literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3

Tokią laisvą mąstymo kryptį, būdingą romanui su įnoringomis, nenuspėjamomis siužeto linijomis, su paslaptinga Karalaite, inspiruoja tomo1 pavadinimas: „Tai aš, rašau…“ – su pritraukiančiu jaunos Vandos Zaborskaitės portretu, neįsivaizduojamu akademiškesnio leidimo atveju, ir intymaus atspalvio pavadinimu: „C’est moi, j’ecris…“. Kaip paaiškėja, pavadinimo frazė – iš Gedimino Jokimaičio, ypatingesnio korespondento, laiško. Tomas sudarytas ir parengtas Virgilijos Stonytės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas 2020 metais, bet 2019-ųjų data. Tikslinanti paantraštė: „Iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos“. Tiek žinių, visos kitos – pačiame tome, paaiškinimuose bei komentaruose. Jų, kaip ir bendrųjų sudarymo, parengimo principų aptarimas būtų atskiras darbas.

Viešumoje pasirodė unikali laiškų medžiaga, apimanti ilgą laiką – nuo 1938 iki 2009 metų, tad gerus septynis dešimtmečius, per kuriuos keitėsi Lietuvos santvarkos, ryškėjo, kilo, priešinosi, klydo ir į nebūtį grimzdo žmonių likimai. Bendra, bet teisinga mintis – knyga, turinti ir istorijos, ir „žmogaus istorijoje“ (Vytauto Kavolio formulė) liudijimo svarbą. Bachtiniška, daugiabalsė, tad ir romaniška rašto erdvė. Unikali laiškus rašiusių draugija, kuri vargu ar kada būtų galėjusi susėsti už vieno stalo. Ne visi ir buvo tarp savęs pažįstami. Skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties. Profesoriai, viešumos žmonės ir politiniai kaliniai, tremtiniai. Mylėję tą, kuriai rašė, pasitikėję.

Būta ir kitko: jau 1997 metais: „Tu, sene, apsiramink. Jei esi pardavus velniui – KGB – dūšią, tai…, o prie Lietuvos šventų reikalų nelįsk.“ Tokius laiškus gavusių buvo, bet gal tik V. Zaborskaitė saugojo juos kaip istorijos ženklą, dargi giedrai ant voko užrašydama: „Neatsimenu, kokia proga gavau šį „sveikinimą“.“

Pačios V. Zaborskaitės laiškai knygoje užima apie penktadalį: iš penkių šimtų penkiasdešimt vieno – šimtas trylika. Šioje laiškų kompanijoje ji buvo svarbiausia; visi kreipiniai nukreipti į ją, bet jos laiškai nebuvo taip rūpestingai saugoti kaip tų, kurie rašė jai. Tiesa, V. Zaborskaitė laiškų ir parašė mažiau: buvo ir donorė – sunkiausiems, išskirtiniams atvejams, ne nuolatinei komunikacijai.

Kai norime parodyti, kokia aukšta buvo žmogaus padėtis, sakome: o, susirašinėjo su įžymiausiais poetais, ministrais, veikėjais. Netrūksta įžymybių ir tarp V. Zaborskaitės korespondentų. Bet ją išskiria ir aukščiausiu žmogiškumo solidarumu apibūdina tie, kurie pokariu buvo netekę savo gyvenimo – slapstėsi, kalėjo, buvo ištremti, praradę dvasinę pusiausvyrą, nerado sau vietos. Ji buvo stipresnė už kitus – ir tada, kai jautėsi silpna. Žmonės intuityviai linko į ją, pripažino jos protą, išmintį. Buvo savojo gyvenimo suverenė. Tokio veikėjo reikia romano sėkmei. Turi būti žmogus, į kurį sueina svarbiosios gyvenimo gijos: ir praktinės, ir dvasinės. V. Zaborskaitės korespondencija liudija, kokie aštrūs, kokie skaudūs pokario metais buvo pasaulėžiūros klausimai, kaip sunkiai reikėjo rinktis tarp abstrakčios ištikimybės įsitikinimams, idealams ir tarp konkretaus darbo mokykloje ar universitete, ne vienu atveju suvokto ne tik kaip pareiga, bet ir kaip pašaukimas. Iš laiškų galima net pasitikrinti, kaip daug ką gyvenime komplikuoja ar neįtikėtina šviesa nušviečia intymieji santykiai, meilė. Per V. Zaborskaitės gyvenimą eina ryškios emocijų, jausmų linijos, ne vienu atveju ir skaudžiai susikirsdamos. Jai yra tekę išgyventi ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės romano „Ad astra“ veikėjos dramą – trauktis nuo ją pamilusio artimos draugės vyro, asmenybės turiniu gal tik vieną kartą ir atitikusio jos pačios prigimties gilumą. Susirašinėjimas su Prane ir Gediminu Jokimaičiais atveria kitaip gal ir nepatiriamą gyvenimo dramatizmą.

Aukšto intelektualinio rango romanuose yra veikėjų, kurie veikia ir neveikdami, tik tarsi atlikdami lemties įgaliojimus. Toks ypatingas veikėjas V. Zaborskaitės korespondencijoje yra Vincas Mykolaitis-Putinas. Nežinoma, ką gimnazistė, panelytė, o kiek vėliau jau panelė Vanda, rašė Putinui 1938–1939 metais. Likę tik vėlesnių laiškų – iš studijų, iš bendro darbo Vilniaus universitete, iš atsargaus, bičiuliško bendravimo. V. Mykolaitis-Putinas ir kaip realus, ir kaip mitinis asmuo, kaip gyvenimo prasmės ar bent nuotaikos lėmėjas, dalyvauja ir kitų laiškuose, dalinamasi įspūdžiais apie jį, atsiminimais, vertinimais. Turi kelis vardus – Karalaitė, Uncė, Jis, Profesorius… Netikėčiausias V. Mykolaičio-Putino vardas – Karalaitė: galbūt tai ir švelni konspiracija. „Vanda, juk aš vieną naktį sapnavau Karalaitę. Mes kažkur susitikome.“ Paklausęs, kur dirba, ką skaito, gal rašanti. „Ėmiau jam karštai aiškinti, koks tuščias dalykas būtų rašyti. – Lepšė! – jis rūsčiai pasakė ir nusigręžė“ (1953, p. 52). Taip savo laiške rašė Zita Pundziūtė, 1940 metais pradėjusi lituanistikos studijas VU, gabi literatė. Ir dėl politinių aplinkybių, bijodama persekiojimų, išbėgo iš Vilniaus. Universitetą, įvairiais būdais padedama V. Zaborskaitės, baigė tik 1961 metais.

Karalaitė – tikėtina, kad ši netikėta pravardė iš universiteto, iš auditorijos. Bandyta nusakyti viešumoje drovaus poeto nujaučiamą dvasios kilmingumą ir kartu jį persmelkiantį trapumą. Tame pačiame laiške ir platesnis pasažas, lyg atsiliepimas į Vandos skatinimą, kad ji, Zita, turinti rašyti prisiminimus:

Kartais stebėdavau Karalaitę paskaitų metu, kada jo amžinai iškankinto veido išraiškoje atsirasdavo kažkokio nuovargio ar nusibodimo žymių, palygindavau su pasikeitusia, susidomėjimo ar net palinksmėjimo išraiška literatų susirinkimų metu.

Tačiau aš stebėjau ne vien Karalaitę. Man lygiai buvo įdomus amžinai susimąstęs Mačernis, nepaprastai keisto charakterio Gorodeckis, kuris ypatingai ryškus pasirodė 10-ties išrinktų literatų tarpe (turinčių teisę susirinkti Karalaitės namuose). Aš net buvau suabejojusi, ar jis neatlieka tam tikrą užduotį Karalaitės ar kieno kito pavedimu, statydamas klausimus, sukeliančius karščiausias diskusijas. Karalaitės kantrybė pasirodydavo neribota, kai leisdavo išsikalbėti, vertinant kurio nors kūrybą (10-ties susirinkime buvo kaip ir programa: visas susirinkimas turi išanalizuoti vieną jauną kūrėją).

Be abejo, man buvo žingeidu išgirsti Karalaitės žodį apie mane pačią. Aš jau buvau pateikusi savo „Porceliano bernelį“ išankstiniam susipažinimui. Bet skirtąją man dieną pasibaigė bet kokia literatų būrelio veikla, kai visų žvilgsniai pakrypo į neregėtą istorinį įvykį. (p. 77)

Kalbama apie 1943 metų pavasarį vokiečių okupacinės valdžios uždarytą Vilniaus universitetą. Nuo 1943 iki 1999 metų susirašinėta; paskutiniame Zitos laiške apibendrinta: „Mieloji Vanda, vis tiek Tu krikštolas, švietei, švieti ir šviesi man ir visiems“ (p. 85).

Analitikė, ne viename laiške bičiuliams pateikusi neįtikėtinai tikslų – kartais ir dėl to, kad visai netikėtą, pokario politinių situacijų vaizdą. 1950 metų ruduo – po Rašytojų sąjungos valdybos plenumo, išplėstinio, kuriame dalyvauta ir Literatūros katedros dėstytojų. Skaityti pranešimai apie „tarybinę“ literatūrą, apie kritiką, kritikuotas Kostas Korsakas, kad „ne visiems kūriniams įvertinti panaudoja marksistinį metodą“, V. Mykolaitis-Putinas, kad „teigiamu reiškiniu laiko Maironio idealą, būtent buržuazinę Lietuvą“, o nacionalinis judėjimas nušviečiamas nepriklausomai „nuo konkrečių klasių kovos sąlygų“.

V. Zaborskaitė po kelių dienų rašo laišką Lilijai Strepekaitei-Vanagienei, pedagogei, vertėjai, su kuria buvo pažįstamos nuo 1945 metų: iš plenumo pirmąjį vakarą grįžusi skaudama galva ir baisiai sunkia širdim. Daugiausia dėmesio skiria Putino kalbai – neįtikėtinai įdomiai ir savitai ją interpretuodama, kartu vystydama ir Karalaitės siužetą:

Kalbėjo vėliau ir Karalaitė – jos kalba buvo kažkokia neparuošta, kažkas iracionalaus ten buvo, kažkas poetiško, bet ne grožio prasme, o tokio betarpiško, nekontroliuojamo, neapvaldyto jausmo prasiveržimu… Kalba nebuvo gera, ji nepasiekė savo tikslo. Pati Karalaitė, atrodo, dėl to labai kentė ir graužėsi, buvo baisiai prislėgta, susikrimtusi, nors į plenumo pabaigą lyg ir atsitiesė truputį – Buvo jos baisiai gaila, o kartu jutai tokią meilę, tokią pagarbą Kažkam nesuvokiamam, neišsakomam, gal tai, kaip ji pati pasako „genijaus paslapčiai“: toks protingas, susivaldąs, santūrus žmogus staiga pasirodo kažkaip betarpiškai, – aš Tau nemoku to perduoti – Na, įsivaizduok – prieš būrį piktų, gudrių, nuo galvos iki kojų apsiginklavusių žmonių staiga atsistoja mažas vaikas, kuris visiškai negali gintis, kuris neturi tam jokių priemonių ir tik tyliai pasako: „Bet juk tai netiesa…“ Vieni šoka barti mažąjį akiplėšą drąsuolį, kiti jaučiasi nuginkluoti to kūdikiško naivumo, bet galų gale vaikas yra pedagogiškai rimtai pamokomas, nors gana švelniai, bet aiškiai pasakoma, kad vaikas turi tylėti, kai jo neklausia –

Žinai, Lile, iš tikrųjų buvo kažkas jaudinančiai vaikiško visame tame elgesy, tokio vaikiško, nuostabiai kūdikiško, ką tik genijus tegali turėti –

Ką gi jis pasakė? Labai nedaug, gana nesklandžiai – jis pabandė gerokai neargumentuotai, labai subjektyviai ginti tautinį sąjūdį – Vienas idiotas jį labai šiurkščiai išplūdo, net asmeniškai užgaudamas, prikišdamas Kunigų seminariją, bet Šimkus baigiamojoj kalboj reikalą sušvelnino, nors ir pasakydamas, kad nukalbėta neteisingai, iš buržuazinių pozicijų. (p. 190)

Kaip ryškiai apšviesta: „scenoje“, jos „prezidiume“ žinantieji, teisiantieji, salėje yra ir tų, kurie mąsto kitaip, bet tyli. Ir vieni, ir kiti supranta, kad V. Mykolaitis-Putinas ir čia yra svarbiausias veikėjas. Kad yra ir tas pasakos vaikas, kuris drįsta ištarti, kad karalius nuogas… kad tie „drabužiai“ tik migla… Tik tie, kurie iš salės gilumos žvelgia į poetą su empatija ir užuojauta, suvokia, kad tokioje „scenoje“ jis yra bejėgis, nežinantis, kaip elgtis, ką sakyti. Ir čia prasidengia Karalaitės pravardės šaknys – kilmingojo silpnumas, bejėgiškumas grubios prievartos akivaizdoje. „Teisieji“ norėtų ir su karalaite „susitvarkyti“ be didesnio triukšmo, bet yra ir bandančių pasinaudoti proga. „Vienas idiotas“, – netikėtai ištaria V. Zaborskaitė.

Draugė, anglų kalbos mokytoja Biržuose, irgi atsako savitu „nepaklusnumo aktu“ – per septintą pamoką iš čirpiančio garsiakalbio netikėtai pasigirdęs Mozartas. „Mokytoja užsilipa ant stalo ir ten sėdėdama diktuoja angliškus sakinius, kurių pati net nebegirdi“ (p. 191). Muzika – mažą laiškų bendruomenę jungia muzika, labiausiai Mozartas ir Beethovenas. Bet laiškų „primarijė“ nesutinka, kad muzika svarbiausia. Ir kasdienybė, būtinoji, dar ne viskas. „Ir man atrodo, kad iš tikrųjų gyvenimą pilną, tikrą, laimingą tegali padaryti ar didelė meilė, ar didelis kūrybinis darbas – vis tiek – meno kūryba, mokslas, auklėjamasis darbas ypač, kaip galutinis kiekvienos žmogiškos veiklos tikslas“ (p. 193). Taip „filosofuoja“ sėdėdama „sustyrus šaltame agitpunkte“, kur turi išbudėti penkias valandas (ten pat).

Ryšys su Putinu – labiausiai esmę išreiškiantis: nuo labai jauno, gimnazistiško žavėjimosi iki brandžių metų, ištariamų kreipinių: „brangus Profesoriau“, „brangus Rašytojau“. Bet kartais ir vaikiškai ištaria: „Ak, čia pat sėdi Karalaitė ir aš visiškai pasimečiau…“ (1950, p. 198). Ir jos artimiausia aplinka yra perimta Putino poezijos. L. Strepeikaitė-Vanagienė: „Jau kelios dienos vaikštau Karalaite kliedėdama. Gavau jos pirmąjį tomą ir negaliu liautis skaičius jos nuostabių, nenusakomų „Parafrazių“. Dieve mano!, kokia didelė, kokia tikra poezija jo „Vakarėj žaroj“ (1959, p. 261). Irena Kostkevičiūtė: apimta karčios rezignacijos, bet „vieną kartą visai staigiai ir netikėtai aplinkui prašvito, nusišvietė. Mane atlankė toks magiškos galios turįs brangus svečias, kad kažkur gilumon nugrimzdo kartėlis, sielvartas ir pasidarė įmanomiau gyventi ir dirbti“ (p. 343).

Meilės, didelės meilės ilgesys nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės išlieka kaip svarbiausia pasija. Neišvengta (ir nevengta) ir nuolaidų, ir aštrių kampų, sandūrų. Negalėjo tik atsisakyti savęs, savojo pasaulio jutimo, supratimo, galiausiai ir pašaukimo. Retas atvejis, juolab pritraukiantis, kad esmingai jautė save kaip literatūros žmogų, kaip literatūros pedagogę. Ir mokykloje, ir dirbdama universitete. Jautė, kad jos sielai reikia literatūros, reikia darbo jos labui. Džiugino ir rengimasis paskaitoms, ir auditorija, ir studentų dėmesys, pripažinimas, pasitikėjimas. Pagaliau autorizuotas gražusis laiškas, rašytas 1955 metų rugsėjo 1 d.

Aš atėjau studijuoti literatūrą be tikro patraukimo, beveik be jokios meilės tam dalykui. Nežinau, kas būtų iš manęs, jei ne Jūsų paskaitos <…>. Aš žinau, kad Jums darbe gali būti nemalonumų, gali būti sunkumų, gali kartais atsitikti net, kad Jums sunku bus išlikti savo pareigose <…>. Todėl prašau (jau, žinoma, ne dėl savęs, bet dėl kitų laidų), kad kas bebūtų, stenkitės išsilaikyti čia, nes Jums sunku net įsivaizduoti, koks būtų nuostolis fakultetui Jūsų netekti <…>. (p. 316–318)

Neįtikėtinas studentės sąmoningumas – dabar jau žinoma, kad tai Emilija Dagytė, buvusi Lietuvių literatūros katedros aspirantė, redaktorė, vertėja, 1952–1957 metais studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Tikėtina, kad V. Zaborskaitės gyvenimo siužete, atsispindinčiame ir laiškuose, šiam laiškui teko svarbus vaidmuo. Kažkokios jėgos ji buvo įgalinta pasitikėti savimi, ginti save kaip literatūros asmenį; net būdais, kurie šiandien gal ir sukeltų abejonių. Ir tai palengvina supratimą to ryžto, su kuriuo, jau atleista iš universiteto (kaip „nepraėjusi konkurso“), ji kreipėsi į Antaną Sniečkų ir netgi į LKP XIII suvažiavimą, gindama savo teisę dirbti, dėl to sutikdama ištarti to laiko politinę klišę – pasiryžimą prisidėti „prie komunizmo statybos mūsų krašte“, jei bus sudarytos sąlygos „dirbti pagal specialybę ir kvalifikacijas“ (p. 365).

Toje gana sudėtingoje kovoje už savo darbą ir pašaukimą svarbūs liudininkai yra ir laiškai kunigui Gediminui Blynui, artimam bičiuliui. Dar iš labai jauno laiko, kai pasaulėžiūros briaunos buvo tokios aštrios, kad lengvai galėjo virsti sielos žaizdomis. Kunigui pasirodė, kad, siaurindama, ribodama savo tikėjimo lauką, Vanda renkasi darbą universitete kaip karjerą, gerovę, sočią ramybę. Situaciją aiškinantys laiškai yra diskusijos apie pasaulėžiūrą ir gyvenimą, jų santykius pavyzdžiai; tokių laiškų turime nedaug, tad jie itin brangūs. Ir dėl V. Zaborskaitės sugebėjimo labai aiškiai dėstyti savo principus, juos ginti.

Nežinau, ar Tu gali suprast, ką man reiškia mano darbas, profesija – Savo Gyvenimo koncepcijos aš neatsisakau. Šį, žemišką, trumpą gyvenimą aš be galo vertinu. Nuo jo priklauso visa amžinybė – Nuo to, ar atskleisi, ar išnaudosi, ar išugdysi tau Jo suteiktas jėgas, galimybes – Taip gyvenimą supratau jau seniai. Jau tada, kai penkt. gimnazijos klasėj savo dar pusiau vaikiškoj dūšioj grūmiaus iki kraštutinio jėgų įtempimo, spręsdama savo pašaukimo klausimą. Arba vėliau – kai ieškojau savęs išskleidimo kelio ir kai atsakymas buvo – tik per darbą (konkrečiai: mokslinį–pedagoginį). <…> Artimam darbui sunaudoti savo „talentus“ – ir evangeline prasme. (p. 165)

Problema, iš kurios kilo svarstoma dilema – pradėta rašyti disertacija apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Vadovas K. Korsakas turbūt buvo leidęs suprasti, kad klerikalizmo kritika disertacijoje neišvengiama. Iš čia ir jaunos disertantės pajusta kolizija – sandūra su tikėjimu. K. Korsakas bandęs ieškoti kompromiso, netgi prasitaręs, kad priimąs jos poziciją dėl klerikalizmo: „Juk nesutarimai principų plotmėj nebūtinai turi vesti į nesutarimą tarp žmonių – tai aišku!“ (p. 166). Nieko neatsisakyti, bandyti suderinti tai, kas brangu, – toks kelias pasirenkamas, nors ir suvokiant kompromisų kainą.

Jau paskelbta nemaža V. Zaborskaitės biografinės ir autobiografinės medžiagos, įskaitant ir dienoraščius, ir autobiografijos bandymą. Bet tokios gyvos, tokios psichologiškai įtikinamos ir motyvuotos medžiagos jos asmenybės gilumui įžvelgti kaip laiškai nėra. Tai lyg daugybiniai veidrodžiai, kurie vis kitaip žmogų atspindi, bet pagrindinės linijos sueina: aukštas intelektualumo laipsnis, plati jausmų ir emocijų skalė, stipri introspekcija, didelis moralinių įsipareigojimų potencialas. Ir paprasčiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas noras – padėti tam, kuriam pagalba reikalinga. Jūs veikiate kaip psichoterapeutas,ištaria Karolis Dineika (p. 414). Panašiai mąsto jos klasės ar kurso draugės, tolimesni pažįstami, Lietuvių literatūros katedros bendradarbiai. Santūrioji Aurelija Rabačiauskaitė 1957 metais: „Sujaudino mane studentų meilė Tau. <…> Tu jiems liksi šviesiu Universiteto prisiminimu ir pedagogės pavyzdžiu. Šį kartą rašau be jokios piktos minties ir Tu privalai tuo tikėti“ (p. 319). Jaudinantys ryšiai su I. Kostkevičiūte – visą gyvenimą išsaugojusi meilę Putinui, ji nejautė jokio priešiškumo „konkurentei“, negana to – emocingai, su tikra širdies šiluma kalbėjo apie vėlyvuosius poeto eilėraščius, kilusius ir iš artimo emocinio ryšio su I. Kostkevičiūte. Jau abiejų brandos laiku – 1983 metais – Irena sveikindama palinki: „Tau daug jėgų būti daugeliui šviesia atrama“ (p. 355). Ir dar vėliau, 2003-iaisiais: „Pasigendu Tavo blaivaus stoicizmo, paskatinančio, sutvirtinančio, polemiško“ (p. 356).

I. Kostkevičiūtė tiksliausiai apibūdina V. Zaborskaitės dvipoliškumą: emocinį intensyvumą ir blaivų stoicizmą: gyventi džiaugiantis, mylint, negandas ištverti ir sukandus dantis, stojiškai. Laiške mokytojui Vladui Rimkevičiui – pirmųjų I. Kostkevičiūtės mirties metinių laiku – apibendrinimas, kurio reiktų ir laikytis jos ryšį su Putinu vertinant:

Jos vardas siejasi su V. Mykolaičio-Putino vardu: juos jungė gili kūrybinė bičiulystė, Irena yra įkvėpusi ne vieną Putino vėlyvosios lyrikos eilėraštį –

Man ji buvo ilgametė artima draugė – Rytoj susirinksime jos bičiuliai, pasidalinsime atsiminimais. (p. 120)

Atskiroji laiškų stilistika, ryškinama pastraipų, didžiųjų raidžių, brūkšnelių. Lyg akcentuojama, kad laiško raštas yra kitas, kitoks.

Žmonėms dosni prigimtis. Ir dėl to prigimtinio dosnumo neišvengė ir pasitikėjimo ne visai to vertais. Bet gyvenimo pabaigoje galėjo apibendrinti:

Daugelis sako, kad aš naivi – Gal? Bet aš manau, kad gyvenimas yra be galo daugiaspalvis ir daugiavertis, ir neįmanoma pasakyti – geras jis ar blogas – Esama jame visko – priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos pažiūrėsi – Mano likimas susiklostė taip, kad gyvenimas į mane dažniau atsigręžia savo šviesiąja puse.  (p. 122)

Neįtikėtina, juk atrodo, kad buvo daug skriaudų (neįgalumas, taipogi ir brolio, universiteto „byla“), bet tiesa. Kitaip suvokta tiesa.

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra laiškų siužete iškyla kaip jungianti gija – net tarp tų, kurie tiesiogiai nėra su ja susiję. 1959-ieji, Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas Venclova suvažiavime apkaltina katedrą revizionizmu ir kitom „nuodėmėm“. Z. Pundziūtės reakcija: „Ir visur tas pats, beveik tie patys žodžiai, dar priedo – kad kaltieji nenuoširdžiai prisipažįsta.“ Ir tikslus V. Zaborskaitės įvertinimas: „Tu teisybę sakei, kad svarbu nenusikalsti literatūrai“ (p. 59). Yra šita kaltė – nusikalsti literatūrai, kūriniui, rašytojui – iškreipti, vertinti ne paties kūrinio esme remiantis, o kokia tendencija, kokiais nors primetamais ideologiniais ar metodologiniais reikalavimais. V. Zaborskaitė apie Joną Biliūną 1950 metais – nežiūrint tamsiausių laiko aplinkybių, to apie šį rašytoją dar nebuvo ištarta:

Aš rengiu dabar paskaitas apie Biliūną. <…> Jo „Piestupys“, „Kūdikystės sapnai“, „Kliudžiau“, „Liūdna pasaka“ – ak ir daug dar, daug kas – yra šedevrai, kuriuos sunku su kuo nors palyginti – Ir, be to, jie turi kažką išskirtinai savo, baisiai artimo, kažkokį graudų lyrizmą, taip artimą geriausiems S. Nėries eilėraščiams, ir „Anykščių šileliui“, ir Vienažindžio dainoms, ir Čiurlionio „Miške“ –

Ir meilė tam grožiui turi kažkokį kitą atspalvį negu grožiui, sutinkamam kitur – kaip tai pavadint? (p. 185)

Ir čia pat klausimas – kaip išmokyti jaunus žmones visa tai mylėti? Kompromiso kaina ir pasiryžimas ją sumokėti – jei galėtum tai padaryti, „pasiryžtum purvinti ir rankas, ir dūšią sau – Taip, tragiška, kad tenka šitaip klausimą statyti, bet aš kitaip nežinau, nemoku kitokios išeities rasti“ (L. Vanagienei, p. 185).

Lituanistikai Vilniaus universitete – 80 metų. Skaičius toks pat sąlyginis ar net klaidinantis, kaip Lietuvai – 1000. Arba – 100. Paminėjome, kad ir kukliai, Vilniaus akademijos profesoriaus Konstantino Sirvydo Žodyno 400 metų sukaktį – dar nevėlu ištarti, kad gal tai ir buvo Lituanistikos Vilniaus universitete pradžia – pirmoji lietuvių kalbos ir vaizdžiojo, literatūrinio žodžio sutelktis. Pirmoji Lietuvių filologijos katedra, jei ir sąlyginė. Juk nei Žodynas („Dictionarum trium linguarum“), nei „Punktai sakymų“ (turbūt pirmą kartą iš lietuvių kalbos versta į lenkų) nebeišnyko iš lietuvių filologijos atminties. Su kokiu didžiu pareigos jutimu V. Zaborskaitė pasilenkė prie galėjusio šviesos ir neišvysti (buvo likę tik išrašai, bibliografinės nuorodos) senosios literatūros profesoriaus ir savo artimo bičiulio Jurgio Lebedžio darbo „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976). Ir jos korespondencijos tomas „Tai aš, rašau…“ įsiterpia į lituanistikos istoriją – intymiuoju raštu, egodokumentika, literatūros ir žmonių likimais, gyvenamojo laiko detalėmis.

O svarbiausia – pačia Lituanistės asmenybe.


1 Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs