Viktorija Daujotytė. Atsisveikinimas su Jonu Strielkūnu

2010 m. Nr. 7

Jonas Strielkūnas. 1939.II.16–2010.V.9

O jis tiktai liūdnai nusišypsojo,
Tik paskutinę ašarą nurijo,
Ir jo gyvybės laikrodis sustojo
Kaip senas kuinas vidury arimo.

Kažkur prasmego pragaro baisūnai.
Šviesos kriokliai ant jo iš rojaus plūdo.
Ilsėjos kaip visi pavargę kūnai
Laimingas jis, nors laimės nebejuto. („Poeto mirtis“, 1997)

Mirties neperkalbėsi. Jonas Strielkūnas žinojo tai.

Bet buvo lygiai ištikimas gyvenimui ir mirčiai. Daugiau kaip dešimtį metų kone kasdien kalbėjosi su Seseria Mirtim, sakė jai gražius ir tragiškus žodžius. Ne sykį atsisveikino, ištardamas ir pačią paprasčiausių, ir pačią švenčiausią formulę – „Einu namo“; taip pavadino ir eilėraščių knygą (1999). Buvo atviras savo mirtinai ligai ir privertė ją kuriam laikui atsitraukti. Mirtis, net atrodanti atsi­tiktinė, yra dėsninga, lemtinga.

Prieš šešiolika metų Jonas Strielkūnas parašė „Atsisveikinimo dainą“ – atsisveikinimas dažnas jo lyrikos motyvas. Buvo patyręs, kad tai, ką parašo, išsi­pildo. Išsipildžiusi šiandien yra ir jo „Atsisveikinimo daina“:

Dovanok man baltą žiedą,
Purpurinį dovanok.
Mano saulė pievom rieda,
Rieda giriomis namo.

Mano metų saulė merkias,
Žemė traukias vis mažyn.
Mano angelas pavargęs
Kasa kapą po pušim.

Jei tie patys žodžiai būtų pasakyti ne Jono Strielkūno – eilėraščio nebūtų, jis pasvirtų banalumo pusėn. Tik Jonas galėjo taip išsilaikyti ant ribos; gal ir todėl jis iš naujo užminė poezijos mįslę: lyg ir nieko ypatinga nėra, o yra taip, kad gniaužia gerklę ar kelia širdį aukštyn. Labai plati jo skalė – nuo romansinės dainos iki unikalių poetinių struktūrų, metaforų-kodų. Todėl rasti, kas būtų poe­zijoje artima, galėjo ir kalinys, ir gimnazistė, ir literatūros specialistai. Po Pauliaus Širvio, gerbto, mylėto, kartoto, tik Jonas Strielkūnas buvo toks prigim­tinės galios poetas. Negalime pasakyti, kas yra prigimtinė poezijos galia, bet jau­čiame ją, atpažįstame patirdami.

Savo poeziją Jonas Strielkūnas ėmė iš arti, tarsi iš to, kas kiekvienam priei­nama. Bet nepasiekiama – tik skaitant veriasi akys. Kalbėjo paprastus žodžius, kartojo liaudies dainos prašymus – dovanok, palauk, prisimink… Glaudėsi prie maldos intonacijų: atleisk, priglausk, priimk… Poetas, kurį palaikė ir kėlė lietu­viškoji gamtojautinė tradicija: kalbėjo balsu į balsą, širdim į širdį. Širdingai, meistriškai, daug aprėpiančiai, poetiškai. Anksti pasiektas aukštas poezijos lygis ir iki paskutiniųjų eilėraščių neprarastas.

Savo poeziją Jonas Strielkūnas sėmė iš giliai, matė iš aukštai, kartais taip stip­riai ir aiškiai, kad slėpė tą matymą pats nuo savęs ir nuo kitų, apsimesdamas trečiu broliu, nevykėliu, šiukšlių rausėju. Kad galėtų išvengti pranašo tono, klausydamas tik balso, tariančio iš tamsos: „Uždek eilėraštį kaip žvakę, / Ieškok tiesos. Ieškok tiesos.“ Jautė, gal ir žinojo, kad turi galią kalbai, galią pasakyti taip, kad pagaugai (jo paties žodis iš vieno paskutiniųjų eilėraščių) nueitų per širdį: girdžiu Monikos Mironaitės balsu – maždaug iš 1970-ųjų – tariant tai, ką atsisveikinimo su poetu dienomis kartoja daugybė lūpų. Nebijokime kartoti – kartojimais pasirodo tai, kas yra svarbiausia: „Ir tenai, kur po visų klajonių / Žemėn atsiguls mana galva, / Nerašykit mano vardo, žmonės, / Parašykit, žmonės: L i e t u v a.“ Tai ištarta 1967– aisiais; sunku ir patikėti. Prieš metus – „Aš tavęs neišduosiu“. Tai apie Tėvynę – tyli priesaika su būdingu atodūsiu to paties eilėraščio pabaigoje: „Taip lėtai, taip ne­žymiai, bet skaudžiai ryškėja / Liūdnas žemės pilkumas tarp mano eilučių.“

