Valdas Kukulas. Lopšinė, dainuojama kaip sutartinė
1993 m. Nr. 4
Justinas Marcinkevičius. Lopšinė gimtinei ir motinai. – V.: Vaga, 1992. – 112 p.
„50 eilėraščių“ serija žadėjo įspūdingą poetų ir poezijos biblioteką. Pasirodė trys šios serijos knygos, liudijančios skirtingas panašių rinktinių sudarymo intencijas ir galimybes, brėžiančios jų ribas ir savotišką beribiškumą. Be to, tai turėjo būti ne tik poetų, bet ir poezijos knygų – savarankiškų meno kūrinių, turinčių savo specifinę funkciją ir savarankišką prasmę, – serija. Ž. Mikšys viename pokalbyje teigė: knyga yra knyga, o tokios Lietuvoje dar neteko matyti. Įdomu, ką jis pasakytų apie S. Chlebinsko „padarytą“ Just. Marcinkevičiaus mini rinktinę „Lopšinė gimtinei ir motinai“?
Poetas visada parašo daugiau, negu jam liepta kūrybinės lemties. Bet, neparašydamas periferinių, konteksto eilėraščių, jis neparašytų ir savo kūrybinį pašaukimą įprasminančių kūrinių. Konteksto eilėraščiai dalimis, atskirais aspektais kaupia, koncentruoja tai, kas ypatingo dvasinio susikaupimo akimirką vieninteliame, būtiname kūrinyje nušvis kaip sąmoningai nepasiekiama būties vienovė. Todėl poetai gina šitą teisę: knygose skelbti ir silpnesnius, „antraeilius“ savo eilėraščius. „Juk poetas galėjo, reikia taip galvoti, kad nesugadintų savo kūrybos veido, to sakinio, tos strofos ar to eilėraščio visai nedėti, jį išmesti į kasę. Jeigu taip neatsitinka, tai poetas, kuris kitais atvejais teigiamas kaip poetas ir kūrėjas, matyti, savo minčių, savo kūrybos rate tuos išbraukiamus žodžius ar kūrinius duoda savo pasaulio sąrangoje kaip žiedus, kurie nebūtinai turi turėti visuotinį rožių kvapą ir grožį“, – deklaruoja F. Kirša, akcentuodamas kūrybos kaip visumos, kaip save grindžiančio ir motyvuojančio konteksto reikšmę.
Atrodo, kad serijos sumanymas susijęs su tam tikru poetų išbandymu: kaip jie patys suvokia savo kūrybos centrą, kaip jie patys apsibrėžia gyvybinę savo dvasinės veiklos teritoriją, ką akcentuoja per daugelį metų kitusioje savo poetikoje ir ko atsisako. Kita vertus, knygas, net koncentruočiausias rinktines, poetai sudarinėja dabar ir čia, ir estetinę jų savimonę, meninį reiklumą neišvengiamai koreguoja aktualioji dabarties būsena, šiandienos nuotaikos ir nuostatos. „50 eilėraščių“ sudarymas yra ir tam tikra autocenzūra, autoredagavimas, išduodantis poeto šiandienos skaudančiąją problematiką. „Ar ontologinės redakcijos yra susijusios su vidine kūrėjo savijauta, su nepaliaujamu jos judėjimu, ieškant dvasinio tobulumo ir jo nerandant?“ – klausia V. Daujotytė, kalbėdama apie V. Mykolaitį-Putiną. Vidinė būsena, kūrybinė šios dienos savijauta visada yra dar ir taškas, stabtelėjimas aname kelyje į tobulybę. Tačiau net ir šitai turint galvoje, tobulumo ieškojimas ir siekimas, darant savo kūrinių atranką, cenzūruojant juos pagal šios dienos būsenas, yra labai reliatyvus dalykas. Kiekvienas rašantis žmogus yra išgyvenęs „nesusikalbėjimo“ su savimi ir savo kūryba valandas. Mylintis ir mylimas jis kokios nors antologijos publikacijai gali atrinkti eilėraščius, kuriuos į kadaise išleistus rinkinius įdėjo tarp kitko, dėl skaičiaus ir kurių vėliau – egzistencinės gėlos valandą – bus gėda. Ir atvirkščiai: didžiausio vidinio susikaupimo valandą gali lydėti tokia dramatizmo, tragizmo trauka, kad vieninteliai įmanomi jo eilėraščiai jam gali atrodyti tik universalūs, nors individualiai motyvuoti „pesimizmo himnai“. Tikrąsias, bent artėjančias prie objektyvių kūrybos verčių rinktines paprastai sudarinėja antroji ar net trečioji literatų karta po kūrėjo mirties.
Ir vis dėlto gaila, kad „50 eilėraščių“ serija net neįsibėgėjusi sustoja. Ne objektyvios estetinės, kūrybinės savimonės ženklų šios serijos knygose reikėtų ieškoti. Ji kaip niekas kitas tiksliai paliudytų šiandieninę mūsų poetų savijautą, jų dvasinių interesų kryptį ir vidinių būsenų pobūdį. J. Degutytė, leisdama pirmąją serijos knygą „Neužpūsk pienės pūko“, dėmesį koncentravo į vidinę savo kūrybos raidą, retrospektyviai įsižiūrėjo į savo poetinį kelią ir knygą sukomponavo kaip dvasinį testamentą: į šiuos tekstus reikėtų orientuotis ir vėliau. A. Maldonio „Artėjimas“, antroji serijos knyga, išties yra artėjimas – link savęs ir į save. Čia daugiausia dėmesio skiriama savo ir savo giminės patirčiai, jos apmąstymams. Tai tylos, vienatvės ir susikaupimo knyga, ko gero, neapimanti geriausių šio poeto eilėraščių. Just Marcinkevičius savo „Lopšinę gimtinei ir motinai“ komponuoja namas tarsi priešingų intencijų – jis kaip tik nusiasmenina ir angažuojasi kaip Lietuvos, tautos poetas. Ir vis dėlto akivaizdu, kad Just. Marcinkevičius yra universalesnis, bendražmogiškesnis poetas, negu prisistato penkiasdešimtyje reprezentacinių savo kūrinių. Jis tiksliai formuluoja savo kūrybos filosofiškumo šaltinių prasmes ir reikšmes: „Tiktai nepaprastas dvasinis priartėjimas prie gamtos reiškinių, savo vidinių išgyvenimų sugretinimas su didžiąja kosmine misterija atvėrė skaidriausią lietuvių poezijos versmę – liaudies dainas“. Ištikimybė liaudies dainai akcentuojama ir rinktinėje: „Iš dainos akių aš išriedėjau, / ašara prie kelio nukritau. / O, sparnuotas mano sutvėrėjau, / ačiū tau, kad aš tave girdėjau, / kad girdžiu tavim ir kad matau“ (p. 71). Tačiau kosminės misterijos išgyvenimas, filosofinė to išgyvenimo refleksija Just. Marcinkevičiaus kūryboje skleidžiasi kitur ir kitaip, ir, tarkim, rilkiškos tonacijos ir rilkiškų užmojų eilėraščio „Priklausydamas“ poeto „Lopšinėje“ nėra: „Priklausydamas randi save. // Nujauti, kad viskas tavo būstas. / Kad gyvybėje esi namie. // <…> // Nesakyk, kad nebuvai toj liepoj,/ kad šermukšnio nelaikei už rankos. / O, didysis Namas! – koks jis tavo, / atviras viršūne ir šaknim“. Nėra rinktinėje ir kitų eilėraščių, leidžiančių poetą kvalifikuoti kaip filosofinio būties išgyvenimo kūrėją. Dažniau susiduriantys su Just. Marcinkevičiaus kūryba, dažniau viešai ir sau ją interpretuojantys knygoje pasiges „Devynių sonetų“, „Septynių meilės elegijų“ ir, žinoma, daugybės atskirų eilėraščių. Ir galbūt nustebs, kad į poeto kūrybos „aukso fondą“ įtraukiama, tarkim, „Mažoji trilogija“.
įdomu, kad į rinktinę tepateko vos keli eilėraščiai iš poetui itin produktyvaus, kūrybingo 1966–1967 metų laikotarpio. O juk tuomet buvo pasiekta viena jo kūrybos viršukalnių. Akivaizdu, kad „Lopšinės gimtinei ir motinai“ eilėraščių atranka daryta orientuojantis į šios dienos visuomenines reikmes, bandant akumuliuoti jos nuotaikas ir nuostatas. Namai, gimtinė, tauta, kalba, kūryba – pagrindiniai knygos motyvai, lemiantys jos vidinę struktūrą ir net kompoziciją. Suvokiant, jog akcentas tautinis rinktinės konceptualumas ją gerokai “spaudžia“’, siaurina ketinių, psichologinių patyrimų horizontus, kaip kompensacijos siekta bent formalaus laisvumo: į knygą pateko beveik visi poeto parašyti sutartinių tembro opusai: „Iš tolo atplaukia, / atplaukia iš tolo / ir šaukia, ir šaukia, / ir šaukia namolio. // Ir šaukia namolio, / ir šaukia, ir šaukia / Prie žemės, prie molio, / kur laukia–nelaukia“ (p. 16). Šis eilėraštis, kaip ir „Sena abėcėlė“, „Toli toli“ bei kiti, paremtas iš esmės vien vidinio išgyvenimo intensyvumu, tad rinktinėje savotiškai kompensuoja ankstyvąjį Just. Marcinkevičių.
Išskirdamas paskutiniojo savo kūrybos periodo eilėraščius, poetas, atrodo, sąmoningai akcentuoja kelio motyvą: neeksponuoju, kokiais keliais ir kur eita, tačiau jei turiu kur sugrįžti, jei „šaukia namolio“, vadinasi, nuo tų namų vis dėlto keliauta. „Teka, teka Vakarinė. / Veidu eik į žemę, veidu. / Vakar ir dabar tas laikas, / ta erdvė – dabar ir čia“,– tokia būtų bendriausia psichologinė poeto situacija. „Vakar ir dabar“ – žmogiškoji kūrėjo perspektyva, gražiausiai atsiskleidusi eilėraštyje „Saulele mano, vakarop eini“. „Tenai ir čia“ – kūrybinė poeto situacija, tarsi iš vidaus motyvuojanti ir aptariamos rinktinės struktūrą. Įdomu, kad ir kūrybinę, ir grynai žmogišką kūrėjo situaciją susieja ir apibendrina būtent kelio motyvas: „Atsimena kojos, atsimena: / dainuodamos – tavo keliais, / raudodamos – tavo kapais, / tavo arimais – pavargę“ (įdomu, kad Just. Marcinkevičius jau daugelį metų daro šią būdvardžio giminės klaidą – ne pavargusios, o pavargę, ir niekas dėl to neprotestuoja). Tokia motyvo sklaida būtų pernelyg abstrakti, jei neatsirastų intymesnis matmuo:
Kad galėtum gyventi –
reikia tavęs,
Dar daugiau tavęs reikia,
kad numirti galėtum. („Esi“)
Įdomu, kad tokiame kontekste „nesiskaito“, tarsi iškrinta jau chrestomatiniais tapę poeto eilėraščiai „Tai gražiai mane augino“, „Sena abėcėlė“, „O tėviške…“, „Dainuoju Lietuvą“, taip pat ir „Lopšinė gimtinei ir motinai“. Ir ne todėl, kad jie stokotų intrigos, griautų vidinę knygos dramaturgiją. Jie todėl ir yra chrestomatiniai, kad likusių eilėraščių dramaturgiją, vidinį dialogiškumą paverčia ištarme ir tarsi savaime prašosi į kitą – universalųjį, filosofinį – Just. Marcinkevičiaus kūrybos kontekstą.
Just. Marcinkevičiaus „Lopšinė gimtinei ir motinai“ – sąmoningai suvoktas kūrėjo įsipareigojimas tėvynei, tautai, jos kalbai ir kūrybinėms galioms. Turbūt tik kūryboje įmanomas įsipareigojimas mylėti; šiaip jau gyvenime toks teiginys skambėtų anachronistiškai. Kita vertus, ne kas kita, o gyvenimas dabar esmingai keičia poeto įsipareigojimų pobūdį ir intencijas: teigiantis, adoruojantis poetas pamažu tampa abejojančiu ir kaltinančiu poetu. Tai jau intelektualinio įsipareigojimo kadencija: tai, ką andai buvo galima formuluoti kaip vienintelį įmanomą tautos tikėjimą, kaip vienintelę išganančią tautos religiją, dabar pati tauta griauna, ir intelektualo pareiga į tai reaguoti – perspėti, įvardyti, pranašauti grėsmingą tokios savigriovos perspektyvą. Tad „Lopšinė gimtinei ir motinai“ yra ir Just. Marcinkevičiaus kūrybos ribos knyga. Dabar Lietuvos išpažinimas, „stabtelėjimas prie liaudies dainos“ atrodys jau kitaip:
Eisiu, vis dainavo, vai tai eisiu…
Betgi, saulės prikalta anta kalvos,
stovi tartum obelis be vaisių
Lietuva nepakelianti Lietuvos.
Nes „lydinčio ir liudijančio rankos tuščios, / tuščios rankos matančio ir mąstančio“.