Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2

 

Jis [Justinas Marcinkevičius] vykdė
panašią funkciją, kaip ir Maironis.
      Vytautas Kubilius, „Dienoraščiai, 1976–2004“

 

Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra. Bet ar tikrai tauta tebėra dabartiniame mąstyme apie žmogų, jo pasaulį, vertybinius pasirinkimus? Vytautui Kubiliui prieš gerą dešimtmetį šis klausimas dar nekilo, tad jis galėjo formuluoti ir aiškų ryšį tarp Maironio ir Just. Marcinkevičiaus. Mums jau kyla. Klausiame, ar dar tebejaučiame, kad priklausome lietuvių tautai? Ar mums ją skauda? Ar ji skauda mumis? Ar besame tik chaotiškai judančios dalelės pasaulio vandenyne – migruojančios ir emigruojančios? Jei nebejaučiame savo tautos, jei nebesame jos įpareigoti, didžioji dalis mūsų nacionalinės kultūros, taip pat ir Just. Marcinkevičius, mums nebeturi nei reikšmės, nei prasmės. Beprasmiai ir visi vertinimai bei kolizijos. Kai mums nebebus įdomus Just. Marcinkevičius, po kurio laiko turėtų neberūpėti ir Maironis. Už Maironio – Adomas Mickevičius. Tarp Maironio ir Just. Marcinkevičiaus – Vincas Mykolaitis-Putinas, ne kartą kalbėjęs apie tautos ir literatūros ryšį, apie literatūros tautiškumą, kurį lemia kūryboje „įkūnyta tautos psichika – jos jautimo ir mąstymo būdas, jos charakteris, jos individualinis pasaulio reiškinių pergyvenimas“ („Tautosakos reikšmė“).

Just. Marcinkevičius tarsi atitinka lietuvio psichinį vidurkį, lietuviškumo archetipą, patį bendriausią žmogaus tipą: yra arti gamtos, bet ir nesunkiai pereinantis į kultūrą, iš paviršiaus nuolaidus, ypač dėl neesminių dalykų, gebantis prisitaikyti, bet viduje kietas, nepalenkiamas; palankus kitam, bet saugantis savo, sūniškas, broliškas, tėviškas, išsilaikantis pačiame lietuvių prigimtinės kultūros etiniame centre, artimesnis saviesiems ir svetimesnis pasauliui, labiau uždaras negu atviras. Tai patvirtina ir ištartis apie žmogaus ir tautos ryšį („Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje“), priklausanti poeto programai, pamatiniams principams. Maironis dar perėmė LDK istorinį heroizmą, akcentavo vyriškumą, ragino stoti „vyrs į vyrą“. Just. Marcinkevičius, ir žvelgiant į jį iš Maironio, sustiprino moteriškąjį lietuviškumo polių. Jau po pokario kraujo, heroikos, bent kuriam laikui pralaimėjus bylą dėl laisvės, Lietuva turėjo labiau išnaudoti moteriškąsias galias: stiprumą, kylantį ir iš silpnumo, iš gebėjimo prisitaikyti ir išsilaikyti. Vien moterų galiomis gilusis moteriškumas nėra išskleidžiamas, tarsi turi būti perjaustas, išbandytas vyrų. „Socialistinis realizmas“ buvo grubus, karikatūrinis vyriškumas. Reikėjo rasti jam atsvarų – ir pirmiausia tai buvo padaryta lyrikoje, dalyvaujant ir Just. Marcinkevičiui, veikiant intensyviau nei kiti to laiko poetai, įgijus pasitikėjimą. Pasitikėjimas, kaip ir tikėjimas, nėra paprastai paaiškinamas.

Svarbiausia, ką Just. Marcinkevičius davė okupuoto laiko lietuviams, – atgaivintas ir iš naujo sukurtas poetinis lietuviškumo branduolys, lyg koks mentalinis kodas, kuris leidžia žmogui pajusti savo tautinę priklausomybę arba tapatybę. Šią funkciją atliekantys arba misiją vykdantys kūriniai negali būti nei avangardiški, nei novatoriški, jie turi laikytis tautos pasaulėvokos, jos gylio ir jos ribų, būti kiek galima arčiau jutimus bendrinančio dainavimo ar giedojimo. Vienas iš svarbiųjų šio kodo Just. Marcinkevičiaus kūrinių yra „Lopšinė gimtinei ir motinai“, iš 1981-ųjų, vienijančios, jungiančios galios, vėlyvoji himniška pasija, artima Maironio giesmėms, bet intymesnė – gimtinės ir motinos, tad ir moteriškesnė.

Jei šiandien ir mažiau galvojame apie tautą (arba, veikiami kosmopolitinių nuostatų, stengiamės negalvoti), tai nereiškia, kad tautos klausimai išnyksta. Jie negali išnykti, nes kyla iš paties žmogaus, tad tik tarsi nueina į gilumas, kur slepiamos mūsų neliečiamos, ne visų ir žinomos atsargos. Poezija, bent dalis poezijos, priklauso būtinosioms tautos atsargoms. Kaip ir požeminiai vandenys, gėlo vandens atsargos. Todėl taip bijome dėl jų, bijome ir modernių gręžinių. Bijome ir baimės priežasčių visai nesuvokdami; jos neiškyla į paviršių.

Kiekvienos tautos literatūros klasika, vienaip ar kiek kitaip suvokiamas jos kanonas, yra susijęs su nelengvai nusakomomis ar išsakomomis tautos, bendruomenės vertybėmis, būtinosiomis atsargomis. Dėl vertybių nesutariama, ginčijamasi, netgi konfliktuojama. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės yra išbandomos pažeidimais, klaidomis, padarytomis ir be laisvos savo valios. Bet ką daryti? Kaip mąstyti lietuvių lyriką be Salomėjos Nėries? Kaip suvokti priklausomybės laiką be Just. Marcinkevičiaus? Galima nujausti, kad Just. Marcinkevičius jau įeina į lietuvių literatūros klasikų rikiuotę, užima joje savo vietą. Įeina nelengvai, netgi skausmingai. O ar būna kitaip? Ar kitaip yra su Antanu Baranausku, jei pažvelgsime į jį kad ir jaunojo Vaižganto akimis, ar kitaip su Maironiu, girdėjusio negailestingą jaunesnių „labanakt“, su V. Mykolaičiu-Putinu, juolab su S. Nėrimi? Įtampos, konfliktai, kovos, kurios vyksta ir kūrėjams jau nebedalyvaujant, be jų žodžio, be jų valios. Galima būtų trumpai ištarti: tautos literatūros klasika yra jos neliečiamosios atsargos, klasika yra tai, dėl ko tenka apsispręsti ir tiems, kurie literatūra mažai tesidomi, mažai ar beveik ir visai jos neskaito. Tiems, kurie mažai teskaito, klasikos autorius nuvertinti, nubraukti yra lengva. Bet klasika skaito mus visus, tad ir esame visi įtraukti į vienokius ar kitokius sprendimus bei apsisprendimus. Tą rodo ir intensyvus, gausus žmonių reagavimas į kokią nors Just. Marcinkevičiaus problemą, jei tik ir komentarų būdu. Literatūros sociologijos labui būtų gerai bent vieną komentarų korpusą, bent kokius penkis šimtus, išsaugoti ateičiai, bandyti juos suvokti nūdienos problemų požiūriu.

Just. Marcinkevičiaus laikas, nepasirinktas ir nepasirenkamas, tebėra jautrus ir skaudus, toks yra ir jo kelias į klasiko rangą. Aišku, ne absoliutų; apie absoliutumą, kaip ir apie amžinybę, mes nieko negalime nei žinoti, nei pasakyti. Esame Just. Marcinkevičiaus ir perspėti: „Viskas keičiasi, viskas juda, eina, ir mes nežinome – kur link“ („Dienoraščiai ir datos“, 2001, p. 423). Bet klasikai, jei ir skirtingai ją suvokiame, suteikiame svarbiausią vaidmenį tautos vieno ar kito laikotarpio mentalinėje erdvėje. Tą vaidmenį labiausiai ir galime suvokti pasitelkdami literatūros ir kultūros autoritetus, jau lyg ir pastovius dydžius, peržengusius šimto ar pusantro šimto metų slenkstį. Viena tokių atramų lietuvių kultūroje yra Maironis. Dėl jo nebesiginčijame. Beveik nebe. Ir S. Nėris sunkią sąmonės sąskaitų valandą galėjo kreiptis tik į Maironį.

Sudėtingu ir lemtingu Lietuvai laiku (maždaug nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio iki pabaigos) Maironio buvimas darėsi vis labiau juntamas, tarsi grįžtantis. Aktyviausiems, sykiu ir gana poliarizuotiems to laiko poetams Just. Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai Maironis buvo aiškiai svarbus, tarsi ieškota dialogo su juo. S. Gedos ciklas „Maironio mirtis“ (1984–1985), Just. Marcinkevičiaus – „Pavasario balsai Pasandravy“ (1988), susieti su 125-osiomis Maironio gimimo metinėmis. Ciklus žymi ne tik ryškiai skirtingi, bet ir poliariški mentaliniai akcentai: naujumui, naujai perspektyvai drąsiau atsiveriantis S. Geda pačiu ciklo pavadinimu taria Maironio mirtį, lyg kokios mentalinės epochos pabaigą. Just. Marcinkevičius, teberašantis Maironio poetinių struktūrų dvasioje, ją pratęsiantis, akcentuoja (ir pakartodamas) pavasarį, pavasario balsus, vadinasi, ir atgimimą, atsinaujinimą, viltį. S. Gedos „Epitafija“, baigiamoji sonetų ciklo dalis, itin ryškina laukiamą ribą, tarsi šaukiami mentalinių pokyčių ženklai:

Čia guli didis – Lietuvos žmogus.
Kartybių taurę spėjo jam supilti.
Naujoj kovoj ir per naujus vargus
Atgausim Laisvę, Amžinybę, Viltį.

Tai patys ankstyvieji laukiamo naujo Lietuvos atgimimo, prasidėsiančio po kelių metų, šaukiniai. Poetas – Lietuvos žmogus. Be tautos didelio poeto būti negali, be tautos balso, bylojančio poeto balsu. Tautos mentalinė erdvė – bendroji erdvė, kurioje kas nors vyksta ir įvyksta. Epitafijos adresatas – didis Lietuvos žmogus, kurio epocha jau pasibaigusi. Ir tą pabaigą žymi spėta supilti kartybių taurė. Laukia nauja kova ir nauji vargai, bet tos pačios kaip ir Maironiui didžiosios mentalinės vilionės: Laisvė, Amžinybė, Viltis. Sutiksime, kad esminės mentalinės atramos yra amžinos, nekintančios; nulemtos žmogaus mirtingumo ir amžino laisvės siekio.

Paradoksas, bet tik poetas, kuris ženklina konkretaus mentalinio tautos periodo ribą, baigtį, pats ją peržengia. Su Maironiu jaunesni poetai atsisveikina, netgi užgauliai. Avangardistai laukia savo metro Kazio Binkio pritarimo, bet nesulaukia. K. Binkio kalba su Maironiu atskira. Maironis gali grįžti, ir tą parodė jo 150-osios gimimo metinės. Tokia patirtis verčia atsargiai žvelgti į norus su poetais atsisveikinti – ar dėl jų senumo, ar dėl kokio netinkamumo pasikeitus sąlygoms. Tad atsargiai, netgi pakančiai turime žvelgti ir į bandymus paneigti Just. Marcinkevičių. Paskutinis žodis kaip visada priklauso laikui. Jo sprendimus labiausiai palaiko kiek įmanoma pagrįstesnė ir ramesnė kalba.

Just. Marcinkevičius lieka paskutinė dabar matoma, suvokiama grandis didžiojoje A. Mickevičiaus, A. Baranausko, Maironio, Vinco Krėvės, iš dalies ir V. Mykolaičio-Putino grandinėje. Romantizmas Just. Marcinkevičiui buvo artimas iš esmės. Ne tik kaip meno kryptis, bet ir kaip bendresnė ideologija, kėlusi tautas, tautines kalbas. Ir dėl to artimas buvo ir Maironis; įspūdingas liudijimas, kaip išleistas iš daboklės, alkanas brido sunkų kelią namų linkui. „Valgyti jau atsakančiai norisi, jokie eilėraščiai negelbsti. Garsiai deklamuoju Maironį, jo daugiausia atmintinai moku. Jei kokios eilutės pritrūkstu – nuo savęs pridedu arba šiaip numykiu“ („Dienoraščiai ir datos“, p. 394).

Per Maironį eina didžioji Europos romantizmo tradicija, pasireiškusi ir Lietuvoje. Romantizmas Europoje veikė ir kaip visuminė pasaulėvoka. Romantizmas išplėtoja individo galias, bet ir susaisto jas su tauta, prigimtiniu kraštovaizdžiu ir kalba. Romantizmas nubrėžia pamatines literatūros ir tautos mentalinės erdvės sąsajų galimybes. Romantizmas neabejotinai turi įtakos ir Europos tautų pavasariui. Lietuva iš esmės sinchroniškai junta to pavasario bangą. Ji plūsta Maironio poezijos laisve ir laisve dainuoti, ji siekia įtekėti į savaiminę lietuviškumo upę – į senąsias tautos dainas, pirmiausia į tas, kurios turi istorinį-herojinį pamatą. Savumas atpažįstamas kaip lūkesčio pildymasis: „Jau slavai sukilo. Nuo Juodmario krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais“ („Jaunoji Lietuva“).

Nėra nė vieno didžio romantizmo vardo, kuris nebūtų svarstęs svarbiųjų sąsajų tarp kūrybos, gamtos, tautos ir jos kalbos. Didžiausios reikšmės vardas Lietuvos kultūrai – A. Mickevičius; laimė, to jau neturime įrodinėti. Antroji pagal reikšmę Lietuvai ir lietuviams romantizmo figūra – Johannas Gottfriedas Herderis; jo minčių apie kalbos dvasią kaip tos tautos literatūros dvasią, apie poezijos ir prigimtos kalbos ryšį artimumas Just. Marcinkevičiaus mąstymui yra neabejotinas. (Ženkliška, kad Just. Marcinkevičius yra gavęs Europoje svarbią J. G. Herderio premiją.) Prisiminkime tik vieną J. G. Herderio pasvarstymą: „Jeigu poezijoje mintis ir jos išraiška taip glaudžiai suaugusios viena su antra, tai aš, be abejonės, turiu kurti ta kalba, kur aš turiu didžiausią autoritetą ir galią žodžiams, geriausiai juos pažįstu ar bent esu tikras, kad mano drąsa netaps dėsnių nepaisymu. O tokia kalba, be abejonės, yra gimtoji kalba. Ji anksčiausiai įsispaudė mums į širdį jau kūdikystės metais, kai mes, žodžių padedami, savo sieloje kaupėm sąvokų ir vaizdų pasaulį, kuris poetui tampa lobynu. <…> į kalbą tarsi įdiegta mūsų mąstysena, ji suformavo mūsų sielą, klausą, kalbos padargus. Kokia kalba aš galiu geriau išreikšti savo mintis, jei ne savo gimtąja? Kaip ir tėvynė, savo žava ji pranoksta visas kalbas žmogui, kuris kaip sūnus išaugo prie jos širdies, kurį išmaitino jos krūtinė, užaugino jos rankos“ („Fragmentai apie naująją vokiečių literatūrą“).

XIX a. duoda lietuviams A. Baranauską, jo lietuvių kalbos tyrimus ir prigimtos kalbos poetiškumo galių nuojautas, ir stiprų jų įprasminimą „Anykščių šilelyje“. A. Baranauskas atveria tiesą, kuri išjudina lietuvių poeziją: yra tai, dėl ko poezija turi būti. Ir tai yra tauta, bendrumas, kuris pats save suvokia tik lemtingais istorijos momentais. Ir suvokia pagal linijas, kurias yra nubrėžusi poezija. Atliekami iš esmės poetiniai arba ritualiniai veiksmai – telkimasis aikštėse, viešos kalbos, ėmimasis už rankų, dainavimas, Baltijos kelias.

Maironis atveria dramatišką lietuvių istorijos jauseną ir kaip vidinių būsenų, išgyvenimų estetiką. Maironis pirmas pajunta, kad lietuvių istorija yra užkoduota ir seniausiose dainose, kad epiniai įvykiai yra nugulę dainų gelmėse, virtę būsenomis, išgyvenimais, tuo ypatingu dvasiniu turiniu, kuris tiesiogiai perteka į kalbą, į jos sintaksines-intonacines struktūras. Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko melodizuoti Maironio eilėraščiai XX a. pradžioje iškelia aukštą dvasinį Lietuvos mentalinės erdvės skliautą; iškelia iš jos pačios kūrybinių galių, jų atpažinimu ir tokiu interpretavimu, kuris yra artimas, tinkamas, perimamas, susidarant abipusei komunikacijai. Lietuva apibrėžiama mitine-istorine linija („Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus“), geografiniais didžiųjų upių brūkšniais („Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, / Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva“), kalba ir daina („Čia broliai artojai lietuviškai šneka, / Čia skamba po kaimus Birutės daina“). Kad poezija būtų veiksminga, kad darytų poveikį, ji turi būti priimtina auditorijai, kuriai yra adresuojama. Dar sykį prisiminkime J. G. Herderį: „Jei poezija yra tai, kas ji turi būti, tada pagal savo esmę ji yra paveiki.“ O kas turi būti poezija? Pagal savo esmę ji turi būti paveiki, t. y. turėti galią veikti žmogaus, o kartu ir tautos mentalinę erdvę. Galia veikti žmones susidaro iš atskirosios kūrybinės energijos, pertekančios atitikimų kanalais. Galiausiai atsiremiama į kuriančiojo asmenybę.

