Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6

Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

2019-aisiais leidykla „Odilė“ išleido stamboką, egzotišku Eglės Juozapos vardu pasirašytą romaną „Juozapa ir jos seserys“, kurį literatūros pasaulis pasitiko sutartine tyla [„Metuose“ (2020 m. Nr. 2) apie šį romaną paskelbta Gintarės Škėmaitės recenzija „Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama“ – red. past.]. Toji tyla jau sumušė visus karantino rekordus (plg. it. quarantina – keturiasdešimt dienų), todėl saviizoliacinės depresijos neištvėręs kipšas gundo šią kapų rimtį patrikdyti. Žvairiaakis pirmiausia duria pirštu (trepteli kanopa?) į faktą, kad „Odilė“ atsitiktinių knygų neleidžia, o jei išleido ir šiuokart dar užmezgė autofikcinę intrigą, matyt, siūlo daiktą neatsitiktiniam skaitytojui. Skaitytojas juk irgi dalyvauja knygos likime, tą primena Terenciano posakis pro captu lectoris habent sua fata libelli (apytikris vertimas: knygų likimas priklauso nuo skaitytojų gebėjimo jas skaityti ir permanyti). Kipšišką literatūrinį smalsumą kursto ir pavadinimo užuomina į Thomo Manno tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, taip pat į analogiškai įvardytą Janio Rainio dramą, beje, parašytą dviem dešimtmečiais anksčiau už garsųjį vokiečių klasiko veikalą. Feministinė biblinio epo parafrazė – argi neįdomu? Pagaliau, intriguoja itin originali žanrinė paantraštė likimo romanas – turint galvoje, kad nūdienos diskursai bei naratyvai likimus kur kas geriau skandalizuoja nei romanizuoja. Nes žmonės skandalus mėgsta, tai žino ir pradedantysis pinčiukas. Į skandalus nespjauna ir literatūrologai, šitaip jie gauna darbo – gali sau (ne žmonėms) tematizuoti traumines patirtis ir dramatizuoti modalumus, identifikuoti identitetus ir steigti koherentiškas paradigmas. Savo ruožtu pinčiukai gali kikenti ir trinti rankas, kai likimai žiauriai nukrypsta nuo gerovės valstybės kurso, nepaiso sėkmės istorijų ir nesilaiko laimės dietų, kuriomis mus maitina gyvenimo konsultantai, ekspertai bei influenceriai – įtakūnai. Čia išsakytų įžanginių pastabų turėtų pakakti, kad šią knygą tiesiog imtume, skaitytume ir tatai skaitydami permanytume – dabar jau savarankiškai, be chtoniškųjų būtybių paslaugų. Nors prie chtoniškumo dar teks sugrįžti.

Šį likimišką pasakojimą pradeda Eglė, Juozapos duktė, perrašanti „keistą ir net baugų sakinį“ iš palikto motinos rankraščio: „Ir vilkė esu aš pati“ (p. 9). Skaitant paaiškėja, jog tapatinimasis su vilke nesietinas su vilkolakiais ir likantropais, o tėra sulietuvinta ir suliteratūrinta moteriškojo archetipo versija, pastebimai paveikta Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“ įspūdžių (priminsime, jog šioje studijoje feministiškai aktualizuojamas bei idealizuojamas moterų „vilkiškumas“ ir „laukiniškumas“). Tačiau šis likimo romanas – tai ne laukiniško instinktų šėlsmo, o lemtingai mylinčios sielos ir kūno istorija, kurioje svarbu ne likimo peripetijų išpasakojimas, o žmogaus vidujybė ir jos tapsmas kalba. Skaitydami šią knygą imame suvokti, kad jos žanrinė paantraštė savaip logiška, primenanti, jog tik literatūra leidžia įsiskverbti į (kito) žmogaus gyvenimą, patirti jo likimą; tik ji pajėgia padaryti tai, ko neįstengia psichologija, sociologija ar filosofija. Palaipsniui pabrėžtinai nemadingas, dargi „senamadiškai“ stilizuotas pasakojimas tampa netikėtai aktualus, ypač tiems, kas skaitė Alvydo Jokubaičio studiją „Politinis idiotas“ ir prisimena autoriaus tezę, jog modernusis mokslas ir menas ne tik nepažino vidinio žmogaus, bet su juo prasilenkė. Akivaizdus tokio prasilenkimo pavyzdys – jau minėti skandalizuojantys naratyvai, įvairaus plauko komerciniai romanai, kurių varomoji jėga – rinkodaros dėsniai, skatinantys greitą vartojimą ir lengvą virškinimą. Ne paslaptis, kad pastarosios lektūros kepėjos – daugiausia moterys, Lietuvoje energingai platinančios nulietuvėjusį feminizmą ir suplokštėjusį hedonizmą. Žinant, kad, pavyzdžiui, lietuviškųjų meilės romanų autorės reprezentuojasi tokiais vardais kaip Ramunė Le, Lina Ever ar Lavisa Spell, „vintažinis“ Eglės Juozapos vardas suvoktinas ir kaip alternatyva snobiškam susiglobalizavimo geismui, bešakniškumo manijai. Kitaip nei erogeniniu dirginimu užsiimančiuose tekstuose, šiame romane atsiveriama, bet ne atviraujama ir neatsilapojama; laikomasi principo atsidengti prisidengiant. Juozapos charakteryje jaučiame stiprią pasakotojos asmenybę, suimančią gyvenimo prieštaravimus, valingai ir ištvermingai pasitinkančią likimo iššūkius ir praradimų akivaizdoje sugebančią neprarasti gyvenimo skonio, jo prasmės ir vertės pojūčio. Priešsrovinė yra ir bendroji vertybinė knygos nuostata, kurią būtų galima pavadinti idealistine gyvenimo filosofija ir kuri asmeniškai pagrindžiama: „Idealizacijos neįmanoma išvengti. Aukštosiomis savo būties akimirkomis žmogus yra ten, kur kitaip nebūna. Patiria būties idealumą, netrikdomus susitikimus, atsiminimus, gamtos alsavimą, kalbos kilnumą, priartėja prie idealo, nors ir nežino, kas jis yra“ (p. 276).

Šis labiau būsenų, reflektuojamos atminties ir patirties, o ne įvykių romanas yra sykiu vidinės introspekcijos aktas, kuriame persikloja (auto)biografinis, psichologinis, epistolinis, intelektinis, istorinis-socialinis lygmenys. Knygą įmanu skaityti ir kaip tapsmo romano (Bildungsroman) atvejį, pasakojantį bręstančio charakterio, kuriančio save ir pačiu pasakojimu, raidos istoriją. Tokios prozos literatūrinį kontekstą siūlo Igno Šeiniaus „Kuprelis“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Antano Vaičiulaičio „Valentina“, o etnoso likimo aspektu papildo Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ – lietuvių prozos viršukalnės, ženklinančios svarbią lietuviškojo romano raidos trajektoriją. Palankų literatūrinį klimatą panašiems romanams kuria ir paraliteratūriniai tekstai, kaip antai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Laiškai Sofijai“, Algirdo Juliaus Greimo, Vandos Zaborskaitės, Janinos Degutytės (auto)biografijų intymieji intarpai bei liudijimai. Atsiminimo kalbinis būdas, atsimenančios sąmonės srautas, jo intensyvumas, taip pat intertekstų, asociacijų gausa ir žaismė – visa tai rodo, jog „Juozapa“ – pakankamai modernus, netgi savaip postmodernus kūrinys. Šitai patvirtintų jau Juozapos-Eglės pasakojimo pradžia, skyrius „Graži dar…“, kur tiršta kultūrinių sąskambių su Raineriu Maria Rilke („Negi tikrai tik vieną sykį, tik vieną sykį viskas“, p. 18), Marcelijum Martinaičiu („…ką gelia gyvenimą visą, lyg gyvastį pačią“, p. 22), Auguste’u Rodinu („Aukščiausia žmogaus patirtis iš jo amžinojo pavasario…“, p. 23); iš dar giliau sklindantys – Salomėjos Nėries, Aleksandro Kuprino aidai. Tik jei, pasak M. Martinaičio, „Tai ir buvo, kas niekad negrįžta, / ką visą gyvenimą gelia“ („Atmintys“, XXVIII), šiuokart tai, ką visą gyvenimą gelia, sugrąžinama ir sugrįžta: „Pasakoti – tai grįžti, grįžti į amžinas žmogaus iliuzijas, į žodžius, kuriuose viskas išlieka; labiausiai meilės laiškuose, lizduose, susuktuose iš žodžių, dienoraščiuose, prisipažinimuose“ (p. 23). Grįžimo, susigrąžinimo judesys – tokia šio retro pasakojimo strategija, kurią įgyvendinti padeda dienoraštis, laiškai, jų rašymas kaip autentiško buvimo kultūroje būdas. Šiuo būdu tai, kas nenumaldomai tolsta, vėl priartėja, būtasis kartinis buvo tampa esamuoju yra, nebeišdildomu ir neatšaukiamu. Tiesa, kai kada kultūriniai-knyginiai kontekstai atrodo pertekliniai, sentimentų įkrovomis gožiantys egzistencinę autentiką („<…> ta srovė, kuri nešė ir kėlė, plūdo iš toli, iš giliai, buvo joje Viktorija Colonna, ir buvo joje Knuto Hamsuno Viktorija, ir buvo joje Šatrijos Raganos Viktutė…“, p. 252–253). Arba tiesiog per tiršta grįžinėjimų ir simbolinių užuominų, savo obertonais minkštinančių kieto likimo dūžius: vienoj pastraipoj ir gražiai apšviesti du rojaus obuoliukai, ir dvi Gusto nuotraukos, išimtos iš mėlynųjų laiškų, ir mirštantis drugelis, ir Eglė, labai panaši į tėvą, ir babūnėlė, laikanti tokį panašumą geru ženklu (žr. p. 372–373). Panašūs dalykai likimą, lyginamą su misterija, stumteli melodramos link.

Nesunku pastebėti, jog šis romanas turi ir daugelį tradicinio romano požymių – savitą kompoziciją ir architektoniką, platų užmojį, apsčiai charakterių, pakankamai intrigos ir konfliktiškumo, o svarbiausia – jis parašytas, tikriau, išlietas brandžia proza, nors kalbinės raiškos brandumas nebūtinai tapatus romano brandumui. Tarkim, prisiekęs klasikos gerbėjas galėtų pasigesti koncentruoto veiksmo augimo, aiškesnės kulminacijos bei logiškesnės, natūralesnės atomazgos, papriekaištauti, kad pasakotojos vidinės būsenos ir romano meninės įtaigos aukščiausi taškai nesutampa. Tačiau ir didysis priekabiavimo meistras kipšas negalėtų paneigti pasakojimo konvencijos savitumo ir veiksmingumo. Čia ne tik pasakojamas gyvenimas, bet ir gyvenama pasakojant, atmintis ir patirtis tampa gyvenimo-likimo tęsiniu. Pasakotojos savivoka tampa savikūra ir šitaip įtvirtina savivertę.

Santykis su mylimu čia yra ir meilės santykis su artimais, ypač mažais ir senais, su gamta – su ja gal pirminis, iš kurio gimsta transcendencijos nuojauta. Galėjimas pasakyti siejamas su būsena, kai „jau įveikta tai, kas patirty nešvaru, grubu, tamsu. Kalba iš geismo pasakyti – esu, matau, esu skaidriau, jei matau“ (p. 21). Justi įsitikinimas, kad kalba turi kuriamąją, aktyvaus formavimo galią (įskaitant maginę, antgamtinę), lydinčią žmogų nuo priešistorinių laikų. Galima kalbėti apie kūniškąjį kalbos erosą, kuris ne kartą įvardijamas ir tiesiogiai: „Taip, žodžiai turi erotinės galios, tokios pat stiprios kaip kūnas“ (p. 345); „Visu kūnu, dar visai neišsiskleidusiu, alkanu, godžiu, glaudėsi prie žodžių, sakinių“ (p. 212). Iš kalbos eroso, per jį – ir dvasingas švytėjimas, švytinti meilės melancholija, nes ir žodžiai, ir meilė „yra kūnas, kuris… kuris yra ir siela, kai yra, jei yra…“ (p. 305). Pasitikėjimas kalba – intuityvus, sakytum, likimiškas: „Kiek kartų jutau – nežinau, o kalba žino, parves mane, parves į tą kitą krantą“ (p. 19). Tad galima tarti, jog šio romano tikrasis herojus – kalba; žodžiai tarsi imasi iš požeminio magmos telkinio, jiems leidžiama tekėti taip, kaip jie srūva iš sąmonės rašymo metu. Vis dėlto šis srautas nėra nekontroliuojamai laisvas – pavojingesnėse vietose jis pristabdomas, tai rodo trūkinėjanti sintaksė, daugtaškiai; tiesioginė kalba inkorporuojama į pasakojimo kalbą arba išskiriama tik brūkšniais (tai šiek tiek primena Johno Dos Passoso stilistinius eksperimentus). Visa tai sukuria vidinės įtampos, nerimasties, dvasinio intensyvumo įspūdį. Kalbinė įtaiga stipriausia pirmoje knygos dalyje, ypač skyriuje „Palei Girią“, kuriame su šiluma ir meile piešiami Juozapos kūdikystės, vaikystės metai (Juzikės kelionė pas babūnėlę), kur pagautas žemaičių etnoso koloritas (budynės, kalnų giedojimas). Persikėlus „į kitą krantą“ lengvą kalbėjimo eigastį ima sunkinti romano konstravimo, jo siužetinių linijų ir punktyrų sąryšingumo rūpesčiai (vienakrypčiai Augustino sūnaus laiškai, kuriuose prasimuša pasakotojos sintaksė ir intonacijos). Apskritai stilistikoje atpažįstamas Žemaitės juslinis realizmas – žemaitybių gausa, situacijų, detalių, šnekamųjų intonacijų tikrumas, žodžio rupumas, gerai nuklausyta stačiokiška kalba – ir sykiu jaukus švelnumas, žodinis daiktų glostymas, derantis su bendrąja pasakojimo tonacija, globiančia ir dvasinga. Įspūdingas „mažybinis“ pasaulio prisijaukinimas. Įsiklausykime: sūnukas, dukterikė, karviukas, staldukas, sąsvinukas, jupikė, upukas, upuliukas, šaltenukas. Įstringanti detalė – vasarą vaikščiodama pas kaimynus Česnauskius Juzikė „basom kojelėm susileteno savo atskirą takiuką“ (p. 105) – ir jau tada tarsi ėmė tiesti taką savajam likimui. Taką, kurį tiesina pati kalba. Arba gražus žemaičių žodis placentai pavadinti – nameliai, kurie pagarbiai palaidojami, grąžinami žemei motinėlei – iškalbus eufemizmas, patvirtinantis, kad gemalas dar įsčiose yra ne tik gyvas, bet ir gyvena; ir sykiu pagarbos gyvybei-gyvenimui ženklas, seniausios indoeuropiečių kalbos išsaugotas iki mūsų dienų. Tai tiesiog unikalus pasaulio jutimo, mąstymo, žmogiško buvimo ir raiškos būdas – stilius.

Ryškiausi šio romano charakteriai – Juzikė (Juozapa) ir babūnėlė. Senosios Gedvilienės meninis paveikslas atremtas į mitinį didžiosios Motinos, sudariusios lyg kokią slaptą sutartį su vietine vilke, provaizdį – ji ir meilės židinį kurstanti geroji namų dvasia, ir atminties saugotoja, ir žyniuonė žolininkė. Juzikės klausimai ir babūnėlės atsakymai yra svarbieji šio romano problematikos židiniai: „Kas yra dūšia, būnele?“ – „Dūšia – gyvastis mūsų, sūpruotis visko, vaikeli, iš Dievo, iš prigimimo dūšia, saugoti ją reikia, saugotis“ (p. 133); „Būniuk, ar žinai, kas yra meilė?“ – „Gal ir žinau… kai atsargiai paima tavo ranką… o tu lyg ir norėtum ištraukti… bet negali, negali, nes tau taip gera, o širdis šokte šoka…“ (p. 146). Sprendžiant iš pavadinimo, būtų galima tikėtis ryškesnių Juozapos seserų Agatonos ir Paulinos charakterių, tačiau jos lieka antraplanės, neatskleistos iš vidaus, netgi deindividualizuotos (per motinos laidotuves abi vilki ryškiom nailoninėm striukėm). Kur kas svarbesnė už kraujo seseris Juozapai yra dvarininkaitė Aldona Daugėlaitė ar smetoniška inteligentė Ona. Aldona – patrauklus dvaro kultūros, vidinio aristokratiškumo, o sykiu ir sužlugdyto likimo pavyzdys. Su tėvais išvežta į Sibirą (kaimynai degina Daugėlų bibliotekos knygas), lageryje sunkiai suserga, susiranda draugą, sugrįžę abu įsikuria Klaipėdoje, vyras plaukia į jūrą, Aldona gatvėje pardavinėja vaisius… Tik iš išorės vaizduojamas ir Juozapos tėvas Juonis, kurio šiurkštumas ir sužvėrėjimas (grupinis žmonos išprievartavimas) verčia galvoti apie vyro vilkiškumą. Vis dėlto ir šis žmogus turi teisę į likimą, kuris sukrečiančiai apibendrina pokario laikotarpio tragišką nužmogėjimą, vyriško apgynimo ir pagalbos stoką (plg. prisismaugusios avies epizodą: „Ak, kad būtų vyras, pripjautų gyvulį, neleistų padvėsti…“, p. 117). Juolab kad betėvystė romane iškyla kaip likimą žlugdantis veiksnys. Juk Juozapos likimo drama – ne tik dėl mylimo vyro, bet didele dalimi ir dėl mylinčio tėvo nesaties šalia. Prisipažinsiu, kaip literatūrinis charakteris Juonis pasirodė autentiškesnis ir reljefingesnis nei „moteriški“ vyrai Vladas (kurio ir pavardė – Avelis – netrykšta vyriškumu) ar netgi Augustinas, lemtingoji Juozapos pasija.

