literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Henrikas Radauskas: poezija iš principo

1994 m. Nr. 4

PRAE SCRIPTUM

Poezija prasidėjo (ir prasideda) iš laisvo žmogaus žaidimo, iš žaidimo, kuris užsimezgė (ir užsimezga) tarp skaidrėjančios žmogaus sąmonės ir kalbos. Dalis žaidėjų virsta amatininkais, dalis tarnautojais. Tik labai maža dalis tesiekia kūrybos sąmoningumo. Sąmoningumas – laisvas įsipareigojimas. Ne tik Dievui, Tėvynei, bet ir žaidimui kaip principui. Žaidžiant galima gyventi. Galima ir mirti. Tik negalima tarnauti. Tarnai ir tarnautojai yra labai rimti. Nieko nėra rimčiau už tarnavimą.

Žaidimas iš žodžių, žodžiais ir žodžiams turi pavojų: žaidimai darosi vis specifiškesni, jų taisykles besupranta tik patys žaidėjai. Pasigirsta klausimų: kodėl, dėl ko, kam žaisti? Arba – kodėl rašomi eilėraščiai? Kokia rašymo prasmė?

Prasmingiausia ieškoti poezijos po negailestingo atsakymo – rašyti eilėraščius nėra jokios prasmės. Šis atsakymas pirmiausia atmuša nuo poezijos jos entuziastus. Paskui – išpažinčių mėgėjus. Tada pasigirsti) T. S. Elioto balsas: „Meninė emocija nėra asmeniška“. Mano emocija ir meno emocija taip toli viena nuo kilos kaip žvaigždė nuo žvirgždo. Tai, kas suartina žvaigždę ir žvirgždą, – žv, gžd – gali suartinti mano ir meno emocijų, bet tai jau kita kalba. Suartina vidinė kultūros patirtis. Kuo ji gilesnė, tuo daugiau suartėjimo ir įveikos galimybių. Realybėje žvaigždė ir žvirgždas neturi bendrų dėmenų, kultūros, šiuo atveju kalbos, lygmenyje žodžius kaip tikrovės ženklus sujungia garsai. Poezija rašoma ne iš tikrovės ir ne iš emocijų. Poezija kuriama iš žodžių, kaip tikrovės ekvivalentų. Bet ar žodis yra tikrovės ekvivalentas? Mūsų kasdieninės patirties lygmenyje – taip. Pirminiai žodžiai tikrovei labiau ekvivalentiški negu išvestiniai, juolab perkeltinių reikšmių. Žodis neabejotinai yra silpnas tikrovės bendrininkas. Priešingybė tarp žodžio ir egzis­tencijos buvo, yra ir visuomet bus, – taip yra mąstęs Cz. Miloszas. Bet galbūt ši priešybė, jei ir ne priešingybė, ir yra viena pagrindinių žodinės kūrybos versmių? Tikrovė poeto ne aprašoma, tikrovė sukuriama, ji randasi ir kuriančiojo, ir skaitančiojo akyse. Šios įžanginės pastabos, šis prae scriptum yra ėjimas į (arba tik link) Henriko Radausko poezijos, link tų atramų, kurias jai yra svarbios iš principo, eilėraštis yra tarp slaptumo Ir atvirumo, tarp amato ir tarp žaidimo; mano emocija ir meno emocija – skirtingi dalykai, galintys suartėti tik per kultūros tradiciją; poezija kuriama ne iš tikrovės, o iš žodžių. Kūryba reikalauja atsisakyti išankstinės poezijos prasmės. Visos prasmės, kurios atsiranda ar gali atsirasti, yra jau po to, po atsisakymo. Tekste arba iš teksto. Ne deklaracijose ir ne biografijose. Eilėraštis pats turi už save (ir prieš save) atsakyti. Poezija – be išankstinių principų. Todėl – poezija iš principo.

Ko negalima apeiti?

Iš kur ir kokiu keliu nebandytum artėti į H. Radauską, į „Pasaką“ vis vien atsimuši.

„Pasakos“ apeiti neįmanoma:

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant Žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala.
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

Taip, distancija, nuotolio, atstumo jausmas tarp savęs ir pasaulio. Jo yra tiek, kiek yra „kelio“ nuo pirmos frazės apie pasaulį iki paskutinės, kurioje tik ir pasirodo „aš“: matantis, žinantis, atsimenantis, suvokiantis ir gebantis ištrūkti iš paspęsto banalaus pasaulio linkio, iš jo siūlomų reikšmių ir prasmių. Tačiau Pasaka nėra pasaulio priešprieša: Pasaka yra „atspėjama“ iš pasaulio banalybės, ją transformuojant, keičiant. Transformacijos galimybes ir pamokas suteikia mitai, pasakos. Seniausioji žodinė kūryba duoda esminį postūmį poezijai: „Kalba akmuo ir medis nebylys“. Kalba yra ir perkeltinės prasmės. Kalba yra ir ten, kur jos nėra nei kaip duotybės, nei kaip galimybės, net ten, kur ji yra kaip nors paneigia. Apskritai – priešpriešos nėra pačios būties vaikai, tai tik scientistinės sąvokos. „Tikėti Pasaka – vadinasi, tikėti susikuriamu, perkeičiamu, transformuojamu pasauliu. Juk mito ar pasakos didžiosios galimybės yra saugomos būtent negalimybės: tik kvailas (ar tik kitiems toks atrodantis) ieško laimės ir net ją randa, tik akla kumele jojama per visą žemę.

H. Radauskas lietuvių poezijoje pradeda naują poetinių prasmių eksplikaciją. Ne idėjos ar minties įgyvendinimas, ne įsigyvenimas ir ne išgyvenimas, o į žodį sutelkta skvarbi žiūra, jautri klausa, aštri mintis ir atoki ironija. (Mažytė, dar nenucituota H. Radausko laiško A. J. Greimui – 1948.VI. 14 – atkarpėlė: „…labai aukšto pareigūno žmona po vieno liter. vakaro man aiškino, kad aš esąs „šaltas“ poetas. Veltui stengiausi ją įtikinti, kad skleisti šilumą yra krosnies, o ne poeto pareiga“). Ironija yra žvarbi, intelektas šaltas. Netikėta A. Camus intervencija: kovoti prieš marą reikia iš gailesčio, o pradėjus kovą gailesčio reikia atsisakyti. Pasirinkimas yra ir atsisakymas. Trumpas H. Radausko eilėraštis „Juk tai romantika“:

Praeinu – ir nuo aguonų linksma.
Nes raudona mėgau visuomet.
Bet visų rausvumų nesurinksime:
Kraujas – mūšiuos, aušros – tolume.

Ir todėl atsisakau nito rausvo.
Vien mėlynę teikti privalai.
Melsvos akys, žydros upės skausmo.
Mėlynų melodijų melai.

Ko atsisakai ir ką pasirenki? Ką privalai ir kam esi laisvas? Žmogus visą laiką yra banaliųjų pasaulio prasmių ir žodžių pinklėse: romantiko laisvė staiga susiduria su „privalai“, nes ką pasirenki, tam ir įsipareigoįi. Tik ironija gelbsti iš pinklių: ironija žodžio formoje (visų rausvumų), ironija prasmėje (kraujas –mūšiuos), ironija romantinių klišių laisvėje: „Melsvos akys, žydros upės skausmo,/ Mėlynų melodijų melai“. Ir ironijos ištirpdymas klasikinės eilėraščio formos ramybėje: kryžminio rimo katrenai, laisva sintaksės slinktis. Bet ir stilistinių programų sandūra, neįpareigotas pasakojimas („Praeinu – ir nuo aguonų linksma…“), jį atitinkantis nekirčiuotų skiemenų praretintas chorėjas ir romantikų eilutės melodija, taisyklingo metro, supinto iš dviskiemenių žodžių: „Melsvos akys, žydros upės skausmo…“ Poezijos patirtis neišnyksta: ji tik kinta, transfor­muojasi. Galima pasinaudoti ir gatavais junginiais, ir net klišėmis, jei jos naujai motyvuojamos. Nauja estetinė žinomų būdų, net priemonių motyvacija – H. Radausko kūryboje tai svarbu. Lengva, grakšti, muzikali romantinė eilutė gali pasigirsti H. Radausko eilėraštyje ir be ironijos obertono: „Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,/O melancholija šio vakaro tyli“ („Melancholija“). (Daug kartų esu galvojusi, ar reikia kablelio po „O“, tiksliau – ar jis yra parašytas paties poeto. Ar yra šioje frazėje yra atodūsis, ar jo nėra.)

