literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Janinos Degutytės poetinių laikysenų atodangos

2004 m. Nr. 10

Lyg ir su mąžtančiu pasitikėjimu žvelgiame į poetus, kurių gyvenimas ir kūry­ba liko priklausomybės metuose. Jiems nebuvo lemta sukurti savąją atogrąžą, poe­tinę retrospekciją. Neilgo Janinos Degutytės gyvenimo riba – 1990 metai, viskas iš esmės likę anapus. Poetės 75-mečiui nepasirodė naujų darbų, bet išėjo reikšmingų vertimų. Birutės Ciplijauskaitės į ispanų kalbą išversti 89 J. Degutytės eilėraščiai (kartu ir Birutės Pūkelevičiūtės) sudėti į knygą „Entre ei sol y la desposesion“, 2002. Tai universitetinis leidinys. Taip pat vainikuotas ir ilgametis JAV gyvenančios ir dirbančios humanitarinių mokslų daktarės M. G. Slavėnienės triūsas – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos į anglų kalbą išverstų J. Degutytės eilėraščių rinktinę „Poezija / Poems“ (2003). Atrodo, kad didesnę pasaulio kultūros pažinimo patirtį turintys humanitarai pačiu laiku ateina į pagalbą priklausomybės laiko lietuvių poezijai, legitimuodami jos vertę. „Nepaisydama primetamų stilistinių ir ideologinių „socialistinio realizmo“ dogmų, Degutytė, kaip, beje, ir daugelis kitų lietuvių rašytojų, sugeba sukurti savo asmeninę politinę potekstę kai kuriuose sis­temai priimtinuose eilėraščiuose“, – sako Rimvydas Šilbajoris rinktinės anglų kalba „Įvade“. Atpažįstame tą pačią poezijos gynimo sistemą, kuri vienais ar kitais būdais išbandyta ir Lietuvoje. Tačiau kitos patirties kritikų lūpose iš esmės tie patys moty­vai atrodo patikimesni. Bet gal reiktų ir didesnio atvirumo – matyti realybę ir su jomis neatskiriamai susijusias laikysenas, būsenas, generuojančias tekstų prasmes ir jas ardančias.

Žmogaus pasaulis yra nuolat konstruojamas, dekonstruojamas, rekonstruoja­mas. Galimybė visuose žmogaus veiksmuose dalyvauja kaip nepakeičiamas būties modusas. Laiko tarpsnis, per kurį atsiskleidžia ir išsiskleidžia asmens kūrybinės galios, visada yra įrėmintas vienokios ar kitokios galios struktūrų, prievartos būdų, politinių ir ekonominių sankcijų. Ideologinė galia, ideologine prievarta kūrybai yra pati sunkiausia, labiausiai iškreipianti natūralius santykius. Mąstant apie literatūrą, Lietuvoje sukurtą priklausomybės metais, reikia ieškoti naujų sąvokų, naujų minties instrumentų. Kai kuriuos pritaikyti šiek tiek pakoreguojant.

Bendrąja prasme lieka galioti herojiškoji arba romantinė perskyra „arba–arba“ be jos nesuprasime rezistencinės kūrybos ir tų, kurie atsisakė dalyvauti ideologizuotame viešajame literatūros gyvenime. Bet nepaneigiamai galioja ir formulė „ir–ir“, reiškianti bent dalinį prisitaikymą, sutikimą kalbėti ne tik savo, bet ir primetama kalba. Prisitaikymas nėra visiškas susitaikymas; tarp šių laikysenų išlieka tarpas, esmingai veikiantis kūrybą, kai kuriais atvejais ir gana dramatiškai. Tarpas, virstantis plyšiu, o atskirais atvejais ir pleištu, ardančiu asmenybės vientisumą, jį dvilypuojančių. Šizofreninė kalba, kuri dominuoja dabartiniuose postmodernizmo prozos diskursuose, pradėjo šaknytis sąmonės dvilypume, vienu ar kitu būdu nulemtame ideologinių diversijų, suskaldyto ir suskaidyto pasaulio versijų.

