspūdžio, vaizdo, sąskambio, formos. Kas atlaiko paties poeto patikrą, gali atlaikyti ir skaitytojo dėmesį. Tikrinuosi – lyg ir atsitiktinai atsiverčiu: „Miestelis Žemaitijos šiaurėj…“, konkretu ir skaidru, lyg žvelgtum „pro laiką kaip kristalas skaidrų“, savita lietaus metafora: „Lietus, ilgais plaukais, liguistas, pilkas, – / Į vakarykštį beldžia stiklą.“ Arba „Piešiniai ant vandens“ – 1972 metais išleista A. Bukonto knyga, su ligi šiol gyva poetine nuostaba: „Kaip šnara upės / Žėrinti suknia!“ „Terra incognita“ pavadintas eilėraštis atveria šimto eilėraščių parinktinę „Pirštų atspaudai“ (2011) ir įeina į to paties pavadinimo knygą. Jei tai tik ir korektūros pataisa, bet atrodo svarbu, kad naujojoje knygoje vardinio eilėraščio frazėje paryškintas vietos prieveiksmis: „Viskas liko kaip anksčiau – š a l i a…“ Nuošalė darosi svarbesnė – ne tik dėl išskirtinės biografijos, bet ir dėl dabartinės būsenos, ribojančios aktyvesnį gyvenimą. Šalia aktyvesnio gyvenimo liekantis poetas tarsi žaidžia šachmatais su savo paties tekstais, net su tomis pačiomis figūromis sužaidžiamos naujos, savitos partijos. Formuojama nauja knygos struktūra, randasi kitos jungtys, jungiama impresija, nugludintas ketureilis, meistriškas sonetas, nelaukta baladė. Siekiama išlaikyti keliagubą žemės vaizdinį: žemiško buvimo, gyvenimo vietos ir aukštosios ontologinės prasmės: nežinomos žemės, Pažadėtosios žemės. Taip, ir biblinės Pažadėtosios žemės atošauka – ne tik vertimuose, bet ir originaliuose eilėraščiuose. Kad ir „Pelenų slėnio pasakoje“ – ne tik aforizmo formos, bet ir vaizdo simbolika (paukštis ir šaltinis), fontanų ir dulkių jungtis:

Prie rožių kero gieda paukštis ir šaltinis.
Neatsisveikink: tiesos didžiosios nežymios.

Žiūrėk, aukščiausi miestai – skruzdėlynai smulkūs,
Iš ošiančių fontanų byra karštos dulkės.
<…>

„O laimėtoji žeme!“ – palyginti reta emocinio džiaugsmo, jei ir tik atodūsio frazė eilėraštyje „Sapnas prieš nubundant“. Galbūt ta „laimėtoji žemė“ ir yra pati poetinio žemės motyvo giluma, į kurią suleistas geliantis gyvybės geluonis.

A. Bukontas – ypatingos biografijos poetas, žydas lietuvis, o dar tiksliau – žydas žemaitis, įaugęs į savo laimėtąją žemę, gentį, kalbą, papročius, persiėmęs senąja žemės poetika. Sonetas „Rugio prisikėlimas“: „Žemyn – šaknis, į viršų – daigą trapų / Išleidžia jis ir skaidos žemėje sieroj.“ Tiksliai ištarti „žemėj sieroj“ šiandien retam poetui bepasiseka, seni kalbos klodai, tautosakos, o dar giliau – gyvybės ir mirties mitinių vaizdinių supoetintas svetimžodis. A. Bukontas „žemelę sierąją“ ištaria kaip savo – natūraliai.

Kalbėjimui apie A. Bukonto kūrybą reiktų atnaujintos kalbos, tos kalbos, kuri lietuvių humanistikoje dar tik formuojasi, veikiama gilesnio, atsakingesnio žvilgsnio į Holokaustą, į lietuvių kultūrą įsiliejančių naujų vertimų iš hebrajų kalbos. Kraujo atmintis yra gili, kūryboje grįžta ir tai, kas tarsi ir nefunkcionuoja kasdienoje, tarsi nėra žinoma, neįsitvirtinę sąmonėje. Sunku apibūdinti, kaip ta gilioji atmintis prasiveria A. Bukonto eilėraščiuose, bet ji prasiveria: „Kas žino, / Gal jūros iš ašarų, / Kad tokios sūrios?“ („Kalnuose“).

Savitas eilėraštis „Išdžiūvusioj upės vagoj“ – lyg kokio seno negatyvo kalbinis ryškinimas. Arba žiūrėjimas į seną fotografiją, kurios eilėraščio kalbantysis nėra matęs. Jo paties istorija yra likusi anapus jo: „Vienintelio gyvo, / Ateinančio iš praeities, / Kurios neturiu.“ Praeitis ateina ir iš praeities, kurios tarsi nėra, kuri yra dingusi. Eilėraštyje „Kryžius, kuris lieka“ žiaurių amžiaus pamokų savo sąmonėj neįgilinęs, buvęs „blogas mokinys“ į savo gyvenimo dieną ateina „atviras, laisvas ir pasitikįs“. Šiaurės Žemaitijos miestelis, žemė, dangus, vandenys ir artimi žmonės A. Bukontui yra suteikę tą būtinąjį pasitikėjimą gyvenimu, kad galėtum mylėti, laisvai būti su kitais. Tas pasitikėjimas būtimi, filosofinis ir jausminis, esmingai artimas Jurgiui Baltrušaičiui, yra svarbus poezijai, lyg koks šviesos blyksnis ir pro Holokausto patamsius. Įsūnytas, įbrolintas, įgiminintas tamsiaplaukis žydų berniukas ir pats įsitėvino savo įtėvius, įsigimino gimines, įsižemino žemėje. Sonetas „Skvere“ – reto tikrumo ir tikrume išnykstančio meistriškumo. Kepurėtas bamblys meta akmenuką į svetimą, ant suolo miestelio skvere sėdintį berniuką. Ne, jis nėra svetimas, jis ne šiaip sau sėdi, jis savas, nes laukia savo motinos:

Aš – svetimas. Aš čia sėdėt turiu.
Aš nesitraukiu – šitaip įsakyta man,
Aš laukiu motinos skvere ant suolo.

Įsūnijimas išsipildo įsitėvinimu, tėvo ir motinos savumo pajautimu, nepaneigiančiu tikrųjų tėvų svarbos. Tai įvyksta ir poezijoje – per kalbą, intonaciją, žemę. Įsivietinęs poetas tarsi išsilaisvina, savąja kultūros kalba prakalbina Johanną Wolfgangą Goethę, R. M. Rilkę, Moišę Kulbaką, Levą Karsaviną, šventąjį indų tekstą „Bhagavadgytą“.

Mąstant apie ontologinius ir poetinius žemės pavidalus A. Bukonto poezijoje, neapeitina knyga „Dapšių kelio žaltvykslės“ (2014), trieiliai ir penkiaeiliai apie gimtinę, gimtąjį kaimą, sunaikintą statomos Mažeikų naftos gamyklos. Senos nuotraukos, viena dar iš 1953 metų, Dapšiuose, sode prie liepų. „Mūsų šeima“ – toks nuotraukos pavadinimas: Marija Bukontienė, dvylikametis Alfonsas, teta, pusseserės, pusbrolis. Senas žemaitiškas namas, tvirtos sodybos, pirtis, šulinys, varteliai, langas, Varduvos vandenys. Dapšių gelžkelio pervaža, šios žemės keleivis gal ir pagelžkeliu iš Ventos stoties atėjęs į Dapšius. Netoli iš šių vietų ir iki Romualdo Granausko. Atidžiau skaitydama A. Bukonto eseistiką, radau paminėtas Graniškių kapinaites prie Gūžės upelio, pieštas Česlovo Kontrimo, gal ir Grano, Granausko pavardė iš čia. Iš artimų vietų kilęs ir Romualdas Rakauskas, jo nuotraukos ir knygoje „Nežinoma žemė“. Ir pati nežinomiausia žemė yra žinoma tiems, kuriems ta žemė yra gimtoji.

Gal ir būtų prasminga, jei „Nežinomoje žemėje“ būtų ir Dapšių „žaltvykslių“, ypač trieilių, iš tiesų žaltvyksliškai sublyksinčių: „Suspaudžiu delne kregždę, / Mažą, spurdančią, šiltą. / Ir džiaugdamasis išsigąstu“ („Džiaugdamasis išsigąstu“); „Dar girdžiu, nors beveik jau miegu, / Mama užsega langą skara, / Kad nešviestų į veidą man mėnuo“ („Kad nešviestų mėnuo“). Jauku, tikra, – tai ir yra namai, savoji žemė, bet ir vėl tarsi ir šalia, lyg už „dvigubo stiklo“:

Krikštynos, vestuvės, budynės ––
Visąlaik lyg už dvigubo stiklo,
Esu jose ir nesu. („Lyg už dvigubo stiklo“)

Šachmatinis žaidimas eilėraščiais, seniau parašytų eilėraščių įtraukimas į naujas knygas tarsi panaikina kūrinių chronologiją. Eilėraščius nėra būtina datuoti, pririšti prie konkretaus laiko, prie knygų, kuriose jie pirmiausia pasirodė. Bet nepaneigiama, kad datos išspindi ar atspindi ir kintančių prasmių galimybes. Lietuvių poezijoje Alfonsas Bukontas turi savo vietą. Tad poezijos istorijai būtų pravarti ir datuotų ar bent su rinkiniais susietų jo eilėraščių rinktinė.