Galima daryti prielaidą, kad čia, poveikio struktūrose, slypi ir literatūros klasikos kodas. Klasika veikia aukštuoju lygmeniu, atitikimais tarp tautos, jos didžiųjų lūkesčių, konsoliduojančių, sutelkiančių. Rašytojas klasikas sutelkia tai, ką perima iš tautos jos kalbos būdu ir ką grąžina kaip prasmės struktūras. Klasikas atpažįstamas iš rezonanso, kurį galima suprasti ir viena šio tarptautinio žodžio reikšmių: geras girdimumas. Klasikas gerai girdimas, girdėjimas sklidus, išsiskleidžiantis, pereinantis į dainą. A. Baranauskas dar giedamas, Maironis – ir giedamas, ir dainuojamas, susidaro plati girdimumo amplitudė. Maironio poezijos būdu XIX ir XX amžių sankirtoje lietuviai pasiekė tautinės savivokos lygmenį, apčiuopė kolektyvinio veikimo galią. Dėsninga, kad tarsi neužtenka lyrikos, individo atskirybės, reikia dramos, kolektyvinio veikimo scenos, gaivinančios istorinę savimonę, jos pagrindinį ir aukščiausią tašką – Didįjį Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“). Maironis aiškiai parodo, kad literatūros vaidmuo stipriausias konsolidaciniuose tautos procesuose. Kai istorija stabilizuojasi (Lietuvos Respublikos paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją), poetų, apskritai menininkų galia veikti nebeatrodo tokia lemtinga, literatūra ima bręsti iš vidinių galių, konfliktų, tarsi užpildoma poskliautinė erdvė. Poetai, kėlę mentalinės erdvės skliautus, gali išgyventi nusivylimo, nebereikalingumo nuotaikų. Ir Maironiui buvo lemta kartybių taurė, anot S. Gedos. Kaip ir jam pačiam.

Kaip ir Just. Marcinkevičiui.
Klasikas privalo išgerti kartybių taurę.
Jei ir nemirtiną, bet pavojingą.
Nėra prasmės bandyti tą kartybių taurę atitraukti nuo geriančiojo lūpų.
Jei kas įmanoma, tai sekti, kad kūrėjo likimas nebūtų atskirtas nuo jo kūrinių.

Just. Marcinkevičius atitinka pagrindines Maironio trajektorijas, brėžiamas jau kitu laiku, kitoje tautos mentalinėje erdvėje. Motinos, tetų rengtas į kunigus, vaikystėje išgyvenęs pirmines religines misterijas – nuo kantičkų giesmių, vaizduotę kankinusių pragaro vaizdų iki vargonų gausmo bažnyčioje. Kartu su savo tauta patekęs į okupacinių represijų ir žodžio bei rašto draudimų laiką. Slėpti pirmuosius rankraščius, bijoti rašyti dienoraštį. Slaptieji raštai – rezistencijos, pogrindžio. Bet ir Prienų krašto, nuošalaus vienkiemio jaunuolio, jau bandančio rašyti, jau nujaučiančio, kokia drama vyksta prieš jo akis. Viešoji rašto erdvė labai suvaržyta, reglamentuota. Jaunas poetas numano esančią kitą tiesą, išgirsta apie ją iš savo mokytojų, niekad jos neatsižada, bet nustumia gilyn, bandydamas prisitaikyti prie gyvenimo taip, kaip jis yra, prie įstatymų, kurie veikia ir galioja, galioja ir represijomis. Iš prigimties Just. Marcinkevičius – ne herojus. Ir Maironis nebuvo herojus. Bet Just. Marcinkevičiaus sąmonės gilumoje ir tautos, ir Lietuvos likimas lieka budėti, visą laiką pulsuoja – tai silpniau, tai stipriau. Juk panašiai – gilyn bent porai pokario dešimtmečių – nusistumia ir esminiai lietuvių tautos mentaliniai rūpesčiai – į kalėjimus, tremtis, bunkerius, slėptuves, išeiviją.

Maironis pirmuosius nacionalinio rūpesčio impulsus gauna iš istorijos, imasi ją rašyti perrašydamas pagal tuos motyvus, kurie svarbūs ir jo kūrybai. Just. Marcinkevičių kaip tautos mentalinių reikšmių įgaliotinį pirmiausia formuoja liaudies dainos; dainavimas kaip didelio bendrumo jausmas. Su šypsena Just. Marcinkevičius yra sakęs, kad ir universitete daugiau dainavęs nei studijavęs – ir akademiniame chore, ir vyrų oktete, ir folkloro grupėje. Susitikimas su „Kalevala“, vienu didžiųjų Europos šiaurės epų, – pojūtis, kokia tolima ir kokia nenutrūkstanti yra pradžia. „Epo pradžia“ – taip pavadintas 1967 m. eilėraštis: „Vyrai skynimus ugnimi leido. / Vakarais jie sunkiai galvojo / apie visa, ką matė per dieną, / ieškodami priežasties ir tikslo.“ Yra tas tikslas. Yra dėl ko sunkiai galvoti; net ir klystant.
Taip pat, kaip ir Maironiui, Just. Marcinkevičiui atrama tampa A. Mickevičius, jo tautiškumas, veikiantis kaip namų patriotizmas, šia sąvoka-metafora išreikštas Czesławo Miłoszo. Svarbus ir Kristijonas Donelaitis, jo įsipareigojimai saviesiems, lietuvių kalbai, „Metų“ pasipriešinimo dvasia. Ir – neabejotinai – Maironis; nors kartu itin aiškiai, paliudijamai veikia Vincas Kudirka, jaunos dvasios herojus, politinio veiksmo žmogus. Iš nepriklausomojo dvidešimtmečio svarbiausia lieka S. Nėris, moteriškasis kūrybos genijus, kurio Just. Marcinkevičius apskritai ilgėjosi, kaip ilgėjosi ir anksti mirusios motinos. S. Nėris į XX a. vidurio lietuvių tautos mentalinę erdvę įbrėžia pačias sunkiausias dvasines kolizijas, kylančias iš trumpo prisitaikymo ir galutinio nesusitaikymo, priešmirtiniais eilėraščiais išlaisvinant ir savo sielą, ir prigimtinius erdvėlaikius. Ir todėl jos vieta, nepaisant visko, lieka nepajudinama. Labai sunkiai išbandytos kūrėjos vieta.

Just. Marcinkevičiui Lietuvoje mentalinėje erdvėje buvo lemta atlikti ontologinės grįžties judesį. Ne išeivijoje, o didelėj viešumoj, savo žmonių akivaizdoje. Ne tik poezijos, poetinės kalbos aspektu, bet ir esminių tautos rūpesčių prasme. Matoma riba – poema „Donelaitis“ (1964). Trečiasis „Donelaičio“ skyrius – „Kolonizacija“; taip, kalbama apie vokiškąją kolonizaciją, bet kiekvienos kolonizacijos principai ir pėdsakai juk tie patys: „O pro kapų velėnos / kietą plutą / Į viršų geležis nepajėgė iškilti. / Ir kolonisto batas / kaip sunkus šešėlis / Žolės lapus prispaudė, / Prikėlė kelio smiltis.“ „Donelaityje“ nudžiūvęs gluosnis išleidžia atžalas, ir jomis, ir kitomis priespaudos nekontroliuojamomis galiomis stiprinamas gyvenimas: „Vėl rankos nuo šventų paveikslų / Dulkes šluostė, / Ieškodamos / gyvenimo / ir Dievo / veido.“ Ne pirmą kartą kolonizacija, lietuviai turi rasti stiprybės ir gamtos, ir istorijos, ir savo individualiuose patyrimuose, nenustoti ieškoti gyvenimo ir Dievo veido.

Dar iki šiol nesuvokta jėga pokariu, o ir vėlesniais dešimtmečiais kūrybos galimybes varžė, slopino, spaudė brutaliosios ateizmo formos. Liko jų pėdsakų ir Just. Marcinkevičiaus kūryboje. Neturime jų trinti – matykime, suvokime, kaip prievartaujančios galios iškreipia sąmonę, ypač jauną. Vis dėlto poeto kūryboje lieka ir nežinomas, bet ieškomas, pasigendamas Dievas, didžioji transcendencijos galia, budinti ir budinanti; bažnytėlė, kaip lietuvių mentalinės erdvės ženklintoja, neišnyksta iš poetinio kraštovaizdžio. Būties paslapties naikinimas naikina ir giliuosius tautos mentalinius resursus. Negalima to leisti. Atverti resursus, kurie tik įmanomi. Gamtmeldystė, medžio ar žolės glostymo dvasinė realybė neprieštarauja giliajai Dievo nežinomybei, niekieno nenusavinamai jo galiai. Ši Just. Marcinkevičiaus poetinio mąstymo linija liko svarbi, gaivinanti, ji neleido užakti paskutiniams viešiems žmogiškosios slapties šaltiniams. Ir dėl to ne vienu atveju eilėraštis iš naujo suartėjo su malda, su dvasios maldingumo būsena, padėjo lietuviams neužmiršti meditacinių būsenų, neprarasti giliosios atminties, jos resursų.

Netekusi valstybingumo, lietuvių tauta tarsi grįžo į pradinius etoso atramos taškus, kartojo kelią. Just. Marcinkevičius ėjo simbolinį Maironio kelią: eilėraščiais atkurdinėjo Lietuvos kraštovaizdį, artimąją ir tolimąją istoriją, įgyjančią ir draminius pavidalus, tvirtino sąskambius su tautosaka. Žinojo, kad daug ką kartoja: „Aš kartoju, aš tiktai kartoju, / ką iš amžių glūdumos girdžiu, / ką girdžiu iš tolimiausių tolių, / iš ledynų eros, iš žvaigždžių.“ Eilėraščio „Paskutinis suartėjimas“ posmas (rink. „Mediniai tiltai“, 1967).

Viena giliųjų kartočių, siejančių poeto sąmonę ir tautos mentalinę pasaulėvoką, – senosios dainos. Sunkiausiai ideologiškai įveikiamos seniausios lietuvių dainos ir Just. Marcinkevičiui tampa patikimiausiu ryšiu su tautos dvasios kanalais. Dainose, dainuojančiuosiuose, dainos klausančiuose, kad ir kas būtų, susitinka tauta, kiek jos yra ar bėra. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis atskleidė šį amžinąjį kodą, straipsnyje „Apie muziką“ aptaręs tarsi tautinę klausą tikrinančias lietuvių dainų savybes; „gerai jas suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kuomet dainininkas neprašytas, nelieptas pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgėjimos, širdies ašaros girdėti. Tokios tat seniausios dainos“ („Apie muziką ir dailę“, 1960, p. 300). Jau moderniosios epochos kūrėjo bandymas suvokti, pasakyti, kas yra lietuviška, ką gerai suprasti ir jausti tegali savasis. „Lietuvis ir giria“ – programinis Maironio eilėraščio pavadinimas, pradžia – iš dainos: „Tu girele, tu žalioji!“ Maironis ir M. K. Čiurlionis XX a. pradžios lietuvių kultūroje kurį laiką buvo nesiliečiančios lietuviškos dvasios viršūnės. Girios, miško motyvai Just. Marcinkevičiaus lyrikoje: „Nuo girių dvelkia vėsa…“, „Takas į girią“, „Miškas žino, kur eina…“

