Viktorija Daujotytė. Eilėraščių tekstai, tekstų eilėraščiai

2003 m. Nr. 2

Justinas Marcinkevičius. Dienos drobulė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 100 p.

Naujoji Justino Marcinkevičiaus poezijos knyga „Dienos drobulė“ kaip vien­tisas tekstas yra prasidėjusi, persirašiusi ir pasirašiusi iš gyvenimo teksto, su­prantamo taip, kaip jį apšviečia ketvirtojo viršelio pusėje išspausdinti žodžiai: „Nes toks gyvenimas. / Ką ir kaip besakytum apie jį – vis tiek jis yra gyvenimas.“ Formaliai tai ne eilėraštis, o pasisakymas apie knygą, jos post scriptum: „Šioje knygoje nėra svaiginančių metaforų. / Yra ironijos, gal net sarkazmo ir absurdo“. Bet kodėl ir ne eilėraštis? Kodėl ne tekstas, ne visai sutampantis su parašymo materija, dar į kažką nukreipiantis? Žvelgiant į naująją knygą iš jos autoriaus septintojo devintojo dešimtmečio eilėraščių, tradiciškai poetiškų, galima ir nežinoti, ar tai eilėraščiai. Ir pats Just. Marcinkevičius prasitarė nežinąs, ar čia eilėraščiai, ar tik eilėraščių tekstai.

Tai – dabarties ženklas. Sumažėjęs, o atskirais atvejais ir visai išnykęs skir­tumas tarp eiliuoto teksto ir eilėraščio. Išorinio poetiškumo (svaiginančių me­taforų) atsisakymas. Pasikeitusi poetinė laikysena – aistrą, teigimo arba neigi­mo patosą atstoja ironijos šaltis, aštrios paradokso briaunos. Just. Mar­cinkevičius tiksliai, jautriai reaguoja į pasikeitusį poetinį režimą – reaguoja keis­tasis. Jis išvengia dažnos vyresnio kūrėjo situacijos – ištikimybės sau, neišvengiamai anachroniškėjančios. Bet įveikia ir kitą pavojų – neseka mada, nebėga paskui jaunesnius. Yra kitas, kitoks iš savęs paties, iš ankstesnės savo Prijos kaip visuminio teksto, prie kurio grįžta kitais keliais, kitais būdais.

Probleminant ankstesnį tekstą, stiprinamas jo buvimas, pamatinis vientisumas, kaip dabar atrodo, susidarantis Važatkiemio (prigimtinė kultūra, gamta) ir Vil­ius (miestas, Europa, istorija) sankirtoje. Taigi: tarp Važatkiemio ir Vilniaus. Tarp kiemo (kaimo) ir miesto.

Vienas įdomiausių „Dienos drobulės“ bruožų yra jos intratekstualumas. Tai kitas teksto ribų išplėtimo būdas negu intertekstualumas. Gal ne išplėtimas, o įgilinimas. Kūrybos dalis sueina į labai intensyvius santykius su kūrybos visuma, ją dialogizuoja, keičia kalbėjimo aukštį, atveria užbaigtumą, uždaro at­virumą, prisijungia atsiskirdama ir atsiskiria prisijungdama. Intratekstualumui paryškinti paimkime tris eilėraščius iš Just. Marcinkevičiaus poezijos gūbrio tarp 1966–1977 metų: „Tolimi sekmadieniai“, „Absurdiškas eilėraštis“, „Gyvenimas“. Pirmasis yra prisiminimo kodo eilėraštis, kuriuo išbandyta frag­mento poetika: „…ir turgelio aikštėje vežimai / iškeltom į viršų ienom…“// „…ir arklių prunkštimas, / ir sunkus kanopų bildesys…“ // „…bažnytėlėje vargonai tingiai gaudžia, / kvepia prakaitu, milu ir šviežiu pienu…“ Bet fragmentu dar nepasitikima, įrėminama, siekiama, kad lyrinis pasakojimas turėtų pradžią ir pabaigą – akivaizdų prasmės kelią. „Dienos drobulėje“ fragmentas yra savarankiškas – prisiminimo įsiforminimo forma, kuri drįsta rodytis tarsi befor­mė. Tarsi beformiškumu pripažįstama ir išpažįstama gyvenimo viršforma; tas pats, bet transformuotas paklusnumas, deklaruotas „Kūryboje“: „Pasiėmė mane laukai. / Aš negalėjau nepaklusti“. Naujajame rinkinyje šis ontologinis paklus­numas išreikštas žemės forma ir dienos drobule:

          – žemės formos
kaip turinį savęsp jį įsileidžia
apniukusi trumpa dienos drobulė
galop suvysto jį
           – ir vargas dvasiai
neatsispaudžiančiai
jos audekle šiurkščiam („Paskutinė 2000-ųjų diena“)

Vieno iš pamatinių knygos tekstų pabaigoje svarbu akcentuoti pirmines for­mas arba viršformas, kurios įformina ir tarsi beformį kalbėjimą – leidžia atsi­spausti. Aukščiausiu lygmeniu taip veikia kultūros tradicija: jos audekle neatsispaudžianti dvasia nėra pakankamai kūrybinga. Tradicija yra forma: atsargiau formuluojant – formos jausmas, nuojauta, pasitikėjimas jos galimybe. Pasi­tikėjimo priešinys – absurdas, „Dienos drobulėje“ tampantis ontologinės formos ingredientu, neatskiriama, tad ir būtina būties dalim. „Absurdiškas eilėraštis“ (1968) yra pirmasis poeto žingsnis į absurdą, skaudų, dramatizuojamą santykį, pasukamą stoiškos laikysenos linkme: „Ir nieko, o nieko / daugiau nebelieka: / ir klauptis prieš nieką, / ir grumtis prieš nieką“. „Absurdiško eilėraščio“ pradžioje yra du svaigumo kaip aukščiausio įspūdžio akcentai: „Svaiginantis aukštis, / Svaiginantis gylis“. Šis aukštis arba gylis „Dienos drobulėje“ tarsi paneigiamas – kaip tai, ko dabar nėra: „Šioje knygoje nėra svaiginančių metaforų“. Kadaise (daugiau kaip prieš du dešimtmečius) stipriai veikė trumpas Just. Mar­cinkevičiaus eilėraštis „Gyvenimas“ („tarytum ranka palytėjo / tarytum sukluso manim / viršūnėm viršūnėm nuėjo / sugrįžo sugrįžo šaknim“). Ši praforma „Dienos drobulėje“ yra labiau pakartojama negu transformuojama. Mažiau įspūdingesnė – kaip ir visa, kas neatsinaujina iš pačių šaknų:

perkūnas į žaibolaidį
laikas aplinkui galvą
apsisuka ir nuaidi
į gyvenimo galą

Šis trumpas eilėraštis grafiškai išryškinamas; semantinio centro frazė „laikas aplinkui galvą“ yra ir pirmojo skyriaus pavadinimas. Antrasis – „todėl kad yra“ – iš eilėraščio „Yra“, kuriame nuolankumas būti susietas su nepasirenkama gam­tines gimties būtinybe.

Knygos struktūra yra gana preciziška. Struktūros tikslingumas tikslina ir atskirų eilėraščių formą. Laiko temą rinkinyje skaido ir jungia priešiniai ir atliepiniai. Pirmojo skyriaus ciklą „Keli žingsniai už vartų“ atitinka antrojo skyriaus ciklas „Keli žodžiai už vartų“. Pirmojo „Nėra“ savaip atsveria antrojo Yra“. Ankstesnių Just. Marcinkevičiaus lyrikos tekstų vientisasis aš atrodo la­biau išsiskaidęs, poetiškai būnantis laisviau, mažiau įpareigotai:

ne aš sugalvojau
kad kažkas yra
neprieštarauju
tegul būna

nes ne aš sugalvojau
kad nieko nėra

Eilėraščio pavadinimas „Ne aš“ yra daugiau negu tik atskiro eilėraščio pava­dinimas. Ne aš yra aš priešinys; kaip yra supriešinta su nėra. Intratekstai, susi­darantys iš tekstų tarpusavio sąveikos; ryškus intratekstas yra vartai; riba su šiapus ir anapus, tiesioginė ir perkeltinė reikšmė, kuri veikia net nepasakyta (nė vieno vartų ciklo eilėraščiuose šio žodžio nėra). Didžiausias intratekstas – gyvenimas: gyvenamas mūsų, už mus, mumyse, iki ir po; kas yra mūsų, mūsų ir nėra. Dar sykį „Nėra“:

pašaukė
nuėjo
išgirdo nereikia

grįžo
nerado tos vietos
iš kurios išėjo

ten jau buvo kitas

tiek to sako būk
kas nors visados turi būti
pasiieškosiu kur nėra

bet kad nėra
kur nėra

Pašauktas yra ir išjudintas iš vietos. Nėra savybinio įvardžio – vieta nėra tai, kam būtų galima taikyti savo. Pašaukiamas jis, aš atsiranda tik vietos ieškojimo rūpestyje – tik vienoje eilutėje. Eilėraščio ašis – punktyriniai perėjimai nuo to, kas gali pašaukti, prie trečio asmens formos, nuo jos prie kito, prieš aš pasirody­mo išnykimui dvigubame nėra. Jau atpažįstama „Carmina minora“ stilistika: minimalizuotas kalbėjimas, atsisakant, ko galima atsisakyti; didžiųjų raidžių, skyrybos ženklų. Bet ne pačios skyrybos. Suspaustas „Carmina minora“ frag­mentas atleidžiamas, išplečiamas. Atrodo, kad plėtojimasis yra artimiausias pulsavimui; tad ritmas, ritminis pulsas yra svarbiausias suskirstymo–išskirstymo–perskirstymo argumentas. Ryškiausias jis eilutėse, jų sintaksiniuose ir posmų santykiuose (vienazodės, dvinarės, kelianarės, sutampančios su sakiniu, perkeltos.

Knygos pavadinimas tikriausiai ne kartą bus^perkeistas į „Balta drobulę“ Antano Škėmos romanas yra pernelyg arto. Drobulė aukštajame stilistiniame lygmenyje stipriai susieta su krikščionybe, su Turino drobule. Bet reikia matyti ir metaforos atnaujinimą, atsirandantį iš dienos etiologinio ryšio su šviesumu, spindėjimu, taip pat ir su dievu. „Dienos drobulė“ tad yra ryški ir savita metafora. Gal ir ne svaiginanti (romantinio pakilumo ir pakylėtumo kodas), o greičiau įgilinanti. Suintensyvinanti ir intertekstualiuosius ryšius. Taip pat ir žanro atminties – bukolikos tradicijos veikimas eileraštyje „Kalbos ganymas“. Kiti tekstai ima veikti kaip papildantys. Neperdėta sakyti, kad naujajame rinkinyje suintensyvinta krikščionybė – kaip stiprus kultūros tekstas ir kaip liaudiškoji (vaikiškoji) jos patirtis. „Duonoje / esu regėjęs dievo veidą“, – taip pradedamas eilėraštis „Duona“. Prisimenamas Genezareto stebuklas. Pabaigoje grįžtama prie filosofinio klausimo, turinčio socialinę potekstę: „ir tas vargšas / klausinėjantis kodėl / kuo didesnė duona / tuo mažesnis dievas“. „Duona“ – eilėraštis–pasakojimas, kurio bendrasis chronos yra sutrikdytas atskirų ir laikinų patirčių. Tokio tipo eilėraščių, atnaujinančių lyrinį pasakojimą, knygoje yra ir daugiau. Jie sudaro stilistinį priešinį „Carmina minora“ išryškintam minimalizmui, glaustai formai, atsisakančiai išsiskleisti, atsiverti. Gražiausi lyriniai pasakojimai yra knygos pradžioje: „Seniai“, „Prisiminimas su šunim“, „Nū“, „Jūra“, „Tu į dangų“, „Dainelė“. „Smėlio dėžė“ gali būti interpretuojama kaip žaidimo suintensyvėjimo kultūroje ženklas – smėlio dėžė darosi suspaustos, netikros (žaidybinės) erdvės simbolis (ir O. Koršunovo režisūrinis principas). Just. Marcinkevičiui ir čia lieka svarbus egzistencinis, savaip evangelinis matmuo:

toje smėlio dėžėje
iš tikrųjų iš tikrųjų
užteks vietos
ir žmonių ir jų eilėraščių
kapams iš tikrųjų
sakau jums
užteks

Matmuo, kuris iš turinio turi pereiti į ritminę–intonacinę struktūrą. Arba atvirkščiai. Citatoje šio kelio abipusiškumą galima įžvelgti santykyje tarp iš tikrųjų (pakartojimo) ir sakau jums. Sakymas knygoje yra kaip įgalinimo aktas: sakyti atsiminus, išgirdus, susapnavus. „Dainelė“ lyg koks patikinimas, kad eileraštis yra ir girdėjimas–regėjimas, dauggalis gyvenimo gijų susipynimas–persipynimas, tvarkomas (galbūt) senos dainos melodijos. Galima patikėti, kad Just Marcinkevičius kartais atsimena senąsias dainas taip, lyg kadaise būtų pats jas kūręs.

„Dienos drobulėje“ matomas ir jaučiamas gyvenimo spūdis į tekstą. Į plyšį, kuris yra prakiuręs tarp esamo ir buvusio, ir kuris dažnai ir yra intensyviai būties pavidalas. Kitokiu laiku, kitokiomis aplinkybėmis Just. Marcinkevičiaus lyrika tikriausia, butų labiau plėtojusis iš giliųjų, slaptųjų patirčių, atsiveriančių sapno – atsiminimo– prisiminimo sankirtoje. Iš tų užuominų, kurios ima rodytis jau septintojo dešimtmečio viduryje:

Jau kelintą naktį vis girdžiu,
            kaip ūkia traukiniai.
Lapkričio miškui reti. Laukai tušti –
            toli girdėtis.
Gal sapnuoju. Gal prisimenu.
            O gal matau kine,
kaip išeina traukiniai. Juodai liūdni.
Nepalydėti. („Jau kelintą naktį…“)

Ši jungtis – gal sapnuoju – gal prisimenu – „Dienos drobulėje“ yra atgijusi; kartais liūdna, minoriška („Aš čia“ – motinos motyvas), kartais netikėtai siurrea­listinė („Estafetė“, „Nuodėmės“). Yra ir tiesiog epigramiškų eilėraščių („Epig­rama“), bet jie atrodo esą iš jau buvusio etapo. Tik „Epigrama sau“, užbaigianti knygą, išlieka atnaujinto kalbėjimo veikimo zonoje. Būtent – dar sykį atnaujin­to poetinio kalbėjimo. Kai kurios stilistinės pastangos (prie dabartinio žargono priartėję žodžiai, bandymas suaktualinti netaisyklingumą) neatrodo vaisingos. Liko ir inertiškesnio poetiškumo atvejų.

„Dienos drobulė“ – ir nauja, ir netikėta Justino Marcinkevičiaus poezijos knyga. Gyvenimas į jos tekstus yra plūdęs ir pro tas sklendes, kurios anksčiau buvo uždarytos. Ne tik didesniam ar mažesniam viešumui, bet ir tokiam dra­matiškam intymui, kuris atsiveria kad ir eilėraštyje „Tavo“. Intensyvus gyveni­mo plūsmas, nešamas kalbos, atnaujinamos pakitusiais sakymo būdais bei rit­mikos variantais, tekstus daro eilėraščiais: neva eilėraštis (iš toli – Šatrijos Raganos pasakymas neva apysaka apie „Sename dvare“) pajuda kūrinio linkui.