Jonas iš prigimties neturėjo stiprios sveikatos, bet turėjo stiprią dvasią, vidi­nę tvirtybę, kurią gražiai atspindi jo ketureilis, poezijos tvirtovė, anot jo pirmo­sios poezijos knygos bendrakeleivio Sigito Gedos. Poezijoje nėra patvaresnės for­mos už keturias eilutes, pirmąjį keturių rąstų vainiką, kuris klojamas ant namo pamatų. Jono Strielkūno ketureilio vainikas: gamta, namai, kalba, tėvynė. Patys bendriausi, patys svarbiausi dalykai, kuriuos kiekvienai kartai, kiekvienam atskiram gyvenimui reikia surimuoti (ir sąmonėje susirimuoti) iš naujo. Be jų namo nepasistatysi. Tvirtos vidinės atramos, empatinis santykis su žmonėmis, draugais, kaimynais, artimaisiais skaidrino Jono Strielkūno asmenybę, derino poeto pašaukimą, sūnaus (atsisveikinimų su tėvais eilėraščiai, graudusis „Atsi­sveikinimas su motina“), brolio (privertė mokytis jaunesnį, kad neliktų juoda­darbis), vyro, tėvo, senelio rūpestį, meilę.

Jonas Strielkūnas – lietuvių poezijos savanoris, šauktinis, atėjęs į poeziją iš žemdirbio tikrovės, nuo sukilėlių laužų, iš pokario partizanų baladžių ir roman­sų. Prigimtinis lyrikas, kokių daugiau tikriausiai neturėsime. Gal ir pats tai nujautė, kai sakė: „Ir leidžiasi saulė raudona / Į pragaro juodo nasrus, / Ir nyks­ta poezijos duona, / Kurios mums išalkusiems trūks.“ Bet dar ilgai, tikėkime, kad amžinai, tiek, kiek truks lietuvių kalbos amžinybė, mus, išalkusius, pasimetu­sius, tėvynėje ir be tėvynės maitins Jono Strielkūno poezijos ruginė duona, įsi­pareigojimas gimtajam žodžiui. Eilėraštis „Gimtasis žodis“ (1987) – aukštosios Jono Strielkūno poetinės programos dalis:

Jis – lyg motinos duona, pakvipus
Klevo lapais arba ajerais.
Jis – lyg šnioksčiantys medžiai abipus
Tų kelių, kur žmogum tu dareis.

Jis – lyg mūšis, tik vakar praūžęs
Virš išgelbėtos tavo šalies.
Jis – lyg tas paskutinis drabužis,
Su kuriuo tu į karstą gulies.

Nėra daug žmonių, kurie suvokia, kas tautai yra poezija, ką ji išlaiko, išsaugo, kokias jėgas gaivina. Ir sunku pasakyti, ar bus suvokta, kas buvo Jonas Striel­kūnas, tas troleibuse, šaligatvy ar poliklinikos koridoriuje nepastebimas, pilkas, nedidelio ūgio, savy susikaupęs žmogus, niekad (nei anksčiau, nei dabar) neužėmęs jokio posto, tad ir nereikšmingas. Bet daugelio žmonių sąmonėje bus akimirkų, kai staiga suskambės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“; „Tas žodis, juodoj tyloje / Sutviskęs. / Ta meilė – liūdna lelija… / Ir – viskas…“; „Aš at­ėjau. Aš pamačiau. Deja, / Aš negaliu ištart, kad nugalėjau“; „To neturi jauni: gležno žodžio augimo už grotų, / Katakombų, kur uždraustą knygą per naktį skaitai. / To neturi jauni: mylimiausių draugų pašarvotų, / Kai veide tavo lieka jų žvakių gelsvi atšvaitai“. Tiek daug eilučių, kurias reikėtų dabar cituoti. Lyg viskas pasakyta: tik pakartoti. Gražiojo dvitomio „Lyrika“ (2009) paguoda – turime.

Jonas Strielkūnas buvo žmonėms duotas poetas. Dainavimui, deklamavimui, mokėjimui atmintinai, nusirašymui į sąsiuvinį. Tokiam giliam atsiminimui, kai tik eilutės, tik ritmas, tik intonacija, o kas parašė, lyg ir nesvarbu. Poezija, grimz­tanti į kalbos gilumą, kad imtų iš jos kilti jau kitais būdais. Jonas Strielkūnas unikaliai jungė pirminius būties dalykus, daiktus, paprastą bendravimą ir aukš­tuosius prasmės registrus, kur skambėjo meilė, mirtis, ištikimybė, tėvynė. Galėjo kalbėti ir aukštu lyriko tonu ir žemu satyriko, ironiko balsu. Kėlė tėvynę į jai pačiai nebepasiekiamą aukštį ir sakė saviesiems rūsčius kritikos žodžius: „Bro­liai mitinguoja ir ulioja, / Juk laisvais laikais laisva valiai / O Tėvynės Raitelis šuoliuoja / Pilkame padangės audekle.“

Poetas, per kurio sąmonę pertekėjo dauginklodė lietuvių kalba – nuo neatsime­namos savo pradžios iki dvidešimt Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų, svarbiųjų, parankinių knygų. Poetas, kuris savo sąmone buvo ir istorikas: lietuvių istorija pulsuoja jo kūryboje su bevardžiais ir iškiliaisiais herojais. Klausdamas „Ar esame mes tos pačios tėvynės? / Ar galima šnekėtis man su jais?“ („Klausimai“), Jonas Strielkūnas tarsi tikrino poezijos sąžinę. Poezija yra paskutinis tėvynės prieglobs­tis, bet tik tokio aukšto rango poetų, koks buvo Jonas Strielkūnas.

Kilęs iš Vabalninko, iš to paties krašto kaip ir monsinjoras Kazimieras Va­siliauskas, mylėjęs Joną, citavęs iš atminties – ir per pamokslus. Mačiau juos abu Vabalninke vėjuotą, lietingą rugsėjį, mačiau to krašto žmones, palinkusius prie savųjų – gražių, išmintingų, bet jau nestiprių, svyruojančių. Vabalninkas, Biržai, Panevėžys ilgai jaus, kad jų poetas nebeatvažiuos. Pažinau žmonių, kuriems Jonas Strielkūnas buvo ne tik mylimas poetas, bet ir mokytojas, išminčius. Tas, kurį pažin­ti yra laimė. Elenos Mezginaitės, artimosios iš Panevėžio laikų, eilėraštyje „Vietoj išpažinties“, paskirtame Jonui Strielkūnui, ištarta tiksliai: „Aš supratau, kad išimtis, / tokia reta kaip išmintis, / vis tiek man kartą pasitaikė.“ Onė Baliukonė jautė Joną kaip artimą savo beveik niekam neprieinamo pasaulio žmogų, tikėjo jį susitiksianti kitame laike… Kas lieka poetams: tikėti netikint ir netikėti tikint.

Gyventi. Mylėti lygiai gyvenimą ir mirtį. Ištarti – viename paskutiniųjų eilė­raščių: „Aš viską jau išgėriau ligi galo / Iš man skirtos vienintelės taurės.“ Tai žodžiai iš šiųmečio „Poezijos pavasario“, iš paskutinio poeto Pavasario.

Tariame paskutinius atsisveikinimo žodžius Jonui Strielkūnui. Tariame kartu su tais, kurie neatsisveikins. Ir už tuos, kurie nebeatsisveikins. Už myli­mus tolimus žmones iš Putauskų šalies, už gražias jaunystės mergaites iš Va­balninko, už mažą mirusį brolį, už aukštus vaikystės medžius, už naktinius sodus, už nepriteklių metais parduotas savo brangiausias knygas. Dėkojame už buvimą su mumis, bet ne tik mums. Dėkojame už poeziją, už nepripildomą amžiną indą,

Į kurį po lašelį visi
Lieja – augmenys, gyviai, kūrėjai –
Būčiai tai, kur per amžius šviesi,
Mūsų džiaugsmo ir skausmo gėrėjai.