Kaip ir medis, atstovaujantis giliosioms gamtos galioms, poetas ir nežinodamas žino, kur eina. Ir kad daro skaudžių nuolaidų sau, norėdamas pasakyti tai, ką reikia pridengti. „Medinių tiltų“ skaudžiosios sankirtos: vienas kitą neigiantys ciklai „Šiandieninis Leninas“ ir „1946-ieji“. Skaitykime kartu – ir laiko tamsą, ir šviesos properšas joje. Pabandykime padaryti prielaidą, kad Lenino ciklu sumokėta už „1946-uosius“. Daugiaprasmė „1946-ųjų“ pabaiga, pakartojanti ir pradžios motyvą:

Užmiršti – dar anksti. Dar nesukurtas tiltas,
kuris sujungtų mus ir mūsų mirtį.
Nejaugi aš tik vienas pastatytas
stovėt, mąstyt ir viską atsiminti?

Jei nors vienas atsimena, atsimins ir tauta, kai to gyvybiškai prireiks. Pastatytas mąstyt ir viską atsiminti, vadinasi, įgaliotas galios, kuri atskiruose individuose veikia ir kolektyvinės atminties archetipo atkaklumu. Senos dainos ir yra gilioji tautos atmintis. „Senos dainos“ „Mediniuose tiltuose“ – tos pačios ontologinės atramos tekstas. Pradžios graudulys: „Ak, niekaip nenumiršta senos dainos – / su grauduliu žiūriu, kaip jos skausmingai dūsta…“ Ir perėjimas prie maironiškojo užtrauksim naują giesmę, prie vyrų dainavimo, reiškiančio ir pasiryžimą išstovėti, patvirtinamą to, ko gal tiesiogiai ir neatsimename: „Jau neatsimenu, kada ir kur susiejom / save su tom dainom. Tai, vyrai, gal pradėkit!“ Vyrų dainavimas – vyrai perima melodijas, kylančias iš žemės, pirmiausia išgirstamas moterų. Perima ir kaip raginimą – pakilti.

Prisiminkime dainas pagal Just. Marcinkevičiaus tekstus – maždaug nuo „Dainuoju Lietuvą…“ iki „Tėvyne dainų ir artojų“, nuo „Kaip laisvė“ iki „Tai gražiai mane augino…“, nuo „Ašara Dievo aky“ iki „Lopšinės gimtinei ir motinai“. Daugiau nei dešimt dainų pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius buvo įtraukta į dainų švenčių repertuarą, giedamos chorų, daugelio balsų. Just. Marcinkevičiaus dainos kyla (jei ir ne visada pakyla) į maironiškąjį dainos visuotinumą, jos atsiliepia bendrų jutimų ir išgyvenimų kamertonu. Tai ypač buvo jaučiama Sąjūdžio mitingų bei viešų renginių metu. XX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo laiku dainuojamas Maironis ir dainuojamas Just. Marcinkevičius. Dainuojama ir giedama – pakaitom. Vyrų ir moterų.

Maironis sukūrė poetinį Lietuvos kūną, Lietuvos, kuri turėjo prisikelti naujam gyvenimui jau XX amžiuje. Ir dar sykį – jo pabaigoje, jau lydima ir Just. Marcinkevičiaus žodžių, dainų. Teisingiausiai apie Maironį yra pasisekę pasakyti S. Gedai:

Lietuvoje dažniausiai miršta ir prisikelia Maironis. Gal dėl to, kad jo adresatas buvo tauta.
Tautos turi po vieną tokį poetą – kritiniams atvejams. Šiaip jie – nei geriausi, nei blogiausi. Pirmos būtinybės daiktai.
(„Vasarė ajero šneka“, 2008, p. 349)

Panašiai tikriausiai turėtume galvoti apie Just. Marcinkevičių. Kaip poetas jis nėra nei geriausias, nei blogiausias. Tik būtinas, pirmos būtinybės. Artinęs žmonėms jų tautą, kalbą, gamtą, būdą. Kūręs saugos ratą. Tai buvo, veikė žmones. Kas tikrai būna, giliai įauga, gali išlikti.

„Vienintelė žemė“ (1984) – paskutinė tokio milžiniško tiražo knyga – 50 000 egz. – knyga, kurioje jau įvykę tai, apie ką bus prabilta tik po keleto metų. Šioje poezijos knygoje programiniu vienintelės žemės pavadinimu Just. Marcinkevičius jau pasako savo pirmąją viešą kalbą didžiulei miniai, kurią, linguojančią ir plaukiančią, plukdančią, mato prieš savo akis, kreipdamasis į Lietuvą, į savo tautą:

– baisu būtų, Lietuva, pametus tave iš akių – kaip vaikystėje turgaus aikštėj ar per atlaidus Prienų bažnyčios šventoriuj baltą motinos galvą perkeline skarele –
– baisu būtų sumaišyti ją su kitom, apsirikti, paimti už rankos ne ją. O, kaip gaudžia vargonai, ir varpų skambesys, ir minia plaukdama tave neša – bet vaikiška tavo ranka, tartum paukštis lizde, amžinoj, nesibaigiančioj meilės ir rūpesčio rankoj. Ji veda, sulaiko beklumpantį, ir žmonių spūstyje – o, laimė! – pasilenkusi ima ir kelia tave virš visų: banguoja liūliuoja margaspalvis gyvenimas, o turgaus aikštėj už prekystalio sėdi istorija ir prekiauja mikliai idėjom, tautom, likimu –
– baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu: žiūrėti – ir nematyti, klausyti – ir negirdėti. (1982)

Viešos kalbos, himno, mentalinio ryšio su tėvyne lyrinės deklaracijos sintezė. Tradicijos šaknis gyva, tik keturi šimtai metų tepraėję nuo Mikalojaus Daukšos „Prakalbos“, meistriškai įrašytos Just. Marcinkevičiaus „Katedroje“, skaitomos vieno iš Lauryno draugų: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, / tokia prasta ir niekinga, / kad neturėtų šių trijų / savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“

Nuo „Mindaugo“, nuo su žiūrovais užsimezgusio visiško pasitikėjimo kontakto-atliepinio viena Just. Marcinkevičiaus kūrybos linija vis labiau eina į deklaruojamą viešumą, kurios centre – Lietuvos, jos valstybės idėja. Ir, atėjus laikui, ryžtasi laisvos Lietuvos idėją remti, kartu su pirmojo Sąjūdžio Taryba posėdžiauja ir Vilniaus Katedros požemiuose. „Katedra“ parašyta 1970-aisiais; antroji giesmė prasideda Katedros rūsyje, kur renkasi būsimo sukilimo rengėjai: joje nėra kito išėjimo, tik „tas, pro kurį įėjome“; „<…> kaip kapas. / Jei mus užkluptų čia – pro kur pabėgti?“ Pats leisdamasis į požemius, galėjo apie tai pagalvoti. Tai atitikimai, kurie, jei bus prie jų grįžtama, gali įgauti mitinių reikšmių. Liudijimų, kad viskas vyko tarsi pagal kokį lemties planą, poetas buvo tarsi įgaliotas taipkalbėti, taip veikti.

Just. Marcinkevičius užbaigia Maironio poezijos ir poezijos kaip tautinės ideologijos epochą – tiek, kiek mes pajėgiame matyti. Užbaigia bent daliniu grįžimu į tuos pačius išeities taškus – į kraštovaizdį, kalbą, istoriją, į žmogaus pasirinkimus; poetinį grįžimą reikia suvokti kaip spiralinį, įsukantį, įveržiantį ir pomaironinę epochą – Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį, S. Nėrį, Antaną Miškinį. Just. Marcinkevičiaus žingsnis atsargesnis, nuolaidesnis istorijai, ne toks staigus, sprogdinantis kaip S. Gedos. Just. Marcinkevičiaus, užbaigiančio epochą, ir S. Gedos, atveriančio naują perspektyvą, sandūra neišvengiama; jos konfigūracijos priklausė nuo asmenybių mentalinių savybių. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje, ribiniame lietuvių poezijos raidos taške, šie poetai trumpam susitinka laisvinančiose poetinėse ekspresemose. Just. Marcinkevičiaus rinkinyje „Mediniai tiltai“ 1966 metų data pažymėtas eilėraštis „Žalias Vėžys“:

Žalios bangos ritasi per Lietuvą –
žalias gaivalingas uraganas.
Pliūpteli žalia žolė kaip lietūs.
Žalos karvės po tą žolę ganos.

Žalios žuvys, ežerai ir pilys.
Žalios samanos ant kuorų želia.
Žalias pienas pro koštuvą pilas.
Žalias audeklas per veją žalią.

Naktimis žaliais žalčiais žaibuoja.
Prislopintas tolimas griaustinis.
Medžiai kaip jausmai įsisiūbuoja.
O lietus – ir žalias, ir auksinis.

Gimsta vasara iš žalio gando.
Naktys traukias į dienų pavėsį.
Upeliukuose vaikai triukšmingai gaudo
šeštą Zodiako ženklą – žalią Vėžį.

Žalios žuvys, vėžiai – pirminės gamtinės ekspresemos, perorganizuojančios poetinę kalbą, siejamos su S. Geda – tais pačiais 1966 metais išeina „Pėdos“; tuo laiku jaunajam lietuvių poezijos reformatoriui Just. Marcinkevičius tebėra artimas, gražiai užrašo savo pirmosios knygos dedikaciją – artimiausiam iš gyvųjų. Bet artimumo taškas yra ir intensyvėjančio atsiskyrimo pradžia. Just. Marcinkevičius tarsi parodo savo galimybes eiti ir modernesniu poezijos keliu, bet pats tarsi grįžta atgal – nuo grynųjų poezijos užduočių prie Lietuvai, lietuvių tautai likiminių situacijų: netrukus pradedama baladžių poema „Devyni broliai“ (1969–1972), su tautos mitiniais ir istoriniais momentais susietas kūrinys. Sesuo devyniabrolė, Eglė žalčių karalienė – mitinių prasmių pertekėjimas, virtimas ženklais. Stiprūs vaizduotės brėžiai, lyg atmintis įsidegtų iš kantičkų giesmių giedojimo tolimais vaikystės vakarais, iš pirminių regėjimų. Vėl ryškinamas aš centras, kaip sutelkta žinojimo–kalbėjimo instancija, sąmonė, mentalinių ženklų skaitytoja:

Raudonas vakaras per visą dangų.
Toksai raudonas, toks baisus ir šaltas.
Kieme balta avelė gailiai bliauna
ir liežuviu raudoną sniegą laižo.
Štai tėvas neša glėbį dobilų –
tarytum kraujas į raudoną sniegą
raudonos jų galvelės kraupiai varva.
Balta avelė seka jį iš paskos,
raudonus lašelius nuo sniego renka.
Prie gryčios lango prisiploja veidas,
ranka su duonos žiaubere. Tai aš.
O gal kas kitas.

Žiūrėjimo–matymo taškas: iš gryčios lango, vaiko veidas su duonos žiaubere. Pokario vaizdiniai – su krauju ir balta avele, su tėvu, nešančiu glėbį dobilų. Vaizdo branduolys – žemdirbiškas, bet jau ir bibliškas, jis įgyja galią kilti iki karališkumo, neatskiriamo nuo ašarų ir kraujo. Kažkas turi jas surinkti, kad galėtų atsiminti.

Just. Marcinkevičiaus kūryba, iškilusi iš lietuvių mentalinių pamatų, pati skaito ir interpretuoja tos mentalinės erdvės ženklus: tarsi kasdienius, bet ir apibendrintus veiksmus (tėvas, šeriantis galvijus), būsenas, stiprinamas gamtos (baugumas žvelgiant į tamsiai raudoną vakaro dangų), mitinius (į kraujo putą susiplakantys vandenys), biblinius (Trijų Karalių) vaizdinius. Savo laikui „Devyni broliai“ buvo itin reikšmingas kūrinys, lyg skaudžios žaizdos atvėrimas. „Pirmąkart Lietuvos literatūroje buvo viešai įvardintas ano laiko tragizmas – poetiškai ir įkvėptai, be privalomų ideologinių politinių vertinimų, tik su didžiule atjauta žmogaus kančiai; sielvartingas kalbėjimas apie tai, ką išgyveno Lietuvos kaimas <…>“ (Vanda Zaborskaitė).

1969–1972 metai sunkus Lietuvai gūbrys; ryškesni protestai, aštresni ir represiniai atsakai. Ryškiausi to laiko poetai, o jais laikytini Eduardas Mieželaitis, Just. Marcinkevičius, S. Geda, tarsi pasiskirsto vaidmenimis: E. Mieželaitis, Lenino premijos laureatas, atstovauja Lietuvai SSRS erdvėje, S. Geda vykdo lietuvių poezijos ir jos kalbos reformą, veda ją į modernųjį kelią. Just. Marcinkevičius, irgi nominuotas Lenino premijai, bet negalėjęs jos gauti dėl pernelyg ryškių nacionalinių motyvų, renkasi subalansuotą maironiškąjį ryšio su tauta kelią, atviro, nepridengto stiliaus kūrybą.

Arvydo Šliogerio knygos „Lietuviškosios paraštės“ (2011) autoanotacijoje sakoma, kad „šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs visas iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija“. Svarbus akcentas – pradedant poezija. Poezija yra tautos mentalinių prasmių jungiamasis audinys. Daugianytis, iš įvairiaspalvių siūlų, susidarantis per ilgą laiką, nuolat peraudžiamas. Neabejojame, kad visos spalvos yra gražios, įvairūs spalvų deriniai yra galimi, iš visų gali susidaryti reikšmės ir prasmės. Bet juk buvo (ir yra) nelengvai išaiškinamų argumentų, pagal kuriuos tautos susidaro savo pagrindinių spalvų korpusus (dažo langines, tvoras, namus, siūlus, audžia, siuva tautinius rūbus ir galiausiai vėliavas). XX a. antrojoje pusėje pačioje Lietuvoje, daugelio matomas ir girdimas, kaip pagrindinių lietuviškojo mentalinio sielovaizdžio spalvų įkūnytojas veikia Just. Marcinkevičius. Veikia atitikimų, sambalsių principu, taikydamasis ir priešindamasis; ne herojus, bet ir ne parsidavėlis, tad daugelio savųjų kaip savas ir atpažįstamas. Kaip tas, kuris yra duotas žmonėms. Labai panašiai, kaip žmonėms buvo duotas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, mylėjęs Just. Marcinkevičių kaip savo jaunesnįjį brolį. Toks laikas, kuriam reikėjo tokių kunigų ir tokių poetų. Niekas laiko nepasirenka, bet nė vienas laiko tarpsnis, net pats tamsiausias, iš žmonių ir jų kultūros atminties neišnyksta. Negali būti ir jėga išbraukiamas – ir jame gyveno žmonės, ir jame kentėjo, mylėjo. Tad daugiausia galimybių išlikti atmintyje turi poetai, paženklinti laiko: tikrų ir netikrų jo ženklų. Gal ir labiausiai tų, kurių nenorime matyti. Nes patys esame jų matomi, lyg peršviečiami.

Realusis Maironio laikas baigėsi, kai Lietuva tapo nepriklausoma; poetinė programa buvo įvykdyta. Iš esmės su nepriklausomos Lietuvos valstybės nauju etapu baigėsi ir pagrindinis Just. Marcinkevičiaus laikas; buvo jo tarsi pasirinktas, savo kolizijų, konfliktų, ribų kūrybiniam ir žmogiškajam išbandymui.

Amžini ir tėra tik išbandymai, kurie žmogui tenka. Žmogiškieji vertinimai trumpalaikiai. Likimų paralelės, pasikartojimai, prie kurių suklūstame. Kleopas Jurgelionis, vienas iš lietuvių poezijos ryškiųjų reformatorių, maždaug prieš šimtą metų apie Maironį: „Aš nežinau nė vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajusti, kad jas rašė iš jausmo pilnumo“ (1913).

Maždaug po šimto metų labai panašiai apie Just. Marcinkevičių S. Geda – jau iš kito poezijos etapo: nėra jo eilėraščių, kurie būtų poezija.
K. Jurgelionis savo gyvenimo pabaigoje laiške Antanui Vaičiulaičiui: „Maironis iškėlė „gan barbarišką“ lietuvių kalbą į civilizuotą dailumą.“
Koks pasikeitęs žiūrėjimas. Galiausiai – lietuvių kalbos civilizuotumo problemos; tad gal neišvengiamai ir „civilizaciniai konfliktai“, nebūtinai lygių, reikšmingumo, kitokumo.
Kartais ir kultūros, kultūringumo, kultūringo elgesio, kultūringos kalbos.