J. Degutytė, išleidusi devynis poezijos rinkinius, kelias knygas vaikams, vertusi E. Verhaereną, R. M. Rilke, M. Cvetajevą, W. Szymborską, šiandien atrodo likusi dvejopo santykio zonoje; panašiai kaip ir kiti jos kartos poetai. Dabartinį skaitytoją ir poezijos vertintoją gali trikdyti vien tai, kad pirmoji J. Degutytės knyga „Ugnies lašai“ (1959) pradedama „Pasikalbėjimu su Leninu“ ir dedikacija žuvusiems Kauno komjaunuoliams. Be abejonės, tai prisitaikymo prie to laiko politinės konjunktūros ženklai. Jie buvo pastebėti ir įvertinti – ordinu, valstybinėmis premijomis. Pri­sitaikymo klodas kūryboje ir gyvenime. Kiek jis yra likęs paviršiuje ir kiek persmelkęs giliuosius pasaulėvaizdžio klodus? Kiek jis gali būti dekonstruojamas? Dekonstrukcija yra filosofinė ir literatūrologinė sąvoka, priklausanti J. Derrida, bet gana įvairiai suprantama ir aiškinama. Atodangos reikšmė taip pat jai priklauso. Pagal Derrida, dekonstrukcija negali būti tapatinama su destrukcija; ji artimesnė demontažui, konstrukcijos analizei sluoksnis po sluoksnio. Dekonstruojama struk­tūra nėra pastovi duotybė, istoriškai ji daugiasluoksnė, kintanti. Šiuo požiūriu ir J. Degutytės kūrybą turėtume laikyti daugiasluoksne; ne visi jos sluoksniai yra au­tentiški, susiję su asmenybe laisvais pasirinkimais, apsisprendimais. Tekstuose yra svetimteksčių. Bet dekonstruoti nereiškia ką nors pašalinti. Pašalinimas visai kultūroje nėra įmanomas. Negalima padaryti taip, kad neliktų Salomėjos Nėries „Poemos apie Staliną“ ar Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio „Jo vardas“. De­konstrukcija sietina ir su rekonstrukcija, su laiko, pasikeitusių sąlygų ir aplinkybių skatinamu kitokiu tų pačių tekstų perskaitymu, su pakitusiais centro ir periferijos, rašto ir paraštės santykiais. Taip pat ir su santykiais, kurie yra susiklostę tarp kūrybos ir jos vertinimo kritikoje, visuomeninėse recepcijose, savotiškose bendruo­meninėse poetinių reikšmių konstrukcijose. Tie santykiai taip pat yra dekonstruojami ir rekonstruojami. Čia iškyla kalbėjimo moduso problema. Prasminga, ku­riuo nors būdu į būsimus konstruktus persirašanti dekonstrukcija turėtų stengtis išvengti naujų ideologemų, pervertinimo pagal pakitusius ideologinius poreikius. Tai nėra tik kalbos, bet ir kalbos problema.

Poetės gyvenimas buvo dvilypis ne tik viešo ir neviešo poetinio diskurso požiūriu. Mažai kam tebuvo žinoma ir išskirtinai skaudi jos biografija, sunkios šeimos peripetijos. Vaikystė – iškankinto, pažeminto vaiko, bandžiusio globoti my­limą, klaikiai geriančią motiną. Jaunystė, lituanistikos studijos universitete paženk­lintos skurdo, gyvenimo pusbadžiu, nepagydomos širdies ligos. Išdidi prigimtis, trokštanti būti stipri ir nepriklausoma, iš paskutiniųjų slepianti skurdą, ligotumą. Platus J. Degutytės poezijos horizontas, stebinęs ir vertęs gūžtis bendrakursius, ir siaurinta, apribota literatūros samprata universitete. Pradėjo rašyti anksti (10–12 metų), gana laisvai jausdama moderniųjų neoromantikų, ypač S. Nėries ir Jono Aisčio stilistiką. Anksčiausias žinomas eilėraštis iš 1944 metų – „Tėvynes vardas“. Pokaris, Kaune turėjęs ypatingo rezistencinio aštrumo, taip pat ir VII gimnazijoje, kurioje mokėsi, kai buvo areštuota visa paralelinė berniukų klasė. „Nebaigtoj autobiografijoje“, rašytoje 1989 metų rudenį (mirė 1990 metų vasario 8), rašė, kad jau trylikametė viską mačiusi ir supratusi, netikėjo tais, kurie atėjus laisvesniam metui tarėsi tik dabar praregėję, nieko nežinoję. Išlikę sąsiuviniai iš tiesų liudija gana aiškias rezistencines nuotaikas: eilėraštis „Mokytojui K.“, skirtas suimtam ir pražudytam (1947 ar 1948) istorijos mokytojui Klovai, kuris savo idealais atitiko jaunos gimnazistės prigimtį. Anksti suprato ir žydų tautą ištikusią tragediją („Geltonos žvaigždės“).

Pokario poezijoje J. Degutytė ilgai nematė sau vietos, rašė nesiekdama spaus­dintis. Įdomus yra faktas, kad artimoji aplinka, bičiuliai stūmė Janiną į kūrybos viešumą. Eilėraščius slapta nuo autorės tuometiniam Rašytojų sąjungos poezijos kon­sultantui Eugenijui Matuzevičiui, politinio kalinio broliui, palaikiusiam ryšius su savo kartos išeiviais žemininkais (su Kaziu Bradūnu), nusiuntė bičiulė. E. Matuzevičius veikė kaip literatūrinės patirties įgaliotinis, turintis ir oficialaus konsultanto teisių. Paprašytas šią situaciją prisiminti (1980, liepa), jis rašė: „Ir štai 1957 m. gaunu iš Janinos draugės laišką ir nemažą pluoštą Janinos eilėraščių. Tada Janina dirbo Tauragėj. Tame laiške buvo aiškinama, kad pati autorė nedrįstanti siųsti, o jos draugė mananti, kad tai tikri eilėraščiai, tikra poezija. Klausia, kokia būtų mano nuomonė apie tuos eilėraščius. Aš iš karto perskaičiau atsiųstąjį pluoštą. Ir pajutau didelį poetinį džiaugsmą. Štai kur tikra poezija, tikri eilėraščiai“. E. Matuzevičius turėjo pakankamai išlavintą poetinį jausmą, gerai pažino lietuvių lyrikos tradiciją, moderniuosius neoromantikus, žemininkų kūrybos pradžią. Pats buvo pasirinkęs dalinio prisitaikymo būtį to laiko literatūroje. Buvo suprastas (bent iš dalies) savo kartos literatų, taip pat ir išeivių. Trapi neoficialioji to laiko literatūrinė bend­ruomenė norėjo girdėti savo balsą, skambantį didesnėje erdvėje, nors ir neišvengia­mai kompromisišką. Didesnė kūrybinė galia nėra linkusi į kompromisus. Kažkas turi kompromisą sankcionuoti, morališkai legitimuoti. Baigiantis šeštajam dešimt­mečiui, kūrybinius kompromisus legitimuoti pradėjo kiek laisvesnė, mažiau išgąs­dinta kultūrinė bendruomenė. Pradėjo megztis tam tikros sutartys tarp rašančių ir skaitančių, formavosi tam tikri atpažinimo kodai. Kultūrinė bendruomenė tarsi brėžė ribas, iki kurių galima eiti ir kompromiso būdu – iš esmės tai kompromisą darančio skausmas, moralinė nerimastis. Kai nebeskauda, kompromisas išnyksta pereidamas į laikyseną, tiesiog į tokį gyvenimą. Išleidusi pirmąją knygą, J. Degutytė gavo itin daug laiškų, taip pat ir iš Sibiro, iš politinių kalinių tremtinių, kaip pati yra sakiusi, bijojo juos laikyti, sudegino. Minėjo, kad tremtinių laiškuose buvę rašo­ma, kad jos eilėraščiai priminę Lietuvą, suteikę džiaugsmo, padėję išgyventi. To meto (šeštasis septintasis dešimtmetis) dvasinio bendravimo retorika yra savitai romantinė–romansinė, gaubiama bendrojo (tėvynės) ir atskirojo (likimo, dalios) klodo. 1965 metų „Poezijos pavasaris“ išspausdino ištraukų iš skaitytojų laiškų – liko to laiko laiško retorikos pėdsakų. Mokytoja lituanistė Aldona Kruopštė rašė: „Ačiū už Jūsų nuostabius eilėraščius. Jie tokio nauji, gaivūs ir pasiekia pačią širdį… Turbūt, reikia viską savo širdimi perjausti, perkentėti, o tada išlieti popieriuje. Tik tada gimsta tikroji poezija, jaudinanti ir įkvepianti…“ (1959). Reikia, kad poezija eitų iš širdies į širdį, kad jaudintų, įkvėptų. Henrikas Radauskas jau būtų galėjęs perspėti, kad šildyti yra krosnies, o ne poezijos pareiga, bet Lietuvoje poezijos mo­dernėjimus buvo pristabdytus, intymumo, tiesioginio emocinio kontakto su skaity­toju galimybė liko saugiausius lyrikos prieglobstis. Kaip tik ši šeštojo, o ir vėlesnių dešimtmečių lyrikos sklaidos erdvė dar turi būti papildomai žvalgoma, atidengiama sluoksnis po sluoksnio, dekonstruojama ir rekonstruojama. Ryškėtų romantinis–romansinis sąlytis, emocinis dialogas ar intymus monologas, stilistinio pakilumo norma, tėvynės, gimtinės, gimtosios kalbos, poetizuotos, su liaudies tradicijomis susietos krikščionybės vertybinės nuostatos. Ir poetinę raišką koreguojantis, ribojantis ir neišvengiamai stabdantis skaitytojų lūkesčių atitikimo siekinys. J. De­gutytės „Lietuva“ perėjo mokyklinius skaitinius ir chrestomatijas, poezijos skaity­mus, programas:

