Viktorija Daujotytė. „…štai ir visas gyvenimo menas“

2011 m. Nr. 10

Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 160 p. – Dailininkė Jūratė Stauskaitė.

Naujieji Donaldo Kajoko eilėraščiai – po to, kai jau ištarta: štai ir visas gyve­nimo menas. Ir jau po romano „Kazašas“ (2007), kurio vienas iš epigrafų – greta Ezros Poundo, Karlo Gustavo Jun­go – yra ir Broniaus Radzevičiaus fra­zė: „Tai baltoji liga.“ Izidorius Salva, romano „Kazašas“ veikėjas, nubunda kaip tik tą akimirką, kai sniegas iš balto palengva ima virsti šviesiai mė­lynu. Trumpą mirksnį gali išvysti ne­nusakomo atspalvo geliantį sniegą. Išvysti ir ištarti:

koks mėlynas vakaro sniegas
koks sniegas vakaro mėlynas
jautiesi nei priekin užbėgęs
nei į save pasivėlinęs

Taigi: išvysti ir ištarti. Tik tiek – visas poezijos menas. Pasirodęs, buvęs, esąs – lyg ant briaunos: ir tas, matytas, ir tas, ištartas. Ant briaunos ir B. Radzevičiaus baltoji liga: toks są­monės intensyvumas, kad jau naiki­nantis ją pačią. Visa, kas yra, irsta. Irs­tanti materija dar gali nušvisti įstabia šviesa, pradžios ženklu.

Naujoje D. Kajoko knygoje sąmonė yra tarsi raminama; raminama ir trau­kiantis nuo netarpinių turinių, ieškant distancinių formų, tarpą. Kad poezija leistų šaknis juose. Jau lyg ataušusį. Kas aš – klausimas, atsakomas ne iš aš, o iš buvimo, buvinių. Iš kažko, ką esant nujaučia ir dailininkė Jūratė Stauskaitė, knygos bendrakeleivė.

Šviesiame knygos viršelyje (balta, balsva, pilka, pilkšva, juoda, juosva; viena pro kitą) galima būtų pirma ra­šyti eilėraščiai, o žemiau pavadinimą – „Kurčiam asiliukui“. Bet gal ir ne. Gal taip. Gal ne. D. Kajokas brėžia vos vos įžiūrimą liniją tarp taip ir ne. Ne vie­nas tekstas galėtų būti sujungtas į nesančią jungtį: taipne. Ir su tašku, ne su daugtaškiu. Nes daugtaškis, jei yra, yra punktyras arba nesanti eilutė. Ne­santi, o esanti. Tą nesančios, o esančios eilutės esatį, nuribuliuojančią kaip vanduo, buvo pajutusi Nijolė Miliaus­kaitė. Artima jos pastanga pasakyti, kad kalbos mene, labiausiai eilėrašty­je, yra dalis nekalbos. Kaip matančia­me žvilgsnyje – nematymo. Kaip girdė­jime – negirdėjimo. Prieš penkiolika me­tų pokalbyje su N. Miliauskaite („Kuo tiksliau užrašyti eilėraštį“) D. Kajokas klausdamas prasitarė apie tai, kas ir jam rūpėjo ir teberūpi: „Taupumas be stygiaus. Pagalvojau, kad tokiems eilėraščiams reikia ne tiek poeto, kiek būvėjo. Įsibūni – tada ir rašai, atrodo, labai paprastai, tarsi be pastangų, be poetinės technikos, įvairių gudragal­viavimų.“ Taigi – įsibūni, prisistoki bū­senos, kai Jau gali rašyti, Tikėtina, kad D. Kajoko viltis (ne koks gudrus sie­kinys) ir yra tas buvėjas, tas dykinėto­jas, gebantis įsibūti taip, kad galėtų rašyti labai paprastai. O jei kas pasi­rašo nepaprastai, tai pasirašo. Kaip kad netikėta naujos knygos užbaiga – skyrius iš Tryliktojo“ (galbūt juod­varnio, nes pirmas skirsnis – „iš dvy­likos juodvarnių“, bet nebūtinai), beje, subtiliai atskirtas J. Stauskaitės neaiš­kumo variacijomis. Skyrius iš vieno ei­lėraščio, kurio pavadinimas – R. M. Rilke’s trijų eilučių eilėraščio pradžia: „Rose, oh reiner Widerspruch, Lust…“, lyg paraštinio, neįėjusio į rinkinius. Henriko Nagio oh reiner Widerspruch išversta – tyroji priešybe, Jono Juškaičio – o skaistus prieštaravime… Niekie­no miegu miega rožė po šitiekos vokų. Daug vokų ir niekieno miegas, – prieš­tara, išlyginama džiaugsmo, kad tai yra. Prie gryno džiaugsmo, neardomo sąmonės, prie pirmosios R. M. Rilke’s eilutės ir prisijungia D. Kajokas, iš skirtingų patirties skritulių (aušrotas vaikystės peizažas ir biblinė nuklydusi šimtoji, luošoji avelė), vaizdinių sukur­damas meistrišką parafrazę:

radau ją avelę, tamsoj dar, anapus aušroto
vaikystės peizažo – nuklydusią, šimtąją, luošą
šypsojos pro miegą
      laiminga
         beveik susiglaudus į rožę

ir snigo
ir žiedlapiai ošė

ir aušo be proto
(p. 149)

Tekstas iš rilkiškosios rožės (rožių) emanacijos, sklidumo, takumo, junglu­mo. Vaizdiniai, kurie formuojasi iš sąmonės muzikos, motyvų, nuotrupų. Iš akimirkos, kai intensyvus būsenos vėjas visa susuka į verpetą, sumaišo suglausdamas (vaikystės peizažą, Bib­lijos avelę, jauną moterį, kuri šypsos pro miegą, laiminga, beveik susiglau­dys į rožę) sniegą, žiedlapius. Taip iš naujo pasirodo grynas prieštaravimas ir toks pat grynas estetinio gyvaatingumo džiaugsmas.

Naujos D. Kajoko knygos kortos at­verstos – knygos šaknis ar išeitis paaiškinta. Surdo ascito fabellani narrare (Horatius). Taigi – kurčiam asiliukui pasakėlę sekti; gal murmelę, tą D. Kajokui dabar patinkančią, paties pasidarytą kalbinę mažybę. Horacijaus mintis įtraukta į senųjų, antikinių, sentencijų rinkinius. Pažodžiui: jei ta­vęs negirdi, nėra prasmės ir kalbėti. Bet ir tai, kad nėra prasmės kalbėti, prisieina pasakyti. Sakymas, sakymo kartojimas ima vyniotis kaip siūlas iš didelio kamuolio: prasmė kalbėti ima rastis ir iš prasmės kalbėti nebejutimo. Nebebuvimo. Atsisakymo kalbėti.

Pati bendriausia žmonių problema: komunikacijos, komunikavimo; ji per­eina per XX a. meną, humanistines teorijas. „Kalbėjimas vėjams“, – sako Johnas Durhamas Petersas didelio populiarumo sulaukusioje studijoje, ku­rios paantraštė „Komunikacijos idėjos istorija“. Cituoja daug autoritetų, taip pat poetų, rašytojų, mąstytojų; tikroji komunikacija randasi iš emocinio ry­šio, iš patirties bendrumo. Bent jau meniniu, bent jau klasikiniu požiūriu. Randasi, bet nebūtinai įvyksta. Žmogiš­kieji ryšiai trūkinėja. J. D. Petersas sa­ko, kad komunikacijos problemos iš principo neišsprendžiamos – ir dėl žmogaus egzistencijos nesklandumo. Taip, turime pripažinti, kad egzistuo­jame nesklandžiai, kad patiriame dau­gybę trikdžių. Ir kad trikdžių pats sau ir kitiems gaminamės. Kalbėjimas vėjams yra Horacijaus posakio metaforizacija: atitraukiama nuo pažodinio kurčio asiliuko, pakeliama iki vėjų, neįsipareigojusių kalbėjimo adresatų.

D. Kajokas labiau akcentuoja ne kalbėjimą, o kalbėjimo nukreipimą kurčiam asiliukui. Komunikacijos trikdžiai kyla iš to, kas kalbama, negirdėjimo. Dar sakoma, o jau nebegirdima. Negirdimas galiausiai nustoja kalbėti. Ryšys gali būti tik abipusis. Greta an tikinės nuorodos D. Kajoko eilėraštyje „čia nebūtina melstis“ epigrafu pasiro­do ir krikščioniškoji atrama: apaštalo Pauliaus perspėjimas – „Jūs kalbėsite vėjams!“ (1 Kor, 14, 9). Jei nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui sve­timšalis, ir kalbėtojas bus man svetim­šalis. Kalbėti, kad būtum išgirstas. Išgirsti, kad suvoktum kalbos ir kal­bėjimo reikšmes.

Kodėl asiliukas? Kas slypi toje gai­lioje mažybėje, kurios kūno jutimą taip gražiai, taip tikslingai perteikia ir lo­tynų, ir lietuvių kalba: asello, asilėlis? Kodėl J. Biliūno Joniukas? Kas yra tas gailumo šuoras, juntamas balse, minkš­tame priebalsyje, tonacijoje? Kurčiam asilėliui pasakėlę sakyti prasmingiau nei asilui; asilui naštą nešti, nėr kada pasakėlių klausytis. Gal gailumas la­biau susitinka su gailumu, susitikda­mas sutinka ir iš to sutikimo gali rastis kažkas, kas ima judėti prasmės linkui. Asiliukas: D. Kajokui dabar skamba visi –ukai: megztukas, delniukai, ark­liukas, kupetukė, kaltukas, kailiukas… Daug iš to neišvesi, bet taip yra: asiliu­kas, ne asilėlis. O jau ir pasakyta D. Ka­joko apie asiliuką, pasakyta gal ir pir­miau, nei sąmonėj įsibrėžė Horacijus:

mano sapno sode tyliai lyja
asiliukas slyva pirosmanis
vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos
štai ir visas gyvenimo menas

Taip, visada visas, nors kiekvienam atskiras tas gyvenimo menas – men­kas trupinys, bet visas. Arba tiek, kiek buvo Horacijui ar Pirosmaniui. Tiek, kiek sąmonei pasiseka to meno sukaupti, – jutimų, matymų, girdėjimų. To, apie ką kalba D. Kajokas, jau prieš dešimtmečių prasitaręs apie kuo grynesnių poetinių vibracijų siekinius, jų atpažinimus kitų poetų kūryboje. Kai eilėraštis drumstas, kai kalba klampi, susidaro lyg kokios užtvaros, kurios nepraleidžia svarbesnių signalų. Švarinti eilėraščio erdvę, bet tai įmanoma tik švarinant sąmonę. Apie tai yva kalbėjusi ir Onė Baliukonė. Trumpu, mažažodžiu eilėraščiu artėti į maldą ar mantrą. Sukurti tariamą, bet pirmiausia lūpomis lytimą kalbinį pavidalą, raminantį, tildantį: mano sapno sode tyliai lyja…

Sudarydamas „Meditacijų“ rinkti­nę (1997), pasiekdamas gal ir aukš­čiausių savo viršūnių, D. Kajokas ryš­kino nebaigtumo, netikėto nutrūkimo stilistiką. Gyvenimas yra trūkinėjan­tis, fragmentiškas. Gali fragmentus jungti (junglumo galimybėmis remia­masi ir naujoje knygoje), kiekviena pa­sakėlė, kiekviena murmelė yra jungli, bet, vis kritiškiau žvelgiant į pasako­jimą (kurčias asiliukas yra ir lyrikai apkurstančio pasaulio metonimija), jis vis labiau suskliaudžiamas. Kalbos menas ryžtasi vis mažiau būti kalba, likti lyg kokiame tarpe. Ar tai nėra vos pastebimos nuorodos į svarbą, kurią vis labiau įgyja būsenos; sąmonės vib­racijos prieš tekstą, tiksliau – iki teks­to. Bet gal ir už jo – juk niekas nesi­baigia. Eilėraštis ir tai, kas iki jo ir kas jau už jo. Kas lieka.

Prasmė slepiasi neprasmėje. Kalba – nekalboje. Girdėjimas – kurtume. Nie­kas taip nėra nupiešęs asiliuko akių kaip Niko Pirosmanis. Tokiomis akimis gali matyti ir tai, ko negali girdėti. Kurčias asiliukas gali matyti, matymu justi, kad kalbi į jo kurčią ausį. Prasmė kalbėti neišnyksta, ji prasprūsta pro užtvaras, – ypatingais atvejais ir pro kurčius kalbinius darinius. Jų neišven­giamai yra ir D. Kajoko knygoje – ne­siryžčiau į juos baksnoti pirštu; kitiems gali atrodyti kitaip, pirmiausia pačiam poetui, gal jau ir atrodo, kad kokią eilu­tę reikia keisti, kad kokio posmo ar ir viso eilėraščio kol kas galėtų ir nebūti.

Knyga prasideda dykinėtojo, nieko gaudytojo murmelė:

vienas yra skaičius du
yra skaičius trys yra skaičius
keturl ir visi kiti yra skaičiai

o tas kur po jų – jau ne skaičius

va juo, asiliuk,
visą mielą gyvenimą
ir skaičiuoju

varnas
(p. 7)

Dėl skyrybos ženklų – D. Kajokas jaučia juos kaip muzikos rašto galimybes. Bet visiško nuoseklumo, o jis tokio glausto tipo eilėraščiams būtinas, nepavyko suvokti. Tik aišku, kad ne rai­diniai rašto ženklai yra itin svarbūs; sąmonės pagaunamų vibracijų linijos brėžiamos jais, grafiniais sutankini­mais, išretinimais, nutolinimais. Žodžio nutolinimo efektas ir šiame eilėraštyje, ypač pabaigoje, – grafinis atstumas iki varnų.

Paradoksalios teksto sankabos: skai­čiuoti jau ne skaičium, skaičiuoti visą gyvenimą. Skaičiuoti – varnas. Skaičiuo­ti iki skaičiavimo prasmės, kurios ne­panaikina ir skaičiavimo beprasmybė. Skaičiuoti nieką; varnos tik laikinas (poetinis) nieko pavidalas. Gyventi ir reiškia atlikinėti nieko įdaiktinimo veiksmus. Kasdienę sąmonę daiktai už­stoja nuo tuštumos. Kasdieniškumą kaip reikmeniškumą peržengianti sąmonė niekui (arba niekiui, – Arvydo Šliogerio vartojama prasme) atsiveria. Išsilaiko ant paradokso atvirumos, briaunos, kuri išryškėja A. Šliogeriui dedikuotame eilėraštyje „rožinis“: „…vienui vienintelį trumputį mirksnį kai kažkieno žibintas iš / tamsos išgriebė šerkšnotą vaikystės ąžuolą ir medis tapo / rožinis (ir aš nusišypsojau), – taip! (p. 108).

Knygą savaip, nesumaišomais juo­do ant balto pėdsakais, tai sutekan­čiais į tirštį, lyg kokį juodosios saulės priminimą (ir iš Mikalojaus Konstan­tino Čiurlionio ar Jurgio Baltrušaičio) iliustravusi J. Stauskaitė pasirodo kaip jautri poetinių prasmių rozona– torė. Esmo ir Niekio sąlyčiai; Šliogerio, Kajoko, Stauskaitės. Visų, kurio paten­ka į šiuos ribojimus. Niekieno, Niekie­no miegas po daugybe vokų.

Stilius – taupumas be stygiaus. Eilėraštis gali prasidėti iš to, kas parašyta prieš šimtmetį – kita kalba, kitoj šaly. Taupiai primenamas Aleksandras Blokas, trim žodžiais (žibintas, gatvė, vaistinė…), naktis yra, bet ji ir buvu­siam, ir atsirandančiam eilėraščiui. Taigi – eilėraštis „Po šimto metų“:

žibintas, gatvė, vaistinė… – gal kiek
                                                meluosiu,
girdėta jau…

tai va – šunelė kailiuku šviesiu
pliki laidai, suzmegęs besmegenis
                                            morkanosis
šiaurys

tai va – šiuo tykiai merdinčiu
                                          miestu –
kažkas vidurnaktį — prieš pat
                                          Naujuosius –
tuščiu tuščiu troleibusu
(p. 35)

Meistriška segmentacija, suderinta su intonacija: pasakojimas, proziška slinktis, pakartota tai va. Girdėta, kar­tojasi ir iš naujo sąmonei atsiveria – tuo ir ne tuo. Garsyno sankabos, sin­taksinių junginių kartojimas, kasdie­niška ir jau ne. Eilėraštis galėtų prasi­dėti ten, kur baigiasi; baigiasi tekstas, bet kūrinys (kūrinėlis, murmelė) – ne. Vibruoja: tuščiu tuščiu troleibusu (be taško, be daugtaškio). Galėtų būti ir toks vienos eilutės eilėraštis.

Donaldas Kajokas tokiai eilutei yra nutiesęs kelią.