Vienintelis dalykas, kuris priverčia poetą iš tiesų suklusti, yra grožis, patirtas kaip įspūdis, ląstelinis įspūdis yra stipriausias H. Radausko įspūdis. Melancholijos nėra vakare kaip laiko atkarpoje. Melancholija – dvasios savijauta, ir ji susidaro iš atitikmenų tarp lelijų link jų lengvumo ir vakaro tylumo. Nėra tikrovėje nei lelijų, nei jų lengvumo – galbūt jis atsiranda iš kalbos, iš to „Ii“, „ni“, „te“ skambėjimo.

 


DIDIEJI ATITIKMENYS

Atitikmenys, iš tiesų visa poezijoje lemia atitikmenys. H. Radauskas yra atitikmenų poetas. Kad ir dėl jų H. Radauskas yra kultūros poetas, mintis tiek pat teisinga, kiek ir ribota. Taip, daugybė kultūros įvaizdžių – dailės, muzikos, literatūros, mitologijos, istorijos: Brahmsas, Barto­kas, Deni, Abelis, Kainas, Venecija, Raustas, Dezdemona, Tristanas ir Izolda… Aiški žodžio kultūros persvara prieš žodžio natūrą. Žodžio natūra yra jo fizinis būvis. Žodžio kultūra apima žodžio dabartį, praeitį ir projektuoja jo galimybes toliau būti. Jei kartą buvo Odisėjas ir jo žodinis atitikmuo – vardas, daug kam lemta grįžimą (arba nežinojimą, kad grįžai) sieti su Odisėju („Sugrįžimas“). Natūrinę „grįžti“ reikšmę Odisėjas paverčia ir kultūrine. H. Radauskui ji yra svarbesnė. Bet viena be kitos neįmanomos. Atitikmenys: natūros ir kultūros, pirminio ženklo ir išplėstos asociacijos, sąskambingų žodžių, gamtos reiškinių ir dvasios būsenų:

Upelis bėgo palei liepą,
Virpėdamas visom stygom.
Undinė juokdamasi liepė
Pašokt melodijom nuogom.

Klajūnas muzikas girdėjo
Balsus dangaus, vandens ir javo
Ir juos simfonijon sudėjo,
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.

Taip baigiasi H. Radausko eilėraštis „Vasaros diena“. Pirmoji eilutė – tyliai it švelnini gamtiška. Antrąja į gamtos vyksmą įsijungia muzikos metonimija – stygos. Mitologinė undinė linksniai „tvarko“ vyksmą, šokančios nuogos melodijos – pirmapradžio garsų pasaulio asociacija, pereinanti į klajūno muziką, kuris girdi būties atitikmenis „balsus dangaus, vandens ir javo“. Kultūros galia, nepaliekanti girdėjimo natūros užmarštyje, o įdaiktinanti – sudedanti simfonijon. Bet atitikmuo išlieka, simfonija „šlamėjo ir žaliavo“, tapo gyva, reiškianti, kalbanti.

„Nuoga“ pirmapradė gamtos kalba ir „sudėta“ kultūros kalba. Įtampa tarp gamtos užmaršties ir kultūros atminties. Ir atitikmenų sąskambiai, tolydus kaip griežto ketureilių rimo ne tik garsų, bet ir reikšmių sąryšingumas (plaukai – laikei, krito – ryto, kirpo – tirpo, varpos – arfos).

Žalumas H. Radausko poezijoje ir gamtos spalva (gyva, esanti, kalbanti), ir dvasinė efemeriįa, reikšmės ne buvimas, bet plevenimas. Ne žalumas, o lik žalumo spindėjimas, žalumo įspūdis, ir ne natūros, bet kultūros erdvėj. „Garbė Homerui“ pabaiga:

Padėjo galvą ant kriauklės
Švelnių gaisrų aureolėj.
Pradėjo migti.
Undinė
Dainuodama Homero kalba.
Supo jį
Žalio, tekančio stiklo lopšy.

Žalias tekantis stiklas. Stiklo lopšys. Sustingimas ir tekėjimas. Undinės dainavimas kaip vandens tekėjimas. Homero kalbos įtekėjimas į undinės dainą. Atitikmenys. Suartėjimo ir suartinimo galimybės – perkeltinių poetinių prasmių versmės.

