Valdas Kukulas. Lopšinė, dainuojama kaip sutartinė

1993 m. Nr. 4

Justinas Marcinkevičius. Lopšinė gimtinei ir motinai. – V.: Vaga, 1992. – 112 p.

„50 eilėraščių“ serija žadėjo įspū­dingą poetų ir poezijos biblioteką. Pasirodė trys šios serijos knygos, liu­dijančios skirtingas panašių rinktinių sudarymo intencijas ir galimybes, brėžiančios jų ribas ir savotišką be­ribiškumą. Be to, tai turėjo būti ne tik poetų, bet ir poezijos knygų – savarankiškų meno kūrinių, turinčių savo specifinę funkciją ir savarankiš­ką prasmę, – serija. Ž. Mikšys vie­name pokalbyje teigė: knyga yra knyga, o tokios Lietuvoje dar neteko matyti. Įdomu, ką jis pasakytų apie S. Chlebinsko „padarytą“ Just. Mar­cinkevičiaus mini rinktinę „Lopšinė gimtinei ir motinai“?

Poetas visada parašo daugiau, negu jam liepta kūrybinės lemties. Bet, ne­parašydamas periferinių, konteksto eilėraščių, jis neparašytų ir savo kū­rybinį pašaukimą įprasminančių kū­rinių. Konteksto eilėraščiai dalimis, atskirais aspektais kaupia, koncent­ruoja tai, kas ypatingo dvasinio su­sikaupimo akimirką vieninteliame, būtiname kūrinyje nušvis kaip są­moningai nepasiekiama būties vie­novė. Todėl poetai gina šitą teisę: knygose skelbti ir silpnesnius, „ant­raeilius“ savo eilėraščius. „Juk poe­tas galėjo, reikia taip galvoti, kad nesugadintų savo kūrybos veido, to sakinio, tos strofos ar to eilėraščio visai nedėti, jį išmesti į kasę. Jeigu taip neatsitinka, tai poetas, kuris ki­tais atvejais teigiamas kaip poetas ir kūrėjas, matyti, savo minčių, savo kūrybos rate tuos išbraukiamus žo­džius ar kūrinius duoda savo pasaulio sąrangoje kaip žiedus, kurie nebūti­nai turi turėti visuotinį rožių kvapą ir grožį“, – deklaruoja F. Kirša, ak­centuodamas kūrybos kaip visumos, kaip save grindžiančio ir motyvuo­jančio konteksto reikšmę.

Atrodo, kad serijos sumanymas su­sijęs su tam tikru poetų išbandymu: kaip jie patys suvokia savo kūrybos centrą, kaip jie patys apsibrėžia gy­vybinę savo dvasinės veiklos terito­riją, ką akcentuoja per daugelį metų kitusioje savo poetikoje ir ko atsi­sako. Kita vertus, knygas, net kon­centruočiausias rinktines, poetai su­darinėja dabar ir čia, ir estetinę jų savimonę, meninį reiklumą neišven­giamai koreguoja aktualioji dabarties būsena, šiandienos nuotaikos ir nuo­statos. „50 eilėraščių“ sudarymas yra ir tam tikra autocenzūra, autoredagavimas, išduodantis poeto šiandie­nos skaudančiąją problematiką. „Ar ontologinės redakcijos yra susijusios su vidine kūrėjo savijauta, su nepaliaujamu jos judėjimu, ieškant dva­sinio tobulumo ir jo nerandant?“ – klausia V. Daujotytė, kalbėdama apie V. Mykolaitį-Putiną. Vidinė būsena, kūrybinė šios dienos savijauta visa­da yra dar ir taškas, stabtelėjimas aname kelyje į tobulybę. Tačiau net ir šitai turint galvoje, tobulumo ieš­kojimas ir siekimas, darant savo kū­rinių atranką, cenzūruojant juos pa­gal šios dienos būsenas, yra labai re­liatyvus dalykas. Kiekvienas rašantis žmogus yra išgyvenęs „nesusikalbė­jimo“ su savimi ir savo kūryba va­landas. Mylintis ir mylimas jis ko­kios nors antologijos publikacijai ga­li atrinkti eilėraščius, kuriuos į ka­daise išleistus rinkinius įdėjo tarp kitko, dėl skaičiaus ir kurių vėliau – egzistencinės gėlos valandą – bus gėda. Ir atvirkščiai: didžiausio vidi­nio susikaupimo valandą gali lydėti tokia dramatizmo, tragizmo trauka, kad vieninteliai įmanomi jo eilėraš­čiai jam gali atrodyti tik universa­lūs, nors individualiai motyvuoti „pesimizmo himnai“. Tikrąsias, bent artėjančias prie objektyvių kūrybos verčių rinktines paprastai sudarinėja antroji ar net trečioji literatų karta po kūrėjo mirties.

Ir vis dėlto gaila, kad „50 eilėraš­čių“ serija net neįsibėgėjusi sustoja. Ne objektyvios estetinės, kūrybinės savimonės ženklų šios serijos knygose reikėtų ieškoti. Ji kaip niekas ki­tas tiksliai paliudytų šiandieninę mū­sų poetų savijautą, jų dvasinių inte­resų kryptį ir vidinių būsenų pobūdį. J. Degutytė, leisdama pirmąją serijos knygą „Neužpūsk pienės pūko“, dė­mesį koncentravo į vidinę savo kū­rybos raidą, retrospektyviai įsižiūrė­jo į savo poetinį kelią ir knygą su­komponavo kaip dvasinį testamentą: į šiuos tekstus reikėtų orientuotis ir vėliau. A. Maldonio „Artėjimas“, antroji serijos knyga, išties yra ar­tėjimas – link savęs ir į save. Čia daugiausia dėmesio skiriama savo ir savo giminės patirčiai, jos apmąstymams. Tai tylos, vienatvės ir susikau­pimo knyga, ko gero, neapimanti ge­riausių šio poeto eilėraščių. Just Marcinkevičius savo „Lopšinę gimtinei ir motinai“ komponuoja namas tarsi priešingų intencijų – jis kaip tik nusiasmenina ir angažuojasi kaip Lietuvos, tautos poetas. Ir vis dėlto akivaizdu, kad Just. Marcinkevičius yra universalesnis, bendražmogiškesnis poetas, negu prisistato penkiasdešimtyje reprezentacinių savo kūrinių. Jis tiksliai formuluoja savo kūrybos filosofiškumo šaltinių prasmes ir reikšmes: „Tiktai nepaprastas dvasinis priartėjimas prie gamtos reiškinių, savo vidinių išgyvenimų sugretinimas su didžiąja kos­mine misterija atvėrė skaidriausią lietuvių poezijos versmę – liaudies dainas“. Ištikimybė liaudies dainai akcentuojama ir rinktinėje: „Iš dai­nos akių aš išriedėjau, / ašara prie kelio nukritau. / O, sparnuotas mano sutvėrėjau, / ačiū tau, kad aš tave girdėjau, / kad girdžiu tavim ir kad matau“ (p. 71). Tačiau kosminės mis­terijos išgyvenimas, filosofinė to iš­gyvenimo refleksija Just. Marcinke­vičiaus kūryboje skleidžiasi kitur ir kitaip, ir, tarkim, rilkiškos tonacijos ir rilkiškų užmojų eilėraščio „Pri­klausydamas“ poeto „Lopšinėje“ nė­ra: „Priklausydamas randi save. // Nujauti, kad viskas tavo būstas. / Kad gyvybėje esi namie. // <…> // Nesakyk, kad nebuvai toj liepoj,/ kad šermukšnio nelaikei už rankos. / O, didysis Namas! – koks jis tavo, / atviras viršūne ir šaknim“. Nėra rinktinėje ir kitų eilėraščių, leidžian­čių poetą kvalifikuoti kaip filosofi­nio būties išgyvenimo kūrėją. Dažniau susiduriantys su Just. Marcinke­vičiaus kūryba, dažniau viešai ir sau ją interpretuojantys knygoje pasiges „Devynių sonetų“, „Septynių meilės elegijų“ ir, žinoma, daugybės atskirų eilėraščių. Ir galbūt nustebs, kad į poeto kūrybos „aukso fondą“ įtraukiama, tarkim, „Mažoji trilogija“.

įdomu, kad į rinktinę tepateko vos keli eilėraščiai iš poetui itin produk­tyvaus, kūrybingo 1966–1967 metų laikotarpio. O juk tuomet buvo pa­siekta viena jo kūrybos viršukalnių. Akivaizdu, kad „Lopšinės gimtinei ir motinai“ eilėraščių atranka daryta orientuojantis į šios dienos visuomenines reikmes, bandant akumuliuoti jos nuotaikas ir nuostatas. Namai, gimtinė, tauta, kalba, kūryba – pagrindiniai knygos motyvai, lemiantys jos vidinę struktūrą ir net kompoziciją. Suvokiant, jog akcen­tas tautinis rinktinės konceptualumas ją gerokai “spaudžia“’, siaurina ketinių, psichologinių patyrimų horizontus, kaip kompensacijos siekta bent formalaus laisvumo: į knygą pa­teko beveik visi poeto parašyti su­tartinių tembro opusai: „Iš tolo at­plaukia, / atplaukia iš tolo / ir šau­kia, ir šaukia, / ir šaukia namolio. // Ir šaukia namolio, / ir šaukia, ir šau­kia / Prie žemės, prie molio, / kur laukia–nelaukia“ (p. 16). Šis eilėraš­tis, kaip ir „Sena abėcėlė“, „Toli to­li“ bei kiti, paremtas iš esmės vien vidinio išgyvenimo intensyvumu, tad rinktinėje savotiškai kompensuoja ankstyvąjį Just. Marcinkevičių.

Išskirdamas paskutiniojo savo kū­rybos periodo eilėraščius, poetas, at­rodo, sąmoningai akcentuoja kelio motyvą: neeksponuoju, kokiais ke­liais ir kur eita, tačiau jei turiu kur sugrįžti, jei „šaukia namolio“, vadi­nasi, nuo tų namų vis dėlto keliauta. „Teka, teka Vakarinė. / Veidu eik į žemę, veidu. / Vakar ir dabar tas laikas, / ta erdvė – dabar ir čia“,– tokia būtų bendriausia psichologinė poeto situacija. „Vakar ir dabar“ – žmogiškoji kūrėjo perspektyva, gra­žiausiai atsiskleidusi eilėraštyje „Sau­lele mano, vakarop eini“. „Tenai ir čia“ – kūrybinė poeto situacija, tar­si iš vidaus motyvuojanti ir aptaria­mos rinktinės struktūrą. Įdomu, kad ir kūrybinę, ir grynai žmogišką kūrėjo situaciją susieja ir apibendrina būtent kelio motyvas: „Atsimena ko­jos, atsimena: / dainuodamos – tavo keliais, / raudodamos – tavo kapais, / tavo arimais – pavargę“ (įdomu, kad Just. Marcinkevičius jau daugelį metų daro šią būdvardžio giminės klaidą – ne pavargusios, o pavargę, ir niekas dėl to neprotestuoja). Tokia motyvo sklaida būtų pernelyg abstrakti, jei neatsirastų intymesnis matmuo:

Kad galėtum gyventi –
reikia tavęs,
Dar daugiau tavęs reikia,
kad numirti galėtum. („Esi“)

Įdomu, kad tokiame kontekste „ne­siskaito“, tarsi iškrinta jau chresto­matiniais tapę poeto eilėraščiai „Tai gražiai mane augino“, „Sena abėcėlė“, „O tėviške…“, „Dainuoju Lietuvą“, taip pat ir „Lopšinė gimtinei ir mo­tinai“. Ir ne todėl, kad jie stokotų intrigos, griautų vidinę knygos dra­maturgiją. Jie todėl ir yra chresto­matiniai, kad likusių eilėraščių dra­maturgiją, vidinį dialogiškumą pa­verčia ištarme ir tarsi savaime pra­šosi į kitą – universalųjį, filosofinį – Just. Marcinkevičiaus kūrybos kontekstą.

Just. Marcinkevičiaus „Lopšinė gimtinei ir motinai“ – sąmoningai suvoktas kūrėjo įsipareigojimas tė­vynei, tautai, jos kalbai ir kūrybi­nėms galioms. Turbūt tik kūryboje įmanomas įsipareigojimas mylėti; šiaip jau gyvenime toks teiginys skambėtų anachronistiškai. Kita ver­tus, ne kas kita, o gyvenimas dabar esmingai keičia poeto įsipareigojimų pobūdį ir intencijas: teigiantis, ado­ruojantis poetas pamažu tampa abe­jojančiu ir kaltinančiu poetu. Tai jau intelektualinio įsipareigojimo kaden­cija: tai, ką andai buvo galima for­muluoti kaip vienintelį įmanomą tau­tos tikėjimą, kaip vienintelę išganan­čią tautos religiją, dabar pati tauta griauna, ir intelektualo pareiga į tai reaguoti – perspėti, įvardyti, prana­šauti grėsmingą tokios savigriovos perspektyvą. Tad „Lopšinė gimtinei ir motinai“ yra ir Just. Marcinkevi­čiaus kūrybos ribos knyga. Dabar Lietuvos išpažinimas, „stabtelėjimas prie liaudies dainos“ atrodys jau ki­taip:

Eisiu, vis dainavo, vai tai eisiu…
Betgi, saulės prikalta anta kalvos,
stovi tartum obelis be vaisių
Lietuva nepakelianti Lietuvos.

Nes „lydinčio ir liudijančio ran­kos tuščios, / tuščios rankos matančio ir mąstančio“.