literatūros žurnalas

Gintarė Adomaitytė. Valdas tiesiog neatėjo

2012 m. Nr. 3

Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir „Antausis sienai“ (leidykla „Homo liber“).

Būtent „Homo liber“ vadovas, literatūros tyrinėtojas Vilius Gužauskis ir laikė savo rankose viso vakaro vadžias. Nebuvusiems, pro šalį praėjusiems ar nespėjusiems skubu pranešti – jaukus buvo tas vakaras, prasmingas. Nė vienas kalbėjusių nepamiršo, kodėl čia atėjo: pasakota tikrai apie Kukulą, tikrai apie jo knygas – ir naująsias, ir gerokai anksčiau ar ne taip jau seniai pasirodžiusias. O juk žinome: retsykiais tokio pobūdžio renginiuose nukrypstama į lankas, ir dar kaip nukrypstama…

V. Gužauskis teigė: „Valdo Kukulo mirtis – dar nesuvoktas faktas; atrodo, kad Valdas tiesiog neatėjo į šį vakarą.“ Minėjo poeto kūrybos pradžią: pirmąją knygą išleido aštuoniolikos. Vardijo mokytojus: profesores Eleną Bukelienę, Viktoriją Daujotytę, poetą Marcelijų Martinaitį.

„Kuris buvo mokytojas? Aš jo ar jis mano?“ – retoriškai klausė M. Martinaitis. Ir pabrėžė, kad iš Valdo visi galėjome pasimokyti sakyti tiesą – jis nepataikaudavo, neturėjo grupelės draugų. M. Martinaitis prisiminė, kad studijų metais V. Kukulas rašė diplominį darbą apie Paulių Širvį. Knygos apie jį, deja, nespėjo baigti.

„Man teko būti Valdo pirmosios knygos palydovu“, – taip savo monologą pradėjo poetas Algimantas Baltakis. Nostalgiškas tai buvo pasakojimas: poetas minėjo laiką, praleistą „Pergalės“ („Metų“) žurnale; Vaidotą Daunį, Ričardą Gavelį, Valdą Kukulą – jų nuolatinius ginčus. „Aš jam sakydavau: „Valdai, man atrodo, kad tu už mane vyresnis.“ A. Baltakis daug citavo iš Kukulo knygų. Galiausiai garbingai prisipažino: pavydėjęs Alfonso Maldonio ir Valdo Kukulo draugystės. Kalbėjo ir apie Kukulo poezijos ypatumus: „Be galo puikus rimuotojas! Jis disciplinavo verlibrą.“

Aktorius Rimantas Bagdzevičius ne tik skaitė V. Kukulo eiles. Jis leido sau liūdnokai pajuokauti – persakyti nugirstą pokalbį. Į šį vakarą atskubėję fotografai vienas kito teiravosi: o kuris gi iš susirinkusių yra Kukulas?

Poetė Aušra Kaziliūnaitė prisipažino: „Suabejojau, ar turėčiau teisę čia būti. Jaučiuosi per mažai pažinojusi tą žmogų…“ Aušros atmintyje išlikęs vienas vienintelis pokalbis su V. Kukulu. Tąsyk jis pasakojo apie peliuką, nešiotą švarko kišenėje. „Peliuko kišenėje vaizdas nedingo skaitant „Antausį sienai“, – kalbėdama apie knygą prasitarė A. Kaziliūnaitė.

„Vienas paskutinių XXI amžiaus romantikų“, – taip V. Kukulą apibūdino Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. Jis kalbėjo ne vien apie knygą „Saulėlydis mano giesmė“. Pagarbiai – ir apie kolegų išleistą „Antausį sienai“. „Kas skaito palydimuosius straipsnius?“ – domėjosi V. Sventickas. Ir pabrėžė: „Vilius Gužauskis parašė vieną geriausių savo straipsnių per pastaruosius metus.“

V. Sventickas pasakojo, kad knygą „Saulėlydis mano giesmė“ sudarė pats V. Kukulas – dar spėjo ją pataisyti, atidžiai peržiūrėti. Likusias bluseles teko rankioti jau su Deimante Kukuliene. „Nusvidinta knyga“, – taip kalbėtojas apibūdino „Saulėlydį…“

Klaipėdos universiteto literatūros katedros docentas Marijus Šidlauskas kalbėjo vaizdžiai ir įtaigiai. Taip įtaigiai, kad… nespėjau ar nesugebėjau užsirašyti ilgesnės frazės, kurią drįsčiau dabar cituoti. Galiu tik pabrėžti, kad atgarsiai apie M. Šidlausko pasakojimą ilgokai sklandė po Vilnių. Neabejoju, kad tekstas bus publikuotas – ne vienas žmogus to laukia.

V. Gužauskis priminė, kad V. Kukulas buvo deimančiukų ieškotojas. Ką daugiau jis galėjo po tokių žodžių kviesti kalbėti, jei ne poetą Antaną Šimkų, Valdo ugdytą, globotą?

„Gali globoti kiek nori, bet jei nesiduosi globojamas…“ – buvo atviras A. Šimkus. „Tiesosaka“, – taip jis įvardijo V. Kukulo gyvenimo būdą. „Šalia žmogaus, kuris tau sako tiesą, jautiesi saugiai ir oriai.“

O vakaro pabaigoje išgirdome ir patį Kukulą – garso įrašo fragmentą iš pokalbio su Regina Germanavičiūte Lietuvos radijo laidoje „Po lyros ženklu“ ir skaitomą eilėraštį „Lyg būčiau prie jūs / Paskutiniąją naktį budėjęs…“

Gintarė Adomaitytė: „Nei metodo, nei sistemos, nei savęs kankinimo būdų…“

2022 m. Nr. 1 / Rašytoją Gintarę Adomaitytę kalbina Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Kai rašytoja Gintarė Adomaitytė, dažnokai kalbinanti kitus, mokanti tai daryti, sutiko pati pabūti kalbinama ir atsakinėjanti, apsidžiaugėme…

Gintarė Adomaitytė. Apie veržlią laisvę ir slibino galvas

2021 m. Nr. 3 / Kuo dažniau galvoju apie savo vaikystę, paauglystę, tuo labiau praeitis man atrodo miglota. Galbūt jų – vaikiškų ar vėlesnių metų – ir visai nereikėtų prisiminti. Kam jie man, juk buvo – pražuvo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8–9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Gintarė Adomaitytė. Tiesiog gyventi

2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“

Gintarė Adomaitytė. Apie Ignaliną, Baltąjį namą ir Rūką

2015 m. Nr. 8–9 / Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.

Gintarė Adomaitytė. Keli žodžiai apie (ne)eilinį suvažiavimą

2015 m. Nr. 5–6 / Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa: „Rašymas gelbsti nuo nykumo“

2015 m. Nr. 3 / Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus / Šio pokalbio pradžioje – apie pradžią. Kokius vaikystės prisiminimus saugai? Kuriems žmonėms esi dėkinga už gyvenimo pamokas?

Gintarė Adomaitytė. Ledonešis, arba Keli žodžiai apie Vilniaus knygų mugę

2014 m. Nr. 4 / Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją. Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

Gintarė Adomaitytė: „Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu“

2014 m. Nr. 1 / Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus / Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė…