literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1

VARTAI Į ABI PUSES: Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.

„Ir štai jums vaizdas – tokia baltaplaukė, pasišiaušusi mergiūkštė, basa, su kartūno suknike, gal dar su kokiu mamos nertu vilnoniu megztuku, jei vėsus rytas, risčia lekia keliuku nuo Užgirių“ (p. 190). Savo rašinį apie knygą „Vartai į abi puses“ tyčia pradedu nuo šios citatos, turbūt, kaip pasakytų vienas iš knygos autorių Marijus Šidlauskas, šiek tiek pažeisdama „ritualines konvencijas“. Taip, toji „mergiūkštė“ – būsimoji profesorė Viktorija Daujotytė, dešimtmetė ar dvylikametė, kas rytą tėvui atjojanti Kaštaniuką, priskirtą fermai, kurioje jis dirba. Nuo šio epizodo galima brėžti daugybę linijų: į tėvų bajorystę (aišku, ne tik iš ten, bet ir iš ten tėvo meilė arkliams, ramus žinojimas, kaip su jais elgtis, autoritetingai perteikiamas vaikui: „<…> jei kas, jei pasibaidytų, pamesk pavadį, stipriai įsikibk į karčius ir prisispausk visu kūnu, labiausiai kojomis“, p. 190); į kolektyvizuoto kaimo skurdą, kuriame gyvena didelė šeima („Po vidurinės negalėjau išvažiuoti mokytis, nes nebuvo iš ko. Net bilietui į Vilnių“, p. 92); į prarastą laiką ir prarastą vietą („<…>galiausiai niekas nėra prarasta, visa, kas yra iš tiesų buvę, lieka žmoguje neatskiriamai nuo jo. Tol, kol lieka pats žmogus“, p. 56).

Turbūt ne viską išvardijau. Be abejo, citata daug pasako ir apie „mergiūkštės“ charakterį: juk reikia pačiai susirasti arklį, per naktį nulindusį į tankynę, pačiai jį pasigauti, suvaldyti. Knygoje papasakotas dar vienas maždaug to paties laiko esmingas susivokimas. Mergaitė, gera mokinė, netikėtai gavusi trejetą iš aritmetikos, liūdnai eina namo: „<…> staiga toks perveriantis džiaugsmas – ne, neturiu verkšlenti, pareisiu, padarysiu, ko mamai reikės, atsisėsiu ir išspręsiu visus vadovėlyje likusius uždavinius <…>. Ką labiausiai atsimenu – tą pervėrusį džiaugsmą, sukėlusį pasitikėjimą. Eik ir pereisi. Eik ir nueisi. Norėk ir pajėgsi“ (p. 121). Ir vėlesnis potyris – jau mergina, viena ir nelaiminga eina iš šokių ir staiga suvokia, kad tikrasis jos gyvenimas bus kitur ir kitoks, kad būtent jo reikia siekti.

Chronologiškai nuoseklaus biografijos pasakojimo knygoje nėra. M. Šidlauskas teigia savo, kaip kalbintojo, užduotį supratęs taip: „<…> leisti kuo laisviau ir autentiškiau prabilti Profesorės gyvajam aš“, „netrukdyti išsisakyti, leisti ryškėti vidiniam portretui“ (p. 10). Jis sakosi supratęs, kad knyga bus „įtarpais pakurstomas augališkas pasakojimas apie žmogaus gyvenimą ir gyvenimą žmoguje“ (p. 10). M. Šidlauskas klausinėja kaip žmogus, labai gerai pažįstantis savo pašnekovę. Ne kartą jis tiesiog primena, kad norėtų išgirsti svarbių dalykų, kurių bent dalį jis žino ar nujaučia: „<…> stabtelėkime ties Jūsų biografiniu pasakojimu – dar norėtųsi konkretesnių (portretiškesnių, jutimiškesnių, „kūniškesnių“?) prisiminimų apie svarbiausius vaikystės ir paauglystės asmenis, lemtingiausius kelionės pradžios liudininkus: babūnėlę, mamą, tėvą (ypač tėvą) – juk būta balsingo (bažnyčios choro giedorius), išvaizdaus (smetoniškas karininkas), būta ir nestandartinio tėvo bei dukters santykio“ (p. 68). Savo tekstą knygoje kalbintojas suredukuoja beveik iki minimumo, kartais jo klausimus V. Daujotytė prisimena kaip užduotus pokalbio metu, raštu jie ne visada užfiksuojami. Paklausiama ir tokių dalykų, kokių skaitytojas gali tikėtis (tarkim, apie Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą, apie literatūros kritiką, apie kalbą ir jos metafiziką), ir gana netikėtų (apie bohemą ar sportą profesorės gyvenime). Knygos pavadinimą sugalvojo V. Daujotytė iš paralelės: tėviškės vartai atsidaro į abi puses, o jos sąmonė dar mato ir savąją praeitį, ir ateitį.

Atkurdama ir perkurdama praeitį, atmintis dėlioja savus ženklus: dar labiau sureikšmina kokį nors dabar atrodantį ypatingą epizodą, kai ką ir nureikšmina, ištrina. Ryškiausiai matoma tai, kas autorei svarbu šiandien. Knyga plėtojasi laisvai, augališkai, paminimi tokie žanriniai apibūdinimai kaip intelektualinė autobiografija, autobiografinė fenomenologija. Joje esminga, kaip teigia M. Šidlauskas, „grįžinėjimo pasija“ (p. 286), kitaip sakant, nuolatinis grįžimas prie tų pačių temų, jų gilinimas, plėtimas. Akivaizdūs keli teminiai blokai: vaikystės ir ankstyvosios jaunystės patirtys, aplinka, žmonės, gamta; Vilniaus universitetas, Lietuvių literatūros katedra, mokytojai, mokiniai, kolegos; lietuvių literatūra, asmeniškai svarbiausi vardai; samprotavimai apie tai, kaip, kokia, kodėl esu aš (pasakotoja) pati. Tie blokai sąlygiški, persiklojantys, į pasakojimus įsiterpia žinios iš tos dienos, kada rašoma: karas Ukrainoje, Boriso Nemcovo nužudymas Maskvoje ir pan. Knygoje daugybė beveik noveliškų fragmentų, kai kurie akivaizdžiai simbolinami. Tarkim, tėvai nusprendė apsigyventi tėvo tėviškėje: „Jau viskas buvo pervežta, mama su mažu broliuku ant rankų ir manimi parėjo paskutinė. Tėvo motina, senoji Daujotienė, buvo darže. Pamačiusi mus nusibraukė žemėtas rankas, įpuolė į trobą, išsinešė mažą medinį kryžių. „Klaupkis, Paulele, palaiminsiu, kad nieks tavęs iš tos trobos neišvarytų.“ Mama atsiklaupė, persižegnojo, pabučiavo anytai ranką. Nedaug ką taip esu įsiminusi kaip tą vaizdą. Gal nuo tos akimirkos pradėjau suprasti, kad gyvenime dar yra kažkas, kas yra už gyvenimo“ (p. 122).

Dauguma tokių fragmentų pasakoja apie giluminius ryšius su tėviške, su žeme. Tai V. Daujotytei, šiuo metu ypač nemažai rašančiai apie prigimtinę kultūrą, yra svarbiausia. Nesu į šį terminą įsigilinusi ir jo bent jau sau iki galo išsiaiškinusi, bet manau, kad prigimtinė kultūra dažniausiai siejama su kaimiškąja, etnine kultūra, ypač pabrėžiami žmogaus ir gamtos ryšiai, ypatingas gimtosios vietos pojūtis. V. Daujotytė jaučiasi įsišaknijusi pirmiausia gimtojoje Žemaitijoje, paskui ir Lietuvoje, lietuvių kultūroje. Net ir tą pačią vietą galima pamatyti kaip kitą, kitokią. „Suintensyvėjus patirčiai“, paskutinę prieš išvažiuojant į Vilnių vasarą, lydint panorėjusį pamatyti kalną žmogų, atkeliavusį iš kitur, būtent kaip kita vieta V. Daujotytei pasirodė tėviškės Girgždūtė. Be to, esama žemės, vietos energijos ir ne visada racionaliai paaiškinamų dalykų: „Jutimas – iš pat vaikystės, kad gyvenimas yra be galo gilus, kad vieni klodai uždengia kitus, kad vaikštome trapiu, kartais ir įlūžtančiu jo paviršiumi“ (p. 128). Arba jau konkretizuojant: „Ruduo, kurį atsimenu: pabaigėm atartas bulvių vagas, mama nuėjo kaisti vakarienės, o aš palei alksnyną pasukau į padaubį. <…> Visi man buvo palankūs – žolė, medžiai, žemėjantis dangus, takas, kuriuo galėjau eiti toliau, bet galėjau ir grįžti. Atsigręždama jau mačiau namų žiburį. Kas tada persmelkė mane – neaprėpiama visatos didybė, galybė ar atvirkščiai – mano mažybė po tuo begaliniu dangum? Ar viena ir kita neatskiriamai? <…> Paskui geruose eilėraščiuose vis susidurdavau – taip – atsidusdavau, tai ir yra“ (p. 260–261).

V. Daujotytės tekstas dažnai darosi panašus į lyrinę prozą apie žmogų ir žemę. Skaitant natūraliai kyla mintis, kas visa tai pakeičia kitiems, šitaip „nebepersmelktiems žemės jutimo“, nebeįsišaknijusiems, kaip jie skaito tokius ar panašius tekstus. Jiems tikriausiai atrodo, kad gamtos, žemės pojūtis čia tiesiog be pagrindo mitologizuojamas. Todėl neatsitiktinė citatoje nuoroda į poeziją kaip į kokį galutinį, tiesą atskleidžiantį lėmėją. Be abejo, pirminė patirtis, būsena prisimenama, bet visa aprašoma jau ne ano laiko, o šiandieninės V. Daujotytės: „Mano skurdi tikrovė buvo labai tiršta, jutimiška. Ir man gera, jauki. Nežinojau, kad yra kitokių gyvenimų, tad jų ir nepasigedau <…>. Patirta realybė įsigeria į kūną, įsismelkia, atsiliepia noru pakartoti judesius, dar pamatyti, dar išgirsti. Pamatyti išskrendančias antis: mūsų pelkėtame krašte buvo daug ančių, jos pakildavo kasant bulves, pačios vėlyvosios – jau raunant runkelius. Dar išgirsti gerves – jau ir iš Aukštaitijos, palei Sartus, Rašus, Šventąją. Išgirsti ir nuleisti rankas, kaip vienoje Marcelijaus Martinaičio atmintyje. Jau. Jau išskrenda. Ir kažką prisiminti – gražiai, graudžiai, romansiškai“ (p. 25).

Atmintis išsitraukia atsiminimo, pojūčio siūlelį, bet jis vedžioja ne tik po vaikystės patirtis, bet ir po kultūrines, literatūrines. Kartais stebina tai, kad pasakyti viename Lietuvos pakraštyje žodžiai pasikartoja kitame. V. Daujotytė rašo apie savąją Žemaitiją: „Prie vartų – avių pulkelis, šiurkščiavilnės, baltagalvės, dvi senos avys ir penki ar šeši jau rudeniniai ėriukai. „Suleisk avis, kad eini“, – nuo trobos pašaukė mama. <…> Avys, šilta vilna braukdamos per mano ištiestas rankas, suėjo į pastogę“ (p. 148). Ir braukiančios per rankas avių vilnos pojūtį, o dar labiau mamos „[padaryk ir tai,] kad eini [į tą pusę]“ prisimenu iš savosios Aukštaitijos. Matyt, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro einančios, dirbančios kaimo moterys buvo gyvenimo išmokytos taupyti žingsnius, derinti darbus, šį bei tą būtino nuveikti pakeliui einant daryti ko kita.

V. Daujotytė gimė 1944 gruodžio 23 d. vakare, dėl neramaus karo pabaigos laiko gimimo data dokumentuose supainiota. Šiaip ar taip, didžioji gyvenimo dalis praėjo sovietmečiu. Knygoje papasakojama ir apie pokario kaimo skurdą, ir apie gėrimą, nuo kurio kiek apsaugotos buvo prie mamų besiglaudžiančios mergaitės ir kurio grėsmių nesuprato nuo problemų į alkoholį bėgantys vyrai ir paskui juos sekantys sūnūs. Kalbant apie elgesį, kurio buvo mokoma nuo pat vaikystės, pavarijuojama skirtis „prasčiokiška ir bajoriška“. Įdomu, kad kaip prasčiokiškas suvokiamas literatūrinių autoritetų puldinėjimas, kai siekiama būtent taip susikurti sau vardą trokštant „viešumos kaip paties lengviausio „šlovei“ kelio, būtino žiniasklaidos verslui“ (p. 158).

Įsimena šitoks fragmentas: „<…> kolchozas buvo aplink, nuo kolchozinės „tvarkos“ pavargęs, nervingas tėvas. Bet jutau ramybę, namus. Iš tiesų jutau savo vidinę erdvę ir laiką, namų suverenumą, visa kita lyg suskliausdama. Mūsų atskirasis gyvenimas srūva kitaip negu bendrosios laiko srovės“ (p. 143). Toliau bus pasakyta apie pavergto proto amžių ir kaip jis veikė žmones, bet, galvojant apie cituotą fragmentą, svarbu suprasti, kad tėvai buvo iš kito laiko, kitokios patirties, išsaugoję kitokius idealus (V. Daujotytė prisimena, kaip tėvas su dėde, apsikabinę per pečius, dainuodavo „Palinko liepa palei kelią“, paskui prisijungdavo ir motina, o jų veidais tekėdavo ašaros), todėl bent namuose vaikai galėjo jausti kitokią, ne sovietinio laiko erdvę. Nežinau, per kelias kartas namų suverenumo jausmas galutinai prarandamas, bet turbūt būtent tada okupuota šalis jau yra iš tikrųjų nugalėta.

Vienas iš knygos leitmotyvų: „savieji“, „glaustis prie savųjų“. Aišku, tai ir žemė, kraštovaizdis, bet ir lietuvių kultūra, kurios likimas ypač rūpi. Kai kas bando „žemės mylėtojų“ pažiūrose įžiūrėti nemalonaus nacionalizmo užuomazgas, bet V. Daujotytė siekia pusiausvyros: „Rasti tą aukso vidurį, kad pasakodami apie Lietuvą liktume ir savikritiški, ir pasitikintys savimi, savo istorija, kultūra, literatūra. Kad lietuviškumo erdvė ne siaurėtų, plėstųsi“ (p. 36), kaip savotišką idealą iškeldama Algimantą Mackų, apie kurio patriotizmą Vytautas Kavolis rašė: „Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško“ (p. 290).

V. Daujotytė ir dėkinga mokinė, ir atidi mokytoja (ir šioje knygoje į jos pasakojimus įterpti Nidos Gaidauskienės, Brigitos Speičytės, profesorės mokinių, tekstai), tarp mylimų mokinių ir Vaidotas Daunys, ir pats M. Šidlauskas. Ir vis dėlto apie savuosius mokytojus knygoje daugiau. Tai žmonės, ir įtvirtinantys tai, kas atsinešama iš namų, ir padedantys eiti toliau. Lietuviškumą nuo vaikystės kryptingai ugdė mama, o „eidama keturioliktus, septintoje klasėje iš auklėtojo Vytauto Jokubkos gavau dovanų Maironio „Pavasario balsus“ ir mano tapatybė, kaip dabar manau, įgijo pirmuosius rėmus. Iš Maironio eilėraščių atpažinau prigimtąjį kraštovaizdį, lyg anksčiau nebūčiau jo mačiusi, pradėjau įsižiūrėti, tarsi jame ir save atpažindama“ (p. 91).

Svarbu pabrėžti, kad tiek V. Daujotytei simpatiški, tiek ir anaiptol ne visada tokie žmonės knygoje nevienprasminami. Vienas iš mylimų mokytojų – profesorius Donatas Sauka. Žmogiškieji santykiai nėra visai paprasti, galų gale suformuluojama: „Pagalvodavau – gal ir ne viską, ką kartais pasako Sauka, reikia girdėti. Bet jis pasako ir tai, ką girdėti būtina“ (p. 115). Su Liudvika Lisenkaite santykis kur kas sudėtingesnis, ji vadovavo pirmajam V. Daujotytės kursiniam darbui apie Sergejaus Jesenino vertimus į lietuvių kalbą, rūpinosi, kad jo dalį studentė išspausdintų kaip straipsnį anuometinėje „Pergalėje“. Tačiau pripažįstama: „<…> jos ideologija man buvo svetima, be to, veikė ir žinojimas apie jos vaidmenį katedros likime“ (p. 218). Ir vis dėlto parašas, brūkšteltas ant Atgimimo pradžios aktyvistų surašyto rašto, kuriuo reikalaujama, kad L. Lisenkaitė, kaip agresyvi sovietinės ideologijos gynėja, išeitų iš katedros, sąžinėje jaučiamas kaip skaudi vinis. Vėliau, kai L. Lisenkaitė išleidžia autobiografinę knygą, pasidaro aiškiau, iš kur kyla jos ištikimybė sovietinei tvarkai: „<…> buvo iš labai sunkaus gyvenimo, našlaitė, iš prieglaudų, didelio socialinio jautrumo, jauna ištekėjo už karininko, su sovietų armija grįžusio į Lietuvą, gimusio ir augusio Sibire, XIX amžiaus tremtinių provaikaičio“ (p. 218). Apie L. Lisenkaitę kalbančiai V. Daujotytei esmingas jos santykis su savo mokytoja: „Gal paskutinis susitikimas su Liudvika Lisenkaite – prie Vandos Daugirdaitės-Sruogienės urnos Rašytojų sąjungoje. Nešdama baltų gėlių puokštę Liudvika (Slava) atėjo atsisveikinti su savo mokytoja. Ji buvo dėkinga mokinė, dėkinga iškiliai mokytojai, direktorei, supratusiai jos našlaitiškumą, vienišumą“ (p. 219). Tai bene šilčiausios kada nors skaitytos eilutės apie L. Lisenkaitę. Tiek kalbant apie kitus, tiek apie save („Mano ankstyvajai jaunystei trūko ir moteriško pasitikėjimo, ir iš to pirminio pasitikėjimo kylančio savarankiškumo, atvirumo. Buvau veikiama tradicinio patriarchališkumo, moteriai, ypač jaunai mergaitei, nustatančio tam tikrus rėmus, tam tikras taisykles, kurių privalu laikytis“, p. 222) knygoje išlaikomas ramus samprotavimo tonas, nebandant pasirodyti visažinančiai, nekreipiant dėmesio į būsimuosius teksto dekonstruktorius ar dekonstruktores.

Jaučiuosi esanti jei ir ne visai tos pačios kartos kaip V. Daujotytė, tai bent jau turinti panašių gyvenimo ant žemės, vienkiemyje patirčių. Knyga teikė ne tik skaitymo, bet ir tokių patirčių atpažinimo džiaugsmą, nuskaidrinusį trumpiausias, tamsiausias, lietų purškusias prieškalėdines dienas. Tad jau paskutinė citata: „Mes linkę praleisti šviesesnius momentus. Liūdnumas atrodo gilesnis, esmingesnis. Gal ne. Neužmiršti šviesos, kaip galint ją liudyti. Ne tik kaip laukimą, pasiilgimą, bet ir kaip patirtį“ (p. 22).
Liudiju: skaičiau, buvo šviesu.

Donata Mitaitė. Įžiūrėti vandens ženklus

2024 m. Nr. 10 / Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai…

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

„Ne su laurų, o su dilgėlių vainikais“: Albino Bernoto ir Arvydo Galgino laiškai

2024 m. Nr. 4 / Šiais metais du draugai poetai Albinas Bernotas (1934–2012) ir Arvydas Galginas (1934–2006) švęstų 90-uosius gimtadienius. Jie kartu mokėsi Antabūdžio pradinėje mokykloje, abu baigė Griškabūdžio vidurinę.

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Donata Mitaitė. Poetės sustabdytos akimirkos

2023 m. Nr. 5–6 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Dulkė saulės spinduly: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2022. – 143 p.

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Donata Mitaitė. Matsas Traatas: „Nugara turi būti tiesi“

2022 m. Nr. 11 / Pirmą kartą estų literatūros klasiką Matsą Traatą pamačiau 2003 m. lapkričio mėnesį Rygoje, konferencijoje, skirtoje latvių poeto Ojaro Vaciečio 70-osioms gimimo metinėms…

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Donata Mitaitė. Daina pro žemės balsą

2022 m. Nr. 10 / Pranutė Aukštikalnytė. Tokią poetę žinome iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos–penktojo dešimtmečio pradžios periodikos, kurioje ji spausdino savo eilėraščius. Aišku, ir iš vėlesnių knygų bei straipsnių apie to meto…

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Donata Mitaitė. Laimingo gyvenimo dienoraštis

2021 m. Nr. 5–6 / Vanda Zaborskaitė. Dienoraščiai, 1941–2010. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 245 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Gintarė Škėmaitė. Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama

2020 m. Nr. 2 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 408 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Donata Mitaitė. „Į sėklos grūdelį sudėti save…“ (1968-ieji Alfonso Maldonio poezijoje)

2019 m. Nr. 8–9 / Rugpjūtis – Alfonso Maldonio mėnuo, šiais metais jau devyniasdešimtasis, poetas gimė 1929-aisiais būtent rugpjūčio 22 d. Dar vasara, bet jau nebe visai, gamtoje atsiranda rudens spalvų ir kvapų.

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / Pirminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius

2018 m. Nr. 7 / Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją,

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Donata Mitaitė. Vienintelio miesto sujungti

2017 m. Nr. 8–9 / Judita Vaičiūnaitė (1937.VII.12–2001.II.11) ir Tomas Venclova (g. 1937.IX.11) kartu su Vytautu P. Blože, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu kritikų laikomi XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos…

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Brigita Speičytė. Eilės, virstančios sėklomis

2017 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotė. Žīmėni vuobelie/ Žieminė obelis. – Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016. – p. 104.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Marijus Šidlauskas. Lapkritiška kritika: bandymas

2017 m. Nr. 1 / Jeigu medžiai mokėtų žmonių kalbą, lapkritį jie veikiausiai pavadintų kritišku mėnesiu, o nukritę, t. y. krizėje atsidūrę lapai jiems nesispyriodami pritartų. Tad LLLTI neprašovė…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Donata Mitaitė. Netvarus Ievos Gudmonaitės eilėraščių pasaulis

2016 m. Nr. 8–9 / Ieva Gudmonaitė. Sniego skonis: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“

Viktorija Daujotytė. Paskutiniai sakiniai Marytei Kontrimaitei

2016 m. Nr. 5–6 / Išeinanti literatūros karta – vienas paskui kitą, lyg pradėti išsivesti Antano Kalanavičiaus: Viktoras Brazauskas, Onė Baliukonė, Petras Dirgėla… Gal ir iš to paties Vilniaus universiteto lituanistų kurso, kaip ir Marytė Kontrimaitė…

Viktorija Daujotytė. „Pavasaris – jau nebejaunas…“

2016 m. Nr. 5–6 / Pacitavau Sigitą Gedą – frazę, gal net eilėraščio eilutės dalį ar nuotrupą, pavartotą 1991 metų „Poezijos pavasario“ redakcinės komisijos pirmininko baigiamojo žodžio pavadinimui. Kalbėjo apie almanachą…

Viktorija Daujotytė. Tarp juodvarnių ir balto balandžio

2016 m. Nr. 2 / Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 368 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Viktorija Daujotytė. Iš patirties – iki nepaslapties

2016 m. Nr. 1 / Atmintis, atminties kultūra pastaraisiais dešimtmečiais veikia ir kaip aktyvuotos sąvokos, ir kaip intensyvios metaforos, persmelkiančios ir humanistiką, ir kūrybą. Atmintis yra patirties sesuo…

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Regimantas Tamošaitis. Anapus ežero, kur bokštai

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

2015 m. Nr. 10 / Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis.

Sergej Averincev. Kada ranka nesusigniauš į kumštį

2015 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Donata Mitaitė / Sergejus Averincevas (1937–2004) – rusų filologas, kultūros istorikas, filosofinių ir poetinių tekstų vertėjas, religinis poetas, teologas ir publicistas.

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

2015 m. Nr. 7 / Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Viktorija Daujotytė. Romualdas Granauskas – mokytojams

2015 m, Nr. 2 / „Turiu laiko galvoti, daug pergalvoju“, – maždaug tokia frazė iš vieno pokalbio su Romualdu Granausku telefonu. Sekė, kas vyksta mokykloje, vis lygino su savąja, su savo patirtimi. Buvo tikras, kad mokykla yra pamatai…

Marijus Šidlauskas. Apie basą kritiką

2015 m. Nr. 1 / Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

Donata Mitaitė. Pėsčio paukščio akimis

2014 m. Nr. 10 / Algimantas Baltakis. Pėsčias paukštis: poezijos rinktinė. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 304 p.

Brigita Speičytė. Girdimoji atmintis kaip liudijimo literatūros strategija

2014 m. Nr. 10 / Viktorijos Daujotės žemaitiškų (dūnininkų tarmės) knygų „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012) tekstai įsikuria pačioje tarminio – užrašyto šnekos teksto – paradokso šerdyje.

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

Viktorija Daujotytė. Metafizinės poezijos blyksniai

2014 m. Nr. 5–6 / Gražina Cieškaitė. Žodžiai kaip stigmos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 119 p.

Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

2014 m. Nr. 5–6 / Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi…

Donata Mitaitė. Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.

Viktorija Daujotytė. Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas

2014 m. Nr. 3 / Valentinas Sventickas. Guriniai. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 263 p.

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

2014 m. Nr. 2 / Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja…

Viktorija Daujotytė. Anapus tuštybės, arba Šiaudinis šuo

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Tuščia jo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 168 p.

Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

Donata Mitaitė. Poeto portretas epochos fone

2013 m. Nr. 12 / Originalios formos, sąmojingoje ir išmintingoje knygoje „Užrašai ir išrašai“ Michailas Gasparovas, vienas žymiausių XX a. antros pusės rusų filologų, rašė: „Gorkis – labai įdomi figūra. Dabar jis, kaip ir Majakovskis…

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas

2013 m. Nr. 8–9 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas.

Viktorija Daujotytė. „mano sodo vagis man yra giminė“

2013 m. Nr. 7 / Jonas Kalinauskas. Mano sodo vagis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. – 87 p.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

Donata Mitaitė. Intelektualinės savistabos knyga

2013 m. Nr. 5–6 / Vanda Zaborskaitė. Autobiografijos bandymas: atsiminimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 383 p.

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė

2013 m. Nr. 3 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Viktorija Daujotytė. Emigravusi į šalį, vardu SUTEMA

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

Viktorija Daujotytė. Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

2013 m. Nr. 2 / Albinas Bernotas: Kaustytos žąsys: autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 288 p.

Regimantas Tamošaitis. Esmių mąstymo teritorija

2013 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos

2012 m. Nr. 12 / 130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje…

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

2012 m. Nr. 8–9 / Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai

2012 m. Nr. 7 / Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai…

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

2012 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Sodas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

Donata Mitaitė. Apie poetą ir jo advokatą

2012 m. Nr. 5–6 / Valentinas Sventickas. Apie Justiną Marcinkevičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Viktorija Daujotytė. „Kad neužmirštumei stebėtis gaudžiančiu pasauliu“

2012 m. Nr. 4 / Alfonsas Bukontas. Pirštų antspaudai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 140 p.

Valentinas Sventickas. Tiesioginė laisva kalba

2012 m. Nr. 4 / Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 328 p.

Viktorija Daujotytė. Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

2012 m. Nr. 3 / Valdemaras Kukulas. Antausis sienai. – Vilnius: Homo liber, 2011. – 124 p. / Valdemaras Kukulas. Saulėlydis mano giesmė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 174 p.

Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami

2012 m. Nr. 2 / Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius.

Donata Mitaitė. Avangardistas sulyriškėjo

2011 m. Nr. 12 / Antanas Šimkus. Sezonas baigtas – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti

2011 m. Nr. 10 / Kalba, pasakyta išėjimo į emeritūrą proga Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2011 m. birželio 22 d. / „Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas“, – ištarta Rainerio Marijos Rilke’s, vieno įžymiausių XX a. Europos poetų. Turėtų ar bent galėtų taip būti, kad šis vardas, kurį dabar pasakiau

Viktorija Daujotytė. Aiškinanti Aisčio estetika

2011 m. Nr. 8–9 / Dar gal ir nepastebime, kas jau įvyko mūsų humanistikoje; ir įvyko bendriau nei tik literatūros kritikoje. Nustojome mąstyti apie lyriką, giliausią, labiausiai konsoliduotą lietuvių kultūros tradiciją, pirmiausia pastebėtą…

Viktorija Daujotytė. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą

2011 m. Nr. 7 / Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo–tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti.

Viktorija Daujotytė. Tarp poetinės paslapties ir logikos

2011 m. Nr. 5 / Kęstutis Nastopka. Literatūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 322 p.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“

Viktorija Daujotytė. Kalbėti iš mirties, bet apie gyvenimą (In memoriam Vanda Zaborskaitė)

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

Viktorija Daujotytė. Broniaus Radzevičiaus gervės

2011 m. Nr. 2–3 / Gal jau vėl laikas grįžti prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas?

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Viktorija Daujotytė. Apie tėvų ir protėvių žemę

2010 m. Nr. 12 / Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga. – Vilnius, 2008; II knyga. – Vilnius, 2009.

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.

Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

2010 m. Nr. 11 / Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma:

Valdemaras Kukulas. Pomirtinė šokio režisūra

2010 m. Nr. 8–9 / Viktorija Daujotytė. Šokėja virš liepto per prarają. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008.

Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7 / Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9 / Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai. Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius.

Donata Mitaitė. Mykolas Sluckis apie save ir kitus

2010 m. Nr. 7 / Mykolas Sluckis. Laiko sūpuoklėse. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.– 189 p.

Viktorija Daujotytė. Apie Arvydo Šliogerio bulvę ir fotografiją

2010 m. Nr. 5–6 / Arvydas Šliogeris. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010. – 275 p.

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

2010 m. Nr. 4 / Henriko Radausko „Fleita“ – vienas iš šio poeto tobulųjų eilėraščių, aukštojo poetinio principo, leidžiančio kartoti, atsiminti tai, kas galbūt ir slypi tik muzikoje – Bacho fleitoje.

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

2010 m. Nr. 1 / Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje…

Donata Mitaitė. Apie varnas ir kitokius aitvarus

2009 m. Nr. 12 / Henrikas Algis Čigriejus. Žiemių pusėje giedra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.

Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena

2009 m. Nr. 11 / Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.

Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

2009 m. Nr. 10 / Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms…

Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“

2009 m. Nr. 8–9 / Alfonsui Maldoniui – 80 / Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą, reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes…

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Rimantas Kmita. Monografija apie Joną Strielkūną

2009 m. Nr. 2 / Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.

Viktorija Daujotytė. „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą“

2009 m. Nr. 1 / In memoriam Sigitas Geda (1943. II. 4–2008. XII. 12) / J. Derrida, įžymiojo postmodernizmo ideologo ir teoretiko, bandymas atsakyti į klausimą: kas yra poezija. Ežiukas greitkelyje, žūva tada, kai, įtraukęs spygliukus, manosi esąs saugus.

Viktorija Daujotytė. Studija apie sąmonės maištingumą

2008 m. Nr. 12 / Dainora Pociūtė. Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 600 p.

Viktorija Daujotytė. „Krizė – būtina moralės sąlyga“

2008 m. Nr. 11 / Ne tik kalbame apie krizę. Jau esame įtraukti į ją, traukiami gilyn. Recesija nėra tik ekonominis terminas, reiškiantis gamybos lėtėjimą, stagnavimą; recesija reiškia ir atsitraukimą – platesne, globalesne reikšme.

Regina Čičinskaitė. Pokalbis be nudėvėtų daugtaškių

2008 m. Nr. 10 / Viktorija Daujotytė. Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 489 p.

Viktorija Daujotytė. „Ką čia gali veikti literatūros kritikas?“

2008 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 195 p.

Viktorija Daujotytė. Tik penkiasdešimt Algimanto Baltakio eilėraščių

2008 m. Nr. 2 / Algimantas Baltakis. Penkiasdešimt eilėraščių: rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 72 p.

Brigita Speičytė. Intymaus balso knyga

2008 m. Nr. 2 / Baigiantis 2007 metams Vilniaus dailės leidykla išleido netikėtą knygą – Viktorijos Daujotytės „Sauganti sąmonė. Literatūra ir patirtis: užrašai“. Tai beveik pusantrų metų rašytas savitas mąstymo dienoraštis. Jame susipina asmeninių patirčių…

Viktorija Daujotytė. Poezija iš lemiamosios nuosakos

2007 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema. Tebūnie. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 47 p.

Brigita Speičytė. Pasakojimas apie Vytautą Mačernį

2007 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrįžtantys Vytauto Mačernio skaitymais 85-aisiais jo būties metais. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. – 224 p.

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p.

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10 / Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2 / Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuoda­mi atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo

1997 m. Nr. 7 / Liūnės Sutemos 70-mečiui / Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“…

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Marijus Jonaitis. Sugrįžti iš Ulro žemės

1997 m. Nr. 1 / Czesław Miłosz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – 255 p.

Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą

1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar ak­mens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: „Tebūnie…“

1994 m. Nr. 10 / Ta, kuri kalba. Poezija yra kalbėjimo būdas. Kalbėjimo būdu poetas pasako, pasisako, išsisako. Būtent taip, tokiu būdu. Kalbėjimo būdu įsiskverbiama į tikrovę, diktuojant savo valią, ir ji priimama tų, kurie su kalbančiuoju solidarūs.

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4 / H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.