Tu – mažutė, tu telpi visa
Į Čiurlionio karalių delnus…
Tu – riekelė duonos kasdieninės
Ant pasaulio vaišių pilno stalo…

Principinė intymaus kalbėjimo nuostata, subtiliai suderinta su karališkumo metafora, su slaptos, išdidintos Lietuvos reikšmės nuoroda. J. Degutytė skirtingai negu Justinas Marcinkevičius niekad neperžengė intymumo ribos, nesiėmė epiškesnių žanrų. Intymumo skalę bandė plėsti dialogiškumu, pokalbio intonacijomis, tai ir deklaruodama „Šiaurės vasarų“ (1966), vieno iš įdomiausių savo rinkinių, aplanke: „Eilėraštis — ne monologas. Tai šviesus ar skaudus pasikalbėjimas su drau­gu. <…> Eilėraštis – tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso…“ Lyrinės, monologinės prigimties poetė, gerai suprasdama, kad ideologinis režimas neleis peržengti tam tikrų ribų, bandė plėsti vidinio savo laiko žmonių susikalbėjimo, susipratimo rėmus. Pasitikėdama naudojosi tautosakos resursais, iš esmes ėjo tuo keliu, kurį studijoje „Tautosakos savitumas ir vertė“ (1970) brėš Donatas Sauka, ryškindamas liaudies kūrybos grožį, estetinę vertę. Kas kyla iš grožio ir yra sutelkta į grožį be nuolaidų pretenduoja į vietą po kultūros saule. J. Degutytės „Bėkit, bareliai“ (1966), kaip ir visas ciklas „Devynios aušros“, priklauso gražiausioms tautosakinėms variacijoms, o „Sena daina“ (1966) – mitinės poetinės klausos pa­vyzdžiams. 1969 m. „Metmenyse“ (11) Rimvydas Šilbajoris paskelbė straipsnį „Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoj“, kuriame palankiai vertindamas užsiminė ir apie poe­tės artimumą K. Bradūno kūrybai; tikrai yra bendrumo motyvuose ir poetikoje, kaip ir tautosakos aktualizacijose. Tam pačiam poezijos epicentrui priklauso ir Just. Mar­cinkevičius. Poetinės prasmės kuriamos atsižvelgiant į suprantamo, artimo, savo tau­tiškumo lūkesčius, siekiant susikalbėjimo, susipratimo. Individualumo nėra atsisako­ma, bet jis suvokiamas integraliai, tik kaip poetinio pašaukimo dalis. Dekonstrukcijos procedūrose individualumo likutis kartais gali atrodyti pernelyg menkas, bet ir jis turi būti rekonstruojamas atsižvelgiant į kūrybos aplinkybes ir situacijas. Kai kuriais atvejais J. Degutytei gali būti taikomi itin aukšti kriterijai; ji yra esmingai atnaujinusi motinos–dukters dramatiško santykio ir nenutraukiamo ryšio diskursą; ne tik „At­sakymais“, bet ir poezija (ciklas „Anapus vilties“).

Parafrazuodama Šatrijos Raganos tikėjimą, kad vienintelė vertybė yra žmogaus siela, J. Degutytė teigė: „Vienintelė vertybė – žmogaus dvasinis gyvenimas“. Poezija buvo svarbiausia tokio gyvenimo dalyvė ir liudytoja. Pasitikėjimas poezija iškeltas iki esminių biokosminio ritmo parametrų: „Kaip medžiui reikės švarios žemės gabalo, taip žmogaus širdžiai visada trūks poezijos – nes tik joje ji pamatys ir supras save“. Poezijos visuotinybės perspektyvoje geriau matomas ir lengviau suprantamas pakilus ir pakylėtas kalbėjimas, didžiųjų moralinių vertybių teigimo patosas, sutelktas į kūry­bą, meną ir Gamtą, rašomą didžiąja raide. J. Degutytė yra sukūrusi grynos gamtos lyrikos, eilėraščių, kurių impulsas ir yra gamta, ne atspindys, ne vaizdinė realizacija, o gamtos jutimas, matymas, girdėjimas, išgyvenimas. Ir vaikams ji rašė iš to santykio su gamta, kurį geidė ir pati jutimiškai patirti – laistydama, ravėdama, glostydama, globodama, šiandien tai atrodo praeita, poezijos nei siekiama, nei pasiekiama. Visa, kas kuriuo nors būdu yra užbaigta ir užsibaigę, dekonstrukcijai itin paranku; už kelių sluoksnių atsidengia gryni žmogiškojo buvimo nelengvo režimo metais pavidalai – užuoglaudos ieškojimas dvasiniame gyvenime ir gamtoje, iš socia­linės ir politinės reglamentacijos išeinant į biokosminę erdvę, persiimant niekam nepavaldžios energijos ritmu: „Tas baltas rūkas virš laukinių pievų – / ir sidabrinis virš galvos dangus“ („Paukščio gimimas“). Ypatingo artimumo gamtai akimirkomis poetė jautė maldos priartėjimą ir norėjo palikti šios būsenos pėdsaką eilėraščio pava­dinime „Vakaro malda“ (paskutiniame rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“, 1984). Leidykloje buvo pasiūlyta ištaisyti – liko „Vakaras“, bet neišnyko giluminė maldingos, sukauptos būsenos intencija – intonacija:

Būk žodis ant lūpų.
Būk ašara žody.
Kaip, žeme, tave mums
nuo mūsų užstoti?

Jau parašyta ir Just. Marcinkevičiaus „ašara dievo aky“, ir galima matyti, kaip to laiko poezijoje randasi tyliai klausinėjančio, moralinę ir ekologinę sąžinę budinančio, lakoniško eilėraščio forma. Balsas – tarp prašymo ir nuolankaus dėkojimo: „Drėgnų pagriovių vingiorykšte, / ačiū, kad man padedi / panešt mano naštą“ („Artumas“). Artumo laikysena ir būsena – būtinoji dvasinės energijos laidininkė.

Paskutinėmis gyvenimo dienomis rašyta „Nebaigta autobiografija“ gali būti interpretuota kaip jos pačios atlikti bandyta biografinio gyvenimo dekonstrukcija. Sluoksnis po sluoksnio, klodas po klodo atidengiamos baugios, skaudžios situacijos, kankinimai, patyčios, vaikystėje patirtos iš girtos motinos. Butas, paverstas viešnamiu paauglės amžiuje, kai girti vyrai tykodavo ir jos. Baugi patirtis, tiek metų slėpta ir slopinta, nė krašteliu neįsileista į poeziją, kilo ir kilo, reikalavo išreiškimo.

Bet dekonstrukcinė savojo gyvenimo analizė nebesiekė giliau, esmingiau nebesilietė su poetiniu pasaulėvaizdžiu, sukonstruotu kontrasto principu; gyvenimo tamsai tuo būti priešinama poezijos šviesa, idealai, vertybės, prasmės ieškojimai, siekiant padėti žmonėms, atsiliepti. Politinės dramos, kurios veriasi nelaisvose, ideologiškai reglamentuotose visuomenėse, neuždengia atskiro, asmeninio gyvenimo išskirtinio skaudumo. Taip yra J. Degutytės atveju. Kūryboje šis patirties klodas slopintas, jis prasiveržė tik užuominom. Dekonstrukcijose, pereinančiose į rekonstrukcijas, gali­ma matyti susikertančias linijas, motyvus papildančias genezės struktūras. Pa­tikima lieka jos atviro, emocinio kalbėjimo kultūra, muzikalumas, giluminis žodžio (ypač metaforos) sąlytis su mitiniais–tautosakiniais klodais.

J. Degutytės poezijos išskirtinį atliepiamumą yra pažymėję ne tik emocinio kon­takto siekiantys skaitytojai. Vanda Zaborskaitė straipsnyje „Gamtos vaizdas Janinos Degutytės lyrikoje“ (1977) yra išsakiusi ir tokią perspektyvą: „Patyrinėti J. Degutytės recepciją mūsų visuomenėje, pasiaiškinti, kokius lūkesius ji patenkino, kokį alkį pasotino, – būtų vaisingas kelias ne tik į jos poezijos esmę, bet suteiktų įdomių duomenų ir socialinei psichologįjai“. Dekonstruojant šią bendromis sąvo­komis pridengtą ir prislopintą atidžios tyrinėtojos mintį, aiškėtų intencija matyti Janiną Degutytę kaip reikšmingą tautiškumo, didžiųjų moralinių vertybių reiškėją, artimo kontakto, dialogo badu veikusiu visuomenę, kėlusių jos dvasią. Poetinei pi­lietybei tai svarbūs dalykai, jų negalima atskirti nuo bendro poezijos vaizdo, kintančio ir besikeičiančio, dekonstruojomo ir rekonstruojamo.

Janinos Degutytės biografijos kontekstai

2020 06 27 / Daug mitų apie save Janina Degutytė nesukūrė: apie poetę labiausiai papasakojo ilgai laikyta sudėtinga biografija ir santykiai su žmonėmis, kurie visi kaip vienas pripažino, kad su ja buvo galima atvirai kalbėtis.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,