literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11

Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Atrodo, kad naujuoju rinkiniu Aidas Marčėnas priėjo tą kūrybos tašką, iš kurio pasaulis matomas kalbos žvilgsniu. Arba: viskas matosi ir kaip niekas – ir tokia gali būti mirtingo žmogaus ir nemirtingos kalbos akistata. „Nieko nebus“ – tiesioginiu ir veidrodiniu atspindžiu, išradingas dailininkės Sigutės Chlebinskaitės įvaizdinimas, monograminis priešlapių mirgėjimas. Nejuntama, bet esanti redaktoriaus Vytauto Būdos ranka: ne taip svarbu ką pataisyti, kiek netaisyti nieko. Beveik nieko, tik leisti suprasti, kad tą vieną žodį gal ir vertėtų… Knyga išėjo prieš pat jos sutikimą – galimybė dar sykį pajusti, kad knyga yra kas kita nei koks jos kompiuterinis pavidalas. Tik lapo ekranas šviesą ir atspindi, ir išspindi. O jei šviesą, tai ir prasmę, bent jos galimybę – netgi nieko akivaizdoje.

Rinkinio paantraštė, lyg ir žanrinė nuoroda, – „eilėraščiai su gegute“; pagal: „laikrodį su gegute“. „Bhagavadgytos“, indų epo, epigrafas: „Kas yra, niekad neišnyksta; ko nėra – niekad neatsiranda; du būvius atskyrusią ribą aiškiai regi suprantantis tiesą.“ Drąsa „Gitą“ nuolat skaityti, drąsa cituoti, drąsa iš jos rinktis epigrafą, nors ir ne kartą tai daryta. Nors niekas negali būti tikras, kad supranta tai, kas ir visu epu, ir šiomis eilutėmis sakoma. Sakoma juk ir tai, kad, prieš suprasdamas buvimo– nebuvimo, atsiradimo–neatsiradimo dialektiką, jau turi būti supratęs: du būvius atskyrusią ribą regi tik suprantantis tiesą.

Nieko nebus, bet juk yra. Šiuo rinkiniu A. Marčėnas įveikė aukštą poezijos pakopą, skirtingas patirtis įlydė į kalbą, sukūrė poetinės iliuzijos tikrenybę, kad ne tik matai, bet ir matos („Maišymai“). Paprasta ir sunkiai pasiekiama tiesa, kad tik dėsniais gimtosios kalbos poezija priešinasi entropijos dėsniams. Kokiu būdu ji tai daro, vos vos parodoma, bet neįrodoma. Poezija nieko neįrodinėja, nieko neįrodo. Nėra patikimesnio argumento už knygos skaitymą, už gyvą dėmesį ne tik eilėraščiui, bet ir eilutei, frazei, žodžių sankaboms, už nuostabą, kad tai vis dar įmanoma, kad įmanomas lyrikos stilius, frazės grožis, jei ir negrožis, tai švari, nepretenzinga mintis. Kad galima tiek daug ataidėti – hegzametro intonacinį krūvį („Meditacijų medžiai“), Maironį (jo rūtas ir žemčiūgus), Vytautą Mačernį („Draugui“), Sigitą Gedą, Donaldą Kajoką – jų paradigmoje yra ir svarbioji nieko linija, kad ir trifraziame ir trifaziame eilėraštyje „Apie nieką“:

1.

Apie ką ta poezija? Apie tave.
Apie mane? Kaip – apie mane? Taip,
kaip suprasi.

2.

Kam ta poezija man?
Tik tam, kad per ją išgyventum paslaptį
siaubingiausią: esi.

3.

Tai poezija – apie ką. Apie nieką.