Žaliam pasauly žodis ganos
Ir juokiasi ožys.
Ir naujų šokį šoka Panas.
Spygliuotas kaip ežys.

„Pavasario prasmės“ paskutinė strofa. Žalias pasaulis ir žalumui garsais sąskambingas žodis. Žodžio laisvė ganytis su gamtos ožiu ir ežiu. Ir neišvengiamas žodžio išėjimas iš žalio pasaulio ganyklų į pasaulio aiškinimų ir vertinimų. Susitikimas su Panu – susitikimas su kultūra, dar labai artima gamtai, dar fiziškai žalia, o ne metafiziška ar antgamtiška. „Kaip pamoka kasmet gamta kartoja/Žalumą“ („Kaip pamoką…“).

Žodis, žalumas, žuvis, grįžimas – kad ir šie „ž“ atoskambiai daugialypėje gamtos ir kultūros, žmogaus kelio kaip topo erdvėje. Tebus tai eilėraštis „Sugrįžimas“. Erdvė, erdvės jausmas, pojūtis ar realybė yra būtina atitikmenų linijoms:

Ėmė lyt, ir naktis sušlapo
Ir pakvipo erdvėm ir žuvim.
Ir spindėjimų žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.

Ir tau liko lasai žalumas.
Kaip saulėlydis rausvas šuva,
Lėtas laikas ir pilkas dūmas
Ir pilna debesų kalva.

(„Sugrįžimas“)

Vandens atitikmuo – spindėjimas. Vanduo tiesiogiai nepasakytas, bet pasakytas sąskambiu, kuris yra ir neištartas. Trapioji dvasios efemerija – ne žalias lapas, o tik jo spindėjimas, tik spindintis žalumas – „Tasai žalumas“. „Tasai žalumas“, kuris lieka jau kaip lėto laiko atitikmuo. Filosofija ir poezija yra lėto laiko valkai. Arba tiesiog laiko. Kur nėra laiko, ten nėra nei filosofijos, nei poezijos. Kur nėra laiko, neįmanoma nei išeiti, nei sugrjžti. Kur nėra laiko, ten viešpatauja tik suspausta beerdvė ir bedvasė materija. Kurti – reiškia turėti laiką (arba laiko). Laikas, laikas pavirsta į dangų ir į pragarą, laikas pavirsią į tamsą ir į šviesą: „Čia, kur Vermejerio paveiksle laikas pavirto į šviesą, / Spinoza aiškino tulpėms, kad Dievas tarp jų gyvena“ („Olandija“).

Didis pasaulio paaiškinimas – arba atitikmenų skaidrus regėjimas – pasakyti eilėraščio pavadinimu: „Pavasaris, arba Vivaldis“. Vivaldžio muzika pavasaryje, pavasario misterija (spalvų ir garsų mirgėjimas) Vivaldyje. Kultūros persvara – taip. Lyg Vivaldžio muzika būtų įveikusi natūros chaosą, jį suvaldžiusi: „Kur sidabro audros labirinte / Groja smuikais ir fleitom Vivaldį.“

Smuikai ir fleitos gaivalų akivaizdoje… Cz. Miloszo mintis: „Ir juo daugiau netikėtų patyrimų toji tikrovė mums teikia, tuo aiškiau jaučiame, kad mes grojam fleita įšėlusių gaivalų akivaizdoje“. Galbūt tai ir yra kūrėjo sąmoningumas arba vienintelė kūrybinio sąmoningumo galimybė. Eilėraštis „Trys eilutės“ gal akivaizdžiausiai tai parodo: kvatoja, geria, prekiauja minia, grasina sudeginti miestą, net dievai pabėga, o poetai rašo pirmą, antrą, trečią eilutę… H. Radausko kūrybinė sąmonė nei herojiška, nei patriotiška, ji – pati sau arba elegiška:

Aš vienas stoviu ant didžiulės
Žemės, kaip lašas apskritos.
Juokiasi saulė ir mėnulis.
Ir pučia vėjas iš šaltos

Erdvės ir drasko mano plaukus,
Ir nieko negaliu suprasi.
Širdis gali nustoti plakus
Anksčiau, negu mokėsiu rast

Tą angelą, kuris dainuoja
Balsu vos girdimu, tyliu.
Ir velnią – tą, kurs ožio kojom
Bėga pasaulio takeliu.