Didžiosios meilės objektą Augustiną (Gustį) pažįstame daugiausia iš laiškų. Turėdamas „sugadintą“ biografiją (už priklausymą slaptai organizacijai nuteistas dešimčiai metų lagerio), kultūringas ir dvasingas, tačiau tarsi įskilusios, negalinčios išlaisvėti sielos. Įsibėgėjant įstabiai meilės preliudijai jis staiga pasitraukia iš meilės lauko, parašęs paskutinį laiškelį ir padėkojęs už pasaką. Dievinęs savo meilės objektą („Kartais bijau tave ir paliesti, kad neišnyktum, nepradingtum…“, p. 186), pradingsta pats, šitaip pasmerkdamas save visą tolesnį gyvenimą trukusiai kankinančiai graužačiai. Pakankamas pagrindas manyti, kad tikrasis bėglys yra jis, o ne Juozapa (plg. sk. „Bėglė“). Susigūžtantis, bet ne pasiryžtantis – toks jis primena kažką labai lietuviška ir nelabai vyriška – taip, Liudą Vasarį iš „Altorių šešėly“ (akivaizdžiai tos pačios prigimties yra ir Vladas, kartu su savo herojumi Liudu Vasariu pamaldžiai kartojantis Fiodoro Tiutčevo eilutes „Tylėk, dangstykis ir slapstyk / Svajones savo ir jausmus“). Ryžtingesnis, jausmų anatomijai nepasiduodantis skaitytojas netgi galėtų įtarti Gustą turint slaptą mazochistinį kompleksą. Skyriuje „Bėglė“ apskritai smunka tiek Juozapos, tiek Augustino aukštojo dvasingumo linija. Augustinui čia tenka nedėkingas bailiai besislapstančio meilužio vaidmuo, o Juozapa savo faktiniu elgesiu paradoksaliai priartėja prie gyvnašlės Saunorienės, ir pati tai skausmingai suvokia: „Ar buvau kekšė, gulinti su svetimu vyru, ar nelaimingoji, renkanti trupinius nuo palikto stalo, godžiai berianti juos sau į burną… Ir ta, ir ta“ (p. 349). Vėlgi, Juozapos nėštumas užprogramuoja nesantuokinę dukrą našlaitiško betėviškumo traumai, besikartojančiai iš kartos į kartą. Ar tai nėra jau peržengtas slenkstis, disonuojantis su išdidžiu tapatybės saugojimu, pabrėžiamu antrosios dalies pavadinimu „Slenkstis, kurio neperžengsiu“? Augustino charakterio priešybė – jo žmona, kurios pašaukimas – energingai administruoti gyvenimą ir kuriai akivaizdžiai nesimpatizuojama. Administruoti galima gyvenimą, bet ne likimą – neįkyri, tačiau programiškai įtaigojama aptariamos knygos mintis. Laikydamasi šios nuostatos pasakotoja tapatinasi su savo dvasingaisiais herojais, jie lyginami su Biblijos šviesos vaikais, kurie nėra apsukrūs. Tačiau neatmetamas ir sveiko proto balso, kurio atstovė yra sentikė Klavdija.

Dabar sugrįžkime prie chtoniškųjų aspektų ir tapatinimosi su vilke, svarbaus šio romano prasmių sklaidai. Kaip minėta, paties motyvo traktuotė labiau paveikta C. P. Estes sugestijų (plg. „<…> ak, vilke, su vilkėmis ir mes bėgame, bet gal tik šliaužiame, šliaužiame…“, p. 191), o ne istorinių kultūrinių vaizdinių, tarkim, legendos apie Kapitolijaus vilkę, išžindžiusią Romulą ir Remą. Romane vilkė niekuo neprimena tradicinės, pavyzdžiui, Dantės „Dieviškojoj komedijoj“ įtvirtintos sampratos, kur ji simbolizuoja savimeilę, godumą, klastą ir išdavystę. Pastarosios savybės – visiškos Juozapos charakterio (altruistinė globa, geranoriškas prielankumas, vidinė ištikimybė) priešybės. Šiaip jau Juozapa neturi nieko bendra su plėšrumu, iš prigimties ji anaiptol ne vilkiška: „<…> kai pamatė gyvus, ant kabliuko besiraitančius sliekus, tik nukratė rankas, ne, ne“ (p. 230). Principinės Juozapos nuostatos – be reikalo neskaudinti, nekeršyti, nekelti sumaišties kito sieloje. Bet argi visas romanas nėra apie kito sukeltą sumaištį kitos sieloje ir kūne? Ar vienuoliškas užsisklendimas, netgi savęs marinimas, nėra kerštas sau, nėra mirtinai įskaudinto išdidumo prievarta gyvenimo pilnatvei? Juozapa renkasi ne kovotojos, o kentėtojos poziciją. Vis dėlto iš vilkės ji perima gyvybės gaivališkumo, instinktyvios ištikimybės žemei, vienovės su gamta jausmą. Atkreipsime dėmesį, kad tokiai nuostatai nepritartų principingos feministės ir antropologės, tarkim, Sherry Ortner, kuri tradicinėje gamtos / kultūros opozicijoje moterims priskiriamą prigimtinį „gamtiškumą“ laiko jų pankultūriniu nuvertinimu. Per vilkės įvaizdį (kruvinos šliūžės leitmotyvas) gilinamos kultūrinės Eros ir Thanatos temos, tačiau eliminuojamas prigimtinis agresyvumas ir žūtbūtinumas. Žinia, mirtinai sužeista vilkė ir puola mirtinai. O čia vilkė tampa mitinio žemės vaisingumo, gyvybinės reprodukcijos simboliu ir kelrodžiu. Štai kaip senoji Gedvilienė supažindina Juzikę su moterystės paslaptimis: „Iš tokios vilkės kaip mūsų Pilkoji didelė galia eina, gulkis ant pilviuko, <…> būtinai ant pilvo, motriškai reikia ant pilvo, pašliaužk, pirštais į žemę įsitverk, <…> vilkės galia tavyje liks“ (p. 70). Išties, archajinėje pasaulėjautoje sąlytis su žeme (puolimas, voliojimasis) – kontaktinės magijos išraiška, reprodukcinių galių žadinimo apeiga. Lietuviškumo atspalvį vilkės įvaizdžiui suteikia girios stichija, žyminti ribų naikinimo, pirminio chaoso, instinktų sferą.

Prisimintina, jog su šia stichija susijęs ir Erotas, kuris motinos buvo paslėptas gūdžiame miške, išmaitintas liūtės. Romane vilkės įvaizdis ne tik sukultūrintas, bet ir supoetintas: Pilkoji nedaro žalos žmonėms, saugo nuo kitų vilkų gyvulius, o jos sidabrinis plaukas – likimo siūlas. Vis dėlto Juozapos lyrinis dvasingumas ir jos „vilkiški“ ritualai nėra savaimingai suderinami. Pastangos sutaikyti ikikrikščionišką (tikriau, neopagonišką) sąmonę, totemizmo apraiškas su krikščioniškuoju etosu, Mater Misericordia kultu, Vilniaus katalikiškųjų bažnyčių aura ne vienam galėtų pasirodyti eklektiškos. Kaip ir Juozapos asmenyje paradoksaliai derantis vilkės chtoniškumas ir Šatrijos Raganos krikščioniškasis dvasingumas. Tačiau yra ir tokio įspūdžio kontrargumentas – Marijos Pečkauskaitės noras būti (atrodyti?) Šatrijos Ragana. Galbūt panašūs klausimai neatsakomi, nes jie – likimo misterijos slėpiniai.

Šio romano architektonika grindžiama gamtos (instinktyvios prigimties, jusliškumo) ir kultūros (dvasingumo, reflektyvumo) takoskyra. Įdomu, kad ši takoskyra gali tapti gamtos prievartos / dvasios laisvės priešprieša, bet gali ir apsiversti, pavirsdama dvasios prievarta gamtos laisvei (psichoanalitikai tai pavadintų Superego kontrole Id). Per visą romaną justi niuansuota šių priešybių įtampa ir sykiu atkaklus abiejų polių santarvės ieškojimas, idealios sutapties ilgesys, tegu ir pasibaigiantis elegišku negalimybės punktyru: tai, kas gražu – neišvengiamai trapu ir dužu. Išties, neįvykdomas priešybių jungimas, kūrybinis negalimybės įgalinimas sudaro didelę dalį šio romano originalumo ir patrauklumo. Atkakliai teigiama, jog tik stipri prigimtis gražiai pakelia skausmą, „tik gera geležis gražiai rūdija“ (p. 339–340). Oksimoroniška silpnumo stiprybė iškyla kaip Juozapos individualaus atskirumo, jos vidinės laikysenos credo. Moterišką silpnumą parodyti kaip stiprybę – neatmestina, kad vilkės įvaizdis tam ir pasitelkiamas, galbūt pasąmoningai. Didžiųjų dichotomijų sutaikinimo viltis, ilgesys, pasitikėjimas Vienio idėja, tikėjimas, kad liūdnas ir laimingas nėra prieštaros – visame tame slypi ir šio romano stiprybė, ir juntamas jo koncepcijos prieštaringumas. Galėtume tikėtis, kad vilkiškumas padės išsiveržti gamtos laisvei – betgi nepadeda… Laisvė nedrįsta pareikalauti savo teisių, nes vilkiškumas čia iš esmės kultūrinis, ne natūrinis, gamta atsiduoda dvasiai pati to nežinodama, o gal ir nenorėdama žinoti. Nes pati kalba, didžioji šio romano stiprybė, jau yra prievarta gamtos laisvei – bet šiuokart ir būdas tai laisvei reikštis, literatūra neturi kito būdo.

Prieštaringas (tuo ir įdomus) gamtos / kultūros priešpriešos variantas yra profanum / sacrum santykis. Netektų apie tai kalbėti, jei nefigūruotų biblinės puolusios moters reminescencijos, jei tai nebūtų provokuojama: „Kekšė buvau, <…> tokios kekšės tik iš vienuolių, žinojau ir tai…“ (p. 358). Gelminę profanum / sacrum sankirčio įtampą atspindi pasikartojančios Walto Whitmano klausimo – jei kūnas nėra siela, kas yra siela? – parafrazės. Beje, šį klausimą Birutė Pūkelevičiūtė jau kėlė 1952-aisiais, cituodama jį „Metūgėse“. Ir sprendė iš principo „vilkiškai“: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė. / Aš esu alkana – mano pirštai yra žnyplės.“ Anuomet tai kone visus šokiravo, o šiandien beveik visoms imponuoja. „Juozapoje“ vitmeniškajai sielos sampratai akivaizdžiai simpatizuojama, kur kas labiau nei krikščioniškajai. Juozapa ryžtasi polemizuoti su teologija („Ne, ne bažnyčia yra mylimoji, ne, moteris, gyva moteris – iš kūno ir kraujo“, p. 371) ir pateikia savąją „Giesmių giesmės“ interpretaciją („…Tik vyras moterį ir tik moteris vyrą myli didžiąja sielos ir kūno atitikimo, suėjimo į vienį galimybe. Niekur kitur jos nėra – tik tarp vyro ir moters“, p. 371). Belieka pastebėti, jog pastarąjį pareiškimą W. Whitmanas, dėl žinomų priežasčių, bemat užprotestuotų. Nepritartų, tik jau kitais sumetimais, ir popiežiaus Jono Pauliaus II mokymo apie kūno teologiją pasekėjai, pabrėždami, jog Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip Kristaus ir Bažnyčios šventos bendrystės ženklą, kurio giliausia ir galutinė prasmė yra švenčiausiasis Eucharistijos sakramentas. Ir damit basta, pridurtų (galbūt apdairiai) Šatrijos Ragana. Nes priešingu atveju tektų pripažinti, kad į Dievo slėpinį nukreipta religinė transcendencija ir supoetinta libido sublimacija yra vienas ir tas pats.