Taip, apie nieką, bet apie nieką ir kaip apie viską, iškylantį iš kalbos: kai sąmonė prieina lyg kokį kraštą, toliau jau lyg ir nebėra kur; ir tada iš kažkur pasirodo anksčiau lyg ir negirdėti, netarti žodžiai. Arba būtinybė pasakyti, kad žodžių nėra, kad niekas nepasirodys. Nebent žiobaras koks, jei ir pokalbyje („Beprotiškai dūzgė jazminas“). Kas tas žiobaras – ir žodynas, ir pats Didysis, neturi pavyzdžių jam paaiškinti. Žioplinėtojas, bet ne tik, žiovautojas, bet ne tik. Nieko neveikiantis, bet ne tik. Dar ir tas, kuris kiekvieną akimirką kažką mato (dar ir tai, kas matosi), dar ir žaidžia, net išeidamas iš žaidimo, jau tik žvelgdamas į žaidžiančius, distanciškai arba ironiškai. Tad ir kasdieniškai šventą vyksmą (kartu su savo poezija – vadinasi, ir kalbai jau dalyvaujant) gali stebėti „iš tolo, šiek tiek iš aukščiau, nuo gyvybei ir kalbai / neišvengiamo melo kalvos“. Ta netikrumo neišvengiamybė kelyje į tikrumą kažkaip susijusi ir su tuštuma, ir su nieku. Arba su tarpu, kad kažkas galėtų pajudėti.

Poezijai reikia supratimo. Raštui – perskaitymo. Tik tai, ką perskaitai, yra tau (ir tau) parašyta, pasakyta. Mūsų, lietuvių, skaitymas, kaip kultūros pamatas, iki technologijų, ekranų triumfo nespėjo sutvirtėti, tad vis labiau trūkinėja. Nebegalime būti tikri, kad iš tiesų perskaitome Kristijoną Donelaitį, ką jau kalbėti apie „Bhagavadgytą“ ar Platoną („…tik suka ratais sokratai / platonų platumose…“, „Jausenatvės“). Sparčiai komunikuojanti skaituomenė – šmėsteli A. Marčėno eilėraštyje toks naujadaras-prozaizmas. Skaitome taip, kaip komunikuojame – paviršiais.

Nemenkas išbandymas būtų ir A. Marčėno knygos nuoseklus perskaitymas – eilėraštis po eilėraščio – ir senamadis bandymas pasakyti, ką supratai, kaip supratai ir iš ko. Pabandyti taip, be gudrybių, perskaityti kad ir ciklą „Maišymai“, tiesiog visą paskutinį skyrių „Laimingojo diena“. Grįžimas – poetinis judesys, kuris ženklina poeziją, – sakysime, itin ryškiai Jurgį Baltrušaitį: iš naujo prieiti tai, kas buvo, kas buvo patirta, pamatyti kažką kitaip. „Laimingojo dienos“ kalbinio audimo (ar meistriško siuvimo) pavyzdys: išėjęs brėkštant, sugrįžęs temstant… Cituoti reikėtų visą: vientisa, neatsiskiria. Nuostaba – miestietis, vilnietis, dvasinės kelionės (į save – pirmiausia) skritulį aptinkantis vaikystės vasarų kaime, Maišymuose, „kur tau nėra buvę žiemos“ („Ropoja per Sibirą utėlė…“) ir kur lengviausia susitikti Kristų („Vienoje, Belvederio muziejuje…“). Įstabi „Vėjo pauzė“ – intonacijos dygsniško bėglumo, metaforos netikėtumo: „mimas vakaras – su blyksniais / languose ties atvartais…“

Skaityti pagalvojant, kodėl skaitosi. Kodėl patinka, kodėl smagu kalbėti apie tai, kas patinka. Gal tai ir yra tikroji kritikos vertikalė – vertinti tai, kas patinka; įvertinimo šviesoje tai, kas bent šią akimirką neįgijo vertės, ims savaime blankti. Beveik nesirenkant – „Keturių bendračių bliuzas“ – džiazo stilium, lyg prodainiu, pakartojamu, lyg jaustuko oi tonacija, išbandyta ir senos liaudies dainos:

liūdna
nuogam čia stovėti liūdna oi liūdna
kaip niekur
nieko į niekur žiūrėti kiaurai

Tos keturios bendratys: stovėti, žiūrėti (kiaurai), matyti, dievėti. Netikėtas dievėti atremtas į A. Marčėno žymėtąjį žodį – dėvėti, dėvint. Jungtis: „<…> dėvint nuogai dievėti liūdniausia“. Veiksmo, jei ir sąlyginio, vieta, pasirodanti paskutine eilute, ketvirtąja bliuzo dalimi: „knygų mugėj oi turguj vergų“. Muzika A. Marčėno eilėraštyje visad arti – ir iš kalbos muzikalumo, ir iš atskirų muzikos sąskambių. Beprasmybė, kuri gali atrodyti svetima, yra ir sava, žiūrintis yra ir dalyvaujantis. Bliuzas veikia kaip įsukanti melodija; ir matantis kiaurai lieka paviršiuje, tariamai svetimos beprasmybės savume. „Nebėra nieko svetimo“ – gal ir galima čia prisiminti Liūnę Sutemą.

Reikia gimti poetu, kad galėtum juo tapti; atsakymas ir Rimvydui Stankevičiui, vis dar norinčiam išsiaiškinti, ar poetu gimstama, ar tampama. Reikia gimti, kad galėtum tapti, bet ir nebūtinai. Reikia su kažkuo svarbiu susitikti, būti tarsi patvirtintam. Ne tik su artimu, ne tik to paties, bet ir visai kito kelio ėjėju. Lietuvių poezijai svarbus A. Marčėno, geriausia prasme – agnostiko, ir R. Stankevičiaus, nuoširdaus tikinčiojo, „Litanijos Sibiro Madonai“ autoriaus, dialoginis artimumas. Gera poezija jie yra įveikę formalią atskirtį tarp tikėjimo ir netikėjimo. Ribos gali nebūti arba nelikti. Ir netikintis tikisi. Ir tikintis abejoja. Viename „Maišymų“ eilėraštyje „Dievas mato…“: „Didelė paslaptis yra matantis / Dievas, / didis Stebėtojas.“ Paslapties artume poezija nutyla. Žino, kad tyli ir kodėl. Savita prasmių pynė eilėraštyje „Himnas“, kurio pirmąją eilutę patvirtinti gali tik kalba: „Dievas yra…“ Kalba pasako tai, ko negalima apčiuopti nei sąmone, nei pojūčiais, – niekas, didžioji paslaptis, nežinomybė, iškelianti žodį ir pati tuo žodžiu iškylanti.

Himnas“, „Kažkam“ – vienoje eilutėje kaip galima jungtis. Kuo žmogus ryškesnis, tuo labiau jis neapčiuopiamas, nykstantis paslaptyse, nežinomybėse, – kaip Eimuntas Nekrošius: „tarsi žinočiau / nežinotiną kažinką, / nejaustiną jausčiau, kažintenkaip / teiraučiaus kažko kada nors.“

Bendrėjantis ir D. Kajoko buvimas, gal net tarpininkavimas; lyg Kažkas lietuvių poezijoje sėdėtų po amžinuoju Bhagavadgytos medžiu, klausytųsi ir prasčiokiškos armonikos, bet girdėtų visai kita. Eilėraštis „Donaldo“; gal tik toks pavadinimas, bet jam bent iš dalies priklauso ir noktiurnas, kreivapėdis, lyg dedikacijos žanrinis apibūdinimas. Nėra ribos, bet ir yra riba, ją regi suprantantis tiesą (jau „Bhagavadgytos“ ištarme).

Kokio naujumo poezija gali siekti, kaip vis atsinaujinti, jei virš visų jos siekimų budi „Bhagavadgyta“, Giesmių giesmė, Koheleto išmintis, senos dainos neįveikiamas skaidrumas. Aukščiausia, ką gali poezija, kiek įmanoma oriau išbūti šių bandytojų akivaizdoje, išsilaikyti bendrosiose orbitose ir kalbant apie savojo laiko žmogaus sielą. Ne naujumas svarbu, o poezijos savęs patvirtinimas: esu.

Ir Niekas, ir Niekis, ir Tuštuma yra ir filosofinės sąvokos. A. Marčėnas yra pasisukęs jų linkui. Ir naujoji lyrikos knyga pavadinimu tą linkmę rodo. Pavadinimo „Nieko nebus“ nėra prasminga šifruoti; Niekas arba Niekis, kaip mąstyta ir Arvydo Šliogerio, nėra tik filosofinio nihilizmo konceptas, o viena pamatinių filosofijos sąvokų. Rytų išmintis labiau nukreipta į Niekį, Vakarų – į Būtį. Bet nei Būtis įmanoma be Niekio, nei Niekis be Būties. Tuštuma irgi gali būti suprasta kaip Niekis. Stiprėdama kalba lengviau įveikia bendrinimus. Bet bendrinimuose gali išsilaikyti tik filosofija, poezija turi leistis žemyn, į gyvenimo ir į kalbos kasdienybę. Kad ir kokių aukštumų, kad ir kokių apibendrinimų siektųsi poezija, ji negali išeiti ir iš kalbos kasdienybės. Kalbos kasdienybė ne visai sutampa su gyvenamąja kasdienybe, gali žvelgti į ją ir iš sukuriamos distancijos. Kalbos kasdienybė palaiko eilinę poeziją, t. y. poezijos galimybę būti, saugant ribą tarp nieko nebus, kai ištariama ir valia, kad būtų, ir rezignacija – nebus nieko. Būti kalboje kasdieniškai, vadinasi, būti esmingai, intensyviai, bet ne kaip nors programiškai.

Kalbos kasdieniškojo intensyvėjimo krypčiai įžvelgti yra svarbus eilėraštis „Paminklas švenčiausiai… (trečias variantas)“ iš eilėraščių knygos „123 eilėraščiai“ (2019). Numanoma, kad daugtaškiais pridengtas kažkas didis ir šventas, ko vardo geriau netarti. Šio eilėraščio epigrafas „Eik kalbos tiesumu“ – iš Justino Marcinkevičiaus. Eilėraštis lyg su tekstine inkrustacija, kuri tarsi saugoma neutralesnio teksto apribų. Lyg pridengta, įrėminta – pradžia, kuri nebūtinai yra pradžia, arba pabaiga, kuri nebūtinai yra pabaiga. Teksto dalis, bet iš esmės atskiras eilėraštis, tarsi „įdėtas“:

tik eiti kalbos tiesumu, nors ir labai
abejotinu, svirduliuoti
ritmu, kaip dingojos, prasmę formuojančiu,
tempu trumpo gyvenimo svarstant
visą ilgą gyvenimą kvėpsnis po kvėpsnio,
skiemuo prie skiemens,
švarią pauzę iškvėpti, iššnopuoti šventovę,
namus, atokvėpio valandėlę įsikūnijimams
nesibaigiantiems, įsitvėrus kalbos skverno,
gelbstint eilinę poeziją,
gal taip ir pats išsigelbėt svajojau…

Tik eiti kalbos tiesumu“ – principas. Patvirtintas ir sutvirtintas pokalbyje su R. Stankevičium („Beprotiškai dūzgė jazminas“ – „Metai“, 2020, Nr. 8–9). Ištariama apie savo kelią, bet nebūtinai savo ir nebūtinai kelią: „Kalbos tiesumu (Justino Marcinkevičiaus terminas) žingsniukais išdidžiais <…>.“ Lyg kažkas iš tiesų būtų įvykę, gal jei ne lūžis, tai įskila sąmonėje, ir lyg pamatyta kokia žingsniukiška išeitis. Kalbos tiesumu – pavadinama Just. Marcinkevičiaus terminu: netikėta ir teisinga.

