Valdas Kukulas. Viešo gyvenimo dienoraštis

1995 m. Nr. 12

Justinas Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. – Kaunas: Spindulys, 1995. – 368 p.

„Dienoraštis be datų“, „Eilėraščiai iš dienoraščio“, dabar štai – „Te­kančios upės vienybė“, natūraliai pratęsianti jau minėtas Just. Marcinkevičiaus knygas. Iš užuominos vie­name interviu galima spręsti, kad ir „Eilėraščiai iš dienoraščio“, ir „Te­kančios upės vienybė“ turėjo sudary­ti vieną knygą, atspindinčią paskuti­niųjų metų realijas ir nuotaikas – „Dienoraštį su datomis“. Ir iš tiesų naujoji poeto knyga yra dienoraštis. Viešo gyvenimo dienoraštis, kurį su­daro kalbos, pasisakymai, interviu, vienas kitas straipsnis aktualiais klausimais, aktualūs išrašai iš blok­noto (beje, leidžiantys prognozuoti „Dienoraščio be datų“ tęsinį, antrąją dalį). Toks knygos pobūdis paaiškina ir gana miglotą knygos pavadinimą: iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jame esmingai pažeista vaizdo, meta­foros logika. Kas kita, kai paaiškėja, jog turima galvoje didžiulė auditorija, žmonių upė, kuri apibūdinama dar ir aktualizuotu vienybės, dabar jau prarastos, užmirštos, kriterijumi. Kalbamasi su gyvais, kuriančiais, einančiais žmonėmis. Tai ne stovinčio tvenkinio vandens vienybė, tai te­kančios upės vienybė, – komentuoja Just. Marcinkevičius.

Knyga, kaip ir dera dienoraščiui, labai marga, gana laisvai komponuo­jama. Kalbos, sakytos Vilniuje ir Maskvoje apie lietuvių poeziją ir lie­tuvišką knygą, kalbos, minint žymiausių mūsų kūrėjų jubiliejus, kalbos valstybinių švenčių progomis. Ir – bene įdomiausi – interviu spau­dai, viešo gyvenimo dienoraštį pa­verčiantys dar ir poeto dvasios, jo nuotaikų, būsenų dienoraščiu. Just. Marcinkevičius ne kartą prisi­pažįsta, kad negali „išsiplėsti“ iš kas­dieninio gyvenimo, kad negali nema­tyti mūsų politikos grimasų (suraski­te Lietuvoje žmogų, kuris šiandien nesidomėtų politika, ir tapsite sensa­cijos Nr. 1 autore, – sako jis žurnalis­tei), nors tai trukdo kūrybai, nors tai drumsčia sielos ramybę, ardo gyve­nimą. Kita vertus, kaip tik dėl to ir gera skaityti „Tekančios upės vie­nybę“: jos nuotaikų kaita pakartoja visų mūsų būsenas, politinių, visuo­meninių nuostatų kaitą – nuo entu­ziazmo, visiško pasitikėjimo tautos idealais ir jos ateitimi iki skaudaus nusivylimo, karčios rezignacijos. Just. Marcinkevičiaus kalbų tekstai, skaitant juos po kelerių metų, liudi­ja, nuo ko mes nusisukome ir prie ko turbūt jau nebesugrįšime. Kalbėda­mas Vasario 16-osios proga poetas svajojo (dabar jau taip turėtume sa­kyti – svajojo): „Akivaizdu, kad, at­kūrus Lietuvos nepriklausomybę, Va­sario 16-osios Aktui jau nepakanka tik socialinės ir politinės analizės, moderniam šių laikų žmogui rūpi moralinė, etinė, liūtiškoji šio doku­mento vertė – jis dar nėra humani­zuotas, žmogus jame dar paslėptas su valstybe“ (p. 307). Negana to, kad šiandien apie panašius dokumentus apskritai nebekalbama. Tereikėjo praeiti vos keleriems metams, kad poetas atsidūsėtų: „Tautos būtis ma­tuojama laisve. Jos žmonių laisve, tos laisvės kokybe. Niekada dar ne­buvo paleista (ar išsiveržę) į laisvę tiek žvėries – kruvina, godi, purvina, šlykšti gyvulio laisvė“ (p. 355). Žmo­gus dabar jau ne paslėptas po val­stybe; valstybė jį tiesiog užgriuvo ir traiško, niokoja.

Just. Marcinkevičiaus viešo gyveni­mo dienoraštis nuoseklus: nuo pla­taus mosto, iškilmingo tono, viltingų valstybės gyvenimo vizijų ir apiben­drinimų iki skaudžių asmeninių iš­gyvenimų ir apmąstymų. Netgi kal­bos apie literatūrą, didžiuosius mūsų rašytojus išsaugo tą patį punktyrą: filosofiška, apibendrinanti V. Krėvei skirta kalba ir visuomeninė, politinė polemika su šiandienine kultūros konjunktūra, pažymint 100-ąsias V. Mykolaičio-Putino metines. Būtų natūralu, kad poetas, atlikęs savo pi­lietinę pareigą tautos Atgimimo me­tais, sugrįžtų prie kūrybos, sugrįžtų į tylą, vienatvę. Tačiau Just. Marcinke­vičius į tylą nesugrįžta: jis stebi, ver­tina, išgyvena, ir vis daugiau kartėlio kaupiasi jo sieloje. Jis norėtų atsidėti kūrybai, bet negali atsiplėšti nuo val­stybės gyvenimo realijų, nors čia jis tarsi jau nebereikalingas. Šituo įvar­dytuoju punktyru turbūt būtų gali­ma geriausiai nusakyti ir visuome­ninę, moralinę knygos „Tekančios upės vienybė“ vertę. Tai daugelio mūsų gyvenimo punktyras, kiekvie­no vis kitaip paliudytas ar liudija­mas, bet Just. Marcinkevičiaus mąstymo išskirtinumas tas, kad liu­dija vienas aktyviausių, vienas auto­ritetingiausių valstybės kūrybos da­lyvių. Kiti, įsiveržę į agresyviąją poli­tiką, jau seniai keliais tomais išleido visas savo kalbas, bet tos kalbos – tai politinė patetika, tai skydas, už kurio slepiami tų kalbų autorių voliuntaristiniai politiniai sprendimai. Just. Marcinkevičius pilietinę savo būseną liudija iš vidaus. Įdomi san­kirta: agresyviosios politikos adeptai ir Praktikai nepavargsta kalbėti apie pilietinę visuomenę, tuo tarpu bene labiausiai pilietiškas lietuvių poetas ir žmogus liudija tokios visuomenės negalimybę.

„Man prikiša, kad per dažnai varto­ju žodį „Lietuva“. Mėginu jį pakeisti įvairiais sinonimais (tėvynė, gimtinė, tėviškė, gimtasis kraštas…), kartais, ypač lyrikoje, išsiversdamas vien tik epitetais (geroji, kantrioji..) – ir vis tiek: reikia stabdyti save, reikia savo ranka užčiaupti sau burną. <…> Da­lykas čia tas, kad reikia, matyt, kažkiek pakeisti visą savo poetinę kalbą. <…> Tą kitos spalvos žodį tu­ri užsiauginti savyje, iškentėti, nors tai ir banaliai skamba“, – įrašo poe­tas savo bloknote 1982 metais (p. 163). Rašant ne recenziją, o straipsnį, šiuo aspektu būtų galima atidžiau įsižiūrėti į „Eilėraščius iš dienoraščio“: ten neišnyksta Lietuvos dimensija, svarbiausiasis tėvynės kri­terijus, bet, regis, daug kur esmingai kinta jo turinys. Siaurėja to kriteri­jaus taikymo užmojai. Maždaug kaip ir šioje knygoje, aptariamose kalbo­se. Universalių kriterijų ieškojimo aistrą pamažu keičia kasdienybės apmąstymai. Kalbėdamas apie didžiuosius mūsų klasikus, Just. Marcinkevičius operuoja subtiliausiomis universalijomis: žmogus gamtoje ir gamta žmoguje; žmogus is­torijoje ir istorija žmoguje. Šitaip kūrėjas ir jo kuriamas žmogus įjun­giamas į kosminį visatos vyksmą, ši­taip kuriasi vidinis žmogaus kosmo­sas. Ir – sukonkretinta istorija, siaurėjanti iki įvykio, siaurinanti požiūrį į pačią istoriją ir žmogų joje. Nenorėčiau, kad šis teiginys būtų perskaitytas, neva egocentriškąja pa­ties poeto jausena ir šitaip jis siaurėja. Bet man regis, kad ir „Eilėraščiuose iš dienoraščio“, ir „Te­kančios upės vienybės“ užsklandose, ten skelbiamuose interviu ypatingai paaštrėja egzistencinė, net egzisten­cialistinė poeto jausena, kuri nebuvo tokia stipri ankstesnėje kūryboje (žr. atviriausius poeto svarstymus apie tamsą, naktį, sąžinę str. „Non habere sed esse“, liūdesio apologiją, vie­natvės pagarbinimą paskutiniuosiuose interviu). Tad susidaro šiek tiek paradoksalus atvejis: jei knyga visuo­meniškai reikšminga kritiškėjimo, skeptiškėjimo punktyru, tai tas pats punktyras gali būti reikšmingas Just. Marcinkevičiui kaip poetui, kūrėjui. Suprantama, čia gali būti lemtinga ir pauzė, kuri atsirado poe­tui įsitraukus į politiką.

Baigdamas norėčiau iškelti paraliteratūrinį klausimą: kaip skaito ir perskaito Just. Marcinkevičiaus kal­bas žmogus, kuris niekada negirdėjo jo kalbančio viešai? Bent man pasi­rodė, kad skaitydamas tekstus aš privalau pasąmonėje girdėti poeto balsą, jo tembrą, jo intonacijas, nes daugybė, jei ne dauguma, informaci­jos ir slypi būtent poeto kalbos into­nacijose. Daug byloja kad ir apiben­drinimo ir atodūsio intonacijų kaita, retorinė ir meditacinė sakinio struk­tūra… Bet vargu ar yra Lietuvoje žmogus, kuris galėtų atsakyti į mano klausimą, t. y. kuris nebūtų girdėjęs poeto balso.