Tam tikrą nenuoseklumo pojūtį kelia būtent tai, jog po dvasingumo skraiste alsuojantis sublimuotas libido, natūraliai priklausantis moteriai iš kūno ir kraujo, literatūriškai lieka tarsi bekūnis, ištikimai atnašaujantis savajai (gamtiškajai?) dvasingumo bažnyčiai. Drauge lieka neišnaudotos vilkės – instinktų moters – archetipo galimybės, kurias kitados atvėrė Ričardas Gavelis ir kurias su ugnele eksploatuoja nūdienos žurnalistinis ir istorinis lietuvių romanas. Kaip žinome, tokios seksualiai plėšrios nimfetės XX amžiaus literatūroje padarė įspūdingą karjerą – pakaktų prisiminti Franko Wedekindo Lulu ar Vladimiro Nabokovo Lolitą. Jose rusena gorgonos žvilgsnis ir ekstatiškas biblinės Salomės šokis, nes visos jos – tolimos pirmosios Adomo žmonos Lilitos įpėdinės (beje, ikonografijoje Lilita vaizduojama pusiau moterimi, pusiau gyvate, tad B. Pūkelevičiūtės vizijos nėra laužtos iš piršto). Biblijos klodas svarbus ir aptariamame romane, tarkim, įtraukta biblinė Jokūbo ir Rachelės meilės bei mylimiausio Jokūbo sūnaus Juozapo istorija, tačiau, suprantama, ne kaip kūno seksualinę laisvę legalizuojantis argumentas. Idant nekiltų jokio pavojaus erotinei vaizduotei įsišėlti (ir, neduok Dieve, tapti pornografine), moters seksualinio alkio scenos čia pridengiamos, sublimuojamos, kūno fiziologija gracingai paverčiama dvasios fenomenologija: „…Kūno godulys, troškulys nepasotintas, bet juk buvai ir išlaisvinta, išauginta, niekada siela taip aukštai nebuvo… neužmiršk to, nesunaikink to savy…“ (p. 219). Kaip matome, ši lietuviška „vilkė“ – žmogiškai tauri ir dvasinga, o sykiu gerokai literatūriška ir poetiška, pernelyg prakeiktų lyrikų padermės. Įdomu, kad bandymų laužyti panašų moteriško dvasingumo įvaizdį mūsų literatūroje jau būta, ir ne vieno. Prisiminkime citatą iš J. Degutytės eilėraščio „Ilgio ežeras“: „Kaip Veronika į lelijas negulsiu / Savo sopulio palikt žaliam dugne. / Aš pati likimą savo pulsiu, / Jeigu jis išdrįstų trypt mane“ („Dienos-Dovanos“, p. 106). Kadangi romane liečiama ir partizanų tema, mūsų svarstymus įmanu papildyti socioistorine ir sociopolitine, pabrėžtinai vyriška ir proziška vilkiškumo refleksija, kuri hipotetiškai galėjo suktis, tarkim, Juonio galvoje: pokario Lietuvoje mitinis geležinis vilkas grįžo į mišką; likę vyrai gėrė ir žudėsi; dar kiti (dauguma?) bliovė veršiu ar virto nuolankiomis inteligentiškomis avimis; todėl velniop tokį likimą, nebūsiu veršiu anei avimi, išeinu į mišką ir atsiduodu jo dvasiai. Čia dar peršasi sociologinis ekskursas, susijęs su meile kaip į aukščiausią vienį kreipiančia jėga, ir sykiu jos realizavimo negalimybe, lemtingu tėvystės ir motinystės dalių išsiskyrimu, išskaidymu bei troškimu tas dalis sutapdinti sąmonės idealybėje. Juk nei tėvystės, nei motinystės į dalis neišskaidysi. Šiandieninės Lietuvos demografinė padėtis verčia klausti konkrečiau – ar mūsų, mūsų vaikų socialinės ir egzistencinės grėsmės nėra nulemtos pirmiausia betėvystės, vienišos motinystės, nepilnos ar netradicinės šeimos, kurią skubama normalizuoti ir standartizuoti?

Tiesiogiai neišsipildantį jausmą paversti kūrybiniu išsipildymu – gelminė pasaulinės literatūros tema, įkūnyta tokiais pavyzdžiais kaip Johanno Wolfgango Goethės „Marienbado elegija“. Tokių kūrinių reikšmė ne tik literatūrinė. Paprastai didžioji, slapčiausia ir esmingiausia likimo dalis lieka neįvardyta, žmogus nusineša ją su savimi. Todėl verta tą gyvąją savastį išsaugoti, jos nenuslėpti, intymiąją egzistencinę patirtį paversti kultūrine – tai svarbu ir bendrajam sociokultūriniam klimatui, sociumo savivokos ir saviraiškos brandai, dvasiniam atsparumui. Svarbu ir pačiam individui – tapusi kultūrinė, individuali patirtis įgyja universalumo ir tvermės, neišnyksta, vadinasi, viltingai susieja visus likimus – buvusius, esamus ir būsimus. Juozapos likimas itin atskiras, asmeniškas, intymiai apgaubtas, skaudžiai dužus ir elegiškai šviesus. Bet tai nėra vieša išpažintis, nes išpažintys neviešinamos. „Juozapa ir jos seserys“ yra knyga, kuria siekta įprasminti ne likimą kaip romaną, o romaną kaip likimą. Likimą, kuris išsipildė, jei ir neįvyko.