Tiktų „Literatūros terminų žodynui“, jei tokius dar rašytume. Ir ženklintų svarbų perkeitimą – tikrieji poetų terminai yra unikalūs, atskiri, kaip, sakysime, A. Marčėno metaforos su jazmino branduoliu. Arba kaip Just. Marcinkevičiaus: kalbos tiesumu – ne kalbos tiesumas, ne suartinimas su teisingumu; kalbos tiesumu – krypties įnagininkas, artimas šio poeto formulei „gerųjų žodžių kryptimi“. Bet kur šis Just. Marcinkevičiaus terminas pavartotas; eilėraščio tokiu pavadinimu nėra, nors rodosi, kad turėtų būti, – ne iš ankstyvųjų, bet ir ne iš vėlyviausių, imperatyvinis šio poeto laikas, gimtinės ir kalbos ryšio manifestacija, maždaug nuo eilėraščio „Kaip laisvė“ (1974) iki rinkinio „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978). Tai eilėraštis „Kad giedočiau tave“ (1976), labiau žinomas iš pirmųjų eilučių: „Esu, jau esu / – kaip akmuo pamėtėtas į viršų, / kad čiulbėčiau tave, / tavo paukštis ir šauksmas, gimtine!“ A. Marčėnui tada buvo šešiolika metų, gal jau ir nebegalvojo, kad jo pašaukimas – būti indėnu, bet ir poeziją vargu ar skaitė. Tad kodėl apie tai? Kad apie laiką, apie jį metonimiškai užmenančius eilėraščius su gegute ir apie vieną imperatyvą ar terminą, kurio prireiks kito laiko poetui, savo pirmojo rinkinio „Šulinys“ išėjimo metais – 1988 – ženklinančiam ir naujojo Lietuvos laiko, ir jo poezijos pradžią. Buvo ką perimti – ir kaip terminą „kalbos tiesumu“.

Kalbos tiesumu – aš girdžiu, –
eik kalbos tiesumu –
ir surasi mane.
Dar žodis – ir jau tave pamatysiu,
kaip sekmadienis, tylią ir švarią:
baltą staltiesę gryčioj ant stalo
su išblukusiom kraujo dėmėm.

(Just. Marcinkevičius, Kad giedočiau tave“)

Just. Marcinkevičiaus žingsniai kalbos tiesumu: prieiti, kas jam buvo svarbiausia, – tėviškę, gimtinę, tėvynę. Eik, kalba prives. A. Marčėnas pajus, kad tik kalbos tiesumu teprieinama ir pati kalba, ir nuo jos neatskiriama tyla – ir kaip riba. Just. Marcinkevičius galėjo ištarti: tėviškė yra kalboje; poeto namai yra kalboje. Jungėsi į tą europinę mąstymo kryptį, kuri buvo susijusi su kalba (tarp Martino Heideggerio ir Czesławo Miłoszo).

A. Marčėno kalbos tiesumu prieinama riba yra ribuliuojanti: nieko nėra už kalbos, bet ir niekas yra iš kalbos. Niekas, iškylantis iš kalbos, ima veikti spirališkai. Beveik banalu, bet ir esminga ištarti, kad A. Marčėnas pasirodo kaip kalbos poetas, poetas iš kalbos, labiau iš jos dabarties nei praeities, dabartininkas ir platesne prasme: tik dabartis patvirtina, kas sąmonei svarbu, yra svarbu ir iš praeities. Kuriuo nors atžvilgiu svarbi praeitis vyksta ir dabar, dabartyje, ir kalba tai junta. Poetui kalba tas pats, kas artistui scena, – įžengia, ir jau matyti: ir galia, ir bejėgystė. A. Marčėnas yra geras kalbos artistas, ne vienu atveju – ir virtuozas. Nebūtina tarmė tam, kas moka bendrąją lietuvių kalbą, kas laisvai plaukioja didžiojoje kalbos upėje, į kurią vis dar suteka mažieji ir tarmių upeliai. Jeigu tas terminas – imperatyvas „eik kalbos tiesumu“ yra ir šifras, šifruotina galima taip: sakyk mažiau, nei nori, ištark daugiau, nei gali, ir kalba ves tave savo tiesumu. Pasiek šią būseną-jauseną, artinančią prie kalbos, prie jos kasdienybės, neapimamos žodynų. Tiesumas kaip ir tiesa sunkiai pasíekiama, gal ir nepasíekiama; svarbiausia – eiti tiesos kryptimi, būti pakeliui į tiesą, kaip pakeliui į Emaus, jei esi ir Biblijos akivaizdoje. Jei sąmonė ir suabejoja, kad kryptis į niekur, kalba kalbantįjį gali išvesti; nuvesti bent iki būsenos – žingsniukais išdidžiais.

Just. Marcinkevičiaus imperatyvas įsakmus, A. Marčėno – ir svirduliuojantis: tik eiti kalbos tiesumu, nors ir labai abejotinu, svirduliuoti ritmu… Ėjimas ir kaip svirduliavimas, ritmas, kuriuo ir grimztama gilyn, ir kylama į paviršių. Iš čia abejonė, netikrumas, galiausiai tuštuma, niekas, labiausiai augantis iš nesu šaknies. Norinčiam už kažko laikytis, kad nesvirduliuotum, būtina tikėti, kad Būtis yra, o Niekio nėra. Bet jei egzistuoja tuštuma, o jos negali nebūti, egzistuoja ir Niekis. Bet kaip ir iš kur? Anot A. Šliogerio – Niekio problema atsiranda keliant klausimą, iš kur atsiranda kalba. Kur jos metafizinės šaknys? Kuo laikosi žodžiai, kurie neturi jokio juslinio atitikmens? Jei neatsiranda iš pasaulio, tai, vadinasi, iš sielos. O kas siela – nematoma, nelytima idealybė. Ar jos šaltinis nėra Niekis? Ar iš Niekio nekyla visa, kas nėra kaip nors jusliškai patiriama? A. Marčėno poezijoje niekas (Niekis) irgi randasi tose situacijose, į kurias įveda kalba, ritmas kaip svirduliavimas; lyg priartėja kažkokia riba ir ištariama: nieko, nieko nebus; o kas pasigirsta, – aidas, tiktai aidas, galiausiai aidas gali būti suvoktas tik kaip esmingai susijęs su tuštuma, vadinasi, ir su nieku, o galiausiai ir su kalba, ir su jos kasdienybe, kurioje ne tik šokame, ne tik verkiame, bet ir žaidžiame.

Poetas esu“, – tenka A. Marčėnui prisipažinti (minėtame pokalbyje), bet taip, kad iš to prisipažinimo teliktų tik kalba. Tiktai kalba, kalbinanti, jei ir R. Stankevičiaus balsu. Bet ir cituotas eilėraštis „Paminklas švenčiausiai…“ yra iš triptiko „Pokalbiui“. Kad gerai kalbėtųsi du, reikia trečio, jei ir tylinčio. Trečiasis gali būti ir jazminas – dūzgiantis, vadinasi, kalbantis savo kalba. A. Marčėnui tame pokalbyje kai kur pasisekė pranokti bendrąsias pasakymo galimybes, bendrybes arba banalybes; ką nors tikro pranešti apie žmogų, kuris rašo eilėraščius, yra sunku. Jei tas žmogus esi tu pats; vis vien tas eilėraštinis yra ir labai giliai, ir labai paviršiuje, kur žolė, vanduo, dūzgiantis jazminas. Yra labai kasdieniškai, ir kažkas, turįs vardą, gali jam pasakyti: „dvi dienas kankiniesi, o tada pakeiti vieną žodį.“ Ir tai gali tapti pretekstu eilėraščiui „Vienas žodis“. A. Šliogeris pasakytų, tai yra būties linija, ten, kur gelmė sukimba su paviršium. Tad vienu metu galima pasakyti poetas esu ir čia pat pridurti: nesu tikras poetas. Taip ir yra: esu, nes nesu, nesu, nes esu… Ir „Bhagavadgytos“ epigrafas padėtų mums: riba, kurią regi suprantantis tiesą.

Knyga „Nieko nebus“ kažkaip apšviečia jos linkui vedusio posūkio tašką – rinkinį „Dievų taupyklė“ (2009), jos paantraštę: gyvenimo srauto poezija. Gyvenimas srūva, ir tai yra jo gyvybė. Nieko daugiau, nieko už to, kas bus ar nebus. Srautas ir yra kasdienybė. Upė, kuri teka ir neša, – jei ir į niekur. Tik poezija suspėja tai bent pasakyti.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

2018 m. Nr. 7 / Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs