Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4

In memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16

Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“. Trys taškai ir šiandien mums žiū­rėti į Lietuvą: iš toli, iš arti ir iš Kristijono Donelaičio Tolminkiemio, kurį mums skauda ir skaudės. Dabar pasakau „Žiūrėjimo į Lietuvą“ pradžią: „Jau nieko ne­simato. / Jau tik skauda.“

Ir perkeliu šias eilutes į mūsų tautos ir visų geros valios Lietuvos (ir ne tik, šią akimirką prisimenu Dainą Avuotinią) žmonių sąmonę: jau nieko nesimato, jau tik skauda. Ir bandau žiūrėti iš Justino Marcinkevičiaus, iš Važatkiemio, Ne­muno, Vilniaus. Iš jo lauko, iš jo medžio, iš jo meilės. Ir iš jo mirties, kuri uždaro didelę, sunkią epochą. „Dvidešimtas amžius / jis prarijo mane / ai įstrigo gerklėj / atsikrenkščiu vis kraujais“, – iš „Carmina minora“ (2000). Ir galbūt atveria kaž­ką, ko mes dar nežinome.

Eilėraštis, kuriuo ištarta „Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!“ ir kurį šian­dien, atsisveikindami su Justinu Marcinkevičium, tariame jam pačiam, parašy­tas 1978 metais, anais laikais, parašytas mums, – su dideliu liūdesiu ir didele Paguoda: ne viskas atimta, dar turime Donelaitį, turime „Metus“, magiškos lietu­vių kalbos galios kūrinį, išaugantį sąmonėje iki ilgo amžinatilsio, iki galimybės tarti tą amžinybę, tą atilsį. Atsisveikinti taip, lyg liktų kokia viltis. Kaip pasku­tiniai Poeto norai, išsakyti 2010 m. lapkričio 23 d. čia, Lietuvos mokslų akademi­jos salėje: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, išsaugotas lietuvių kal­bos valstybingumas, Tolminkiemis…

Norai kuriuos šiandien turime suvokti kaip testamentą.

Nuo poemos „Donelaitis“ (1964) prasidėjo tikrasis iki šių dienų atėjęs, Justinas Marcinkevičius. Dar vienas lūžis – po savo bičiulio nuo pat jaunystės, kalbininko Jono Kazlausko tragiškos mirties. Trečią kartą poetas kilo su Sąjūdžiu, pats formuodamas, kol pajėgė, jo aukštąjį dvasinį skliautą. Justinas Martin­kevičius keitėsi keisdamas ir mus, mūsų žiūrėjimą ir matymą. Ne vienas iš mūsų, ne vienas iš tų, kurie lydi Poetą, lydi ir gedi (gražiausia šiandien – einantys, einantys žmonės), galėtų ištarti: tikėjau tais žodžiais, kuriuos jis sakė. Poetas, kuris sunkiu tautai metu liudijo poeziją, jos gyvybinę ir gynybinę galią. Poezijos buvimą ne sau, o su žmonėmis. Tikėjimą, kad esi ne dėl savęs, o dėl ko nors kito.

Tad ir ištariame: visą XX a. antrąją pusę ir dar XXI a. pradžioje turėjome Justiną Marcinkevičių, poetą kaip fenomenalų kultūros reiškinį, intensyviai vei­kusį mūsų tautinį ir pilietinį orumą ir tada, kai apie tai viešai nekalbėjome. Bet niekas netampa veiksmingai vieša, kas prieš tai nėra buvęs gilioj slapty. Justinas Marcinkevičius yra mūsų XX a. antrosios pusės kelias iš giliųjų vilčių, slap­čiausių tikėjimų į didžiąją nepriklausomybės viešumą, į Baltijos kelią.

Justinas Marcinkevičius veikė žmones pasitikėjimu, susiliečiančių su tikėji­mu. Kur nesusidaro pasitikėjimo ryšių, sunku rastis tikėjimui, žmogaus pasaulis tuščias, nykus, valdiškas. Justino Marcinkevičiaus kūryba yra didžio pasitikėji­mo žmogum kūryba. Ir tai, kuo poetas buvo išbandytas gyvenimo, ir tai, ką pa­tyrė ir ką liūdnai ir skaudžiai išsakė savo paskutinėje viešojoje kalboje, pama­tuodamas mūsų gyvenimą pirmojo Sąjūdžio idealais, kilo iš didžios vilties, kad bus išgirstas, kad kelsis Lietuvoj jaunos kilnios jėgos, jauna poezija, kad viskas eis į gera. Juk neišnyksta nei šviesa, nei meilė. Nei dvasia. Nei rimtis mirties aki­vaizdoje. Tai patvirtino jaunesni poetai, kultūros žmonės, kalbėdami didžios ne­tekties akivaizdoje, skaitydami eiles, išreikšdami pagarbą. Ir savo mirtim Jus­tinas Marcinkevičius daro mus kilnesnius.

Iš prigimties šis žmogus buvo gaubiamas šviesos (lumen naturale), jos saugo­mas. Ir motina, ir giminės kažką neįprastą regėjo jame, dar mažame, šnabž­dėjosi: gal bus kunigas… Šviesiosios sąmonės žmonės yra minkštesnį, turi dau­giau iliuzijų ir dėl blogio. Nesugeba gintis. Bet ir palenkdami galvas, jie labiau­siai nusikalsta sau, dėl to kenčia, iš tos kančios, iš vidinės atgailos stiprėja, iki vėlyvos senatvės išsaugo kūrybingumą. Ir sunkiausiais savo gyvenimo metais Justinas Marcinkevičius į nieką nemetė akmenio, net mesto į jį nesviedė atgal. Aiškinosi save, savo padėtį ir laiką rašydamas – šiandien turėtume iš naujo per­skaityti autobiografinį esė „Taburetė virš galvos“, kol kas „Pažadėtoje žemėje“ (2009) paskelbti tik jos fragmentai. Iš ten daug kas atrodo kitaip. Ir tai, kodėl nei pulta, nei gintasi, kodėl taip aiškiai (jau eilėrašty) pasakyta: „Nedalyvaut jėgos pasauly, / jo prievartos ir melo šūviuos, / visų jo sąmokslų tamsybėj…“

Žmogus, kuris turėjo nepaprastą skydą: kūrybos, kūrybingumo, dėl to buvo prieinamas, pasilenkiantis, palankus; kūryba neleidžia tuščios išdidystės nei pasipūtusios didystės. Jautė kūrybos galią savy, brangino kaip Malonės dovaną ir kaip sunkų įpareigojimą. „Kūrybos golgota, kentėjimu didinga!/Tai puolu, tai keliuos Po jos sunkia našta, / regėdamas aukštai žvaigždelę stebuklingą…“ (.įkvė­pimas , 1971). Amžinieji krikščioniškosios Europos kultūros vaizdiniai, gaivinti mūsų sąmoneje prieš daugiau nei keturiasdešimt metų, kad, neprarasdami savo baltiškosios kultūros savasties (dainos, duonos, rugio, neužmiršdami brolių prū­sų likimo), vel neiškristume ir iš Europos horizonto.

Su Justino Marcinkevičiaus „Pažinimo medžiu“, parašytu Vilniaus universiteto 400-osioms mėtinėms, mano karta Pirmą kartą įžengė į Šventų Jonų bažnyčią, ne į sandėlį, ne į muziejų, o į šventovę, ir į mus prabilo jos didysis Pamokslininkas Konstantinas Sirvydas, prabilo taip paprastai, kaip tik įmanoma (taip galėjo kalbėti ir monsinjoras Kazimieras): „Kas dieną pasakau po du pamokslus / para­pijos bažnyčioj: vieną – lenkams, lietuviams – kitą. Ir visi supranta. / Pažiūrėkit, prašom: švento Jono bažnyčia visada pilna,“ Justino Marcinkevičiaus siekiamy–bė: kai visi supranta, Suprasti, būti suprastam.

Įspūdinga Justino Marcinkevičiaus kalba In memoriam Popiežiui Jonui Pau­liui II; pavadinimas toks ir liks: „Šv. Jonų bažnyčia, 2005 04 06“. Pagerbė šven­tovę („Šios bažnyčios skliautai per savo istoriją matė daug didžių, garbingų, iški­lių, galima tarti, nepaprastų žmonių“). Pagerbė Šventąjį Tėvą. Ir ištarė jam pa­čiam svarbius žodžius: kelias į šventumą eina per žmogiškumą. Kodėl atsisvei­kinimo su Justinu Marcinkevičium valandą akcentuoju Šventų Jonų bažnyčią? Į Į šį klausimą turėtume atsakyti kiekvienas.

Kalbėti kilniai, prakilniai – apie valstybę, tautą, gamtą, gyvybę, meilę, apie tai, kas šventa. Ir kalbėti taip paprastai, kad lyg atsisakytum poezijos ir poe­tinės kalbos pagundų, o tik ieškotum tikrovės, tikrumo, teisybės. Būti aukštai, bet ir žemai, prie žemės, žolės; ištarti: „Sesuo tylioji, rudenine žole…“ Arba tyliai papasakoti: „Ten sniego dabar sulig vartais, / stogai varvekliais nukarę. / Tėvas į aketę kerta – / girdo avį ir karvę.“ Nebijoti prisipažinti savo paties mažumo, liūd­numo; po „Carmina minora“, mažųjų, liūdnųjų giesmių, ištarė: aš kitas, ir mažas, ir liūdnas… Bet ar didelis yra rugys, tas poeto dramos veikėjas, tas medis, į kurį galima įsilipti ir toli matyti, ta lietuvio pasaulio ašis, ta axis mundi…

Aukštumo, prakilnumo ir paprastumo jungtis. Kita Justino Marcinkevičiaus j kūrybos linija jungia istoriją ir dabartį, ateina iš istorijos gilumos, iš pačios Lie­tuvos valstybės pradžios, skausmingos ir tragiškos, iš vėlai pasisėjusio ir sunkiai dygusio rašto rugių, iš Katedros, kurią pirmiausia reikia susikurti savyje, o tik paskui statyti. Ateina iš gilumos ir prisisiekia dabarties, naujojo laiko, Sąjūdžio. Lyg staiga, o iš tiesų parengta kūrybos, poezijos, mąstymo apie savo tautą ir jos likimą, pasirodo puiki politinė retorika, pasakomos didžiųjų mitingų politinės kalbos, kurių emocinis paveikumas buvo nepaprasto gylio. Arti poezijos, bet politinės prasmės, pereinančios į kvietimą veiksmui. Labai arti begalinio širdies skausmo, bet ir aukšto pasididžiavimo. Data, kuri atstoja eilėraščio pavadinimą: 1989 m. rugpjūčio 23-ioji. Pirmasis iš šia data pažymėtų penkių eilėraščių:

Broli, štai ta Tauta,
ir tu ją matai:
ar ji buvo kada
        tokia susikaupus,
        pakylėta, graži ir didelė,
su vienybės šventu vainiku ant galvos,
viltimi ir valia apsirengus?

Kas kartą poeto akimis ir siela buvo matyta taip aiškiai, taip šviesiai, taip ryškiai, ir kalba tą matymą priėmė nieko neprimesdama ir nieko neišmesdama. Gal dabar nematome, gal esame per žemai, tamsoj, bet tai gali pasikartoti, grįžti. Tai mūsų viltis, juk ir šiandien mes esame tie, į kuriuos kreipiasi poetas: „Broli, štai ta Tauta…“ Kiek kartų jo paties ir išplėsta – broliai, štai tautos, kurios su mumis, ir mes esame su jomis. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, Ką apima širdis, tas nebėra svetimas. Gyventi – tai pajusti, kad nebėra svetimo, kad ir kitas gali būti brolis, sesuo.

Justino Marcinkevičiaus gyvenimas – įvykęs ir įvykdytas, atliktas kaip misi­ja, užbaigtas kaip simbolis. Knygomis, darbais, sunkiu keliu į mirtį, tarsi pasąmone atkakliai laukiant Vasario 16-osios. Ir sulaukiant jos auštančio ryto. Simbolinė kultūros figūra. Bet iki skausmo reali artimiausiems: sūnus (tėvams ir tėvynei), brolis, vyras, tėvas, senelis, prosenelis, ištikimas bičiulis. Padoraus, garbingo gyvenimo. Moralinės atramos.

Atsisveikiname su nacionaliniu Lietuvos poetu. Ir Justinui Marcinkevičiui dera šis vardas. Jis uždėjo ranką ant Lietuvos širdies, pąjuto mentalinį tautos pasaulėvokos centrą, parašė himniškų giesmių ir pirmines liaudies dainos inten­cijas atitinkančių dainų. Iškėlė istorinius tautos herojus (nuo karaliaus Min­daugo iki Simono Daukanto) ir pasilenkė prie mažo, menko, kasdienio. Paliudijo Lietuvą, esančią, galinčią būti. Poezija turi liudyti, kad pati galėtų būti paliudyta.

Justino Marcinkevičiaus poezijos kelias – nuo Lietuvos kraštovaizdžio, moti­nos, tėvo, sesers, brolio, medžio, pievos, žemės, arklio, nuo žemdirbiškosios kul­tūros taikumo. Ir iki Sausio 13-osios, kai rašė skaudžius eilėraščius, kai lydėjo žuvusiuosius amžinam gyvenimui, tardamas: „Prieš daugelį metų čia stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai ir mes apraudam jų žūtį, suprasdami, kad jie jau priklauso istorijai, kad jie dabar šildosi su­žvarbusias rankas prie Amžinosios ugnies kartu su didžiaisiais mūsų tautos vy­rais. Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve.“

Pasilenk, Lietuva, ir prie savo ištikimo sūnaus, poeto Justino Marcinke­vičiaus, ir taip pat užklok jį amžina laisve. Nulenk galvą poetui, kuris žinojo, kad Tu buvai ir tada, kai dar nebuvai, nebuvai kitų išgirsta nei parašyta. Sėdėjai ir kurstei ugnį, kurią paskui pavadinome šventąja. Ir atsidusome: prie rugių ir prie ugnies… Nežinome – savo ar Tavo žodžiais.

Pasilenk, Lietuva, savo tauriąja, šviesiąja dalimi, neapakinta neapykantos, nekurstančia šmeižto, neieškančia didžio poeto kūryboje, kas buvo silpna, netesė­ta, ką jis pats norėjo užmiršti. Niekas nėra stiprus nebūdamas ar nebuvęs ir silp­nas. Žvelkime į tai, mylėkime tai, kas poeto kūryboje lieka geros poezijos lygio, prasminga, gražu, tauru, kas pakelia mus ir mūsų pačių akyse, sustiprina mūsų orumą. Mūsų kalbą. Mūsų galią gyventi. Mūsų valią išlikti mažyčiame žemės lopinėlyje, vadinamame Lietuva.

Su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, kuris laikė Justiną savo jaunesniu broliu, mylėjo, saugojo, kaip galėdamas gynė, kartojo jo žodžius pamoksluose, Justinas Marcinkevičius atsisveikino žodžiais, kuriuos paskui parašė didžio­siomis raidėmis: „DVASIA NUGALI, brangusis Monsinjore. DVASIA NUGALI!“

Viltingai kartojame šiuos žodžius ir atsisveikindami su Justinu Marcinkevičium. Kartojame: „Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!“ Lydime Poetą į aukštąjį kalnelį, girdėdami lemtingoje knygoje „Naktį užkluptas žaibo“ ištartus žodžius:

pasiimkit tą medį
atiduodu
grąžinu ką gavau
man jau nereikalingas
geras gražus vešlus
vasarą paukščių pilnas

ten kažkur tarp šakų į
strigę tarp šakų
mano akys
sakau tegu kabo
jei niekam nekliudo