(„Elegija“)

Kūrėjas yra vienas. Visada vienas. Ir vienišas, jis yra pasaulyje, bet ir prieš jį: šalta erdvė (arba „sena erdvė akim ledinėm“ – „Erdvė ir laikas“) yra priešiška ieškančiam angelo, „kuris dainuoja / Balsu vos girdimu, tyliu“. Pasaulio triukšme begalima išgirsti tik tylų balsą. H. Radausko tylusis angelas ir labai arti velnio – provokuojančio ir pasaulio „tvarką“ (taip pat ir kalbinę) ardančio. Ardančio netikėtais palyginimais, įžūliom metaforom, kuriuose itin dažnai dalyvauja muzikos įspūdis: „Vėsaus vidudienio violončelė“ („Žiemos pradžia“); „Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse…“ („Rožių garbintojos“); „Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti“ („Deganti šaka“); „O vandentieky tragišką Bramsą / Repetuoja pamišęs van­duo“ („Kalės“). Visa, kas atsitinka eilėraštyje, atsitinka kalboje, su kalba, per kalbą. Keturi metaforų pavyzdžiai gali būti interpretuoti kaip keturi kalbinių santykių formavimo būdai: harmoninga garsinė melodija – atitikmenų melodija („Žiemos pradžia“), romantinių formulių performavimas („Rožių garbintojos’’); netikėtumo eksponavimas („Deganti šaka“), drastiškumo įsiveržimas, aukštumo pažeminimas („Katės“). Ir elegantiška ironija, persmelkianti kalbėjimą:

O lakštingala nebegali
Iki trijų suskaičiuoti:
Trečioj trelėj melodija pakrinka.
Į geltoną tvenkinį krinta,
Ir iš karto sodas nušvinta…

(„Ligoninės parke“)

Iš ironijos atstumia distancija, savotiškas atsitolinimas, kuris prislopina emociją, net pakei­čia ją, transformuoja į formas, linijas. Taip, kaip netikėtai gryna spalva pakeičiama chemine medžiaga: „Gėlės, keisdamos formas./ Nebepažįsta savęs, / Žydras nakties chloroformas/ Liejasi į gatves“ („Tvanki naktis“).

Garsai, spalvos taip pat yra kalba. Kalbėjimasis yra susipratimo pagrindas; „Per dangų skrisdamos gervės/ Kalbasi kaip angelai“ („Tvanki naktis“); „Pasikalbėjau su dievais/ ir vėl į žeme sugrįžau…“ („Sugrįžimas ). Kalbėjimo paprastumo norma: „Taip su savim aš pats kalbėjau:/ Neįtikimai paprastai“ („Monologai“). Kalbos visuotinumas H. Radausko eilėraščiuose susijęs su klausymu, girdėjimu – garsų ar muzikos:

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius.
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

(„Vakaras“)

 


BŪTI SU MEDŽIU, PO MEDŽIU

Kažką murmantys medžiai, liepos siluetas sienoj, tyliai šlamančių medžių poros, atsimini­mai, ūžę medžių lapuose… H. Radausko eilėraščiuose dažnas medžio įvaizdis. Arba net Veikėjas: „Medis, pasaką baigęs,/ pradeda vėl iš pradžios“ („Tvanki naktis“). Nesunku atpažinti pasaulio medžio archetipą. Metamorfozė pyksta pagal medžio augimo modelį:

Jisai pasikeičia migloj.
Šakom pavirsta jojo rankos.
Jo šaknys – praeity gilioj.
Jo lapais šlama vėjai tvankūs.

Nesigailėdamas visai
Žolėm pavirtusios gyvybės,
Į dangų veržiasi jisai.
Kur paukštis supasi pakibęs…

(„Metamorfozė“)

Įstabus eilėraštis „Kaštanas pradeda žydėt“. Žydintis kaštanas įsiveržia į gyvenimą kaip galia, viską keičianti, ardanti, daranti „netvarką“ gamtoje ir žmogaus širdyje:

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip. kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų…

„Karšto lietaus“ metafora ypatinga, ją atitinka „karšias vėjas“ iš eilėraščio „Poetai, arba Katastrofa“. Žydinčio medžio kūryba tokia aštri, tokia stipri, kad jai pralaimi „aukštas menas“, pralaimi labai ekspresyviai: „Velniop nueina aukštas menas…“ Nebegalima kalbėti apie meną, kai žydi kaštanas, bet negalima ir nerašyti arba nekurti, neatsiliepti į gamtos balsą:

O medžiuos degu tylios žvakės
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs.
Ir plunksna rašalą taškai

Gali pasirodyti, kad kaštanų žvakės – pernelyg įprasta. Bet svarbiausia šiame vaizde – dega Kūryba, H. Radausko eilėraščiuose asocijuota su karščiu, degimu. Eilėraštyje  „Poetai, arba Katastrofa“:

Ir kaip žarijos žėri strofos
Tarp peteliškių ir gėlių,
Bet nieks nemato katastrofos,
Kuri ateina iš eilių:

Per sieną švilpia karštas vėjas.
Ir ima degt apmušalai.
Ir bėga baltos padavėjos.
Ir gieda kėdės ir stalai.

Kūryba susieta su ugnimi, bet ir su žydėjimu, su jo baltumu. Degimas yra ir žydėjimas – paskutiniai yra ugnies žiedai. (J. Baltruškaičio jungtys: „gorti – evetiot“, „derevo v ogne“.) Žydėjimas gal arčiau liūdesio negu džiaugsmo: „Negaliu nežydėt, nelūdėti/ Ir sau laiškus – eiles rašau“ (Laiškai sau pačiam“). H. Radausko akcentas – sau, sau pačiam, pačiam sau. Tas atskiros būties įsišaknijimas, įsikerojimas – augališkas, savaip pasternakiškas. Žolės, o dar labiau medžio. Labiau­siai, žinoma, ąžuolo – medžių medžio: „Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:/ Jo šakos veržiasi kaip paukščiai vis aukščiau“ („Ąžuolas“). Ąžuolas šakom kyla vis aukščiau, o saulė vakare grimzta į jį kaip į jūrą. Medis – visatos taškas, kuriame susieina kilimas ir grįžimas, erdvės vertikalės (veržiasi vis aukščiau) ir horizontalės (plaukia jis erdvėj). Ąžuolo šakos, ąžuolo rankos: „Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia / Ir siekia mėnesio, ir gaudo žvaigžde šviesią“ („Naktis“). Šie vaizdiniai arti lietuvių tautosakos. Kaip ir pasaulio sąrangos modelis – Gyvybės medis. Netikėta, bet ir dėsninga, kad poeto – kūrėjo vaizdinys yra kosminio medžio metafora:

Kaip saulė gęstančiame kosmose.
Pajuodusių žvaigždžių pavėsy. –
Taip tu palikusiuose posmuose
Ramus ir vienišas stovėsi.

(„Poetui“)

„Pavėsis“ pirmiausia susietas su medžiu. Medžio vertikalė – stovėsi. Kūrėjo atskirumas –  vienišas. Užbaigta kūryba, sustingęs judesys – ramus. Ramus ir vienišas.

Visa, kas įvyksią esmingo, įvyksta po medžiu. Su medžiu, tarp medžių. Medžiai yra akivaizdieji būties simboliai. Biblijos rojus – tarp medžių. Medžiai yra pirmosios žmogaus dramas veikėjai ir liudytojai. Eilėraštyje „Adomas ir Ieva mūsų laikais“:

Saulė eina per žalią pievą,
Jos auksinį žingsnį girdžiu,
Šiltas vėjas šukuoja Ievą
Po pražydusiu ievos medžiu.

Stebuklinga žodžio laisvė – saulės, aukso, šilumos atoskambis žalume, lygume, žydėjime. Ketureilis – pagrindinė klasikinės lietuvių poezijos strofa – yra medžio analogas; minties–vaizdo kamienas, eilučių šakos, suaugimas vienin sąskambių – rimų. Galima ramiai rimuoti „pievą –  Ievą“, „girdžiu – medžiu“, nes šie  rimai yra keturšakio medžio duotybė. Vyksmas – ne veiksmas – „ po pražydusiu ievos medžiu“. Ir kūrybos valanda – dainos gimimas – sutelkia į buvimą po medžiu: „po šakom akacijos baltos“ („Dainos gimimas“). Balta akacija, medis baltasis („… ir po medžiu baltuoju…“) yra žydintis medis. Kūrybos valanda yra dvasios žydėjimas. Medžio žydėjimas yra jos atitikmuo. Artimumo nuojauta kūrybos šaukiamą žmogų traukia prie medžio („Vieną pavasario sekmadienį, atsisėdus savo tėviškėje, Didžiųjų Šelvių kaime, po žydinčia obelimi, septyniolikametis kaimo berniokas parašo tris eilėraščius, stebėdamasis, iš kur visa tai“, –  V. Kubiliaus introdukcija A. Vaičiulaičiui. H. Radausko „dainos gimimo“ sutelktis – kuriančiojo dvasios bendrystė su žydinčiu medžiu – stebuklo vieta. Į jį atklysta ir „vėjas dangiškas“ ir „paukštis čiulbantis“. Medyje skamba „melodija tyli“. Kūryba yra ne atskirai ir ne kam nors kūryba yra „su“: „Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju…“

Tai, apie ką kalbama, nesutampa su prasme to. kas kalbama. Prasmė gali labiau gravituoti į tai, apie ką nekalbama, arba net į tai, apie ką iš principo atsisakoma tiesiogiai kalbėti.

 


KAUKĖ. TRAGIŠKOJI KAUKĖ

Galbūt kaip pagrindinis XX a. antrosios pusės motyvas įsitvirtins kaukės vaizdinys. Šio amžiaus kaukę įspėjo Heideggeris. Mastydamas būties ir esinio dvisklaidą, jis skyrė pamatinį tikrumą ir netikrumo, „būtis nuo žmogaus pasislepia todėl, kad pats žmogus slepiasi nuo būties …. Kaukės ilgesys lemia tai, kad pati būtis užsideda kaukę ir susitapatina su esiniu“ (A. Šliogeris). Kūryba yra gyvenimo ir mirties gryninimas, grynųjų prasmių saugojimas nuo jas peraugančių ar prie jų priaugančių kaukių. R. M. Rilke’s malda – išlikti be kaukės, apsaugoti mirties autentišku­mą.

O Herr, gib jedem seinen eignen Tod.
Das Strehen, das aus jenem Leben geht.
darin er Liebe hatte, Sinn und Not.

Kiekvienam duok savąją mirtį, Viešpatie
Mirimą, iš gyvenimo išaugantį,
iš savo meilės, iš prasmės, iš būtinybės.

Kaukės įvaizdžių yra ir M. Radausko eilėraščiuose („Susprogusiam veidrody“, „La sorella della Luna“). Kaukiškas yra į ką nors įsprausto, įrėminto žmogaus motyvas: „Esu įspraustas į pilką kristalą,/ Į vidų kristalo pilko…“ („Apie žmogų kristale“). Su kaukės motyvu sietųsi ir metamorfozių galimybė, statulos, dažniausiai Antikos. Muziejų asociacijos: marmuras, bronza. Ryškus Antikos meno, apskritai seniausio žmonijos meno, kokiu nors būdu išlikusio iki mūsų dienų, įspūdis, gal labiausiai sukristalizuotas į vazą, jungiančią įvairius meno elementus: formos plastiką, ornamentą, įrašą, spalvą. Senoviniai muzikos instrumentai. Muzikos buvimas visur – ir mirtyje. „Bacho fleita gieda apie mirtį / Kaip apie pavasarį – ramiai“ („fleita“).

H. Radauskui įmanomas apvertimas: apie pavasarį kaip apie mirtį – ramiai. Ar tai yra ypatinga ramiai giedančio kaukė?

Kaukės motyvo esminė sutelktis – eilėraštis proza (ši poeto lyrikas žanrinė forma beveik neanalizuota, o svarbi). „Tragiška kaukė“ paskelbtas rinkinyje „žiemos daina“ (P. 55). Penki skirsniai: tragiškos kaukės viela, vazos su herojais, Orfėjo vaizdinio išryškinimas, tragiška kaukės pastanga grįžti į antikinę tragediją ir antikinės tragedijos choro žodžiai. Pradžia, pirmasis skirsnis: „Tragiška kaukė guli penkiasdešimt trečioj salėj, graikiškų vazų skyriuje, ir elektrinė saulė, krisdama nuo lubų, ištyška jos vitrinos stikle“. Tragiška kaukė guli vazų skyriuje, salėje, įstiklintoje vitrinoje. Gulinti kaukė, nurimusi. Apšviesta elektrinės saulės Kaukė yra tikra kaip kaukė, kaip daiktas muziejuje, liet apšviesiu netikros dirbtinės saulės. Kaukės būtis taip tikrumo ir netikrumo, vazų herojai yra jos vienlaikiai – Graikijos herojai kentaurai, amazonės. Kaukė guli, herojai kaunasi. Gausiai tekančio Graikijos kraujo vaizdinys. Kraujas nebūtų tilpęs į visas Graikijos talpas: į taures, vazas, katilus… Bet kraujo muziejuje nėra…

Ir skambina lyra Orfėjas, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, ir gieda, ir klauso jo giesmės keturi kareiviai… Ir žiba graikiško užrašo raidės kaip žvaigždės tamsiame vazos fone. Dviguba refleksija. Dvigubas ir Orfėjaus vaizdinys: Antikos Orfėjas, mito herojus, bandęs iš mirusiųjų karalystės susigrąžinti nuo gyvatės įkandimo mirusių mylimų žmonų Euridikę, ir dainiaus – poeto provaizdis. Dviguba yra ir tragiška kaukė: ir ant veido užsidedamas daiktas, ir tragiko vaidmens įprasminimas. Gyvenimo sumaištyje (girtos menadės, gyvačių geliamo žmogaus riksmas, karo žirgų kanopų bildėjimas) tragiška kaukė (netikra, stilizuoto skausmo akmeninė grimasa) stengiasi prisiminti tragediją, gaubiamą tikrumo (tikra saulė, tikri žiūrovai). Tai tragedijos choro žodžiai, skirti tikrajam tragiškajam herojui: „Tu buvai jaunas, gražus ir baisus kaip dievas, / Tavo žaizdos gijo lengvai ir greitai, / O tavo priešai krito nuo tavo smūgių“.

Bet ar tai nėra tragiškas žmonijos apsimetimas, tragiškas paklydimas, prasidėjęs kultūros aušroje? Kai nuo tavo smūgių krinta priešai, nuo priešų smūgių krinta tavo draugai – ir liejasi kraujas gausiai ir greitai… Bet neišlieka kraujo muziejuose, tik vazos su ramiai giedančiu Orfėju, tik tragiška kaukė…

Pirmasis šio H. Radausko kūrinio įspūdingumą pajuto A. Škėma ir taip kalbėjo: „…tikiu, Jūs pajusite, kad šitoje „prozoje praskamba muzikinis ritmas, plaukiantis ir polifoninis, kaip Bacho Brandenburgo koncertuose arba Corelli sonatoje smuikui ir pianinui, kur moduluojasi kontrastas ir balansuotė (pvz., „graikiško užrašo raidės“ ir t. t.), nors čia man kyla mintis, kad įjungiamas ir moderninis (atleiskite už nuvalkiotų žodį) momentas, skaldymo momentas, kuris taip ryškus kad ir Bela Bartoko kūryboje, „visas tas molis, auksas, medis ir marmuras“. A. Škėma pajuto, kad „Žiemos dainoje“ yra kažkas lūžę, esmingai pasikeitę; poeto pareiškimas, Jog Amerikos kontinentas jam nepadarė įtakos“, tesąs „tragiška kaukė“.

 


POST SCRIPTUM

Pasakyti esmę jos nepasakant, uždengiant, paslepiant už bereikšmių žodžių, kad esmė veržtųsi atsiverti, kad taptų dvasine energija. Tragiška dvasia arba tragiška kauke. „Rašyti šiandien sunku ne vien tremtyje, lai mūsų epochos inteligentijos tragedija“ (A. J. Greimas). H. Radauskas – inteligentas iš prigimties ir esmės – bus vienas pirmųjų lietuvių šių tragiškų situacijų supratusių. Jis atsisakė skelbti poezijoje principus. Jis pasirinko poeziją iš principo.

Viktorija Daujotytė. Kas ir kaip portretuojama Gedimino Kajėno knygoje?

2019 m. Nr. 12 / Gediminas Kajėnas. 33 portretai: pokalbiai su menininkais. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. – 475 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Viktorija Daujotytė. R. M. Rilke Arvydo Šliogerio tekstuose

2019 m. Nr. 10 / Ne, temos nesiekiama aprėpti – tik pasiaiškinti, kodėl Arvydo Šliogerio filosofiniuose tekstuose, nutolusiuose per daugiau nei tris dešimtmečius, pasikartoja kelios Rainerio Marijos Rilke’s eilutės

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.