Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10

Tu ir vėl pasakoj gyveni?
„Badmetis“

Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs. Eilėraštyje girdimas ta arba tas, kuris kalba. Tai sutelktinis asmuo, kurio svarbiausias intencijas išreiškia Intonacija. Intonacija formuojasi iš dvasinės nuostatos, persiliejančios į kalbą. Pirminė nuostata yra lyg prisistatymas. Kartais tylus, balsui neišsiskiriant arba dar neišsiskiriant, kartais ryškus. Liūnės Sutemos, kaip kalbančiosios, prisistatymas yra imperatyvinis, kategorinis, įrėžtas pirmojo rinkinio pavadinimu „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955):

Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia…

Artima įcentrine intonacija maždaug po dešimtmečio prisistato Judita Vaičiūnaitė.

Aš išeinu.
       Suknelė skleidžiasi lyg senas parašiutas…

Ta, kuriai Liūnės Sutemos poezijoje leista kalbėti, yra išskirtinė, turinti ypatingos galios. Ji gali pasakyti apie save taip, lyg ištartų maginę mito formulę. „Aš esu“, ir su manim prasideda pasaulis, ir per mane pasaulio pradžia atiteka iki XX a. vidurio ir teka toliau, į jo pabaigą. Esu einanti („Aš einu Ir einu…“ – „Pirmoji kelionė“), sauganti („mano žmonės ir mano daiktai pas mane / laimingi Ir saugūs“ – „Kai saulė Išduos“), laisva ir abejojanti („dabar ir vėl esu laisva / Ir galiu abejoti“ – „Išskalauti daiktai“), esu sesuo, mylinčioji, atsimenanti, sauganti, neišduodanti ir neatiduodanti. Stiprioji, atkaklioji, pasiryžusioji:

Nieko neatiduosiu –
užsiginsiu, kad turiu.
Savyje išnešiosiu,
katakombose išsaugosiu,
kad mano būtų žaidimo pradžia…

Ciklo „Nieko neatiduosiu“ pradžia. O pabaigoje tarsi einama pirmojo eilėraščio pėdsakais, keičiant ir stiprinant akcentus. Išryškinama „Nieko neatiduosiu…“, „mano“, stipriai pabrėžta pabaiga: kad „galėčiau aiškiai ir garsiai / išpažint atkakliųjų kalba, / kad vis dar / Žmogumi ir Gyvenimu“. („Išpažint atkakliųjų kalba…“ – šia fraze primenama – tikriausiai nežinant – G. Petkevičaitės–Bitės laiško F. Bartkevičienei nuotrupa: bet aš atkakliųjų veislės…) Kalba ne silpnos arba silpnumą kaip moteriškumo sublimatą demonstruojančios. Kalba stipriosios, atkakliosios. Kalba atkakliųjų kalba, aštria, žeidžiančia, bet ir sulydančia, sujungiančia.

Ta kuri kalba, yra ne tik gyvenimo sesuo, duktė, motina, mylinčioji, bet ir mitinė Ragana, pagrindinė lietuviškų pasakų veikėja, blogio ir kūrybinio prado nešėja. Raganą gražiai suprato M. Gimbutienė, vadino ją paradoksalia, griovimu kuriančia, o kūrimu griaunančia. Ragana – reginčioji, aiškiaregė, savotiška Kasandra. Ji regi tai, ko nemato, ko nemato niekas. Būrėja, žoliautoja, atstumtoji ir kankinė. Marijai Pečkauskaitei, subtiliajai bajo­rei buvo prasminga pasivadinti Šatrijos Ragana. Raganos motyvo negalėjo apeiti ir Salomėja Nėris. Lietuvių literatūros moterys išlaiko savotišką solidarumą su mitinėmis raganomis. Liūnės Sutemos eilėraštis „Raganauju…“:

Raganauju –
niekas manęs nemokė,
ir nepaveldėjau –
išplėšiau paslaptį iš užgniaužtos saujos,
stingstančius pirštus
vieną po kito atlenkdama…
Švito Verbų sekmadienis,
kalė klevą genys,
vis garsiau ir greičiau –
Palik,
neišsinešk žolelių, žalčių ir driežų,
leisk man pavaduoti tave…

Ne paveldėjau, bet išplėšiau paslaptį, įėjau į ją, tapau tos paslapties įdukrinta ir kartu atskirta nuo gyvenimo: „O pamačiau save: / dviburnę, vienaakę, lyg suskilusiam veidrodyje… / Tapau įdukrinta“. Pasakos metamorfozės. Senasis raganavimas žolelėmis, žalčiais virsta raganavimu žodžiais – kalbėjimu ir maginiu užkalbėjimu:

Noriu būt ir esu
akmuo – mestas į gyvą taikinį,
akmens – aštri briauna,
akmeniui – ištikima,
akmenį – pasirinkdama,
akmenimi – tikėdama,
akmenyje – suradau save. („Akmuo“)

Kalba leidžia patirti raganavimo saldumą: paversti, užburti, sušaldyti, sudeginti ir prikelti:

Paleidau išdegintą paukštį
nuo sudėvėtų klumpaičių –
Ir skardena jis Niekieno Žemėje
tarp Jūsų Ir Anų,
pakilęs Iš pelonų,
Tavo, ir mano, ir Tavo
kalba –
(„Niekieno žemė“)

Paukštis yra akmens priešprieša. Paukštis pakyla ir nuo akmens. Akmuo žydi, pražysta, Lietuvių kalba duoda didelę metamorfozių galimybę – lyg kalbinio raganavimo būdą. Būdą, vedantį į pasaką, į mitą.

„Tebūnie tarytum pasakoj“. Tai ne tik pirmojo Liūnės Sutemos eilėraščių rinkinio pavadinimas – tai imperatyvas, formulė, pavertimo ir pasivertimo galimybė. Kas yra arba tiksliau – iš kur tos sudėvėtos klumpaitės, iš ką tik pacituotos strofos? Skurdus vaikystės apavas, žemaitiškas medinis apavas, „Niekieno žemės“ pradžioje konkretesnis: „Sudėvi jau medines klumpaites –/ skaudžiai aštru ir skurdu“. Aštru – žeidžia. Ta, kuri kalba, stovi Niekieno žemėje – tarp to, kas buvo „atsiminimų nederlinguos laukuos“, ir tarp to, kas yra svetimybėje. Bet žodžiai nepereina į Niekieno žemę, žodžiai lieka savoje žemėje. Ir su žodžiais, netekusiais daiktų, lieka anapus žodinė tikrovė – gilioji tautos kultūros patirtis, fragmentiškai išlikusi pasakų, mitų nuolaužose. Užtenka ištarti: klumpaitės, klumpės, kad atsišauktų Eglės motyvas:

Vis nenori leisti – užduoda jai dar vieną darbą: davė jai tokias klumpes sunešiot.
– Kada sunešiosi šitas klumpes, tada važiuosi.
Jis išėjo darban, o ji nešioja nešioja – ir niekaip nesudaužo tų klumpių. Eis vėl pas burtininkę tą. Nuėjus vėl pas tą burtininkę. Dabar ta burtininkė jai sako:
– Ant prakalo padėk, ir kai duosi su kūju – sutrupės.
Ji taip ir padarė: parėjo namon, padėjo klumpes ant prakalo, kai davė tuom kūju – ir sutrupėjo klumpės.
Pareina Žaltys – žiūri, kad jau nėra klumpių. („Žaltys Žaltuonėlis“)

Užrašyta ši pasaka 1957 m. Pirmasis Liūnės Sutemos poezijos rinkinys „Tebūnie tarytum pasakoj“ išėjo 1955 m. „Bevardė šalis“, į kurią įeina „Niekieno žemė“, išleista 1965 m. Klumpaitės yra sudėvimos, nuo jų pakyla išdegintas paukštis. Dvigubas poetinis žaidimas: išdegintas paukštis (tradicinė klumpių puošyba) yra ir sudegintas paukštis, paukštis, pakilęs iš pelenų – stebuklo paukštis.

Liūnės Sutemos klumpaičių ir Eglės klumpių sąsaja arba sąskambis gal ir atrodytų paviršinis, jei Eglės žalčių karalienės motyvai nuolat nepulsuotų jos eilėraščiuose.

Žilvinas ir Eglė. Šio motyvo erdvė ir gylis – vanduo. Pirmiausia vanduo, su kuriuo moteris yra susijusi mitiniais ryšiais – per gyvybės atsiradimą. Išeivijos literatūros tyrinėtoja D. Vasiliauskienė teisingai aptaria: „Poetės vaizduotės struktūrose bene svarbiausias ele­mentas yra vanduo įvairiais pavidalais. Iš tiesų lietus, sniegas, ledas, šerkšnas, speigas, šalna, kruša, debesys, upės, upokšniai, šaltiniai, ežerai, liūnai, tvenkiniai ir su jais susijusios apraiškos, kaip lyti, snigti, stingti, ledėti, garuoti, lašėti, plaukti, tekėti, skęsti, užtvinti, apsemti ir daug panašių, kartojasi Sutemos eilėraščiuose“. Vanduo patiria visas metamorfozes, tars ištarus „Tebūnie…“: yra gyvas, tekantis, net įvardytas (Venta) ir priaugęs dumblo, pilnas merdinčių žuvų, šoklus, neišplaukiamas („Kada atsivers ežerai“ – rinkinys „Graffrti“). Ir pagaliau vanduo yra nupieštas arba parašytas: paskutinė daikto ar reiškinio metamorfozės pakopa – likti parašytam.

Nuplėšiu luotą ir plaukiu pas tave
mūsų upe,
kurios nėra ir nebus žemėlapyje, –
bet jos vaga
niekada neiššoks, neužaugs –

Vanduo yra ugnies priešprieša; ugniai artima ir sausra, didelis vandens trūkumas. Šviesa yra besiliejanti ir šiuo judesiu suartėjant! su vandeniu: „ir vienkartinė šviesa juos užlies…“ („Legendų žmonės sugrįžta pas mus…“).

Ugnis yra svarbi ir kai kuriuose Eglės žalčių karalienės variantuose. Jau cituotoje pasakoje „Žaltys Žaltuonėlis“ Eglės vaikai yra išbandomi ugnim, statomi „dūmosnan“. Ugnis yra specialiai sukuriama: „Nusvedė ir dukrelę broliai. Suskūrė ugnį“. Ugnis yra žalčių marčios pagalbininkė – padeda suverpt kuodelį.

Egiės ir Žalčio pasaka yra susijusi su išdavystės paslaptim ir jos saugojimu – sunkiu, slegiančiu. Ir su brolių motyvu. Viena pirmųjų Liūnės Sutemos užuominų apie Žilviną „Leliojimuose“:

Ko užtrunka, ko neateina broliai,
užkapoję dalgiais Žilviną,
noriu paslaptį jiems išduot –
noriu užmigt. Ne sapnuot

Žilvino kraujas yra pasiliejęs ant ežerų ir upių, kanalų ir fontanų dubenyse: visur „liūliuodama žydi kraujo puta“. Jei kūryba yra moralus veiksmas, jei tik krauju rašyti žodžiai tegali būti vadinami poezija (romantinė nuostata), tai

Argi begalima rašyti krauju,
kai auga kiekviename Drebulė,
išdavusi Žilviną –
ir jo nebėra. („kraujas“)

Identifikacijos su Drebule galimybė skaudžiųjų pervartų laiku realiausiai patirta. Meta­morfozės galimybė: ir išdavystės, ir grįžimo į gamtą, tokio svarbaus archajiniame lietuvių kultūros sluoksnyje, kurį liudija ir Eglės pasaka–mitas: „Sėdžiu pagiryje tarp eglių liūdnų / (kad tiktai neišleisčiau šaknų / ir nepavirsčiau drebule) – („Veja, veja ir veja…“).

Iš esmės Liūnei Sutemai svarbesnis yra žaltys Žilvinas negu Eglė. Tas paslaptingasis ne žemės gyventojas, turįs stebuklingą pasivertimo galią: žaltys – žmogus – kraujo puta.

Žilvinas greta mitinės elnio devyniaragio metaforos priklauso prie labiausiai saugotinų (–Bijau“), žalčio išnara, šmėstelėjusi šiame kūrinyje, pasikartoja rinkiny „Graffiti“ ne tik kaip mitinis veiksmas, bet ir kaip metamorfozės būdas: „Rytoj išsinersiu iš rūko, / nutrinsiu, įdulkinsiu tavo žodžius…“ Nutrynimo, ištrynimo galia atveda Liūnę Sutemą iki „Graffiti“. Žilvinas susijęs ir su giliaisiais vandenimis arba su vandenų metamorfozėmis: „Nusekusioj vagoj / žydi akmenys žmogaus akių spalva – / nuskendę peiliai žvejų žydi rūdim“ („Niekieno žemė“). Taip pat ir su žuvies įvaizdžiu: „…mano šauksmas praners pro tave žuvim žalia…“ („Bijau“). „Mano iškaboj žaibu nuvingiuoja / slidus ungurys, žuvis <…> Žvynais apaugo slenkstis,/ Ir žvynų sidabras apakino mano akis“ t susitiksim“). Ungurio ir žalčio panašumas, žuvies pardavimas kaip besikartojanti vandens pasaulio išdavystė: „kai upės Išseks ir maurais užaugs ežerai“, Prieiti ribą – ištarti: „Žilvino nebėra“ („kraujas“).

Žaltys, medis, ugnis yra pagrindiniai senojo lietuvių tikėjimo atributai. Liūnės Sutemos poezijoje yra mitinis baltų kultūros pradžios vaizdinys: „Skels Perkūnas į akmenį / ir šildysis Saulėj Žaltys ant jo…“ („Šauk“). ‘

Kritikai užsimena, kad Liūnės Sutemos poezija asmeniška, vadinasi, kylanti iš realių išgyvenimų, ryšių. Neįmanomas didesnis realizmas kaip būnant savimi – iki savęs prieinant. Arba iki savųjų, įvardytų dedikacijomis, vardais. Moterys labiau brangina artimuosius negu abstrakčias idėjas. Bet Liūnės Sutemos poezijoje iš esmės nėra įprasto moteriško švelnumo, jaukumo. Ir tardama raminančius žodžius „Pailsėk, senoji, pailsėk…“ („Veja, Veja, veja…“), poetė sako juos kaip magiškas formules, kaip „Tebūnie…“: „Pailsėk, senoji pailsėk, tai tik slibinas,/ tik vaikystės slibinas Ieško savo nasrų“; „Nurimk, senoji, šėmas jautis ganos beržyne / ir šviečia saulė jo tarpuragyje…“ Ir geroji, motiniškoji saulė, taip taikiai ir raminamai keliaujanti lietuvių klasikos padangėmis, Liūnės Sutemos kūryboje pasirodo kaip žiežula. „Šimtametės žiemos užrašuose“ pakartojama: „Pusnyse palaidoti buvo tėvai,/ giedant apie saulę žiežulą…“; „o saulė ant šluotos pralėkdavo,/ pro sniego debesis, / nesišypsodama – / saulė žiežula“. Ne į saulę, o į požemį (netgi žodis „katakombos“ eil. „Nieko neatiduosiu“), ar pažemį (patvorys, nekrikštų kapeliai) gravituoja Liūnės Sutemos poetiniai vaizdiniai – iki palyginimo: „lyg laukinis vijoklis pažeme / be jokios atramos…“ („Po saulės grąžos“). Vijoklis pažeme – lyg žemiškoji žalčio metafora. Ir kartu – iš esmės vienu metu – laukinis išdidumas, savotiška dvasios raganystė arba pasaulio provokavimas pagal pirminį „Tebūnie“:

Noriu vaikščiot virve,
tarp pasakos ir tavęs,
nenuslysdama –
taip, kaip vaikystėje –
noriu joti ant elnio,
įsikibusi į ragų gumbuotas Šakas,
kaip norėjau vaikystėje,
Neringoje,
į marių vandenį geriantį elnią žiūrėdama. („Bijau“)

Norėti negalimo – joti ant elnio, ant pasakos elnio devyniaragio (kelis kartus pasikarto­janti mitinė metafora). Būti tarp: tarp pasakos, kaip kultūrinę patirtį subrandinančios magijos, ir tarp tavęs, vienintelio. Akrobatinė įtampa – vaikščioti virve. Išsilaikyti, bet nekovoti. „Aš nenoriu kovot“ („Užkulisiuos“).

Liūnės Sutemos poezijoje retas žodis „myliu“. Jis pasakomas aklai vaikystės lėlei, medžiui. Žmonių ryšys – lemtis, jausmų lydinys. Be meilės išeina Eglė į Žalčio karalystę, bet jos neišduoda. Sutartis įvyko, ir būtina jos laikytis. Svarbiausia – ištikimybė. Baisiausia – Išdavystė. Bet kas labiausiai kaltas dėl Žilvino mirties’?

Seserys ir broliai. Broliai laikosi vienos pačių seniausių ir baltų kultūrai itin svarbios žmogiškųjų ryšių sutarties – brolių ir seserų prigimtinės sutarties. Jie nenori Eglė išleisti įs nežinomą pasaulį – užkapoja svetimą jiems Žilviną.

Liūnės Sutemos poezijoje sesers ir brolių, brolystės motyvas gana išplėtotas. Jis – ir kraujo, Ir poetinės seserystės. Bet šaknys suleistos į mitinę žemę – ir pasakiškąją, ir Senojo Testamento: „Kainas su Abeliu, / šventoji su erškėčiais,/ sesuo su dvylika Juodvarnį saugoja mus…: („Vakaras košias į miestą…“), Mitino Kaino ir Abelio brolystė, pralietas brolio kraujas, brolžudiškų kovų pradžia. Ryški Liūnės Sutemos pastanga pažvelgti į pasmerktąjį, laikomą kaltu. „Aš augau tavo šešėlyje, niekieno nemato­mas,/ lyg krūmokšnis varganas… – sako Kainas („Kainas“). Ir biblinis Judas yra brolis Judas: „ieškau savo brolio Judo…“

Bet pagrindinė seserų–brolių motyvo atspirtis yra lietuvių tautosakoje: pasakose apie dvylika brolių, Juodvarniais lakstančių, apie trečią brolį Joną. Rinkinyje „Bevardė šalis“ stipriausia šio motyvo sublimacija:

Vienas iš dvylikos juodvarnių,
nuolankus užkerėjime,
abejingas laukime sesers,
žinodamas, sesuo praėjo –
sesuo tebeeina ir eina,
apsvaigusi ieškojimo džiaugsmu.
Tiktai vienas iš dvylikos,
o sesuo dar maža ir akla. („mano“)

Trapi sąsaja tarp lietuvių pasakos dvylikos brolių ir dvylikos apaštalų. Iš dvylikos išsiskiria vienas – „mano“. Vienas – išlaisvinantis – „nevaduoki manęs“ – ir surišantis: „neišduok…“ Dviejų brolių sesuo laukia ir nesulaukia trečiojo – pasakų Jonelio („Dviejų brolių sesuo“). Trečiasis brolis yra bevardės šalies ženklas, nesulaukiamas, skaudus lyg priekaištas: „Sesers nereikia turėti –/ ji visuomet jausis nemylima,/ ir laukdama trečiojo brolio,/ nebesulaukiamo,/ ji persekios tave…“ Trečiasis brolis virsta šešėliu, suledėjusiu tarp vandens žolių („Dviejų brolių sesuo“), jis yra tarsi grąžinamas į vandens karalystę. Vandens ledėjimas, ledynų slinkimas, sudrumstas vanduo, – grėsmės ženklai: „Surinkau visus brolelius,/ pasakų užburtus ėriukus,/ jie gėrė, gėrė sudrumstą vandenį,/ Ir užspringo juo…“ („Kiekvienas vaikas turi savo mėnulį…“) Sesuo yra tarsi netekusi išvaduojančios galios. Taip kaip vardo yra netekusi šalis – „bevardė šalis“. Arba žemė – „niekieno žemė“.

Medis, krūmas, elnias devyniaragis. Kai netenka vardo šalis, ir medžiai tampa bevardžiai – „…keli neūžaugos, bevardžiai medžiai…“ („Nieko nebenoriu liesti../). Medžiai su vardais lieka ten, kur galima (arba reikia) grįžti („Beržai“). Apie svetimumo įveiką paliudija medis: „Nebėra nieko svetimo,/ medis, kurio nepažinai, Išaugo,/ Išsišakojo mano akyse..,“ („Nebėra nieko svetimo“). Medis, net naikinamas amarų, medis, kuri reikia mylėti tokį, koks yra („kai reikėjo apsispręsti“). Pasirodo prijaukintos žemės medžiai: platanas, riešutas, persikas. Tačiau lieka atsvara: persikų sodas – rūgštinė obelis („Priemiesty noksta persikų“). Medis augantis, praaugantis, stebina tai, kas medyje gaju, – tad gluosnis, gluosnio šaka. Gluosnis – medis prie vandens, godžiai vandenį siurbiantis. Ypatinga Liūnės Sutemos metafora:

Ir suleis šaknis į veldą
liauna gluosnio šaka,
ir žaliuos, žaliuos… („Stotyse pakeisti tvarkaraščiai…)

Vandens medis ir ugnies medis: pasaulis binarinis ir šiuo požiūriu – „siurbia karštą varį šaknys miškų / ugnimi springsta vilkai“ („Ginuosi“). Kai paprastą velksmą persmelkia ypatingo vyksmo ženklai, vandens medyje pasirodo ugnis:

Paskutinį kovo savaitgalį
kirtome gluosnius –
draskė pjūklų iltys
kamienus, mirtina žaizda…
krisdamos sužaibavo
geltonos, šmaikščios šakos,
pilkai mėlynam skliaute,
ir užgeso –
ir nutilo sugrįžusios žąsys,
pasinerdamos putojančiam vandenyje… („Kovo gale kirtome gluosnius…“)

Į klausimą, ką dabar sodinsim, šiame eilėraštyje atsakoma: „Nieko nesodinsim…“

Ypatinga sodinimo simbolika gaubia krūmą. Iš „Dienoraščio“, dedikuoto Mariui: „sodini vis tą patį neprigyjantį krūmą…“ Sodinimas kaip daugkartinis ir neišsipildantis veiksmas. Krūmas yra ypatingas, iš anos žemės, kurio negali išauginti ši žemė: „o negali išauginti krūmo,/ uždraustom uogom kerojusio bažnytkaimio sode…“ Uždraustos uogos yra biblionio uždrausto vaisiaus analogija. „Graffiti“ išsipildęs atodūsis: „Plaukiu pas tave su džiaugs­minga žinia:/ liepsnoja mūsų išdžiūvęs krūmas!“ Biblinio liepsnojančio krūmo užuominą ir džiaugsmas, liepsnojime įžvelgiantis žydėjimą.

Krūmas kartais turi vardą – kadugys ir erškėtrožė. Erškėtrožė – gaji, žeidžianti, aštri, žydinti kaip žaizda („Pergalė“). Kadugys paženklina brolių – priešų kapą Niekieno žemėj: „Ir palaidojau juos abu / Niekieno žemėj, po kadugiu, lyg dvynius…“

Kai iškalbiame pradžios eilėraštyje „Tebūnie tarytum pasakoj“ Liūne Sutema brėžė pirmąsias palyginimų projekcijas, jos rėmėsi į tiltą ir į medį: „Aš esu. Mano siauras šešėlis, / dienomis nekantrus, lyg jaunas medis, ir stiebias aukštyn…“ Pabaigoje: „lyg augantis medis tau ir kitiems…“ Augantis medis, gyvybės kilimas į viršų Ir kartu gyvybės pasidalijimas su kitais, kitų globa. Pasaulio medžio vaizdinio pradžia, „Graffiti“ rinkinyje tampanti glausta Saulės Medžio metafora („Pašaukite mane…“). Saulės Medis yra ne tik Gyvybės, bet ir Mirties medis („Legendų žmonės…“), šaknų suleidimas, išleidimas, įsikabinimas – Liūnės Sutemos poezijoje pasikartojantis vaizdinys.

Įprastą augimą, kilimą pavasarį Liūnės Sutemos poezijoje papildo žiemos augimas, augimas, susietas su sniegu, su pusnimis: „Auga vešlios pusnys abipus kelio…“ („posaulės grąžos“); „Briedžio ragai šakojasi. / Auga žiema“ („medžioklės metas“). Briedis, elnias – mitinio garbinimo objektai. Taip pat ir baltams. Lietuvių dainų elnias – mitinis įvaizdis ar metafora, neišskaidoma ir nepaaiškinama: atlėkė elnias devyniaragis… Mitologų pagrįstai galvojama, kad elnias devyniaragis yra pasaulio medžio analogas: devynios šakos –devyni ragai. Devyniaragis elnias Kalėdų dainoje – saulės grąžos, prasidėjimo ženklas, gyvybės ženklas. Elnias devyniaragis dažnai žiūri į vandenį. Liūnės Sutemos eilėraštyje „Bijau“:

Jei myli mane,
būki Nojaus arka –
Ir išsaugoki
elnią devyniaragi,
kamanę dūzgiančią,
žaltį Žilviną
ir save –
išsaugoki man ––

Elnias devyniaragis, kamanė, žaltys Žilvinas yra sonojo, sakralinio baltų pasaulio ženklai. Sunku atspėti, kodėl elnias devyniaragis susietas su kamane. Galbūt taip įvardijamas žiemos (elnias) ir vasaros („kada kamanė žiemoja sapnuodama / žydinčią liepą..“) požeminio ar povandeninio pasaulio ir žemės (save – man) taškai, aprėpiama visata.

Niekieno žemė. Liūnės Sutemos poezijos žemė yra padalyta tarp čia ir ten, tarp praeities ir dabarties. Pirmąkart du „Niekieno žemės“ eilėraščiai rinkinyje „Tebūnie tarytum pasakoj– –“ pasimetusios sėklos viltis prigyti. Bevardė šalis, po to dar kartą Niekieno žemė jau kaip Niekieno Žemė (didžiąja raide pažymint simbolinį apibendrinimą). Tolima „Niekie­no žemės“ atrama T. S. Elioto „Bevaisė žemė“. Bendra jungtis – mitinė vaisingumo ir nevaisingumo problematika. Bevardė šalis – šalis, kur „žaidžia nebeaugantys vaikai“, kur nesidaugina kasdienis džiaugsmas“, kur „traukiniai ne mūsų laiku pravažiuoja“, kur auga nusivylimas, „kad negali dalintis paveldėta žeme“, pavirstantis į džiaugsmą, kad to daryti ir nereikia. „Neišduodu, tiktai grąžinu“ – toks yra apsisprendimas: „grąžinu akligatvį, nuaugusį topoliais“, „grąžinu raštuotas vaikystės pirštines“, „grąžinu siūbuojantį lieptą, bridusį per vaikystės upes“. Sunkus atodūsis iš „Graffiti“: „Bevaisiai, alkani sodai –/ nederlingi, ištroškę laukai…“ Bet ir neišduodant neišvengiama metafizinės kaltės jausmo tam, kas palikta,

Nusikalstu kalba,
gimtąja ir svetima,
kai lelioju žemei ir apraudu ją,
žodžius rinkdama iš liaudies dainų,
kad ji atsilieptų ir suprastų mane, –
kai kalbu savo meilę žmogui,
žodžius rinkdama iš žodyno…

Kalba svetimybėje nebėra gyva, nebėra vaisinga. Žodynas yra bevardė vardų šalis, įrašai, kurių netaria gyvos lūpos.

„Niekieno Žemės“ epigrafu pasirinkti A. Mackaus žodžiai: „Mes kalbam išgelbėtais žodžiais / Merdinčios mūsų kalbos…“ Atvirumas egzistencinei ir kartu kūrybinei situacijai, kuris atskiria egzodo nužemintuosius. Dvi Liūnės Sutemos poetinės kontroversijos: „Žemės nereikia mylėti…“; „Nusiskinkite, pilnatį, bežemiai…“ Ir atsisakymas kaip pasiryžimo formulė:

Metas deginti. Metas deginti
dešimtmečiais skurdusį beržą
atsiminimų nederlinguos laukuos…

Išaugtas austinis atsiminimų rūbas, sudėvėtos vaikystės medinės klumpaitės. Atsiminimų laukai nederlingi, jie nebeišmaitins. Atsiminimų iliuzijos nebeguos. „Niekieno Žemėje“ Liūnė Sutema pasiekė mito kalbos įtaigos: formulių, užkalbėjimų įtaigos, įsakmios pakartojimų ir priešpriešų intonacijos: metas deginti ir metas leisti jam augti. Metas deginti daiktus ir metas leisti jiems grįžti. Kylanti kalbėjimo įtampa – ligi Pilėnų mito: „Metas susideginti. Metas susideginti,/ Kaip Pilėnams prieš vergiją…“ Bet Pilėnų mitas nebėra išskirtinis – greta tokį pat veiksmą pasirenkantis getas, Budos vienuoliai. Susideginimas kaip išlikimas. Arba a pakilimas iš pelenų. Bevaisės žemės įveika. Išėjimas į Niekieno žemę, nepriklausančią Jiems ir Aniems, o tik Tau ir Tau. Atsisakoma anoniminių įsipareigojimų, laisvai įsipareigojama arba susirišama tik su konkrečiais žmonėmis:

Lieku Niekieno Žemėje,
kad nebūtų
nei Jūsų, nei Anų –
Tik Tu, ir aš, ir Tu,
ir mūsų kalba,
pakilusi paukščiu
iš pelenų…

Fenikso – mitinio paukščio, turėjusio galią sudegti Ir vėl atgimti Iš pelenų aliuzija. Ji poetiškai sublimuoja ankstesnes teksto priešpriešas (deginti – leisti augti; deginti – grįžti). Ir dar kartą – jau Iš kitos pusės – grįžtame prie „Niekieno Žemės“ pabaigos:

Paleidau išdegintą paukštį
nuo sudėvėtų klumpaičių –
ir skardena jis Niekieno Žemėje
tarp Jūsų ir Anų,
pakilęs iš pelenų
Tavo ir mano, ir Tavo
kalba–

Iveika (sudėvėtos klumpaitės iš Eglės mito), įveika (bevaisės atsiminimų žemės), bet neišvengiamas egzistencinis „tarp“, XX a. pabaigos kūrėjo lemties ženklas: ir išlaisvinanti Niekieno žemė yra žemė tarp to ir ano, arba tarp Jūsų ir Anų. Kaip ir tautosakoje laisviausias „tarp“ erdvėje yra paukštis. Liūnės Sutemos išdegintas paukštis yra ir lietuviškas (tautodailės ženklas), o kartu ir rytietiško mito – fenikso – atspindys. Pagal išankstinius įpareigojimus nepririštas nei prie to, nei prie ano, jis lieka tas ir tas, išlaisvinta ir laisvai sutelkta Javo ir mano, ir Tavo kalba“.

Ir mitinės atramos nebėra tik lietuviškos: žmogus turi žmogaus patirtį – ne tik žalčio, bet ir fenikso, ne tik vandens, bet ir ugnies, ne tik šimtametės žiemos, bet Ir šimtametės sausros.

Ypatingi veiksmai. Mitinės sąmonės žmogus atlieka veiksmus, kuriais siekia kokiu nors būdu paveikti už save aukštesnes galias. XX a. antrosios pusės žmogus, gyve­nantis nuolatinėje dvasinėje įtampoje, siekia ją įveikti, nuraminti. Neatlaikiusi įtampos, žmogaus sąmonė dvejinasi, tarsi grįžtama prie mitinių veiksmų simbolikos. Liūnės Sutemos eilėraščio „Veja, veja ir veja…“ veikėja senutė Deksnienė Iš savo baltų plaukų be poilsio veja virvę: „supančiosiu, supančiosiu šėmą jautį,/ kam nulaižė saulę nuo dangaus…“

Kuriantis žmogus, egzistencinio „tarp“ žmogus, savo kūryba yra tarsi mitinių velksmų įprasmintojas, veiksmų, kurie nėra realūs ir realiai veiksmingi. Vienas Iš tokių veiksmų Liūnės Sutemos poezijoje – grįžimas namo. Šio motyvo sutelktis pirmojo rinkinio eilėraštyje „Noriu grįžti namo“:

Aštrus ir kietas mano ilgesio ašmuo,
su juo išpjausčiau visuos kaštanuos,
pro kuriuos praėjau:
NORIU GRĮŽTI NAMO –

puiki grįžimo melodijos Instrumentuotė. Kaip žodžių sandas įrėžtas „aš“ (aįtrus, ašmuo, iš dalies kaštanas), stipri garsinė namų, namo raiška (mano, ašmuo, kaštanuos, namo). Savita metafora – „Ilgesio ašmuo“, kuri efemerišką ir beformį romantinį ilgesį griežtaia įformina, paverčia aštriu Ir kietu ašmeniu, pjaunančiu, rėžiančiu. Ilgesys sutelktas kaip jėga beformio ilgesio įveikai. Tolesni ilgesio nusakymai (nerimstantis, piktas) tokio stiprumo nebeturi. Grįžimo, kaip mitinio veiksmo, apibūdinimui svarbu tai, kad grįžimo namo veiksmas yra įtemptas negalimybės: „O širdyje atsargiai įrėžiau:/ negaliu, bijau, negaliu…“ Ir iš esmės pakartota eilėraščio „Bijau“ situacija: „Bijau – bijau grįžimo – / baimė dilginančiai šalia…“ (Liūnės Sutemos žalumas dažnai baugus, kartus, dilginantis, sunkiai žalias.) EIIėraščiais „prieš saulės grąžą“ ir „po saulės grąžos“ apibrėžiama gamtinė saulės grąžos atošauka žmoguje. Egzistencijos absurdas, rato uždarumas: „Niekados neišeisiu. Nieka­dos nesugrįšiu,..“ („Užkulisuos“).

Ypatingas mitinis veiksmas – pašaukimas vardu, vardo atspėjimas. Kas netenka vardo, netenka esmės sublimato: „Kaip mudu susitiksim –/ senamiesčio gatvės bevardės…“ Bet Bevardis Šventasis („Bevardis Šventasis“) yra tas, kuris įgyja vardą, Išsipildo vardo tikrumu Kaip pražydimu: „Šventoriuje žydi raudonai lubinai / ir Bevardžio Šventojo kūnas“. (Pražydimas, taip pat ir gyvybės netekusio, sauso, sugrįžimas į gyvybę svarbus Liūnės Sutemos motyvas.) „Leliojimuose“ iškalbus palyginimas: „lyg ežeras, kurio vardą seniai užmiršau…“ Ir Žilvinas yra dar ir tas, kuri pražudo išduotas vardas. Ypatinga paralelė iš „Niekieno žemės“: „Mano atsineštiniai žodžiai / nebeturi daiktų, / mano atsineštiniai daiktai nebeturi vardų…“ Egzistencinis ištuštėjimas – vardų netekimas. Vardai yra šaknys. Žodžiai, kaip daiktų vardai, yra įsišakniję. Dukart Liūnės Sutemos pakartota: „Mano žodžiai tiktai vienamečiai augalai../ („Vigilija“, „Nežinau, ką kalbėsiu rytoj…“). Ir „Graffiti“:

Pašaukite mane atspėję vardą,
ir aš žiemosiu jumyse,
Saulės Medžio šaknis glausdama –
ir aš pavasarėsiu jumyse
Saulės Medžio lapus skleisdama –
būsiu tyli, nematoma
tik atspėkite vardą
ir priimkit mane –

Kas yra tas, kuri reikia pašaukti atspėjus vardą? Tai ne personifikuojama dvasinė galia, Įeinanti, persmelkianti, sauganti ir keičianti, šios dvasinės galios laikas yra gamtinis – žiemos, pavasariai. Jos susitelkimo vieta – Pasaulio, Gyvybės arba Saulės Medis, kuris kartu yra ir Žmogaus Medis. Pašaukimas vardu, vardo atspėjimas leidžia dvasinei galiai tyliai ir nematomai būti žmoguje ir žmonėse, glausti šaknis ir skleisti lapus.

Liūnės Sutemos eilėraščiuose kaip ypatingas, itin reikšmingas veiksmas yra rašyti – palikti ženklą.

Tau rašiau,
nepažįstančiam žmogaus ženklų,
kurio paukščiai aštriais snapais lesa raides,
lyg uogas nuo vienintelio krūmo… („Tau rašiau“)

Raidės lyg uogos nuo vienintelio krūmo. Krūmo (ir liepsnojančio) vaizdinys, kaip jau gali būti siejamas ir su biblinių pirmavaizdžiu, su pažinimo paslaptim. Rašymas, skaitymas – žmogiškųjų prasmės ženklų kūrimas ir jų atpažinimas. Dažnai svarbus pats brėžiamo ženklo judesys. Eilėraštyje „kai saulė išduos“ („Aš vaikštau šaligatviu arba gruodu,/ kad nepalikčiau ženklų – / braižau laiškus ant apledėjusio lango / atodrėkį…“) yra įžiūrimas pėdsakas, vedantis į „Graffiti“: užrašyti ir palikti nykimui. Žmogaus ženklai rašomi ant tošies („visa lieka beržo tošyje…“ – „Vendeta“), jie brėžiami „suanglėjusia medžio šaka“ ir „sausoj žolėj ugnim“ („Niekieno žemė“). Tai nėra išlikimo, savisaugos instinkto ženklai. Egzodo nužemintųjų atvirumas – išnykti. Kaip išnyksta visa, kas užrašo ant patilčių, tvorų, namų sienų:

Smagu rašyti graffitį,
kai žinai, kad viską lietus nuplaus,
liūtis nuskalaus…

Būsenos – „smagu rašyti graffitį“ – nusakymas veda į dar vieną mitinę potekstę turintį veiksmą – žaidimą. Jis atitinka istorijos nužeminimą ir egzistencijos absurdą patyrusio žmogaus savijautą. Klasikos ir klasikinio žmogaus (maždaug iki Pirmojo pasaulinio karo) jausenos dramatizmą, o atskirais atvejais ir tragizmą keičia išankstinis žmogaus atvirumas absurdui ir žaidimas jo akivaizdoje. „Bevardės šalies“ eilėraščiai „Ten žaidžia nebeaugantys vaikai“, „Savaitgalio žaidimai“. Gyvenimo kaip žaidimo potekstė „Graffiti“: „Po vidurnakčio, kai užmigt negaliu,/ žaidžiu su žemėlapiais…“; „Neklastoju,/ tiktai žaidžiu, svajoju…“; „aš nevaikštau ir nevažiuoju,/ įsikibus į lingę / linguoju, linguoju / ir akmenukais žaidžiu…“

Liūnės Sutemos poezija – unikalus reiškinys, savita poetinė visata. Ji sukurta atvira atkakliųjų kalba, iš anksto nepriimant jokių stereotipų, o leidžiantis į gelmę, prie pirmapradžių atramų, ir nuo jų pradedant kelionę kaip nesibaigiantį grįžimą. Jos poezija išreiškia daugelį esminių egzodo nužemintųjų kartos nuostatų (tai atskleista V. Kavolio studijoje „Nužemin­tųjų generacija“ ir vėlesniuose darbuose) ir kartu išlieka savita, maitinama mitinių aliuzijų ir ryšių, išraižyta mitinių veiksmų. R. Šilbajorio teisingai pastebėta, kad ryšius su folkloriniais klodais Liūnė Sutema siekia „iškelti iš vien stilistinių pamėgdžiojimų plotmės į tikrai kūrybišką asimiliaciją, kuriame liaudies mito ar dainų konkretūs įvaizdžiai įeitų į totalinę teksto struktūrą kaip sudėtinės dalys, bendraujančios su kitomis meninėmis priemonėmis“¹. O bandydami suvokti teksto struktūros gilumįnį principą vėl grįžtame prie dvasinę nuostatą sublimuojančio pirminio „Tebūnie…“ Jis yra daugialypis, reiškiantis pasakos arba mito metamor­fozės galimybę, atvirumą likimui ar net iššūkį, Išsipildymo laukimą: „Pašaukite mane atspeję vardą…“

Liūnės Sutemos lyrika nėra biografiška nei asmeniška. Ji yra likimiška. „Užmiršdama biografiją (draudžiama viešai reikšti savo jausmus – „Graffiti“), ji išlaisvina vidinę eilėraščio erdvę likimui. Atsisakydama išoriškumo, susitelkia į asketišką vidujumą. Parašyta, įbrėžta, išbraižyta. Suspausta, netgi sugniaužta, tampa labai intensyvu. O intensyvumas specialiai gesinamas – nutrinamas, nuplaunamas. „Tebūnie“ sutalpina ir pasakišką imperatyvą, gyvenimišką arba likimišką nuolankumą.

---

1 Šilbajoris R. Liūnės Sutemos žemėje. – Kn.: Liūnė Sutema. Poezijos rinktinė, V. 1992. – P. 180.