Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo
1997 m. Nr. 7
Liūnės Sutemos 70-mečiui
Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“ – „Ąsotis“:
Vasara!
Neišsenkantis aukštas ąsotis!
Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios.
Nori? – atsigerk volungės čiulbesio.
Nori? – užplūstančios audros…
Gerk, – mūsų amžiaus valandos trumpos kaip niekad…
Gerk, – trūkčiojanti, neramų liepų žalsvą pavėsį…
Ir baikšti, ir narsi raudonsparnė volungė
Krūtinėj dar neužmiega
(ji bijo nebūt, bet mirti nebijo), –
Gerk, – paskutinį gurkšnį dievams išliesi…
Tas neišsenkantis aukštas ąsotis!
Debesų puta, – o vidugirio aitris – dugne…
Akis užmerk –
ir gerk,
tūkstantį metų gerk –
už save ir už mane… (1966)
Vytautas Kavolis yra perspėjęs: dar niekam nepavyko Liūnės Sutemos atskleisti. Taip, tiesa. Gražiai skaityti ir perskaityti Jos tekstai (A. Mackaus. V. Kavolio. R. Silbajorio. D. Vasiliauskienės, S. Daugirdaitės…). Pasakyta daug tiesos. Bet paslaptis lieka. Paslaptis slypi ne tekste, paslaptis slypi kūrinyje. Paslapties negalima atskleisti, galima tik pripažinti ją esant. Išpažinti, kaip traukiančią savo likimine galia. Kur nėra paslapties, nėra ir traukos, nėra galios. Galima svarstyti, kad teksto autorius yra problemiškas ar net miręs. Bet nėra abejonės, kad kiekvienas kūrinys yra autorinis, nes jis yra sukurtas iš dvasinės energijos, iš dvasios įvykio, iš akimirkos, kurioje atsiveria tai, ko be šios akimirkos nėra ir būti negali. Kūrinys yra dvasinės energijos švytėjimas tekste, tekstu, per tekstą, virš teksto.
Vienas paslaptingiausių Liūnės Sutemos kūrinių – „Vendeta“, sukurta 1975–1977 m. Tai kūrinys, kuris Liūnės Sutemos kūrybai suteikia būtinąją komplikaciją arba kitą matmenį.
Pirmoji komplikacija kyla iš paties pavadinimo. Vienoje autobiografijoje poetė yra užsiminusi: „Kai kas mane klausė, kodėl rinkinį pavadinau tokiu korsikiečių kraujo kerštą reiškiančiu vardu? Ir kaip suderinu rinkinyje atsispindinčias nuotaikas su mūsų krikščioniškos moralės dėsniais?“ Taip, vendeta – keršto žodis, atėjęs iš Korsikos, Sardinijos salų, susijęs su kraujo keršto papročiu. Lietuviai linkę save matyti romumo, gamtiško nuolankumo, dvasingumo apšviestus. Gamtiškumas, interpretuotas ir Lietuvos filosofų, iš tiesų į pirmą planą iškelia refleksiją, rezignaciją, graudulį, susitaikymą. Lietuvių tautosaka šią žiūrėjimo į save kryptį patvirtina: gražu gražiai liūdėti dėl šio pasaulio netobulumo. Gražu gražiai verkti.
Liūnė Sutema tarsi meta iššūkį, žmogaus santykį su pasauliu pasukdama kitu kampu. Ji ištaria keršto žodį – ištardama ir pridengdama – vendeta. Bet vien šis motyvas kūrinio neišsemia.
Kūrinio žanrinė nuoroda – užrašai (pirmą kartą šią tiesioginę nuorodą į užrašų fragmentą davė Šatrijos Ragana „Sename dvare“). Užrašai beržo tošyje, bet dvidešimto šimtmečio viduryje. Įsirašymas į gamtą dramatiško laiko, padalytos erdvės perspektyvoje. įsirašymas ir sunykimu – vos juntamas judesys į „Graffiti“. Dedikacija – Mariui, literatūriniam, susikurtam ir sukurtam vardui. Vardui – ženklui.
Kūrinys prasideda kosminio vyksmo įtampa: „Dieną ir naktį plaukia / saulė balta migloje, / vietos nerasdama nusileist…“ Balta, išlydyta šviesa, šviesa be saulėlydžio. Kūrinio vyksmas – šioje baugioje šviesoje.
Žanro požiūriu „Vendeta“ apibrėžtina kaip poema, lyrinių fragmentų lydinys, būdingas XX a. poemos modifikacijoms. Vieną pačių ryškiausių šios poemos modelių yra sukūrusi Marina Cvetajeva; viršūnėmis laikytinas jos diptikas „Poema gory“ (Kalno poema) ir „Poema konca“ (Galo poema). Fragmentus jungia kalbėjimo strategijos, orientuotas į bendrąsias egzistencines ir kultūrines atramas, į simbolius, kodus, archetipus. M. Cvetajeva atsiremia į Bibliją, į antikos mitologija, į rusų folklorą ir poeziją.
R. M. Rilke būtų pati stiprinusia grandis, kuri M. Cvetajevą ir Liūnę Sutemą leistų matyti bendrų dvasinių patirčių ir sąlyčių erdvėje. Su R. M. Rilke’s kūryba ir asmeniu susiję aukščiausi M. Cvetajevos dvasiniai išgyvenimai. D. Vasiliauskienė („Lietuvių egzodo literatūra“) yra patelkusi įstabų Liūnės Sutemos pasisakymą: „Rilkę skaitau, skaitau ir skaitau kaip kiti Šventąjį Raštą…“ Bet ir Šventraštis, kaip liudija lr „Vendeta“, atidžiai skaitomas; skaitomas atsiremiant ir priešinantis, iškeliant atskiro žmogaus santykio, atskiro pasirinkimo, sąmoningos rizikos galimybę
Veltui mokė mane,
Veltui pirštu vedžiojo Šventajame Rašte:
– Atsuki kitą veido pusę
– Aš kitos neturiu…
Veidas yra žmogaus metonimija. Turėti tik vieną veido pusę, vadinasi, turėti tik vieną veidą, atsisakyti keistis prisitaikant, atsukant, atsisukant, paklūstant prievartai. Pasirinkti žiūrėjimą atvirom akim, pasirinkti buvimą be gailesčio – absoliutų egzistencinį atvirumą, kurio akivaizdoje nustoja galioti konvencijos.
Pagrindinės kalbėjimo strategijos „Vendetoje“ išsiskiria pagal šias nuostatas: „Aš turėjau gimti Korsikoj…“; „Turėjau negimt, o esu…“ Skirtingos kalbėjimo strategijos sietinos su vyro ir moters balsais, su jų identifikacijos galimybėmis. Kita žemė (Korsika), kiti archetipai iškyla kaip labiau atitinkantys kalbančio dvasią, besiveržiančią iš savęs, trokštančią to, kas stipru, gryna, aukšta, aistringa. Tai lokalizuojama Korsikoje – ne kaip realioje saloje, o kaip archetipinėje dvasinės rizikos, likimo provokavimo žemėje:
Aš turėjau gimti Korsikoj,
uolienų papėdėj,
apaugusioj krūmokšniais dygiais –
Ne Lietuvoj, po beržais svyruonėliais,
ilgesingai liūdnais…
Uolos, uolienos, kalnai. M. Cvetajevos „Kalno poemoje“ kalnas, kalno viršūnė iškyla kaip dvasinio aukščio absoliutas. Aukščio, kuris visada yra rizika. Kur kalnai, ten ir bedugnės. Kalnų aukštis matuojamas bedugnės trauka, – iš M. Cvetajevos.
Lietuva – tai jau kito kalbėjimo nuostata – išlyginanti, labiau pasiduodanti konvencijoms, įvardijanti ilgesingai liūdnus beržus svyruonėlius. Daug tekstų – nuo tautosakos, nuo Jovaro iki Salomėjos Nėries, J. Degutytės – tvirtintų svyruojančio lietuviško beržo ilgesinga liūdnumą.
Pasiremti ir atsitraukti. Nieko neatiduoti. Nieko nepasiimti. Liūnės Sutemos balsas nėra įsiliejantis, persiliejantis. Jis yra atsiskiriantis. Atskiras. Jis yra kietas, bet ne žeidžiantis, o ieškantis, į ką galėtų susižeisti. Kraujas kaip keršto potekstė atsiranda ir iš šio troškimu priklausančio ir pasąmonei, ir sąmoningumui. Sąmoningumui, kurį Vytautas Kavolis yra brėžęs ir pagal Liūnės Sutemos poezijos liniją: „Viešpatie, / neatleisk, / nes aš žinau, ką darau…“ – žinojimas ir yra sąmoningumas, žinojimas, kuris yra pasirinktas. Sąmoningumas yra pasirinkimas.
Tarp Korsikos kietumo, aštrumo, dygumo ir Lietuvos ilgesingo švelnumo dar yra Žemaitija, atšiaurioji, aštrioji, tamsioji, gilioji Lietuva:
ŽEMAITIJOJE –
šimtmečiais teriotoje Žemaitijoje,
šimtmečius iškentėjusioje Žemaitijoje,
šimtametei liepai žydint,
negalėjau pasirinkti:
būt ar nebūt –
šimtmečius būsiančioje Žemaitijoje
e s u –
Keturis kartus pakartotas Žemaitijos vardas – įtvirtinantis ir sutvirtinantis: esu. Teriota, iškentėjusi, su šimtmečiais kaip su amžinybe susieta Žemaitija yra pakankama ir kraujo keršto, ir kraujo–gyvybės (prasidėjimo, žydėjimo) atrama. Pakankama ir skaudumui – susižeidimui: kas trokšta žaizdos, ras į ką susižeisti. Berželis Žemaitijos erdvėje yra apledėjusiom šakom; ledas aštrus, žeidžiantis:
mano plaukus šukuoja
ne pirštai pilni žiedelių –
apledėjusios šakos berželio,
skaudžiai rauna, šukuoja.
Santykis su gamta – ir glaudus (šukuoja), ir žeidžiantis – rauna. Teksto šaknys vėlgi remiasi į tautosaką, dar giliau – į mitą, kur plaukas, plaukai priklauso svarbiems herojaus ar veikiančio asmens prigimties metonimams. Ir saulės spinduliai ne kartą traktuojami kaip Aušros (Aušrinės) plaukai (A. J. Greimas).
Saulė „Vendetoje“ yra aukšta, nenusileidžianti, nerandanti vietos nusileisti (ir neužtekanti, ir nenusileidžianti saulė seniausiuose lietuvių tautosakos tekstuose yra ypatingų pokyčių ženklas). Saulė šakninga, turinti šaknis, besikabinančias į tą, kurio gyvybė yra senkanti, kurio burna yra „pilna žemės– (ne žemių: žodis dalyvauja kaip planetos metonimas). Didžiulės, nužydėjusios pienės (ir S. Nėries, J. Degutytės poezijoje) atkartoja sferiškumą: saulė, žemė, pienė./Saulė yra persmelkianti: „Saulės šaknys, kibios ir gajos, / kabinasi į mane…“ Saulės šaknys apraizgo, įauga į sąnarius.
Kūrinyje sukuriamas stiprus gamtiškumo podirvis: saulė, debesys (debesėliai), pienės, beržas, žemė, vanduo, miškai, aguonos, dobilėliai, žydinti liepa, žiedai… Mitinės gamtos metamorfozės (saulės šaknys, baltų dobilėlių saldumas, virstantis druska, apledėjusios berželio šakos) liudija nepaliaujamą kitimą, dramatišką rūstį. Skiemenavimui – tarimui balsu – skirtos išryškintos keturios eilutės:
k r a u j o k e r š t a s s v a i g u s
k a i p a g u o n ų p i e n a s
s a l d u s k a i p b a l t ų
d o b i l ė l i ų m e d u s.
Kerštas susiejamas su apeiginiu (Kūčių vakarienė) valgiu – aguonų pienu, su augalų gyvybės nektaru – medum. Stiprinamas išeinančio, atsiskiriančio balsas:
Nieko nepasiimu,
visa lieka beržo tošyje,
įrėžta titnagu…
Kieno šis balsas – su kuo jis identifikuojamas: su moterimi ar vyru? Tai vyro balsas (įrėžta titnagu – ne įrašyta), balsas žmogaus, be gailesčio teisiančio save, išeinanti, jaučiančio savyje neatleidžiamą metafizinę kaltę už savuosius, savo kalbą, kuri vėlgi yra tautos likimo metonimas:
Kas man atleis
kad mano kalba,
ne Viešpaties valia,
ugniavietėm springo,
pelenais duso? –
Niekas ir niekada,
Prašantis atleidimo nesitiki atleidimo lr neatleidžia pats, Jis prašo Viešpaties neatleisti, keisdamas Biblijos išminties kryptį; „Viešpatie, neatleisk, / Jie žinojo ką darė – / Viešpatie, neatleisk, / nes žinau, ką darau../. Sunkus, neatleidžiantis bejėgio išdidumas totalių išdavysčių akivaizdoje („…medis medį išduos…“), baltos šviesos – mirties akivaizdoj gimimo gailestis, krentantis ant gyvenimo, nebepajėgiančio išsilaikyti keršto svaigus saldumas virsta keršto sūrumu, susiejamu su vienintele tėvo ašara, su druska: „Aš turėjau negimt…“ Balso pasikeitimas – perėjimas į moterišką paradigmą – žymi ir kalbėjimo paradigmos kitimą. Moters balsas, iš dalies girdimas ir pačioje pradžioje, ima stiprėti nuo fragmento „Turėjau negimt, o esu…“ Dalinė priešprieša atviram vyro negailestingumui: „Aš turėjau negimt…“ Pasirodo, liepa – moterų medis. Žydinti šimtametė liepa – gyvybės pradėjimo ir prasidėjimo simbolika. Pasigirsta gegės balsas, šukuojami plaukai taip pat priklauso moters reikšmėms. Išskiriamos svarbiausios esu būsenos: ir girdžiu, ir jaučiu. Santykyje su gamta paneigiamas vyriškas, pragmatiškesnis aspektas: „Beržo tošis ne degutui degti, – / tesupleišėja ratų ašys…“ Moteriškas judesys: lieku čia, ateisiu – „kartu su beržu verkti / dar negimusio sūnaus…“ Ratų transformacijos galimybė – ne vežimui, ne vežti, ne išvežti, o gandralizdžiais „ant klojimų ir liepose“ (liepos, moteriškojo medžio, pakartojimas, sūnaus, lizdų akcentai). Po šių akcentų vyro balse pasigirsta raudos intonacijų („dūzgia, ulioja bitelės / baltų dobilėlių lauke“ yra šienaujamos pievos prisiminimas), pereinančių į išrašyto, išsakyto gyvenimo prasmę: „Viskas beržo tošyje, / įrėžta titnagu…“ Vyriškoji balso tapatybė pasirodo ir kaip gramatinė forma: „Jeigu būčiau gimęs Korsikoje…“ įbrėžiama, įtvirtinama kuriančio, rašančio žmogaus linija: beržo tošis. į kurią įrėžiama titnagu (vyriškas judesys), raidės, skiemenys kaip rašto ženklai. Ir dramatiška skirtis: rašto žmogaus likimas neužpildo tarpo – pareigos giminei. Jos kalbai.
Vyro įrašas skiemenimis – keršto. Moters – godų, raminimo:
KAS MAN ATLEIS,
KAD NAŠLAIČIAI GODAS GODOJA,
KAD KLAJOJANČIAS VĖLES RAMINA
BERŽO TOŠELĖ BALTA?
Moters atsakomybė už našlaičius, už klajojančias vėles. Vyro balsas prisimena motiną, Vėlinių naktį iš Raktuvės kapinių parbėgusi išeinančiam sūnui pagelbėti: apeigiškais veiksmais išausti dvinytį „ir užkloti mane“. (Vienintelis tikrinis vardas – iš Raktuvės kapinių – sumezga balso lr Mariaus Katiliškio ryš|. Raktuvė, Raktė, XIII a. žiemgaliu piliakalnis ir pilis Žagarės apylinkėje, minima Livonijos kronikoje, deginta, atstatyta, narsiai ginta, krauju laistyta.) Lygiai taip Žemaitija identifikuoja Liūnės Sutemos kilmės vietą. Bet tik tiek.
Moteris turi ryš| su vėlėmis, su mirusiais ir gimstančiais, su esančiu girdimu, jaučiamu. Vyras susietas su pasaulio tvarkos palaikymu ir keršto būdu.
Vyro ir moters balsai–partijos „Vendetoje“ tiesiogiai nesilieja, lieka monologiški. Vyras tesitiki pagalbos tik iš motinos: niekas neužglostys, neužmigdys – / tik motina mano,..“ Moteris girdi ir jaučia, perima, prisiima vyro kančią ir balsą. Paskutinis fragmentas yra moters balsas, suėmęs savin vyro balsą – jau nebesantį, suėmęs pasaulį, kuriame įvyko skaudžiausia metamorfozė – netektis: saulė nebespindi. Ji surado vietą nusileisti. Išsipildęs saulėlydis – mirties šalies vaizdinys: „Mano akys pilnos saulėlydžio, / mano saujos pilnos saulėlydžio…“ Vyro balsu išsakytas artėjimas į žemę siejamas su vandeniu, su polaidžiu. Moters – su ugnies metafora – saulėlydžiu. Metaforos, arba metaforinio judesio grynumas pabrėžiamas: „saulėlydžiu, kurio niekada nemačiau“. Moters balso tragika kyla iš prarasties, kuri yra visa apimanti, tarsi prasidėjusi prieš praradimą: „iščiulpto korio vaškas burnoje“, blunkančios spalvos („…susigeriu žemėn pilkai rusvu / saulėlydžiu…“), – nematyta, nematoma tai, ko pilnos akys, saujos…
Vyro ir moters dialogo vieta yra tarsi numanoma: moters užrašai beržo tošyje, vyro – žymenys, beržo tošyje įrėžti titnagu. Skirtingi rašto pavidalai, bet – rašto, pasaulio, kuris yra užrašomas skirtingais būdais.
„Vendetos“ skaitymas, įsiklausant į vyro ir moters balsus, į galimas jų identifikacijas. Įsiklausymas į svarbiausią būties santykį – moters ir vyro santykį. „Vendeta“ nėra dialogiška tiesiogine reikšme (kaip, sakysime, dialogiškos yra minėtos M. Cvetajevos poemos). Specifinis moters–vyro ryšys „Vendetoje“ sukomplikuotas skirtingų kūrybinių ir likiminių intencijų. Ir neišvengiamos įtampos.
Vyro balsas moters yra tarsi perkoduojamas. Moteris dalyvauja vyro balse kaip su moteriškumo substancija susijusi kūrybos galia. Kuriančio, kūrybingo vyro drama kyla iš įprastųjų, konvencialiųjų vyriškumo orientacijų – ir keršto galimybės – silpnėjimo. Stipri prigimtis priešinasi, ieškodama pačių ryškiausių vyriškumo konotacijų – iki vendetos – metaforos. Moteriškojo prado „įsiskverbimas“ į vyro balsą – kraujo keršto svaigumo palyginimas su aguonų pienu, dobilėlių medum.
„Vendeta“ – stiprus Liūnės Sutemos kūrinys. Stipraus, skirtingų identifikacijų balso kūrinys, girdintis ir jaučiantis kitą, formuojantis savitą tiesiogiai nevykstančio dialogiškumo aspektą.
Kūrinio meniškumas yra esančių ir galimų prasmių tankis. Prasmių judėjimas, atsiradimas, reaguojant į tai. kas kultūroje jau yra (Šventasis Raštas, tautosaka, istorija), ir į tai, kas čia pat randasi, skleidžiasi. Randasi ir iš kalbos, iš intonacijų, sąskambių: „Gelia, tirpsta sąnariai, / skaudžiai, saldžia gėla – / limpa lūpos, korėja žodžiai…“ Iš netikėtos metaforos: korėjantys žodžiai yra ir kūną įgaunantys, ir nykstantys, isiliejantys į kitimų, metamorfozių tėkmę.
Ar Liūnė Sutema pasirodys Lietuvoje? Daug jos laukiančių. Ir Žemaitijoje, šimtametėms liepoms žydint, vidurvasarį. Medaus, korio, vaško, baltųjų dobilėlių mėnuo – liepa.
Liūnės Sutemos gimimo mėnuo – „neišsenkantis aukštas ąsotis“…